MENIU

Sekmadienio laiškai sau
Kategorija

1934

Iš ko lošiu, kai bijau nebijoti

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

birželio 6, 2016

2016 metų gegužės 22 diena; Šv. Trejybės Iškilmė

Vasara — šiluma, žaluma, garsai — išskleidžia per žiemą kraujyje sustingusias baimes. Dalis jų pasišalina nežinoma kryptimi ir viliesi, kad niekada nebegrįš. Bent jau iki kitos tamsumos.

Kitos suvysta kartu su baltais obelų žiedais, kurie šį savaitgalį kloja žolę jau ne baltu kilimu, o  rusvais kirminėliais, tik kur ne kur dar vis susimaišiusiais su baltais žiedlapiais. Šios saulės paskiepytos baimės susitraukia, susiraukšlėja ir virsta naujos atgyjančios vešlesnės žolės pažadu.  (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2804

Pilnatvė, kurią atneša ašaros

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

gegužės 9, 2016

2016 metų gegužės 8 diena; VII Velykų sekmadienis; Viešpaties žengimas į dangų
Skausmas tūno atplaišėlėse. Nusilupusiuose namo dažuose, senų medžių žievės įtrūkiuose, sekundei sustingusiame lietaus šuore, o kartais — prabėgančio vaiko šypsenoje.
Kartais, kai pėstinu namo, kiekvienu žingsniu, kiekvienu atsispyrimu nuo žemės, asfalto, žolės įsprausdama į save dar vieną praėjusią dieną, sustingstu užpulta skausmo. Jis blyksteli kažkur giliai pilve, išstumia orą iš plaučių, pašalina pasaulio spalvas ir sutraukia mane į mažą kamuolėlį, pakimbantį nevilties rūke. Tampu maža, perregima, nejudri: nebepriklausau sau. Atsiduodu skausmui visada be pasipriešinimo, nekvėpuojančios ramybės gaubte laukdama ašarų. Kada nors bus diena, kai jos manęs nebeišvaduos, ir tai bus diena, kuri nevirs vakaru. Nors gal tai bus naktis, kuri neišauš rytojumi. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2270

Pasitikėjimo neviltis yra tikėjimas

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

balandžio 11, 2016

III Velykų sekmadienis, 2016 metų balandžio 10 diena

Jėzaus mokiniai žvejojo visą naktį ir nieko nesugavo. Jau rytui auštant prisikėlęs Jėzus, kurio niekas nepažino, liepė mesti tinklus dar kartą. Mokiniai pakluso ir… „nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės“. Tada jie savo Viešpatį pažino.

Mesti tinklus ten, kur jau patikrinai nesant laimikio, reikia ne tiek drąsos, kiek pasitikėjimo. Jeigu mesti tinklus ten, kur nesitiki sėkmės, paliepia nepažįstamasis, reikia beatodairiško pasitikėjimo. Kai savo gyvenimą dėlioji tikėjimo šviesoje, tas pasitikėjimas yra sunkiausias išbandymas. Jeigu net, priešingai žmogiškajam protui, neabejoji Dievo valia, visada abejoji tuo, ar  supranti Jo paskirtus darbus. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1951

Kančios ištakos

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

kovo 21, 2016

VI Velykų (Verbų arba Kančios) sekmadienis, 2016 metų kovo 20 diena

Didžiąsias metų šventes lydi vaikystės dienų priegaidė. Miegas sekmadienio rytais buvo visos savaitės svajonės išsipildymas, bet Verbų sekmadienį tėtis jį sutrikdydavo. „Ne aš plaku, verba plaka“, — sakydavo švelniai droždamas per šiltas nuogas kojas. Su broliu jau žinodavome, kad miegai baigėsi. Kelsimės.

Plakdavo tėtė visada jau pašventinta kadagio šakele, o tai reiškė, kad jis jau būdavo grįžęs iš ankstyvų Mišių, į kurias mūsų, vaikų, nesivesdavo. Dabar jau negaliu paklausti, kodėl: gal dėl saldaus vaikiško miego, kurio taip stigdavo visas šešias mokyklos dienas, o gal dėl minių, kurios švenčių dienomis užplūsdavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, tad vis tiek lauke būtų tekę stumdytis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1858

Meilė reikalauja drąsos klysti

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

kovo 8, 2016

IV Velykų sekmadienis, 2016 metų kovo 6 diena

Evangelija pilna pasakojimų, kurie prieštarauja bet kokiai viešai deklaruojamai ir puoselėjimai logikai. Tokia ir šios dienos Sūnaus palaidūno istorija.

Turėjo tėvas du sūnus. Vyresnysis nuolankiai tarnavo, įsakymų neperžengė. Jaunėlis savo dalies pareikalavo, palaidai gyvendamas tą dalį prašvilpė, ir tik viską praradęs grįžo nusižeminęs pas tėvą. Jį vėl namuose išvydus Tėvo ištarmė stulbina: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!“ (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2697

