MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

2243

Aušra Maldeikienė atsigręžė į Seimo ūkininkus, kurie „vaidina nabagėlius“

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

kovo 14, 2017

Seimo narė Aušra Maldeikienė pirštu rodo į parlamentarus ūkininkus, kurie metines pajamas iš ūkio skaičiuoja milijonais eurų, tačiau naudojasi ūkininkams taikomomis mokestinėmis lengvatomis ir šias lengvatas ketina įtvirtinti iki gyvenimo galo.

Politikė užsiminė apie kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad Seimo nariai negalėtų kartu gauti pajamų iš Seimo nario algos ir iš ūkio. Antradienį spaudos konferencijoje A.Madeikienė teigė, kad nemaža ūkininkų dalis yra ne tik pasiturintys, bet ir labai turtingi, valdo didžiulius žemės plotus. Kaip pavyzdį ji pateikė Seimo narį konservatorių Kazimierą Starkevičių. Politikė įvardino, kad jis valdo per 400 ha žemės ir neketina nusišalinti nuo balsavimo Seime, kuris susijęs su ūkininkams taikomomis lengvatomis.

Pasak politikės, visi Seime sėdintys ūkininkai privalo nusišalinti, kai Seimas svarstys lengvatų taikymą šiai žmonių grupei. „Valstiečių“ partijos vedlys ūkininkas Ramūnas Karbauskis žada atsitraukti nuo šio klausimo svarstymo. „Turėtume įdėmiai sekti, ar jie nedaro pagalbos sau“, – sakė Mišriai Seimo narių grupei priklausanti A.Maldeikienė.

Politikė mano, kad reikia inicijuoti kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl tų Seimo narių, kurie kartu yra ir ūkininkai, ir gauna išmokas. „Konstitucija aiškiai ir tiksliai sako, kad Seimo narys privalo gyventi iš tų pajamų, kurias jis gauna Seime“, – sakė politikė.

„Galų gale kai yra tokios sistemos, į politinę valdžią ateina tie, kurie visą laiką iš mokestinių lengvatų išlošia ir jie tas mokestines lengvatas įtvirtina iki gyvenimo galo“, – kalbėjo A.Maldeikienė ir teigė, kad tai įrodo ir K.Starkevičiaus kalbos. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

10929

Kovo 11- osios sonatinis allegro arba Kaip sunaikinti laisvę nemokšų rankomis

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

kovo 13, 2017

Kovo 11- osios sonatinis allegro arba Kaip sunaikinti laisvę nemokšų rankomis

Įžanga

Kovo 11-oji man visada asocijuojasi su konjaku. Kai aną dabar jau ganėtinai tolimo kovo vakarą tuometinėje Aukščiausios Tarybos salėje nukrito okupanto vėliava, kilniausias gėrimas namuose buvo seno gero konjako butelis, tad visi jo ir paragavome. Tada meilė Tėvynei, aplinkiniams, žmonėms, kurie balsais ir parašais patvirtino tą širdyse augintą ir nešiotą laisvę, buvo tokia visaapimanti, tokia kupina džiaugsmo ir skaidrios šviesos, kad širdis įveikė protą. Atrodė, amžiams.
Vis tik prasminga meilė auga tiesoje: pradžioje akla, ilgainiui ji atsiveria ir vidinei kančiai, ir prieštaravimams, ir žmogiškam trapumui. Ir jokio skirtumo, ar kalbame apie dviejų žmonių santykius, ar apie meilę savo kraštui, jo žmonėms, ar netgi keistoką jausmą, kurį savyje aptikau visai neseniai — meilę pačiam gyvenimui su visa jo kalvota įvairove.
Tačiau šiame, iš pirmo žvilgsnio gal ir painiame, tekste meilė nėra prasminis žodis. O ir laisvė reiškia tik pagalbinę struktūros atramą. Prasminis pamatas, formuojantis suvaldyto gyvenimo lauką, yra tiesa, be kurios ir meilė, ir laisvė tėra elementarūs grubios ir atšiaurios savivalės veidai.

1. Ekspozicija

Neapsirikite. Šitas tekstas ne apie dar vieną dabartinės Lietuvos gimimo dieną, ne apie jausmus ir net ne apie laisvės pavidalus. Pasiskolinta tradicinė muzikinė forma reikalinga man tik tam, kad ieškočiau atsakymo į vieną gniuždantį klausimą: kodėl gyvename taip, kaip gyvename, ir kodėl neturime drąsos pasakyti, kad mus užpuolę sunkumai yra mūsų pačių klaidų ir tiesos neigimo padarinys.

Pagrindinė tema
Priešingai, nei mėgsta teigti visokio plauko materialistai, žmogus gimsta iš Žodžio, logos. Pastarasis graikiškas terminas, kuris mąstyme įsišaknijęs daugybe susipynusių reikšmių, nurodo į pamatą, kalbą, priežastį, pasakojimą, proporciją… Jis kreipia į žinojimą ir tvarką. Logosas — tai logika anapus argumentų, tai sąranga, išryškinanti sąsajas ir sutarimą tarp kalbančiojo ir auditorijos. Krikščioniškoje mąstymo tradicijoje tai ir mąstymo, kūrybos, gyvenimo pavidalas.
Žmogus, norintis (su)kurti prasmingą tikrovę, privalo išmokti naudotis realybę formuojančiais instrumentais. Norėdama rastis ir plėtotis visuomenė rūpinasi savo visuminiu „protu“: mokosi mąstyti (mokykla), kurti naujas mąstymo formas (universitetas). Procesą koreguoja žinių sklaida, galiausia modernybės laikais virstanti masine žiniasklaida.
Šie esminiai instituciniai visuomenės savimonės metmenys persipindami su kasdienybės ataudais ir virsta tikrovės audiniu. Jei pynimui pasirinkti patvarūs, tinkamai apdoroti siūlai, kasdienybės nuokrypiai pernelyg neišdraikys gyvenimo kokybės, jos spalvų ir raštų.
O dabar paklauskime savęs, kodėl gyvename taip, kad bėgte bėgame iš savo gyvenimo visomis kryptimis: ir į nebūtį, ir į neviltį, ir į baimę, ir į pasidavimą. Ir bėgame ne tik nuo savęs. Bėgame ir iš savo šalies.
Mano atsakymas į šį klausimą labai paprastas ir skaidrus: mes nesukūrėme atsparios valstybės institucinės sąrangos, tad visas valstybės kūrybos procesas išsikraipė, o gyvenimo audinį vis dažniau „puošia“ išsikreipusių ataudų suformuotos skylės.
Mokykla nemoko mąstyti ir atsiverti kitam, tad, pataikaudama individualiam ir dažnai itin lėkštam skoniui, ji net nebando formuoti piliečio, nors per amžius ji tam buvo pašaukta. Kad mokykla gebėtų ugdyti laisvus sąmoningus ir atsakingus žmones, joje turi dirbti laisvi, nepervargę, kritikai ir visuomenės spaudimui atsparūs žmonės. O dabar šita Lietuva mokytojui net knygų, nekalbant apie kažką daugiau, giliau ir plačiau, gaili. Duoda it ubagui kelis skatikus — ir reikalauja neįmanomo.

