MENIU

#Maldeikienė
Kategorija

3989

Priešmirtiniai skenduolių žiovuliai

Knygos

rugpjūčio 12, 2017

Hannah Kent, Gerieji žmonės, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2017, 388 psl. Hannah Kent, The Good people, 2016

Hannah Kent, atrodo, gimė su Dievo žyme. Ji didi pasakotoja, metaforų žynė ir darbšti tyrinėtoja, už šaltų senų laikraščių, teismo sprendimų ištarmių išvystanti pasimetusius žmones, ieškančius gyvenimo logikos ir prasmės. Tokia ji ir pirmame savo romane „Paskutinės apeigos“ [Burial Rites] (kai 2011 metais pasirodė jo rankraštis, autorei tebuvo 26-eri), tiek ir pernai rugsėjį originalo kalba pasirodžiusioje antrojoje, mano galva, dar stipresnėje knygoje „Gerieji žmonės“ [The Good People].

Kaip kiekvienas išskirtinis talentas H. Kent gali būti bandoma iššifruoti daugybe įvairių pjūvių, tad tik paties skaitančiojo mąstymo plotis ir gylis galiausiai nulems, ką jis sugebės sugriebti šiose persipinančiose gamtos ir žmogaus jausmų dramose.

Pripratus prie įmantrių kriminalių pasakojimų, „Gerųjų žmonių“ turinys neatrodo pernelyg sudėtingas.

Itin tiksliai dokumentuotais 1825 metais atokiame Airijos pietvakarių slėnyje našlė Nora, vienas po kito netekusi dukters ir vyro, prižiūri savo nesuvokiamos negalios kamuojamą anūką: buvęs sveikas berniukas po kažkokio knygoje, matyt, neatsitikinai neaptarto įvykio nustojo kalbėti, nebevaikšto, naktimis blaškosi ir rėkia. Mirus Noros dukrai, vaikutis perduodamas seneliams.

Mirčiai netikėtai pasiėmus ir vaiko senelį Martyną, likusi viena močiutė palūžta. Tuo pat metu bendruomenę pradeda persekioti nesėkmės, ir žmonės ima šnibždėti, kad dėl visko kaltas neįgaliukas: esą tikrąjį berniuką pasiglemžė fėjos, vadinamieji Gerieji žmonės – eufemizmas skirtas įvardinti stabmeldiškoms airių dievybėms, o dabartinis vaikas tesanti įsikūnijusi fėja.

Pervargusi ir išsigandusi našlė pasamdo jauną tarnaitę Merę, kuri prižiūri anūką, o pati bando ieškoti kunigo ir gydytojo pagalbos. Kai pastarieji nesutinka pasirūpinti vaiko sveikata, pagalbos moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę, kuri, sakoma, turi suopratį, t.y. pažįsta Geruosius žmones ir žino, kaip su jais derėtis, kad jie pasiimtų sukeistąjį ir grąžintų tikrąjį vaiką. Kai gydymas (išvadavimas) žolėmis nepavyksta, trys moterys atlieka ypatingai stiprų maginį ritualą, kuriuo dar kart bando permaldauti fėjas, ir upių sandūroje tris rytus iš eilės maudo ligonį lediniame vandenyje. Paskutinysis bandymas baigiasi tragiškai, ir vaikas nuskęsta.

Vis dėlto ši, iš pirmo žvilgsnio, nesudėtinga mistinė pseudokriminalinė istorija apie tai, kaip mėginta išvaryti fėjų sukeistąjį ir susigrąžinti tą, kuris, kaip tikėta, buvo pražuvęs, atveria gerokai sudėtingesnį daugiaplanį pasakojimą apie žmogaus sielos bandymą išgirsti atsakymus į ją nuolat kamuojančius neišrišamus egzistencinius klausimus. Kaip “[K]atės tikroji prigimtis pasirodo tada, kai ji atkiša nagus” (122 psl.), taip ir veikėjų sielose slypintis grėsmingas pasaulis atsiveria, kai nelaimės siaubia sielą ir gyvenimą.

Romano veiksmas neatsitiktinai rutuliojasi uždaroje erdvėje: bendruomenė panardinta klaustrofobiškai suspaustame, sunkiai pasiekiamame slėnyje, gyvenimas teka mažuose, tamsiuose, dūmais persismelkusiuose ir prietarų sergstimuose namuose. Tomo “karvė krito nežinia nuo ko”; gimė miręs kūdikis; “senoji Hana rado visas savo vištas išpjautas ir suguldytas be galvų; “Moterys, kad jas kur, iš galvos kraustosi dėl sviesto”, kurio nebegali išmušti, nes karvės duoda liesą pieną; “Viena moteris ant kalno sako, kad anądien perskėlė kiaušinį. Jame nebuvo trynio. Buvo pilnas kraujo!“ ; “Kai kas sako, kad tai Gerieji Kaimynai išdykauja. Kai kas kalba, kad tai Lyhių berniukas. Kai kurie, kaltina Nensę.

