MENIU

Pomėgiai
Kategorija

790

„Verteris“: rūbai neužgožė esmės. Ir ta esmė buvo puiki.

#Maldeikienė, Opera

balandžio 12, 2015

Operą myliu (žodis mėgstu būtų per silpnas) jau 46 metus. Kai dešimtmetę mane senelis (ilgus metus dirbęs Utenos vargonininku)  pirmą kart nusivedė į Operos ir baleto teatrą Basanavičiaus gatvėje, supratau, kad va ten yra tai, dėl ko verta gyventi. Tai meilė operai taip niekada ir nebeužgeso.
(daugiau…)

Skaityti straipsnį

5100

Andrius Tapinas vožia padėklu per smegenis ir kviečia marą Kaune

#Maldeikienė, Knygos

balandžio 1, 2015

Dar kartą patvirtina tiesa, kad nereikia norėti, nes išsipildys. Kai kažkoks pilietis per pirmosios Andriaus Tapino knygos pristatymą Kaune pasidomėjo, kiek puslapių antroje jo knygoje bus skirta Kaunui, matyt nesitikėjo, kad bus taip. Bus Kaunas. Ir bus baisu. Žodžiai įkvėpė, sako autorius.
Kai prieš gerą dešimtmetį skaičiau Philip‘o Pullman‘o trilogiją „Jo tamsiosios medžiagos“ [gal matėte pagal jį pastatytą filmą „Auksinis kompasas“ su Nicole Kidman?] supratau, kad knyga puiki ir priklauso must read sąrašui, bet nežinojau, kad tai stimpankas. Tokio žodžio nežinojau iki perskaičiau „Vilko valandą“, bet nuo tada suprantu, kad man nejaukiose fantastikos džiunglėse yra keletas mielų salelių. Viena jų — tas stimpankas. Kažkoks juokingas, klaidus ir kupinas judančių mašinų, paverčiančių pasaulį nenuspėjamų linksmybių (net jei linksmybės — sprogimai Konstantinopolyje ar „maras“ Kaune) vieta. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

10431

Užkalnio knygos apie Faustą ir to garbaus vyro  gyvenimą prie Tarybų valdžios recenzija

#Maldeikienė, Knygos

kovo 10, 2015

Hamletas klausia: pirkti ar nepirkti?

Užkalnis yra žmogus, kuris laikraščiuose rašo visokias piktas patyčias, bet tai tas pats žmogus — patikrinkite google, jeigu netikite, — kuris laisvu nuo blevyzgojimo laiku rašo juokingas knygas apie keliones ir sovietus. Kai skaitau, visada kikenu. Kikenti man patinka, dėl to, kai tik Užkalnis parašo kokią knygą, iš karto perku: jo kibūs pirštukai graužia smegenis ir kūnas neišlaikęs tos įtampos ima krizenti.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

7692

Praloštas rašytojos gyvenimas?

#Maldeikienė, Knygos

vasario 28, 2015

Knygos pabaigoje Audronė Urbonaitė tarsi prabėgom retoriškai klausia: „kam rūpi, ko samdomi darbuotojai neatleidžia?“ (p.410)

Atsakau: tai visada rūpi darbdaviui. Labai rūpi. Tiesa, priežastys gali būti labai įvairios: gal jaudina todėl, kad apačioje dažnokai geriau matai tikrovę ir kasdienes bėdas, taigi informuodamas samdomas darbuotojas gali sukurti papildomą vertę; o gal rūpi todėl, kad bijo, jog samdinys gali demaskuoti neteisėtas verslo (procesų) kūrimo schemas.  Tiesa, dažnai rūpi vien todėl, kad ir darbdaviai žmonės. Jie nori būti įvertinti.

Žurnalistikos atveju viskas labai sudėtinga: negali būti žurnalistu turėdamas lėkštą, nemąstantį, garbėtroškos, pinigų ar valdžios godulio apsėstą redaktorių.

Taigi, atsakymas į klausimą, kam rūpi, ko samdomi darbuotojai neatleidžia, jeigu tas samdinys žurnalistas, yra labai aiškus: tai rūpi tam samdiniui. Jei  jam nerūpi, tai jis pralaimi savo gyvenimą. Kompromisai su savimi visada komplikuoti. Kompromisai su savo sąžine, kai informuoji ir aprašai naikina ne tik tave, jie naikina ir tą, kuris skaito. Nes skaitytojas — pasitaiko! — tiki.

Audronė Urbonaitė nėra žurnalistė. Nepamenu, kad kada ir būtų buvusi. Ji tik dirba samdoma žurnaliste, ką širdies gilumoje jaučia. Dėl to graužiasi ir bando teisintis lyg sau, lyg skaitytojams.  Tai galutinai patvirtina ir šia knyga.