Universitetas nebemoko analizuoti savo mąstymo, o tai yra jo pirminė ir esminė paskirtis. Taigi, tos mūsų dėliojamų ir perdėliojamų universitetų apsukos mala vandenį (dabar tas darbas vadinasi „įsisavina“ projektines lėšas ir mažina universitetų skaičių), o biurokratai ir pirkliai net darbų temas mokslininkams jaučiasi galintys formuotis sulig savo proteliu. O kad taip, tai universitetai ir nebereikalingi: jie nepajėgia nei maitinti valstybės smegenų, nei teikti šaliai jos lyderių. Kaip kosminiais laivais niekada niekas nevežiojo mėšlo į gretimus laukus, taip darbo jėga (koks sovietinis terminas šalyje vaidinančioje, jog ji jau visateisė Vakarų demokratijos žvaigždutė) niekada nebuvo Universiteto tikslas.
Galiausiai žiniasklaidoje, ten, kur prastas išsilavinimas yra ne gėda, o žudymo įnagis, vaikšto prastai paruoštų ribotų smogikų ordos. Čiulpdami iš kenčiančios valstybės porų tekantį kraują, jie gaminasi savo duoną kasdienę — reitingus.
Kai nėra tikros mokyklos, tikro universiteto ir tikros žurnalistikos, nėra ir negali būti ir tikros politikos.
Tiems, kurie pradės rypauti, jog toks apibendrinimas panaikina gerųjų nuopelnus, pasakysiu viena: visi tikri mokytojai, profesoriai ir žurnalistai PUIKIAI savo širdimi jaučia ir protu suvokia, kad kalbu tiesą. Jiems ir sunkiausia šioje dorybes ir LOGIKĄ paminusioje realybėje. Tad jie pirmieji ir supras, kad ne apie juos kalba.

Šalutinė tema
O dabar keli lokalūs niekingi šių mano dienų gyvenimo pavyzdžiai, iliustruojantys, kas ištinka visuomenę, kurioje mokykloje (universiteto kaip savianalizės formavimo vietos nė neprisiminkime) net elementarių mąstymo formų nesimokę tariami žurnalistai (ar tariami politikai) bando kalbėti apie rimtus dalykus. Apeliuodami į infantilią nesusivokusią auditoriją, jie spjauna į logiką, draskosi, kalba nesusijusias beprasmybes ir taip manosi medžiojantys seną politikos liūtę, galų gale prisivertusią palikti saugius akademinės tvirtovės guolius.
Nesu naivi. Mizantropiška panieka miniai, kuri manyje kažkokiu keistu būdu persipynė su meile ir atjauta mažutėliams, bei staigi choleriko reakcija reiškia ir tai, kad priešingai, nei atrodo, mane įskaudinti be galo sunku. Žinoma, kai Seimo valdyba, anuo metu neprašyta ir už visų mokesčių mokėtojų pinigus (tokiems dalykams darbe susimeta tik prasčiokai, elitas gudresnis) siuntusi gėlės ir vainikus ant mano mamytės karsto, dabar praneša, jog tomis dienomis aš be pateisinamos priežasties praleidau kelis Seimo posėdžius, širdis minutei sustingsta. Bet tik minutei.
Kai vieno žiauriai buko politikos „grando“ (ilgus metus vadovavęs miestui, jis net nesugebėjo surinkti Finansų departamente žmonių, kurie skirtų įplaukas, pajamas ir pelną) žmona pradeda sklaidytis ir tokioms pat menko proto draugėms aiškinti, kad aš slepiu tai, kas viešai įkelta ir paskelbta, ir ką pati aptiko mano tinklaraštyje, minutę nustembu. Bet tik minutę. Šiek tiek ilgiau stebiuosi tik sužinojusi, kad tokias iš vieno pjūvio smegenų ištrauktas tiesas apie tai, kad aš esą esanti nupirkta lobistų, ji išveda iš jos galva nepaneigiamos tiesos, jog ji turi vyrą, o aš ne. Bet stebiuosi tik kelias minutes. Nes kai moters vaikai nemaišyti, jai geriau žinoti apie visų visus vyrus ir vaikų rūšis.
Kai jau gerokai nebenauja, ką pati apie save bemanytų, odinėmis kelnėmis buvusius privalumas išsiryškinusi tranzitinė (keliaujanti per televizijas) ponia, kuri vis dar manosi esanti kažkaip susijusi su žurnalistika, laksto po Seimo koridorius ir klausinėja kliedesių, kurie jai vakar prisisapnavo, nes ji prieš miegą skaitė ano politikos zombio žmonos kliedesius ir jau pasijuto galinti gauti mane savo mirusių reitingų laidoje, net nebenustembu.
Bet pasišlykščiu. Tačiau šlykšti man pasirodo ne ji. Pasišlykščiu savimi, kad taip ilgai leidau tokiai/tokioms mano laiką ir mintis graužti.
Ai, neberašysiu. Nuobodu, banalu, lėkšta. Bet nepamirškit. Tai šalis, kurioje gyvenate.