Prašant malonės

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

vasario 29, 2016

2016 vasario 21 d. III Gavėnios sekmadienis

Šiandien, kaip ir beveik kasdien, vėl skaičiau, kad esu pagraužta blogio. „Korumpuota moteriškė, neturiu ko daugiau pridurti…“, — viešai kaltino viena ponia. Kitas ponas drąsiai aiškino, kad nusikalbu. Išsišokėlė, žiopla. Tikros turgaus bobos manieros; jei šios ponios valioje būtų, ji išnaikintų pensininkus (su kokia neapykanta ji apie juos pliurpia); nori visur dominuoti; jokios kultūros, panaši į prasčiokę; tu, Maldeikiene, paimk virvutę ir iškark pensininkus; trūko tik, kad pasilenktų ir parodytų nuogą užpakalį, kaip seniau kaime besiriejančios bobos darydavo; jos elgesys laviruoja ant neadekvatumo ribos; ar nesupratot, ko ji putojo, — gėda buvo ir žiūrėti, bet matyt, turėjo už ką,  už aroganciją ir žmonių niekinimą tokioms savivaldybes aušroms mes visi mokam pinigus; šlykšti boba, šioje situacijoje kyla mintis, ar nebus tik papirkta mūsų garsiai rėkianti herojė, todėl taip ištikimai ir gina šį „projektą“; ne daktarė esu, bet man atrodo, kad ji turi rimtų sveikatos problemų, nepykim; ubagė prie lovio nėra gerai. Ir galiausiai, tas kirtis, kuris, matyt, turėjo būti skaudžiausias: „išsižiojus, kaip ir jos motka“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2496

Žiaurus gailestingumas

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

vasario 22, 2016

2016 vasario 21 d. II Gavėnios sekmadienis

Gailestingumo dilema graužia mano galvą. Visi mano matyti ir girdėti gailestingiausieji žmonės buvo labai žiaurūs. Jie vertė dirbti, matyti savo įtrūkimus, dvasios klystkelius, neleido savęs gailėtis. Gailestingi gydytojai neverkė šalia atsisėdę ir neglostė rankų. Jie pasiimdavo skalpelius, o patarimai ir skirti vaistai nebuvo saldūs. Skanių vaistų ragavau tik ankstyvoje jaunystėje, kai mamos bendradarbės Palangos vaistinėje man padarydavo traškių ir sovietiniam neišlepintam vaikui tokių skanių mažų paplotėlių su gliukoze. Smuiko mokytoja mušė liniuote per rankas (savęs gailėjau, bet tikrai buvau prasta smuikininkė). Gailestingi mokytojai (jie išmokė mąstyti, girdėti ir veikti) buvo nedraugiški, šalti, atsitraukę. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4104

Alkti gyvenimo (sekant Hermannu Hesse)

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

vasario 14, 2016

2016 vasario 14 d. I Gavėnios sekmadienis

Asmeninės „mažosios“ gavėnios — klajonės savo proto ir širdies dykumose įsisąmoninant klaidas ir paklydimus, atveriant pačiai sau skirtumą tarp to, kokia norisi save matyti, ir to, kokia esi, — aplanko nebūtinai pagal liturginį kalendorių. Vis dėlto iš tų „mažųjų“ gavėnių galiu išeiti švaresnė, tikresnė ir atviresnė tik tada, kai joms ruošiuosi per „tikrąją“ Gavėnią, kai atgailauju už tas keturiasdešimt dienų, kai laukdamas atpirkimo kančios, dykumoje pasninkavo ir marinosi Dievo sūnus. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2468

Išvirkščioji melo pusė nėra tiesa

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

vasario 8, 2016

2016 vasario 7 d. V eilinis sekmadienis

Ar gali būti atsivėręs Dievui meluodamas sau? Ar gražiosios melo formos yra tiesa, suteikianti gyvenimui prasmę?

Kasdien, diena dienon, esu verčiama tuo tikėti. Vaikystėje buvau mokoma būti „gera“, kas reiškia nepykti ir visada klausyti tėvelių. Norėdama būti „gera“ mama, turėjau tikėti, kad negaliu pavargti ir negaliu nuleisti rankų. Šią savaitę buvau labai nuoširdžiai įtikinėjama, kad daugybė metų mokymosi, šimtai perskaitytų ekonomikos knygų yra niekis palyginus su „praktine“ neišsilavinusių logika, kuri esą leidžia panaikinti skolą net tada, kai pajamos mažesnės už išlaidas. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4707

Tiesos meilė

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

vasario 1, 2016

2016 sausio 31 d. IV eilinis sekmadienis

Bažnyčia, kurioje vis dažniau klausau Sekmadienio mišių, yra labai sena, laiko nusiaubta, šalta ir neišvaizdi. Istorija, karai ir gaisrai sumezgė į vieną gotiką ir baroką, nugramdė buvusias, sakoma, neįtikimo grožio freskas.

Sėdžiu ant medinio suolo, sukalto paskubomis iš senų ir jau iki tol naudotų lentų. Matyt, kad nebūtų taip niūru ir kieta, visur primėtyta negrabiai apmegztų pagalvėlių, senų apklotų. Aš irgi turiu apklotą, kurį vadinu bažnytiniu: kai temperatūra nukrenta žemiau 10 laipsnių šalčio, juo apsigaubiu per Mišias. Tada ne taip šalta ir jaučiuosi panašiai, kaip vaikystėje, kai po stalu, staltiese apklojusi visas kerteles, susikurdavau savo mažą erdvę ir jau ten gyvenau, kaip noriu. Apklotas sukuria panašią erdvę: Mišioms einant aš po juo dar pati atskirai pasisavinu Dievo gabalėlį ir su juo pasikalbu. Žiemą Jo vis klausiu, o kaip žmonės seniau nešildomose Bažnyčiose ilgas rekolekcijas išgyvendavo ir kodėl mes dabar tokie išlepę ir jau nebesugebame… (daugiau…)

Skaityti straipsnį