MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

3232

„Kai viską, net gyvenimo sėkmę, matuoji pinigais, esi pasmerktas“: interviu Valstiečių laikraščiui

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

vasario 20, 2017

Šis Interviu Valstiečių laikraščiui publikuotas 2017 m. vasario 15 dieną.

Šiemet švęsdami Vasario 16-ąją turbūt jau svarstysime, kaip šią šventę pasitiksime po metų, kai minėsime nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų. Valdžia rengia šių iškilmių programą, ir kone svarbiausiu akcentu tampa paminklai – jų planuojama pastatyti apie 60. O gal valstybės šimtmetį pagerbti derėtų visai ne paminklais, o, pavyzdžiui, teisingesne mokesčių sistema ar socialine ir ekonomine reforma, kurios naudą pajustų vis didėjanti į skurdą varoma visuomenės dalis? Jūsų, ekonomistės ir politikės, manymu, koks būtų geriausias jubiliejinės Vasario 16-osios įprasminimo būdas?

Viską žymėti paminklais, manau, prasta praktika, ypač kai jų sąrašas be galo ilgas. Užtektų gražaus paminklo Jonui Basanavičiui. O Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo, manau, išvis nereikėtų sieti su valstybės šimtmečio minėjimu: pagaliau reikėtų sutvarkyti tą erdvę ir baigti spekuliuoti šia tema, nes ją vis prie kokios nors progos prikabina.

Kaip reikėtų šią sukaktį paminėti? Sąžiningesnė ir teisingesnė mokesčių sistema būtų nuostabu, bet pradžiai užtektų bent jau pažadėti, kad visi valstybei atstovaujantys žmonės nemeluos, kalbės sąžiningai ir neseks pasakų, kurias mes nuolat girdime. Kad, pavyzdžiui, valdžios žmonės piliečiams ramiai pasakytų – taip, jums sunku gyventi, ir mes bandysime tokią padėtį keisti.

Ir kad nebūtų taip, jog vieną dieną pažada stengtis didinti atlyginimus, o kitą – atsisako valstybės pareigūnams ir tarnautojams didinti bazinį algos dydį arba pasako, kad stengsimės grąžinti emigrantus, kursime jiems darbo vietas, o kitą dieną pasikviečia į Lietuvą darbuotojus iš trečiųjų šalių, nes nenori kelti atlyginimų. Jei tokie dalykai baigtųsi, būtų puiku.

Prieš 99 metus buvo pradėti kloti nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatai. Jei valstybė – tautos namai, neišvengiamai kyla klausimas, kas juose vyksta, jeigu po šimto metų iš jų pabėgo ketvirtadalis tautos? Regis, nėra nei karo, nei maro, nei bado… Ką statytojai padarė ne taip?

Manyčiau, statytojai nesuprato, kad valstybės pamatai turėtų būti klojami ne ant godumo ir noro sugrįžti į praeitį. Pabrėžiamas bukas individualizmas, sėkmės istorijos siejamos su žmogaus turimų pinigų kiekiu. Ir kartu net tyčiojamasi, rodoma visiška nepagarba tiems, kurie pavyzdžiui, moko vaikus, gydo mus, kurie sutinka dirbti įvairų sunkų darbą viešajame sektoriuje, kaip, pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai.

Valstybė prasideda nuo to, kad žmonės, kurie visuomenei aukoja savo gabumus – tokiam darbui paprastai reikia gero išsilavinimo ir neprastų gebėjimų, nebūtų žeminami. Nes valstybė nėra verslas. Valstybė – tai žmonės, tai mes visi.

O gal kažką ne taip daro patys šių namų gyventojai? Maironis 1920-aisiais kūrė: „Lietuva – didvyrių žemė/Mūsų giedama seniai;/Bet iš tos didybės semia/Savo naudą tik velniai.“ Ar toks nusivylimas tepraėjus vos porai metų nuo valstybės atkūrimo nesugrįžta aidu ir po Kovo 11-osios, kai per kiekvienus rinkimus skaudžiai nuskamba: visi jie vagys, nėra ko rinkti?

Ne. Aš manau, kad dauguma žmonių yra dori ir nuoširdūs. Bėda kita: jeigu , tarkime, gaunantieji tas pačias pajamas moka labai skirtingus mokesčius, jei vienos ekonominės veiklos iškeliamos į padanges, o kitos žeminamos, žmonės iš tikrųjų pradeda jaustis nesaugūs, ima ieškoti „skylių“ ir jų randa.

Pati sistema turi būti maksimaliai teisinga. Visiems vienoda. O kai ji kiekvienam vis kitokia, žmonės praranda savo gyvenimo orientyrus.

Įvairiomis progomis prisimenami šv. Augustino žodžiai „Valstybė be teisingumo tėra plėšikų gauja“ verčia svarstyti, ar iš tiesų turime tikrą, o ne imituojamą valstybę, tikrą teisingumą ir kas iš tiesų yra tie plėšikai? Ką į tokį klausimą atsakytų ekonomistai?

Deja, mūsų valstybė pastatyta ant melo pamatų. Mes jau pasiekėme lygį, kai vienas iš Seimo vadovų, vadovaujančios frakcijos lyderis, net nesupranta, kad pilnus kampus primelavęs praranda žmonių pagarbą.

Kas yra tie plėšikai? Šiuo atveju, manau, plėšikas yra kiekvienas, kuris prabudęs ryte pirmiausia ima galvoti ne apie kitus, ne apie savo vaikus, tėvus, kolegas, o apie save: ar man šilta ir gera? Jei mes pagalvotume, ar šilta ir gera tiems, kurie šalia mūsų, pavyzdžiui, mūsų kaimynams, vienišiems senukams mūsų laiptinėje, pradėtume keistis ir keisti. Dauguma senyvo amžiaus žmonių kenčia ne dėl skurdo, o dėl vienatvės. Jie tiesiog apduję nuo tos šiurpios vienatvės.

Jei išmoktume pamatyti, išgirsti juos, pasidalyti savo šiluma, jos būtų daugiau abiem pusėms. Aš netgi galiu pasakyti, kad tam, kuris duoda, yra visada geriau. Galimybė duoti – viena didžiausių dovanų žmogui. Tad kai ši šalis supras, kad tikrieji laimingieji yra tie, kurie DUODA, o ne tie, kurie TURI, tai plėšikų joje jau bus mažiau.

Šį klausimą užduoda vienas „Valstiečių laikraščio“ skaitytojas: „Tarptautinio valiutos fondo statistika rodo, kad Lietuvoje sukuriamo bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, viršija analogišką rodiklį Latvijoje, Lenkijoje ir netgi Estijoje. Lenkiame ir Portugaliją, Graikiją, Balkanų šalis, Vengriją. Tačiau minimali mėnesinė alga, vidutinė alga ir vidutinė pensija, palyginti su šiomis šalimis, yra mažiausi. Išvada viena: valdžia nesugeba, o gal nenori tinkamai administruoti valstybės…“ Ką į tai atsakytumėte?

Žmonės į valdžią išsirenka labai daug tokių, kaip ponas Ramūnas Karbauskis ir jo bendražygiai. Verčiau pasižiūrėtų, kiek tarp jų yra verslininkų. Verslininkai į Seimą eina, kad susitvarkytų savo verslo reikalus. Juos renkantys žmonės kažkodėl tiki, kad jeigu į valdžią ateis verslininkai, jie būtinai su jais pasidalys. Tačiau jeigu jie būtų tie, kurie dalijasi, būtų tą darę ir ligi tol. Jie būtų dalijęsi pelnu su savo darbuotojais.

Seimas yra ne ta vieta, kurioje atstovaujama verslui. Jame atstovaujama visuomenei. Kartais verslo interesai labai gražiai dera su darbuotojų interesais, o kartais verslas paprasčiausiai yra įteisintas plėšimas. Tą patį galima pasakyti, kai žmonės gauna neadekvačiai mažas algas arba kai verslas, kaip Lietuvoje gana įprasta, funkcionuoja biudžeto pinigais. Tokių „verslų“ Lietuvoje – pilni pakampiai.

Eksperimentai su verslininkais Seime Lietuvoje labai seni. Renkančiųjų juos logika yra maždaug tokia: jau tiek daug jis turi, kad ir vaikų vaikai aprūpinti, todėl jis nevogs. Jeigu išrinksim, tai ir mums duos. O jeigu ateis nuogas basas, vienintelis jo tikslas bus prisivogti. Tokia logika atskleidžia žmogaus suvokimą apie pasaulį, kuriame tikrai ne visi apakę nuo noro turėti. Daugybė žmonių turi gerokai didesnių ambicijų – padėti kitiems.

Tai suvokia senos ir didelės civilizacijos. Tarkime, Kinijoje mokytojai irgi negauna kosminių pinigų, nebūna turtingi, bet visuomenėje jie labai gerbiami žmonės. Nuo amžių kinai, tardami „laoši“ (mokytojau), truputį nulenkia galvą, parodydami savo pagarbą, nes šitas žmogus savo išsimokslinimą, savo talentą paaukojo tam, kad mano vaikas būtų šviesesnis, mano šalis būtų turtingesnė.

Kada jūs girdėjote Lietuvoje pagarbų atsiliepimą apie mokytoją? Dažniausias atsakymas būtų toks: jie šito išvis neverti. Ir paskui paprastai būtų pateiktas koks nors kvailas pavyzdys apie kokį nors mokytoją. Visa tokio mąstymo logika iš tikrųjų atskleidžia, kad net nesuprantama, jog siekis šalyje turėti gerų mokytojų turėtų remtis ne pinigais, o didele pagarba šiam darbui. Kai darbas bus gerbiamas, jį rinksis žmonės, galintys gerai jį dirbti. Bet kai tu ir negerbi, ir dar jiems nemoki, tai viskas galų gale baigiasi chaosu.

Daugelis iki šiol prisimena aforizmu tapusį akademiko Eduardo Vilko atsakymą į klausimą, kada pagaliau pradėsime gyventi geriau: „Praėjus trejiems metams po to, kai pradėsime dirbti.“ Turbūt šiandien daugelis papurtytų galvą: akademikas klydo. Lietuvoje gali daug dirbti ir vis tiek skursti. Koks, jūsų požiūriu, galėtų būti teisingas atsakymas į tą patį klausimą?

Aš ir tada dėl tokio teiginio jam oponavau, ir dabar galiu pakartoti, kad tai – visiškai nesąmonė. Gyvenimas nėra teisingas: neretai tie, kurie sunkiausiai dirba, uždirba mažiau. Ypač tie, kurie labai sąžiningi, kurie nuolankiai vykdo visas užduotis, neatsisakydami viršvalandžių, primestų pareigų. Tarkime, mokytojas, kuris pernelyg nesistengs per pamokas, o po pamokų darbuosis korepetitoriumi ir mokys papildomai, galiausiai uždirbs daugiau už tą kolegą, kuris savo darbą dirbs iš širdies ir vaikus klasėje išmokys kaip reikiant.

Lietuvos žmonės labai mėgsta šūkius, bet nesivargina pasvarstyti, kokia jų prasmė, kokie niuansai, kaip juos galima įgyvendinti. Lietuviams iš tikrųjų trūksta mokytojų, kurie nuo vaikystės juos vestų ne testų sprendimo, o mąstymo keliu.

Logika, kad tavo darbo kiekis tau duos kokį nors rezultatą, yra absurdiška. Visada labai svarbu, ką tu dirbsi. Sakykime, vienuoliai ir vienuolės, nelaukdami jokio atlygio, gali dirbti itin didelės dvasios jėgų reikalaujančius darbus, aukotis, net padėti žmonėms kilniai pasitikti mirtį. Jie negaus pinigų, bet gaus dvasios ramybę, dalijimosi dovanas.

Kai viską, net gyvenimo sėkmę, matuoji pinigais, esi pasmerktas. Ir laiminga ta visuomenė, kurioje žmogaus darbas įprasminamas, kur tavęs neniekina, kad nesi gražiai apsirengęs, kad tavo paltas ne toks gražus. Kurioje tau dėkoja už tai, ką darai ne sau, o bendruomenei ir artimiesiems. Kur šio pasaulio grožis pasirodo močiutės, kuri sutvarko kiemą ir pasodina jame gėlių, o ne vadinamosios gražuolės su neaiškia praeitimi ir neaiškia ateitimi, pavidalu

Skaityti straipsnį

9453

Procedūrinės moralės laidotuvės

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

vasario 16, 2017

Šitas ilgokas tekstas apie gyvenimo Seimo nario kailyje ypatumus 99-aisias laisvos Lietuvos metais yra mano antrasis sveikinimas su Vasario 16-ąja.
Vakar sąmoningai (VISIŠKAI SĄMONINGAI IR APSVARSČIUSI) pažeidžiau dar pernai metų pabaigoje Etikos ir procedūrų komisijos nustatytą reikalavimą kas bebūtų dalyvauti Seimo komitetų posėdžiuose. Nedalyvavau, nes buvau užimta darbais, kurie, mano galva, dešimtys kartų svarbesni mano Tėvynei, nei dar vienos n-tosios įstatymo pataisos (beje, dažnokai neaišku, kieno inicijuotos ir kam tarnaujančios) aptarimas.
Tada Etikos ir procedūrų komisijos nusprendė, kad Seimo nariai, dalyvaudami susitikimuose su rinkėjais ar kituose renginiuose Seimo komitetų laiku, šiuos posėdžius praleidžia be svarbios pateisinamos priežasties. Nutarimas buvo grindžiamas Konstitucinio Teismo pasisakymu, kad pagrindinė Seimo nario pareiga yra dalyvauti Seimo posėdžiuose. Tegul. Aš nedalyvavau. Gali sumažinti atlyginimą. Gali pasmerkti ar kitaip kaip nors linčiuoti. Mano sąžinė man visada buvo ir bus svarbesnė, nei kokie nors instruktažai ar kvailos direktyvos.
Manau, kad pagrindinė Seimo nario pareiga yra visur ir visada atstovauti savo valstybę ir bandyti padaryti ją sąžiningesne bei visiems teisinga pagal aiškiai identifikuojamas gyvos sąžinės normas. Atėjau į Seimą kalbėti vardu didelės dalies tų, kurie kasdien ilgus metus mokosi, dirba, aukoja save valstybei, vardu tų, kurie nesidraskydami dėl algų tarnauja mūsų šaliai, bet vis dažniau ir dažniau paliekami už sąžiningos politinės ir pilietinės konkurencijos durų. Kalbėti vardu tų, kuriems primeta dideles prievoles, bet pamiršta duoti instrumentus nurodymams vykdyti. Kalbėti vardu tų, kurie priversti emigruoti, netenka darbo, netenka tikėjimo sąžininga politika, nes valstybėje įmanoma net tokia situacija, kai nieko, absoliučiai nieko nereiškianti „diva“ drįsta eiti į Seimą, o ją atsivedęs senstelėjęs gerbėjas taip spjauna į veidą dorajai išsilavinusiai Lietuvos jaunimo (ir ne tik jo) daliai, šiuo ir kitais savo poelgiais demonstruodamas, kas jo ir jo gerbėjų galva, yra šios šalies prioritetas. Aš atstovauju kitokioms vertybėms ir nekalbu apie abstrakčią darną, aš kalbu apie sąžinę ir protu bei skaidria morale pagrįstą pagarbą sau, bendruomenei ir valstybei.
Taigi, vakar turėjau du susitikimus su akademine jaunuomene ir jų dėstytojais bei dalyvavau šventinėje ceremonijoje, kur du iš trijų mano padėjėjų gavo savo anksčiau apgintų daktaro laipsnių diplomus.
Jie ir kiti tą dieną Vytauto Didžiojo Universitete už akademinius pasiekimus apdovanoti, pagerbti žmonės yra tikrasis Lietuvos elitas, kuriam tarnauti esu pašaukta savo tikėjimo Lietuvos valstybės ateitimi. Aš važiavau jiems padėkoti ne tik savo, bet ir savo atstovaujamos tautos vardu.
Diena prasidėjo KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete diskutuojant, ar politinė etika lygi politinei moralei. Jei sutarsime, kad politinė etika — tai visų tų anksčiau minėtų procedūrų prioritetas prieš sąžinę ir protą, jei sutarsime, kad suderintos kojinės ir etiketo išmanymas yra daugiau už gebėjimą suvokti moralės dilemas, ieškoti sąžiningų atsakymų į kasdienius mąstančio žmogaus dvasios kančių klausimus, tada taip, etika svarbiau. Jei remsimės morale, tai procedūrinė etika dažnai, labai dažnai pasirodys tiesiog moralės žudikas.
Politiko moralė visada turi remtis paieška atsakymų į tuos klausimus, kurie dar nesuformuluoti jau kirba tautos širdyje, jos dvasioje. Jo pareiga ieškoti žodžių ir kelių, kurie padėtų išbristi iš nevilties niekada to nevilties kelio neapšviečiant tuščiomis vadinamojo pozityvaus mąstymo lemputėmis, kurios tėra ignis fatuus, žaltvykslės mirties alsavime. Jo pareiga kalbėti tiesiai, kalbėti gal ir žiauriai, kalbėti suvokiant, kad tas, kuris kankina ir smurtauja dažniausiai yra didžiausia auka, bet vis dėlto sugebėti rasti pusiausvyrą ir nenugrimzti į saldų visokeriopos gėrystės ir kvailokų šypsenų lauką ir nepamiršti aukų.
Po to buvo susitikimas su Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedros bendruomene apie socialinio darbo profesijos iššūkius. Taip, šitie žmonės yra (turi būti) tikrosios gėrio jungtys, bet itin dažnai man atrodo, kad jie turi padėti ne tik kenčiantiems, atstumtiems, atskirties prislėgtiems, padėti ne tik sau, kad realiai galėtų atlikti savo prievoles, bet padėti ir visai visuomenei. Jie gali padėti mums pamatyti save. Ir tai didžioji šalutinė jų darbo prasmė.
Taigi, aš didžiuojuosi jumis, Laurynai ir Aiste. Aš gėriuosi visais tais jaunais žmonėmis, kurie tokiomis atšiauriomis akademinės erdvės sąlygomis siekiate žinių ir mokate dalintis.
Nedrįsau vakar per ceremoniją prieiti prie už akademinius pasiekimus apdovanotos merginos neįgaliojo ratukuose. Pabijojau būti ne taip suprasta, bet mano širdis buvo su ja. Ypatingos sėkmės ir Dievo palaimos Tau.
P.S. Vakar, kaip mane informavo žurnalistai, čia minima Etikos ir procedūrų komisija svarstė „darbo“ žmonių iš Suvalkų ir Viduklės laiškus, kuriuose piktinamasi mano viešai dėstoma pozicija vadinamuoju R. Karbauskio ir G. Kildišienės klausimu. Nesu tų laiškų mačiusi, apie posėdį informuota nebuvau, tad plačiau pakomentuosiu, kai turėsiu daugiau informacijos. Bet taip, manau, jog minėti žmonės yra Lietuvos politikos gėda.

Skaityti straipsnį

1979

Nežinomų žvėrių medžioklė darnos giriose

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

gruodžio 13, 2016

Šiandien naują savo šalies Vyriausybę palydime medžioti Lietuvos ateities. Deja, net po to, kai kelis kart sąžiningai perskaičiau Vyriausybės programą, negaliu pasakyti, ką konkrečiai darnos giriose persekios šitos moterys ir šitie vyrai.

Iki rinkimų Valstiečių ir žaliųjų programose ir kalbose vyravo du žodžiai – pokyčiai ir darna. Dabar matau vieną – darna. Tekste įvairiuose kontekstuose jis paminėtas net 112 kartų, tad tampa savotišku raktu, kuris privalėtų spręsti esmines Lietuvos gyvenimo problemas. Vis dėlto, ar 100 kart pakartojus šokoladas, tikrai taps saldu? Ir ar kiekviename puslapyje minint darną, šiuo matyt gražiu žodžiu išspręsime esmines Lietuvos problemas?

Ar tikrai gali ką nors sumedžioti, jeigu nežinai, ką medžioji? Tikrai niekada negaudžiau žvėrių miškuose ar stepėse, tačiau ilgus metus mokiausi sekti mąstymo gijas, tad žinau, kad jeigu nežinai, ką pasakyti, tai kalbi ir rašau daug, nuolat kartoji kokį nors užkeikimą ir taip tikiesi, jog niekas nepastebės, kad šiandien nelabai turi, ką pasakyti. Taip kartais atsitinka kiekvienam, ir taip, bijau, šį kartą atsitiko mūsų laiminamai Vyriausybei. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2744

A. Maldeikienė. Kaip nusipjauti galvą?

#išsaugokgalvą, #Maldeikienė, Žiniasklaida ir aš

spalio 31, 2016

Žinant, kad minimali alga Lietuvoje šiuo metu sudaro 380 eurų, tai, žinoma, skamba neblogai. Tiesa, norėdami tokią algą uždirbti Universitete baigę mokyklą dar privalote studijuoti apytikriai 11 metų, parašyti daktaro disertaciją ir laimėję konkursą tapti dėstytojais.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/a-maldeikiene-kaip-nusipjauti-galva.d?id=72703830

Skaityti straipsnį

2341

Kaip nusipjauti galvą?

#išsaugokgalvą

spalio 30, 2016

Ar sutiktumėte valandą dirbti už 3,57 euro? Ir per mėnesį į rankas gauti net 515 eurų? Žinant, kad minimali alga Lietuvoje šiuo metu sudaro 380 eurų, tai, žinoma, skamba neblogai. Tiesa, norėdami tokią algą uždirbti Universitete baigę mokyklą dar privalote studijuoti apytikriai 11 metų, parašyti daktaro disertaciją ir laimėję konkursą tapti dėstytojais.

Nebijokit, konkursai nebus labai rimti. Priešingai, nei Vakarų Europoje ar JAV, kur į dėstytojo vietą kandidatuoja dešimtys ar net šimtai mokslininkų, Lietuvoje konkursai, kuriuose daugiau, nei vienas kandidatas, retenybė. Palaipsniui retenybe bendrai tampa jaunesnis, nei 50 metų. dėstytojas, kuriam Universitetas yra jo tikroji darbovietė. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

7946

Per brangus gyvenimas: kieno galioms jį pakeisti?

#darbasTaryboje, #išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Politine programa

birželio 30, 2016

Lietuviškasis Occupy Wall Street (toliau OWS) daugiaprasmiu vardu „Gyvenimas per brangus“ prasidėjo praėjus beveik penkeriems metams nuo tos 2011-ųjų rugsėjo 17-osios, kai taupymo politikos prislėgti vienos iš labiausiai  išsivysčiusių pasaulio valstybių piliečiai pasakė, kad nebenori taikstytis su socialine ir ekonomine nelygybe. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

15524

Kur tėvų streikas?

#išsaugokgalvą, #Maldeikienė, Įžvalgos, Video

vasario 19, 2016

Vakar dalyvavau Andriaus Užkalnio laidoje, kur daugiausia kalbėjome apie artėjantį mokytojų streiką.

Laidos įrašą galite rasti čia:
http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/ramanauskas-uzkalnis-plius/ziurek-a-uzkalnis-plius-23

Esminis klausimas, kuris aptariamų streikų kontekste turėtų būti nagrinėjamas viešojoje erdvėje, — kas kenčia dėl esamos padėties, kai mokytojai žeminami ir moraliai, ir finansiškai? Mąstant nuosekliai — tik vaikai.

O dabar pagalvokime, kas tokiu atveju turėtų streikuoti? (daugiau…)

Skaityti straipsnį

9332

Otai su baravykais kaip empatijos matas

#išsaugokgalvą, Įžvalgos, Žiniasklaida ir aš

sausio 21, 2016

Antradienį dalyvavau Andriaus Užkalnio laidoje, kaip ten įprasta kalbėjome apie pastarųjų dienų aktualijas. Pagrindinis klausimas — ką reikėtų daryti, kad išvengtume tokių tragedijų, kokia įvyko metų pradžioje Kėdainiuose.

Tikrai žinau, ko NEREIKIA daryti, kad tragedijos, kai nuo prasto išsilavinimo, socialinių įgūdžių stokos, dvasinio abuojumo ir, tikėtina, alkoholinės abstinencijos apdujęs žmogus muša žmoną ir žudo savo vaikus, nepasikartotų. (daugiau…)

Skaityti straipsnį