MENIU

#Maldeikienė
Kategorija

179

Užsigrūzinkit „Šventuoju“. Rimtai patariu.

Pomėgiai

rugsėjo 26, 2017

Nesu išimtis ir banaliai pakartosiu žodžius, kuriuos iki manęs sakė daugybė kitų žmonių: lietuviško kino (čia turiu galvoje pastarąjį ketvirtį amžiaus) nesuprantu ir nemėgstu. Tokia būtų švelniausia galima šio tautinio „meno“ lauko vertinimo komponentė. Vis dėlto išankstinės „Šventojo“ recenzijos leido tikėtis, kad šįkart viskas kažkaip kitaip.

Ir tai neabejotinai buvo kitaip.

Pirma, filmas tikrai lietuviškas: melancholija suvelta su neviltimi, atsainus liūdesys su viena kita porcija alkoholio, o viską jungia kažkokia sunkiai suvaldoma tautinė trauka nužudyti jei ne savo kūną, tai bent sielą. Net jei protas sakytų, kad pirmas variantas reiškia gilesnį gailestį pačiam sau.

Kai jau po premjerinio spektaklio agitavau vieną draugę būtinai pažiūrėti, ji pasakė: nebenoriu daugiau „grūzintis“. Žodis keistas, šiaip jo nenaudoju, bet čia, matyt, tinka – taip, šitas filmas užgrūzina galvą ir prikimba prie vidinės kaukolės pusės. Po to graužia.

Antra, filmas puikiai išlaiko lietuvišką gerų aktorių tradiciją (vėl atsiriboju nuo tos daugybės atvejų, kai geri aktoriai patys leidžia režisieriams iš savęs tyčiotis, o gal – viliuosi – taip bando sulaužyti patys save, kad mažiau skaudėtų). Tiek Mariaus Repšio Vytas, tiek Gelminės Glemžaitės Marija ar Indrės Patkauskaitės Jūratė buvo tikri ir įtikinantys. Nors mano didvyris šįkart buvo Valentino Krulikovskio neapibrėžtos tautybės ilgšis Petras, su pamišėlio tikėjimu (prisiminiau kažkada analizuotą P. P.Pazolinio „Teoremą“) ieškojęs šventojo (Lukas Malinauskas) ten, kur neviltis suvalgė gyvenimus.

Trečia, filmas lietuviškas, nes jis tylėdamas rėkia apie tai, apie ką nekalbame. Apie atskirtį. Ir apie tai, kad 2017 metų Lietuva yra stulbinamai tokia, kokia ji buvo 1987 metais. Pilki namai, visos tos neris, vilnius ir dar kažkokios jotulės su numeriais mažučiuose kambariukuose, kuriuose pasismaugia svajonės. Verkiau žiūrėdama į tuos kambariukus.

Ketvirta, filmas lietuviškas, nes jame yra didelė svajonė (šį rudenį ta svajonė vadinasi „Turiu idėją Lietuvai“). Svajonė, jog atskris fėja iš Vilniaus, apkirps ir nuves į uždraustos meilės sodus. Svajonė, kad kažkaip kažkur yra ta vieta, kur rasi darbą ir prasigyvensi (eldorado vardas dažniausiai norgė). Ir galiausia svajonė, kad kažkur pasirodė Išganytojas, tad tuoj palydės į rojų. Visomis prasmėmis. Tereikia rasti tą, kuris it pranašas stebėjo Atpirkėjo pasirodymą.

Išvada. Nesutinku su nuskambėjusiu vertinimu, jog tai filmas apie tikėjimo krizę, pasirodančią kaip ekonominė krizė. Priešingai, tai filmas apie lietuvišką tikėjimą, kad net baisi nesąžininga buka ekonomika niekada nesutrupina vilties ir tikėjimo.

Jei netikite, pažiūrėkite į Valentino Krulikovskio akis kibiai skrodžiančias namų, kurie sugėrė Kristų, sienas.

Eikite pažiūrėti Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“. Tikiuosi užsigrūzinsite ir nors šiek tiek atsiversite didžiajai, nors viešumoje taip mažai matomai, mano ir jūsų pasimetusios tautos vienatvei ir kančiai.

Skaityti straipsnį

137

K. Smorigino triumfas ir XIX amžiaus naujiena

Opera, Pomėgiai

rugsėjo 25, 2017

Muzika ir atsiveriančios Filharmonijos, kitų koncertų salių durys geriau už bet kokias kitas nusiraminimo akcijas sutaiko ir su slopstančiomis vasaros spalvomis, ir su ateinančių pilkųjų dienų dargana.

Dvidešimtdevintąjį savo sezoną Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, pradėjo operine nata, publikos dėmesį bandydamas pritraukti mielu ir šiltu tenoro Edgaro Montvido balsu, kurį šįkart turėjo papildyti bosas-baritonas Kostas Smoriginas ir antroje koncerto dalyje prie jų prisijungęs sopranas Viktorija Miškūnaitė. Būtent tokia seka sezono pradžios koncertas buvo pristatomas publikai, galų gale sulaukusiai koncertinio rudens.

Vis dėlto šį koncertą laikyčiau K. Smorigino triumfu, koncerto metu ne kartą patvirtintu audringais publikos aplodismentais ir nors dažnėjančiais, bet mūsų salėse vis dar vienišai skambančiais „bravo“. Jaunojo (įpusėjus ketvirtą dešimtmetį tokio balso savininkui dar viskas prieš akis) boso-baritono K. Smorigino interpretacijos tiek Giacomo Puccini „Šlovinimo mišiose“, kur jis atliko ir boso, ir baritono partijas, tiek Skarpijos (to paties operos genijaus G. Puccini „Toska“) arijoje buvo stiprios ir įtikinančios: suvaldytas, daugybe potėpių atsiveriantis balsas puikiai derėjo su išskirtine aktorine impresija, kai vos keletu atsargių rankos judesių pagalba tiksliai išgryninama muzikos esmė. Šalia ypatingo švelnaus lyriško E. Montvido artistizmo ne mažiau išoriškai patraukli K. Smorigino suvaldyta ekspresija sukuria nepamirštamą muzikinį paveikslą.

Vis dėlto neskelbtoje dviejų išskirtinai puikų solistų dvikovoje tą vakarą, mano galva, nugalėjo K. Smoriginas: jei žemosios tenoro partijos natos kerėjo ir kreipė tik muzikos link, tai aukštesniuose registruose nematomas muzikos šydas solistui šiek tiek forsuojant garsą tarsi plyšdavo ir norom nenorom dėmesys pasislinkdavo atlikimo formos link, tuo tarpu boso-baritono užimtos erdvės negriovė jokios užtvaros.

Trečioji vakaro solistė Viktorija Miškūnaitė jau vien todėl, kad dainavo tik antroje koncerto dalyje ir, atrodytų, buvo įterpta labiau tam, kad padėtų atsikleisti vyrų balsams, muzikavo tiksliai, kaip jai įprasta, buvo labai profesionali ir artistiška, bet, manyčiau, tiek jai, tiek jos balsui šįkart lyg ir pritrūko erdvės.
Kalbant bendriau ir vertinant iš ganėtinai diletantiškos labai muziką mėgstančio, bet neprofesionaliai ją vertinančio klausytojo perspektyvos, dar kartą norisi paliesti tokių išskirtinių sezono pradžios koncertų repertuaro formavimo logiką.

Giacomo Puccini „Mišios“, paprastai pristatomos neautentišku „Šlovinimo mišių“ vardu (priešingai, nei vadinamosios šlovinimo mišios, kurios apsiriboja tik Kyrie ir Gloria, praleidžiant privalomas Credo, Sanctus, Benedictus ir Agnus Dei dalis) yra dar visiškai jauno, tegul ir neįtikimai talentingo kompozitoriaus kūrinys.

Jos labai mielos, atskirose dalyse (tarkime, Kyrie) spaudžia ašaras ir taip atsiveria kaip gilus religinis kūrinys, galintis papildyti tikinčio žmogaus jausmų paletę arba suminkštinti agnostiko dvasios audras. Vertinant iš G. Puccini kūrybos perspektyvos taško, kūrinys irgi išskirtinis: vienas iš labai nedaugelio jo religinių darbų ir vienintelės jo sukurtos Mišios. Prieš baigiamojo Pažaislio muzikos festivalio koncertą rugpjūčio pabaigoje, kur kūrinį atliko tie patys atlikėjai, rašyta, jog tai buvo pirmasis koncertinis šių Mišių atlikimas Lietuvoje, tad penktadienio vakarą galėjome jas gyvai išgirsti vos antrąjį kartą. Vis dėlto abejonė, ar šios priežastys pakankamos, jog panašus, lygiai gražiai nuobodokas kūrinys taptų sezono pradžios akordu, išlieka.

Asmeniškai man vis dažniau atrodo, kad minkštų, publikai a priori patrauklių kūrinių tiražavimas daro meškos paslaugą visam koncertiniam šalies gyvenimui. Kad mano abejonės, jog repertuarą gali nulemti vadinamojo „eilinio žiūrovo“ nuotakos, turi pagrindą, dar labiau sustiprino antroji koncerto dalis, kur skambėjo išskirtinai populiarių, tegul ir labai puikiai atliekamų, operų arijų kratinys. Jeigu antrojoje dalyje būtų skambėję tik G. Puccini operų arijos, galėtume paminėti, jog sezonas pradėtas šio operos genijaus garbei, juolab kad kitų metų gruodį minėsime jo 160 gimimo metines. Kūrinių pasirinkimą galima būtų vertinti ir kaip bandymą parodyti geriausias solistų vokalo savybes. Bet, kalbant nuoširdžiai, labiausiai tai buvo panašu į pataikavimą publikai, kuri nelinkusi pernelyg daug mąstyti ir su malonumu metai iš metų klauso tų pačių lengvai atpažįstamų melodijų.

Ambicingi menininkai, o Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vadovas tikrai tokie, galėtų bandyti žengti pirma savo žiūrovų, patraukdamas juos ir modernesniais kūriniais. Ir jeigu jau atsiveriame naujam tamsos sezonui, tai jo pilkumą galėtume nors retkarčiais praskaidrinti ir šiuolaikinių akordų sinkopėmis.

Originaliai publikuotas Delfi.lt

Skaityti straipsnį

4464

Priešmirtiniai skenduolių žiovuliai

Knygos

rugpjūčio 12, 2017

Hannah Kent, Gerieji žmonės, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2017, 388 psl. Hannah Kent, The Good people, 2016

Hannah Kent, atrodo, gimė su Dievo žyme. Ji didi pasakotoja, metaforų žynė ir darbšti tyrinėtoja, už šaltų senų laikraščių, teismo sprendimų ištarmių išvystanti pasimetusius žmones, ieškančius gyvenimo logikos ir prasmės. Tokia ji ir pirmame savo romane „Paskutinės apeigos“ [Burial Rites] (kai 2011 metais pasirodė jo rankraštis, autorei tebuvo 26-eri), tiek ir pernai rugsėjį originalo kalba pasirodžiusioje antrojoje, mano galva, dar stipresnėje knygoje „Gerieji žmonės“ [The Good People].