Į tokią pagoniškų tradicijų valdomą bendruomenę atviresnė institucionalizuota religija dar tik žengia, tad norėdami išrišti tai, kas iš pirmo žvilgsnio neturi priežasties, žmonės pasitelkia anapusines galias.

„Kaip pralaužti duoną, kad ištrūktų velnias“ (327 psl.), mąsto Merė, ir nors Martynas aiškina, kad “[N]uo nepagydomų ligų labiausiai padeda kantrybė“(147 psl.), nevilties akimirką ieškoma mistinių ritualų. Kai žmonių „širdys pajuosta iš įtūžio, o sielų pakraštėliai raitosi nuo kartėlio”(237 psl.) susikerta visos – folklorinės, religinės, medicininės, o galiausiai ir teisinės sistemos.

Vis dėlto jeigu romaną būtų galima išsemti tik kaip istorinį tamsios bendruomenės kelio labiau subalansuotos, bent iš dalies mokslu paremtos, institucionalizuotos religijos link, abejoju, kad knyga paliktų didesnį įspūdį.

H.Kent pasakojimas peržengia tegul ir labai tiksliai identifikuojamus laiko ir erdvės rėmus. Jis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sielą, kurioje glūdi ir vaikystės siaubai, ir chaoso baimė, ir prietarai, ir naivus tikėjimas, kad kiekvienas dalykas gali būti ne tik paaiškintas, bet ir išspręstas.

“Kokia nesusiraizgiusi buvo jos siela. Kaip lengva buvo būti” (123 psl.), prisimenamas Noros gyvenimas iki užgriuvusių nelaimių, ir tas siekis grąžinti dalykus į pirminę būseną galiausiai suartina neraštingos bendruomenės žmones su mumis, taip dažnai valdomais vidinių siaubų ir išorinių dramų.

Norėdamas įveikti gyvenimo chaosą, baimes ir grįžti link suvaldytos pradžios privalai transformuoti savo patirtis ir peržengti nevilties ribas. Kai nerandi jėgų savyje, pasitelkti stipresnes dvasias. Nora atsigręžia į suopračiu (žinojimu) apdovanotą Nensę.

“Nors aplink visas miškas, aš viena traukiu žaibus”, graudensi Nensė, bet ne kas kita, kaip jos išskirtinumas, atsiskyrimas ir leidžia jai tapti tuo kitu, kitonišku, kuris, tikima per amžius, gali suderinti išsiderinusi skirtingų reiškinių mezginį. Besiblaškanti siela, kad ir kiek ji „žegnojosi maldų nėriniuose“ (30 psl.), trokšta rankos, iškylančios iš anapusybės ir be žodžių nurodančios kelią iš vandenų, kur vis dar tyliai savo priešmirtinius žiovulius gargaliuoja pasaulį jau paliekantys skenduoliai.

“Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui “(349 psl.), svarsto už anūko nužudymą teisiama Nora.

Romano žmonių gyvenimą valdo pamatinės gamtos jėgos – žemė, ugnis, vanduo, oras – o nematomos antgamtinio pasaulio jėgos įžvelgiamos ir žolės judėjime, ir palinkusiame medyje, ir apvalančiose vandenų gelmėse. Knygoje persipina itin primityvus, nesukultūrintas žiniuonės pasaulis ir jos itin gilūs tikrovės vaizdiniai, ateinantys iš patirties, kančios, šeimos moterų per kartas perduotos tradicijos, jos suopračio, kad tik atsivėrus magiškai tikrovės pusei galų gale gali nurimti realioje kasdienybėje.

Kiekvienas blogis ir kiekviena nežinomybė turi savo šviesiąją pusę. Teisėjo klausiama, kodėl fėjas vadina Geraisiais Žmonėmis, nors tos apskritai nėra žmonės, Nensė samprotauja it gilus teologas: „Geraisiais žmonėmis juos vadinu iš pagarbos, nes jie savęs nelaiko blogais padarais. Trokšta pakliūti į Dangų, taip pat kaip, neabejotinai, tamsta, Tarėjau”. (357 psl.). Blogis ir nežinomybė iškyla it kasdienybės tęsinys, kai pasirodo, jog “Gerieji žmonės labai mėgsta grumtis, mušti ritinį, šokti ir dainuoti“. O kai jie krečia eibes, tereikia žinoti, kaip atitaisyti Jų padarytą žalą. (357- 358 psl.).

***********
H.Kent yra viena iš Stalkerių, kuri turi galią perkelti iš kambario ar parko, kur skaitai jos knygas, į kitą laiką ir kitą erdvę. Nepamirštamas įspūdis, kai šiek tiek ironiškai ėmiausi jos primos knygos ir gan greit suvokiau matanti, kaip mano miegamojo sienomis šliaužia šaltos pilkai rusvos Islandijos kerpės. Ta magiškos tikrovės dimensija pasikartoja ir čia, kai perfrazuojant rašytoją, giliai krūtinėje užsagstai slapta nužiūrėtą pilkai melsvą Airijos vandenų vaizdą.

Menas – dažniau vaizduojamasis – geba sujungti mus su daiktų gelmėmis, atverti paprasčiausių supančių daiktų esmes ir taip perkeisti mūsų matymą. H. Kent turi dovaną tapyti žodžiais – suteikti balsą supančiai gamtai ir prasmes žmonių tylėjimui ir baimėms. Jos peizažai nėra ta Renesanso šedevruose įkalinta gamta, reikalinga tik kaip judančių kūnų įforminimo priemonė ar istorinio konteksto atgaminimas. H. Kent knygose gamta artimesnė romantikų maginei erdvei, kur lietus, žaibai, ar, priešingai, pro debesis šmėkštelinti saulė atgaivina net statiško herojaus pasaulį.
„Geruose žmonėse“ nebelieka ir pirmoje H. Kent dar buvusio pradedančio rašytojo bandymo paaiškinti tekstą: autorė gerokai tiksliau kontroliuoja savo amatą; čia kalba nebe ji, kalba Airijos gamta, pasakojimo veikėjų žodžiai atveria jų jausmus ir dvasinę sumaištį.

Ir visa tai papasakoja mums apie mus.

Pabaigai tai, kuo prasideda knyga, jos epigrafas, citata iš W.B.Yeats „Keltų prieblandos“: „Galų galiausiai, kaip galime nemanyti, kad mūsų beprotybė gali būti brangesnė už kito tiesą? Juk ji sušilusi mūsų širdyse ir sielose, pasirengusi priimti laukinių bičių spiečių ir kaupti jų saldų medutį. Grįžkite į pasaulį, laukinės bitės, laukinės bitės!“

P.S. Skaitykite. Kaip juokauja mano jaunieji skaitymo draugai, nors ir ne „Stouneris“, bet juk rašytoja dar labai labai jauna.

Skaityti straipsnį

3403

Žvilgsnis į pragaro ambulatoriją

Knygos

rugpjūčio 10, 2017

Andrius Černiauskas Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys skubios pagalbos skyriuje, Tyto alba, 2016, 264 psl.

Smagi knyga ir mielas autorius. Prarijau per porą vakarų it gardžius pyragėlius. Sužinojau visokių naujų dalykų (tiesa, didžią dalį iš karto pamiršau), pasidžiaugiau jaunais gydytojais, nuoširdžiai pasijuokiau ir … atsipalaidavau po atostogų klajonių Briuselio gatvėmis.

Kodėl rašau apie tokią, atrodytų, nuo literatūros gan tolimą knygą?

Nuo vaikystės mėgstu knygas apie įvairius žmonių darbus. Prisimenu, buvo toks sovietmečiu populiarus ir noriai verstas britų-kanadiečių rašytojas Arthur Hailey (Artūras Heilis) pasakojęs istorijas, kur pagrindinis veikėjas buvo pats darbo procesas. Žinoma, jo romanuose viešbutyje, redakcijoje, oro uoste ar automobilių gamykloje vaikščiojo žmonės, virė aistros, herojai juokėsi ir verkė, bet visus gyvuosius pranokdavo „gamybinė“ erdvė, kuri savotiškai transformuodavo ir knygos veikėjų pasaulius.

Žinoma, A. Černauskas nėra rašytojas tikrąja to žodžio prasme. Vakaruose jis gautų autoriaus vardą, ir pasakoja jis ne apie sukurtą pasaulį, o apie savo darbo skubiosios (anksčiau sakydavome greitosios) pagalbos skyriuje kasdienybę. Pasakoja paprastai, šmaikščiai, su gera ironijos ir, svarbiausia, autoironijos doze.

„Ligoninės priimamąjį galima arba aukštinti ir dievinti, arba peikti ir keikti. Per dieną galima net keliskart pakeisti apie jį nuomonę: iš ryto dievini, priešpiet nekenti, per pietus keiki, po pietų aukštini, pavakariui vėl nekenti, vidury nakties žiauriai nekenti ir panašiai“ (51 psl.). Kodėl jam kyla tokie jausmai, knygos autorius pasakoja atvirai, pridurdamas linksmesnes ar pamokančias savo praktikos istorijas, paaiškindamas mums, kuriems gal teks pas jį ar jo kolegas lankytis (geriau, žinoma, ne), ką verta žinoti, kaip elgtis ir ko tikėtis.

Pabrėžiu, knyga man tikrai patiko, bet… dabar šaukštas deguto.

Perskaitykite dar kartą aukščiau cituotą knygos vietą? Niekas nekliūva? Man kliūva pabaiga. Na kas čia per „ir panašiai“. Kaip panašiai? Su kuo panašiai? Para gi jau baigėsi, laikas namo.
Tokių ir panašių liapsusų knygoje apstu. Ir tai jau ne tiek autoriaus, kiek leidyklos darbo brokas.

Knygą rašė gydytojas. Nežinau, ar kada nors Andrius (čia familiariai rašau, nes jaučiu nuoširdžią simpatiją) sugebės tapti rašytoju. Abejoju, ar jam to reikia ir ar jis to norėtų.

Vis dėlto, jam rašyti patinka (tai akivaizdu) ir jis gali (tai svarbiausia) rašyti. Tačiau, kaip ir gydytojo karjera, taip ir autoriaus (ne rašytojo, tai kitas darbas, o autoriaus) duona laistoma prakaitu. Struktūra, pasikartojimai, teksto logika, santykis tarp informacijos ir tos informacijos „sušildymo“, pavyzdžių, asmeninio santykio su faktu ir faktų tarpusavyje sukabinimas yra profesijos pamatas. Va čia autorių ir paveda jo saviveiklinio tinklaraštininko įgūdžiai. Įdomu, „skaitabilu“, bet užvertei knygą ir su nuostaba atsigręži: o ko čia aš kikenau?

Knygos turinys rimtas, ačiū Dievui, jokių transcendentinių kliedesių, patarimai logiški ir paremti mokslu, pasirinkta kalbėjimo maniera patraukli, autorius gabus, bet – rezultatas neprofesionalus. Redakcija, kaip mūsuose įprasta, nesivargino, nors padirbėjus su autoriumi šitą knygą buvo galima padaryti tikrai puikią.

Verdiktas: skaitykit, ir nekreipkit dėmesio į kandžias mano pastabas. (Į jas turi atsižvelgti tik autorius, kaip ir aš ketinu vykdyti jo nurodymus, kaip elgtis skubios pagalbos skyriuje ir kaip nenervinti gydytojų tuščiomis ašaromis). „Turėsit gerą laiką“, kaip dabar sako. O svarbiausia, tikiu, bus naudinga.

Tiesa, nors autorius primygtinai pataria bėgioti, nelakstysiu.

Ir, beje, laukiu kitos, brandesnės knygos. Tikrai pirksiu.

Skaityti straipsnį

47

Neįveiktos tylos šnabždėjimas

Knygos

rugpjūčio 3, 2017

Jessie Burton, Mūza, Baltos lankos, 2017, Vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl. The Muse, by Jessie Burton, Picador, 441 pages

Briuselis, 2017 liepos 29-31, tekstas rugpjūčio 1,3 d.

Jessie Burton, The Muse viršelis

Abu – ir lietuviškas, ir originalus angliškas knygos viršeliai man nemieli: pirmasis saldokas ir per tamsus, kitas – per skaidrus, išplaukęs. Tiesa visada slapstosi už veidrodžio, į kurį žiūrėdami visada sugriebiame tik tiek, kiek sugebame patys. Ne veidrodis, o žiūrintysis sukuria tikrovę ir tiesą. „Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa“ (194 psl.), kalba knyga apie moteris kūrėjas.

Kūrinys įmantrus, pilnas aliuzijų, nuorodų, istorinių kebeknių ir aistrų: laikas blaškosi tarp ketvirto ir septintojo dešimtmečių, erdvė plečiasi nuo Port of Spaino į Londoną ir iš Malagos per Vieną vėl į Londoną, meilę keičia abejingumas, o neviltį – susitaikymas.

Olivija Šlios – tapytoja nuo Dievo, bet jos paveikslais prekiaujantis tėvas tikrąją dukters kūrinių jėgą įžvelgia tik manydamas, kad tai jauno ispano revoliucionieriaus darbai.

Jaunoji juodaodė Trinidado poetė Odelė Bastijo nešioja dvigubą lemties ženklą – odos spalvą ir lytį. „Norėčiau pasakyti, kad jaunystė elastinga, ir oda lengvai tempiasi“ (406 psl.), gyvenimo saulėlydyje svarsto Odelė, nors jos pačios jaunystė tebuvo ilgas bandymas pamiršti, kad gimei tam, jog rašytum. Kai galiausiai jos apsakymas prieš jos valią pasirodo rimtame almanache, tarsi pats likimas numeta paskutiniąją jos pavardės raidę, tad autorė skaitytojo galvoje tampa vyru.

Ar gali kurti moteris? Ar ji gali būti didžia menininke? Emociniai ir praktiniai kūrybos barjerų, su kuriais susidūrė knygos moterys, klausimai palaiko knygos skeletą, tačiau jos raumenų lanką formuoja dar platesnis klausimas: ar gali kurti moteris, kurios kūrybą atmeta mylimas vyras? „Gaila, kad teko rinktis tarp rašymo ir mylėjimo; nes man tai dažniausiai buvo vienas ir tas pats“ (406 psl.), melancholiškai apibendrina Odelė, vis dėlto sąmoningai pasirinkusi rašymą.

Abi menininkės – ir tapytoja, ir rašytoja – savo talentui atsiveria tik mylėdamos, atsiduodamos jausmams, ir taip kūrybiškumo inspiracijų temą papildo ne mažiau stiprus nuosavybės leitmotyvas. Ką reiškia priklausyti žmogui, vietai, kalbai ar menui? Kita vertus, o ar pasidavimas (kuris, beje, moteriai istoriškai itin giliai įdiegtas ir palaikomas, ypač kataklizmų laikais) neužmuša laisvės, kuri kuriančiam būtina it oras?

Šiek tiek ironiškai perfrazuodama vieną iš knygos herojų, kuriai „nubudo klausimas, atkaklus kaip liūtas, kuris tave nužiūri ir nė nemano paliesti“(408 psl.), dabar jau aš drįsiu savęs paklausti: o kaip į mane žiūrėjo ši knygą? Kaip medžiojantis liūtas? Kaip liūtas, kuris tuoj tuoj sugriebs ar jau sugriebė? O gal minutei susidūrus žvilgsniams abi prasilenkėme?

Gaila, bet nors pradžioje ta medžioklė buvo įtraukianti, siužeto vingiai vedė ir kvietė keliauti kartu, bet prabėgus vos porai dienų po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, jau vėl, dabar prisiversdama, bandžiau sugrąžinti save į abejingąjį Londoną ir pilietinio karo nuojautos gaubiamą Ispaniją.

Kodėl medžioklė nepavyko? Perteikdama, kaip buvo įvertintas vieno iš knygos herojų ispano Izaoko kurtas paveikslas, knygos autorė kalbėjo griežtai: “Nebuvo nei humoro, nei dvasios ar jėgos, jokios įdomios spalvos ar linijos, jokio originalumo, jokios nepagaunamos magijos. Nė užuominos į paslaptį, jokio žaismo, jokios istorijos. Paveikslas nebuvo siaubingas. Tiesiog – dvi moterys ant kalėdinio atviruko viršelio“ (192 psl.).

Ne, ne, neišsigąskite: knyga tikrai nėra tokia bloga, tokia mirusi, nors pasakojimas išties sukasi apie dvi Kalėdų dovanų nušviestas moteris. Knyga nuostabiai gražiai atkuria ir dvasios jėgos, ir gyvenimo žaismės, ir jo magijos iliuziją. Deja, tik iliuziją.

Nuolat, gan įkyriai klausdama, ar moteris gali kurti, knygos autorė netiesiogiai atsako: negali. Ir ji negali kurti iki tol, kol ji savęs klausia tokio keisto dalyko. Kol savęs klausi, ar esi laisvas, vis dar esi įsikalinęs (vergo kelią pasirenkame patys).

Nors ir labai elegantiškai, bet įkyriai kamantinėdama, autorė nejučiomis pamiršta savo pačios žodžius, apie tai, kaip žmogui atsiveria ir jį sumedžioja menas. „[P]aveikslas jį iš lėto sušildydavo, perbėgdavo jo minčių vingiais – ir [žiūrintysis –A.M.] pradėdavo juo mėgautis tarsi vaikais karamele: ragaudamas skonius, aplaižydamas kampus, nenumaldomai belsdamasis iki pat šerdies“ (188 psl.). Susidūręs su tikru menu, neklausi, kas ir kodėl jį parašė. Neklausi, ar sunku buvo kūrėjui (matyt, su ta kūryba būna labai įvairiai). Nesidomi, kur autorius pirko žalius dažus tai nuostabiai lapų žaismei perteikti. Ir neklausi, ant kokio popieriaus – langeliais ar linija rašytas eilėraštis.

Šią knygą skaityti gera. Įdomu. Lengva. Susėdus skaitančių draugų būrelyje ją be ypatingų pastangų galima analizuoti ir narstyti. Ji lengvai gali tapti medžiaga, kurią svarstydamas jautiesi intelektualus ir modernus; ir dar išmanantis pilietinių karų istorijas.

Vis dėlto tikros knygos priverčia aistringai mylėti, atmeta norą jas nagrinėti. Jos nesileidžia analizuojamos, nes giliai širdyje žinai, kad pabandęs ją išskaidyti ir vėl sudėti, sužinosi apie save ir gyvenimą tai, ką labai norėtum nuo savęs nuslėpti. Kol esi valdomas proto, nesi atviras, esi abejingas. „Gėrėtis kažkuo, kas turi dovaną, nesunku, o gailestis vedė tiesiai į abejingumą“ (193 psl.).

Teisybės dėlei, ramioje „Mūzos“ raidžių ir minčių jūroje, plaukiojo ir lytys, kurių svorį (kaip ir potencialų autorės talentą) galima tik nuspėti. Taip apibendrindama savo gyvenimą, Odelė sako jį buvus tarsi pupos stiebą, kurio „lapai stiebėsi vis aukščiau ir aukščiau, vešlūs, įspūdingi ir tokie greiti, kad vos spėjau ropštis. Mylėjau ir praradau meilę; atradau kūrybiškumą ir jausmą, kad esu savo vietoje“. [Taip, nesiginčiju, vis dar banalu, bet … toliau paryškinimas mano]. Įvyko ir kažkas gilesnio, kažkas tamsesnio, ką esame perėję visi – o jeigu ne, mūsų tai dar laukia, – toji nepamirštama akimirka, kai suvokiame, kad esame vieni“(406 psl.). Mintis šmėkštelėjo knygos pabaigoje it perseidas rugpjūčio danguje, bet viltis, kad autorė įkops į savo kūrybinės vienatvės guolį lieka.

Skaityti straipsnį

461

A. Maldeikienė mokesčių pertvarką vadina smūgiu viduriniajai klasei

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

birželio 2, 2017

Penktadienį Vyriausybėje pristatyti mokesčių ir socialinės sistemos tobulinimo pasiūlymai, tarp kurių yra ketinimas neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sulyginti su minimaliuoju mėnesiniu atlyginimu (MMA) – 380 eurų.

Taip pat norima atsisakyti papildomo NPD už vaikus ir vietoje to visiems mokėti po 30 eurų už pirmą ir antrą vaiką, po 75 eurus už trečią ir daugiau vaikų iki 18 metų.

Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad kitąmet bus skiriamos rekordinės lėšos skurdui mažinti, iš viso daugiau nei 4 mlrd. eurų arba 483 mln. eurų daugiau nei šiemet.

Daroma esminė klaida

Mišriai Seimo narių grupei priklausanti A. Maldeikienė DELFI sakė, kad Vyriausybės mokesčių planas remiasi principu „paimti iš vidurinės klasės ir atiduoti apačioms“.

„Šiaip daroma viena esminė klaida, kad gyventojų apmokestinimo struktūra suvokiama kaip socialinės rūpybos dalykas, o ne kaip viešojo sektoriaus aptarnavimo klausimas.

Mes sudedame pinigus ne tam, kad padėtume skurstantiems, bet tam, kad galėtų funkcionuoti švietimas, sveikatos apsauga, valstybės valdymas ir visa kita. Šis klausimas visiškai nutylimas“, – sakė plano pristatymą stebėjusi politikė.

Kels kainas (daugiau…)

Skaityti straipsnį

389

Krokodilo ašaros Gedulo ir vilties dieną

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė, Be kategorijos

gegužės 25, 2017

Šiandien išplatinau Seime tokį laišką apie gražulius, Lietryčio „žurnalistiką“ bei šiaudinius Seimo patriotus.

Beje, „Lietuvos rytas“, noriai platinęs visokius kliedesius apie mano šeimą ir apie mane, noriai cituojantis visokius kvailus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos svarstymus ir sprendimus, šio Etikos ir procedūrų komisijos dokumento „nepastebėjo“. Tai irgi faktas apie šalies žurnalistikos kokybę.

Šiame Seime yra daug parlamentarų, kurie žodžiais (ir net knygomis) labai remia žmones, kurie kentėjo už mūsų valstybės laisvę. Netrukus minėsime Gedulo ir vilties dieną, tad ir vėl turėsime galybę gražių, bet išties labai melagingų tuščių kalbų. Pabrėžiu. Mano amžinatilsį tėtis (kaip ir visa mano giminė tiek iš tėtės, tiek iš mamos pusės) kentėjo dėl okupantų veiksmų. Kai p. P. Gražulis viešai jums visiems išsiuntė visiškai melagingus laiškus, o aš jam atsakiau, išdėstydama faktus, NĖ VIENAS iš jūsų, kurie taip mėgstate prisiminti tautos kankinius, nepamatėte nieko baisaus p. P. Gražulio kalbose. Pabrėžiu – NĖ VIENAS.

Manau, dalis, net džiūgavote, kad va ta išsišokėlė Maldeikienė gavo, ir dabar žinos savo vietą. Ne. Problema ne Maldeikienė. Problema visų jūsų – ir pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie žodžiais taip gerbiate politinius kalinius – širdys, kurios aklos tikrai tautos kančiai. Paniekintas jau amžinatilsį politinis kalinys, kuris negali apsiginti, jums buvo tuščia siena. Etikos ir procedūrų komisiją pasiekė visiškai pašalinio, man nepažįstamo, tik džiaugiuosi, kad, kaip dabar žinau, jauno žmogaus prašymas ištirti šį klausimą ir atstatyti teisingumą. Ar turėjo širdies Etikos ir procedūrų komisija palieku spręsti jų sąžinei ir širdims, bet nors ir šalta išvada skelbia, kad „Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde yra duomenys apie tai, kad K. Seibutis už tai, kad palaikė ryšius su partizanais ir buvo partizanų rėmėjas, 1947 m. gruodžio mėn. nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su teisių apribojimu trims metams ir viso asmeniškai priklausančio turto konfiskavimu, buvo kalinamas Komijos ASSR Ustvymlago.“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

530

173

A. Maldeikienė išsiaiškino, kaip 1 proc. turtingiausiųjų gali sustabdyti emigraciją

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

balandžio 6, 2017

Jei 1 proc. didžiausias pajamas gaunančių asmenų mokesčius mokėtų tokiu pat tarifu, kaip tai daro vidurinioji klasė, tada uždirbantys mažiausiai galėtų išvis nemokėti mokesčių, teigia Seimo narė Aušra Maldeikienė.

„Tuo pačiu atsirastų vienas esminis dalykas tai pačiai emigracijai perlaužti – atsirastų pajamų srautai, kurie generuotų pajamas smulkiam verslui. Apatinės grupės irgi galėtų įsijungti“, – DELFI sakė ekonomistė.

Tokias išvadas ji padarė susipažinusi su Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis apie skirtingų pajamų grupių gaunamas pajamas ir sumokamą gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sumą.

Su tais pačiais duomenimis susipažinęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas pastebėjo, kad jau dabar daugiau uždirbantys sumoka daugiau.

„Jei palygintume žmogų turintį vidutines pajamas ir turintį mažiausias pajamas, pamatytume, kad pajamos skiriasi tik 7 kartus, o sumokami mokesčiai – net 26 kartus.

Jei lygintume žmogų iš didžiausio pajamų rėžio ir mažiausio pajamų rėžio, tai pajamos skiriasi 140 kartų, o sumokami mokesčiai – 200 kartų“, – sakė jis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

943

Aušra Maldeikienė atsigręžė į Seimo ūkininkus, kurie „vaidina nabagėlius“

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

kovo 14, 2017

Seimo narė Aušra Maldeikienė pirštu rodo į parlamentarus ūkininkus, kurie metines pajamas iš ūkio skaičiuoja milijonais eurų, tačiau naudojasi ūkininkams taikomomis mokestinėmis lengvatomis ir šias lengvatas ketina įtvirtinti iki gyvenimo galo.

Politikė užsiminė apie kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad Seimo nariai negalėtų kartu gauti pajamų iš Seimo nario algos ir iš ūkio. Antradienį spaudos konferencijoje A.Madeikienė teigė, kad nemaža ūkininkų dalis yra ne tik pasiturintys, bet ir labai turtingi, valdo didžiulius žemės plotus. Kaip pavyzdį ji pateikė Seimo narį konservatorių Kazimierą Starkevičių. Politikė įvardino, kad jis valdo per 400 ha žemės ir neketina nusišalinti nuo balsavimo Seime, kuris susijęs su ūkininkams taikomomis lengvatomis.

Pasak politikės, visi Seime sėdintys ūkininkai privalo nusišalinti, kai Seimas svarstys lengvatų taikymą šiai žmonių grupei. „Valstiečių“ partijos vedlys ūkininkas Ramūnas Karbauskis žada atsitraukti nuo šio klausimo svarstymo. „Turėtume įdėmiai sekti, ar jie nedaro pagalbos sau“, – sakė Mišriai Seimo narių grupei priklausanti A.Maldeikienė.

Politikė mano, kad reikia inicijuoti kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl tų Seimo narių, kurie kartu yra ir ūkininkai, ir gauna išmokas. „Konstitucija aiškiai ir tiksliai sako, kad Seimo narys privalo gyventi iš tų pajamų, kurias jis gauna Seime“, – sakė politikė.

„Galų gale kai yra tokios sistemos, į politinę valdžią ateina tie, kurie visą laiką iš mokestinių lengvatų išlošia ir jie tas mokestines lengvatas įtvirtina iki gyvenimo galo“, – kalbėjo A.Maldeikienė ir teigė, kad tai įrodo ir K.Starkevičiaus kalbos. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

10224

Politikai be grimo: kodėl A.Maldeikienė klajoja po „Šanchajų“ ir kaip verda braškių sriubą

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu, Žiniasklaida ir aš

kovo 12, 2017

Lietuvoje įprasta politikus kalbinti tik su politika susijusiais klausimais. Tačiau kaip ir visi žmonės, politikai turi ir savo asmeninį gyvenimą, apie kurį visuomenė žino daug mažiau. Ką jie veikia grįžę namo po darbo? Kokius filmus žiūri, kokią muziką klauso, kokią sporto šaką mėgsta? Kur atostogauja ir apie ką svajoja? 15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turės galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Aštuntasis interviu – su Seimo biudžeto ir finansų komiteto nare, socialinių mokslų daktare, 2016 m. į Seimą pirmąkart išrinkta Aušra Maldeikiene.

– Aušra, kaip atrodo jūsų įprastinė darbo diena?