Žurnalistika tikrai didžioji Audronės nuodėmė. Ji jai reikalinga ne tam, kad priimtum visada triuškinančiai skaudų iššūkį mąstyti, matyti, vėl mąstyti  ir po to rašyti. Iššūkį visada maksimaliai sukoncentruoti tekstą ir keliais žodžiais detalizuoti ir  apibendrinti, atveriant skaitytojui tikrovę su jos nepastoviu  turiniu.  Žurnalistika Audronės nuodėmė todėl, kad ji, ta žurnalistika, Audronei tėra parsidavimo forma, galimybė būti samdomu darbuotoju, kuris gauna algą už tai, kad (kartais?) sulošia su savo sąžine.  Griežtas verdiktas?

Taip. Bet Audronė tai pati ir parašo.

Ar toks sadomazochistinis judesys turi kokią nors rimtesnę vertę? Nežinau.

Knyga labai nevienalytė. Tai tiesiog čekuoliniu stiliuku (apgailėtinu rimtesniam žmogui) sumesti labai nelygiaverčiai tekstai. Skaitant nuolat persekioja jausmas, kad leidykla skubino ir artėjo Knygų mugė, o priklausomybė nuo autografų ir naujos knygos pristatymo didesnė, nei baimė „chalturinti“. [Bijau, tai irgi prastos žurnalistikos pasekmė].

Skyrelis „Žurnalistiniai tyrimai“ (psl. 177- 206) įdomus.  Tai kokybiškas kasdienis žurnalisto darbas, kurio šioje knygoje —  jeigu jau vertinti iš žurnalistikos pozicijos — nedaug, o jeigu vertinti iš rašomos perspektyvos — neturėjo būti. Nes tai ne nuodėmė.

Knygos gabalai, kur Audronė autobusu rieda į Lenkyną (psl. 167-176) , aukščiausio lygio gyva publicistika, kiek pastaroji žurnalistika. Ir ten taip pat jokios nuodėmės. Potencialiai geros rašytojos galimos knygos ištraukos.

Knygos dalys, kur kalbama su draugais (dažniau draugėmis) saldūs ir neįtikina. Asmeninė patirtis: geriau nerašyti. Meilė ir draugystė sau, pagarba skaitytojui, neaiškinant jam apie savo meiles, sau. Atskirkime barščius ir muses. Arba tada jau reikia rašyti atsiminimus. Nors ir tie bus įdomūs tik tada, kai gyvenimas ir žmonės bus nevienareikšmiai. Kaip interviu, beveik visi labai silpni. Žanras, kuris Audronei svetimas.

Kur didžiausia autorės nuodėmė? Tikrai ne žurnalistikoje. Nuodėmė ta, kad naikinama prigimtis (o Audronė yra rašytoja) ir bandoma būti žurnalistu. Tada jau kalti visi:   redaktorius, aplinka, kolegos, herojai. G.Vainauskas tikrai ypatingai primityvus ir lėkštas redaktorius, tragiškai negabus savo vietoje, bet Audronei jis netrukdo jau per dešimt metų. Taigi, jie žaidžia tą patį žaidimą.

Kolegos irgi trikdo tik tiek, kiek, tikėtina, juose Autorė mato tai, ko bijo savyje.

Galiu tęsti. Pastabų dar daug. Bet nebematau prasmės. Šita knyga žingsnis atgal.

Piktos pastabos? Ne. Tiesiog pagarbos gestas rašytojai. Ne žurnalistei. Audronė Urbonaitė prieš porą metų parašė stiprią knygą „ Žydiškų daiktų kambarys“, kur herojės jausmai ir sielos judėjimas palaipsniui trykšta iš uždaros koncentruotos erdvės tarsi nenugalimos jėgos  spaudžiama dantų pasta iš tūbelės.

Ši knyga galėjo būti tokia pat, bet ją turėjo rašyti ir turėjo dirbti su tekstu rašytoja. O ne šiaip autorė-žurnalistė- blia blia blia. Tipo, geras žmogus. Kieta boba. Ar dar kas nors iš Fb folkloro, kas visada nesąmonė.

Knyga silpna, nors galėjo būti labai stipri. Negi meluosi per akis tam, kurį gerbi ir pusprotiškai šypsosies meiliai sukdama akis šalin.

O aš gerbiu RAŠYTOJĄ Audronę Urbonaitę. Ir rašydama apie kitą jos knygą nenoriu pavadinime dėti klaustuko.

Skaityti straipsnį

6209

Gavėnios keliu einant: save sutraiškindamas tampi šventu

#Maldeikienė, Kelionės

vasario 17, 2015

Dangiros Simonavičiūtės nuotr. (2015 metų Kalėdos Lalibeloje, Etiopijoje)

Šventumas – esminio poreikio įprasminti savo egzistenciją įsikūnijimas. Ir teologija, ir geriausi meno kūriniai rodo, kad toks įsikūnijimas galimas tik susitikime su savimi ir Anapusybe kažkur sielos gelmėse, peržengus savo asmeninio „aš“ rėmus, tapus dovana. Toks kelias reikalauja gyvos ir budrios sąmonės, – negyva, sustingusi būtis net tik nepajėgi priimti iššūkio (įeiti į savo zoną, pasiekti ribą), bet tiesiog negeba matyti net pačios tokio įsikūnijimo galimybės.