Kaip kiekvienas išskirtinis talentas H. Kent gali būti bandoma iššifruoti daugybe įvairių pjūvių, tad tik paties skaitančiojo mąstymo plotis ir gylis galiausiai nulems, ką jis sugebės sugriebti šiose persipinančiose gamtos ir žmogaus jausmų dramose.

Pripratus prie įmantrių kriminalių pasakojimų, „Gerųjų žmonių“ turinys neatrodo pernelyg sudėtingas.

Itin tiksliai dokumentuotais 1825 metais atokiame Airijos pietvakarių slėnyje našlė Nora, vienas po kito netekusi dukters ir vyro, prižiūri savo nesuvokiamos negalios kamuojamą anūką: buvęs sveikas berniukas po kažkokio knygoje, matyt, neatsitikinai neaptarto įvykio nustojo kalbėti, nebevaikšto, naktimis blaškosi ir rėkia. Mirus Noros dukrai, vaikutis perduodamas seneliams.

Mirčiai netikėtai pasiėmus ir vaiko senelį Martyną, likusi viena močiutė palūžta. Tuo pat metu bendruomenę pradeda persekioti nesėkmės, ir žmonės ima šnibždėti, kad dėl visko kaltas neįgaliukas: esą tikrąjį berniuką pasiglemžė fėjos, vadinamieji Gerieji žmonės – eufemizmas skirtas įvardinti stabmeldiškoms airių dievybėms, o dabartinis vaikas tesanti įsikūnijusi fėja.

Pervargusi ir išsigandusi našlė pasamdo jauną tarnaitę Merę, kuri prižiūri anūką, o pati bando ieškoti kunigo ir gydytojo pagalbos. Kai pastarieji nesutinka pasirūpinti vaiko sveikata, pagalbos moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę, kuri, sakoma, turi suopratį, t.y. pažįsta Geruosius žmones ir žino, kaip su jais derėtis, kad jie pasiimtų sukeistąjį ir grąžintų tikrąjį vaiką. Kai gydymas (išvadavimas) žolėmis nepavyksta, trys moterys atlieka ypatingai stiprų maginį ritualą, kuriuo dar kart bando permaldauti fėjas, ir upių sandūroje tris rytus iš eilės maudo ligonį lediniame vandenyje. Paskutinysis bandymas baigiasi tragiškai, ir vaikas nuskęsta.

Vis dėlto ši, iš pirmo žvilgsnio, nesudėtinga mistinė pseudokriminalinė istorija apie tai, kaip mėginta išvaryti fėjų sukeistąjį ir susigrąžinti tą, kuris, kaip tikėta, buvo pražuvęs, atveria gerokai sudėtingesnį daugiaplanį pasakojimą apie žmogaus sielos bandymą išgirsti atsakymus į ją nuolat kamuojančius neišrišamus egzistencinius klausimus. Kaip “[K]atės tikroji prigimtis pasirodo tada, kai ji atkiša nagus” (122 psl.), taip ir veikėjų sielose slypintis grėsmingas pasaulis atsiveria, kai nelaimės siaubia sielą ir gyvenimą.

Romano veiksmas neatsitiktinai rutuliojasi uždaroje erdvėje: bendruomenė panardinta klaustrofobiškai suspaustame, sunkiai pasiekiamame slėnyje, gyvenimas teka mažuose, tamsiuose, dūmais persismelkusiuose ir prietarų sergstimuose namuose. Tomo “karvė krito nežinia nuo ko”; gimė miręs kūdikis; “senoji Hana rado visas savo vištas išpjautas ir suguldytas be galvų; “Moterys, kad jas kur, iš galvos kraustosi dėl sviesto”, kurio nebegali išmušti, nes karvės duoda liesą pieną; “Viena moteris ant kalno sako, kad anądien perskėlė kiaušinį. Jame nebuvo trynio. Buvo pilnas kraujo!“ ; “Kai kas sako, kad tai Gerieji Kaimynai išdykauja. Kai kas kalba, kad tai Lyhių berniukas. Kai kurie, kaltina Nensę.

Į tokią pagoniškų tradicijų valdomą bendruomenę atviresnė institucionalizuota religija dar tik žengia, tad norėdami išrišti tai, kas iš pirmo žvilgsnio neturi priežasties, žmonės pasitelkia anapusines galias.

„Kaip pralaužti duoną, kad ištrūktų velnias“ (327 psl.), mąsto Merė, ir nors Martynas aiškina, kad “[N]uo nepagydomų ligų labiausiai padeda kantrybė“(147 psl.), nevilties akimirką ieškoma mistinių ritualų. Kai žmonių „širdys pajuosta iš įtūžio, o sielų pakraštėliai raitosi nuo kartėlio”(237 psl.) susikerta visos – folklorinės, religinės, medicininės, o galiausiai ir teisinės sistemos.

Vis dėlto jeigu romaną būtų galima išsemti tik kaip istorinį tamsios bendruomenės kelio labiau subalansuotos, bent iš dalies mokslu paremtos, institucionalizuotos religijos link, abejoju, kad knyga paliktų didesnį įspūdį.

H.Kent pasakojimas peržengia tegul ir labai tiksliai identifikuojamus laiko ir erdvės rėmus. Jis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sielą, kurioje glūdi ir vaikystės siaubai, ir chaoso baimė, ir prietarai, ir naivus tikėjimas, kad kiekvienas dalykas gali būti ne tik paaiškintas, bet ir išspręstas.

“Kokia nesusiraizgiusi buvo jos siela. Kaip lengva buvo būti” (123 psl.), prisimenamas Noros gyvenimas iki užgriuvusių nelaimių, ir tas siekis grąžinti dalykus į pirminę būseną galiausiai suartina neraštingos bendruomenės žmones su mumis, taip dažnai valdomais vidinių siaubų ir išorinių dramų.

Norėdamas įveikti gyvenimo chaosą, baimes ir grįžti link suvaldytos pradžios privalai transformuoti savo patirtis ir peržengti nevilties ribas. Kai nerandi jėgų savyje, pasitelkti stipresnes dvasias. Nora atsigręžia į suopračiu (žinojimu) apdovanotą Nensę.

“Nors aplink visas miškas, aš viena traukiu žaibus”, graudensi Nensė, bet ne kas kita, kaip jos išskirtinumas, atsiskyrimas ir leidžia jai tapti tuo kitu, kitonišku, kuris, tikima per amžius, gali suderinti išsiderinusi skirtingų reiškinių mezginį. Besiblaškanti siela, kad ir kiek ji „žegnojosi maldų nėriniuose“ (30 psl.), trokšta rankos, iškylančios iš anapusybės ir be žodžių nurodančios kelią iš vandenų, kur vis dar tyliai savo priešmirtinius žiovulius gargaliuoja pasaulį jau paliekantys skenduoliai.

“Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui “(349 psl.), svarsto už anūko nužudymą teisiama Nora.

Romano žmonių gyvenimą valdo pamatinės gamtos jėgos – žemė, ugnis, vanduo, oras – o nematomos antgamtinio pasaulio jėgos įžvelgiamos ir žolės judėjime, ir palinkusiame medyje, ir apvalančiose vandenų gelmėse. Knygoje persipina itin primityvus, nesukultūrintas žiniuonės pasaulis ir jos itin gilūs tikrovės vaizdiniai, ateinantys iš patirties, kančios, šeimos moterų per kartas perduotos tradicijos, jos suopračio, kad tik atsivėrus magiškai tikrovės pusei galų gale gali nurimti realioje kasdienybėje.

Kiekvienas blogis ir kiekviena nežinomybė turi savo šviesiąją pusę. Teisėjo klausiama, kodėl fėjas vadina Geraisiais Žmonėmis, nors tos apskritai nėra žmonės, Nensė samprotauja it gilus teologas: „Geraisiais žmonėmis juos vadinu iš pagarbos, nes jie savęs nelaiko blogais padarais. Trokšta pakliūti į Dangų, taip pat kaip, neabejotinai, tamsta, Tarėjau”. (357 psl.). Blogis ir nežinomybė iškyla it kasdienybės tęsinys, kai pasirodo, jog “Gerieji žmonės labai mėgsta grumtis, mušti ritinį, šokti ir dainuoti“. O kai jie krečia eibes, tereikia žinoti, kaip atitaisyti Jų padarytą žalą. (357- 358 psl.).

***********
H.Kent yra viena iš Stalkerių, kuri turi galią perkelti iš kambario ar parko, kur skaitai jos knygas, į kitą laiką ir kitą erdvę. Nepamirštamas įspūdis, kai šiek tiek ironiškai ėmiausi jos primos knygos ir gan greit suvokiau matanti, kaip mano miegamojo sienomis šliaužia šaltos pilkai rusvos Islandijos kerpės. Ta magiškos tikrovės dimensija pasikartoja ir čia, kai perfrazuojant rašytoją, giliai krūtinėje užsagstai slapta nužiūrėtą pilkai melsvą Airijos vandenų vaizdą.

Menas – dažniau vaizduojamasis – geba sujungti mus su daiktų gelmėmis, atverti paprasčiausių supančių daiktų esmes ir taip perkeisti mūsų matymą. H. Kent turi dovaną tapyti žodžiais – suteikti balsą supančiai gamtai ir prasmes žmonių tylėjimui ir baimėms. Jos peizažai nėra ta Renesanso šedevruose įkalinta gamta, reikalinga tik kaip judančių kūnų įforminimo priemonė ar istorinio konteksto atgaminimas. H. Kent knygose gamta artimesnė romantikų maginei erdvei, kur lietus, žaibai, ar, priešingai, pro debesis šmėkštelinti saulė atgaivina net statiško herojaus pasaulį.
„Geruose žmonėse“ nebelieka ir pirmoje H. Kent dar buvusio pradedančio rašytojo bandymo paaiškinti tekstą: autorė gerokai tiksliau kontroliuoja savo amatą; čia kalba nebe ji, kalba Airijos gamta, pasakojimo veikėjų žodžiai atveria jų jausmus ir dvasinę sumaištį.

Ir visa tai papasakoja mums apie mus.

Pabaigai tai, kuo prasideda knyga, jos epigrafas, citata iš W.B.Yeats „Keltų prieblandos“: „Galų galiausiai, kaip galime nemanyti, kad mūsų beprotybė gali būti brangesnė už kito tiesą? Juk ji sušilusi mūsų širdyse ir sielose, pasirengusi priimti laukinių bičių spiečių ir kaupti jų saldų medutį. Grįžkite į pasaulį, laukinės bitės, laukinės bitės!“

P.S. Skaitykite. Kaip juokauja mano jaunieji skaitymo draugai, nors ir ne „Stouneris“, bet juk rašytoja dar labai labai jauna.

Skaityti straipsnį

3695

Žvilgsnis į pragaro ambulatoriją

Knygos

rugpjūčio 10, 2017

Andrius Černiauskas Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys skubios pagalbos skyriuje, Tyto alba, 2016, 264 psl.

Smagi knyga ir mielas autorius. Prarijau per porą vakarų it gardžius pyragėlius. Sužinojau visokių naujų dalykų (tiesa, didžią dalį iš karto pamiršau), pasidžiaugiau jaunais gydytojais, nuoširdžiai pasijuokiau ir … atsipalaidavau po atostogų klajonių Briuselio gatvėmis.

Kodėl rašau apie tokią, atrodytų, nuo literatūros gan tolimą knygą?

Nuo vaikystės mėgstu knygas apie įvairius žmonių darbus. Prisimenu, buvo toks sovietmečiu populiarus ir noriai verstas britų-kanadiečių rašytojas Arthur Hailey (Artūras Heilis) pasakojęs istorijas, kur pagrindinis veikėjas buvo pats darbo procesas. Žinoma, jo romanuose viešbutyje, redakcijoje, oro uoste ar automobilių gamykloje vaikščiojo žmonės, virė aistros, herojai juokėsi ir verkė, bet visus gyvuosius pranokdavo „gamybinė“ erdvė, kuri savotiškai transformuodavo ir knygos veikėjų pasaulius.

Žinoma, A. Černauskas nėra rašytojas tikrąja to žodžio prasme. Vakaruose jis gautų autoriaus vardą, ir pasakoja jis ne apie sukurtą pasaulį, o apie savo darbo skubiosios (anksčiau sakydavome greitosios) pagalbos skyriuje kasdienybę. Pasakoja paprastai, šmaikščiai, su gera ironijos ir, svarbiausia, autoironijos doze.

„Ligoninės priimamąjį galima arba aukštinti ir dievinti, arba peikti ir keikti. Per dieną galima net keliskart pakeisti apie jį nuomonę: iš ryto dievini, priešpiet nekenti, per pietus keiki, po pietų aukštini, pavakariui vėl nekenti, vidury nakties žiauriai nekenti ir panašiai“ (51 psl.). Kodėl jam kyla tokie jausmai, knygos autorius pasakoja atvirai, pridurdamas linksmesnes ar pamokančias savo praktikos istorijas, paaiškindamas mums, kuriems gal teks pas jį ar jo kolegas lankytis (geriau, žinoma, ne), ką verta žinoti, kaip elgtis ir ko tikėtis.

Pabrėžiu, knyga man tikrai patiko, bet… dabar šaukštas deguto.

Perskaitykite dar kartą aukščiau cituotą knygos vietą? Niekas nekliūva? Man kliūva pabaiga. Na kas čia per „ir panašiai“. Kaip panašiai? Su kuo panašiai? Para gi jau baigėsi, laikas namo.
Tokių ir panašių liapsusų knygoje apstu. Ir tai jau ne tiek autoriaus, kiek leidyklos darbo brokas.

Knygą rašė gydytojas. Nežinau, ar kada nors Andrius (čia familiariai rašau, nes jaučiu nuoširdžią simpatiją) sugebės tapti rašytoju. Abejoju, ar jam to reikia ir ar jis to norėtų.

Vis dėlto, jam rašyti patinka (tai akivaizdu) ir jis gali (tai svarbiausia) rašyti. Tačiau, kaip ir gydytojo karjera, taip ir autoriaus (ne rašytojo, tai kitas darbas, o autoriaus) duona laistoma prakaitu. Struktūra, pasikartojimai, teksto logika, santykis tarp informacijos ir tos informacijos „sušildymo“, pavyzdžių, asmeninio santykio su faktu ir faktų tarpusavyje sukabinimas yra profesijos pamatas. Va čia autorių ir paveda jo saviveiklinio tinklaraštininko įgūdžiai. Įdomu, „skaitabilu“, bet užvertei knygą ir su nuostaba atsigręži: o ko čia aš kikenau?

Knygos turinys rimtas, ačiū Dievui, jokių transcendentinių kliedesių, patarimai logiški ir paremti mokslu, pasirinkta kalbėjimo maniera patraukli, autorius gabus, bet – rezultatas neprofesionalus. Redakcija, kaip mūsuose įprasta, nesivargino, nors padirbėjus su autoriumi šitą knygą buvo galima padaryti tikrai puikią.

Verdiktas: skaitykit, ir nekreipkit dėmesio į kandžias mano pastabas. (Į jas turi atsižvelgti tik autorius, kaip ir aš ketinu vykdyti jo nurodymus, kaip elgtis skubios pagalbos skyriuje ir kaip nenervinti gydytojų tuščiomis ašaromis). „Turėsit gerą laiką“, kaip dabar sako. O svarbiausia, tikiu, bus naudinga.

Tiesa, nors autorius primygtinai pataria bėgioti, nelakstysiu.

Ir, beje, laukiu kitos, brandesnės knygos. Tikrai pirksiu.

Skaityti straipsnį

216

Neįveiktos tylos šnabždėjimas

Knygos

rugpjūčio 3, 2017

Jessie Burton, Mūza, Baltos lankos, 2017, Vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl. The Muse, by Jessie Burton, Picador, 441 pages

Briuselis, 2017 liepos 29-31, tekstas rugpjūčio 1,3 d.

Jessie Burton, The Muse viršelis

Abu – ir lietuviškas, ir originalus angliškas knygos viršeliai man nemieli: pirmasis saldokas ir per tamsus, kitas – per skaidrus, išplaukęs. Tiesa visada slapstosi už veidrodžio, į kurį žiūrėdami visada sugriebiame tik tiek, kiek sugebame patys. Ne veidrodis, o žiūrintysis sukuria tikrovę ir tiesą. „Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa“ (194 psl.), kalba knyga apie moteris kūrėjas.

Kūrinys įmantrus, pilnas aliuzijų, nuorodų, istorinių kebeknių ir aistrų: laikas blaškosi tarp ketvirto ir septintojo dešimtmečių, erdvė plečiasi nuo Port of Spaino į Londoną ir iš Malagos per Vieną vėl į Londoną, meilę keičia abejingumas, o neviltį – susitaikymas.

Olivija Šlios – tapytoja nuo Dievo, bet jos paveikslais prekiaujantis tėvas tikrąją dukters kūrinių jėgą įžvelgia tik manydamas, kad tai jauno ispano revoliucionieriaus darbai.

Jaunoji juodaodė Trinidado poetė Odelė Bastijo nešioja dvigubą lemties ženklą – odos spalvą ir lytį. „Norėčiau pasakyti, kad jaunystė elastinga, ir oda lengvai tempiasi“ (406 psl.), gyvenimo saulėlydyje svarsto Odelė, nors jos pačios jaunystė tebuvo ilgas bandymas pamiršti, kad gimei tam, jog rašytum. Kai galiausiai jos apsakymas prieš jos valią pasirodo rimtame almanache, tarsi pats likimas numeta paskutiniąją jos pavardės raidę, tad autorė skaitytojo galvoje tampa vyru.

Ar gali kurti moteris? Ar ji gali būti didžia menininke? Emociniai ir praktiniai kūrybos barjerų, su kuriais susidūrė knygos moterys, klausimai palaiko knygos skeletą, tačiau jos raumenų lanką formuoja dar platesnis klausimas: ar gali kurti moteris, kurios kūrybą atmeta mylimas vyras? „Gaila, kad teko rinktis tarp rašymo ir mylėjimo; nes man tai dažniausiai buvo vienas ir tas pats“ (406 psl.), melancholiškai apibendrina Odelė, vis dėlto sąmoningai pasirinkusi rašymą.

Abi menininkės – ir tapytoja, ir rašytoja – savo talentui atsiveria tik mylėdamos, atsiduodamos jausmams, ir taip kūrybiškumo inspiracijų temą papildo ne mažiau stiprus nuosavybės leitmotyvas. Ką reiškia priklausyti žmogui, vietai, kalbai ar menui? Kita vertus, o ar pasidavimas (kuris, beje, moteriai istoriškai itin giliai įdiegtas ir palaikomas, ypač kataklizmų laikais) neužmuša laisvės, kuri kuriančiam būtina it oras?

Šiek tiek ironiškai perfrazuodama vieną iš knygos herojų, kuriai „nubudo klausimas, atkaklus kaip liūtas, kuris tave nužiūri ir nė nemano paliesti“(408 psl.), dabar jau aš drįsiu savęs paklausti: o kaip į mane žiūrėjo ši knygą? Kaip medžiojantis liūtas? Kaip liūtas, kuris tuoj tuoj sugriebs ar jau sugriebė? O gal minutei susidūrus žvilgsniams abi prasilenkėme?

Gaila, bet nors pradžioje ta medžioklė buvo įtraukianti, siužeto vingiai vedė ir kvietė keliauti kartu, bet prabėgus vos porai dienų po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, jau vėl, dabar prisiversdama, bandžiau sugrąžinti save į abejingąjį Londoną ir pilietinio karo nuojautos gaubiamą Ispaniją.

Kodėl medžioklė nepavyko? Perteikdama, kaip buvo įvertintas vieno iš knygos herojų ispano Izaoko kurtas paveikslas, knygos autorė kalbėjo griežtai: “Nebuvo nei humoro, nei dvasios ar jėgos, jokios įdomios spalvos ar linijos, jokio originalumo, jokios nepagaunamos magijos. Nė užuominos į paslaptį, jokio žaismo, jokios istorijos. Paveikslas nebuvo siaubingas. Tiesiog – dvi moterys ant kalėdinio atviruko viršelio“ (192 psl.).

Ne, ne, neišsigąskite: knyga tikrai nėra tokia bloga, tokia mirusi, nors pasakojimas išties sukasi apie dvi Kalėdų dovanų nušviestas moteris. Knyga nuostabiai gražiai atkuria ir dvasios jėgos, ir gyvenimo žaismės, ir jo magijos iliuziją. Deja, tik iliuziją.

Nuolat, gan įkyriai klausdama, ar moteris gali kurti, knygos autorė netiesiogiai atsako: negali. Ir ji negali kurti iki tol, kol ji savęs klausia tokio keisto dalyko. Kol savęs klausi, ar esi laisvas, vis dar esi įsikalinęs (vergo kelią pasirenkame patys).

Nors ir labai elegantiškai, bet įkyriai kamantinėdama, autorė nejučiomis pamiršta savo pačios žodžius, apie tai, kaip žmogui atsiveria ir jį sumedžioja menas. „[P]aveikslas jį iš lėto sušildydavo, perbėgdavo jo minčių vingiais – ir [žiūrintysis –A.M.] pradėdavo juo mėgautis tarsi vaikais karamele: ragaudamas skonius, aplaižydamas kampus, nenumaldomai belsdamasis iki pat šerdies“ (188 psl.). Susidūręs su tikru menu, neklausi, kas ir kodėl jį parašė. Neklausi, ar sunku buvo kūrėjui (matyt, su ta kūryba būna labai įvairiai). Nesidomi, kur autorius pirko žalius dažus tai nuostabiai lapų žaismei perteikti. Ir neklausi, ant kokio popieriaus – langeliais ar linija rašytas eilėraštis.

Šią knygą skaityti gera. Įdomu. Lengva. Susėdus skaitančių draugų būrelyje ją be ypatingų pastangų galima analizuoti ir narstyti. Ji lengvai gali tapti medžiaga, kurią svarstydamas jautiesi intelektualus ir modernus; ir dar išmanantis pilietinių karų istorijas.

Vis dėlto tikros knygos priverčia aistringai mylėti, atmeta norą jas nagrinėti. Jos nesileidžia analizuojamos, nes giliai širdyje žinai, kad pabandęs ją išskaidyti ir vėl sudėti, sužinosi apie save ir gyvenimą tai, ką labai norėtum nuo savęs nuslėpti. Kol esi valdomas proto, nesi atviras, esi abejingas. „Gėrėtis kažkuo, kas turi dovaną, nesunku, o gailestis vedė tiesiai į abejingumą“ (193 psl.).

Teisybės dėlei, ramioje „Mūzos“ raidžių ir minčių jūroje, plaukiojo ir lytys, kurių svorį (kaip ir potencialų autorės talentą) galima tik nuspėti. Taip apibendrindama savo gyvenimą, Odelė sako jį buvus tarsi pupos stiebą, kurio „lapai stiebėsi vis aukščiau ir aukščiau, vešlūs, įspūdingi ir tokie greiti, kad vos spėjau ropštis. Mylėjau ir praradau meilę; atradau kūrybiškumą ir jausmą, kad esu savo vietoje“. [Taip, nesiginčiju, vis dar banalu, bet … toliau paryškinimas mano]. Įvyko ir kažkas gilesnio, kažkas tamsesnio, ką esame perėję visi – o jeigu ne, mūsų tai dar laukia, – toji nepamirštama akimirka, kai suvokiame, kad esame vieni“(406 psl.). Mintis šmėkštelėjo knygos pabaigoje it perseidas rugpjūčio danguje, bet viltis, kad autorė įkops į savo kūrybinės vienatvės guolį lieka.

Skaityti straipsnį

615

A. Maldeikienė mokesčių pertvarką vadina smūgiu viduriniajai klasei

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

birželio 2, 2017

Penktadienį Vyriausybėje pristatyti mokesčių ir socialinės sistemos tobulinimo pasiūlymai, tarp kurių yra ketinimas neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sulyginti su minimaliuoju mėnesiniu atlyginimu (MMA) – 380 eurų.

Taip pat norima atsisakyti papildomo NPD už vaikus ir vietoje to visiems mokėti po 30 eurų už pirmą ir antrą vaiką, po 75 eurus už trečią ir daugiau vaikų iki 18 metų.

Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad kitąmet bus skiriamos rekordinės lėšos skurdui mažinti, iš viso daugiau nei 4 mlrd. eurų arba 483 mln. eurų daugiau nei šiemet.

Daroma esminė klaida

Mišriai Seimo narių grupei priklausanti A. Maldeikienė DELFI sakė, kad Vyriausybės mokesčių planas remiasi principu „paimti iš vidurinės klasės ir atiduoti apačioms“.

„Šiaip daroma viena esminė klaida, kad gyventojų apmokestinimo struktūra suvokiama kaip socialinės rūpybos dalykas, o ne kaip viešojo sektoriaus aptarnavimo klausimas.

Mes sudedame pinigus ne tam, kad padėtume skurstantiems, bet tam, kad galėtų funkcionuoti švietimas, sveikatos apsauga, valstybės valdymas ir visa kita. Šis klausimas visiškai nutylimas“, – sakė plano pristatymą stebėjusi politikė.

Kels kainas (daugiau…)

Skaityti straipsnį

544

Krokodilo ašaros Gedulo ir vilties dieną

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė, Be kategorijos

gegužės 25, 2017

Šiandien išplatinau Seime tokį laišką apie gražulius, Lietryčio „žurnalistiką“ bei šiaudinius Seimo patriotus.

Beje, „Lietuvos rytas“, noriai platinęs visokius kliedesius apie mano šeimą ir apie mane, noriai cituojantis visokius kvailus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos svarstymus ir sprendimus, šio Etikos ir procedūrų komisijos dokumento „nepastebėjo“. Tai irgi faktas apie šalies žurnalistikos kokybę.

Šiame Seime yra daug parlamentarų, kurie žodžiais (ir net knygomis) labai remia žmones, kurie kentėjo už mūsų valstybės laisvę. Netrukus minėsime Gedulo ir vilties dieną, tad ir vėl turėsime galybę gražių, bet išties labai melagingų tuščių kalbų. Pabrėžiu. Mano amžinatilsį tėtis (kaip ir visa mano giminė tiek iš tėtės, tiek iš mamos pusės) kentėjo dėl okupantų veiksmų. Kai p. P. Gražulis viešai jums visiems išsiuntė visiškai melagingus laiškus, o aš jam atsakiau, išdėstydama faktus, NĖ VIENAS iš jūsų, kurie taip mėgstate prisiminti tautos kankinius, nepamatėte nieko baisaus p. P. Gražulio kalbose. Pabrėžiu – NĖ VIENAS.

Manau, dalis, net džiūgavote, kad va ta išsišokėlė Maldeikienė gavo, ir dabar žinos savo vietą. Ne. Problema ne Maldeikienė. Problema visų jūsų – ir pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie žodžiais taip gerbiate politinius kalinius – širdys, kurios aklos tikrai tautos kančiai. Paniekintas jau amžinatilsį politinis kalinys, kuris negali apsiginti, jums buvo tuščia siena. Etikos ir procedūrų komisiją pasiekė visiškai pašalinio, man nepažįstamo, tik džiaugiuosi, kad, kaip dabar žinau, jauno žmogaus prašymas ištirti šį klausimą ir atstatyti teisingumą. Ar turėjo širdies Etikos ir procedūrų komisija palieku spręsti jų sąžinei ir širdims, bet nors ir šalta išvada skelbia, kad „Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde yra duomenys apie tai, kad K. Seibutis už tai, kad palaikė ryšius su partizanais ir buvo partizanų rėmėjas, 1947 m. gruodžio mėn. nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su teisių apribojimu trims metams ir viso asmeniškai priklausančio turto konfiskavimu, buvo kalinamas Komijos ASSR Ustvymlago.“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

749

327

A. Maldeikienė išsiaiškino, kaip 1 proc. turtingiausiųjų gali sustabdyti emigraciją

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

balandžio 6, 2017

Jei 1 proc. didžiausias pajamas gaunančių asmenų mokesčius mokėtų tokiu pat tarifu, kaip tai daro vidurinioji klasė, tada uždirbantys mažiausiai galėtų išvis nemokėti mokesčių, teigia Seimo narė Aušra Maldeikienė.

„Tuo pačiu atsirastų vienas esminis dalykas tai pačiai emigracijai perlaužti – atsirastų pajamų srautai, kurie generuotų pajamas smulkiam verslui. Apatinės grupės irgi galėtų įsijungti“, – DELFI sakė ekonomistė.

Tokias išvadas ji padarė susipažinusi su Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis apie skirtingų pajamų grupių gaunamas pajamas ir sumokamą gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sumą.

Su tais pačiais duomenimis susipažinęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas pastebėjo, kad jau dabar daugiau uždirbantys sumoka daugiau.

„Jei palygintume žmogų turintį vidutines pajamas ir turintį mažiausias pajamas, pamatytume, kad pajamos skiriasi tik 7 kartus, o sumokami mokesčiai – net 26 kartus.

Jei lygintume žmogų iš didžiausio pajamų rėžio ir mažiausio pajamų rėžio, tai pajamos skiriasi 140 kartų, o sumokami mokesčiai – 200 kartų“, – sakė jis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1072

Aušra Maldeikienė atsigręžė į Seimo ūkininkus, kurie „vaidina nabagėlius“

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

kovo 14, 2017

Seimo narė Aušra Maldeikienė pirštu rodo į parlamentarus ūkininkus, kurie metines pajamas iš ūkio skaičiuoja milijonais eurų, tačiau naudojasi ūkininkams taikomomis mokestinėmis lengvatomis ir šias lengvatas ketina įtvirtinti iki gyvenimo galo.

Politikė užsiminė apie kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad Seimo nariai negalėtų kartu gauti pajamų iš Seimo nario algos ir iš ūkio. Antradienį spaudos konferencijoje A.Madeikienė teigė, kad nemaža ūkininkų dalis yra ne tik pasiturintys, bet ir labai turtingi, valdo didžiulius žemės plotus. Kaip pavyzdį ji pateikė Seimo narį konservatorių Kazimierą Starkevičių. Politikė įvardino, kad jis valdo per 400 ha žemės ir neketina nusišalinti nuo balsavimo Seime, kuris susijęs su ūkininkams taikomomis lengvatomis.

Pasak politikės, visi Seime sėdintys ūkininkai privalo nusišalinti, kai Seimas svarstys lengvatų taikymą šiai žmonių grupei. „Valstiečių“ partijos vedlys ūkininkas Ramūnas Karbauskis žada atsitraukti nuo šio klausimo svarstymo. „Turėtume įdėmiai sekti, ar jie nedaro pagalbos sau“, – sakė Mišriai Seimo narių grupei priklausanti A.Maldeikienė.

Politikė mano, kad reikia inicijuoti kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl tų Seimo narių, kurie kartu yra ir ūkininkai, ir gauna išmokas. „Konstitucija aiškiai ir tiksliai sako, kad Seimo narys privalo gyventi iš tų pajamų, kurias jis gauna Seime“, – sakė politikė.

„Galų gale kai yra tokios sistemos, į politinę valdžią ateina tie, kurie visą laiką iš mokestinių lengvatų išlošia ir jie tas mokestines lengvatas įtvirtina iki gyvenimo galo“, – kalbėjo A.Maldeikienė ir teigė, kad tai įrodo ir K.Starkevičiaus kalbos. (daugiau…)

Skaityti straipsnį