2. Temos vystymas

Paskutinėmis 2014 metų dienomis Seimo narys Naglis Puteikis savo politiko paskyroje rašė apie mane, kaip žmogų, kuris nori Lietuvai grąžinti politiką. Cituodamas mane, jis rašė: „ politika – ne ekonomikos reikalų tvarkymas. Politika – visuomenės susitarimas apie tai, kaip ji supranta, kas yra teisinga toje visuomenėje, kas toje visuomenėje yra svarbu jos piliečiams, kas yra bendras gėris.“
Pažiūrėkime, kaip tas pats N.Puteikis elgiasi ir pasvarstykime, ar jis suvokia, kas yra politika.
Taigi, prabėgus šiek tiek daugiau nei porai metų, 2017 kovo 4-ąją mano paštą pasiekia p. N. Puteikio padėjėjos laiškas, kuriame esu informuojama, jog jos redaguojamą (?) internetinį laikraštį pasiekė vasario 20 d. Kultūros ministerijoje surengto pasitarimo garso įrašas, kuris, kaip teigiama yra „liudijantis, kaip valstybės tarnautojai yra prievartaujami suderinti buvusio Vilniaus prekybos akcininko, vieno iš Leo LT aferos architektų, o dabar UAB „Trastas“ direktoriaus Dariaus Nedzinsko vystomą projektą, pagal kurį Trakuose prie autobusų stoties būtų pastatytas milžiniškas prekybos centras, galintis negrįžtamai sunaikinti istorinio miesto mastelį ir kultūrinį kraštovaizdį.“ [įrašo galite paklausyti čia] Kitą dieną rašo jau pats Seimo narys N. Puteikis. Aistros verda ir žodžių nesirenkama. Kelių punktų karo stovio skelbimo programoje, galima patirti, kad (1) „paskelbus apie planus Trakų istoriniame mieste statyti gigantišką prekybos centrą, prisidengiant autobusų stoties renovavimu, aktyvūs visuomenės nariai susibūrė į judėjimą „Gelbėkim Trakus“, kuriuo kviečiama kovoti prieš paveldo naikinimą Trakuose ir brutalią verslo plėtrą“; (2) jau kovo 6 dieną visi, kas kruta ir gyvas turi bėgti į Trakų rajono savivaldybės didžiąją salę, kur vyks renginys, „klaidinančiai“ (N.Puteikis žino iš anksto!) pavadintas „Trakų autobusų stoties projektinių pasiūlymų“ pristatymu, nors (vėl paaiškina N.Puteikis) „projekto esmė visai kita – gigantiško prekybos centro statyba, galinti negrįžtamai sunaikinti unikalų šio istorinio miesto mastelį ir sudarkyti per amžius susiklosčiusį kultūrinį kraštovaizdį“.
Seimo nario žodžiai liejasi laisvai (kalba ir visa kita netaisyta): „nespėjo naujas kultūros viceministras apšilti kojų ministerijoje, o jau stikloidiškai gelžbetoninius monstroidus – prekybcentrius prastūminėja saugomose teritorijose visokiems žulikams, kurie susikrovė turtus machinacijomis nugriebdami iš biudžeto ir taip didindami emigraciją. O kaip viceministras D.Nedzinską meiliai vadina – vardu – „Dariau“. Brendžiuką kartu ragavo, ar D.Nedzinskas viceministrui laikrodį, kaip kad Kurlianskis buv.VMI vadovui Bradauskui dovanojo, kad taip burkuoja? Gal investicijomis rūpinasi? Tai kad čia Ūkio ministerijos kompetencija. Kultūros ministerija turi paveldo išsaugojimu, o ne žulikystėmis rūpintis. D.Nedzinskas ruošaisi ne tik kraštovaizdį sužaloti, ne tik ubagiškas algas mokantį RIMI prastūminėti (na bent jau Lidlą – ten algų vidurkis 200 eurų didesnis, nei RIMI), bet ir valstybę eilinį kartą ruošiasi apiplėšti – kiek sumokės į biudžetą valstybei už teisę statyti? Kelis šimtus eurų žemės nuomos mokesčio? Pasityčiojimas. Matyt D.Nedzinskas tokių machinacijų išmoko LEO LT laikais, Vakarų skirstomųjų tinklų machinacijų laikais. O kiek už tokias prekybcentrio statybas į valstybės biudžetą bet kurioje kitoje ES valstybėje sumokėtų? Įspūdingas sumas – todėl kitose ES valstybėse daugiau pinigų nuo BVP sunešama į biudžetą – mažesnė emigracija. O čia D.Nedzinskas padedamas buv.kultūros, o dabar jau chaltūros viceministro R.Augustinavičiaus ruošiasi pakartoti visus blogiausius LT scenarijus – vėl apgavystės, machinacijos teisės aktais, dalies paminklosauginių reikalvimų slėpimas, paveldu besirūpinančių pareigūnų prievartavimas, paveldo griovimas, politikų tvirkinimas.Amen R.Augustinavičiaus reputacijai – tegul už tai dėkoja D.Nedzinskui. O tam nusispjaut – kam jam reputacija, kai tiek milijonų nekaltų mokesčių mokėtojų ir pensininkų sąskaita susikombinavo dirbdamas VP imperijose. Ypač patiko tas „NU…“ (stenograma, kurią noriai prideda N. Puteikis, teksto pabaigoje) (1)
Aistros liejasi toliau, mat Seimo narys žino, jog: „Autobusų stoties rekonstrukcija – tik figos lapelis pridengti šiam brutaliam sumanymui. Pagal brutalumą jį galima lyginti su vieną iš gražiausių Kauno krantinių milžiniška automobilių stovėjimo aikštele sudarkiusiu ir Karmelitų bažnyčią užgožusiu „Akropoliu“, kurio pavyzdys puikiai iliustruoja faktą, kad atsakingų institucijų pareigūnai duoda leidimus paveldo ir miestų mastelio atžvilgiu nusikalstamiems projektams. Pinigai, „Akropoliu“ išprievartavę Kauną, o dabar į Trakus stumiantys 2000 tūkstančių kvadratinių metrų dydžio [A.M pastaba: Taigi, N.Puteikio nuomone, prekybos centras bus 2 kvadratinių kilometrų ploto, nors užstatomas plotas nepalyginamai mažesnis] prekybcentrį, yra susiję su „Vilniaus prekyba“ ir turi visos valstybės prievartavimo patirtį – projekto rengėjos UAB „Trastas“ savininkas yra buvęs „Vilniaus prekybos“ akcininkas Darius Nedzinskas, vienas iš „Leo LT“ aferos architektų. Tada jis vadovavo „Maximos“ savininkams priklausiusiai „NDX energijai“, kuri diktavo sąlygas visai valstybei, įtrauktai į neskaidrius ir jai nuostolingus akcijų mainus. Tad galima neabejoti – jei nepasipriešins visuomenė, Trakai bus užgriozdinti milžinišku prekybcentriu.“
Laiškus perskaičiau būdama Briuselyje. Emocijas ir itin nelogišką draskymąsi nurašiau p. N. Puteikio ir jo padėjėjos prastam išsilavinimui ir, tarkime taip, „geroms“ širdims. Juolab, kad nė neketinu į tuos Trakus vykti ir kaip nors ką nors gelbėti, o, antra vertus, ir dabartinis mano statusas tokius ir panašius išankstinius ir mano kompetencijai nepavaldžius dalykus man net draudžia.
Vis dėlto čia istorija nesibaigė.
Grįžus iš komandiruotės Briuselyje savo pašto dėžutėje kovo 8 dieną radau jau kitos pusės prašymą susitikit, nes investuotojas, p. Darius Nedzinskas, su kuriuo puikiai dirbome „Vilniaus vandenyse“, kur buvau Stebėtojų tarybos narė, o jis Valdybos pirmininkas, gerai žinodamas apie tai, kaip pedantiškai laikausi taisyklių, nutarė man pristatyti susidariusią situaciją ir paaiškinti apie jo, kaip jis mano, pažeidžiamas teises.
Žinoma, susitikau susitikti (apie tai yra įrašas mano susitikimuose su lobistais šiame bloge).
P. D. Nedzinskas buvo, kaip įprasta, labai dalykiškas, parodė man dokumentus, projektus. Paaiškėjo, kad statomas kompleksas apims autobusų stotį, 900 kv. metrų „Rimi“ parduotuvę (tai tas mažiausias „Rimi“ parduotuvių tipas), eilę kavinių ir parduotuvėlių. Maksimalus pastato aukštis — 7 metrai (kaip rodo dokumentai, šalia esančių pastatų aukštis siekia ir 8,5 m). Asmeniškai man projekte labai patiko išorinė apdaila, kur medinės sijos kaitaliojasi su veidrodiniais intarpais, kuriuose blyksės ežero vandens atspindžiai.
Kaip aiškino D. Nedzinskas, daugiausia ginčų kyla dėl aikštelės automobiliams, kuri turėtų būti įrengta ten, kur plotas skirtas gyvenamai sodybai, ir su tuo nesutinka Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, o konkrečiai jos vadovas Gintaras Abaravičius. P. D. Nedzinskas netgi yra įsitikinęs, kad tokiu būdu už sutikimą leisti statybas jis prievartaujamas duoti bene 200 tūkst. eurų kyšį.
Akivaizdu, po susitikimo su D. Nedzinsku ieškojau R. Kalinauskaitės ir N. Puteikio, norėdama sužinoti, kas konkrečiai juos paskatino beatodairiškai užimti vienos pusės poziciją, bet jų darbe tą dieną rasti nepavyko. Galiausiai susisiekus ir uždavus paprastą klausimą, kodėl jie ėmėsi šios reikalo, kuris, kaip bežiūrėsi, blogiausiu atveju yra teismo prerogatyva ir negali būti sprendžiamas Seimo nario akivaizdžiu spaudimui vienai pusei ir tyčiojimusi iš jos, sužinojau, kad esu nupirkta.
Būtų labai juokinga, jeigu nebūtų šlykštu.
Žinoma, po to dar įsijungė grasinimai, visokios a la „patriotų“ laidos su beviltiškai primityviomis vedėjomis, N. Puteikio pareiškimai(2) Seimo salėje apie korumpuotus paveldosaugos specialistus, kurie esą sąžinę pardavę, ir panašūs dalykėliai.
Apeliuodami į viešąjį interesą, jie pamiršo, kad viešas interesas ne vien tas, kurį jie taip beatodairiškai gina. Viešas interesas yra ir investicijos, naujos darbo vietos, tinkama autobusų stotis ir dar daug kas. Galų gale viešas interesas (ir pats rimčiausias) yra ir investuotojo teisė laisvai disponuoti savo privačiomis lėšomis.

3. Repriza

Norėdama galutinai susidaryti vaizdą, kas vyksta, paskambinau ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktoriui Gintarui Abaravičiui. Buvo malonu sužinoti, kad tai vienos mano geriausių mokinių tėtis, o pradėjus kalbėti apie temą, negirdėjau jokių isteriškų klyksmų apie pasaulio pabaigą, kaip iš N.Puteikio ir R. Kalinauskaitės lūpų, o pretenzijos investuotojui galiausia buvo išguldytos ramiu ir logišku laišku, kurį ir cituoju: „Gerbiama Seimo nare Aušra Maldeikiene, TINP direkcija nesupranta, kokių konkrečių pretenzijų jai turi Darius Nedzinskas. Jei jis mano, jog TINP direkcijos sprendimai yra nepagrįsti, tai kaip ir kiekvienoje demokratinėje valstybėje jų paneigimui yra teisiniai instrumentai, pvz. pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Nepaisant to, atsižvelgdami į Jūsų žodinius prašymus (pareikštus 2017-03-09 14.20 ir 14.30 pokalbių telefonu metu) pateikti informaciją (dokumentus) dėl Dariaus Nedzinsko pateikto Jums skundo, teikiame bendro pobūdžio informaciją apie valstybės saugomos – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) – teritorijos apsaugos, tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, kuriais savo veikloje vadovaujasi TINP direkcija, nes nežinant Dariaus Nedzinsko skundo turinio nėra galimybės pateikti konkretesnius duomenis bei argumentus“. Logiška. Nuoseklu. Protinga.
Apie teisminį klausimo nagrinėjimą sakiau ir susitikimo su D.Nedzinsku metu, ir, beje, pokalbyje su G. Abaravičiumi, kuris, kiek suprantu, atsiribojo nuo visos aktyvios N. Puteikio veiklos.

4. Coda

Apie ką pasakoja ši tragikomiška istorija? Apie investicijas Lietuvoje? Apie tai, kaip saugomos teritorijos? Apie tai, ką ir kur veikia ir turi veikti Seimo narys? Apie korupciją? Apie viešąją ir privačiąją partnerystę?
Taip, galime rasti visų šių problemų atplaišas. Vis dėlto pagrindinė tema yra totalus neišsilavinimo siautėjimas šalies politikos ir viešosios erdvės laukuose.
Neieškokite logikos ir argumentų raudose prie Garliavos tvoros, pasipiktinime, kad norvegai iš girtų sugyventinių mušamų motinų atima vaikus, kovose prieš skiepus ir už acto garinimą, sapalionėse apie specialiai į šampūnus dedamus nuodus ir žuvis, maitinamas lavoniena. Visų šių kliedesių vardiklis bendras — proto miegas.
Apie aną ponią, save vis dar laikančią žurnaliste, nekalbėsiu. Viskas aišku kiekvienam, kas truputį mąsto, jau seniai ir net čia buvo kalbėta apie jos neišsilavinimo gelmes. Ir rodo ją, matyt, tik todėl, kad gėda kasvakar verstis tik trečiarūšiais rusiškais serialais.
O va ties N. Puteikiu stabtelėsiu. Neturiu abejonės, kad šiaip jau Naglis yra geras žmogus. Vis dėlto, kaip sako liaudis, geras žmogus — ne profesija.
Kaltindamas kitus tuo, kad jie esą korumpuoti (sako, kad man jis priskyrė jau kažkokią dalį dėžutės nuo konjako  ), jis išties neatsako į vieną paprastą klausimą: „O kiek jums, p. Puteiki, sumokėjo tie, kurie nenori tos investicijos, nes nori aptariamame sklype statyti savo objektą?“. Ir nesakykite, kad nemokėjo, nes žmogus, kaip rodo jūsų paties logika, šiaip gi nieko nedaro, jis veikia gi tik dėl buko savanaudiškumo, ar ne?
Beje, tokį savanaudiškumą ir principų atsisakymą p. Naglis labai gražiai demonstruoja ir savo politine karjera. Viešai prisipažinęs apie tai, jog gavo paramą iš p. Karbauskio, jis nė žodžiu nekalba apie šio oligarcho dideles bėdas ir su morale, ir su akivaizdžiais procedūriniais deklaracijų pažeidimais. Na, Karbauskis nusipirko, tai gal pagąsdinus ir Nedzinskas ką nors duos, ar ne, Nagli?
Beje, o kodėl būdamas toks didis kovotojas su korupcija net susitikimų su lobistais neišgalite deklaruoti? Bijote, kad paaiškės, kas jumis moka ir duoda? Neduoda? Na ne, abejoju. 
Kaip suprantate, čia išdėsčiau visą apgailėtiną panašių korupcijos kovotojų „logiką“, kuri galiausia maitina korupcijos lauką, mat už pinigus ir pasitelkus parsiduodančius žurnalistus/žurnalistes sunaikinus dorus žmones, nusikaltėliai atveria visas duris koja.
——————————-
Lietuvą gramzdina vis prasčiau savo darbą atliekančios mokyklos, siaurinamos literatūros ir matematikos programos, trupinami paskutiniai laisvo mąstymo daigai universitetuose. Ją griauna be galo primityvūs politikai, kurie gali įsitvirtinti tik šaukdami absoliučias nesąmones ir taip gaudami nors kelias minutes dėmesio.
Belieka rinktis: ar tvanas po mūsų, ar vis dėlto sunaikinta melo (net jeigu jis pats jaučiasi labai švarus) tvirtovė.

——————————-
(1) R. Augustinavičius: Dariau, čia mes sustojam, nes diskusija nebeveda toliau niekur. Mes vėl nukrypstam… Bet esminis dalykas yra kalva, aš taip suprantu? G. Abaravičius: Ne, netgi pasakykime taip: šito pastato santykis su kraštovaizdžiu. R. Augustinavičius: Dariau, leiskit man kalbėt, neaštrinkit situacijos. D. Nedzinskas: Tyliu. R. Augustinavičius: Bet vis tiek reikia daugiau mažiau žinoti, tas kraštovaizdis kokia apimtim. Visa apimtim… akcentas kalva ir panašiai… G. Abaravičius: Bet mes gi neprojektuosim už architektą… R. Augustinavičius: Mes turim pasakyti sąlygas, ką mes saugom. Kas tas kraštovaizdis. Kur jis prasideda ir kur jis baigiasi. Čia mūsų kompetencija. Nu?