Kita vertus, moderni visuomenė ir postmodernistinė kultūros situacija šį savęs įprasminimo poreikį suskaldo, atimdama jo giliąją išraišką, ir taip sukuria savivalę ar net psichozę, pasireiškiančia aštriu kontrastu tarp gyvenimo dovanų (laisvės, mąstymo, kalbos, kūrybinių galių) didumo ir paslaptingumo bei to primityvumo ir banalaus lėkštumo, su kuriuo jos vartojamos kasdienybėje.

Šventu gali būti tuoj ir dabar, tereikia „peršokti“ bedugnę, beatodairiškai save sutraiškant.

Taigi, kelionė į Velykų šventę.  Kelionė, kuri prieš aštuonerius metus prasidėjo Nerijaus Milerio Religinio kino seminaruose.  Dar viena nuolanki padėka Mokytojui už dovanas, kuriomis tada buvau apsčiai apdovanota. Visos teksto klaidos, žinoma, tik mano.   (daugiau…)

Skaityti straipsnį

9996

Linksmi pilki atspalviai

#Maldeikienė, Knygos

vasario 14, 2015

Valentino diena vakar prasidėjo labai linksmai: jau seniai kine taip nuoširdžiai nesijuokiau. Nuotaiką pataisė naujasis Penkiasdešimties pilkų atspalvių pavidalas, dabar jau kine.

Knyga, kurią perskaičiau prieš porą metų, man pasirodė įdomi. Taip, žinoma, tai labai prasta literatūra. Bet blankios, primityvios, negyvos rašliavos yra kalnai. Ir aš neretai su malonumu skaitau labai blogas knygas, nes snobiškas pareiškimas, kad verta skaityti tik tai, kas geriausia, man juokingas dėl kelių priežasčių. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

5031

Niall Ferguson „Pinigų triumfas: finansai pasaulio istorijoje“

#Maldeikienė, Knygos

vasario 1, 2015

Niall Ferguson „Pinigų triumfas: finansai pasaulio istorijoje“, V.Baltos lankos, 2011

Bene giliausia neretai tragiškos dabarties Lietuvos ekonominės logikos, kuri šimtus tūkstančius verčia krautis lagaminus ir ieškoti pragyvenimo svetur, priežastis — atotrūkis tarp kultūros ir ekonomikos. Per 20 nepriklausomybės metų Lietuvos knygynų lentynas užpildė vadinamoji pragmatinė ekonominė literatūra, kuri, dėstydama prisvilusių blynų, kaip tapti milijonieriumi, receptus, tiesą sakant dažnai balansavo ant bukaprotybės ribos. Skaudu, kad per visą tą laiką plačioji visuomenė turėjo vos vieną prieš 16 metų (!) išleistą Roberto Heilbronerio knygą „Didieji ekonomistai“, kur buvo kalbama apie pamatinius ekonomikos, kaip žmonijos kultūros pasaulio dalies, dalykus.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

5518

Kelionės ne poilsis, o pareiga.

#Maldeikienė, Kelionės

vasario 1, 2015

Pokalbis su Ona Nasevičiene žurnale „Kelionės ir pramogos“, 2012 metų vasara

 Jūs labai užsiėmusi. Dėstytojaujate, rašote ir verčiate knygas, dalyvaujate televizijos laidose. Kada ilsitės?

Tai, ką aš darau, man patinka, o mėgstamas darbas kartu yra ir poilsis, tačiau į laisvalaikį žiūriu labai atsakingai, manau, kad jis svarbesnis nei darbas. Juk žmonės gimsta gyventi, atsiverti ir pažinti save, o ne dirbti, kad kokį BVP padidintų. Kai poilsiui turime 4 dienas, žiniasklaida tuoj susirūpina, ką žmonės veiks per tiek poilsio dienų. Gers? Sveiko proto žmonės būna su vaikais, skaito, skiria laiką sau. Kiekvieno teisė ilsėtis, kaip jis nori. Išsivysčiusios šalys atsakingai žiūri į atostogas.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

5841

Būsimos knygos ištraukos… 

#Maldeikienė, Kelionės

vasario 1, 2015

Išvykstant į Taivaną, mano žinių apie šalį bagažas buvo lietuviškai standartinis.

Pirma, toli. Tai puiku: mėgstu persėdimus, iššūkius klaidžiuose viso pasaulio oro uostuose, tingų vienišą slankiojimą tarp lentynų tokiose standartinėse viso pasaulio duty free parduotuvėse, kur nėra jokių free, tik vienas globalus ir be galo vienodas pasaulis. O ilgos kelionės lėktuvu naktį, ieškant dar nematyto kokio keisto filmo kaimyninės kėdės nugarėlėje, priklauso mano svajonių apie gerą gyvenimą penketukui. Taigi, maršrutas Vilnius — Ryga— Amstedamas— Bankokas ir po to jau va jis, Taibėjus, dar vienas išsipildęs troškimas.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį