MENIU

Knygos
Kategorija

4613

Priešmirtiniai skenduolių žiovuliai

Knygos

rugpjūčio 12, 2017

Hannah Kent, Gerieji žmonės, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2017, 388 psl. Hannah Kent, The Good people, 2016

Hannah Kent, atrodo, gimė su Dievo žyme. Ji didi pasakotoja, metaforų žynė ir darbšti tyrinėtoja, už šaltų senų laikraščių, teismo sprendimų ištarmių išvystanti pasimetusius žmones, ieškančius gyvenimo logikos ir prasmės. Tokia ji ir pirmame savo romane „Paskutinės apeigos“ [Burial Rites] (kai 2011 metais pasirodė jo rankraštis, autorei tebuvo 26-eri), tiek ir pernai rugsėjį originalo kalba pasirodžiusioje antrojoje, mano galva, dar stipresnėje knygoje „Gerieji žmonės“ [The Good People].

Kaip kiekvienas išskirtinis talentas H. Kent gali būti bandoma iššifruoti daugybe įvairių pjūvių, tad tik paties skaitančiojo mąstymo plotis ir gylis galiausiai nulems, ką jis sugebės sugriebti šiose persipinančiose gamtos ir žmogaus jausmų dramose.

Pripratus prie įmantrių kriminalių pasakojimų, „Gerųjų žmonių“ turinys neatrodo pernelyg sudėtingas.

Itin tiksliai dokumentuotais 1825 metais atokiame Airijos pietvakarių slėnyje našlė Nora, vienas po kito netekusi dukters ir vyro, prižiūri savo nesuvokiamos negalios kamuojamą anūką: buvęs sveikas berniukas po kažkokio knygoje, matyt, neatsitikinai neaptarto įvykio nustojo kalbėti, nebevaikšto, naktimis blaškosi ir rėkia. Mirus Noros dukrai, vaikutis perduodamas seneliams.

Mirčiai netikėtai pasiėmus ir vaiko senelį Martyną, likusi viena močiutė palūžta. Tuo pat metu bendruomenę pradeda persekioti nesėkmės, ir žmonės ima šnibždėti, kad dėl visko kaltas neįgaliukas: esą tikrąjį berniuką pasiglemžė fėjos, vadinamieji Gerieji žmonės – eufemizmas skirtas įvardinti stabmeldiškoms airių dievybėms, o dabartinis vaikas tesanti įsikūnijusi fėja.

Pervargusi ir išsigandusi našlė pasamdo jauną tarnaitę Merę, kuri prižiūri anūką, o pati bando ieškoti kunigo ir gydytojo pagalbos. Kai pastarieji nesutinka pasirūpinti vaiko sveikata, pagalbos moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę, kuri, sakoma, turi suopratį, t.y. pažįsta Geruosius žmones ir žino, kaip su jais derėtis, kad jie pasiimtų sukeistąjį ir grąžintų tikrąjį vaiką. Kai gydymas (išvadavimas) žolėmis nepavyksta, trys moterys atlieka ypatingai stiprų maginį ritualą, kuriuo dar kart bando permaldauti fėjas, ir upių sandūroje tris rytus iš eilės maudo ligonį lediniame vandenyje. Paskutinysis bandymas baigiasi tragiškai, ir vaikas nuskęsta.

Vis dėlto ši, iš pirmo žvilgsnio, nesudėtinga mistinė pseudokriminalinė istorija apie tai, kaip mėginta išvaryti fėjų sukeistąjį ir susigrąžinti tą, kuris, kaip tikėta, buvo pražuvęs, atveria gerokai sudėtingesnį daugiaplanį pasakojimą apie žmogaus sielos bandymą išgirsti atsakymus į ją nuolat kamuojančius neišrišamus egzistencinius klausimus. Kaip “[K]atės tikroji prigimtis pasirodo tada, kai ji atkiša nagus” (122 psl.), taip ir veikėjų sielose slypintis grėsmingas pasaulis atsiveria, kai nelaimės siaubia sielą ir gyvenimą.

Romano veiksmas neatsitiktinai rutuliojasi uždaroje erdvėje: bendruomenė panardinta klaustrofobiškai suspaustame, sunkiai pasiekiamame slėnyje, gyvenimas teka mažuose, tamsiuose, dūmais persismelkusiuose ir prietarų sergstimuose namuose. Tomo “karvė krito nežinia nuo ko”; gimė miręs kūdikis; “senoji Hana rado visas savo vištas išpjautas ir suguldytas be galvų; “Moterys, kad jas kur, iš galvos kraustosi dėl sviesto”, kurio nebegali išmušti, nes karvės duoda liesą pieną; “Viena moteris ant kalno sako, kad anądien perskėlė kiaušinį. Jame nebuvo trynio. Buvo pilnas kraujo!“ ; “Kai kas sako, kad tai Gerieji Kaimynai išdykauja. Kai kas kalba, kad tai Lyhių berniukas. Kai kurie, kaltina Nensę.

Į tokią pagoniškų tradicijų valdomą bendruomenę atviresnė institucionalizuota religija dar tik žengia, tad norėdami išrišti tai, kas iš pirmo žvilgsnio neturi priežasties, žmonės pasitelkia anapusines galias.

„Kaip pralaužti duoną, kad ištrūktų velnias“ (327 psl.), mąsto Merė, ir nors Martynas aiškina, kad “[N]uo nepagydomų ligų labiausiai padeda kantrybė“(147 psl.), nevilties akimirką ieškoma mistinių ritualų. Kai žmonių „širdys pajuosta iš įtūžio, o sielų pakraštėliai raitosi nuo kartėlio”(237 psl.) susikerta visos – folklorinės, religinės, medicininės, o galiausiai ir teisinės sistemos.

Vis dėlto jeigu romaną būtų galima išsemti tik kaip istorinį tamsios bendruomenės kelio labiau subalansuotos, bent iš dalies mokslu paremtos, institucionalizuotos religijos link, abejoju, kad knyga paliktų didesnį įspūdį.

H.Kent pasakojimas peržengia tegul ir labai tiksliai identifikuojamus laiko ir erdvės rėmus. Jis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sielą, kurioje glūdi ir vaikystės siaubai, ir chaoso baimė, ir prietarai, ir naivus tikėjimas, kad kiekvienas dalykas gali būti ne tik paaiškintas, bet ir išspręstas.

“Kokia nesusiraizgiusi buvo jos siela. Kaip lengva buvo būti” (123 psl.), prisimenamas Noros gyvenimas iki užgriuvusių nelaimių, ir tas siekis grąžinti dalykus į pirminę būseną galiausiai suartina neraštingos bendruomenės žmones su mumis, taip dažnai valdomais vidinių siaubų ir išorinių dramų.

Norėdamas įveikti gyvenimo chaosą, baimes ir grįžti link suvaldytos pradžios privalai transformuoti savo patirtis ir peržengti nevilties ribas. Kai nerandi jėgų savyje, pasitelkti stipresnes dvasias. Nora atsigręžia į suopračiu (žinojimu) apdovanotą Nensę.

“Nors aplink visas miškas, aš viena traukiu žaibus”, graudensi Nensė, bet ne kas kita, kaip jos išskirtinumas, atsiskyrimas ir leidžia jai tapti tuo kitu, kitonišku, kuris, tikima per amžius, gali suderinti išsiderinusi skirtingų reiškinių mezginį. Besiblaškanti siela, kad ir kiek ji „žegnojosi maldų nėriniuose“ (30 psl.), trokšta rankos, iškylančios iš anapusybės ir be žodžių nurodančios kelią iš vandenų, kur vis dar tyliai savo priešmirtinius žiovulius gargaliuoja pasaulį jau paliekantys skenduoliai.

“Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui “(349 psl.), svarsto už anūko nužudymą teisiama Nora.

Romano žmonių gyvenimą valdo pamatinės gamtos jėgos – žemė, ugnis, vanduo, oras – o nematomos antgamtinio pasaulio jėgos įžvelgiamos ir žolės judėjime, ir palinkusiame medyje, ir apvalančiose vandenų gelmėse. Knygoje persipina itin primityvus, nesukultūrintas žiniuonės pasaulis ir jos itin gilūs tikrovės vaizdiniai, ateinantys iš patirties, kančios, šeimos moterų per kartas perduotos tradicijos, jos suopračio, kad tik atsivėrus magiškai tikrovės pusei galų gale gali nurimti realioje kasdienybėje.

Kiekvienas blogis ir kiekviena nežinomybė turi savo šviesiąją pusę. Teisėjo klausiama, kodėl fėjas vadina Geraisiais Žmonėmis, nors tos apskritai nėra žmonės, Nensė samprotauja it gilus teologas: „Geraisiais žmonėmis juos vadinu iš pagarbos, nes jie savęs nelaiko blogais padarais. Trokšta pakliūti į Dangų, taip pat kaip, neabejotinai, tamsta, Tarėjau”. (357 psl.). Blogis ir nežinomybė iškyla it kasdienybės tęsinys, kai pasirodo, jog “Gerieji žmonės labai mėgsta grumtis, mušti ritinį, šokti ir dainuoti“. O kai jie krečia eibes, tereikia žinoti, kaip atitaisyti Jų padarytą žalą. (357- 358 psl.).

***********
H.Kent yra viena iš Stalkerių, kuri turi galią perkelti iš kambario ar parko, kur skaitai jos knygas, į kitą laiką ir kitą erdvę. Nepamirštamas įspūdis, kai šiek tiek ironiškai ėmiausi jos primos knygos ir gan greit suvokiau matanti, kaip mano miegamojo sienomis šliaužia šaltos pilkai rusvos Islandijos kerpės. Ta magiškos tikrovės dimensija pasikartoja ir čia, kai perfrazuojant rašytoją, giliai krūtinėje užsagstai slapta nužiūrėtą pilkai melsvą Airijos vandenų vaizdą.

Menas – dažniau vaizduojamasis – geba sujungti mus su daiktų gelmėmis, atverti paprasčiausių supančių daiktų esmes ir taip perkeisti mūsų matymą. H. Kent turi dovaną tapyti žodžiais – suteikti balsą supančiai gamtai ir prasmes žmonių tylėjimui ir baimėms. Jos peizažai nėra ta Renesanso šedevruose įkalinta gamta, reikalinga tik kaip judančių kūnų įforminimo priemonė ar istorinio konteksto atgaminimas. H. Kent knygose gamta artimesnė romantikų maginei erdvei, kur lietus, žaibai, ar, priešingai, pro debesis šmėkštelinti saulė atgaivina net statiško herojaus pasaulį.
„Geruose žmonėse“ nebelieka ir pirmoje H. Kent dar buvusio pradedančio rašytojo bandymo paaiškinti tekstą: autorė gerokai tiksliau kontroliuoja savo amatą; čia kalba nebe ji, kalba Airijos gamta, pasakojimo veikėjų žodžiai atveria jų jausmus ir dvasinę sumaištį.

Ir visa tai papasakoja mums apie mus.

Pabaigai tai, kuo prasideda knyga, jos epigrafas, citata iš W.B.Yeats „Keltų prieblandos“: „Galų galiausiai, kaip galime nemanyti, kad mūsų beprotybė gali būti brangesnė už kito tiesą? Juk ji sušilusi mūsų širdyse ir sielose, pasirengusi priimti laukinių bičių spiečių ir kaupti jų saldų medutį. Grįžkite į pasaulį, laukinės bitės, laukinės bitės!“

P.S. Skaitykite. Kaip juokauja mano jaunieji skaitymo draugai, nors ir ne „Stouneris“, bet juk rašytoja dar labai labai jauna.

Skaityti straipsnį

3826

Žvilgsnis į pragaro ambulatoriją

Knygos

rugpjūčio 10, 2017

Andrius Černiauskas Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys skubios pagalbos skyriuje, Tyto alba, 2016, 264 psl.

Smagi knyga ir mielas autorius. Prarijau per porą vakarų it gardžius pyragėlius. Sužinojau visokių naujų dalykų (tiesa, didžią dalį iš karto pamiršau), pasidžiaugiau jaunais gydytojais, nuoširdžiai pasijuokiau ir … atsipalaidavau po atostogų klajonių Briuselio gatvėmis.

Kodėl rašau apie tokią, atrodytų, nuo literatūros gan tolimą knygą?

Nuo vaikystės mėgstu knygas apie įvairius žmonių darbus. Prisimenu, buvo toks sovietmečiu populiarus ir noriai verstas britų-kanadiečių rašytojas Arthur Hailey (Artūras Heilis) pasakojęs istorijas, kur pagrindinis veikėjas buvo pats darbo procesas. Žinoma, jo romanuose viešbutyje, redakcijoje, oro uoste ar automobilių gamykloje vaikščiojo žmonės, virė aistros, herojai juokėsi ir verkė, bet visus gyvuosius pranokdavo „gamybinė“ erdvė, kuri savotiškai transformuodavo ir knygos veikėjų pasaulius.

Žinoma, A. Černauskas nėra rašytojas tikrąja to žodžio prasme. Vakaruose jis gautų autoriaus vardą, ir pasakoja jis ne apie sukurtą pasaulį, o apie savo darbo skubiosios (anksčiau sakydavome greitosios) pagalbos skyriuje kasdienybę. Pasakoja paprastai, šmaikščiai, su gera ironijos ir, svarbiausia, autoironijos doze.

„Ligoninės priimamąjį galima arba aukštinti ir dievinti, arba peikti ir keikti. Per dieną galima net keliskart pakeisti apie jį nuomonę: iš ryto dievini, priešpiet nekenti, per pietus keiki, po pietų aukštini, pavakariui vėl nekenti, vidury nakties žiauriai nekenti ir panašiai“ (51 psl.). Kodėl jam kyla tokie jausmai, knygos autorius pasakoja atvirai, pridurdamas linksmesnes ar pamokančias savo praktikos istorijas, paaiškindamas mums, kuriems gal teks pas jį ar jo kolegas lankytis (geriau, žinoma, ne), ką verta žinoti, kaip elgtis ir ko tikėtis.

Pabrėžiu, knyga man tikrai patiko, bet… dabar šaukštas deguto.

Perskaitykite dar kartą aukščiau cituotą knygos vietą? Niekas nekliūva? Man kliūva pabaiga. Na kas čia per „ir panašiai“. Kaip panašiai? Su kuo panašiai? Para gi jau baigėsi, laikas namo.
Tokių ir panašių liapsusų knygoje apstu. Ir tai jau ne tiek autoriaus, kiek leidyklos darbo brokas.

Knygą rašė gydytojas. Nežinau, ar kada nors Andrius (čia familiariai rašau, nes jaučiu nuoširdžią simpatiją) sugebės tapti rašytoju. Abejoju, ar jam to reikia ir ar jis to norėtų.

Vis dėlto, jam rašyti patinka (tai akivaizdu) ir jis gali (tai svarbiausia) rašyti. Tačiau, kaip ir gydytojo karjera, taip ir autoriaus (ne rašytojo, tai kitas darbas, o autoriaus) duona laistoma prakaitu. Struktūra, pasikartojimai, teksto logika, santykis tarp informacijos ir tos informacijos „sušildymo“, pavyzdžių, asmeninio santykio su faktu ir faktų tarpusavyje sukabinimas yra profesijos pamatas. Va čia autorių ir paveda jo saviveiklinio tinklaraštininko įgūdžiai. Įdomu, „skaitabilu“, bet užvertei knygą ir su nuostaba atsigręži: o ko čia aš kikenau?

Knygos turinys rimtas, ačiū Dievui, jokių transcendentinių kliedesių, patarimai logiški ir paremti mokslu, pasirinkta kalbėjimo maniera patraukli, autorius gabus, bet – rezultatas neprofesionalus. Redakcija, kaip mūsuose įprasta, nesivargino, nors padirbėjus su autoriumi šitą knygą buvo galima padaryti tikrai puikią.

Verdiktas: skaitykit, ir nekreipkit dėmesio į kandžias mano pastabas. (Į jas turi atsižvelgti tik autorius, kaip ir aš ketinu vykdyti jo nurodymus, kaip elgtis skubios pagalbos skyriuje ir kaip nenervinti gydytojų tuščiomis ašaromis). „Turėsit gerą laiką“, kaip dabar sako. O svarbiausia, tikiu, bus naudinga.

Tiesa, nors autorius primygtinai pataria bėgioti, nelakstysiu.

Ir, beje, laukiu kitos, brandesnės knygos. Tikrai pirksiu.

Skaityti straipsnį

326

Neįveiktos tylos šnabždėjimas

Knygos

rugpjūčio 3, 2017

Jessie Burton, Mūza, Baltos lankos, 2017, Vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl. The Muse, by Jessie Burton, Picador, 441 pages

Briuselis, 2017 liepos 29-31, tekstas rugpjūčio 1,3 d.

Jessie Burton, The Muse viršelis

Abu – ir lietuviškas, ir originalus angliškas knygos viršeliai man nemieli: pirmasis saldokas ir per tamsus, kitas – per skaidrus, išplaukęs. Tiesa visada slapstosi už veidrodžio, į kurį žiūrėdami visada sugriebiame tik tiek, kiek sugebame patys. Ne veidrodis, o žiūrintysis sukuria tikrovę ir tiesą. „Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa“ (194 psl.), kalba knyga apie moteris kūrėjas.

Kūrinys įmantrus, pilnas aliuzijų, nuorodų, istorinių kebeknių ir aistrų: laikas blaškosi tarp ketvirto ir septintojo dešimtmečių, erdvė plečiasi nuo Port of Spaino į Londoną ir iš Malagos per Vieną vėl į Londoną, meilę keičia abejingumas, o neviltį – susitaikymas.

Olivija Šlios – tapytoja nuo Dievo, bet jos paveikslais prekiaujantis tėvas tikrąją dukters kūrinių jėgą įžvelgia tik manydamas, kad tai jauno ispano revoliucionieriaus darbai.

Jaunoji juodaodė Trinidado poetė Odelė Bastijo nešioja dvigubą lemties ženklą – odos spalvą ir lytį. „Norėčiau pasakyti, kad jaunystė elastinga, ir oda lengvai tempiasi“ (406 psl.), gyvenimo saulėlydyje svarsto Odelė, nors jos pačios jaunystė tebuvo ilgas bandymas pamiršti, kad gimei tam, jog rašytum. Kai galiausiai jos apsakymas prieš jos valią pasirodo rimtame almanache, tarsi pats likimas numeta paskutiniąją jos pavardės raidę, tad autorė skaitytojo galvoje tampa vyru.

Ar gali kurti moteris? Ar ji gali būti didžia menininke? Emociniai ir praktiniai kūrybos barjerų, su kuriais susidūrė knygos moterys, klausimai palaiko knygos skeletą, tačiau jos raumenų lanką formuoja dar platesnis klausimas: ar gali kurti moteris, kurios kūrybą atmeta mylimas vyras? „Gaila, kad teko rinktis tarp rašymo ir mylėjimo; nes man tai dažniausiai buvo vienas ir tas pats“ (406 psl.), melancholiškai apibendrina Odelė, vis dėlto sąmoningai pasirinkusi rašymą.

Abi menininkės – ir tapytoja, ir rašytoja – savo talentui atsiveria tik mylėdamos, atsiduodamos jausmams, ir taip kūrybiškumo inspiracijų temą papildo ne mažiau stiprus nuosavybės leitmotyvas. Ką reiškia priklausyti žmogui, vietai, kalbai ar menui? Kita vertus, o ar pasidavimas (kuris, beje, moteriai istoriškai itin giliai įdiegtas ir palaikomas, ypač kataklizmų laikais) neužmuša laisvės, kuri kuriančiam būtina it oras?

Šiek tiek ironiškai perfrazuodama vieną iš knygos herojų, kuriai „nubudo klausimas, atkaklus kaip liūtas, kuris tave nužiūri ir nė nemano paliesti“(408 psl.), dabar jau aš drįsiu savęs paklausti: o kaip į mane žiūrėjo ši knygą? Kaip medžiojantis liūtas? Kaip liūtas, kuris tuoj tuoj sugriebs ar jau sugriebė? O gal minutei susidūrus žvilgsniams abi prasilenkėme?

Gaila, bet nors pradžioje ta medžioklė buvo įtraukianti, siužeto vingiai vedė ir kvietė keliauti kartu, bet prabėgus vos porai dienų po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, jau vėl, dabar prisiversdama, bandžiau sugrąžinti save į abejingąjį Londoną ir pilietinio karo nuojautos gaubiamą Ispaniją.

Kodėl medžioklė nepavyko? Perteikdama, kaip buvo įvertintas vieno iš knygos herojų ispano Izaoko kurtas paveikslas, knygos autorė kalbėjo griežtai: “Nebuvo nei humoro, nei dvasios ar jėgos, jokios įdomios spalvos ar linijos, jokio originalumo, jokios nepagaunamos magijos. Nė užuominos į paslaptį, jokio žaismo, jokios istorijos. Paveikslas nebuvo siaubingas. Tiesiog – dvi moterys ant kalėdinio atviruko viršelio“ (192 psl.).

Ne, ne, neišsigąskite: knyga tikrai nėra tokia bloga, tokia mirusi, nors pasakojimas išties sukasi apie dvi Kalėdų dovanų nušviestas moteris. Knyga nuostabiai gražiai atkuria ir dvasios jėgos, ir gyvenimo žaismės, ir jo magijos iliuziją. Deja, tik iliuziją.

Nuolat, gan įkyriai klausdama, ar moteris gali kurti, knygos autorė netiesiogiai atsako: negali. Ir ji negali kurti iki tol, kol ji savęs klausia tokio keisto dalyko. Kol savęs klausi, ar esi laisvas, vis dar esi įsikalinęs (vergo kelią pasirenkame patys).

Nors ir labai elegantiškai, bet įkyriai kamantinėdama, autorė nejučiomis pamiršta savo pačios žodžius, apie tai, kaip žmogui atsiveria ir jį sumedžioja menas. „[P]aveikslas jį iš lėto sušildydavo, perbėgdavo jo minčių vingiais – ir [žiūrintysis –A.M.] pradėdavo juo mėgautis tarsi vaikais karamele: ragaudamas skonius, aplaižydamas kampus, nenumaldomai belsdamasis iki pat šerdies“ (188 psl.). Susidūręs su tikru menu, neklausi, kas ir kodėl jį parašė. Neklausi, ar sunku buvo kūrėjui (matyt, su ta kūryba būna labai įvairiai). Nesidomi, kur autorius pirko žalius dažus tai nuostabiai lapų žaismei perteikti. Ir neklausi, ant kokio popieriaus – langeliais ar linija rašytas eilėraštis.

Šią knygą skaityti gera. Įdomu. Lengva. Susėdus skaitančių draugų būrelyje ją be ypatingų pastangų galima analizuoti ir narstyti. Ji lengvai gali tapti medžiaga, kurią svarstydamas jautiesi intelektualus ir modernus; ir dar išmanantis pilietinių karų istorijas.

Vis dėlto tikros knygos priverčia aistringai mylėti, atmeta norą jas nagrinėti. Jos nesileidžia analizuojamos, nes giliai širdyje žinai, kad pabandęs ją išskaidyti ir vėl sudėti, sužinosi apie save ir gyvenimą tai, ką labai norėtum nuo savęs nuslėpti. Kol esi valdomas proto, nesi atviras, esi abejingas. „Gėrėtis kažkuo, kas turi dovaną, nesunku, o gailestis vedė tiesiai į abejingumą“ (193 psl.).

Teisybės dėlei, ramioje „Mūzos“ raidžių ir minčių jūroje, plaukiojo ir lytys, kurių svorį (kaip ir potencialų autorės talentą) galima tik nuspėti. Taip apibendrindama savo gyvenimą, Odelė sako jį buvus tarsi pupos stiebą, kurio „lapai stiebėsi vis aukščiau ir aukščiau, vešlūs, įspūdingi ir tokie greiti, kad vos spėjau ropštis. Mylėjau ir praradau meilę; atradau kūrybiškumą ir jausmą, kad esu savo vietoje“. [Taip, nesiginčiju, vis dar banalu, bet … toliau paryškinimas mano]. Įvyko ir kažkas gilesnio, kažkas tamsesnio, ką esame perėję visi – o jeigu ne, mūsų tai dar laukia, – toji nepamirštama akimirka, kai suvokiame, kad esame vieni“(406 psl.). Mintis šmėkštelėjo knygos pabaigoje it perseidas rugpjūčio danguje, bet viltis, kad autorė įkops į savo kūrybinės vienatvės guolį lieka.

Skaityti straipsnį

35819

Rimtas tekstas apie „nerimtą“ autorių

#Maldeikienė, Įžvalgos, Knygos

spalio 30, 2016

Senais gerais laikais, kai net krizė į Lietuvą dar nebuvo atbėgusi, 2008 metų sausio 31 dieną, 18 minučių po vidurdienio Andrius Užkalnis parašė: „Komentatorių amatas yra paprastas – su jais sutinkančius pradžiuginti („gerai pasakė“), su jais nesutinkančius sunervinti („užsikimšk, stora kiaule“) ir šitaip sumakaluoti diskusiją bei pritraukti leidiniui daugiau dėmesio.

Nieko nėra juokingesnio, nei žiniasklaidos rašytojai (kaip, beje, ir kiti rašytojai), įsivaizduojantys save orakulais ir Tautos Sąžine ir dispensuojantys tautai pamokymus. Taip pat juokinga, kaip ir kai Madonna pradeda aiškinti apie klimato atšilimą, o Bono – apie skolų Afrikai nurašymą.“ Tie keli sakiniai pavertė Užkalnį mano mėgstamu lietuvišku rašančiu mąstytoju.

Tai, ką daro Užkalnis angliškai vadinama author ir columnist. Pastarąjį columnist‘ą žodynas verčia, kaip straipsnių autorių ar feljetonistą. Manau, kad tai ne visai tikslu, vis dėlto esmės grūdas užčiuoptas. Sudėtingiau su tuo author. Taip, Užkalnis rašo knygas ir man jos patinka. Viena pirmųjų jo knygų apie lietuvių gyvenimą Anglijoje yra mano mėgiamųjų sąraše ir aš ją vis permetu akimis, kai mąstau apie man tokius įdomius, o šalies ekonomikai tokius svarbius, mūsų tautinius mąstymo stereotipus. Mano bloge[1] galite rasti ir vienos iš jo knygų apie sovietinę Lietuvą recenziją.

Vis dėlto author žodyne turi dar vieną prasmių lauką ir gali būti verčiamas, kaip kūrėjas; pradininkas. Tad vėl grįžtu prie to mąstytojo (žiūrėkit antros pastraipos pabaigą). Andrius Užkalnis yra vienų mylimas, kitų taip pat nekenčiamas visų pirma todėl, kad jis yra mąstytojas: jis kuria naujus dalykus, formuoja naujus prasmių laukus, nebijo rizikuoti ir nebijo būti savimi aplinkoje, kuri tragiškai nepalanki jokiai nors šiek tiek gyvesnei, nestandartinei, prieštaringai, KITOKIAI nuomonei. Andriaus Užkalnio atveju jau vien jo vartojamas žodynas net iš tikrai pakankamai išsilavinusių žmonių atima gebėjimą suvokti tekstą ir jie iš karto paskęsta jiems tokiose svarbiose nekonvencinėse detalėse. Paskęsta, tarsi svarbu ne minties ir jausmų marios, o tik ant kranto ošiantys pilkšvi vienodi meldai.

Nekenčia Užkalnio tie, kurie patys nedaug gali; ji atmeta tie, kurie geba tik kartoti, kuriems sunku įveikti kiekviename mūsų (net ir Užkalnyje) slypinčią baimę peržengti savo ribas, sulaukti aplinkos smūgių; tie, kuriems etiketas yra esminė būties išraiškos detalė.

Prisipažinsiu, kai mano taip niekada ir neparagautų Užkalnio koldūnų skandalo įkarštyje (nemėgstu blaškyti po parduotuves, o po ranka nepasitaikė) išgirdau apie naują Užkalnio ir Faustos[2] idėją leisti storą žurnalą, kuriame būsią daug skaitymo ir visokių rimtų istorijų, — išsigandau. Ir išsigandau ne todėl, kad nereikėtų storų protingus dalykus dėstančių žurnalų. Išsigandau tik todėl, kad pagalvojau, jog gal Užkalnis išsigando savęs ir eliminavęs savo kūrybinę meninę raišką taps tik dar vienu geru berniuku, kuris tinkamai aprėdytoms ir gerai sušukuotoms vaikščiojančioms banalybėms rašinės apie menamai tikrus gyvenimo pavidalus.

Geriausia, kas mane ištiko gavus žurnalą dovanų[3], buvo nepasiteisinusi baimė. Žurnalas yra rimtas. Jo žodynas kitoks nei įprasta vadinamojo elito parodomajame buvime. Bet tai žurnalas, kuriame kalba, gyvena, valgo, mąsto, keliauja, svarsto ir mato (fotografijos, kurių daug, verkia ir juokiasi) Užkalnyje slypintis mąstytojas.

Kai pasiekusi 62 žurnalo puslapį pradėjau skaityti Ryčio Zemkausko tekstą apie cinišką amžių, kuriam tiesa rodosi it problema, netikėtai prapliupau ašarų lietumi. Ir tai buvo kažkoks sielą apvalantis verksmas, kai aiškiai suvoki, jog gavai gerokai daugiau, nei tikėjais, kai supranti, kad gavai tikrą tikro gyvenimo veidą, nors davė lyg dar vieną žurnalą. Tai buvo verksmas, kuris užklumpa, kai atpažįsti save knygoje, o raidžių piršteliais pasibeldęs klausimas atveria smegenis ir išvysti daugiau, nei regėjai iki tol.

Užkalnis ir jo susirinkti (tai stipriai jaučiama) netradiciniai kalbėtojai pralaužė mano asmeninio paviršinio netikėjimo storais žurnalais, kaip KNYGOS žanru, šarvą.

Užkalnio žurnalas yra knyga apie 2016 metų vasaros Lietuvoje pabaigą. Knyga apie tokią Užkalniui svarbią sovietinę dimensiją mūsų visų — ir tų, kurie tapę aršiais patriotais kliedime lyg sovietinio parlamento melžėjos, ir tų, kurie „mažo“ gyvenimo provincijoje neviltį laužome šakočiais ir užpilame alkoholiu, ir tų, kurie pakampėse disidentaujame nemokėdami rasti laisvės jau seniai laisvoje šalyje.

Esminis tokio laisvai nelaisvo (o gal ir kiekvieno?) gyvenimo klausimas, ar „modernus žmogus pamažu nepraranda tiesos jausmo?“ (63 psl.)

Užkalnio, kaip dabartinės Lietuvos (ap)mąstytojo tragedija netikėtai suformuluojama Ryčio Zemkausko lūpomis: „Melas beveik visada patrauklesnis už tiesą, mat žmogus nori, kad jo svajonės ir fantazijos pildytųsi, arba, kitaip sakant, žmogui būdinga trokšti nerealių dalykų, ir kuo tie dalykai nerealesni, tuo daugiau melo žmogus pasiruošęs priimti“ (p.64) Tiesa tuo tarpu nevaldoma, ir su ja geriau iš viso neprasidėti, nebent turi kankinystės tikslą, konstatuoja Rytis Zenkauskas. Ir priduria, nors „galima pabandyti niekada ir jokiomis aplinkybėmis nemeluoti pačiam sau“. (68 psl.)

Ši vieno iš autorių lūpomis suformuluota Užkalnio žurnalo filosofinė prielaida smelkte persmelkia visus visų autorių tekstus. Jie bando nemeluoti patys sau, ir todėl atpažįsti tikrovę. Tiesa, kuri tokia svarbi bent jau asmeniškai man, šiame žurnale-knygoje kalba daugybės jos herojų lūpomis.

Tiesa šmėkšteli kebabinės savininko Arūno Ožio gariūninėje autoironiškoje savirefleksijoje: „ožiukas žiūrėdavo iš arti didelėmis rudomis akimis, o plačios ausys atrodė kaip sparnai. MAŽUTĖS AUSELĖS sakydavo jis, nes labai kompleksuodavo dėl tų ausų“ (16 psl.).

Ji kalba šakočių meistro Pauliaus iš Kelmės žodžiais: „ O šiaip jau mesti gerti nelaikau dideliu žygdarbiu. Kur kas sunkiau būti geru tėvu“ (35 psl.).

Tiesa šmėkšteli Mažosios Lietuvos kapinių kryžiaus užraše „Ilsėkis saldzhey“ ir mirtis atsiveria „kaip etapas, poilsis, kuris turi būti ne liūdnas, o kuo smagesnis. Saldus.“ (48 psl.)

Kaip tiesa nuskamba bandymas paneigti patį save: „atsiskleidei — pralaimėjai. Todėl privalai išlikti šaltas bei ciniškas ir tikėtis, kad heiteriai nuo to itin užsives ir jiems pakils kraujo spaudimas , ir jie pradės putotis ir spjaudytis nesąmonėmis. Tada padarai screenshotą ir turi naują turinį“. (106 psl.).

Vis dėlto kadangi tiesa neatsiejama nuo laisvės, tai „Nepriklausomybė pati savaime yra vertinga ne todėl, kad ji reiškia mūsų vėliavą, herbą ir himną(…). Ne, jos pagrindinė vertybė yra ta, kad mes galime leisti sau nebūti kuklūs, ir niekas mūsų už tai nenubaus ir nepersekios“. (25 psl.)

Užkalnio žurnalas yra kenčiančio juokdario, kuris labai myli Lietuvą ir jos žmones, bet nemoka būti saldžiu melagiu, knyga apie mus.

[1] http://www.maldeikiene.lt/uzkalnio-knygos-apie-fausta-ir-to-garbaus-vyro-gyvenima-prie-tarybu-valdzios-recenzija/

[2] Andrių Užkalnį ir Faustą Mariją Leščiauskaitę vadinu čia taip, kaip jie žinomi reaguojančios tautos žodyne

[3] Prisipažįstu žurnalo nepirkusi: patekau į sąrašą tų, kurie jį gavo iš Faustos rankų, ką čia viešai deklaruoju, bet taip pat deklaruoju ir tai, kad mano kalbami dalykai visada, ir čia ne išimtis, yra nenuperkami už jokius pinigus ir net knygas, ir sakau tik tai, kuo tikiu.

Skaityti straipsnį

6694

Švytintis stoicizmo liūdesys

#Maldeikienė, Knygos

balandžio 22, 2016

Neišvaizdus pilkšvai rudas tomelis knygyno gausoje šio antradienio rytą netikėtai sugriebė mano žvilgsnį ir nenoromis (na kiek galima mėtyti pinigus knygoms?) ištiesiau ranką. Knygos nebepaleidau — negalėjau atsilaikyti prieš penkis žodžius, paimtus, matyt, iš mano mylimo New Yorker’io : “atšiauri vienatvės paguoda negailestingame pasaulyje”. Nusipirkau.

Trečiadienio popietę, vos po paros pradėjus skaityti antrą kartą, dabar jau mėgaujantis kiekvienu žodžiu ir jausmų bei minties virpėjimu,  žinojau, kad į neilgą knygų, kurios visada gyvena mano galvos vingiuose, sąrašą atėjo dar viena. John Williams, Stouneris, Baltų lankų leidyba, Vilnius, 2015, vertė Violeta Tauragienė.

Turinys? Turinys kaip turinys: gyvena sau ano šimtmečio pradžioje vaikas ūkyje; tėvai išsiunčia mokytis į koledžą agronomijos; tas, nieko nepasakęs, pradeda studijuoti anglų filologiją;  baigia, parašo daktaro disertaciją, dėsto; įsimyli, veda, po mėnesio santuoka nusivilia, sulaukia dukters, kurios gyvenimą pagrobia motina (vaikai visada skaudžiausias keršto įrankis, ypač, jeigu keršijama už neišsipildžiusius meilės lūkesčius); dėsto, rašo, pamilsta savo studentę ir kolegę, suvokia, kiek ramybės dovanoja skaidrus, net jeigu draudžiamas, jausmas; dėsto, tyliai konfliktuoja su kolegomis, priverčiamas atsisakyti paguodos, kurį teikia jausmas, mylimoji išvyksta; dėsto, ilgisi gyvenimo ir turi to gyvenimo apsčiai: turi save gęstančio gyvenimo tyloje.

Kokia yra akademinio gyvenimo vertė, koks jo tikslas? Kas ištinka žmogų, kai jis išdrįsta atmesti jam išorės nubrėžtą kelią?

Knygos herojus Viljamas Stouneris pastumia šalin savo tarsi iš anksto nubrėžtą gyvenimo trajektoriją vieną vienintelį kartą, besimokydamas universiteto antrame kurse.  Tad… dirvožemio chemijos kursas jam buvo netikėtai įdomus ir jau atrodė atnešiąs realios naudos būsimame gyvenime, tačiau privalomas apžvalginis anglų literatūros kursas užvaldė sąmonę. Literatūra ėdė laiką, „žodžiai, kuriuos jis skaitė, buvo tiktai negyvi žodžiai puslapiuose, ir jis nesuvokė, kam jam to reikia“, lėkštos sausos terminų reikšmės vertė kūprintis, bet netapdavo raktais į  kitokį matymą. „Sudirgęs ir suglumęs“, beveik išsigandęs Stouneris išgirsta dėstytojo klausimą, ką reiškia paskaitoje analizuojamas 73 Šekspyro sonetas?

 

That time of year thou mayst in me behold

When yellow leaves, or none, or few, do hang

Upon those boughs which shake against the cold,

Bare ruin’d choirs, where late the sweet birds sang.

In me thou see’st the twilight of such day

As after sunset fadeth in the west,

Which by and by black night doth take away,

Death’s second self, that seals up all in rest.

In me thou see’st the glowing of such fire

That on the ashes of his youth doth lie,

As the death-bed whereon it must expire

Consum’d with that which it was nourish’d by.

This thou perceiv’st, which makes thy love more strong,

To love that well which thou must leave ere long.

 

Tą metų laiką tu regi many,

Kada nutildo savo giesmes paukščiai,

Kai medžiai styro, tylūs, rūškani,

Ir byra lapai, virpčiodami baukščiai,

Tu vakaro žaras many regi,

Kai vaiski saulė poilsio jau skuba,

Ir kai mirties sesuo — naktis niūki

Ant žemės kloja savo tamsų rūbą;

Negyvą liepsną praeities manos,

Kuri tiek daug jaunų geismų prarijo,

Regi tu manyje, lyg pelenuos

Vos jaučiamą gruzdėjimą žarijų;

Žinau: tu viską manyje matai —

Ir myli dar labiau mane už tai…

A.Churgino vertimas

Dėstytojas sausai, nekantriai, kiek sardoniškai paklausia Stounerio:

  • Ponas Šekspyras kreipiasi į jus per trijų šimtų metų atstumą, pone Stouneri, ar jūs jį girdite?

„Viljamas Stouneris suprato, kad keletą akimirkų jis buvo užgniaužęs kvapą. Iškvėpė tyliai, pamažu, suvokdamas, kad orui einant iš plaučių, drabužiai ant jo kūno juda. (…) Įkypa šviesa krito pro langą ant jo studijų draugų veidų taip, jog atrodė, kad spinduliai sklinda iš jų vidaus ir atsitrenkia į dumsą; (…) Stouneris suvokė, kad jo pirštai, kietai sugniaužę kėdės atvartą, pradeda atsileisti. …patikėjo jaučiąs, kaip kraujas nematomai teka plonytėmis kraujagyslėmis iš jo pirštų galiukų į kūną, švelniai, nesaugiai tvinkčiodamas“ (19 psl.)  Viskas, ką sugebėjo ištarti Stouneris, atsakydamas į dėstytojo klausimą, ką tas sonetas reiškia, buvo dukart pakartota tarsi beprasmė nuotrupa „jis reiškia…   jis reiškia… “.

Trys skirtingos Šekspyro nubrėžtos  gyvenimo menkimo, nykimo metaforos — medis  vėlų rudenį, saulėlydžio prieblanda, gęstanti ugnis — tądien dar labai jaunam Stouneriui atvėrė kitą tikrovę. Nesuvokta trapi gyvenimo naštos sunkybė užpildė jo gyvenimą, suteikė jam formą ir turinį. Gyvenimas tapo ramiu, kasdieniu darbu, kai nesivaikoma šlovės, nuolankiai metų metus skaitomi studentų darbai, vienodai trapiai ir romiai užpildant save svetimomis mintimis, palaipsniui virstančiomis asmenine valia gyventi.

Trumpos keturiolika Šekspyro  eilučių įrėmino Stounerio pasaulį ir, atvėrusios tikrąją daiktų vertę, pavertė jį labai laimingu žmogumi.  Stouneris  — itin liūdna knyga apie laimę suvaldyti savo vidinę laikyseną, laimę ištverti ir aistros slegiamam neprarasti dvasios pusiausvyros. Kitaip kalbant, Stouneris — knyga apie gebėjimą plačiai atvertomis akimis tyliai matyti savo vidinio gyvenimo tiesą ir neišvengiamą kančią.

Knyga, pasirodžiusi prieš 50 metų, tapo išskirtinai reikšminga tik dabar, manau, neatsitiktinai. Pasaulyje, kurį vis garsiau ir nykiau užpildo masinio džiugesio, lūkesčių išsipildymo, sėkmės ir lyderystės tuštuma, asmeninės moralės kainos klausimas įgauna ypatingą reikšmę.

Stouneris ramiai patvirtina, kad vertę turi ir tas gyvenimas, kuris atrodo praloštas visomis prasmėmis. Be mažiausios abejonės iškeliama drovaus, net baikštaus gyvenimo vertė, jeigu tas gyvenimas pašvęstas tikrosios skaitymo ir studijavimo prasmės atvėrimui. Akademinė būtis iškyla kaip viena iš fundamentaliųjų, pamatinių kontempliatyviosios egzistencijos formų, tad irgi įgauna išskirtinę reikšmę pasaulyje, kuriame taip garbinama beatodairiško pelno siekianti veikla.  Stouneris jau ne tiek XX-ojo, kiek XXI amžiaus žmonėms dar kartą atveria nesibaigiančio mūšio tarp akademinio gyvenimo ir pasaulio esmę, kur akademiniam gyvenimui skirta išsaugoti pasaulį ir jo vertes kiek įmanoma ilgiau. Pastaroji tiesa labai skaudi ir mums dabar  Lietuvoje, kur šiandien azartiškai akademinis gyvenimas niekinamas visokių dargių apsėstų galvų.

Stounerio liūdesys yra išskirtinis: tai tyras, nesuteptas džiugesys virstąs verto ir teisingo gyvenimo atsivėrimu. Stouneris — kasdienybės didvyris, jo gyvenimas užpildytas darbo, kuris trokštamas,  darbo, kuris atveria jam tiek savo, tiek pasaulio prasmę. Stouneris sugeba išbūti, daryti, ką privalo daryti, nežiūrėdamas kainos, kurios už tai paprašomas, ir ramiai šypsotis mirčiai artėjant prie paskutiniojo jo guolio.

Knyga neįmantri. Pasakojimas paprastas. Turinys banalus, girdėtas šimtus kartų. Proza rami ir švari. Žodžiai tylūs. Vienatvė, slegianti kiekvieną gyvą sielą, žvelgia iš kiekvieno sakinio ir supranti: skaitai absoliutų, skaidrų ir tyrą  šedevrą.

Skaityti straipsnį

5704

Pranašiška distopija [1] (?)

#Maldeikienė, Knygos

sausio 7, 2016

Michel Houellebecq, Pasidavimas. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. V.: Kitos knygos, 2015. 291 psl.
Lygiai prieš metus, 2015 sausio 7 dieną, Prancūzijoje įvyko du dalykai: rašytojas (savotiška savo srities pop žvaigždė) Michel‘is Houellebecq‘as rytinėje televizijos laidoje pristatė tą dieną į knygynus išvažiavusią jo naujausią knygą Soumission (lietuviškas vertimas — „Pasidavimas“), o po kelių valandų ginkluoti broliai Kouachi įsiveržė į Paryžiaus satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ biurą ir nužudė 12 žmonių, tarp jų — 8 žurnalistus. Tarp aukų buvo ir ekonomistas Bernard‘as Maris‘as, vienas artimiausių Houellebecq’o draugų (ir vienas iš man įdomesnių ekonomistų, kurio dvitomis Antimanuel d‘economie guli mano knygų lentynoje ir yra viena tų knygų, kurios kaskart mane verčia mąstyti naujai; šį tekstą skiriu jo atminimui). (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4392

Wisława Szymborska „Neprivalomi skaitiniai“

#Maldeikienė, Knygos

rugpjūčio 15, 2015

Privalomi neprivalomi skaitiniai

Wisława Szymborska „Neprivalomi skaitiniai“, iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė.

Vilnius: Pasviręs pasaulis,  2006. — 288p.

Seniai žinau, — nelaimingais mus paverčia virš mūsų kybanti laimės prievarta. Ir gyvenimas tėra bandymas nusimesti tą naštą, susitaikant  su liūdesiu, vienišumu, nevilties ašaromis (jos kaip tik dabar, rašant šias eilutes, pradėjo byrėti iš pilkšvų debesų paklodžių nedideliais ratukais nuklodamos visus tvenkinio vandenyje gyvenančius pakrantės medžių šešėlius).  Nepakeliamą laimės lengvumą (taip taip, perfrazuoju klasikus) įveikiama tikrovės našta verčia gera knyga, kurioje skepticizmo peiliai žmogiškojo smalsumo rankose pjausto tikrovę ir ji pasirodo kaip netikėtumas, juoko priepuolis ar nerimo sustingdytos širdies (ne)plakimas.

Tokių knygų yra. Jų nedaug. Jos dūla lentynose, ir jų nė karto neteko aptikti knygynų centruose tarp išsikerojusių „Naujienų“ ar ten visokių topų. Tos knygos nemoko kepti ir troškinti, tuo pat metu metant visus gyvenimo padovanotus kilogramus ar lyginant užsitarnautas raukšles, jos neaiškina, kaip pasikeisti per 52 savaites, kad galiausiai taptum tobulybe, kurios minioje neišskirtų net nuosava mama. Tos knygos net negeba atsakyti į elementarų kasdien mus ištinkantį klausimą, kaip taisyklingai pagal tarpžemyninį etikos kodeksą pasisveikinti su ateiviu iš kokio nors  XY centuriono. Tai nenaudingos ir beprasmės knygos.

Ir dar jas rašo žmonės, kurių kalba vingri, žodynas platus, skyryba klampi. Ir tai visada — VISADA — knygos, kurių autoriai nuoširdžiai prisipažįsta nieko neišmanantys.

Vieną tokią aptikau Knygų mugėje tarp nukainuotų leidinukų ir parašė ją moteris, kurios varde net dvi draudžiamos raidės. Wisława Szymborska. „Neprivalomi skaitiniai“.

Žinote, nieko gudraus: tiesiog ilgus metus sovietinėje, o po to jau kapitalistinėje Lenkijoje literatūriniame leidinyje rašomos kokių 3500 ženklų recenzijos apie visokias (visada ne grožines) knygas. Aptartas ir Hamurabio kodeksas, ir gyvenimo karalių lovose prieš kelis šimtmečius ypatumai, ir hatha joga visiems, ir operos bei medžioklės (ir dar jaunų žvėrelių augimo) žinynai.

Yra ir apie dalykus, kuriuos mėgsta ta ponia Wisława ir taip pat labai mėgstu aš, nors dėl to būna sunku prisipažinti, nes šiaip jau rimti protingi (daug kas nesutiktų, bet kai kas sako, kad priklausau tam porūšiui, — pati labai abejoju) žmonės tokių dalykų nemėgsta. Vienas iš jų archeologijos muziejai, kuriuose guli visokie žandikauliai, kaukolės ir blauzdikauliai išdėlioti chronologine tvarka. …„ — mane visada žavėjo netikėti atsitiktinumai. Tūkstančių tūkstančiai kartų, tikri kaulų Himalajai — visa tai prapuolė be jokio pėdsako, ir štai staiga kažkada kažkur kažkokia būtinybė įmynė į klampų molį, šis sukietėjo ir išliko pėdsako antspaudas, dėl kurio bus šaukiami kongresai. (…) Arba štai koks nors neandertalietis, vidutiniškai gražus, nei blogesnis, nei geresnis už kitus, stovi ant uolos krašto ir krapštydamas utėlėtą galvą mąsliai žiūri į tolį. Jis nė neįsivaizduoja, — o kaip gi galėtų! — kad krapšto būtent eksponatą…“ (p.241-242).

Taip kvepia gyvenimas.  O per šimtą įvairiausių keisčiausių ir ne tik knygų recenzijų yra tikra aukštoji literatūra. Jeigu ko dabar gailiuosi, tai tik to, kad nemoku lenkiškai: skaitysiu autorės eilėraščius lietuviškai dabar jau tikrai, bet  — netikiu, kad įmanoma išversti eilėraščius, per daug juose kalbos, kurios šešėliai kuria kultūrą ir realybę.

Kad pastaroji pastaba nėra mintis be pagrindo įrodo ir šios knygos vertėja, kuri 252 psl. verčia : „Ir jeigu ne duoklė, kurią reikėjo atiduoti politikai, „Przekrόj“ visai nebūtų, o būtų koks nors lenkiškas „Ogoniok“, kuriame būtų spausdinama įprasta poezija, piešiniai ir anekdotai…“ . Miela Laura, duodu galvą nukirsti, kad esate jauna, tad nežinote, jog „Ogoniok“ yra sovietinio savaitinio rusiško oficiozo vardas, ir rusiškai reiškia ugnelę, o ne kalba apie lenkišką uodegėlę, kaip niekieno neprašyta iššifravote pastabose.

Skaityti straipsnį

3915

Andrius Tapinas vožia padėklu per smegenis ir kviečia marą Kaune

#Maldeikienė, Knygos

balandžio 1, 2015

Dar kartą patvirtina tiesa, kad nereikia norėti, nes išsipildys. Kai kažkoks pilietis per pirmosios Andriaus Tapino knygos pristatymą Kaune pasidomėjo, kiek puslapių antroje jo knygoje bus skirta Kaunui, matyt nesitikėjo, kad bus taip. Bus Kaunas. Ir bus baisu. Žodžiai įkvėpė, sako autorius.
Kai prieš gerą dešimtmetį skaičiau Philip‘o Pullman‘o trilogiją „Jo tamsiosios medžiagos“ [gal matėte pagal jį pastatytą filmą „Auksinis kompasas“ su Nicole Kidman?] supratau, kad knyga puiki ir priklauso must read sąrašui, bet nežinojau, kad tai stimpankas. Tokio žodžio nežinojau iki perskaičiau „Vilko valandą“, bet nuo tada suprantu, kad man nejaukiose fantastikos džiunglėse yra keletas mielų salelių. Viena jų — tas stimpankas. Kažkoks juokingas, klaidus ir kupinas judančių mašinų, paverčiančių pasaulį nenuspėjamų linksmybių (net jei linksmybės — sprogimai Konstantinopolyje ar „maras“ Kaune) vieta. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

8498

Užkalnio knygos apie Faustą ir to garbaus vyro  gyvenimą prie Tarybų valdžios recenzija

#Maldeikienė, Knygos

kovo 10, 2015

Hamletas klausia: pirkti ar nepirkti?

Užkalnis yra žmogus, kuris laikraščiuose rašo visokias piktas patyčias, bet tai tas pats žmogus — patikrinkite google, jeigu netikite, — kuris laisvu nuo blevyzgojimo laiku rašo juokingas knygas apie keliones ir sovietus. Kai skaitau, visada kikenu. Kikenti man patinka, dėl to, kai tik Užkalnis parašo kokią knygą, iš karto perku: jo kibūs pirštukai graužia smegenis ir kūnas neišlaikęs tos įtampos ima krizenti.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

5792

Praloštas rašytojos gyvenimas?

#Maldeikienė, Knygos

vasario 28, 2015

Knygos pabaigoje Audronė Urbonaitė tarsi prabėgom retoriškai klausia: „kam rūpi, ko samdomi darbuotojai neatleidžia?“ (p.410)

Atsakau: tai visada rūpi darbdaviui. Labai rūpi. Tiesa, priežastys gali būti labai įvairios: gal jaudina todėl, kad apačioje dažnokai geriau matai tikrovę ir kasdienes bėdas, taigi informuodamas samdomas darbuotojas gali sukurti papildomą vertę; o gal rūpi todėl, kad bijo, jog samdinys gali demaskuoti neteisėtas verslo (procesų) kūrimo schemas.  Tiesa, dažnai rūpi vien todėl, kad ir darbdaviai žmonės. Jie nori būti įvertinti.

Žurnalistikos atveju viskas labai sudėtinga: negali būti žurnalistu turėdamas lėkštą, nemąstantį, garbėtroškos, pinigų ar valdžios godulio apsėstą redaktorių.

Taigi, atsakymas į klausimą, kam rūpi, ko samdomi darbuotojai neatleidžia, jeigu tas samdinys žurnalistas, yra labai aiškus: tai rūpi tam samdiniui. Jei  jam nerūpi, tai jis pralaimi savo gyvenimą. Kompromisai su savimi visada komplikuoti. Kompromisai su savo sąžine, kai informuoji ir aprašai naikina ne tik tave, jie naikina ir tą, kuris skaito. Nes skaitytojas — pasitaiko! — tiki.

Audronė Urbonaitė nėra žurnalistė. Nepamenu, kad kada ir būtų buvusi. Ji tik dirba samdoma žurnaliste, ką širdies gilumoje jaučia. Dėl to graužiasi ir bando teisintis lyg sau, lyg skaitytojams.  Tai galutinai patvirtina ir šia knyga.

Žurnalistika tikrai didžioji Audronės nuodėmė. Ji jai reikalinga ne tam, kad priimtum visada triuškinančiai skaudų iššūkį mąstyti, matyti, vėl mąstyti  ir po to rašyti. Iššūkį visada maksimaliai sukoncentruoti tekstą ir keliais žodžiais detalizuoti ir  apibendrinti, atveriant skaitytojui tikrovę su jos nepastoviu  turiniu.  Žurnalistika Audronės nuodėmė todėl, kad ji, ta žurnalistika, Audronei tėra parsidavimo forma, galimybė būti samdomu darbuotoju, kuris gauna algą už tai, kad (kartais?) sulošia su savo sąžine.  Griežtas verdiktas?

Taip. Bet Audronė tai pati ir parašo.

Ar toks sadomazochistinis judesys turi kokią nors rimtesnę vertę? Nežinau.

Knyga labai nevienalytė. Tai tiesiog čekuoliniu stiliuku (apgailėtinu rimtesniam žmogui) sumesti labai nelygiaverčiai tekstai. Skaitant nuolat persekioja jausmas, kad leidykla skubino ir artėjo Knygų mugė, o priklausomybė nuo autografų ir naujos knygos pristatymo didesnė, nei baimė „chalturinti“. [Bijau, tai irgi prastos žurnalistikos pasekmė].

Skyrelis „Žurnalistiniai tyrimai“ (psl. 177- 206) įdomus.  Tai kokybiškas kasdienis žurnalisto darbas, kurio šioje knygoje —  jeigu jau vertinti iš žurnalistikos pozicijos — nedaug, o jeigu vertinti iš rašomos perspektyvos — neturėjo būti. Nes tai ne nuodėmė.

Knygos gabalai, kur Audronė autobusu rieda į Lenkyną (psl. 167-176) , aukščiausio lygio gyva publicistika, kiek pastaroji žurnalistika. Ir ten taip pat jokios nuodėmės. Potencialiai geros rašytojos galimos knygos ištraukos.

Knygos dalys, kur kalbama su draugais (dažniau draugėmis) saldūs ir neįtikina. Asmeninė patirtis: geriau nerašyti. Meilė ir draugystė sau, pagarba skaitytojui, neaiškinant jam apie savo meiles, sau. Atskirkime barščius ir muses. Arba tada jau reikia rašyti atsiminimus. Nors ir tie bus įdomūs tik tada, kai gyvenimas ir žmonės bus nevienareikšmiai. Kaip interviu, beveik visi labai silpni. Žanras, kuris Audronei svetimas.

Kur didžiausia autorės nuodėmė? Tikrai ne žurnalistikoje. Nuodėmė ta, kad naikinama prigimtis (o Audronė yra rašytoja) ir bandoma būti žurnalistu. Tada jau kalti visi:   redaktorius, aplinka, kolegos, herojai. G.Vainauskas tikrai ypatingai primityvus ir lėkštas redaktorius, tragiškai negabus savo vietoje, bet Audronei jis netrukdo jau per dešimt metų. Taigi, jie žaidžia tą patį žaidimą.

Kolegos irgi trikdo tik tiek, kiek, tikėtina, juose Autorė mato tai, ko bijo savyje.

Galiu tęsti. Pastabų dar daug. Bet nebematau prasmės. Šita knyga žingsnis atgal.

Piktos pastabos? Ne. Tiesiog pagarbos gestas rašytojai. Ne žurnalistei. Audronė Urbonaitė prieš porą metų parašė stiprią knygą „ Žydiškų daiktų kambarys“, kur herojės jausmai ir sielos judėjimas palaipsniui trykšta iš uždaros koncentruotos erdvės tarsi nenugalimos jėgos  spaudžiama dantų pasta iš tūbelės.

Ši knyga galėjo būti tokia pat, bet ją turėjo rašyti ir turėjo dirbti su tekstu rašytoja. O ne šiaip autorė-žurnalistė- blia blia blia. Tipo, geras žmogus. Kieta boba. Ar dar kas nors iš Fb folkloro, kas visada nesąmonė.

Knyga silpna, nors galėjo būti labai stipri. Negi meluosi per akis tam, kurį gerbi ir pusprotiškai šypsosies meiliai sukdama akis šalin.

O aš gerbiu RAŠYTOJĄ Audronę Urbonaitę. Ir rašydama apie kitą jos knygą nenoriu pavadinime dėti klaustuko.

Skaityti straipsnį