MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

8836

Apie gailestį ir užuojautą, gi Kalėdos

#išsaugokgalvą

23 gruodžio, 2017

Žmogus, keistoku vardu (negi tikrai taip tėveliai pavadino?) APROPOS rašo (klaidas pataisiau):

„O Jėzau, tik nevaizduokit aukos ir nemėtykit snarglių! Pati pasirinkot vaidinti viešą personažą, tai dabar nesistebėkit, kad murzina žiniasklaida jūsų kitaip ir netraktuoja, kaip tik personažą su visais priklausiniais. Bet kažkodėl nenorit savo tiesų skelbti „Lietuvos žiniose“, kur apie jokias skyrybas niekas nerašinėja. O pošloj žiniasklaidoj ir taisyklės pošlos. Bet jei ieškai reklaminės naudos, tai turi ir atkentėti. Nors nesiginčiju, kad su ta teismo informacija yra visiškas skandalas. Bet vis tiek ylos maiše nepaslėpsi, tai gal jau geriau būtų buvę iš karto viską kloti ant stalo atvirai. Kokios dar reakcijos tikėjotės ar planavot? Negi Laurinaitis nieko nepatarė? Už ką jam pinigus mokat? Gal geriau tada vaikščioti pas kunigą – bus bent pigiau? Apie Augutį tai tamstos prisiminimai tikrai labai trogatelni, bet jeigu jau minit „MN“, tai nepamirškit ir Baltschug Kempinski. Apskritai sunku sugalvoti idiotiškesnę gyvenimo patirtį, negu dalyvavimas to žinomo plumpročio prodažno prezidento šaikoj. Nėra čia kuo žavėtis ir didžiuotis.“

Klausimų daug, tai atsakau nuosekliai ir net atskirtu postu.

Pirma. Niekada ir niekur nevaidinau aukos. Kalbu aiškiai ir dažniausiai ganėtinai piktai. Ir VISADA tiesiai (kai kas sako tiesmukiškai, bet man labai nemalonus kalbėjimas aplink ir šiaip bei taip, kai nesuvokit, ką kas sako ir net ką nori pasakyti). Tai mano ir sąmoningai pasirinktas būdas, ir tiesiog supratimo apie etiką pamatas: meluoti yra blogis. Tikras mandagumas yra laikytis pirmiausia etikos, o tik po to etiketo nuostatų. Kai matau mušamą močiutę ar mušamą savo tautą, aš į etiketą dėmesio nekreipiu. Žinoma, kalbėdamas ne visada pasakai tiesą, nes jis nepažini, bet tiek, kiek žinau ir kaip suprantu, į klausimus atsakau tiesiogiai ir aiškiai.

Antra. Viešo personažo nevaidinu Aš jau beveik 30 metų ta ar kita forma tiesiog esu viešas asmuo, juo tapau dėl savo straipsnių, komentarų, knygų, kurias rašau nuo 1988 metų. ir čia nedarau jokios bėdos. Visuomenei apie tai, kad negyvename su vyru jau ne vienerius metus, esu ne kartą sakiusi. Knygoje „Moterys“ tai net plačiau aptarta. Jokios paslapties čia nėra. Tarkime, pavasarį plačiai nuskambėjo Agnės Zuokienės argumentas, paskelbtas Fb, kad esu alkoholio lobistė (???) ir kaip įrodymas pateikta, kad „neturiu vyro“. Paieškokit. Tikrai įdomi buvo tos moters minčių eiga. Nors būdama praktikuojanti katalikė iki savo ar savo vyro mirties aš liksiu Augio žmona – Santuokos sakramentą gavau 1979 metais Palangos Bažnyčioje.

Trečia. „Lietuvos žinios“ yra pramonininkų interesams labai aiškiai atstovaujantis leidinys. Jie labai retai, ko nors manęs klausia, tai kai klausia atsakau, o šiaip kodėl turėčiau juos trukdyti, jeigu jiems mano nuomonė neįdomi? Apskritai, turiu jus informuoti, kad į žiniasklaidą asmeniškai kreipiuosi tikrai išimtinais atvejais: per pastaruosius metus gal porą kartų, platindama informaciją apie biudžeto aplinkybes, kurios man atrodė išskirtinai pavojingos. Vienu metu tuometinė Delfio redaktorė (ta pati, kurį mane kaltino viešai skalbiant baltinius) manęs prašė, kad savo analitinius tekstus siųsčiau jiems anksčiau, nei įdedu į savo blogą. Taip ir dariau, nors gal ir be reikalo: jie tuos mano originalius tekstus nugrūsdavo šalia visokių ryšių su visuomene žmonių sukurptų ir dažniausiai nouneiminių „politikų“ pasirašytų abrakadabrų apie gėrį ir grožį į vadinamąjį Politiko puslapį. Logikos nematau, juolab jie niekada neanalizuoja tų tekstų kokybės ir mąstymo logikos. Jokių reklaminių strategijų neturiu, ir kalbu tik tai, kas mano galva svarbu. Jokių pinigų nei asmeninių, nei iš parlamentinės veiklos niekada tokiems dalykams nesu skyrusi nė cento.

Ketvirta. Laurinaičiui pinigus moku ne už reklaminę pagalbą, o už tai, kad padeda man suvokti, kaip mąsto žmonės, kurie labai skiriasi nuo manęs ir kurių interesai yra itin pragmatiški (jie net nesuvokia, kas yra tas viešas gėris) . Žinoma, kalbame ir apie tai, kodėl aš nesugebu suvokti tokio mąstymo ir kaip visa mano gyvenimo aplinka padarė mane tokią, kokia esu. Mano psichoterapeutas yra labai profesionalus ir jis nedirba ryšių su visuomene srityje ir nedalina glušų patarimų a al psichologija masėms. Nesu verkiančių moteryčių, kurios seilėjasi deminutyvais, gerbėja, o nuo visokių patarėjų (įskaitant tokios formos, kaip jūsų) pykina ir tiek.

Penkta. Oficialų skyrybų pageidavo mano vyras, gal turintis kitų gyvenimo planų, ir aš nuoširdžiai linkiu jam sėkmės. Žinodama, kad iš manęs bus tyčiojamasi ir būsiu smerkiama už tai, kad esu tokia „kurią net vyras pameta, kentėjęs 38 metus“‘ labai norėjau, jog skyrybų faktas nebūtų plačiai aptarinėjamas, tad pasirinkau uždaros bylos kelią. Tamstos komentaras čia irgi labai gražiai parodė, kodėl nesinori būti nuolat puolamai be jokių rimtų argumentų ir realios reikšmės visuomenei žinoti. Dabar, beje, dėl to gailiuosi. Galėjote apdaužyti iš karto. Gal net būtų buvę ne taip skaudu. „Monikos“ ir tokie , kaip jūs, vis tiek būtų šaukę, kad taip darausi reklamą ir prašausi gailesčio. Logika apie tą gailestį man neaiški, bet įtariau, kad mąstote pagal tokią minkštų smegenų klišę: jeigu žmogui neįmanoma nieko baisaus priskirti, tai moraliniam nuopuoliui priskiri skyrybas ir tai, kad jas viešina (nors neviešina).

Šešta. Esu tvirtai įsitikinusi, kad tiek „Mažeikių naftos“ pardavimo byloje, tiek tada, kai iškilo vadinamasis „Kempinski“ klausimas, mano vyro elgesys buvo išskirtai tik Lietuvos naudai.

Antruoju atveju istorija labai paprasta. Prieš antrą kart 1999 metų pabaigoje tapdamas ūkio ministru Augis jau gerai žinojo, kad didelį „Lietuvos energijos“ nuostolį generuoja tarpininkai, kurie už mažesnę nei savikaina, kainą perka perteklinę Visagino atominės elektrinės elektros energiją, o po to ją brangiai perparduoda Rusijos kompanijai RAO. Nuvykęs į Maskvą, kur susitikimus su šios kompanijos vadovais organizavo tuometinis „Lietuvos energijos“ vadovas, mano vyras sutarė apie tokios energijos pardavimą be tarpininkų. Skaičiai rodo, kad tie tarpininkai (jų tarpe, kiek žinau, buvo V. Uspaskichas, R. Stonys (atrodo, buvo svarbiausias), A. Bosas, B. Lubys ir kt.) mano vyro dėka prarado per 100 mln. litų: palyginkite, „Lietuvos energijos“ nuostolis 1999 metais buvo 117 mln. litų, o po metų – tik 9,6 mln. litų. [], Tie pinigai grįžo į valstybinės įmonės sąskaitas, kitaip sakant, Lietuvos žmonėms.

Murzinos sielos žurnalistai, sąmoningai ar ne, ypatingai sklaidėsi R.Miliūtė ir E.Jakilaitis, tą istoriją pavertė skandalu, nes neslėpdami naudojosi jiems pametėta informacija, kurios nė nebandė tikrinti, užduodami sau elementarų kompetentingos žurnalistikos klausimą, o kam tai naudinga? Norėdami nuimti ministrą, kuris, kaip puikiai suprato iš tarpininkavimo milijonus užsidirbantys verslininkai, tik pradeda kovą su tokiu biudžeto pinigų siurbimu, per tuomet Prezidentūroje dirbusį A.Janušką pametėjo žurnalistams informaciją, kad esą „Maldeikis Maskvoje pardavė Lietuvą rusams“. Kilo skandalas. Lakstymai. E. Jakilaitis blaškėsi Vilniaus banko koridoriais, norėdamas įrodyti, kad sąskaitas už mano vyrą apmokėjo kažkoks Rusijos mafijos bosas Kabzonas (realiai komandiruotę organizavo „Lietuvos energija“, o juos aptarnavo Airijos kompanijos „XXI vek“ padalinys Maskvoje; ryšys tik tas, kad taip vadinosi ir ano Kabzono kompanija, po to išlindo jau ir Š.Kalmanovičius, Kaip sako rusai „Marazm krepčial ne ustavaja“ ). E.Jakilaičiui Vilniaus banke rodė išrašus, kurie liudijo, jog sąskaitą apsimokėjo ministras savo Ūkio ministerijos kortele. Po to jis nervinosi, kad Maskvoje ir Lietuvoje esą skirtingo ilgio sąskaitos. Kliedesiai pasiekė kosminį lygį, kai visiems buvo pradėta kalti į galvas, kad Maldeikio sąskaitas apmokėjo rusų mafiją ir esą jis kažkaip supainiojo kažkokius privačius interesus, kurių net negalėjo turėti, nes tiesiog neturėjo jokių akcijų. Istorija plačiai nušviesta tuometėje spaudoje, galima pasiskaityti. Vyras pats kreipėsi į VTEKą , kad būtų atsakyta į klausimą, ar jis supainiojo interesus.

Galiausiai 2001 metų sausio 31 dieną įvyko Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos posėdis (Sprendimas Nr.5), kur buvo pripažinta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybės ūkio ministro Eugenijaus Maldeikio 2001 m. sausio 13-15 d. vizito į Maskvą veiksmuose privatus interesas nenustatytas, todėl LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas nebuvo pažeistas“. Ten pat konstatuojama, kad „negauta duomenų ir apie tai, kad Ūkio ministras E.Maldeikis, vesdamas derybas Maskvoje, būtų atstovavęs privačių verslininkų interesus. Iš pateiktų Komisijai susipažinti atmintinių matyti, kad susitikimuose su minėtų Rusijos koncernų vadovais ministras E.Maldeikis derybas vedė dėl Lietuvos aprūpinimo energetiniais resursais ir sprendė kitus Lietuvai aktualius klausimus. Todėl LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų jis nepažeidė.“

Tiesa, komisija konstatavo, kad ūkio ministras E. Maldeikis pažeidė vizitų organizavimo bei vedimo tvarką, numatytą Vyriausybės nutarime, mat Užsienio reikalų ministeriją apie būsimą komandiruotę informavo tik žodžiu, o ne raštu. [Turiu pasakyti, kad ne kartą klausiau daugybės ministrų, kaip jie vykdo šį nutarimą, ir nemačiau nė vieno, kuris apie jį žinotų; kiek žinau, nei E. Jakilaitis, nei R. Miliūtė, nei kiti šventi žmonės daugiau niekada tokių baisių ministrų pažeidimų nebeanalizavo].

Beje, man kažkodėl dabar dar kartą perskaičius VTEK išvadas labai krito į akį, kad žurnalistai, kurie tada dvi savaites be sustojo tyčiojosi iš mano vyro, pylė ant jo purvą, visais įmanomais būdais ieškojo ne tik jo, bet ir mūsų šeimos galimų interesų ir problemų, galiausiai VTEK negalėjo pagrįsti nė vieno iš plačiai platintų kaltinimų supainiojus privačius interesus. VTEK išvadoje konstatuojama, kad „Komisijai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, jų nepateikė ir žiniasklaidos priemonės, kad ministras E.Maldeikis vizito metu būtų turėjęs kokių nors privačių interesų ir jiems būtų teikęs pirmenybę.“

Beje, toje istorijoje labai kyšojo ir vadinamųjų kokybiškų „Lietuvos žinių“ ausytės, nes ne kas kitas, o jos bandė visuomenei įteigti, kad vizitą organizavęs A.Bosas, ir taip esą ministras pažeidęs privačius interesus. Tikrai, taip ir matau kaip tas, kuris turi interesą išlaikyti srautus, organizuoja vizitą to, kuris užsuka tuos kranelius.

Mano vaizduotė nebloga, bet kaip sako dabartinis jaunimas, aš tiek daug nerūkau.

Skaityti straipsnį

6382

Korumpuoti vagys iš teismų ir visokių 15min.lt: jūs tyčiojatės iš Lietuvos Konstitucijos

#išsaugokgalvą

22 gruodžio, 2017

Mano skyrybų fakto išviešinimas, nors byla buvo uždara, patvirtino liūdną tiesą, kad teismų darbuotojai prekiauja duomenimis, tad šiandien kreipiausi į atitinkamas institucijas.

Esu viešas žmogus. Moku susidoroti su išoriniu spaudimu. Šlykštu, žinoma, ir man matyti žmones, kurie vadina save žurnalistais, bet išties yra tiesiog vagys, gyvenantys kitų žmonių krauju ir iš to uždirbantys savo judo grašius, bet aš jų jau tiek mačiau, kad nebesistebiu.

Vis dėlto kitiems, kuri ne tokie atsparūs purvui, kurie iš arti nematė visokių janutienių, garbačiauskaičių, lukaityčių, etc, etc. (jų vardas legionas) tai gali būti itin skaudu. Ir jų duomenų viešinimas jiems gali būti tragiškas.

Tad šiandien jau kaip Tautos atstovė kreipiausi į atitinkamas organizacijas, kad būtų išaiškinti žmonės, kurie prekiauja kitų gyvenimas, bei būtų sustabdyta praktika, kurį prieštarauja šalies įstatymams. Toks uždarų bylų duomenų viešinimas daro gėdą visai šalies teisinei sistemai ir visam šalies teisėjų korpusui.

Ypatingai atkreipiu jūsų dėmesį į 15min. žurnalistus, kurie vadina save tiriamosios žurnalistikos specais, bet dažniausiai tiesiog vagia ir korumpuoja teisinę sistemą pasitelkdami tokius pat korumpuotus teismų (o kartais net STT) darbuotojus. Tokia korumpuotų žiniasklaidos ir teismų atstovų sąjunga yra reali grėsmė žmonių teisėms ir laisvėms; tokia praktika pakerta šalies Konstitucijos pamatus ir yra murzina iki šleikštulio.

Taip, žurnalistai iš tos chebrutės, jūs Lietuvos laisvės vagys ir jos žmonių duobkasiai!

Toliau mano kreipimusi tekstai. Kai gausiu atsakymus, jie žinoma bus viešinami. Aiškinsiuosi tol, kol kaltieji gaus ko nusipelnę.

Pirma užklausa Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkei, Giedrei Čėsnienei bei Nacionalinei teismų administracijai,

Dėl informacijos apie nagrinėjamą bylą paskleidimo ir vidinio teismo darbuotojų veiklos patikrinimo

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjamas mano ir E.Maldeikio pateiktas prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (civilinė byla Nr. e2YT-49432-1045/2017). Pareiškime dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktiniu bendru sutikimu teismo taip pat buvo prašoma bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje ir, teismo sprendimui įsiteisėjus, neviešinti (neleisti kitiems asmenims susipažinti su bylos medžiaga) byloje pateiktos informacijos.

Prašymas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu ir sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2017 m. lapkričio 24 d. teismui buvo pateikti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) Bylą nagrinėti buvo paskirta teisėja Sigita Taurienė, kuri 2017 m. gruodžio 04 rezoliucija nusprendė: „Priimti. Skirti nagrinėti uždarame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2017 m. gruodžio 19 d. 9:30 val. Pranešti pareiškėjams ir suinteresuotiems asmenims. Skelbti apie teismo posėdį LR CPK 133 str. 3 d. nustatyta tvarka. Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša spręsti rašytinio proceso tvarka“.

Naujienų portale www.15min.lt 2017 m. gruodžio 18 d. buvo atspausdintas straipsnis „Skiriasi Aušra Maldeikienė: santuoka su Eugenijumi Maldeikiu truko 38 metus“ (šaltinis „15min“). Minėtame straipsnyje nurodyti šie reikšmingi teikiamo prašymo išnagrinėjimui faktai: „…<<prendimą skirtis priėmė abu ir į tesimą kreipėsi bendru sutarimu. Maldeikių prašymas teismą pasiekė lapkričio 24 d., skyrybų bylą teisėjas atvers netrukus…>>>“. Tą pačia dieną kitas naujienų portalas www.delfi.lt paskelbė taip pat informaciją, kad aš kartu su sutuoktiniu 2017-11-24 pateikėme teismui pareiškimą dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu, nurodant, kad informacijos šaltinis – www.15min.lt.

Primintina, kad teisėja S. Taurienė 2017-12-04 rezoliucija nusprendė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, t. y., neviešinant nagrinėjamos bylos duomenų. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esantis Vilniaus miesto apylinkės teismo Civilinių bylų tvarkaraštis patvirtina, kad šioje sistemoje duomenys, galintys identifikuoti, kokių konkrečiai fizinių asmenų pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bus nagrinėjamas 2017-12-19 9:30 val., nebuvo skelbiami.

Nurodytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad informaciją apie mūsų pateiktą teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jų turinį ir nagrinėjimo laiką, galėjo disponuoti, žinojo tik Vilniaus miesto apylinkės teismo darbuotojai (teisėjos p. Sigitos Taurienės sekretorė (-ius), padėjėja (-as), teismo raštinės darbuotojai, kurie registruoja ir skirsto teismui teikiamus per EPP dokumentus arba kiti teismo darbuotojai, turintys teisę ir galimybę naudotis sistema „Liteko“).

Asmens duomenų paviešinimas, kai yra teisėjo rezoliucija bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, kai byla dar nėra išnagrinėta ir nėra priimtas teismo sprendimas, tuo pačiu, fizinių asmenų duomenys nėra paskelbti viešai prieinamoje teismų informacinėje sistemoje, vertintinas ne tik kaip Lietuvos Respublikos civilinio proceso pažeidimas, tačiau ir kaip Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimas/nesilaikymas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, siekiant užtikrinti asmens duomenų pateikimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 103 str. 1 d., 4 d., 106 str. 1 d.,

prašome:

1.Inicijuoti vidinį teismo darbuotojų veiklos patikrinimą ir nustatyti, kada, kokiu būdu ir kas konkrečiai, galimai neteisėtai, paskleidę, perdavė visuomenės informavimo priemonėms civilinės bylos Nr. e2YT-49432-1045/201 duomenis.

2. Pateikti man informaciją apie šio prašymo nagrinėjimo rezultatus.
PRIDEDAMA:
1. 2017 m. gruodžio 18 d. www.delfi.lt straipsnio „ Žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė po 38-erių santuokos metų su vyru pasuko skirtingais keliais“ kopija.
2. 2017 m. gruodžio 18 d. www.15min.lt straipsnio „ Skiriasi Aušra Maldeikienė: santuoka su Eugenijumi Maldeikiu truko 38 metus“ kopija.
3. Liteko Vilniaus miesto apylinkės teismo Civilinių bylų tvarkaraščio kopija.
4. EPP dokumento (kortelės) apie bylą kopija.

Antra užklausa Nacionalinei teismų administracijai

DĖL UŽDARUOSE TEISMO POSĖDŽIUOSE NAGRINĖJAMŲ BYLŲ DUOMENŲ VIEŠINIMO

Patirtis rodo, kad kalbos, jog teismo darbuotojai viešai skelbia konfidencialią uždaruose teismo posėdžiuose nagrinėjamų bylų medžiagą (duomenis, informaciją), nėra laužtos iš piršto, tad prašytume atsakyti į šiuos klausimus:

1. Ar žurnalistai turi galimybę prisijungti prie Lietuvos Teismų Informacinės Sistemos (LITEKO), kuria, mano žiniomis, naudojasi Lietuvos teismo darbuotojai? Jei turi, kokio pobūdžio informaciją jiems leidžiama matyti, turint omenyje, kad pati sistema yra atvira visuomenei?
2. Ar žurnalistai turi galimybę prisijungti prie Lietuvos teismų elektroniniu paslaugų portalo (EPP)? Jei turi, kokiu teisiniu pagrindu (atstovavimo sutartis, administracinis aktas, pavedimas, sprendimas ar etc.) remiantis, žiurnalistai gali prisijungti prie konkrečios Lietuvos teismuose nagrinėjamos bylos EPP sistemoje? Taip pat kokio pobūdžio informaciją jiems leidžiama matyti?
3. Ar teismo atstovas spaudai yra įgaliotas žiniasklaidos priemonėms patvirtinti arba paneigti informaciją apie uždarame teismo posėdyje nagrinėjamą bylą (https://zmones.lrytas.lt/veidai-ir-vardai/2017/12/18/news/po-38-santuokos-metu-ausra-maldeikiene-skiriasi-su-vyru-3931576/ )?
4. Kaip teismai, teismuose ar su jo veikla susijusiuos sistemos ( LITEKO, EPP) užtikrina LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įgyvendinimo įstatymą, jeigu žurnalistai ganėtinai laisvai disponuoja uždaruose teismo posėdžiuose nagrinėjamų bylų medžiaga ir ją viešai publikuoja?
5. Ar ir kokių priemonių imasi jūsų institucija, kai matomi akivaizdūs uždarų teisminių procesų duomenys?
6. Ar Nacionalinė teismų administracija yra atlikusi ar atlieka teismų auditus, kad išsiaiškint, ar ir kaip vykdomas LR Asmens duomenų teisinės apsaugo įgyvendinimo įstatymas?
7. Ar vykdomi ir kiek kartų tai buvo daryta tyrimai dėl neviešų duomenų nutekinimo iš LITEKO bei EPP sistemos bei galimos prekybos neviešais duomenimis?
8. Jeigu tokie tyrimai buvo ir rasti pažeidimai, kokių buvo imtasi priemonių?

Skaityti straipsnį

13709

Murzinos žurnalistikos keliais arba – kam politikui psichoterapeutas

#išsaugokgalvą

19 gruodžio, 2017

Šiandien save įtakingiausia žurnaliste savo pačios vadovaujamame portale pasiskyrusi „žurnalistė“ Monika Garbačiauskaitė-Budrienė savo Facebook paskyroje niekinamai mane pamokė:

„Ko niekad nesupratau – tai kai žmonės laisvanoriškai iškrato viešai savo baltinius. Sakysit, aš beširdė, neužjaučiu. Užjaučiu, bet kai protingos moterys, kurios galėtų užkariauti auditorijos dėmesį idėjomis, imasi darytis PRą iš skyrybų ar ligos, tai man atrodo cinizmas ir daugiau nieko. (Papildymas: šiuo atveju turėjau omenyje skyrybas, o ligą mėgo akcentuoti ir gailesčio tikėtis kita Seimo narė, ne A. Maldeikienė, neaiškiai išsireiškiau.)“

Įrašą parašė pasirėmusi savo mokytinės Rasos Lukaitytės (čia naujoji būsima „įtakingiausia“ žurnalistė savo pačios portale, nors realiai žiauriai pilka eilinių tekstukų rašinėtoja) sukurpta antrašte, kuria pristato šį vakarą LNK rodomą laidą: „Skyrybas išgyvenanti Maldeikienė atvirai: neprarasti pusiausvyros man padeda psichoterapeutas“.

Laidos ponios nematė (ją rodys tik vakare). Apie ką ta laida – nežino. LNK pranešimas spaudai tikrai neleidžia tokių nesąmonių rašinėti (aš jį skaičiau). Vakare galiausia priverčiami pavadinimą pakeisti. Dabar jau skaitome, kad „Maldeikienė pirmą kart atvirai prabilo apie savo skyrybų priežastis“. Aš patikslinsiu, čia irgi absoliutus melas.

Delfis melavo net vakar, kai savo pirmame tekstuke, kurį pavogė iš 15min.lt. Jame rašė, kad su manimi jiems susiekti nepavyko. Melavo, nes susisiekė. Aš tada pasakiau, kad nėra jokios temos pokalbiui. Beje, pokalbis su Delfi žurnaliste įrašytas mano telefone. Ir aš aiškiai tada Delfio žurnalistei sakiau: „Nėra apie ką kalbėti“. Delfis tai išverčia – susisiekti nepavyko.

Delfi eks-redaktorė kliedi apie baltinius. Nors skalbti baltinius, labai murzinus baltinius, šiuo atveju reikia ponioms monikoms, rasoms ir visai tokiai panašiai į jas šušerai, kuri manosi esanti arti žurnalistikos. Akcentuokime žodį ARTI.

Taigi, apie ką laida? Apie gyvenimą politikoje, apie kainą, kurią moki, kai pasirenki kovos kelią. Apie kainą, kurią sumoka žmogus, kurį nuolat spardo, niekina, apie žmogų, kuris priima sąmoningą sprendimą atsisakyti laisvės, ramesnio gyvenimo, sutikti su mažesniu atlyginimu (Seime uždirbu gerokai mažiau, ir eidama žinojau, kad taip bus).

Apie tai, kad pasirinkus realią politiką, pasirenki ir daugelio žmonių neapykantą (visada bus tokių, kuriems tavo idėjos nenaudingos). Ir tada supranti, kad norėdamas atlaikyti kasdieninį spaudimą, atlaikyti visokių monikų, ilonų, kukuraičių melą, atlaikyti nuolatines patyčias komentaruose, kurias rašo privargę ir nevilties apimti žmonės, dažnai net negebantis suvokti, ką kalbi, nes visokios monikos juos išmokė ieškoti vieno smegenų vingio sprendimų, panašių į visokių „Idėja Lietuvai“ muilo burbulus.

Aš save gerbiu ir saugau. Ir aiškiai suvokiau, kad atlaikyti visa tai išlaikydama realią, o ne parodomąją pusiausvyrą, galiu tik su profesionalia pagalba. Pasirinkau psichoterapeutą (jeigu jis sutiks, galėsiu paviešinti ir jo vardą) ir esu jam labai dėkinga.

Su vargu, bet, pavyzdžiui, jis sugebėjo man išaiškinti, kad jeigu pasakau tris argumentus, tai neverta ieškoti ketvirto: oponento interesas (gal įsitikinimai, o gal ir reali finansinė nauda) kitas ir jam jokių argumentų nereikia. Jis moko mane, ne jaustis kalta, kad gyvename taip sunkiai, moko mane ne aukotis, bet ir kartais žavėtis savimi. Kartais, labai retai, man tai net pavyksta.
Politika visada emocijų kova. Argumentai (Lietuvos parlamente jų išskirtinai mažai) čia veikia retai. Čia veikia garsus aiškus kalbėjimas, ryšiai su visuomene, gebėjimas labai greit reaguoti ir dirbti begalines ilgas valandas.

Per šiuos metus buvau puolama socialinių įmonių, iš kurių bandau atimti nesąžiningai išlupamus biudžeto pinigus, stambūs ūkininkai, kuriems neleidau dalintis mūsų visų sunkiai į biudžetą suneštų pinigų, dabar manimi piktinasi korumpuota politikų-medikų simbiozės grietinėlė.

Dirbsiu dar daugiau, ir priešų turėsiu dar daugiau.

Psichoteraputas padeda suvokti tokio darbo ir tokio gyvenimo prasmę.

Kai visokios monikos man drįsta kalbėti, kad reikia kovoti idėjomis, primenu jai savo tūkstančius straipsnių, per dvi dešimtis parašytų ir išverstų knygų, šimtus susitikimų. Juose visuose buvo idėjos. Ir tas idėjas paskelbti buvo labai sudėtinga, nes 90 proc. žurnalistų net negeba suvokti, ką kalbi. Ir jie be pinigų (o aš jų niekada neturėjau) straipsnius spausdina nenoriai.

Ne kam kitam, o tai monikai, mano originalūs tekstai yra visiškai tokios pat vertės, kaip kokio nors žodžio nesurezgančio „valstiečio“ padėjėjų sukurptas rašinėlis. Jie juos vertina vienodai ir nukiša į kažkokį politikų užkampį.

Ir jie negeba iš tų idėjų parašyti tekstų, kurie aiškiai parodytų žmonėms, ką ir koks politikas realiai veikia, kaip jis mąsto ir ko iš jo galima tikėtis. Jie net negeba suvokti, kad tai jų prievolė kantriai aiškinti žmonėms, kokiems interesams atstovauja tas ar kitas politikas.

Politikui reikia psichoterapeuto ir todėl, kad reikia išlaikyti masinį godulį Seimo salėje, nuo turto troškulio apdujusias akytes, moralizuotojų išpuolius ir visokius „gražulius“.

Apie tai ir kalbama laidoje. Pažiūrėkite. Kartais man buvo labai sunku. Darbo tikrai per daug vienam žmogui. Nes turiu dirbti ir savo politikės, ir žurnalistų (kitaip jūs nieko nežinotumėte) darbą. Dažnai pervargstu.

O dabar apie skyrybas. Nors buvo padaryta viskas, kad skyrybų byla būtų nevieša, žurnalistams kažkas perdavė informaciją. Akivaizdu, čia pirmu smuiku grojo 15min. portalo žmonės, kurie neretai vaidina žurnalistus, nors tiesiog skleidžia spectarnybų ir teismų medžiagą, nesivargindami mąstyti, ką kokia informacija realiai reiškia. Dėl tokio išviešinimo bus aiškinamasi teisniu keliu.

Kita vertus, jeigu jau viešinama, tai dar informuosiu jus, kad pareiškimas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu buvo pateiktas Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale (EPP) 2017 m. lapkričio 24 d. Bylą nagrinėti buvo paskirta teisėja Sigita Taurienė, kuri 2017 m. gruodžio 04 rezoliucija nusprendė: „Priimti. Skirti nagrinėti uždarame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2017 m. gruodžio 19 d. 9:30 val. Pranešti pareiškėjams ir suinteresuotiems asmenims. Skelbti apie teismo posėdį LR CPK 133 str. 3 d. nustatyta tvarka. Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša spręsti rašytinio proceso tvarka“. Teisėja S. Taurienė 2017-12-04 rezoliucija nusprendė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, t. y., neviešinant nagrinėjamos bylos duomenų. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esantis Vilniaus miesto apylinkės teismo Civilinių bylų tvarkaraštis patvirtina, kad viešai skelbiamoje sistemoje duomenys, galintys identifikuoti, kokių fizinių asmenų pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bus nagrinėjamas 2017-12-19 9:30 val., nėra skelbiami.

Nurodytos aplinkybės, kad informacija apie atstovaujamosios pateiktą pareiškimą (konkrečiai nurodant, kada pareiškimas buvo pateiktas, kad netrukus bus nagrinėjamas pareiškimas), galėjo disponuoti tik Vilniaus miesto apylinkės teismo darbuotojai (teisėjos p. Sigitos Taurienės sekretorė (-ius), padėjėja (-as), teismo darbuotojai, kurie registruoja teikiamus per EPP dokumentus arba kiti teismo darbuotojai, turintys teisę ir galimybę naudotis sistema „Liteko“).

Asmens duomenų paviešinimas, kai yra teisėjo rezoliucija byla nagrinėti uždarame teismo posėdyje, kai nėra įsiteisėjęs teismo sprendimas, išsprendęs atstovaujamosios pateikto pareiškimo, o fizinių asmenų duomenys nėra paskelbti informacinėje viešai prieinamoje teismų sistemoje, vertintinas ne tik kaip Lietuvos Respublikos civilinio proceso pažeidimas, tačiau ir kaip Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ignoravimas.

Va tokia teisminio viešumo istorija. Ir klausimai teisėjai, kuri nesugeba savo kieme apsišluoti, išlieka. Jeigu kokia nors monika ar ta naujoji „redaktorė“ būtų žurnalistės, jos pagalvotų ir apie tai, o kaip veikia šios šalies tesimai, jeigu juose taip vykdomi įstatymai.

Pabaigai. Su Augiu atskirai gyvename jau ne vienerius metus. Jūs mane visad matote vieną, kartais su sūnumi ar padėjėjais. Viena laikausi koncertuose, kavinėse, bibliotekoje ar kine. Man patinka mano vienatvė – ji leidžia gyventi taip, kaip noriu. Sprendimas skirtis buvo ramus ir ypatingai draugiškas, niekada dėl to nekonfliktavome (ir bendrai, pykomės retai, gal net per retai). Gerbiu savo vyrą. Žaviuosi jo stiprybe, kai jis atsisakė parduoti „Mažeikių naftą“ mūsų šalį žeminančiomis sąlygomis. Jo pavyzdžiu gerai mačiau, koks sudėtingas politiko darbas ir kelias.

Bet tikrai myliu savo tautą. Ir labai myliu savo mokinius. Labai noriu, kad jie gyventojų kitokioje, teisingesnėje Lietuvoje. Tad kovosiu, ir manau mano psichoterapeutas mokės man paaiškinti, kada mano ašaros beprasmės, o kada – prasmingos.

Jeigu neturite ką veikti, dabar apipilkite mane purvu dar kartą. Toks jau tas mano darbas.

Skaityti straipsnį

2853

Kodėl balsuosiu už interpeliaciją Aurelijui Verygai?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

14 gruodžio, 2017

Buvau pateikusi Sveikatos apsaugos ministerijai klausimus, ar egzistuoja į sovietinį nomenklatūrinį gydymą panaši tvarka, kai Seimo nariai gauna paslaugas ar konsultacijas be eilės ir išskirtinėmis sąlygomis (nes gavau tokių signalų neformaliais kanalais).

Aurelijus Veryga lapkričio pabaigoje atsakydamas į mano prašymą paviešinti aukštų politikų ir biurokratų, kurie be eilės naudojosi medicinos paslaugomis, sąrašą, teigė, kad ši informacija prieštarautų Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatoms.

Jis, dengdamasis paciento teisėmis ir privatumo saugojimu, nepateikė atsakymų, ar jam žinoma kiek Seimo narių be eilės buvo aptarnauti valstybinėse sveikatos įstaigose. Tarptautinė teisminė praktika šiuo klausimu teigia, kad paciento teisėmis negali būti dengiamasi neteikti visuomenei informacijos būtinos demokratiniam sprendimų priėmimui. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pacientų teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą nėra absoliuti ir turi būti ribojama, kai ji prieštarauja dorovei, kitų žmonių teisėms ir laisvėms bei siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams.

Sąjūdžio laikais vienas iš labiausiai visuomenę įerzinusių dalykų buvo nomenklatūros privilegijos. Žmogus, kuris nesupranta, kad paslaugų gavimas be eilės vien dėl savo padėties sukuria išrinktųjų kastą, nėra vertas eiti ministro pareigų.

Dar daugiau – Seimo nariai, kurie gauna tokias paslaugas be eilės ir išskirtinėmis sąlygomis savo kailiu nepatiria sveikatos apsaugos sistemos problemų, todėl jiems gali nesimatyti to, kad ji neveikia. Vidurinės klasės atstovai, kurie ir išlaiko šią sistemą savo mokamomis įmokomis turi laukti mėnesių mėnesius savo įmokomis apmokėtos paslaugos, o kai kuriems Seimo nariams sudaroma, kaip jau anksčiau pavadinau “pirmadienio teisė”. Todėl menksta tikėjimas valstybe ir teisingumu joje.

Į mano pateiktą klausimą Ministras neatsakė, vaidindamas, kad nesuprato. Matyt jis neturi loginio mąstymo dovanos ir negeba ir niekada negebės eiti pareigų, kuriose jis per klaidą atsidūrė.

Skaityti straipsnį

8611

Kaip Širinskienė su Puidoku ekonomiką kūrė

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

7 gruodžio, 2017

Teologė ir politologas atšaukia ekonomikos teoriją

Šiandien Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Antradienį, gruodžio 5 dieną, likus vos savaitei iki biudžeto priėmimo Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas įregistravo įstatymo pataisą, kuri esmingai sumažina stambių
ūkininkų mokamus mokesčius bei paneigia ekonomikos teoriją ir tarptautinius apskaitos standartus. Minėti Seimo nariai pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Ekonomikos teorija: žemė gali būti naudojama neribotą laiką

Bet kuris buhalteris (net tas, kuris dar tik pradeda studijuoti buhalterinės apskaitos pradmenis) žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas.

Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus. Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę. Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12 Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai), kuris apibrėžia ilgalaikio materialaus turto apskaitos principus.

Seimo nariai: žemė per dvidešimt metų išnyksta.

Du Lietuvos Seimo nariai (ir, kaip rodo dokumento metaduomenys, tikroji pataisų rašytoja Finansų viceministrė Daiva Brasiūnaitė) Lietuvoje siūlo atšaukti šiuos visuotinai priimtus ekonomikos ir apskaitos principus.

Argumentuodami pataisos būtinumą jos autoriai aiškina, kad „žemės ūkio sektoriuje veikiantys asmenys nuolat investuoja (patiria ženklias išlaidas) įsigydami žemę“, tačiau kadangi „bendru atveju“ žemės jie neparduoda, tai „neturi galimybės iš pajamų atskaityti žemės įsigijimo išlaidų“. Tad, pasak jų, įteisinus žemės įsigijimo išlaidų nurašymo galimybę, būtų užtikrinta, kad pajamų mokestis būtų mokamas nuo realaus, t.y. įvertinant visas veiklai vykdyti būtinas patirtas išlaidas, uždirbto pelno.

Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Anapus ekonomikos

Kodėl staiga teologė ir politologas taip susidomėjo ūkininkų mokesčiais? Atsakymas akivaizdus: patys Seimo ūkininkai, sėkmingai gyvenantys iš savo verslų žemės ūkyje, jiems labai naudingos pataisos stumti nedrįsta, tai siunčia lojaliausius savo veikėjus.

Jeigu dar tiksliau: „valstiečių“ pasiųsti Finansų ministerijos „profesionalai“ dėl pavasarį kilusio pasipiktinimo sugalvojo lietuvišką Trojos arklį. Viena vertus pranešė, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį (ir tai labai aktyviai reklamavo), tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio. Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negaus, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokės tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

Palyginkime, Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Lietuvos ūkininkai gali džiaugtis tikrai solidžia parama: ES parama – apie 470 mln. eurų per metus, iš valstybės biudžeto – papildoma tiesioginė nacionalinė parama – 33,5 mln. eurų; valstybės pagalbos priemonių finansavimas – 170 mln. eurų, kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. eurų, mokestinės lengvatos – 600-800 mln. eurų, Kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. eurų per metus.

Tokių lengvatų, kokias turi mūsų STAMBIEJI ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas STAMBIESIEMS ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu STAMBIŲJŲ ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita.

Ką tai reiškia Lietuvai? Jau nebekalbėsiu apie dėl netinkamo finansavimo žlungantį Lietuvos viešąjį sektorių. Kalbėsiu tarptautinių vertinimų kalba. Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017 m. rugsėjo 27 d. paskelbtame 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą. Tai pirmiausia nulėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuri per metus sumenko net 16 pozicijų.

Skaityti straipsnį

6037

Ar tikrai Stambulo konvencija graso katalikybės pamatams ?

#išsaugokgalvą

26 lapkričio, 2017

Lapkričio 21 dieną Europos Parlamente kartu su kitų 15 ES valstybių ir Norvegijos parlamentarais dalyvavau diskusijoje „Stambulo konvencija: kovojant su smurtu prieš moteris nacionaliniu ir ES lygiu“. Posėdžio metu taip pat kalbėjo Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos nariai, šios srities ekspertai. Susitikime buvo diskutuojama apie tai, kaip skirtingose šalyse suprantama kova prieš smurtą prieš moteris; parlamentarai pristatė šios problemos padėtį savo šalyse, dalis kurių jau ratifikavo konvenciją, dalis (jų tarpe ir Lietuva) to dar nėra padariusios.

Renginį organizavo ir labai gražiai vedė Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė.

Diskusijos buvo ganėtinai įdomios: prisiminti konkretūs didesnio dėmesio sulaukę atvejai (visų pirma, Lenkijos ir Portugalijos kontroversiškos ir realios istorijos), kai kurie pranešimai (ir čia paminėtini kaimyninės Lenkijos kalbėtojai) ganėtinai aiškiai smurtą prieš moteris bandė sieti su netinkama moraline ir vertybine esą dirbtinai peršama lyčių lygybės ideologija, kuri smurtą, kaip jie teigia, ir inspiruoja.

Tarkime, vienas iš kalbėjusių, kaip įrodymą, jog moterys Lenkijoje nepatiria jokios prievartos, siejo su viename iš įstatymų įrašyta teze „moterys ir žmonės“. Juokas ir pasipiktinimas salėje rodė, kad tokioms interpretacijoms nepritariančių buvo nemažai, bet šis ir pora kitų pasisakymų kelia įvairių minčių.

Pritariu vienos iš pagrindinių pranešėjų minčiai, kad moterims artimiausiu metu gali tekti vėl iš naujo kovoti dėl kai kurių savo, atrodytų, jau visuotinai pripažintų teisių. Tai, jog Konvencija, kurioje pasisakoma prieš SMURTĄ prieš moteris ne vienos ES valstybės parlamente dėl vienokių ar kitokių priežasčių stringa irgi yra simptomas, kuris verčia vėl ir vėl pergalvoti, kiek neatšaukiamos iki šiol pasiektos moterų teisės.

Lietuvoje irgi apstu pavyzdžių, kurie verčia mažų mažiausia nerimauti. Vieno iš Seimo narių nesenas nusišnekėjimas, kad kūdikio besilaukianti moteris negali pateikti vieno ar kito įstatymo, yra absoliučiai nesuvokiamas dalykas, juolab, kad toks akibrokštas rėmėsi tik to žmogaus įsitikinimu, kad jis turi teisę žeminti kitą vien todėl, kad jam nepriimtina kita nuomonė. Dar daugiau, panaši mintis Lietuvos parlamente 1990-1991 metais, kai kūrėme savo valstybės teisinius pamatus, būtų absoliučiai neįsivaizduojama.

Tai, jog Seime vėl atgyja abortų draudimo įstatymas agresyviai stumiamas į Seimo dienotvarkę tinkamai šio klausimo nepatarus visuomenėje ir neįvertinus visų galimų pasekmių; tai, jog salėje santykinai pakančiai priimamos K. Pūko elgesio normos, o tokie veikėjai, kaip A. Skardžius ar P. Gražulis deklaruoja primityviausią mačizmą ir nėra pakankamai griežtai stabdomi.

Viena iš atgyjančio nepritarimo moterų lygybės ir jų teisių klausimas ištakų Lietuvoje, manyčiau, yra primityviai suvokiama katalikybė, kai krikščionybės meilės dvasia pakeičiama klerikaliniu ritualiniu mąstymu, tiesą sakant, išplaunančiu pati tikėjimo pamatą ir darančiu didelę žalą pačiai Bažnyčiai.

Ne kartą esu viešai deklaravusi, kad esu praktikuojanti katalikė. Daugybė kartų esu mąsčiusi apie savo tikėjimo ištakas, galią, moralines dilemas. Labai nuoširdžiai ir su tikru susižavėjimu skaitau pastarųjų dešimties metų Katalikų bažnyčios dokumentus, konkrečiu smurto atveju išskirčiau Posinodinį apaštališkąjį paraginimą „Amoris Laetitia“ apie meilę šeimoje.

Vis dėlto man absoliučiai nepriimtina palaipsniui Lietuvoje įsigalinti vienos minties diktatūrą, kai rimtas ir atsakingas krikščionio moralinių dilemų aptarimas, taip gyvai skambantis daugelyje Vakarų valstybių, Lietuvoje vis dažniau pakeičiamas kai kurių asmenų agresyvokai pasisavinama teise spręsti už visus tikinčius žmones, savo įsitikinimus pateikiant kaip galutinį Dievo žodį.

Popiežius Pranciškus visai neseniai Kartagenoje kalbėdamas su jėzuitais aiškino, kad jam nepriimtina filosofija, kuri atsiranda laboratorijoje; jis už filosofiją, „kuri prasideda gyvenime, pokalbyje su realybe” ir šiame kontekste pacitavo Popiežių Benediktą XVI, kad su tiesa susitinkama kelyje, o ne kuriant įvairias klasifikacijas.

Faktai, nors jų nenori matyti daugelis agresyvių klerikalų (neabejoju jų tikėjimu, bet labai abejoju jų gebėjimu reflektuoti savo kalbėjimą ir fariziejišką laikyseną), rodo, jog tas smurtas labai paplitęs ir Lietuvoje ir net tarp žmonių, kurie viešai deklaruodami esantys tikintys žmonės išgėrę muša savo žmoną ir dukrą vienuolę.

Tokiomis aplinkybėmis išskirtinai apgailėtini ir kai kurių politikų kliedesiai, kad kovojant su smurtu prieš moteris, esą atsivers vartai kažkokių esą neįvardintų lyčių begaliniam dauginimuisi. Tų „gender blender“ lyčių kol kas niekas, išskyrus p. R. Dagį, dar nematė, o va smurtas prieš moteris, deja, kasdienybė. Ir Stambulo Konvencija kreipia dėmesį ten, kur dera. Į realios problemos sprendimą, į unikalų asmenį su savo istorija.

Kalbėdama susitikimo metu pristačiau Stambulo konvencijos situaciją Lietuvoje, kuri, mano galva, gan komplikuota, ir savo poziciją. [Toliau mano kalbos vertimas iš anglų kalbos.]

Stambulo konvencijos klausimas yra gana kontroversiškas, nes veikia intensyvus prieš konvencijos priėmimą nukreiptas lobizmas. Daugiausiai ginčų sukelia kai kurios laisvai interpretuojamos konvencijoje naudojamos sąvokos, pvz. socialinės lyties sąvoką, kuri yra kai kurių grupių suvokiama kaip prieštaraujanti krikščioniškoms vertybėms. Dėl panašių priežasčių tie patys asmenys priešinasi ir lytinio švietimo įvedimui Lietuvos mokyklose, jei pamokose būtų kalbama apie lytiškumo įvairovę.

Šios kontraversijos atsispindi diskusijose Lietuvos Parlamente.

Asmeniškai aš priklausau tiems Seimo nariams, kurie vienareikšmiškai palaiko šią konvenciją, bet realus situacijos Seime vertinimas leidžia daryti prielaidą, kad teigiamo rezultato iš balsavimų Seime veikiausiai nesulauksime.

Siekiant išvengti spekuliacijų dėl terminų naudojamų konvencijoje, kai kurie Seimo nariai diskutuoja apie galimybę iškelti klausimą Konstituciniam teismui, kuris galėtų išaiškinti konvencijos tekstą, ir paaiškinti, ar konvencijos tekstas neprieštarauja Lietuvos konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms.

Kartoju. Smurtas yra problema, kuri sukrečia kaskart, kai didžiųjų naujienų portalų puslapiuose skaitome apie dar vieną moterį nužudytą sutuoktinio. Kol kas rimto lūžio šiame sunkiame kelyje prieš blogį nėra. Tad aš labai atvirai ir aiškiai teigiu, kad Stambulo konvencija, kurios tikslas padėti kovoti prieš smurtą prieš moteris, padės išsaugoti gyvybes ir, priešingai, nei gąsdina kai kurie žmonės, ši Konvencija NIEKAIP negraso gyvybei ir krikščioniškai meilei, o priešingai, už ją kovoja.

Aš palaikau Stambulo konvenciją ir balsuosiu už ją, kai ši konvencija atkeliaus į Seimo salę.

Skaityti straipsnį

3748

Tautos įgalinimo Europos Sąjungos klausimu alternatyvusis pranešimas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

16 lapkričio, 2017

Seimo Europos Reikalų komitetas sudarė darbo grupę dėl Lietuvos pozicijos Europos ateities klausimu, kurioje dalyvavau ir aš. Darbo grupėje buvo pateikti trys pranešimai, kuriuos aš aptariau spaudos konferencijoje Seime. Jų tekstus galite rasti Seimo Europos reikalų komiteto puslapyje.

Toliau pateikiu savo viziją dėl Europos ateities.

Europos Sąjungos problemos kaip atspirties taškas diskusijoms dėl Europos ateities

Europos Sąjunga (toliau — ES) susiduria su daugeliu problemų, kurioms paprastų sprendimų nerasime. Tariamas ar tikras ES institucijų atotrūkis nuo europiečių (vadinamasis demokratijos deficitas) bei kraštutinių dešiniųjų jėgų, siūlančių paprastą ir pražūtingą alternatyvą ir siekiančių sugriauti ES, sugrįžtant į nacionalinių suverenitetų kiautus, populiarumo augimas taip pat nepalengvina jų paieškos. Tačiau, skirtingai, nei J. C. Junckeris, kuris po penkių ES ateities scenarijų arba “baltųjų knygų” pasiūlymo atsitraukė į status quo, manau, kad trauktis nebėra kur. ES turi nusiimti rožinius akinius, nes euroskeptikai ar barbariški kaimyniniai režimai sudaužys ES į šipulius ir nublokš mus į XIX a. įtakos zonų pasaulį, kuriame ne tokios didelės valstybės taps jų energetinio ar politinio šantažo objektais.

Lietuva iki šiol neturi vizijos ir atsakymo į klausimą, ką ji veikia ES. Diskusija apie šią viziją yra labai reikalinga ir savalaikė, nes ES išgyvena egzistencinę krizę. Ši krizė pasireiškia tikėjimu, jog savieigai palikta ES valstybių integracija duos rezultatus ir kad problemos išsispręs savaime.

2017 m. ES charakterizuoja įtampos tarp biurokratijos ir demokratijos. Biurokratija tapo valdančiąja jėga, kuomet turėtų būti tik įrankiu. ES piliečiai nesupranta jų vardu europiniame lygmenyje priimamų sprendimų, kartais dėl labai sudėtingos ES institucinės schemos, kuri po 2008 m. krizės nacionalinių vyriausybių tarpusavio santykius iškėlė virš kitų tarimosi ir derėjimosi formatų.

Valstybės vis dar tebeišlieka svarbiausiomis tarptautinės sistemos veikėjomis. Būtent dėl to ES raida negali būti traktuojama, kaip tam tikra savieigai palikta neišvengiamybė, kadangi ją visų pirma apsprendžia valstybių narių nacionaliniai interesai, kitaip tariant, integracijos procesas priklauso visų pirma nuo laukiamų jo pasekmių valstybėms narėms (jei šios pasiryžo aukoti dalį suvereniteto integracijos vardan, vadinasi, tikėjosi iš to naudos). Būtent nacionaliniais interesais ir valstybių narių nenoru deleguoti suverenitetą viršvalstybinėms institucijoms galima paaiškinti visą eilę integracijos krizių ES raidos istorijoje, nuo vadinamosios tuščios kėdės krizės iki Konstitucijos Europai projekto žlugimo, įskaitant ir patį „Brexit”, ir būtent dėl to sukaupta ES raidos patirtis šiuo metu neleidžia daryti aiškių prielaidų apie tai, kaip ES vystysis per būsimus 60 ar netgi 10 metų.

Siūlomi problemų sprendimai yra netvarūs. Idėjos, kad egzistuojančios ES struktūros sugebės išgyventi ES dezintegracijos krizę (“viskas bus gerai ir viskas bus taip pat”) šalininkai užmiršta, kad istorija kartais mus “ištinka”. Natūrali savaeigė funkcinė arba sektorinė integracija yra įmanoma tik tuo atveju, kai valstybės narės (taigi, ir jų piliečiai) yra tvirtai įsitikinę, jog tolesnė integracija joms apsimoka, tuo tarpu “Brexit” aiškiai parodė, jog taip nėra.

Neoliberalios globalizacijos banga slūgsta pasaulinėms galioms, sukūrusioms egzistuojančią pasaulio tvarką, bandant keisti status quo, jų vyriausybėms pradedant kvestionuoti laisvos prekybos ir daugiašalio bendradarbiavimo formatus. Valstybių suvereniteto grąžinimo šalininkai (vadinkime juos euroskeptikais) stengiasi ignoruoti tai, kad per ES integracijos laikotarpį reikšminga dalis ES ekonomikų suaugo į vientisas rinkas. Jie taip pat stengiasi ignoruoti tai, kad pasitraukimas iš ES, kaip valstybių sąjungos, sumenkina valstybių suverenitetą, kaip galimybę turėti galią ir ja naudotis. Galiausiai, ES kompetencijų sumenkinimas iki laisvos prekybos erdvės tiesiog paskatins tolesnę ES dezintegraciją ir “Brexit” pasikartojimą, kai kiekviena silpniausia ir labiausiai politiškai, socialiai ar ekonomiškai pralaiminti valstybė, remdamasi vien savo nacionaliniais interesais, demokratiniu būdu pasitrauks iš ES.

Tokie mąstymo apie ES ateitį būdai veikiau naudingi biurokratiniam sprendimų priėmimui skirtinguose lygmenyse – europiniame ar nacionaliniame. Taigi, nei vienas iš šių ES problemų sprendimų variantų neduos patenkinamo rezultato, o juo labiau – nebus demokratinis. Dabartinės tarpvyriausybinio lygmens derybos dėl ES ateities yra pernelyg priklausomos nuo rinkiminių ciklų ir veikiausiai neduos tvaraus rezultato. Net ir pasitelkiant labiau technokratinį (neofunkcionalistinį) požiūrį, kuris integraciją visų pirma traktuoja kaip
savaeigį procesą iš sektorinės perspektyvos, kuomet persiliejimo (spillover) efektų dėka integracija vis plečiasi į naujas funkcines sritis ar sektorius, verta pripažinti, kad sektorinė integracija tiek anksčiau, tiek ir dabar ne tik plėtojasi, reaguodama į tam tikrus stimulus, bet ir periodiškai susiduria su tarpvyriausybiškumo diktuojamais iššūkiais. Šie iššūkiai savo ruožtu susiję su valstybių narių nacionaliniais interesais ir preferencijomis, kurios in corpore ir apsprendžia integracijos laipsnį (daugiau arba mažiau federalizmo, skirtingi integracijos greičiai ir pan.) bei pobūdį (integracija pagal sektorius). Taigi, būtina įvertinti, kad ES branduolio valstybės yra linkusios judėti tolesne integracijos kryptimi, o rytinės periferijos valstybės (Višegrado grupė) yra linkusios šią integraciją stabdyti. Tikėtina, kad šis susidūrimas gali reikšti kelių antrosios grupės valstybių pasitraukimą iš ES vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, ir norint prognozuoti ES ateitį bei identifikuoti jos keliamus iššūkius, visų pirma siūlytina atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės ES konsolidacijos vertinimo („viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“), taip pat aiškiai apibrėžti ir įvertinti valstybių narių, o ypač – jų grupių ar koalicijų interesus bei su tolesne ES raida susijusius lūkesčius, ir tik tuomet daryti (nebūtinai Lietuvai palankias, tačiau realistiškas ir objektyvias) išvadas apie tai, su kokiais iššūkiais tiek ES, tiek Lietuva realiai gali susidurti ateityje ir kokios strategijos turi būti pasirinktos šiems iššūkiams įveikti.

Trumpojo laikotarpio sprendimai Europai

Technokratinio požiūrio į Europos ateitį šiuo metu gali nebepakakti. Tokiu atveju politikos grąžinimas į viešąją diskusiją yra pagrindinis kelias visiems europiečiams kolektyviai išeiti iš krizės. Tačiau norint, kad diskusija tarp europiečių būtų prasminga, reikalingi tam tikri trumpojo laikotarpio sprendimai, įgalinsiantys šią diskusiją, pirmiausia
apimantys saugumo ir stabilumo klausimus. Pastarieji metai Europą privertė vėl ir vėl klausti savęs ne tiek ir visų pirma ne tiek kasdienių Sąjungos valstybių interesų derinimų klausimų, kiek vis dažniau stabtelėti ties gilesniais ir platesniais egzistenciniais klausimais.

Kas sieja Europos Sąjungos valstybes ir kas jas skiria? Koks gali būti jos vienijimosi pamatas? Ar užtenka ilgus metus deklaruotų pamatinių taikos ir susivienijusių šalių gerovės siekių, ar būtina „perkrauti“ šias nuostatas ieškant platesnių sutarimo rėmų? Kaip Sąjungos šalys gali atlaikyti tiek aštrėjantį išorinės spaudimą (globalizacija ir pabėgėlių krizė – tai tik du ryškiausi tokio spaudimo veidai), tiek plintančias vidines įtampas („Brexit“as, vadinamojo dešiniojo populizmo iššūkis, eilės, visų pirma, Vyšegrado valstybių atskiro kelio paieškos)?

Nuo pačios įsiliejimo į Europos Sąjungą kelio pradžios, kai narystė Lietuvoje buvo suvokiama kaip sugrįžimas į laikinai prarastą europinę erdvę ir jos moralinių nuostatų susigrąžinimas, ir tarsi savaime buvo vieningai suprantama, kad ši perspektyva per se yra tiek vertinga, kad neturėtų kelti didesnių klausimų.

Praktinis stojimo kelias rėmėsi didesnės, gilesnės integracijos siekiu, neretai atmetant ar atskirai neaptariant galimų tokios integracijos pasekmių Lietuvos žmonėms: siekiant laisvo darbo judėjimo neapmąstyti galimai emigracijos mastai, jų poveikis Lietuvos demografinei struktūrai, tad ir pačiai ateičiai; itin dažnai nugalėdavo ekonominis ar net išimtinai ūkinis integracijos aspektas; deklaraciją, jog europinė parama pasiekė kiekvieną Lietuvos šeimą, deja, sunku pagrįsti augančia šeimų ir regionų atskirtimi.

Įpusėjant antrajam Lietuvos kaip visateisės Europos Sąjungos valstybės dešimtmečiui Lietuva jau privalėtų būti pasirengusi narystę vertinti iš platesnės perspektyvos, matydama tiek savo interesą Europos Sąjungoje, tiek ieškodama savyje intelektualinių ir dvasinių jėgų prisidėti prie paties europinio projekto ateities.

1. ES periferijos stabilizavimas socialinių iššūkių kontekste

ES trumpuoju laikotarpiu reikia sukurti vadinamąjį socialinį ramstį (social pillar). Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis.

Bendros ES rinkos ir valiutos funkcionavimas turėjo savo socialinius kaštus, kuriuos mes stebime, kaip milžinišką darbo migraciją ES viduje, valstybių skolų krizę ir taupymo (valstybės funkcijų vadinamojo optimizavimo) (austerity) politiką. Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) branduolio šalyse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta: nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją. Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis.

Metas pradėti kovoti su viešųjų paslaugų lygio kritimu ir socialine dislokacija bei masine migracija iš periferijos į branduolį. Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis ir galimybėmis, metas ES lygmeniu skatinti tokias darbo formas, kurios leistų susirasti darbą savoje šalyje. Taip pat metas ES mobilizuoti savo investicijų priemones tam, kad stabilizuotume periferiją. Sukūrus kad ir laikinus sprendinius, sušvelninančius vieną pagrindinių ES kamuojančių krizių, galima toliau rimtai kalbėti apie ES ateitį.

2. ES plėtros idėjų revizija reformų laikotarpiu

ES turi permąstyti ir bent laikinai sustabdyti plėtrą į išorę, kol nebus išspręstos jos vidaus problemos. Vertinant konkrečiau, manyčiau, kad šiuo metu nėra aiški ne vien ES plėtros, bet ir pačios ES ateitis. Prieš pradedant diskutuoti dėl tolimesnės ES plėtros, iš pradžių būtina atsakyti į tokius klausimus, kaip ar ES turi plėstis ir ar gali plėstis, ar tos valstybės, į kurias siekiama plėstis, atitinka bent minimaliausius vertybinius, teisės viršenybės, žmogaus teisių ir mažumų teisių apsaugos principus ir pan.

ES plėtros kontekste egzistuoja trys kryptys: Balkanai, Turkija ir Rytų partnerystės šalys.
Vakarų Balkanų kryptis, tikėtina, gali sukelti mažiausiai problemų integruojantis į ES struktūras, jei neatsinaujins tarpetniniai konfliktai. ES šiuo klausimu yra davusi tam tikrų pažadų ir įsipareigojimų, ir ši plėtros kryptis turi būti tęsiama ir užbaigta.

Esama Lietuvos pozicija akivaizdžiai renkasi Rytų partnerystę prieš kitas plėtros kryptis, nes savo laiku prisiėmėme grandiozinių lyderystės regione ambicijų, ir, manyčiau, ne visai pamatuotai manome, kad Ukrainos narystė ES mus išgelbės nuo Rusijos grėsmės. Kita vertus, tokia perspektyva nuolat Lietuvą paverčia „vienos minties” (tikslesnis vadinamojo „vieno klausimo“) valstybe. Blogiausia yra tai, kad, agresyviai stumdama Ukrainos europinę kryptį, Lietuva be jokių intelektualinių, teorinių ir praktinių įrodymų tvirtina, jog, integravus į ES Ukrainą, ji gaus daugiau saugumo nuo Rusijos, o ES gaus rinkas. Susidomėjimas Ukraina ir reali (o ne juodai/balta) jos vidinių problemų analizė baigėsi tą pačią dieną, kai Lietuva nusprendė atstovauti bet kokio pavidalo Ukrainą ES formate.

Nėra aišku, ar, atstovaudama bet kokius interesus, Lietuva nedaro meškos paslaugos ES ir Ukrainos žmonėms. Tiesioginis Lietuvos indėlis į menkai tikėtiną Ukrainos integraciją turėtų remtis rimtais ir nepagražintais ekonomikos, politikos ir kitais tyrimais. Lietuva neišdrįsta savęs paklausti net to, kiek Rusijos ir Ukrainos konflikte yra vietos oligarchų sukeltų įtampų.

Dabartinis Turkijos režimas neleidžia mums net diskutuoti apie greitą jos integraciją į ES. Savo ruožtu Turkija yra viena svarbiausių NATO narių ir tai sukelia papildomų įtampų, apie kurias Lietuvoje bent jau viešai nekalbama.

Užšaldę narystės ES aspiraciją iki ES reformuosis, bus sustabdytos ir ksenofobinės baimės ir bet kokia diskusija apie ES ateitį įgaus prasmingesnę formą, nes bus labiau aišku, apie kokią ES erdvę mes kalbame.

3. ES sienų saugumas ir tarpusavio solidarumas

Lietuva privalo išlaikyti balansą tarp europinės ir euroatlantinės krypties. JAV užsienio politikos prioritetai pastaruoju metu išgyvena koncentravimosi krizę – JAV
tiesioginiai ekonominiai interesai reikalauja sustiprinti dėmesį Rytų ir Pietryčių Azijai. Tuo pat metu agresyvi Rusijos užsienio politika verčia dalį dėmesio skirti Rytų Europai. JAV ne kartą yra viešai išreiškusi nusivylimą didžiųjų Europos valstybių atmestinu požiūriu į gynybos finansavimą. JAV siunčia signalus, kad Europa privalo perimti didesnę dalį savo
gynybos naštos.

Lietuva privalo dalyvauti šioje diskusijoje ir sukurti situaciją, kad ES kuriami investicijų į gynybą resursai papildytų Europos ir Lietuvos saugumą. Taip pat, žinant kad ne
visos ES valstybės yra NATO narės, ES narių įsipareigojimai kolektyviniam saugumui nėra jokia grėsmė NATO vaidmeniui, o veikiau tai yra vienas kitą papildantys veiksniai.

Lietuva turi suprasti, kad ji gyvena Europoje, ir politinis nestabilumas kartu su konfliktais Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra ir ją veikianti bėda. Lietuva privalo stengtis remti visas iniciatyvas, kurios padėtų stabilizuotų padėtį šiuose regionuose. Lietuva turi stengtis pabėgėlių krizę ir masinę migraciją iš Afrikos žemyno suprasti kaip politikos (tame tarpe ir ES vykdomos Bendros žemės ūkio politikos) pasekmę, taigi, kaip spręstiną problemą, ir atsisakyti paversti šių problemų sprendimą kultūrinėmis, gyvenimo būdo ar įsitikinimų problemomis.

Lietuva turi prisiimti savo ekonominiams ir finansiniams ištekliams adekvatų pabėgėlių krizės sprendimo indėlį ir jį vykdyti, suprasdama, kad Lietuvai ES problemos turi
būti pačios Lietuvos problemos. Tik taip mes galime tikėtis solidarumo, kai jo prireiks mums.

Lietuva ES lygmeniu turi stengtis, kad ES taptų stabilizuojančia jėga, skatinančia tvarų socialinį bei ekonominį vystymąsi ir žmogaus teisių bei teisinės valstybės instituto plėtrą. ES, remdamasi šiomis nuostatomis, turi plėsti investicijas į Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų valstybių programas, taip skatindama politinį, ekonominį ir socialinį stabilumą. ES taip pat privalo peržiūrėti savo prekybos politiką, kuri kartais užkerta kelią šių valstybių tvariam vystymuisi. Bet kokia ES parama turi būti siejama su ES puoselėjamų vertybių laikymųsi.

Vidutinio ir ilgojo laikotarpio sprendimai Europai

Europinėse institucijose vyraujantis technokratinis požiūris ilgainiui pradėjo kelti demokratijos deficito ES problemą. Šis požiūris neretai dominuoja ir keliant klausimus dėl ES ateities bei diskutuojant apie ES ateities scenarijus. Tačiau, egzistuojant visai eilei problemų, o ypač ilguoju laikotarpiu, technokratinio požiūrio, kuris iš principo remiasi prielaidomis apie savaeigę europinių institucijų funkcionavimu paremtą tolesnę ES integraciją, nebepakanka. “Brexit”, smarkiai radikalėjančios valstybių narių politinės konsteliacijos ir vis didėjantis piliečių nusivylimas ES projektu skatina naujai pažvelgti į kylančius iššūkius, dėmesio centrą nuo egzistuojančių sprendimų priėmimo formatų perkeliant link platesnio dalyvavimo, visuomenės įgalinimo ir demokratijos stiprinimo įvairiuose lygmenyse.

Konkrečiau problemą galima apibrėžti kaip vis didėjantį atotrūkį tarp biurokratijos ir demokratijos, biurokratijai jau nebeesant demokratijos įtvirtinimo priemone, o galiausiai tampant savaiminiu tikslu. Sprendimų priėmimo prerogatyva vis labiau tolsta nuo pilietinės visuomenės, biurokratijai monopolizuojant šią svarbią funkciją.

Egzistuojant tokiai situacijai, europinėms institucijoms prarandant piliečių pasitikėjimą, bet kokių (trumpojo, vidutinio ar ilgojo laikotarpio) problemų sprendimai tampa komplikuoti, nes jie paprasčiausiai stokoja legitimumo. Šiai situacijai pakeisti būtina ieškoti būdų, kad valstybių narių piliečių balsas būtų išgirstas, ieškoti naujų diskusijų ir sprendimų priėmimo formatų ir visuomenės įgalinimo formų

4. Demokratinio sprendimų priėmimo formatų įtvirtinimas ES lygmeniu

„Brexit” krizės akivaizdoje visų pirma derėtų šnekėti ne apie tolimesnę sektorinę integraciją su visomis iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis (konsolidacija, funkcinė plėtra, konvergencija ir pan.), o visų pirma apie vertikalią integraciją arba kitaip – ES institucijų ir valstybių narių kompetencijų pasiskirstymą bei galių santykį, federalizmo/tarpvyriausybiškumo laipsnį ir santykius tarp pačių valstybių narių. Būtent dėl šių klausimų kyla daugiausia nesutarimų tarp valstybių narių, būtent šios problemos riboja jų konsolidaciją (kuri vyksta tik tol, kol valstybės narės ją suvokia esant joms naudingą) ir būtent šie klausimai yra keliami aukščiausiu lygiu, diskutuojant dėl ES ateities.

Jokie ES ateities vertinimai ir prognozės nėra įmanomos, jeigu į ES žvelgiama tik kaip į visumą ar duotybę, atmetant nacionalinius valstybių narių interesus, jų preferencijas integracijos turinio ir apimties, galių pasiskirstymo, koalicijų ir kitus aspektus. Kita vertus, diskutuojant apie šiuos klausimus, būtina atsižvelgti į valstybių narių vidaus specifiką, visų pirma akcentuojant demokratinius procesus ir piliečių dalyvavimą politinių sprendimų priėmimo procesuose.

Dabartinėje ES institucinėje sąrangoje tolesnė integracija būtų žalinga, kadangi tos integracijos formos nekontroliuotų europiečių valia. Todėl metas grįžti į pradžią ir atgaivinti ES Konstitucijos idėją, tačiau šį kartą diskusiją apie ją paversti demokratine visų europiečių rinktų atstovų diskusija dėl ES ateities, ES galių ir kompetencijų, sprendimų priėmimo formos, santykio tarp nacionalinių valstybių ir europinių institucijų. Metas leisti europiečiams savo likimą spręsti kartu — metas demokratijai Europoje.

Iki šiol visi bandymai sukurti Konstituciją buvo bevaisiai – valstybės narės ir jų vyriausybės, pasiekę susitarimus su didžiosiomis Europos partijomis, atsimušdavo į populiarų ir masinį pasipriešinimą šalyse, kuriose šis ankstesnis dokumentas tapo demokratinių diskusijų objektu.

Metas europiečiams kartu rinkti savo atstovus į konstitucinį susirinkimą, kuriame būtų atstovaujamos visos įmanomos nuomonės apie Europos ateitį. Šiems atstovams derantis ir ginčijantis, turint įvairiausias, net ir labai skeptiškas ES atžvilgiu nuomones, konstitucinis dokumentas veikiausiai nebūtų toks, kokio norėtų visi, tačiau toks, kokiam pritartų dauguma europiečių.

Visgi Europos Konstitucija galėtų pasitarnauti kuriant ES ateitį, apibrėždama ES ir valstybių narių suverenitetų ir kompetencijų santykį, ES ateityje vykdomas funkcijas bei tai, kas būtų paliekama valstybių narių kompetencijai. Šis demokratiškai parengtas dokumentas, turintis daugumos europiečių pritarimą, būtų tvirtinamas referendumais valstybėse narėse ir tokiu demokratiniu būdu būtų galima surasti sutarimą dėl Europos ateities Tai būtų pirmasis žingsnis grąžinant (o iš tiesų – pirmą kartą sukuriant) tiesioginį demokratinį legitimumą Europos projektui.

Skaityti straipsnį

2017-11-09 spaudos konferencija Seime

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

10 lapkričio, 2017

Vakar Seime buvo pristatytas pirmasis Socialinių įmonių koncepcijos variantas. Spaudos konferencijoje dalyvauja Lietuvos neįgaliųjų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė, Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkas Justas Džiugelis ir Aušra Maldeikienė.

 

Skaityti straipsnį