MENIU

#Maldeikienė
Kategorija

664

Pasaulis per Maldeikienės akinius

#Maldeikienė, Darbas Europos Parlamente

20 sausio, 2024

IQ su minusu

Palengva sugrįžtu prie to, ką praradau 2016 metų lapkritį tapusi veikiančia politike. Trumpai: kai darbus dėlioja politinė dienotvarkė, neturi privilegijos atsiduoti tam, ką PATI manai esant svarbiausia. 

Skamba arogantiškai? Galbūt. Arogancija — mano didžiausias turtas, kurį saugau ir puoselėju. Juolab, kad jokio kito neturiu. 

Ilgus metus nuo tada, kai 1988 metų rudenį „Švyturyje“ pasirodė mano pirmasis straipsnis, ganėtinai donkichotiškai į ekonominio liberalizmo apsėstas smegenys bandžiau įsodinti mintį, kad žmogaus vertė nematuojama jo piniginės svoriu ar posto skambumu. 

Įrodinėjau, kad savo gimdytoją — politinę ekonomiją paminusi ir sudėtingų moralės dichotomijų nebereginti ekonomika tėra tuščias nevaisingas žiedas. 

Beveik keturiems dešimtmečiams prabėgus esu priversta sutikti, kad įvertinti kontekstą, įžvelgti sąryšius anapus reiškinių, skirti  priežastį ir pasekmę, juolab logiškais argumentais pagrįsti savo kalbą, sugeba vienetai. Dauguma patogiai įsitvirtina kasdien girdimų propagandinių šūkių narkotizuojančiame malonume. 

„Kas lieka pelei, įvarytai į kampą, — jeigu kas, šokt ir išdrąskyt akis“[i], cituoju poetą Sigitą Gedą, vertinantį sovietmečio kūrybinę aplinką. Jo kūrybą analizuojantis Rimantas Kmita tokį kūrėjo agresijos judesį savotiškai pateisina laikmečiu, kai „…dviejų tiesos pusių nėra, tėra vienos pusės bandymas kontroliuoti kitą — braukyti ir  stabdyti“[ii].  

Pasikeitęs laikas pastumia kompaso strėlę. Išnykus profesionaliems cenzoriams, jų kėdes palaipsniui užsėda žiniasklaidos vidutinybės. Neturėdamos galimybės tiesiog išbraukti jiems, nors dažniau jų korumpuotiems leidinių savininkams, nepriimtinų idėjų, jie imasi eliminuoti žmones, kurie tas mintis dėsto. 

Profesionalų meno — knygų, teatro ar koncertų — vertinimą, tokį svarbų ne tik klausytojams, bet pirmiausia patiems autoriams ar atlikėjams, o netiesiogiai ir visam visuomeniniam šalies klimatui, keičia iš anksto apmokėtos „piarščikų“ panegirikos. Kiekvienas priklydęs operos solistas netikėtai tampa pasauline įžymybe, o vulgari madingos rašytojos knyga pasaulį (atsiprašau, Prancūziją) sukrėtusiu kūriniu. Vienu žodžiu, stingdantis nesibaigiančių orgazmų šaltis, ne kitaip. 

Veikimo logika, kai dirbtinis žavėjimas geriausią prilygina prasčiausiam, atsisuka prieš tikrai puikius autorius, o minia netenka kelio ženklų. 

Blogiau tai, kad dirbtinai sumodeliuota kultūra ilgainiui išnešiojo negyvą politiką. Sumokėjęs kokiam leidiniui, pataikaudamas laidų vedėjams ar leidinių savininkams būsi pristatytas kaip tikra lakštingala, nors net iki žvirblio netempi. Ir niekas, nė vienas vadinamasis apžvalgininkas ar ekspertas nė necyptels. Visi jie žmonės mandagūs, o mandagūs, nes mėgsta pinigus ir be dirbinių šypsenų jų galvų skrynelėse sunku ką nors papildomo aptiki.

Aukščiau minėtas agresyvios pelės vaizdinys irgi ne atsitiktinis. Jį prisiminti pastūmėjo toks, tarkime, iškilus plunksnos meistras, žurnalistikos dirvonus, kaip pats sakosi, aręs visose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, Evaldas Labanauskas. 

Šis IQ bendradarbis Briuselyje (čia jau rimta, ar ne?) neseniai rašė: „Lietuvoje aštriu liežuviu pagarsėjusi, bet EP pilka pelyte tapusi Aušra Maldeikienė jau pranešė, kad nedalyvaus rinkimuose“. Tad šiandien ši pilka pelytė išlys iš urvelio ir aptars, kiek IQ išties vertas „IQ“, kuriame peles trypia žurnalistikos dramblys.  

Kad einu vienai kadencijai, žodžiu ir raštu ne kartą pranešiau dar 2019 metais per rinkimus. Na bet drambliams atleistina — jie aukštai, tai pelių cypcėjimo negirdi. 

E. Labanausko įžvalga, kad Europos parlamente esu gana tyli, teisinga. Nesu ir niekada nebuvau tas politikos sunkiasvoris, kuris it volu važiuoja per politikos brūzgynus ir suka jos girnas. Buvau ir esu tik stebėtoja, ieškanti reiškinių prasmės ir be sustojo jau keturis dešimtmečius aiškinanti savo skaitytojams, ką matau ir ko jie gali tikėtis. Dar labai mėgstu tyliai padėti kolegoms, jeigu jie turi pakankamai proto paprašyti. 

Politiko darbas man visad buvo ir yra sunkus:  nemoku manipuliuoti, esu patikli ir atvira, nedrįstu trukdyti žmonių, jeigu manęs tiesiai nepaklausia. Man žiauriai stinga vadinamojo mandagumo, tad matydama rinkėjams pavojingą melą rėkiu, o ne apsimetu akla ir kurčia. Visos šios savybės veikiančiam politikui dividendų neneša.

Atsakydama į priekaištus tik priminsiu, kad nuosekliai vykdžiau tai, ką žadėjau per rinkimus: aiškinau, kaip veikia parlamentas, kokius klausimus sprendžia, ką jis gali ir ko negali. Per penkerius metus įrašiau 126 video iš EP, parašiau trejetą knygų, organizavau renginius, mano galva, labai svarbiomis, bet nepopuliariomis temomis — apie klerikalizmą Lietuvoje,  Stambulo konvencijos svarbą ar onkologinėmis ligomis sergančiųjų stigmatizavimą. Tiesiog sąžiningai ėjau eilinio politikos kareivio pareigas, kaip tai dariau visą savo gyvenimą visose man siųstose pareigose. 

Kita vertus, matyt, ta pilka pelytė labai kaitina dramblio širdį, jeigu nuo jos net būsimų Europos parlamento rinkimų Lietuvoje pristatymą pradeda. Už tokią garbę, žinoma, dėkoju, tik gaila, kad IQ žurnale pademonstruotas asmeniškas dramblio IQ nedidukas.  

Trijose 27 trumpų  eilučių pastraipose rikiuojasi 6 dabartinių europarlamentarų pavardės ir porą trivialių prognozių. 

Atrodytų, akivaizdūs klausimai, tarkime, o ką tie rinkimai reiškia Lietuvai, kokia jų prasmė konkrečiu momentu, kai pasaulis keičia savo politinį pavidalą, ką rodo tai, kad Lietuvos delegacija vyriausia amžiumi ar kokio pobūdžio politikus vertėtų Lietuvos rinkėjams siųsti ir ką jie realiai gali pasiekti, etc. lieka anapus kelių banalių ištarmių[iii]

Jei manote, kad mano verdiktas per griežtas, perskaitykite „Pasaulis 2024“, kurį leidžia IQ žurnalas. 

Leidinys, kaip skelbiama, sudėliotas pagal išimtinę licenciją leidžiančią versti ir publikuoti „The Economist“ ateinančių metų politines, ekonomines ir technologines prognozes. „The Economist“ prenumeruoju jau bene 20 metų, tad tekstų originalus perskaitau dar lapkritį. Jie tikrai verti dėmesio, nors ir ganėtinai dažnai nepasitvirtina. 

Gaila, bet kokybiškos žurnalistus kontekste keli lietuvių autorių tekstai stebina tik lėkštumu. 

Apžvalgininkė (?) Liepa Žeromskaitė cituoja porą viešojoje erdvėje  nuolat šmėžuojančių ekonomikos ekspertų. Tai, kaip žinia, pradedančio reporterio darbas. Ji daugmaž raštingai, nors žiauriai nuobodžiai sudėlioja svetimų minčių tekstuką. Anapus beprasmiškai sumestų skaičiukų nė su žiburiu neaptiksi jokio asmeninio santykio su tekstu bei aptariamais reiškiniais, kas privaloma apžvalgininko statusą turinčiam žurnalistui. 

Itin švelnus verdiktas: nuobodu ir beprasmiška. Tokia, sakyčiau, romanų, skirtų tarnaitėms, lygio lektūra, tikrai neverta jokio dėmesio. Akivaizdu, kad autorė neturi apžvalgininkei deramo išsilavinimo bei gebėjimų. Trumputė kitų jos opusų paieška internete rodo, kad pasitelkus svetimas mintis rašo apie viską — nuo dirbtinio intelekto iki kosminių technologijų. Jokio ryšio tarp ambicijų ir  amunicijų. Pavardę išgirdau pirmą kartą, ateityje jos kūrinėlių vengsiu kaip kryžiaus. 

Bendradarbio Briuselyje tekstą jau minėjau. Palyginus su L. Žeromskaite, tikrai geriau. Kai pastaroji negromuliuodama virškina svetimas mintis, E. Labanauskas bando bristi į vandenis, kur plauko žinomesnės pavardės ir net pateikia asmeninę perspektyvą, kiek tikėtinas to ar kito politiko tolesnis kopimas į valdžios olimpą. 

Pastaroji perspektyva, kai dėmesys politiniams procesams redukuojamas į tikėtinas postų dalybas, mano galva, gerai atskleidžia šio autoriaus mąstymą. 

Pirma, jo akyse statusas pats savaime yra didelė vertybė, apibrėžianti galutinę žmogaus vertę. Neatsitiktinai prisistatydamas LinkedIn‘e jis ypatingai akcentuoja savo vadovaujančio darbo patirtį, bet ne jo turinį ar įtampas.  

Antra, remdamasis geriausio biurokratinio mąstymo pavyzdžiais, jis net nebando svarstyti, o koks tikėtinas vieno ar kito kandidato intelektualinis ir vertybinis potencialas, kuris galiausiai ir lemtų institucinius pokyčius vienoje ar kitoje struktūroje. Konkrečiu atveju vėlgi akivaizdus atotrūkis tarp autoriaus ambicijos analizuoti ir gebėjimo analizuoti, tad galiausiai rimtą analizę keičia žemesnio išsilavinimo publikos tokia mėgstama gandų sklaida. 

Šiame pilkame gėlyne pats leidinio vyriausiasis redaktorius Ovidijus  Lukošius tikrai ryškiausias žiedas. Jo tekstuose  jau randame ir svarstymų, ir platesnės perspektyvos. Nieko naujo ar netikėto, išliekama intelektualiai saugioje zonoje, bet gi tikrai ne kiekvienas žvaigždes nuo dangaus privalo skabyti. 

Labiau kliūva tai, kad praktiškai neįmanoma pasakyti, kokiam skaitytojui skirtos jo apžvalgos, kaip ir pats jo formuojamas leidinys. Profesionalams tai tėra laiko nevertas banalus puikiai žinomų dalykų kartojimas, politika besidominčiam smalsiam rinkėjui  nieko naujo, atsitiktinai priklydusiam praeiviui trūksta konteksto. Kai rašai visiems apie viską — turinys pakimba ore. Netenka skaitytojo. 

Įtarčiau, kad koją kiša ir bandymas vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių.  Apžvalgininko statuse, ypač  nevaisingose Lietuvos žurnalistikos pievose, jis gal ir ne prasčiausias variantas. Bet ambicija redaguoti tikrai verstų išsikelti ne tik klausimą, o kam skirtas leidinys, bet ir svarstyti, tarkime, kokiu tikslu samdomi autoriai, kurie jau gimė mirę?  

Vis dėlto kaip redaktorius O. Lukošius galutinai pasirašo sau profesinio neįgalumo nuosprendį vienoje iš apžvalgų vertindamas liberalių centro dešinės rinkėjų 2019 metų pasirinkimą balsuoti už Gitaną Nausėdą. Pasak jo, anie balsavo už, nes jis „atrodė saugus pasirinkimas, nors vėliau paaiškėjo, kad nugalėtojas buvo su kauke“[iv]

Kam liberalioje demokratijoje reikalinga žiniasklaida? Atsakymas trivialus: laisva spauda tarnauja sarginiu šunimi, kuris aršiai loja pamatęs demokratijos priešus. Kitaip sakant, nuplėšia veidmainių kaukes. Vykdydama šią institucinę priedermę ji nuolat stebi ir vertina visų pirma ne pretendento galimybę įkopti į tą ar kitą postą, bet jo vertybes, mąstymą, gebėjimus ir pasiruošimą darbui. Gero sarginio šuns uoslė leidžia skirti mandagumą ir veidmainystę. 

Iki bet kokių rinkimų G. Nausėdos panieka žemiau jo pareigose esantiems žmonėms buvo vieša  paslaptis. Apie ją kalbėjo ne vienas ir ne du banko, kur jis dirbo žmonės. 

Skandalinga ir drįsčiau įtarti ne visai švari namo draustinyje statyba ir tos statybos peripetijos teisme. 

G. Nausėdos ekonomikos neišmanymas stulbino. Jis tai viešai demonstravo savu laiku žiniasklaidoje nušviestuose profesiniuose ginčuose su profesoriumi Romu Lazutka ir „Swedbank“ analitiku Nerijumi Mačiuliu. Abiem atvejais G. Nausėda demonstravo akivaizdų elementarių ekonomikos pradmenų neišmanymą. Tokių pavyzdžių dešimtys. 

Mušta buvo ir jo gerovės valstybės korta, žinant, kad prieš gerovės valstybę tarnaudamas banke jis nuosekliai kovojo porą dešimtmečių. 

Viskas, ką 2023 metais turėtų padaryti sąžiningas pats sau nemeluojantis redaktorius, tai muštis į krūtinę su žodžiais: „Mea culpa, mea culpa, mieli liberalūs mano tekstų skaitytojai, aš jūsų neįspėjau, nors tam buvau pašauktas, aš tingėjau ir netikrinau, aš norėjau patikti tam, kuris ateis, nes moku tarnauti, bet drąsus esmi tik spardydamas silpnesnį“.

G. Nausėda nėra atsitiktinis reiškinys. Jis yra visų šitų labanauskų ir lukošių bendras dvasinis vardiklis. 


[i] Rimantas Kmita, Ugnies Giesmės/ Tūkstantis Sigito Gedos veidų, Vilnius, Tyto alba, 2022, 134 psl. 

[ii] Ten pat, 192 psl.

[iii] Evaldas Labanauskas “Sudie, Briuseli, labas, Briuseli“, IQ. Pasaulis 2024, psl. 35. 

[iv] Ovidijus Lukošius, „Nesakyk „op“…/ Kas Gitanui Nausėdai gali sutrukdyti laimėti prezidento rinkimus?“, IQ. Pasaulis 2024, psl. 34

Skaityti straipsnį

209

Nuoširdžiai manau, kad verkti reikia dėl savo smegenų, o ne dėl savo piniginių

#išsaugokgalvą, Be kategorijos, Kas esu ir kuo tikiu

18 sausio, 2024

Tiems, kas supranta rusiškai. Nors, beje, šito neužtenka. Išgirsti, ką kalbu, gali tik tas, kuris atviras kitam, o svarbiausia sau. 

Rusas Oleg Šurajev tikrai šito teksto nesuvoks.  

Nuoširdžiai manau, kad verkti reikia dėl savo smegenų, o ne dėl savo piniginių. Tai tik vienas sakinys iš interviu, kuris sudėliotas pernai gruodžio pabaigoje mano namuose šalia nedidelės, bet tikros eglutės. Jis nėra svarbiausias, bet keli klausę kažkodėl paminėjo šią,  iš esmės labai banalią mintį. Gal kad malonu ją pamiršti? 

Išauginti smegenis gi nepalyginamai sunkiau, nei tapti turtingu. Prisimenat tą kupranugarį iš Evangelijos?  

Niekada neskirčiau žmonių į vyrus ir moteris, į jaunus ir senus, į turtingus ir vargšus arba kokius nors svarbius ir ne tokius svarbius. Man įdomūs visi, kurie suvokia savo ribas ir augina tas savo smegenis — skaito ir bando suvokti, ką skaito, klauso geros muzikos, atjaučia tuos, kurie tikrai kenčia ir moka juos atpažinti. 

Visokie paprasti žmonės man atgrasūs jau vien todėl, kad labai arogantiškai sau priskiria kažkokią ypatingą vietą pasaulyje, nors bemaž visad anapus to deklaruojamo paprastumo tūno elementari tinginystė. Paskutinis suolas mokykloje ir nepadaryti namų darbai, kurie taip ir velkasi per visą jų gyvenimą. Ypač komiškai tokie paprasti žmonės atrodo tada, kai aptenka pinigais. 

Ir niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybę. Niekada. Nėra blogų ir gerų tautų. Yra geri ir blogi žmonės. Ir baisi nuodėmė pulti žmogų vien už tai, kokia jo tautybė. 

Mano tėvelį ir senelius su vaikais į lagerius ir tremtį išvežė lietuviai. Įdavė lietuvis partizanas (nesmerkiu, visiems kankinamiems atleistina, jeigu neįveikia jie tos galgotos). 

Mano broliuką į psichiatrines už maištus prieš tarybų valdžią anais laikais kišo daktarai lietuviai. Ir daktarai lietuviai (dalis dar gyvi) tuos paauglius maištininkus, visiškai sveikus,  šėrė baisiais vaistais. Atėjus Nepriklausomybei anie „daktarai“ lietuviai net nerado savyje žmogiškumo atsiprašyti.

Maskvos universitete mane už netarybinę, taigi liaudies priešų, šeimą skundė lietuviai. Rašė raštus ir laukė, kol, būsiu išmesta. O garbingi rusai gelbėjo. 

Daugybė rusų buvo geri draugai, padėjo sunkią valandą, daugybės rusų rašytojų kūriniai man labai artimi ir juose atsiverianti žmogiškos egzistencijos kančia ir prasmė padeda išlikti gyvenime. Ir visada, kada sunku iki tiek, kad oro trūksta, žinau, kad  Rachmaninovo 2-ojo Koncerto fortepijonui 2-oji dalis nuplaus skausmą ir ašaras. 

Banditai užgrobę postus Rusijoje, nėra visa rusų tauta. Kaip ir žydus šaudę lietuviai nėra visa mano tauta. Nors už anuos lietuvius žydšaudžius man labai labai gėda ir skaudu.

Skaityti straipsnį

Asociatyvi nuotrauka.

1917

Elektros rinka — status quo ar reformos

#Maldeikienė, Darbas Europos Parlamente

3 kovo, 2023

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą visoje Europoje drastiškai padidino energijos kainas. Siekiant apsaugoti elektros vartotojus pernai rudenį Europos Sąjungoje buvo atlikta iki tol neregėta rinkos intervencija – nustatyta viršutinė riba pajamoms, gaunamoms už parduotą elektrą.

Tokiu būdu buvo apribotas pigiausiai elektrą generuojančių kompanijų – visų pirma vėjo ir saulės energetikos verslo įmonių – smarkiai išaugęs netikėtas pelnas (windfall profit). 

Poreikis pertvarkyti elektros rinką

Šias pajamų „lubas“ viršijančią sumą – vadinamuosius viršpelnius – nuspręsta perskirstyti, siekiant padėti vartotojams sumažinti sąskaitas už elektrą.

Nauja padėtis vėl aktualizavo europinės elektros rinkos pertvarkos klausimą, tad neatsitikinai sausio pabaigoje ir vasario pradžioje Europos Komisija vykdė viešąsias konsultacijas dėl būsimų reformų. 

Planuojama, kad jos turėtų atsispindėti naujajame Komisijos teisės akto dėl elektros rinkos pertvarkos pasiūlyme, kurio pristatymo laukiama ateinančią Strasbūro savaitę.  

Konsultacijų metu aptartos labai įvairios temos. Kaip sumažinti sąskaitų už elektros energiją priklausomybę nuo trumpalaikių iškastinio kuro kainų svyravimų? Kaip paskatinti plačiau diegti modernias atsinaujinančiųjų išteklių technologijas. Kaip garantuoti elektros tiekimo saugumą? 

Be deramo dėmesio nepalikti ir vartotojų apsaugos bei didesnės jų galios būsimoje rinkos valdysenoje klausimai, rinkos skaidrumo bei jos priežiūros problemos. 

Status quo ar reformos

Vis dėlto nors visos Europos Sąjungos valstybės narės sutinka, kad nuo to, kaip bus organizuota elektros rinka, priklauso daugybės esminių europinių projektų sėkmė, nuomonės dėl to, ką reikia daryti, skiriasi. Skirtumai ganėtinai rimti, ką parodė ir antradienį Stokholme įvykęs Europos Sąjungos valstybių energetikos ministrų susitikimas. 

Esminis klausimas: ar Europos Sąjungos elektros rinka turėtų būti pertvarkyta iš esmės ar užtektų vien dalinių pokyčių?  

Niderlandų ir galingiausios Sąjungos ekonomikos —  Vokietijos vedamos septynios Europos Sąjungos valstybės radikalesnių reformų nepalaiko ir siekia išlaikyti status quo.

Tuo tarpu kita grupė, kur lyderiauja Ispanija ir Prancūzija, priešingai, kritikuoja dabartinį ribinės kainodaros modelį ir agituoja už radikalesnes struktūrines elektros rinkos reformas. Šiai grupei tikėtina priklauso ir Lietuva, kuri nors viešai prie šio bloko neprisijungė, bet palaiko esminę elektros rinkos peržvalgą. 

Status quo šalininkės – Danija, Estija, Latvija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Suomija ir Vokietija vasario 13 dieną laišku kreipėsi į Europos Komisiją ragindamos išlaikyti jau egzistuojančius rinkos privalumus. 

Argumentuojama tuo, kad, nepaisant energetikos krizės, Europos Sąjungos elektros rinkos integracija per pastarąjį dešimtmetį blokui atnešė milžiniškos naudos – žemesnes didmenines elektros kainas, saugų elektros tiekimą, leido plėtotis atsinaujinančių išteklių energetikai. 

Elektros rinkos integracijos privalumai

Akcentuojama, kad prieš imantis bet kokių reformų, būtina įvertinti, ar pertvarka nesutrikdytų rinkos funkcionavimo. 

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pokyčiai negali kirstis su būtinybe dekarbonizuoti Sąjungos ekonomiką, kitaip sakant, reforma negali stabdyti procesų, kurie leidžia mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį.

Laiške taip pat pabrėžiama būtinybė išlaikyti Europos Sąjungos elektros rinkos integracijos teikiamus privalumus. Tarkime, stiprėjantys infrastruktūriniai valstybių narių ryšiai padėjo palaikyti energetinį saugumą tuose regionuose, kurie praėjusiais metais patyrė elektros tiekimo sutrikimų. 

Šio status quo šalininkės taip pat ragina Europos Komisiją didinti elektros rinkos atsparumą kainų šokams, visų pirma geriau integruojant rinkas, tobulinant jų veikimo mechanizmus ir stiprinant tam tikrus specifinius instrumentus, tokius kaip elektros pirkimo susitarimai (power purchasing agreements).

Stabilizuojanti žalioji energetika

Išskirtinis dėmesys laiške skiriamas jau minėtam dekarbonizacijos procesui. Net krizės metu atsinaujinantys ištekliai generavo elektrą už mažiausią kainą ir taip įrodė savo naudą vartotojams. Ateityje atsinaujinanti energija dar geriau stabilizuos rinką ir apsaugos vartotojus nuo elektros kainų svyravimų.

Septynios valstybės narės skeptiškai vertina ir europiniu lygmeniu taikytas laikinąsias energetikos krizės stabdymo priemones, kurios pradėtos taikyti Ispanijoje, o vėliau perkeltos į kitas valstybes nares.

Manoma, kad panašūs žingsniai didina elektros rinkos neapibrėžtumą, mažina investuotojų pasitikėjimą ir taip riboja žaliosios energetikos plėtrą. 

Tarkime, galingiausia bloko valstybė narė Vokietija laikosi pozicijos, kad pastarojo meto elektros kainų šuolį lėmė ne rinka, o tam tikros force majeure aplinkybės, susijusios su sumažėjusiu gamtinių dujų tiekimu iš Rusijos. 

Elektros gamintojų pelno ribojimas

Šalies vicekancleris ir ekonomikos bei klimato ministras Robertas Habeckas įsitikinęs, kad Europa turi vieną geriausiai veikiančių elektros rinkų pasaulyje. Jo nuomone, privalu išsaugoti laimėjimus, o ateityje užtikrinti investicijų į atsinaujinančių išteklių energetiką paskatas. 

Vasario 20 dieną Berlynas netgi paragino Europos Komisiją pristabdyti elektros rinkos reformų procesą, pertvarką „pilnu tempu“ pradedant po kitais metais vyksiančių Europos Parlamento rinkimų.

Su panašiosiomis mintimis nesutinka kita valstybių narių stovykla, kuriai priklauso Europos Sąjungos pietinės šalys, ypač Ispanija ir Prancūzija. 

Pastaroji grupė pasisako už radikalesnes struktūrines elektros rinkos reformas ir kritikuoja dabartinį ribinės kainodaros modelį.

Šiuo metu elektros kaina nustatoma atsižvelgiant į gamintojų sąnaudas naudojant pigiausius atsinaujinančius išteklius, o kai jų nebeužtenka – brangesnius (pavyzdžiui, iškastinį kurą), kurie galiausiai ir apsprendžia elektros kainą. 

Jau minėta Ispanija pirmoji nusprendė apriboti netikėtą elektros gamintojų pelną, o gautas lėšas skirti išaugusioms vartotojų sąskaitoms kompensuoti.

Dar ankstyvą praeitų metų pavasarį drauge su kitomis Pietų šalimis Ispanija įspėjo apie neigiamą gamtinių dujų kainų poveikį elektros rinkoms. Dabar Ispanija ragina Europos Komisiją jau europiniu lygiu atsieti gamtinių dujų ir elektros kainas. 

Viršpelnių dalybos 

Šios vadinamosios pertvarkos grupės šalys taip pat labai aktyviai ragino Europos Komisiją imtis drastiškų rinkos intervencijų rekordinėms elektros kainoms pažaboti.

Elektros rinkos reformavimo stovyklų priešpriešoje Lietuva palaiko Pietų šalis ir siekia radikalesnės pertvarkos. 

Lietuvos status quo netenkina, visų pirma, dėl to, kad ji neturi pakankamai atsinaujinančios energijos subjektų, gaminančių pigią elektrą. Tai reiškia, jog Lietuva neturi šaltinio, kuris leistų kompensuoti išaugusias vartotojų sąskaitas. 

Manoma, kad su tomis šalimis, kurioms nepakanka pigią elektrą generuojančių pajėgumų, viršpelniais privalo dalytis elektrą eksportuojančios šalys. Lietuvos atveju – Švedija. 

Deja, ligšiolinė europinė praktika rodo, kad valstybių narių derybos dėl viršpelnių pasidalijimo visada buvo itin komplikuotos. Lietuvai ir Švedijai irgi iki numatyto 2022 metų gruodžio 1 dienos termino susitarti nepavyko.  

Dar daugiau, ekspertų teigimu, net ir pavykus susitarti, bent jau Lietuvos atveju, iš Švedijos gauta suma nebūtų didelė.

Taip pat minima, kad dabartinis europinės elektros rinkos modelis neatsparus vadinamiesiems šokams, kitaip sakant, iš anksto sunkiai numatomiems įvykiams.  

Kainų svyravimai

Pernai spalį energetikos ministras Dainius Kreivys sakė, kad tokioms mažoms rinkoms kaip, pavyzdžiui, Lietuva trukdo ir tai, kad esama situacija neleidžia išvystyti įvairių išvestinių finansinių instrumentų, kurie panašiose rinkose gali būti labai naudingi.

Anot jo, dabartinis elektros rinkos dizainas žiemą galėjo lemti pasiūlos problemas, paprasčiau sakant, elektros trūkumą. 

Lietuva laikosi pozicijos, kad pertvarkant europinę elektros rinką privalu sutarti, kaip elektros kainas apsaugoti nuo tokių didelių svyravimų, kurie stebimi gamtinių dujų rinkoje

Pastaroji mintis visiškai sutampa su Pietų šalių grupės įsitikinimu, kad privalu spręsti neigiamo gamtinių dujų kainų poveikio elektros rinkoms problemą.

Dujų ir elektros kainų atsiejimas

Vienas iš šios problemos sprendimų ir galėtų būtų Ispanijos anksčiau pateiktas pasiūlymas europiniu lygiu atsieti gamtinių dujų ir elektros kainas.

Vienokie ar kitokie pasiūlymai, kaip spręsti čia paminėtas problemas, bus aiškūs jau kovo 16 dieną. Tada ir pamatysime, kokią poziciją yra linkusi paremti Europos Sąjungos vykdomoji valdžia – Komisija.   

Skaityti straipsnį

3547

Meluojančios vizijos už 15 eurų

#Maldeikienė

23 vasario, 2023

Istorijos įvykių interpretacijos yra aštrus ginklas. Pastarieji metai mums parodė, kad tai gali būti net branduolinis ginklas.  

Istorija, kurią papasakosiu, tikrai nėra tokia baisi. Bet ji yra mažų mažiausiai apgailėtina. 

Tai yra pasakojimas apie buvusį garsų Lietuvos kalėjimą, jaunus žmones, kurie tą kalėjimą  išsinuomojo, ir vieną iškilią Lietuvos moterį, vardu Rūta Vanagaitė. 

Rūta Vanagaitė yra žavus gyvas žmogus — teatrologė, rašytoja, visuomenininkė ir politikė. Jos dėka turėjome daugybę puikių dalykų:  teatro festivalius „LIFE“, eilę Eimunto Nekrošiaus spektaklių, kultines to meto TV laidas „Pagauk kampą“, „J.E.S.“ ir „Vienas prieš vieną“, režisuotas sovietinio siaubo patirtis bunkeryje, puikias knygas apie senatvę ir slaugą bei Holokaustą Lietuvoje. 

1993 metais ji tapo Lietuvos metų moterimi, 2016 metais JAV apdovanota už drąsą kalbėti apie žydų genocidą Lietuvoje knygoje „Mūsiškiai“.  

Prisipažinsiu, „Mūsiškių“ įveikti nesugebėjau: buvo labai sunku paimti ją į rankas,  žinant, kiek daug žemės Lietuvoje persisunkę žydų  — vyrų, moterų ir vaikų, net kūdikių, krauju. Tiesa, kitą knygą ta pačia Holokausto tema — „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ ne tik perskaičiau, bet ir pasidalinau mintimis apie tai, ką skaitydama mąsčiau ir ką sugebėjau suprasti. 

https://literaturairmenas.lt/s-keltininkai/ausra-maldeikiene-knyga-apie-ateiti-dieckmannas-atsako-vanagaitei

Tada rašiau, kad Holokaustas yra ne tik didžioji mūsų tautos tragedija, tai ir esminis mūsų valstybės ateities potėpis. Moralinis Holokausto vertinimas geriau nei kas kita parodo, kokia visuomenė esame, taip pat tai, kokia ateitis mūsų laukia. Pasirinkimai du: arba nuoširdžiai suvokiame savo moralinę atsakomybę už tuos įvykius ir susitaikę su savo ribotumu kuriame etiškesnę bendruomenę, arba toliau ieškome pateisinimų tam, kas vyko, ir taip žudome vėl ir vėl. Tiesa, dabar jau ne tuos, kurie dešimtmečius guli Lietuvos pakelėse ir pamiškėse, bet save pačius. Ši mintis man vėl suskambėjo galvoje perskaičius pastarąją R.Vanagaitės knygą „Lukiškės.  Tamsioji Vilniaus širdis“. 

Mano mylimiausios knygos, kurias savo knygų lentynose stengiuosi palikti ilgam, yra tos, kurios suteikia galimybę naujai permąstyti moralinius pasirinkimus.

R. Vanagaitės knygoje kalba Lukiškių kaliniai, ir kalba archyvinių bylų eilutės. 25 pasakojimai yra 25 moraliniai pasirinkimai. Man giliausią žymę galvoje paliko Antanas —  čekistas ir Lietuvos patriotas, žudęs tam, kad gelbėtų Lietuvos patriotus, ir nužudytas, nes pasirinkimai buvo pernelyg klampūs. Kai jį sušaudė, ėjo 1946-ieji. Buvo jis dar vaikas, tik dvidešimties ir teko jam gyvenimas it moralinis skrodimas.

R. Vanagaitės knyga pervėrė ne tik mano galvą. Ji skaldė širdį. Kai apie tragiškus žmonių pasirinkimus lūžių metais  kalbama ramiai ir net tyliai, be patronuojančio autoriaus įsiterpimo, dažnai tiesiogine kalba, kiekvieno — ir aukos, ir budelio —  istorija tampa deimantu, kurio karatai kuklūs, bet kančios ir tiesos šviesa iš jų trykšta.

Ta šviesa regima net tada, kai kalbantysis akivaizdžiai žavisi savimi ir savo išskirtinumu (istorija apie vieną tokį Andrių iš Seimo).

Perskaičius knygą parašiau R. Vanagaitei. Padėkojau, kad jos pasakojimas praveria grotuotus Lukiškių kamerų langus  ir per kalėjusių žmonių istorijas ypatingu būdu perlaužia daugiau nei 100 metų Lietuvos kataklizmus. 

Ir tada gavau jos liūdną laišką apie dabartinių Lukiškių „savininkų“ nusavintą mūsų istoriją. 

R. Vanagaitės knyga iliustruota. Dabartinių buvusio kalėjimo nuomotojų rašytoja taip pat prašė leisti apsilankyti kartu su fotografu ir padedant gidui ar bet kam, kas pažįsta kalėjimą, suteikti galimybę padaryti kalėjimo koplyčios, kai kurių kamerų detalių nuotraukas. 

R. Vanagaitei atsakė kita Rūta, Lukiškių kalėjimas 2.0 projektų koordinatorė. 

Palinkėjusi „gražios dienos ir šviesaus savaitgalio“ fotografuoti neleido: „Visgi, į praeitį nebesidairome ir šiuo metu kuriame naują kalėjimo viziją — Lukiškių kalėjimą siejame su kultūra, bendruomene, kūrybine energija, gyva muzika, šviesa, o ne tamsiu šiose erdvėse gyvenusiu tonu. Dabar čia — daug naujų idėjų ir gyvybės. Patys turime labai aiškią ir griežtą fotografavimo politiką ir tai su mūsų vizija nesiderina.“ 

Žiūrim, ką išties turim. Kiekvienas jūsų tik už 15 eurų (infliacija gi, ar ne?) galite nusipirkti galimybę pasivaikščioti po buvusį kalėjimą dieną. Naktį kainuos brangiau — 20 eurų. Sako, kad gali pasisekti ir ekskursiją ves žmogus, gebantis kalbėti apie istoriją. Man nepasisekė. 

Nutarusi pasidomėti, kokia ta „naujoji kalėjimo vizija“, kuri atmeta praeitį ir regi tik ateities šviesą, sau ir komandai nupirkau bilietus. Tiesa, mano ekskursija galiausiai truko vos 5 minutes. 

Gidė (?) įvadą į „naująją kalėjimo viziją“ pradėjo tuo kerinčiai saldžiu gelinių nagučių savininkių iš „Instagramų“ stiliuku. 

„Matyt, jūs stebitės, kaip čia tas kalėjimas atsirado tarp mokyklų ir naujų pastatų“, — šypsodamasi ji pradėjo pasakojimą klausdama  publikos, nemenka dalis kurios jau prieš keturias dešimtis metų atšventė savo 5-ąjį gimtadienį. Panašiai tuo metu normalaus intelekto tėvų auginami vaikai jau skiria sovietinio stiliaus, tegul ir renovuotą, pastatą ir praėjusio amžiaus pirmųjų metų statinį. 

Mano galvoje įsijungė pirmas raudonas signalas. Po kelių sekundžių pasigirdo ir antrasis. Tada išgirdau apie vadinamąjį KGB muziejų. Kodėl tik vadinamąjį, neišgirdau.  

Kai buvo pareikšta, jog filmuoti kalėjime negalima, nebeišlaikiau. Pasidomėjau, o kodėl BUVUSIAME kalėjime negalima filmuoti. Atsakymas buvo komiškas: „Neleidžia Kalėjimų departamentas“. Paprašius pateikti tą sunkiai įsivaizduojamą kalėjimų departamento, kuris jau senokai neturi jokios galios buvusiai teritorijai ir pastatams, draudimą, sužinojau, kad mano dalyvavimas ekskursijoje nepageidaujamas. Esu įkyri ir trukdau skleistis ateities šviesai apšepusiose kalėjimo patalpose. 

Pasijutau, kaip kalinė, kuriai privalu paklusti be žodžių ir netrukdyti prižiūrėtojams. Oi, atsiprašau,  gidėms. 

Išvaryta nudžiugau ir greit palikau patalpą. 5 minučių nelabai rišlaus pasakojimo man pilnai užteko tam, kad suvokčiau, jog  už 15 eurų jokių naujų vizijų neišgirsiu, nes bus eksploatuojamos kalėjimo praeities istorijos (taigi, R.Vanagaitei buvo meluojama). 

Buvo meluojama ir dėl Kalėjimų departamento, kuris esą draudžia filmuoti. Žinau, nes kartu sus savo komanda apdairiai pasikviečiau ir vieną aukštas pareigas užimančią to departamento pareigūnę. 

Gidės kalbų per 1,5 val. klausiusios mano padėjėjos irgi neišgirdo nieko, kas nebūtų gerokai suprimityvinta praeities istorija, pagardinta lėkštokais juokeliais.

Graudžioji mano pasakojimo išvada. 

R. Vanagaitei filmuoti neleista, nes naujieji „vizionieriai“ be vizijų savo brangaus laiko knygoms, juolab mąstymui, negaišta, bet jie žino, kas yra košerinis, priimtinas rašytojas, o ko geriau vengti. 

Jeigu turite mąstančią, o ne žinančią galvą — pirkite knygą apie Lukiškes. Sužinosit daug, galėsit ir pajausti, ir pamąstyti. Vėliau galėsite būti gidais patys sau, žinoma, jeigu jums leis pavaikščioti be 15 eurų (dėl šios dalies  abejoju). 

Tuo pačiu atvirai dar kartą pakartoju visiems, kurie nemėgstat Rūtos Vanagaitės ir neskaitot jos knygų, nes jį esą kažką ne taip pasakė apie tą, apie ką nieko sakyti negalima.

Priskiriu jus žinančių grupei. Grupei, kuri visada visais laikais ir visose šalyse buvo didžiausia apimtimi ir menkiausia savo siela.

P.S. Jei ką, už 15 eurų aš Briuselyje esu išklausiusi pasaulinio lygio orkestro 2,5 val. koncertą su puikiais atlikėjais „Bozare“ (art nouveau architektūros šedevras, kuriame salė su puikia akustika).        

Skaityti straipsnį

3068

Nebalsuokime už galios koncentraciją ir socialinę įtampą

#Maldeikienė, Darbas Europos Parlamente

17 vasario, 2023

Kovo pradžioje Lietuva rinks savo atstovus miestų savivaldybėse. Šiandien pabandysiu paaiškinti, kokie kriterijai gali padėti suprasti, už ką jums vertėtų balsuoti.

Pirmas klausimas, ties kuriuo įklimpsta ne tik rinkėjai, bet ir tie, kurie pretenduoja jiems atstovauti, yra klausimas dėl to, ar savivaldybių tarybų nariai yra politikai? 

Mintis, kuri dažnai paslepiama po tokiu klausimu, nėra labai sudėtinga, bet nuo to, kaip į tą klausimą atsakysi, priklauso tikrai daug. 

Ūkinių klausimų akcentavimas

Bene labiausiai sovietinis paveldas žmonių galvose išlenda, kai jie pirmenybę politiniuose rinkimuose teikia ne politikai, o vadinamajai ūkinei veiklai.

Taip mąstantys žmonės mėgsta aiškinti, jog nesvarbu, kad vagia, svarbu, kad ir miestui kažką daro. Kas tas nuostabusis kažkas, kuris neva daromas miestui, neaišku. Nelabai aišku ir tai, kas tas miestas, kuriam esą daroma.

Klausimai be rišlių atsakymų, tačiau turi daug gerbėjų. Keistoka, bet taip galvoti gali ir visai jauni žmonės. 

Panašaus mąstymo pavyzdžių apstu per kiekvienus rinkimus. Šiuo metu bene aktualiausias ir aštriausias pavyzdys – matijošaitiada Kaune. 

Panašių neapibrėžtų ir paprastai išimtinai ūkinių klausimų akcentavimas labai įprastas autokratinei politikai. Nors itin drastiškas, bet tikslus tokio visuomenės užvaldymo pavyzdys gali būti putino rusija. Palyginkime. 

Savų ratas

Visvaldo Matijošaičio rinkimų sąraše pilna giminaičių, draugų ir net moteris, kuri bene penkerius metus nešioja „širdies draugės“ titulą. Toks savų ratas. 

Šalia kai kurios garsios jau tikrai garbaus amžiaus žmonių pavardės. Jas matydamas nori nenori prisimeni putino kosmonautę tereškovą iš dūmos, – toji irgi visiškai taip pat nemato jokių lyderio trūkumų.

Tinka viskas – graudūs melai apie verslą ir neva teisėtai pasisavintas žemes, tradicinių vertybių gynėjams labai būdingi seksistiniai juokeliai ir homofobiškos kalbos. Manyti, kad kadais garsi šokėja, kuriai tai priimtina, yra inteligentiškas žmogus, būtų tikrai naivu.

Kuo pavojingas panašus politinis laukas? Nors ir akivaizdu, kad tokioje atmosferoje miesto bendruomenės ištekliai įvairių schemų pagalba palaipsniui nusėda savų rankose, gerokai blogiau tai, kad formuojasi neapykantos kitiems, kitokiems ir silpnesniems laukas. 

Valdžios svertai vienose rankose

Autokratinis valdymo modelis susijęs su galios viršenybe. Turinčiuosius galią linkstama vertinti palankiai, o tie, kas jos stokoja, paprastai diskriminuojami. Sprendimų priėmimas čia orientuotas ne į bendrąjį gėrį ar juolab solidarumą. 

Sistema konstruojama taip, kad vis daugiau valdžios svertų būtų sukoncentruota vienose rankose, nes galios koncentracija leidžia gauti dar daugiau galios. 

Palaipsniui įsukamas užburtas ratas: pasitelkus manipuliacinius mechanizmus, propaguojant stereotipus ir vadinamąsias tradicines vertybes skatinama neapykanta įvairioms gyventojų grupėms. 

Nors Lietuvoje esu girdėjusi apgailėtinų aiškinimų, kad toks modelis esą leidžia veikti operatyviai, greičiau pasiekti gamybinių rezultatų, jo pasekmės liūdnos.

Bendruomenė susiskaldo, stiprėja priešiškumas, augantis miesto gyventojų pasyvumas paradoksaliai juos stumia į dar didesnę priklausomybę nuo valdžią savo rankose sutelkusio autokratinio lyderio. 

Žadėta gerovė ir didesnės galimybės visiems tolsta, socialinė įtampa tik didėja, o rinkimų sąrašuose menksta veiklių savarankiškų žmonių dalis, ir auga teistųjų kandidatų gretos.

Ne miestas, o miestiečiai 

Ir kalbu čia ne vien apie Kauną ar Druskininkus. Tokių savivaldybių, kur vyrauja panašus veikimo modelis, apstu visoje Lietuvoje. 

Norint įveikti tokį besiplečiantį blogį, visų pirma būtina suvokti, kad savivaldos rinkimuose renkami politikai. Pabrėžiu: ne ūkvedžiai, o politikai, kurių darbas yra siekti ne didesnės valdžios, o kiek įmanoma platesnės viso miesto ar rajono bendruomenės įtraukties į bendrus projektus. Ką tai reiškia konkrečiai? 

Taigi, antras punktas. Dėl ko renkame savivaldos Tarybą? Labai trumpas atsakymas – taryboje susirinkę politikai turi numatyti bendruomenei svarbiausius klausimus, aptarti ir patvirtinti miesto ar rajono biudžetą, stebėti, kad būtų kiek įmanoma sąžiningiau pasirūpinama tomis sritimis, kurios vienodai svarbios visiems – švietimu, sveikatos apsauga, parama seniems žmonės, nepamirštant ir tų, kuriems privalu padėti oriai mirti. 

Esminė kiekvieno miesto problema yra ne miestas kaip toks, o žmonės. Tų žmonių kasdieniai reikalai. 

Ieškodami kandidato, už kurį balsuosite, visada pagalvokite, kokie dalykai mieste jums aktualiausi ir pažiūrėkite, kas ir kaip tai prisimena. 

Pinigai atiteko verslui

Jeigu apie jums svarbų klausimą viešosiose diskusijose, kur temų ratas apsiriboja vidutiniškos kokybės žurnalistų klausimais, nekalbama, drąsiai rašykite laišką kandidatams ar partijos  rinkimų štabui. Pasidomėkite, ką jie ketina daryti jums svarbioje srityje. Jeigu atsakys – puiku.

Galite rimčiau svarstyti kandidatūras. Jeigu atsakymo nebus, tai irgi bus atsakymas: išties jiems reikia tik jūsų balso, o rimtai dirbti kitų labui jie nenusiteikę.

Kad geriau suprastumėte, apie ką konkrečiai kalbu, priminsiu vieną svarbų klausimą iš to laiko, kai buvau Vilniaus Tarybos nare. 

Tuo metu Vilniaus mieste stigo apie 7000 vietų vaikų darželiuose. Liberalų frakcija su meru Remigijumi Šimašiumi priekyje problemos sprendimą perkėlė ant tėvų pečių. 2015 metų birželį Vilniaus miesto savivaldybės taryba nutarė tėvams, kurių vaikučiai lanko privačius darželius, kas mėnesį kompensuoti 100 eurų (nuo šių metų kovo 1 dienos bus kompensuojama jau 120 eurų). 

Balsavau prieš. Kodėl? Suprantu, kad tėveliams, kurie negali dirbti, nes neturi kur palikti savo vaikučių, geriau privatus darželis, net jeigu sunkiai įperkamas, ypač jeigu nors iš dalies kompensuojamas.

Toks sprendimas, manau, iš principo būtų galimas trumpą laikotarpį, kol miestas sugebės pastatyti ar įrengti deramą vietų kiekį ikimokyklinukams. Tačiau sprendimas buvo neterminuotas, ir galioja jau beveik aštuonerius metus. 

Kas pasikeitė? Per tą laiką privačių darželių skaičius Vilniuje smarkiai padidėjo, ir dabar jie sudaro apie trečdalį ikimokyklinių įstaigų. Per tą laiką miesto biudžetas neteko labai solidžių sumų, už kurias buvo galima įrengti daugybę pigesnių vietų ikimokyklinukams. Tie pinigai atiteko verslui. 

Atskirties skatinimas

Savaime tai nėra blogai, bet skatina atskirtį, kam aš niekaip negaliu pritarti.

Tokiu būdu miestas parėmė turtingesnius žmones, kurie išgali savo vaikučius leisti į brangius privačius darželius. Žinant, kad vietos darželiuose yra skiriamos atsižvelgiant į daug įvairių parametrų, jų paprastai užtenka visiems, kas gyvena sunkiau. 

Vis dėlto dalis vidurinės klasės vilniečių tokioje situacijoje nukenčia labiausiai: jie neturi lengvatos prioritetine tvarka gauti savo vaikučiui vietą darželyje, ir neturi pakankamai lėšų leisti savo vaikutį į brangų privatų darželį. 

Šis pavyzdys dar kartą aiškiai rodo, kad Tarybos nariai yra politikai. Jie sprendžia problemas atstovaudami savo rinkėjų interesams, ir jų sprendimus lemia jų pasirinkta politinė ideologija. Konkrečiu atveju liberalizmas, prioritetą teikiantis individui ir verslui, o ne bendruomenei. 

Analogiška padėtis ir kitose daugumai kiekvieno miesto gyventojams svarbių sričių. Senėjant visuomenei reikia vis daugiau globos namų vienišiems senukams ar sunkią negalią turintiems žmonėms, privalu turėti daugiau hospisų ir lovų juose. 

Rypavimai apie skurstančiuosius

Panašius klausimus galima spręsti miesto biudžeto lėšomis arba didinant privačios pagalbos apimtis. Pastaruoju atveju sprendimas tikrai bus brangesnis jau vien dėl to, kad verslas siekia pelno, o tai reiškia parama bus prieinama turtingesniesiems.  

Trečia, labai svarbu nepasiduoti demagogų kalboms. Klasikinis tokio kalbėjimo pavyzdys yra socialdemokratų partija. Jos lyderiai be atvangos rypauja apie tai, kaip skursta žmonės ir kaip būtina nuolat daugiau visus remti. 

O dabar žygiuokime į Utenos rajoną, kurį jau daugybę metų valdo socialdemokratai. Lietuvių kalbos mokytojas, rašytojų sąjungos narys, meilės eilėraščių autorius, meras Alvydas Katinas valdžioje nuo 2003 metų. Pažiūrėkime, o kokie reikalai ten, kur metų metais tokie jautrūs politikai valdo. 

Tik viena detalė. 2021 metais iš Lietuvos biudžeto Utenos miestui buvo skirta 2,4 2 mln. eurų piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams.

Iš šių lėšų panaudota 1,1 mln. eurų, o nepanaudota daugiau – net 1,31 mln. eurų. Beveik 338 tūkst. eurų atiteko skurdui mažinti, nė cento neskirta savivaldybės butų plėtrai, tiesa, 218 tūkst. eurų papildė socialinių darbuotojų ir savivaldybėje dirbančių socialinių išmokų specialistų kišenes. 

Atlygiai už „rimtą“ darbą

Gal tiesiog Utenoje nebėra skurstančių? Jeigu taip, tai tikrai puiku, kad kyla savivaldybės darbuotojų atlygiai. Bet… gerai žinau padėtį, kurioje atsidūrė vienas jaunas žmogus, turintis negalią ir negalintis dirbti. 

Pernai rudenį jo pajamos vieną mėnesį buvo mažiau nei 200 eurų, kai tuo tarpu jis tą mėnesį negavo jam priklausančios kompensacijos už namo renovaciją, nes savivaldybės darbuotojai tiesiog laiku nepasirūpino informuoti butų ūkio. 

Tai jam kainavo beveik 90 eurų. Dar per 40 eurų teko atseikėti už nekompensuojamus vaistus. Bendrai imant, vien išlaidos renovacijai, komunaliniams ir vaistams 15 eurų viršijo visas to jauno žmogaus mėnesines pajamas. Ar tai buvo svarbu algas pasikėlusiems socdemų parankiniams Savivaldybėje? 

Jie dirbo rimtesnį darbą: aiškino visiems į kairę ir dešinę, kokie blogi konservatoriai. 1,31 mln. eurų, kurie galėjo padėti vargstantiems uteniškiams, liko biudžete.  

Panaši situacija, beje, visoje Lietuvoje. Minėtais metais nepasiturintiems gyventojams paremti buvo skirta 223,3 mln. eurų, panaudota tik 128,1 mln. eurų arba 42,7 proc. 

Prisiminkite skaičius

Prisiminkite šiuos skaičius, kai eisite balsuoti. O dar geriau – pasidomėkite, kokia padėtis jūsų rajone ar mieste ir paklauskite, kodėl pinigai nepasiekia tų, kuriems jų taip reikia. 

Informaciją apie tekste minimas išmokas visose Lietuvos savivaldybėse galite rasti čia:

Skaityti straipsnį

1143

Už Valdą Benkunską ir Konservatorių frakciją Vilniaus Taryboje!

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė

12 vasario, 2023

Artėja rinkimai, kurie didžia dalimi kiekvienam mūsų yra svarbiausi. Kalbu apie savivaldos rinkimus. 

Savivaldos Taryba sprendžia ne tik gatvių pločio ar gėlyčių, kurios auga ten ar kitur, klausimus. 

Ji sprendžia tai, kas svarbiausia mūsų gyvenime — kokios bus mokyklos, kas joms vadovaus (kitaip sakant, tai mūsų ateities klausimas) ir jos padeda tiems, kuriems sunkiausia — neįgaliesiems, sergantiems, seniems žmonės, bendrai — didžiai daliai visos sveikatos apsaugos sistemos. 

Nuosekliai neseku rinkiminių batalijų Lietuvoje, — tai pernelyg sudėtinga ir nėra laiko. 

Bet nematau diskusijų šiais svarbiausias klausimais. 

Ir, žinokite, visai neįdomu, kai nuobodžiaujanti ir nežinanti, ką veikia savivalda, kokia nors žurnalistė klausia, ką darysite.

Savivaldos rinkimai— tai ne vizijų konkursas. Tai kalba apie tai, ką darėte, kas nepavyko, kodėl nepavyko ir ką keisite, kad būtų geriau. 

Nuolat bėgiojančios partijos, kurių lyderiai grožisi gamta Tailande ar pastoviai rašo skundus, kurie niekaip nepasitvirtina, meluojantys frontai ir neapykantas skleidžiančios partijos — tikrai nėra tai, ką rekomenduočiau. Plačiau apie tai kalbėsiu savo penktadienio įraše. 

O dabar, kodėl konservatoriai? 

Nesu fanė. Be vargo galiu rasti problemų — ypač švietimo srityje, kurios nesprendžiamos metų metais, o tiesiog sušluojamos po kilimu. Na, kad nesimatytų. 

Bet ta partija mieste nuolat. Problemas žino, o ir jų siūlomas meras man beapeliaciškai atrodo geriausias. 

Kodėl renkuosi Valdą Benkunską, atsakyti labai paprasta. Man patinka žmonės, kurie dirba. Genijų, kurie žino viską, bet nesugeba ramiai kasdien nuosekliai dirbti, o ne sklaidytis socialiniuose tinkluose rasti lengva. Dirbančių — ir mažiau, ir jie rečiau matomi. 

Aš pažįstu Valdą nuo bendro darbo Vilniaus Taryboje metų. Kiek esu tuomet su juo bendravusi, visada gaudavau aiškius, profesionalius atsakymus. Tai man imponavo ir tuomet, o dabar, kai žinau, kokia tai retenybė Lietuvoje, imponuoja dar labiau. 

Mykolas Majauskas, mano galva, jau todėl negali būti meru, kad nesugeba suvaldyti savo ambicijų ir tuomet, kai dirbome toje pačioje Taryboje, draskėsi, kad jauni žmonės negautų licencijos atidaryti savo barą vietoje baro, kur buvo nužudytas žmogus. Logika Majausko tada buvo tokia: tegul gaidys vištelei akį išmuša, nes ožka lazdyną pagraužė. Taigi, Konstitucija ir įstatymai jam dzin. Man tai buvo raudona linija. Beje, baras veikia, ir toje vietoje ramu tylu jau daug metų. 

Artūras Zuokas yra tiesiog tinginys. Į Tarybos posėdžius ateidavo tuomet 10-15 min. ir kažkur išeidavo. Yra tokie žmonės — jie tik vadovauja ir skirsto nuopelnus savo naudai, o dirba kiti. Tuomet dirbo Šilgalis. Dėkui, man tokio mero nereikia. Ir jis neturi jokios rimtos profesionalios komandos. 

Taigi, ramiai balsuosiu už Valdą Benkunską. Ir palaikysiu Konservatorius. Žinosiu, kam po to pretenzijas reikšti ir į ką kreiptis. 

Skaityti straipsnį

1459

Vizbarų pragmatizmas ir kova už laisvę

Darbas Europos Parlamente, Įžvalgos

5 sausio, 2023

1990 metais iškovota Lietuvos Nepriklausomybė nenukrito iš dangaus. Dėl jos daugybę metų kovėsi kelios Lietuvos gyventojų kartos — nuo partizanų pokaryje iki kultūrinių disidentų paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Visi jie buvo idėjos žmonės, kovoję už pasaulį, kuris būtų doresnis ir teikiantis daugiau galimybių ne vien nomenklatūrai, bet visiems žmonėms. 

Kasmet šią dieną primenu ir kartoju: graudu ir gėda, jog kol kas net žodžiu nepadėkojome tiems savo jauniems žmonėms, kurie kovodami už laisvą ir demokratišką Lietuvą, už jos žmonių saviraiškos laisvę buvo kankinami psichiatrijos ligoninėse, viešai žeminami atimant net teisę į studijas.

Privalo dėkoti

Šiandien minime Laisvės gynėjų auką. Bet tų aukų buvo daug. Ir kiekvienas tikras žmogus kasdien privalo dėkoti tiems, kurie jiems davė gyvenimą ir galimybes. 

Šiandien minime Laisvės gynėjų auką. Bet tų aukų buvo daug. Ir kiekvienas tikras žmogus kasdien privalo dėkoti tiems, kurie jiems davė gyvenimą ir galimybes. 

Kita vertus, tie, kurie moka ne tik gedėti, bet nuolat reflektuoja Lietuvos kasdienybę, mato ir pilkąją zoną. Anapus parodomojo gedėjimo, dažnai atsainios pagarbos POLITINIAMS kankiniams ar atvirai propagandinio patriotizmo egzistuoja zona, kur visos laisvės dovanos sutraukiamos į nuosavo verslo reikalus. Politika tokio mąstymo rėmuose, visai kaip nesenoje sovietinėje praeityje, regima tik kaip instrumentas aptarnauti vienai interesų grupei. Sovietiniais laikais tai buvo partinė nomenklatūra, dabar — ta ar kita įtakingesnė verslo grupė. 

Antradienį dalyvavau „InfoTV“ laidoje, kur kalbėjo vienas iš brolių Vizbarų, — Lietuvoje žinomos lazerių įmonės savininkų. Vyras buvo įsiutęs: pažeminantys epitetai politikams liete liejosi iš jo lūpų, o šeimos verslo bėdos buvo pakylėtos į mažų mažiausiai valstybinio lygio problemų rangą. 

Komentuodamas įtampas, kurias Lietuva patiria dėl savo pozicijos Kinijos atžvilgiu, Kristijonas Vizbaras nematė jau dešimtmetis dėl Kinijos geopolitinių ambicijų kintančių prekybos taisyklių, bet širdo ant kelių neįvardytų politikų, kurie esą buvo tie galingi, kad tiesiog užvėrė Vizbarų verslo perspektyvas. 

Verkė visi, kas netingėjo

Vertinant iš istorinės retrospektyvos panašios įtampos, kurios kyla dėl Lietuvos pozicijų tarptautinėje politikoje, jokia naujiena. 1990 metų pradžioje praktiškai visi didieji pasaulio politikos žaidėjai — nuo JAV iki Vokietijos — buvo taip užsižaidę su gorbačiovine Rusija ir taip įtikėję tarpusavio santykių šviesiomis perspektyvomis, kad Lietuvos sprendimas paskelbti nepriklausomybę buvo laikomas mažų mažiausiai nesubrendusio  vaiko išsišokimu.  

Dar 1990 metų Lietuvos ekonominė blokada, kai sovietų valdžia bausdama mūsų valstybę sustabdė žaliavų, visų pirma naftos, tiekimą, sulaukė gausybės raudų. Dabar jau ašaras šluostėsi tie, kurie buvo visai neblogai įvaldę gyvenimo okupacijos sąlygomis meną. 

Dar garsiau verkta 1998 metų pabaigoje, kai po rugpjūtį įvykusios rublio devalvacijos Lietuvos bankus, o vėliau ir realųjį sektorių, pasiekė problemos, kurias sukėlė šalies bankų investicijos į Rusijos valstybines obligacijas.

Graudūs verksmai ir prakeiksmai Lietuvos politikams skambėjo ir per 2009-2011 metų krizę. Verkė visi, kas netingėjo, ir žurnalistams švelniai šluostant esą kenčiančio verslo ašaras, buvo pamiršta, kad jau bent 1998 ir 2009 metų krizės tikrai ne Lietuvoje  gimė.

Ilgus metus tą raudotojų chorą lengvai galėjai pažinti iš sovietinio-gariūninio mąstymo bei jai būdingos retorikos. Dažniausias jų kančių objektas buvo dėl politikų veiksmų prarandama Rusijos rinka bei valstybės bandymai adekvačiau paskirstyti mokestinę naštą, palaipsniui naikinant gyvulių ūkio atributus.

Ilgainiui Rusijos rinką išmainėme į valstybei priimtinesnę ir visuomenei didesnę grąžą duodančią Vakarų Europą ir, priešingai nei aiškinta, net kasos aparatai turgų nesugriovė.

Lėkšta nepagarbą politikai

Palaipsniui kaikarių ir matijošaičių aiškinimai (1), kad Lietuvos užsienio politika bei politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusijoje šalies ekonomikai pridarys didžiulės žalos, nuėjo į praeitį. 

Faktai rodo, kad nuolat paslaugiai dėl nuosavo verslo sunerimusių verslininkų kalbas į šalies gyventojų dėmesio centrą tempę propagandinių klišių meistrai prašovė. Lietuvos ekonomika pagal socialinius ekonominius rodiklius priklauso labai aukšto išsivystymo lygio šalių grupei, gyvenimo lygis auga. Per pastaruosius metus gerovė Lietuvoje Vyriausybės (pabrėžiu Vyriausybės, o ne vadinamojo gerovės prezidento) pastangomis paskirstoma nors šiek tiek lygiau. Tai ypatingai pajuto pensininkai, neįgalieji, vieniši žmonės, kai kurie viešojo sektorius darbuotojai. 

K. Vizbaras yra sakęs esąs vakarietiško mentaliteto atstovas (2). Vis dėlto jo kalbose aiškiai girdima ta patį dešimtmečius skambanti retorika, tie patys argumentai ir ta pati lėkšta nepagarbą politikai, kuri dominuoja kaikarių ir matijošaičių lūpose. 

Klausydamasi K. Vizbaro apokaliptinių raudų apie tai, kad dėl konflikto su Kinija „Lietuva sumokės tokią kainą, kuri nublokš mus į krizę, kokios nesame matę“ (3), girdžiu cinišką vertelgą, o pasidomėjusi, ką tas žmogus skelbė dar visai neseniai, ir primityvoką veidmainį. [Šio įrašo pabaigoje galite perskaityti jo kalbos stenogramą minimoje laidoje, pateiktos ir nuorodos, kurios pagrindžia mano tekstą].

Kovėsi ne dėl verslo

Kai prie televizijos bokšto ir Seimo 1991 metais degė laužai, Kristijonui Vizbarui buvo septyneri. Galimybę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje jam padovanojo tie, kurie kovėsi ne dėl verslo ir pinigų, — kovėsi dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Beje, visai neseniai tai labai patriotiškai deklaravo ir pats K. Vizbaras. 

Brolių Vizbarų verslas galėjo atsirasti tik todėl, kad kartų kartos Lietuvos politikų (jiems priklauso kiekvienas bendrąjį gėrį keliantis aukščiau savo siaurų pragmatiškų interesų) kovojo už laisvą Lietuvą ir vakarietiškus liberalius nuosavybės santykius.

Studijuoti geriausiuose universitetuose broliai galėjo todėl, kad ne kas kita, o Lietuvos politikai atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir, be kita ko, iškovojo Lietuvos jaunuoliams galimybę mokytis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. 

Europos Sąjunga, į kurią, primenu, atvedė ne verslas, o politikai, davė broliams daugiau nei 4 mln. eurų iš Lietuvai skirtų struktūrinių fondų lėšų verslo pradžiai, ir būtent tų pinigų dėka  broliai įkūrė vieną moderniausių  laboratorijų visoje Rytų Europoje.

Europinių pinigų srautas nesustojo ir vėliau. 2012 metais gamykloje apsilankiusiems politikams — prezidentei, premjerui  broliai dėkojo ir nuolat kartojo — „verslo klimatas šiandien Lietuvoje yra idealus — vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“. 

Nekvaršino protingų galvų

Beje, ne kartą broliai pabrėžė ir tai, kad jų sprendimą plėsti verslą Lietuvoje lėmė išskirtinai verslui palanki mokestinė aplinka (4.) 

Apie tai, kad tokią mokestinę aplinką irgi sukūrė politikai, taip ilgus metus skriaudę Lietuvos viešąjį sektorių, šalies mokslą, švietimo sistemą, mediciną, net silpniausius Lietuvos žmones — neįgaliuosius, kuriems pinigų tiesiog nelikdavo, broliai nutylėjo. Arba tiesiog dėl to nekvaršino savo protingų galvų. 

Pamiršo broliai ir tai, kad net rinkas jiems dovanojo Lietuvos politikai: ne vizbarai, o politikai atvedė Lietuvą į NATO.  

Galiu tęsti ir tęsti. Broliai, ypatingai Kristijonas, pastaraisiais metais kalbėjo daug, noriai ir nuolat pylė komplimentus Lietuvos politikai. 

Vis dėlto noriu paminėti du dalykus. 2013 metais K. Vizbaras dėsto: „Šiandien dirbti galima iš bet kur, kur kas svarbiau yra grupuotės pasirinkimas — su Rusija, Kazachstanu, Baltarusija ir NVS ginklais žvangini, ar dirbi ES, NATO ir darai verslą vakarietiškai.“

Vizbarai aiškina, kad „šis pasirinkimas jiems yra vertybiškai svarbus, jie jaučiasi esą vakarietiško mentaliteto atstovai. Mes džiaugiamės, kad neturime reikalų su ta kita puse, ir stengsimės neturėti.“ (2)

Negana to, Kristijonas pabrėžia, jog kaip tik tuomet vykęs Lietuvos pieno produktų blokados Rusijoje konfliktas jam tik dar kartą parodė, kad tai neturėtų būti perkeliama ant valstybės pečių, nes verslininkai patys turi įvertinti, su kuo daro verslą.

Nusiimti kinišką kaukę

Mintis teisinga, tik nelabai aišku, kodėl šios taisyklės ponas K. Vizbaras netaiko dabar, kai kalbama apie Kiniją, apie kurios politines rizikas nesustodami diskutuoja visi didieji pasaulio verslo leidiniai ir technologinės apžvalgos.

Nuolat deklaruodamas esąs šaulys K. Vizbaras nori nenori turėjo susidurti su nacionalinio saugumo klausimais. O gal esu tiek naivi, ir p. Vizbaras tiesiog demonstruoja tikrąjį Lietuvos šaulių veidą, kur šautuvėliai ir dėmėtos uniformos svarbiau, nei smegenys? Atsakymo nežinau. Palieku spręsti patiems šauliams. 

Tik pakartoju dar kartą. Ne Lietuvos politikai, o Kinija sukūrė pasaulį, kuriame griūva visa pastaruosius septyniasdešimt metų įsitvirtinusi tvarka. Apie tai, kartoju, kalbama mažų mažiausiai aštuonerius metus. 

Gal vis dėlto jau ir vizbarams atėjo laikas nusiimti kinišką kaukę nuo savo esą vakarietiškų veidų? 

Šaltiniai ir stenograma 

1. https://www.delfi.lt/verslas/verslas/verslininkas-v-kaikaris-galesime-savo-patrankas-sviestu-tepti-nes-jo-nebus-kur-deti.d?id=64267212

2. https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/lazeriu-laboratorija-isuke-trys-broliai-lietuvoje-pasaka.d?id=63354328 

3.  https://www.delfi.lt/video/laidos/verslo-poziuris/verslo-poziuris-keturiu-politiku-grubi-klaida-suzlugde-lazeriu-sektoriu-salyje.d?id=89169475 

4. https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/kristijonas-vizbaras-verslo-aplinka-lietuvoje-geresne-nei-jav-662-519156 

5.   https://lnk.lt/info-komentarai-su-arnu-mazeciu 

2022-01-11, Info TV, Info komentarai su Arnu Mazėčiu, laidoje: Įmonių grupės „Brolis group“ įkūrėjas Kristijonas Vizbaras, „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas,  Europos Parlamento narė Aušra Maldeikienė.

K. Vizbaras: [Atsako, ar patiria tiekimo sutrikimus sutrikimus] Tai tiekimo sutrikimų šiokių tokių yra, bet jie nėra dramatiški. Dėl konflikto su Kinija,  aš iškarto pakreipsiu į realią problemą: mūsų sektorius praranda rinkas, ir ne tiktai Kinijos tiesioginę rinką, bet ir viso pasaulio rinkas. Ta prasme, tai yra globalios tiekimo grandinės, ir tiesiog iš Lietuvos tampa sudėtinga parduoti komponentą bet kam. Bet kam, visam pasauliui.

[Atsako į klausimą, ar Kinija spaudžia mūsų partnerius] Ne, tai faktas, taip ir yra, Kinija tiesiog neįleidžia sistemų pas save su lietuviškais komponentais, kas tai bebūtų — ar tos sistemos būtų vokiečių pagamintos, ar amerikiečių, ir, ta prasme, jie tai daro gudriai, ne kažkaip bukai, tiesmukai, ta prasme, jie daro taip, kad nebūtų įmanoma juos taip lengvai apkaltinti ten kažkokių tai, tais pažeidimais, t.t., nu, jie žaidžia protingą žaidimą.

[Atsako į klausimą, ar šita situacija susiklostė po to, kai Vilniuj buvo atidaryta taivaniečių atstovybė] Vienareikšmiškai taip. 

[Atsako, ar investicijos ir paskolos galbūt kompensuos mūsų praradimus] Nu, jūs supraskit teisingai, ta prasme, ne pinigų reikia verslui, ta prasme, ir dabar pinigų Lietuvoj yra pilna, yra, veikia viso pasaulio fondai, veikia Europos investicinis bankas, įmonės yra turtingos, ta prasme lazerių įmonės pačios gali kaip bankai dalinti paskolas, jos turi tų pinigų — mum rinkų trūksta, mum šitas karas su Kinija užvėrė — pasikartosiu — ne tik Kinijos rinkas, bet ir viso pasaulio rinkas. Jūs suvokiat šitą mastą.

[Atsako į klausimą, ką galima pastatyti už 200 mln.] 200 mln. dolerių — nu, tai ten eurais 176, nu, tai kažką gali pastatyt, ta prasme, bet ar tai kažkas bus esmingo, prasmingo? Ta prasme, kaip, visi pinigai, kurie įeina, ir jeigu už juos kažką pastatys kažkas, bus gerai, bet nepamirškim, kad čia turėtų ateiti kaip kažkoks tai fondas paskolomis, ar ne, tai išsidalins — viena įmonė gaus 20 mln., kita gaus, kažką darys, ar bus kam duoti tas paskolas… Nu, čia dar yra visiškai neaišku, čia yra tiesiog žodiniai kažkokie lozungai, nėra praktinės išraiškos, dėl to yra labai sudėtinga komentuoti. Norint pastatyti lustų gamyklą aukšto lygio, kurioje dirbtų kuriantys profesionalai, tai tam reikia kalbėt apie 5 mlrd. ir pan., ta prasme. Bet, ta prasme, Lietuvoj nemanau, kad tą galima pastatyt, mes neturim žmonių, nėra kas dirba, mes neturim specialistų. Ta prasme, [puslaidininkių?] technologijų specialistų Lietuvos universitetai neruošia, jų šiandien dienai tiesiog nėra, jų nėra kad jų yra mažai — jų tiesiog nėra, neegzistuoja. Kiek mes savo įmonėj esam jų išsiauginę, tiek jų Lietuvoj ir yra, ir taškas, ir čia yra faktas. Tai, norint užsiauginti kuriantį [puslaidininkinių?] technologijų specialistą, tam reikia 10 metų. Kaip minimum. Iš gabaus žmogaus, ta prasme, ne kiekvienas juo gali tapti. Kažkokį tai vidutinioką galbūt gali išsiauginti per ten 5 metus, bet tai yra penkeri metai, ar ne, ir jis turi kažkokios praktinės patirties įgyti. Jeigu mes čia pasistatysime kažkokią tai gamyklą, kur suvažiuos tiesiog amerikietiška, vokiška, olandiška įranga, pasistatys pastatas ir joje dirbs — pavadinkim taip — žemos kvalifikacijos operatoriai, kurie tiktai „start“/„stop“ paspaus mygtukus, ir visa robotizuota gamykla ten gamins savo procesus, tai realiai Lietuva šitoj vietoj bus pardavus tik žemės sklypą, ta prasme. Tai bus nekilnojamo turto sandoris, ir viskas, ir tiek tos pridėtinės vertės. 

