MENIU

Kas esu ir kuo tikiu
Kategorija

11394

Politikai be grimo: kodėl A.Maldeikienė klajoja po „Šanchajų“ ir kaip verda braškių sriubą

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu, Žiniasklaida ir aš

kovo 12, 2017

Lietuvoje įprasta politikus kalbinti tik su politika susijusiais klausimais. Tačiau kaip ir visi žmonės, politikai turi ir savo asmeninį gyvenimą, apie kurį visuomenė žino daug mažiau. Ką jie veikia grįžę namo po darbo? Kokius filmus žiūri, kokią muziką klauso, kokią sporto šaką mėgsta? Kur atostogauja ir apie ką svajoja? 15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turės galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Aštuntasis interviu – su Seimo biudžeto ir finansų komiteto nare, socialinių mokslų daktare, 2016 m. į Seimą pirmąkart išrinkta Aušra Maldeikiene.

– Aušra, kaip atrodo jūsų įprastinė darbo diena?

– Deja, įprastai ji prasideda labai anksti – apie penktą ryto. Tarp 7 ir 8 ryto valandos atvažiuoju į Seimą, prabūnu iki 7–8 valandų vakaro ir grįžtu namo. Tada gulu į lovą ir skaitau.
Išimtis – du trys vakarai per savaitę, kai einu kur nors – į koncertą, kiną ar teatrą. Ir dar du kartus per savaitę sportuoju. Sportuoti einu, kada į galvą ateina. Kai nusibosta viskas. Mano tokia labai nuobodi dienotvarkė.

– Ar susiduriate su populiarumo kaina? Žmonės gatvėje atpažįsta?

– Taip, susiduriu. Ji man nepatinka. Aš mėgstu išvažiuoti, kur manęs nepažįsta. Jau po dviejų dienų kur nors užsienyje pradedu jausti, kaip atsipalaiduoja visas kūnas. Eini, tau gera ir norisi pašokinėti per balas… Tai, kad mane atpažįsta gatvėje, mane slegia.

– Bet apskritai žmonės bendrauja maloniai ir draugiškai? Ar susilaukiate ir neigiamų pasisakymų?

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

Aušra Maldeikienė: Internetą valdo moterys

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

birželio 7, 2016

Viena keisčiausių praėjusio mėnesio patirčių: kuo rimčiau kalbėjau, tuo labiau juokėsi salė. Kartų konfliktas in action – jau nebesugebu dalintis informacija. Pasidariau močiute – ir tai reiškia dabar dalinuosi jausmais ir patirtimis.

Skaityti straipsnį

20847

Je suis Šalaševičiūtė

Kas esu ir kuo tikiu

sausio 31, 2016

Lietuvoje stiprėja baisi tendencija, praėjusią savaitę virtusi absurdu. Šioje šalyje sakyti tiesą tapo dalyku, už kurį žmogus gali būti nulinčiuotas ir netekti ministro posto. Jeigu Rimantė Šalaševičiūtė būtų melavusi, — viskas būtų OK. Viskas puiku, normali kasdienybė. Bet tiesa apie paprastą kasdienę visiems žinomą praktiką, su kuria kovoti reikia labai labai tvirto stuburo, sukėlė tokią valdžios viršūnių pasipiktinimo audrą, kad tapo aišku: tos viršūnės jau pačios tiek prisimelavusios, kad bet kurio asmens atviras žodis ir mąstymas (ministrė ir aiškinosi ir kodėl, kaip darė, ir kodėl neatsilaikė, ir aiškino, kodėl taip daryti blogai) joms tampa asmenine grėsme. Melas juos vienija, melu jie laikosi. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

28487

Taip, mano mamytė globojama slaugos namuose

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

sausio 26, 2016

Jau ne kartą esu viešai sakiusi televizijos laidose („Yra kaip yra“ ir „Valdžios diagnozė“), kad mano mamytė sunkiai serga ir jau senokai mūsų nebepažįsta. Ji jau daugiau nei metus gyvena globos namuose „Senevita“, kurios žmonėms esu labai dėkinga už išskirtinai šiltą santykį su jiems patikėtais senukais. Kada benuvažiuočiau, visada labai jauku, idealiai švaru ir tvarkinga, močiutės (mamos aukšte 12 senučių, kurios jau visiškai nebesusivokia šitame pasaulyje) prižiūrėtos, žiūri televizorių (deja, nesupranta, ką mato), užkandžiauja ar, kaip mano mamytė, dėlioja vaikiškas dėliones ir net kartais bando skaityti.

Mano mamytė jau senokai nežino, kas aš, tiesa, slaugutės sakė, kad pamačiusi mane per televizorių, ji kartais sako — Aušra. Tiesa, kas ta Aušra, ji jau nebežino.

Dar gyvendama su manimi prieš gerų pusantrų metų ji kartą pamačiusi mane per televizorių atsisuko ir rimtai man pasakė: „Maldeikienė“. Mačiau, kad ta pavardė, iškilusi iš jos sąmonės gelmių, su manimi jai nesisieja, tad paklausiau, o ar žino, kas ta Maldeikienė. Mamytė mąstė, mąstė ir sako: „Mano duktė“. Tada paklausiau, o ar seniai tą Maldeikienę ji matė. Verdiktas buvo griežtas: „Seniai nemačiau, jau, matyt, mirė“.

Dabar mamytė tokiais ilgais sakinukais jau nebekalba.

Kodėl tai rašau? Priežasčių kelios.

Pirma, šiandien viena žurnalistė ironiškai šypsodamasi (pasako jos, rinkimai yra rinkimai), manęs paklausė, kiek praturtėjau pardavusi paveldėtą mamos žemę. Atsakymas labai paprastas: negali paveldėti gyvo žmogaus turto, kita vertus, jokios žemės mano mama niekada nėra turėjusi. Tiesa, prieš pusantrų metų pardavėme mamos dviejų kambarių butą Vilniuje, Kalvarijų gatvėje. Mamytė jau ilgokai iki tol viena pati gyventi negalėjo ir ją kurį laiką globojo jaunesnė sesuo. Po to pasiėmiau ją pas save. Su mumis ji praleido apie aštuonis mėnesius, per kuriuos jos sveikata blogėjo ir ji vis sunkiau orientavosi tikrovėje; pasiklysdavo bute, nerasdavo savo kambario, blaškydavosi, nerimaudavo. Parduoto buto pinigai atiteko mamytės globai, dalies jos namo Palangoje (pagal testamentą mano gimtųjų namų dalis po mamytės mirties priklausys mano broliui) remontui, priežiūrai ir išlaikymui. Taigi, į ironišką žurnalistės klausimą, ar labai praturtėjau pardavus mamos „žemes“ galiu atsakyti labai paprasta: nepraturtėjau. Pinigai teko ne man. Jie mano mamos ir skirti jai.

Kodėl pasirinkau globos namus? Atsakymas paprastas: taip patarė mamytę gydžiusi gydytoja, kuri primygtinai aiškino, kad „nors lietuviai jau suprato, kad dantis turi gydyti dantų gydytojas, jie kol kas mano, kad sunkias neurologines ligas, o tokia yra Alzheimerio liga, galima gydyti meile“. Psichologiškai toks sprendimas buvo sudėtingas, — labai plačiai įsišaknijusi idėja, kad tikra meilė reikalauja aukojimosi. Reali gyvenimo praktika parodė, kad ta propaguojama meilė išties labai dažnai yra didelis egoizmas, nes sunkus ligonis lieka be nuolatinės gydytojo priežiūros, kuri reiškia gerokai adekvačiau parinktus vaistus, kurie pagerina ir prailgina ligonio gyvenimą.

Buvo domimasi ir tuo, ar globos namai valdiški. Taip, jie „valdiški“. Senevita — viešoji įstaiga, kurios steigėja – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tiesa, tai, kad globos namai valdiški, nereiškia, kad jie nemokami. (Akivaizdu, kad klausimas buvo apie tai, ar aš permečiau savo mamos išlaikymą valstybei, taigi leistų spekuliuoti tema, kad naudojuosi biudžeto pinigais). Už mamytės globą mokame pilną jos išlaikymo kainą, 21 eurą per dieną, taigi gerokai per 600 eurų per mėnesį. Didžioji tos sumos dalis, be abejo, yra mamytės pensija ir globos pinigai, kurie skiriami tokiems itin sunkiems ligoniams, papildomai per mėnesį mamytės išlaikymas, nekompensuojami vaistai bei skanesnis papildomas maistas atsieina per 200 eurų.

Antra, ir tai noriu pabrėžti ypatingai, panašios priekabės rodo ir žurnalistų negebėjimą matyti realias problemas. Šiuo atveju pagrindinė bėda ne ta, kad pažeminsiu kokią Maldeikienę, pademonstruodamas jos godumą ir savanaudiškumą (galiu nuraminti, šios savybės man visiškai nebūdingos), kiek ta, kad ir toliau įtvirtinamas mitas apie tai, jog senam žmogui nereikia realaus ligų gydymo ir specialios priežiūros. Būtent todėl, kad gajūs tokie stereotipai, gerų globos namų Lietuvoje tragiškai mažai, jų kaina itin didelė, ir tokia priežiūra prieinama labai mažam įvairiomis demencijos formomis sergančių senukų ratui.

Skaityti straipsnį

5099

Mano 2015-ųjų Metų Žmonės — Leila Alekberova ir Povilas Poderskis

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

sausio 4, 2016

Mada rinktis „metų žmones“ yra gera, jeigu tik nepamirštame sau pasakyti, o kas lemia mūsų pasirinkimą.

Jau kelinti metai patenku tarp „Lietuvos ryto“ skelbiamų Lietuvos metų žmonių, šiemet esu šešta. Dėkoju visiems, kurie tokiame reikšmingame sąraše mane prisiminė, vis dėlto negaliu šita dovana pernelyg džiaugtis ir jos giliai apmąstyti tikėdamasi dvasios dovanų, kurias duoda kiekvienas geras žodis, mat nežinau, kas lėmė tokį Lietuvos žmonių pasirinkimą. Netgi nežinau, koks klausimas užduodamas, kai bandoma iškvosti tokį rimtą dalyką. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4774

Laisvė mainais į turtą: Singapūro kelias

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

balandžio 1, 2015

Praėjusią savaitę palaidotas Singapūro patriarchas Lee Kuan Yew (李光耀) , valstybės vyras, kuris sugebėjo gūdų provincijos užkampį paversti pirmaujančia pasaulio valstybe. Jis buvo ir Singapūro kūrėjas, ir pirmasis jo premjeras, ir kontraversiška asmenybė, per ilgą savo 91 metų gyvenimą sulaukusi tiek liaupsių, tiek griežtos kritikos.
Lietuvoje irgi kartas nuo karto pasigirsta balsų (net nežinau, kodėl, bet dažniau jie skambėjo iš bankų ekonomistų, konkrečiai Nerijaus Mačiulio bei Violetos Klyvienės, lūpų), kad Singapūro ekonominis socialinis modelis būtų labai patrauklus Lietuvai. Kiek supratau, esminė priežastis — geras, tiksliau turtingas, gyvenimas, kurio kaina — prarasta mąstymo, žodžio, asmens laisvė. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

5005

Su gimimo diena, mano Valstybe

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

vasario 16, 2015

Laisvė pradžioje būna mintis, vėliau žodis ir veiksmas. Kai laisvė tampa įstatymu, taigi ir savo priešybe, ji gali įgauti laisvos visuomenės veidą. Sugebėjusi suvokti, kad ji yra kompromisas ir derybų rezultatas, laisvė gali priimti dar vieną pavidalą – ji gali tapti veiksminga demokratija ir efektyvia ekonomika. Tik ar gali rastis demokratija ir rinka ten, kur kompromisas paneigiamas net negimęs?

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

8067

Apie save

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

vasario 1, 2015

Visų mūsų vaikystės turi savo iliuzinę erdvę: manoji slypi anoje, jau išėjusioje Palangoje. Mano Palanga labiau tokia, kaip viršutinėje nuotraukoje: tada man buvo treji.

Užaugau aš ant Ronžės (nežinau kodėl tą vardą panaikino…) kranto. Tais laikais  Palanga buvo ideali vieta vaikui augti — nedidelė, jauki, o pakėlus akis visada matydavai galybę žvaigždžių. Prisimenu pirmąsias pamokas (mėgau ir mėgstu mokytis), šaltus rytus Bažnyčioje, lotyniškas mišias, kurios buvo šiurpiai paslaptingos.  Tiesa, nekenčiau jūros ir ypač smėlio, tad bet koks vojažas į pliažą man buvo kančia. Jei kas būtų leidęs, būčiau darius vieną — skaičiusi knygas. Tačiau teta Stasytė, kuri man buvo labai artima ir kurią mylėjau be galo, sakydavo: “Eik dirbti, iš skaitymo duonos nevaldysi“. Kaip ji klydo.. .

(daugiau…)

Skaityti straipsnį