– Deja, įprastai ji prasideda labai anksti – apie penktą ryto. Tarp 7 ir 8 ryto valandos atvažiuoju į Seimą, prabūnu iki 7–8 valandų vakaro ir grįžtu namo. Tada gulu į lovą ir skaitau.
Išimtis – du trys vakarai per savaitę, kai einu kur nors – į koncertą, kiną ar teatrą. Ir dar du kartus per savaitę sportuoju. Sportuoti einu, kada į galvą ateina. Kai nusibosta viskas. Mano tokia labai nuobodi dienotvarkė.

– Ar susiduriate su populiarumo kaina? Žmonės gatvėje atpažįsta?

– Taip, susiduriu. Ji man nepatinka. Aš mėgstu išvažiuoti, kur manęs nepažįsta. Jau po dviejų dienų kur nors užsienyje pradedu jausti, kaip atsipalaiduoja visas kūnas. Eini, tau gera ir norisi pašokinėti per balas… Tai, kad mane atpažįsta gatvėje, mane slegia.

– Bet apskritai žmonės bendrauja maloniai ir draugiškai? Ar susilaukiate ir neigiamų pasisakymų?

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

2056

Dar kartą apie akcizų įstatymo pakeitimą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

kovo 9, 2017

Šiandien gavau tokį laišką. Žmonės, ištroškę dėmesio, nerimsta.
Patariau teirautis Informacinių technologijų departamente.

Asmeniškai aš iš karto viešai deklaravau, kad įstatymo pataisa pateikta, remiantis lobisto siūlymu. Biudžeto ir finansų komitete daromi įrašai, ir jį galima perskaityti.
Apie susitikimus su lobistu R. Apulskiu deklaravau viešai iš karto po susitikimų lapkričio 28 dieną (tada išklausiau informacijos ir nutariau, kad jo siūlomi įstatymų pakeitimai būtų logiški), po to dar buvau susitikusi gruodžio 20 dieną (ryte, kai sutarėme, jog aš teiksiu jo siūlomą pataisą svarstymui) ir vakare, kai gavau pataisos tekstą. Jis buvo pateiktas Biudžeto komiteto svarstymui, komitete viešai deklaravau, kad pataisa paruošta remiantis lobisto siūlymu.  Gaila, ji nebuvo priimta.

Jokių ponių Starkuvienių nepažįstu, bet, deja, pažįstu p. Janutienę.

Beje, ir toliau nuosekliai remiu ir remsiu neperteklinį vyno apmokestinimą.
Ir ateityje teiksiu įstatymų pataisas remdamasi lobistų siūlymais, jeigu tik manysiu, kad lobisto pasiūlymas logiškas, pagrįstas ir atitinka mano supratimą apie mano rinkėjų lūkesčius. Lobistai yra ta grandis, kuri civilizuotame pasaulyje padeda sukurti subalansuotą logišką įstatymų terpę. Lietuvoje lobizmą naikino įvairios grupės, kurioms buvo labai naudinga neršti neskaidriame abonementų vandenyje. Aš, priešingai, lobistus laikau savo geriausias pagalbininkais. O kokius sprendimus aš galutinai priimsiu, tai jau mano reikalas ir sprendimas, kurį padarysiu remdamasi savo įsitikinimais ir atsakomybe rinkėjams.

Ir , beje, kaip ir iki šiol įstatytų leidyboje nesivadovausiu neišsilavinusių žurnalisčių isterikomis ir kliedesiais.

„Gerbiama Seimo nare, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymu, prašau atsakyti į šiuos klausimus:
2016.12.20 Jūs Seime pateikėte pasiūlymą dėl Lietuvos Respublikos Akcizų įstatymo pakeitimo, kuriuo akcizas natūralios fermentacijos vynams mažinamas iki 132 eurų arba apie 20 ct. buteliui. Prašau paaiškinti, kodėl šio dokumento, kuris yra lrs.lt portalo viešoje prieigoje, savybėse nurodoma, kad jis parengtas Danguolės Starkuvienės kompiuteriu?
Ar D.Starkuvienė, kuri buvo Darbo partijos informacinio centro atstovė, žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės patarėja, parengė už Jus šį pasiūlymą?
Susitikimų su D.Starkuviene nėra Jūsų viešai skelbiamose dienotvarkėse. Kodėl?
2016.12.20 d. ryte ir vakare Jūs susitikote su Romu Apulskiu alkoholio akcizų klausimu. Ar tai jis Jums perdavė D.Starkuvienės parengtą pasiūlymą Akcizų įstatymo pakeitimui?
Prašau išsamiau paaiškinti, koks buvo susitikimų su R.Apulskiu turinys?
Prašau patvirtinti arba paneigti, kad jūsų šeimos vienas iš narių pradėjo natūralios fermentacijos vynų gamybą.

Pagarbiai,

Rūta Janutienė
„Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė“

Skaityti straipsnį