[Atsako, ar pritaria tam, ką kalbėjo M. Ubartas] Tiktai dalinai. Ta prasme, aš kelis gal punktus, taip labai trumpai. Visų pirma, verslas neverkia — verslas sako, kad mes, gamindami Lietuvoj, mes negalim laukt, kol atsiras ten „Made in EU“, t.t., jau nekalbant apie tai, kad yra mum nacionalinis pasididžiavimo klausimas yra rašyti, kad pagaminta Lietuvoje šiaip jau, taip. Bet, ką mes darom — mes keliam gamybą į kitas šalis, šiandien dieną aš sėdžiu Belgijoj, ir būtent tą dalyką aptarinėsim rytoj, ir čia savo įmonės plėtrą planuosim toliau, čia statysim gamybinę liniją tam, kad nebebūtų kilmės šalis Lietuva ir kad galėtumėm tęsti normaliai veiklą. Tai žiūrėkit, mes, verslininkai aukštųjų technologijų nenuskursim, bet Lietuva praras darbo vietas, praras investicijas, ir t.t., ir pan. Ir čia yra ilgalaikė žala, Taivanas neatsvers Kinijos. Ir nereikia įsivaizduoti, kad 20 mln. gyventojų šalis gali pakeisti pasaulio fabriką Kiniją — negali. Dėl to, kad susipynusios viso pasaulio tiekimo grandinės. Kinija gamina nuo automobilių pramonės iki ten medžiagų, iškasenų, „nuo iki“, ta prasme, tai yra pažangi valstybė. Kitas dalykas, verslam nereikia paramos, pašalpos, t.t. — mum reikia rinkų ir laisvės veikti. Šiandien dienai kare su Kinija užkerta mums ir Europos rinkas, užkerta ir, kaip sakyt, netiesioginius pardavimus į Kiniją, tai čia yra nenormali situacija — tai viena. Ir turbūt tiek, trumpai.

[Reaguoja į A. Maldeikienės pasisakymą] Nu, atmetęs visas emocijas, su visa pagarba, tai jeigu jau taip reikia derinti visus veiksmus su ES ir JAV, tai kodėl nederinot šitų veiksmų, kuriuos padarėt? Kur vieningas ES ėjimas, kodėl mes vieni išsišokom, tuo tarpu vokiečiai stato gamyklas Kinijoj, „Tesla“ stato gamyklą Kinijoj uigūrų regione. Kur vertybės šitos? Atsakykit jūs man.

[Atsako, kaip vyks verslo perkėlimas į užsienį] Ne, tai mes to, kas yra Lietuvoj dabar, neliesim, mes plėtrą visą vykdysim už Lietuvos ribų, nu, dėl to, kad yra, nu, natūralu, ta prasme, tai jeigu mes negalim iš Lietuvos parduoti su Lietuvos kilmės šalim, čia remtis kažkokių politikų pasisakymais, kad čia kažkur kažkas sureaguos kažkada, tai čia kada? Mum reikia fakto šiandien, mum reikia algas mokėti, mum reikia žmones išlaikyti, mum reikia investuoti, kad būtumėm konkurencingi ir t.t. Nu, ta prasme, mes ne lozungais kalbam, ir tai yra faktas, ir man ten, kai čia kažkoks emocijų pliūpsnis, t.t., tai yra visiškai neatsakingas reikalas, bet aš noriu dar paminėti, kad tie minimi neva 300 mln. eurų eksportas, ir tik per tą matuoti visą įtaką, ta prasme, čia yra nesąmonė. Kinija yra, jau dabar yra de facto Nr. 2 galybė pasauly, ir tą ignoruoti yra kvaila. ES visos šalys prekiauja ir su Kinija, ir su JAV. Niekas be mūsų tokių išsišokimų nedaro, ir tai yra normalu — jeigu visa ES darytų tokius dalykus, viskas būtų tvarkoj, tada sakytumėm „gerai, tokia politika, darom“. Bet šiandien dienai kas, ir tai — visiškai neadekvatu ir neatsakinga.

Skaityti straipsnį

5268

Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

Darbas Europos Parlamente, Įžvalgos, Kas esu ir kuo tikiu

24 vasario, 2020

Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

Lietuvos vyskupų konferencijai, Apaštaliniam Nuncijui Lietuvoje

Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, trumpai vadinama Stambulo konvencija, Lietuvos viešojoje erdvėje sulaukia nemažai dėmesio. Ypatingai dažnai akcentuojama, jog ji neva kažkaip paneigianti Katalikų Bažnyčios mokymą, nors Romos Katalikų Bažnyčia nėra oficialiai jokiuose savo dokumentuose pasisakiusi dėl šios Konvencijos.

Mes, žemiau pasirašiusieji, esame praktikuojantys katalikai. Mūsų padėtis Lietuvos visuomenėje dabar yra dviprasmiška. Netikintieji, kurie gauna iškreiptą krikščionybės paveikslą, nesupranta, kaip mes galime laikytis tokio tikėjimo. O dalis mūsų brolių ir seserų katalikų, apimti nerimo, pasėto atskirų, nežinia kieno įgaliotų, asmenų skleidžiamo diskurso ir negaudami visapusiško mokymo, su nepasitikėjimu žiūri į bet ką, kas mėgina užmegzti diskusiją.

Esame priversti nerimauti, jog, komentuojant minėtą Konvenciją iš neva krikščioniškos ar net tariamai katalikiškos perspektyvos, pernelyg dažnai prasilenkiama su Konvencijos tikslais ir turiniu, yra skleidžiami teiginiai, kurie diskredituoja Bažnyčios mokymą, taip pat marginalizuojama ir paniekinama akademinė bei mokslinė kataliko mąstysena.

Būtent todėl drįstame teigti, jog Lietuvos Bažnyčios tyla, kai nevyriausybinės organizacijos, kurios sakosi ginančios religijos laisvę bei katalikiškas vertybes, komentuodamos Konvencijos klausimą, skleidžia kataliko vardą diskredituojančius teiginius, supriešina Lietuvos katalikus tiek tarpusavyje, tiek su kitų krikščioniškos tradicijos valstybių katalikais, turėtų būti nutraukta.

Oficiali Bažnyčios pozicija tokiame kontekste svarbi ne tik abejonių apimtiems tikintiesiems. Ji būtina ir kaip liudijimas pasauliui. Be to, yra svarbu sudaryti sąlygas krikščionims politikams laisvai ir atsakingai daryti pasirinkimus savo darbe. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4005

ES privalo spręsti kylančius iššūkius, Lietuva – imtis iniciatyvos

Darbas Seime, Ekonominė mintis, Įžvalgos

10 spalio, 2018

Šiandien Briuselyje vykusiame tarpparlamentiniame susitikime „Valstybių narių diskusija dėl Europos ateities“ skaičiau pranešimą, kuriame pateikiau savo pastabas dėl Europos Sąjungos ateities.

Apklausos rodo, jog Lietuvos gyventojai gerokai optimistiškesni dėl Europos Sąjungos ateities, nei bendras Europos Sąjungos vidurkis: 68 prieš 57 procentus. Vis dėlto Europos Sąjungos politikos oponentų  gretos šalyje auga, ir auga visų pirma dėl nesuvokimo, kaip realiai veikia Europos Sąjunga ir kodėl gerovė jos rėmuose pasiskirsto taip netolygiai.

Šiek tiek paradoksaliai pasakysiu, jog manau, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

3452

„Pažymų politika“ turi būti stabdoma

Darbas Seime, Įžvalgos

9 spalio, 2018

Spalio 6 dienos numeryje „Valstiečių laikraštis“ informavo:

„Teismas grąžino į Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovo pareigas Eriką Bėrontą ir įpareigojo jam išmokėti beveik 22,3 tūkst. eurų kompensaciją. Iš pareigų jį atleidęs tuometinis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas rėmėsi slaptąja Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma. Įtarimai E. Bėrontui taip ir nebuvo pareikšti.“

Tame pačiame „Valstiečių laikraščio“ numeryje spausdinami mano ir mano konkurento Vygaudo Ušacko komentarai tema „Kaip sustabdyti valstybės valdymą slaptosiomis pažymomis?“ Šiuo atveju mūsų nuomonės absoliučiai sutampa.

A. Maldeikienė: „Blogiausia, kas nutiko“

Šita mada į Lietuvą atėjo prieš kokius 15 metų. Man atrodo, kad 90 proc. visų tų slaptųjų pažymų yra paprasčiausias siekis susidoroti su konkurentais. Tai yra neteisinės, nedemokratinės valstybės instrumentas. Tokia praktika turi būti stabdoma. Dėl jos žeminami politikai – kažkas kažką sugalvojo, parašė…

Negana to: mes net nežinome, ar tikrai toks dokumentas buvo pateiktas. Gali išeiti į tribūną Seimo pirmininkas, premjeras ar koks nors ministras – aš šiuo atveju nieko konkrečiai neturiu mintyje – ir pasakyti: „Turime žinių…“ Ką jums tai primena? Man – 1937 metų įvykius Rusijoje, apie kuriuos mokiausi per istorijos pamokas mokykloje. Tada irgi pasakydavo: „Yra nuomonė, kad…“, ir tai reikšdavo, kad žmogus netinka.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį