MENIU

Įžvalgos
Kategorija

23924

„Profesionalai“ ateina, atidunda arba bradauskinė era Seime tęsiasi

#išgyvenkLietuvoje, Įžvalgos

lapkričio 17, 2016

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Viktoro Rinkevičiaus Lietuvos Respublikos Seime Vilniuje.

Šiandien Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku pozicijos balsais išrinktas „žaliasis“ medžiotojas (tokie hobiai) Viktoras Rinkevičius.

Prisiekiu, eidama į pirmąjį Komiteto posėdį (dar kartą dėkoju Konservatorių frakcijai, kuri paaukojo savo vietą Biudžeto komitete, kad aš jame galėčiau dirbti, nes „valstiečiai“ nuoširdžiai (?) žadėję mane ten paskirti, savo pažadą paskutinę minutę pamiršo) neturėjau jokių išankstinių nuostatų. Tiesą sakant, nė akyse nebuvau mačiusi tokio 2000-2008 metais jau net dvi kadencijas Seime atpylusio „valstiečio“ Viktoro Rinkevičiaus.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

17965

Mano pirmoji kalba Jums, kurie manimi pasitikėjote

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Įžvalgos

lapkričio 13, 2016

Tiems, kurie manimi pasitikėjote

Šiandien, 2016 metų lapkričio 14 dieną prisieksiu Seime ir ketveriems metams tapsiu viena iš 141 savo Tautos atstovių. Netapsiu valdžia, kaip dažnai vadinate; Seimo narys nėra valdžia. Jis tėra (arba yra, ir tai labai daug) savo Tautos atstovas (55 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis).

Jo darbas – mąstyti, tartis, kalbėti ir ieškoti sprendimų, kurie padėtų visiems mums gyventi laisviems ir gyventi teisingesniame pasaulyje. Laisvė ir teisingumas – tai dvi pamatinės vertybės, kurių turinio ir pasireiškimo formų paieška ir sudaro Tautos atstovų darbo esmę. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

35258

Rimtas tekstas apie „nerimtą“ autorių

#Maldeikienė, Įžvalgos, Knygos

spalio 30, 2016

Senais gerais laikais, kai net krizė į Lietuvą dar nebuvo atbėgusi, 2008 metų sausio 31 dieną, 18 minučių po vidurdienio Andrius Užkalnis parašė: „Komentatorių amatas yra paprastas – su jais sutinkančius pradžiuginti („gerai pasakė“), su jais nesutinkančius sunervinti („užsikimšk, stora kiaule“) ir šitaip sumakaluoti diskusiją bei pritraukti leidiniui daugiau dėmesio.

Nieko nėra juokingesnio, nei žiniasklaidos rašytojai (kaip, beje, ir kiti rašytojai), įsivaizduojantys save orakulais ir Tautos Sąžine ir dispensuojantys tautai pamokymus. Taip pat juokinga, kaip ir kai Madonna pradeda aiškinti apie klimato atšilimą, o Bono – apie skolų Afrikai nurašymą.“ Tie keli sakiniai pavertė Užkalnį mano mėgstamu lietuvišku rašančiu mąstytoju.

Tai, ką daro Užkalnis angliškai vadinama author ir columnist. Pastarąjį columnist‘ą žodynas verčia, kaip straipsnių autorių ar feljetonistą. Manau, kad tai ne visai tikslu, vis dėlto esmės grūdas užčiuoptas. Sudėtingiau su tuo author. Taip, Užkalnis rašo knygas ir man jos patinka. Viena pirmųjų jo knygų apie lietuvių gyvenimą Anglijoje yra mano mėgiamųjų sąraše ir aš ją vis permetu akimis, kai mąstau apie man tokius įdomius, o šalies ekonomikai tokius svarbius, mūsų tautinius mąstymo stereotipus. Mano bloge[1] galite rasti ir vienos iš jo knygų apie sovietinę Lietuvą recenziją.

Vis dėlto author žodyne turi dar vieną prasmių lauką ir gali būti verčiamas, kaip kūrėjas; pradininkas. Tad vėl grįžtu prie to mąstytojo (žiūrėkit antros pastraipos pabaigą). Andrius Užkalnis yra vienų mylimas, kitų taip pat nekenčiamas visų pirma todėl, kad jis yra mąstytojas: jis kuria naujus dalykus, formuoja naujus prasmių laukus, nebijo rizikuoti ir nebijo būti savimi aplinkoje, kuri tragiškai nepalanki jokiai nors šiek tiek gyvesnei, nestandartinei, prieštaringai, KITOKIAI nuomonei. Andriaus Užkalnio atveju jau vien jo vartojamas žodynas net iš tikrai pakankamai išsilavinusių žmonių atima gebėjimą suvokti tekstą ir jie iš karto paskęsta jiems tokiose svarbiose nekonvencinėse detalėse. Paskęsta, tarsi svarbu ne minties ir jausmų marios, o tik ant kranto ošiantys pilkšvi vienodi meldai.

Nekenčia Užkalnio tie, kurie patys nedaug gali; ji atmeta tie, kurie geba tik kartoti, kuriems sunku įveikti kiekviename mūsų (net ir Užkalnyje) slypinčią baimę peržengti savo ribas, sulaukti aplinkos smūgių; tie, kuriems etiketas yra esminė būties išraiškos detalė.

Prisipažinsiu, kai mano taip niekada ir neparagautų Užkalnio koldūnų skandalo įkarštyje (nemėgstu blaškyti po parduotuves, o po ranka nepasitaikė) išgirdau apie naują Užkalnio ir Faustos[2] idėją leisti storą žurnalą, kuriame būsią daug skaitymo ir visokių rimtų istorijų, — išsigandau. Ir išsigandau ne todėl, kad nereikėtų storų protingus dalykus dėstančių žurnalų. Išsigandau tik todėl, kad pagalvojau, jog gal Užkalnis išsigando savęs ir eliminavęs savo kūrybinę meninę raišką taps tik dar vienu geru berniuku, kuris tinkamai aprėdytoms ir gerai sušukuotoms vaikščiojančioms banalybėms rašinės apie menamai tikrus gyvenimo pavidalus.

Geriausia, kas mane ištiko gavus žurnalą dovanų[3], buvo nepasiteisinusi baimė. Žurnalas yra rimtas. Jo žodynas kitoks nei įprasta vadinamojo elito parodomajame buvime. Bet tai žurnalas, kuriame kalba, gyvena, valgo, mąsto, keliauja, svarsto ir mato (fotografijos, kurių daug, verkia ir juokiasi) Užkalnyje slypintis mąstytojas.

Kai pasiekusi 62 žurnalo puslapį pradėjau skaityti Ryčio Zemkausko tekstą apie cinišką amžių, kuriam tiesa rodosi it problema, netikėtai prapliupau ašarų lietumi. Ir tai buvo kažkoks sielą apvalantis verksmas, kai aiškiai suvoki, jog gavai gerokai daugiau, nei tikėjais, kai supranti, kad gavai tikrą tikro gyvenimo veidą, nors davė lyg dar vieną žurnalą. Tai buvo verksmas, kuris užklumpa, kai atpažįsti save knygoje, o raidžių piršteliais pasibeldęs klausimas atveria smegenis ir išvysti daugiau, nei regėjai iki tol.

Užkalnis ir jo susirinkti (tai stipriai jaučiama) netradiciniai kalbėtojai pralaužė mano asmeninio paviršinio netikėjimo storais žurnalais, kaip KNYGOS žanru, šarvą.

Užkalnio žurnalas yra knyga apie 2016 metų vasaros Lietuvoje pabaigą. Knyga apie tokią Užkalniui svarbią sovietinę dimensiją mūsų visų — ir tų, kurie tapę aršiais patriotais kliedime lyg sovietinio parlamento melžėjos, ir tų, kurie „mažo“ gyvenimo provincijoje neviltį laužome šakočiais ir užpilame alkoholiu, ir tų, kurie pakampėse disidentaujame nemokėdami rasti laisvės jau seniai laisvoje šalyje.

Esminis tokio laisvai nelaisvo (o gal ir kiekvieno?) gyvenimo klausimas, ar „modernus žmogus pamažu nepraranda tiesos jausmo?“ (63 psl.)

Užkalnio, kaip dabartinės Lietuvos (ap)mąstytojo tragedija netikėtai suformuluojama Ryčio Zemkausko lūpomis: „Melas beveik visada patrauklesnis už tiesą, mat žmogus nori, kad jo svajonės ir fantazijos pildytųsi, arba, kitaip sakant, žmogui būdinga trokšti nerealių dalykų, ir kuo tie dalykai nerealesni, tuo daugiau melo žmogus pasiruošęs priimti“ (p.64) Tiesa tuo tarpu nevaldoma, ir su ja geriau iš viso neprasidėti, nebent turi kankinystės tikslą, konstatuoja Rytis Zenkauskas. Ir priduria, nors „galima pabandyti niekada ir jokiomis aplinkybėmis nemeluoti pačiam sau“. (68 psl.)

Ši vieno iš autorių lūpomis suformuluota Užkalnio žurnalo filosofinė prielaida smelkte persmelkia visus visų autorių tekstus. Jie bando nemeluoti patys sau, ir todėl atpažįsti tikrovę. Tiesa, kuri tokia svarbi bent jau asmeniškai man, šiame žurnale-knygoje kalba daugybės jos herojų lūpomis.

Tiesa šmėkšteli kebabinės savininko Arūno Ožio gariūninėje autoironiškoje savirefleksijoje: „ožiukas žiūrėdavo iš arti didelėmis rudomis akimis, o plačios ausys atrodė kaip sparnai. MAŽUTĖS AUSELĖS sakydavo jis, nes labai kompleksuodavo dėl tų ausų“ (16 psl.).

Ji kalba šakočių meistro Pauliaus iš Kelmės žodžiais: „ O šiaip jau mesti gerti nelaikau dideliu žygdarbiu. Kur kas sunkiau būti geru tėvu“ (35 psl.).

Tiesa šmėkšteli Mažosios Lietuvos kapinių kryžiaus užraše „Ilsėkis saldzhey“ ir mirtis atsiveria „kaip etapas, poilsis, kuris turi būti ne liūdnas, o kuo smagesnis. Saldus.“ (48 psl.)

Kaip tiesa nuskamba bandymas paneigti patį save: „atsiskleidei — pralaimėjai. Todėl privalai išlikti šaltas bei ciniškas ir tikėtis, kad heiteriai nuo to itin užsives ir jiems pakils kraujo spaudimas , ir jie pradės putotis ir spjaudytis nesąmonėmis. Tada padarai screenshotą ir turi naują turinį“. (106 psl.).

Vis dėlto kadangi tiesa neatsiejama nuo laisvės, tai „Nepriklausomybė pati savaime yra vertinga ne todėl, kad ji reiškia mūsų vėliavą, herbą ir himną(…). Ne, jos pagrindinė vertybė yra ta, kad mes galime leisti sau nebūti kuklūs, ir niekas mūsų už tai nenubaus ir nepersekios“. (25 psl.)

Užkalnio žurnalas yra kenčiančio juokdario, kuris labai myli Lietuvą ir jos žmones, bet nemoka būti saldžiu melagiu, knyga apie mus.

[1] http://www.maldeikiene.lt/uzkalnio-knygos-apie-fausta-ir-to-garbaus-vyro-gyvenima-prie-tarybu-valdzios-recenzija/

[2] Andrių Užkalnį ir Faustą Mariją Leščiauskaitę vadinu čia taip, kaip jie žinomi reaguojančios tautos žodyne

[3] Prisipažįstu žurnalo nepirkusi: patekau į sąrašą tų, kurie jį gavo iš Faustos rankų, ką čia viešai deklaruoju, bet taip pat deklaruoju ir tai, kad mano kalbami dalykai visada, ir čia ne išimtis, yra nenuperkami už jokius pinigus ir net knygas, ir sakau tik tai, kuo tikiu.

Skaityti straipsnį

7404

Ką man reiškia neoliberalizmas?

#Maldeikienė, Atsakau į rinkėjų klausimus, Įžvalgos

rugsėjo 5, 2016

Atsakau į rinkėjo klausimą, kuris man buvo užduotas „Žinau, ką renku“ platformoje

Kalbant labai bendrai, neoliberalizmą suprantu kaip tai yra tam tikrą ideologinę ir politinę (dažnai agresyviai libertarinę) poziciją, kylančią iš aštunto dešimtmečio pabaigos- devinto dešimtmečio pradžios „Naujosios dešinės“, kuri apytikriai tuo metu įsitvirtino visoje eilėje valstybių (Britanijoje, JAV, Naujojoje Zelandijoje… nuo dešimto dešimtmečio vidurio ir Baltijos valstybėse). Intelektualiai neoliberalizmą sieju su F. Hayeku, M.  Friedmanu, J. Buchananu ir kt., politiškai — M. Thatcher ir/ar R. Reaganu,  kai kuriais atvejais jis, žinoma šiek tiek komiškai, gali būti siejamas ir su Rusijos filosofe Ayn Rand (t.y. Alisa Rosenbaum) ar M. Rothbardu. Nemanau, kad mano taikoma šios sąvokos vartosena kažkaip ypatingai skirtųsi nuo to konteksto, kuriame šis terminas įprastai vartojamas moksliniame ar platesniame politiniame diskurse. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4039

Politikoje mes racionalūs tiek, kiek remiamės jausmais

#Maldeikienė, Įžvalgos

birželio 30, 2016

Kodėl mes nuolat nepatenkinti rinkimų rezultatais? Modernioji politologija, skirtingai negu aistringi politikos klasikai, aiškina, kad taip yra todėl, kad renkamės vedami emocijų: esą, jeigu būtume daugiau mąstę, skaitę ir galvoję, tai pasirinkimas mūsų taip nenuviltų.

Teigiu priešingai: kiekvienas racionalus sprendimas gali būti padarytas ir daromas tik remiantis emocija, kuri pasirodo kaip pirmoji mąstymo ir veiksmo paskata. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

18243

Kas sieja Vilniaus „grindinio“ studentus, Brexit’ą ir Trumpą?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #Maldeikienė, Įžvalgos

birželio 25, 2016

  1. Pagrindinės šio teksto prielaidos arba politinė autorės deklaracija (tie, kurie nesuvokiate, kas čia dėstoma, toliau nebeskaitykit, please… )

Pradėsiu nuo įžangos, skirtos isterikams, kurie pasaulį mato dvispalvį — juodą ir baltą. Taigi, pirma, esu labai nuosekli ir aistringa Europos Sąjungos šalininkė. Antra, neturiu galutinai susiformavusios nuomonės apie Putino Rusiją ir Putino valdymą, nes (1) neturiu laiko gilintis, tad pasitikiu “Foreign Affairs” analitikais ir jų nuosaikia pozicija, o (2) lietuviški komentatoriai, — ir tie, kur nekenčia, ir tie, kur “myli”, — man matosi, kaip vienodai neargumentuoti ir neįdomūs.

Trečia, kaip didžioji dalis mano kartos, gimusios ir užaugusios sovietinėje Lietuvoje ir giliai neapkentusios visų tų sovietinių “gėrybių” ir “grožybių”, buvau, esu ir liksiu dešiniųjų pažiūrų. Ką darysi, — ilgi saviugdos metai, visais įmanomais būdais kovojant su sovietine kolektyvizmo dvasia, dabar keistis jau nebeleidžia. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

10755

Septintasis Prezidentės metinis pranešimas: nuskendus prieštarose

#Maldeikienė, Įžvalgos

birželio 9, 2016

2016 birželio 9 diena

Kolega Vladimiras Laučius (sakydama kolega šį sykį turiu galvoje abiejų mūsų kaip viešosios erdvės komentatorių padėtį) šiandien rašo: „Dalia Grybauskaitė ir jos komanda sugeba parengti gerus metinius pranešimus: nenuobodžius, ne per ilgus, neapkrautus biurokratinės kalbos gelžbetoniu“.  Dėl kanceliarinės kalbos iš dalies sutikti galima, bet va dėl kitų dalykų prieštarauju. Skaičiau visus septynerius Prezidentės pranešimus ir vienas  ypatingai į akis krentantis dalykas tas, kad pranešimai nuobodūs: mirga šūkiai, nesueina minties gijos, lekiama, kaip galvą pametus per laukus vis pamojuojant atšipusias kardais, kurie priešo galvų taip ir nepasiekia. Net pats priešas lieka aiškiai neįvardintas, ir bent jau aš manau, kad tas priešas nėra vardu pavadinamas neatsitiktinai, mat jis ne tiek Lietuvos ar bent daugumos Lietuvos žmonių priešas, o koks asmeninis Prezidentės tų metų neprietelius.

Keisčiausia tai, kad visa tai dėstoma absoliučiai priešingu, nei tikėtumeisi iš strimgalviais lenkiančio pranešėjo, kalbos tonu: šaltu, vos sarkastišku, nuosaikiai lėtu. Retorika taip pat primityvoka: faktų gijos sunkiai susimezga į vientisą pasakojimą; metaforų reta, jos banalios, na tos, kurias taip mėgsta prasčiau išsilavinę žurnalistai. Visas pasakojimas tiek nerišlus, kad kiekvienas mato tai, ką nori pamatyti.

Jeigu pastaroji tiesa jums atrodo politiko kalbos privalumas, pamąstykite dar kartą. Tikrai norite kad tauta išliktų ir vienytųsi? Jei taip, jos lyderių kalbos turi siųsti aiškią emociją, suprantamą žinią ir tikslų  darbų planą.

O dabar nuosekliau paanalizuokime tai, ką girdėjome prieš kelias valandas Seime.

Tekstas skyla į keletą aiškiai skiriamų dichotomijų.

Kai prezidentė žvelgia į Lietuvą tarsi iš paukščio skrydžio, mato „neabejotinai gerą vaizdą“, kuris, kai tas žvilgsnis stabteli ties ta ar kita detale, tarsi persimaino, ir tada jau atsiveria  skurdas, socialinė atskirtis, pajamų nelygybė, demografinės skylės, netinkamas mokymas, neefektyvus sveikatos sektorius, inovacijų stygius, neefektyvus valstybės valdymas, smurtas, luošinami ir žudomi vaikai, mušamos moterys, patyčios, priklausomybės, alkoholizmas  ir taip toliau, ir panašiai. Kuris vaizdas yra tas tikrasis šalies veidas, paliekama interpretacijoms. Žinia adresato nepasiekė arba, tiksliau, adresatas išgirdo tai, ką norėjo išgirsti.

Žvelgiam toliau ir dabar jau suprantame, kad Lietuvos grožis — tai „visos šalies darbščių ir sąžiningų žmonių nuopelnas“ (prezidentė atveria gėrio pradus), bet, deja tie „gerieji žmonės“, tie viską pakeisti galintys „aktyvūs ir sąžiningi rinkėjai“  išnaudojami juos nuolat apgaudinėjančių „neišsikuopiančių“ politikų“, kurie „veržiasi į rinkimus“ ir „murkdosi korupcinėje klampinėje“ (blogio daigai).

Politinę ir socialinę  dichotomiją galiausia papildo religinė skirtis: kai nuodėmingųjų politikų ir valdininkų užsėsta Lietuvos valstybė „trypčioja vietoje“ ir skęsta „vienadienėje rutinoje“, išganytieji, „gindamiesi nuo pragaištingų rizikų“ susitelkia nacionaliniam žygiui „Už saugią Lietuvą“, ir „skatina žmogiškumą, padeda įveikti priklausomybes, apsiginti nuo smurto, įsivaikinti ar globoti, parodo kitokį gyvenimą, įkvepia asmeniniu pavyzdžiu“ .

Amen[1].

Grįžkime prie giluminės šios iš esmės nerišlaus teksto [ko vertas vien pasažas apie tai, jog „žengiame į geresnio gyvenimo lūkesčių laikotarpį“ tuo metu, kai „savo gyvenimuose“ nematome ekonominio augimo rezultatų] žinios. Prezidentė aiškina, kad „turime pripažinti [savo] strateginį neįgalumą“, kurį siūloma spręsti Europos Komisijos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos jau ne kartą išrašytais receptais (toliau banalybės apie nelygybę, mokesčių (ne)surinkimą, pensijų sistemos pertvarką… ).

Bandant užčiuopti šalies vadovės logiką, manyčiau, verta stabtelėti ties anuo jos minimi „strateginiu neįgalumu“. Tokios sąvokos klasikinė politinė teorija neturi, tad tenka kliautis interpretacijomis. Tikėtina, kad šiuo atveju kalbama apie tiek apie formas, kiek apie sistemines Lietuvos  ekonominio-socialinio modelio ydas,  taigi, ne tiek strateginį, kiek sisteminį neįgalumą.

Vakar kino teatre prieš filmą tarsi sovietų laikais mačiau reklaminį jungtinių tautų filmuką, kur Lietuvos prezidentė kalbėjo apie „įtraukią plėtrą“. Tarptautinei auditorijai skirtas tekstas buvo kitaip sudėliotas, bet gal vidiniam naudojimui tas „įtraukios plėtros“ stygius ir buvo pateiktas kaip „sisteminis neįgalumas“, taigi įtraukios plėtros stygius ir socialinio ekonominio šalies modelio yda. Kartoju, gal…Čia matau dvi galimas skirtingas interpretacijas.

Jeigu Prezidentė naudodama aptariamą sąvoką kalba apie sistemines šalies modelio ydas, tada jos metinis pranešimas apgailėtinas dėl deramo lygio adekvačių pasiūlymų stygiaus.  Sisteminės įtraukios plėtros ydos nesprendžiamos laisvės ir gėrio piknikuose, kur Facebooko „šviesuomenė“ gėrisi savimi ir dalinasi savo pasiekimais. Jeigu jau taip, tegul ta kūrybinė šviesuomenė pradžiai pasidalina tokia pat valstybės išlaikymo našta, kaip eilinis samdomas darbuotojas, kuris dabar nuo analogiškų pajamų mokesčių moka beveik dvigubai daugiau.

Bet jeigu čia kalbama tik apie tai, kad valdininkija ir politikai trukdo jau esamam puikiam modeliui parodyti visus savo privalumus, tada blogiau. Nes tada teks sutikti, kad tikrai didžiausia bėda anas mokesčių nesurinkimas ir 50 tūkst. piliečių su priklausomybėmis (tikrai tik tiek, jeigu mušama kas trečia moteris, kaip aiškina prezidentė?), o ne paieška atsakymo į klausimą, kurį uždavė Delfi skaitytojai pasivadinę „Pavargom“: „Auginam du vaikus. Kol buvo seneliai, padėdavo, dabar likom vieni iš algų du dirbantys negalim pilnai aprūpinti dviejų vaikų. Neviltis… ateities šioj šalį nei savo, nei vaikų nematom. Dantų nėra už ką pasitaisyti…“. Per penkias pirmas valandas nuo prezidentės pranešimo pradžios komentarą „palaikino“  410 skaitytojų.

[1] Amen (hebr. אָמֵן „tikra tiesa“) – formulė, naudojama žydų, krikščionių bei musulmonų maldose, kurios apytikslis vertimas – tikra tiesa, tebūnie taip, taip yra, „taip turi įvykti“.  Taigi, amen išreiškiamas bendruomenės pritarimas kalbančiajam.

Skaityti straipsnį

1564

„Kalafiorų sukilimas“: kas slepiasi anapus?

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Įžvalgos

gegužės 12, 2016

Jau trečia savaitė Lietuvą audrinantis kalafiorų sukilimas paprastai nužeminamas  iki nesąžiningos prekybos centrų kainų politikos, esą neveiksnios Konkurencijos tarybos ir/ar netinkamo politikų komunikavimo. Tiesa, dar pylos gauna Statistikos departamentas, kad esą nesugeba infliacijos pamatyti. Taip mąstantieji sako: neisime tris dienas į prekybos centrus,  pirksime turgeliuose ir … Va čia mintis ir įstringa. Kas po to „ir“? Sumažės kainos prekybos centruose? Turgeliuose, kuriuos akcijai įsisiūbavus turėtų užplūsti pinigai, kainos, priešingai bet kokiems ekonomikos dėsniams, ne padidės, o susitrauks? Politikai, metų metus nesugebantys suregzti sakinio, staiga prabils it ciceronai?  (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1615

Šūkiai problemų neišsprendžia: Užkalnio laidos reminiscencija

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Įžvalgos, Žiniasklaida ir aš

gegužės 10, 2016

Viena didžiausių Lietuvos bėdų — nuolatinis bandymas rasti labai paprastus, vieno sakinuko atsakymus į labai sudėtingus visuomenės gyvenimo klausimus. Apie tai ir kalbėjome šioje laidoje.

Paminėsiu tik vieną momentą. Štai socialinis modelis, kuris svarstomas (arba stringa, kaip sako kiti) Seime. Mums aiškinama, kad jeigu tik mūsų darbo rinka bus lankstesnė, iškart atsiras bene 150 tūkst. naujų darbo vietų. Niekaip nesuvokiu, kodėl įstatymiškai įteisinus faktinę padėtį, tos darbo vietos pasipils kaip iš gausybės rago. (daugiau…)

Skaityti straipsnį