(2) Kolegos, norėjau pasiūlyti jums jeigu turite laisvų pinigų ar santaupų investuoti pagal labia gerą schema pinigus apgaunant valstybę. Aš esu dėkingas verslininkui Dariui Nedzinskui už šitos schemos atradimą, kaip žinote jis ne primas šitą schema yra atradęs, kaip jūs žinote paskutinė geriausiai žinoma yra 400 mln išvedimas iš Vakarų Skirstomųjų tinkle kada buvo atliktas turto perkainojimas: sumažintas įstatinis kapitalas ir valstybė neteko šitų milijonų kurie būtų prisidėję prie socialinės gerovės ir didesnių algų. Taigi, Dariaus Nedzinsko paskutinis atradimas: kaip žinote paveldo teritorijos saugo geriausias kraštovaizdiniu ir komerciniu požiūriu teritorijas ir apriboja užstatymus, dėl to verslininkams ten sudėtinga investuoti ir ką nors statyti. Jeigu turite pažįstamų Paveldo ir Kultūros departamente jūs galite realizuoti štai tokią schemą. Kaip suprantate, paveldo reikalavimai du dešimtmečius saugojo geriausias vietas komerciniam projektams – sunku ten buvo kitiems patekt. Taigi, susirandate Paveldo departamento direktoriaus pavaduotoją Algimantą Degutį, nueinate pas jį, parodote pirštu Senamiestyje esančią teritoriją, kurioje norite statyti didžiulį prekybos centrą arba Trumpo stiliaus dangoraižį, jis nueina į Kultūros paveldo vertinimo tarybą, kurių yra keturios, trys nesukalbamos, nes žmonės saugo prestižą: mokslininkai, seno sukirpimo paminklosaugininkai, o pirmojoje yra sukalbami specialistai; ir paprašo Direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis, kad tas gabaliukas iš Senamiesčio būtų išbrauktas. Vertinimo taryba, pirmoji vertinimo taryba slapčia, nekviesdama nieko, neatlikdama tyrimų, nenaudodama jokių argumentų išbraukia tą gabaliuką, apiformina protokolą, įneša į Kultūros paveldo registrą; nekilnojamo turto registras reikalavimus išbraukia ir jūs statote Trumpo dangoraižį, jei tai valdiška žemė valstybei nulis eurų, nu truputis – žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamo truputį – jūs nepirkdami valstybinės žemės sklypo pasistatote didžiulį prekybos kompleksą. Šituo keliu keliuose miestuose nuėjo prekybos tinklas Iki ir labai sėkmingai pasistatė komercinius objektus, dabar tokia schema bus naudojama Trakuose, ačiū Trakų merei liberalei už tai kad padėjo Dariui Nedzinskui šitą schema padėjo realizuoti, ačiū Departamento direktoriui Algimantui Degučiui už šitos schemos realizavimą ir noriu perskaityti nekilnojamo kultūros paveldo pirmosios tarybos sudėtį, kad amžiams liktų žmonių, kurie slapčia, be argumentų, sumažino Trakų senamiesčio teritoriją ir linkiu šitiems specialistams tolaiu sėkmingai tiesti tinklus baisiems pastatams Senamiesčiuose: Ramūnas Kondratas, humanitarinių mokslų daktaras, Inga Zakšauskienė, humanitarinių mokslų daktarė, Arūnas Boruta, architektūrinio paveldo ekspertas, Audronė Šulienė, architektūrinio paveldo ekspertė, Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė, humanitarinių mokslų daktarė, Ilona Vaškevičiūtė, humanitarinių mokslų daktarė, Eligijus Juvensijus Morkūnas, humanitarinių mokslų daktaras, Rasa Butvilaitė Petrauskienė, humanitarinių mokslų daktarė, Kęstutis Lupeikis, humanitarinių mokslų daktaras, ir Romas Pakalnis, Humanitarinių mokslų daktaras, specializacija želdynų ir kraštovaizdžio nekilnojamasis kultūros paveldas, šitos komisijos pirmininkas, šito posėdžio pirmininkas. Sveikinu visus eilinį kartą apkrausčius valstybę ir nesumokėjus į biudžetą jai priklausančių keliasdešimties milijonų eurų, kuriuos normaliose valstybėse mokama už teisę statyti, arba jeigu tai daroma Lietuvoje, tai daroma su sąlyga, kad jeigu žemė yra privati. Taigi, gerbiami politikai turime gerų specialistų valstybės tarnyboje ir turim nenuilstantį Darių Nedzinską, kuris nenuilstamai tikrina valstybės atsparumą. Nemokėkime jokių mokesčių kiek tik galime, o jeigu turite investicijų, pasinaudokite šita schema, kol valdanti frakcija nepakeitė, kol kultūros ministrė nepakeitė šitų “specialistų”.

Skaityti straipsnį

3599

Dar kartą apie akcizų įstatymo pakeitimą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

kovo 9, 2017

Šiandien gavau tokį laišką. Žmonės, ištroškę dėmesio, nerimsta.
Patariau teirautis Informacinių technologijų departamente.

Asmeniškai aš iš karto viešai deklaravau, kad įstatymo pataisa pateikta, remiantis lobisto siūlymu. Biudžeto ir finansų komitete daromi įrašai, ir jį galima perskaityti.
Apie susitikimus su lobistu R. Apulskiu deklaravau viešai iš karto po susitikimų lapkričio 28 dieną (tada išklausiau informacijos ir nutariau, kad jo siūlomi įstatymų pakeitimai būtų logiški), po to dar buvau susitikusi gruodžio 20 dieną (ryte, kai sutarėme, jog aš teiksiu jo siūlomą pataisą svarstymui) ir vakare, kai gavau pataisos tekstą. Jis buvo pateiktas Biudžeto komiteto svarstymui, komitete viešai deklaravau, kad pataisa paruošta remiantis lobisto siūlymu.  Gaila, ji nebuvo priimta.

Jokių ponių Starkuvienių nepažįstu, bet, deja, pažįstu p. Janutienę.

Beje, ir toliau nuosekliai remiu ir remsiu neperteklinį vyno apmokestinimą.
Ir ateityje teiksiu įstatymų pataisas remdamasi lobistų siūlymais, jeigu tik manysiu, kad lobisto pasiūlymas logiškas, pagrįstas ir atitinka mano supratimą apie mano rinkėjų lūkesčius. Lobistai yra ta grandis, kuri civilizuotame pasaulyje padeda sukurti subalansuotą logišką įstatymų terpę. Lietuvoje lobizmą naikino įvairios grupės, kurioms buvo labai naudinga neršti neskaidriame abonementų vandenyje. Aš, priešingai, lobistus laikau savo geriausias pagalbininkais. O kokius sprendimus aš galutinai priimsiu, tai jau mano reikalas ir sprendimas, kurį padarysiu remdamasi savo įsitikinimais ir atsakomybe rinkėjams.

Ir , beje, kaip ir iki šiol įstatytų leidyboje nesivadovausiu neišsilavinusių žurnalisčių isterikomis ir kliedesiais.

„Gerbiama Seimo nare, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymu, prašau atsakyti į šiuos klausimus:
2016.12.20 Jūs Seime pateikėte pasiūlymą dėl Lietuvos Respublikos Akcizų įstatymo pakeitimo, kuriuo akcizas natūralios fermentacijos vynams mažinamas iki 132 eurų arba apie 20 ct. buteliui. Prašau paaiškinti, kodėl šio dokumento, kuris yra lrs.lt portalo viešoje prieigoje, savybėse nurodoma, kad jis parengtas Danguolės Starkuvienės kompiuteriu?
Ar D.Starkuvienė, kuri buvo Darbo partijos informacinio centro atstovė, žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės patarėja, parengė už Jus šį pasiūlymą?
Susitikimų su D.Starkuviene nėra Jūsų viešai skelbiamose dienotvarkėse. Kodėl?
2016.12.20 d. ryte ir vakare Jūs susitikote su Romu Apulskiu alkoholio akcizų klausimu. Ar tai jis Jums perdavė D.Starkuvienės parengtą pasiūlymą Akcizų įstatymo pakeitimui?
Prašau išsamiau paaiškinti, koks buvo susitikimų su R.Apulskiu turinys?
Prašau patvirtinti arba paneigti, kad jūsų šeimos vienas iš narių pradėjo natūralios fermentacijos vynų gamybą.

Pagarbiai,

Rūta Janutienė
„Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė“

Skaityti straipsnį

1632

Nušvilptas solidarumas

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

kovo 8, 2017

Visas „valstietiškas“ rinkimų garas mažinti pajamų nelygybę Lietuvoje Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano vamzdeliais tvarkingai atvestas iki žaislinio švilpuko. Maža to – nauji planai panašesni į manipuliaciją žmonių nuomone ir skaičiais, o ne į realų norą imtis reformų.

Baltoji Afrika

Premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė pagaliau paskelbė veiksmų planą, kaip įgyvendins savo programą, į kurią tiek vilčių sudėjo šalies valdžią į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rankas prieš 4 mėnesius atidavę rinkėjai. Tiesa, kol kas visuomenė gali susipažinti tik su Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano projektu. Jis dar nepatvirtintas, o tai reiškia, kad spręsti apie tai, kaip šis ministrų kabinetas bandys pakeisti Lietuvos gyvenimą per artimiausius 4 metus, dar ankstoka. Ypač turint mintyje, kad dar pirmadienį „valstiečių“ koalicijos partneriams pristatytame plano projekte buvo užsiminta apie naują – solidarumo – mokestį „viršutinei didelių pajamų daliai“, kuris galėtų būti įvestas įvertinus jo tikslingumą.

Šis siūlymas kartu su kitomis pirminiame projekte išvardytomis naujovėmis viešojoje erdvėje sukėlė didelį šurmulį, nors tarsi ir neturėjo stebinti. Juk Lietuva pagal gyventojų pajamų nelygybę 2015 m. buvo Europos Sąjungos rekordininkė, užėmusi gėdingą pirmą vietą ir pralenkusi tokias ES šalis, kaip Bulgarija ir Rumunija. 20 proc. daugiausiai uždirbančių Lietuvos gyventojų pajamos nuo 20 proc. mažiausiai uždirbančių skiriasi 9 kartus. Tai reiškia, kad Lietuvos valdžia, formuojanti valstybės socialinę ir ekonominę politiką, šiuo požiūriu turėtų geriausiai jaustis net ne Lotynų Amerikoje, o kur nors Afrikoje. Juk pagal pajamų nelygybę jau atsiliekame nuo tokių Lotynų Amerikos šalių, kaip Urugvajus ir Venesuela. Kokie hugo čavesai (Venesuelos vadovas, šalyje sukėlęs ekonominį chaosą – red. past.) Lietuvoje taip nuvarė prestižiniams ES ir NATO klubams priklausančią šalį, kad pagal pajamų nelygybę tapome baltąja Afrika Europoje? (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2318

2017 – 03 – 06 arba diena Europos Komisijoje

#ataskaitos, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 7, 2017

Pirma ilga diena Europos Komisijoje: nuo 9.00  iki 21.00, 8 susitikimai ir Kovo 11 minėjimas Lietuvos atstovybėje. Kurios diskusijos buvo įdomiausios ir kodėl?

Mažiau išmanau apie ES saugumo klausimus, kuriuos pristatė komisaras Julian King (bet, kad be ko, tobula britiška tarmė buvo balzamas ausims), transporto problemas (komisarė Violeta Bulc) ar energetikos dalykus (Gerassimos Thomas iš  Energetikos direktorato). Susipažinau ir, manau, palaipsniui turėsiu aiškesnį šių reikalų suvokimą bei Lietuvai aktualius momentus.

Kaip man ypatingai įdomius išskirsčiau du pranešimus: Komunikacijos departamento pranešėjo Jo Vandercappellen‘o įžvalgas apie Junkerio komisijos prioritetus bei Brexito derybininko iš ES pusės Michel Barnier derybų tikslų ir logikos pristatymą.  (daugiau…)

Skaityti straipsnį

20805

Politiniai zombiai atbėga atidunda

#išsaugokgalvą

kovo 4, 2017

Ši savaitė mano gyvenime vadinsis politinių zombių savaitė. Savaitė prasidėjo Petru Gražuliu, o baigiasi tokiu pačiu politiniu zombiu Agne Zuokiene. Ji ne pirmas toks politinis lavonas, kuris naudodamasis mano vardu ir mano realiais politiniais darbais bando iš visiško dugno pakelti savo niekada nebebūsiančią politinę karjerą. Bet užteks apie Agnę arba Petrą, aptarkime argumentus.

Pirma. Lietuvoje įstatymai kuriami ydingai, kartais atrodo tartum siekiant sukelti chaosą: vietoj lėto ir išsamaus problemos nagrinėjimo, interesų grupių įtraukimo (VISŲ interesų grupių) ir konsensuso, paremto vertybėmis kūrimo, patys aktyviausi Seimo nariai dažnai kuria pataisas, kurios nieko nekeičia arba skirtos nykstamai mažoms asmenų grupėms. Taip įstatymu pradedama reguliuoti tai, kas gali būti efektyviau reguliuojama gera praktika, papročiu ar sveiku protu.

Antra vertus, kiekybinis įstatymdavystės matavimas yra absurdas. Ypatingai jeigu taip vertinamas darbas asmens, kuris priklauso net ne opozicijai, o parlamentinei mažumai, kuri tik globojama ar remiama kitų parlamentinių jėgų gali apskritai kažką veikti Seime neskaitant balsavimo. Beje, čia pastaba ir Andriui Tapinui, kuris savo laidoje, kaip drįstu teigti, neprofesionaliai matavo parlamentarų veiklą.

Per pastaruosius keturis mėnesius užsiėmiau trimis problemomis, kuriomis ir toliau rengiuosi užsiimti.

Pirma, tai socialinių įmonių ir socialinio verslo reguliavimas, kuriam būtinų įstatymų kūrimas perkeliamas į Seimą. Taigi dabar vietoj labai formalaus SADM’o požiūrio į šį įstatymą, turėsime platesnę perspektyvą. Ir tai yra ir mano pasiekimas. Seime sudarytoje grupėje pažvelgę sistemiškai, tikrai pakeisime ne kokią smulkmeną, bet patį principą, kaip teikiama parama atskirtiems grupėms integruotis į darbo rinką. Pataisas rašyti nesudėtinga, net paprasta, bet norint pakeisti visą paramos sistemą būtina platesnė Seimo narių parama, tad su Ingridos Šimonytės, Justo Džiugelio, Tomo Tomilino ir Mykolo Majausko pagalba, tikiu, rasime kelią, kaip pateikti ne pataisą, o sisteminę reformą. Tai leis tikslingai panaudoti valstybės biudžeto lėšas atskirties grupių integracijai į darbo rinką.

Antroji tema, kuriai skyrėme daug dėmesio, tai sprendimo būdų, kaip esmingai pagerinti vyresnių žmonių būseną bei stabdyti plačiai paplitusį institucinį prieš juos nukreiptą smurtą, paieška. Pirmas žingsnis – išleisti jiems prieinamą informacinę medžiagą ir lankstinuką, kur vyresnio amžiaus žmonėms būtų jiems suprantamai pateikta informaciją, kur ir kokią pagalbą jie gali gauti. Peržiūrima institucinę paramos senyvo amžiaus žmonėms sistema, jiems teikiamos paslaugos, įstatymai ir bus ruošiama esminė šios sistemos reforma.

Trečia tema, jau sukėlusi nemažą audrą, – Seimo institucijos vidaus darbo keistenybės. Tarkime, parlamentinės lėšos „gėlėms”, kurios man iš pradžių atrodė keistenybė, nors vėliau paaiškėjo, kad tos apvalios sumos, skiriamos gėlėms, neretai tiesiog yra išgryninamos ir taip padidinamos išmokos padėjėjams arba tai tampa papildomomis partijų lėšomis. Nagrinėdama šią temą jau kartu su Seimo nare Ingrida Šimonyte pateikėme pataisą, kuri įpareigotų Seimo narių deklaracijose viešai teikti gautų pajamų struktūrą (su atitinkamos pajamų grupės sumokėtais mokesčiais).

Tai tiek apie jau pradėtus darbus.

O dabar apie man metamas keistas insinuacijas. Kol Seimo nariams, Vyriausybės nariams bei politinio pasitikėjimo pareigūnams nėra prievolės deklaruoti visus susitikimus, mano žiniomis, tik keli Seimo nariai tai daro savo noru. Vienu iš jų turiu garbę būti aš.

LRS puslapis tokioms ataskaitoms nepritaikytas ir nepavyko susitarti, kad būtų galima apie tokius dalykus skelbti tiesiog Seimo nario puslapyje. Todėl visi mano susitikimai su lobistais tą pačią dieną yra viešinami mano puslapyje www.maldeikiene.lt/susitikimai-su-lobistais Čia rasite ir įrašus apie visus tris mano susitikimus su p. Romu Apulskiu, kurio pateiktiems argumentams dėl neproporcingai didinamo akcizo vynui aš pritariau ir iki šiol pritariu (beje, Biudžeto ir Finansų komiteto posėdyje viešai pasakiau, jog teikiamos pataisos yra suformuluotos pagal p. Apulskio pateiktus skaičius ir šis įrašas yra viešai prieinamas). Taip pat ten rasite mano teikiamų įstatymų darbų eigą, kreipimusis į įvairias institucijas dėl aukščiau paminėtų problemų sprendimo kelių paieškos, smulkią visų parlamentinei veiklai skirtų lėšų ataskaitą.

Beje, iš viso tokių susitikimų su įvairiomis lobistų grupėmis per pirmus mano darbo Seime mėnesius buvo 30 ir, manau, kad tai dar nėra pakankami daug. Kodėl? Įstatymų leidyba reikalauja, kad Seimo narys turėtų kiek įmanoma platesnę informaciją apie svarstomus dalykus. Ne kartą esu rašiusi, aiškinusi net ekonomikos vadovėlyje mokiniams, lobizmas yra puiki veikla, kuri padeda subalansuoti visuomenės skirtingų grupių interesus. Būtent todėl bet kokius bandymus apriboti mano susitikimus su lobistais traktuosiu kaip mano tautos atstovės konstitucinių teisių apribojimą.

Tolesnės kvailokos kalbelės apie tai, kad esą aš už kažkokias pataisas gavau eterį, yra tiesiog pavydžios ekspolitikės vakarinės raudos prie arbatos puodelio, kodėl manęs tokios gražios ir protingos nerodo, o va sena ir NIEKAM (ar ne, Agne, gi neįdomi aš niekam?) nerodo.

Kalbėkime atvirai: ne televizija man neša reitingus, o atvirkščiai – aš juos dovanoju VISOMS Lietuvos televizijoms. Ir tai gerai žino VISI prodiuseriai jau ne vienerius metus, o mažiausiai ketverius. Taip, aš dirbu su LNK. Taip, jie nuolat manęs klausinėja visokių dalykų. Bet lygiai taip pat mane nuolat be perstojo tardo ir Lietuvos Ryto TV, Žinių Radijas, TV3, Tapino Laisvės TV (ten man net siūlyta vesti asmeninę laidą). Tai mato kiekvienas turintis televizorių, radiją arba besinaudojantis internetu žmogus.

Nesu jokios partijos narė. Neturiu už manęs stovinčių pinigų. Bendravimas su žiniasklaida man yra pagrindinė priemonė pasiekti tikslą – kad šioje šalyje visi jau teisti už gerus darbus ir dar laukiantys tokių teismų būtų viešinami ir demaskuojami. Darbas su žiniasklaida yra labai svarbi dalis darbo, kurį pasirinkau. Ir todėl ir toliau kalbėsiu su visais, kurie man atrodys verti dėmesio, ir apsieisiu be neprašytų patarėjų patarimų, kur, kaip ir su kuo kalbėtis.

Dabar pasipylė juokingi grasinimai apie tai, kad po Agnės Zuokienės išvedžiojimų bus kreiptasi į Seimo etiką, Konstitucinį teismą. Gal ir į Stasbūrą. Prašau, Kreipkitės, Gyvename laisvoje šalyje ir puiku, kad žmonės kreipiasi ir kalba. Puiki net tuo atveju, kai jie nėra apdovanoti logika, mat kaltina mane tuo, kad viešinu dalykus, kurie jiems pasirodo, kaip nepaviešinti. Visokie maumai po apsėstas galvas laksto.

Beje, Agne Zuokiene, ko taip įkyriai su savo chebra kvietėte mane į savo pirmą plepalų apie moteris ir nieką laidą. Laisvė Radzevičienė, kuri esate laidos prodiusere, ar ne Jūs man aiškinote, kad be manęs laidos nebus?

Su artėjančia Moters Diena Jus visus.

P.S. Kelias dienas nerašysiu, nes dirbsiu Briuselyje.

Skaityti straipsnį

2914

Atsakymas į Petro Gražulio paskleistą šmeižtą

#išsaugokgalvą

vasario 28, 2017

Atviras Seimo narės Aušros Maldeikienės laiškas

Man malonu, kad p. P. Gražulis sunerimo, jog aš Seime ketinu dirbti, viešinti informaciją, neketinu savintis parlamentinių lėšų ir/ar gryninti pinigų per gėlių prikimus ar vakare užsipilti 40 litrų benzino į savo automobilio baką, o ryte jau į tą patį automobilį pilti dyzeliną. Ar ne tokia praktika buvo paplitusi? Taip nebus. Ir kai sužinosiu, viešinsiu informaciją apie bet kurį Seimo narį.
Tiesa, informacija, pateikiama po. P. Gražulio laiške, yra absoliutus melas.
Ir aš labai didžiuodamasi galiu pasakyti, kad mano šeima yra mano pasididžiavimo šaltinis, pamatas ir ramstis, jie, dauguma kurių jau pas Dievą, man padeda išlaikyti kasdienybės naštą.
Mano tėtis – Kazimieras Seibutis (1919 m. rugsėjo 4 d. Meldučių km. Rokiškio apskritis – 1985 lapkričio 21 d. Vilnius), statybininkas, politinis kalinys. Vokietmečiu Vilniuje mokėsi Politechnikume. 1947.01.09 -1955.02.16 politinis kalinys, kalėjo Vorkutos lageriuose Komijoje (dabar Komijos respublika). Grįžęs į Lietuvą nebegalėjo tęsti mokslų, įvairiose statybinėse organizacijose dirbo statybos darbų vykdytoju.
Tėvelio tėtis Antanas Seibutis (1880-1959) buvo stambus Ragelių valsčiaus (dabar Rokiškio rajonas) ūkininkas, politinis kalinys, kalintas Karagandos lageriuose; tėvelio mama — Anelė Mackutė Seibutienė (1888- 1969), tremtinė Karsnojarsko krašte. Ji gimė Narkūnų km. ūkininko, kaime vadinto knygiumi, nes turėjo nemažai knygų ir buvo uolus skaitytojas, šeimoje. Jos brolis Balys Mackus buvo Rokiškio mokyklų inspektoriumi, susilaukė sūnaus Jono Mockaus, vėliau tapusio garsiu matematiku, profesoriumi, Mokslų akademijos tikruoju nariu, apdovanotu Lietuvos mokslo premijomis.
Mama — Elena Gražina Seibutienė (g. Baradinskaitė, 1927 m. birželio 25 dieną Kėdainiuose– 2016 m. gruodžio 13 d. Vilniuje). 1950 metais baigė Kauno universiteto Farmacijos fakultetą, provizorė. Dirbo Radviliškio, Palangos, Vilniaus vaistinėse. Mamos tėtis Vincas Baradinskas (1897 – 1981) — vargonininkas, chorvedys, ilgus metus tarnavo Utenos, Kėdainių, Krakių bažnyčiose, mamos mama — Pranė Baniūnaitė Baradinskienė (1898-1980) augino aštuonis vaikus, siuvinėjo Bažnytinius rūbus, nes mokėsi šio gražaus amato Rygoje ir Varšuvoje.
Brolis – Kazimieras Seibutis (gimęs 1961 m. rugpjūčio 29 d. ) apie du dešimtmečius buvo BNS Užsienio naujienų skyriaus vyr. redaktoriumi, vertėjas. Brežnevo laikais dalyvavo kontrkultūriniuose sąjūdžiuose, už aktyvias viešas antisovietines provokacijas kalintas psichiatrijos ligoninėse.
Nė vienas mano šeimos narys — tėvai, seneliai, dėdės ar tetos, kaip ir aš, NIEKADA nepriklausėme nusikaltėlių organizacija pavadinimu Komunistų partija.
Melo kojos trumpos. O mano darbas ir toliau bus toks, kokio kai kas nenori, o kai kas jam labai pritaria.
Tokiu primityviu melu manęs tikrai nesustabdysite.
Dėl sūnaus Mato Maldeikio darbo, karjeros ir kitų dalykų prašome kreiptis į Seimo Kanclerę. Tai ne mano sritis ir aš NIEKADA jokia forma nesu protegavusi nė vieno iš savo sūnų, kurie yra protingi, išsilavinę ir labai garbingai tęsia šeimos pasiaukojančio darbo Tėvynei tradiciją.
Mano studijos yra geriausia, kas galėjo ištikti mane tais niūriais sovietiniais laikais. Studijos buvo puikios, tarp išskirtinių asmenybių. Aš jomis labai didžiuojuosi. Jos suteikė intelektualinį pamatą visam mano gyvenimui. Dėkui Maskvos universitetui už geriausius gyvenimo metus ir už tai, kad ten galutinai išmokau labai sunkiai dirbti ir dabar galiu tarnauti savo Tėvynei.
Aušra Maldeikienė

Skaityti straipsnį

7871

„Mūsų amatai“: priešistorė ir tęsinys

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

vasario 24, 2017

„Mūsų amatai“ pastarosiomis dienomis tapo viena dažniau linksniuojamų Lietuvos socialinių įmonių. Andriaus Tapino tyrimas, kratos šios įmonės vadovų namuose, klausimai Pataisos departamento ir Teisingumo ministerijos vadovams visą savaitę kaitino aistras. Ši įmonė jau kuris laikas tapusi viešosios diskusijos objektu tiek dėl joje galimai vykdomų neskaidrių viešųjų pirkimų, tiek dėl savo sąsajų su kai kuriomis politinėmis partijomis.

Kodėl mes susidomėjome „Mūsų amatais“ ir ką sužinojome

Į šią įmonę savo dėmesį atkreipėme dar pernai metų pabaigoje, kai pradėjome rimčiau domėtis socialinėmis įmonėmis ir jų veikla. Dar 2017 m. vasario 3 dieną Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išsiuntėme raštą, kuriame klausėme, kaip Kalėjimų departamentas vykdo valstybinės įmonės “Mūsų amatai” priežiūrą. Praėjusį penktadienį iš Kalėjimų departamento gauti atsakymai pateikia ir naujos medžiagos, ir naujų klausimų bei įžvalgų.

Kaip rodo gauti atsakymai, auditas ir tarnybinis šios įmonės veiklos patikrinimas vyksta jau nuo 2016 metų vasaros. Šių auditų metu nustatyta, kad įmonėje nesilaikoma visos eilės įstatymų. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

6082

Kaip nukirsti socialinių įmonių Gordijaus mazgą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

vasario 21, 2017

Pasisakymo  Spaudos konferencijoje 2017 m. vasario 21 d. matmenys

Situacija, kuri susiklostė su socialinėmis įmonėmis, ir tai, kokiu būdu bandoma spręsti vis aštriau keliamus šios srities klausimus, leidžia kalbėti apie gerokai gilesnes ir platesnes Lietuvos viešosios politikos sprendimų dizaino problemas.

Didžiausia bėda ta, kad dabartinė įstatymų kūrimo mechanika itin dažnai sudaro prielaidas tam, kad konstruojant sprendimą visiškai neatsižvelgiama į įstatymo tikslą bei tai, ar įstatymas išsprendžia problemą, kuriai jis yra pašauktas. Priemonės užgožia tikslus ir prasmę, ir galutinė nauda atitenka ne tiems, kam turėjo atitekti, o visuomenė, klausimui spręsti paskyrusi savo pinigus lieka prie suskilusios geldos.

Išskirčiau kelis šio (o dažnai ir kitų) įstatymo prasmės naikinimo etapus:

  1. Tikslas pradedamas naikinti jau pačioje įstatymo kūrimo mechanikoje

Sprendimų viešajame sektoriuje būdas toks, kad jau įstatymo kūrimo pradžioje formuojant įstatymo kūrimo (pataisų) grupę į ją įtraukiama neproporcingai daug biudžeto lėšomis „besidominčių“ suinteresuotų grupių.

Konkrečiu atveju grupėje yra net 7 socialinių įmonių atstovai, kai atskirties grupėms, kurios ir yra šio įstatymo subjektas ir objektas, skirtos tik  4 vietos. Suinteresuoti asmenys nedeklaruoja savo privačių interesų, o valdžios atstovai tai nuolat geba „pamiršti“.

Pasitarime, kuriame dalyvavau, SADM darbuotojai moderuoja it kokioje plenarinėje sesijoje, tačiau valstybės šiuo įstatymu keliamas tikslas jiems neatrodo esminė grandis — jiems svarbiausia priduoti įstatymo projektą ir išvengti bet kokių konfliktų (t.y. „mandagi politika net tada, kai spardomi mažieji“). (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1966

A. Maldeikienė papasakojo, ką suprato per 100 dienų Seime

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

vasario 21, 2017

Į naujojo Socialinių įmonių įstatymo projekto rengimą įsitraukusi Seimo narė Aušra Maldeikienė teigia, kad šis procesas jai parodė, kaip Lietuvoje sukuriama paralelinė tikrovė. „Viena kalbame, kita darome, o trečia vagiame“, – sako ji.

Antradienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje politikė pasakojo, kad jos tikslas per 100 dienų Seime buvo išsiaiškinti, kodėl viskas šioje šalyje taip stringa.

„Jau ketverius metus vyksta naujo Socialinių įmonių įstatymo kūrimas. Kartu su J. Džiugeliu esame į šį procesą įsitraukę – lankomės susitikimuose, darbo grupėse dirba mūsų padėjėjai. Tas įstatymo projektas turėtų pasirodyti Seime artimiausiomis dienomis. Matome daug problemų kūrimo procese, kurios leidžia įtarti, kad naujas įstatymas gali situaciją ne tik nepagerinti, bet gal ir pabloginti“, – sakė ji.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį