MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

575

Apie Lenkijos orbanizaciją ir bandymus susidoroti su manančiais kitaip

#išsaugokgalvą

spalio 6, 2017

Šį trečiadienį Lenkijos policija keliose nevyriausybinėse organizacijose, daugiausiai užsiėmančiose moterų teisių klausimais įvykdė reidus, kurių metu konfiskavo dokumentus ir kompiuterius. Nepaisant Lenkijos valdžios bandymo teisintis, kad tai esą buvo padaryta dėl kažkokių buvusios vyriausybės pareigūnų neteisėtų veiksmų tyrimo, buvo duotas aiškus signalas – už viešus ir atvirus protestus prieš Lenkijos Prawo i Sprawiedliwość (PiS) partijos vedamą Vyriausybę galima sulaukti grasinimų ir bauginimų.

Lenkija yra viena griežčiausiai varžančių moterų teisę į saugų ir legalų abortą valstybė. Lenkijos nevyriausybinių organizacijų vykdyti vadinamieji “Juodieji protestai” siekė bandyti išsaugoti teisę į abortą, jei nėštumas atsirado dėl išprievartavimo, incesto ar jis kelia grėsmę motinos sveikatai.

Lenkijos moterų nevyriausybinių organizacijų protestai 2016 metais mobilizavo visuomenę, kuri parodė nepritarimą visiškam abortų drauadimui ir įkalinimo bausmei moterims, kurios pasidarė abortą. Protestai buvo sėkmingi, ir pastatė dešiniąją PiS vyriausybę į sudėtingą situaciją, dėl ko ji turėjo atsisakyti dar griežtesnio abortų reguliavimo.

Man visiškai nepriimtina ką Lenkijos teisėsauga daro su nevyriausybinėmis organizacijomis. Lenkija žengia pavojingu Viktoro Orbano jau išmintu keliu – bauginimais ir instituciniu susidorojimu grasinant pilietinės visuomenės atstovams. Tokiu būdu artėjama prie to paties valdymo modelio, kokį galima stebėti Putino Rusijoje ar Erdogano Turkijoje.

Kaip Seimo Laikinosio Moterų grupės narė raginu kitas grupės nares ir visus Seimo narius pasmerkti Lenkijoje vykdomą bandymą įbauginti pilietinės visuomenės atstovus ir bandysiu inicijuoti Seimo rezoliuciją šiuo klausimu.

Skaityti straipsnį

240

Techniniai asistentai, nuvalykit makiažą nuo aukštojo mokslo reformos veido

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 27, 2017

Vis labiau įsisiautėjantis vadinamasis plagiato skandalas pirmadienio LRT laidoje „Dėmesio centre“ galiausiai trūko ir murzinais pūliais užliejo galvas tų, kurie turėjo jėgos ir drąsos žiūrėti. Jis slepia gerokai baisesnę tiesą: šio skandalo epicentre atsidūręs KTU rektorius Petras Baršauskas yra vienas iš vadinamosios aukštojo mokslo reformos scenaristų ir veidų. Apie kokius giluminius šio ilgus metus planuojamo ir vis dar neįvykstančio tektoninio poslinkio momentus tai pasakoja?

Universitetų misija ir reformos tikslai

Universitetai atsirado ne kaip vieta, kur vadybininkai „ruošia“ kokių nors verslo advokatų taip trokštamą darbo jėgą. Universitetai atsirado kaip vieta, kur visuomenės apmąsto save, ir padeda rastis naujoms mokslo, meno, kultūros plačiausia prasme formoms. Tikri universitetai „negamina“ darbo jėgos, jie gamina mintis; jie ne darbo jėgą štampuoja, o padeda pasirengti gyvenimui, nes, priešingai nei tai bando įpiršti intelektualiai šiaip sau verslo advokatai, gyvenimas nėra darbas: pastarasis – tik trečdalis nuo trečdalio mums duoto laiko.

Kiekvienai visuomenei būtinai reikia bent dalies žmonių, kurie vestų, vadovautų, rašytų, atstovautų ir gebėtų logiškai jungti mintis, atpažindami mąstymo (būtinai ir savo pačių) prieštaravimus ir bent jau įtartų, kaip juos galima bandyti eliminuoti. Tokiu būdu mąstymas galiausiai pasirodo ir kaip gebėjimas analizuoti save patį.

Jeigu nori turėti šalyje universitetų, tai ir steigi juos kaip tokias vietas, kur žmonės mąsto ir moko mąstyti kitus. Pažiūri, ar, ir kiek turi mąstančių profesorių, ir steigi. Ne pinigus ar namus skaičiuoji, o tas galvas, kurios geba mokyti mąstyti. Nieko originalaus ar netikėto: taip buvo daroma nuo Viduramžių laikų, Europoje jau per aštuonis šimtus metų.

Mąstyti, beje, nereikalauja papildomo būdvardžio: nekritinio mąstymo tiesiog nėra, o nekritiškai mąstantis žmogus (nežiūrint jo regalijų) nėra profesorius. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3827

Kryžkelės

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 25, 2017

Socialdemokratai kryžkelėje. Ir, bent jau mane, tai džiugina: „valdžios“ (nesvarbu dėl ko, svarbu valdyti) partijoje subrendo žmonės, kurie nebenori tenkintis amžinų „ponų“ pozicija ir pradeda kalbėti, kad valdžia imama ne dėl to, kad ją turėti, o dėl to, kad kažką nuveikti ir atstovauti tam tikriems principams.

Lietuvos Socialdemokratų partijos FRAKCIJOS pasirašytas dokumentas, kur žadama toliau bendrai dirbti su valstiečiais griauna bet kokį žmonių pasitikėjimą politinėmis partijomis. Kita vertus, tai gerai demonstruoja, kokia apverktina Lietuvos politinė kultūra.

Drįstu prognozuoti, kad šiandien prasidėjo tai, ką ateityje vadinsime LDDP atsikūrimo diena: senosios kompartijos likučiai, apkaltos laukiantys veikėjai, daug kitų rinkėjų valia Seimo sienų jau seniai nepaliekančių žmonių savo postus ir asmeninį statusą nutarė iškelti aukščiau juos iškėlusios partijos valios. Lieka tik vienas atviras klausimas – ar tai kvailystė, ar tiesiog triviali niekšybė?

Kaip vertinti tai, kai atmeti valią tų, kurie dirbo juodą, sunkų ir dažnai neįdomų darbą taip paklodami kilimus dabar ne idėjas, o postus pasirinkusiems žmonėms.

Labai tikėtina, kad LSDP skils, ir plyšys eis per apytikriai senosios LDDP ir LSDP “kirpimo liniją”. Vis dėlto labai norėčiau, kad tik valdžios goduliu, o ne originaliomis idėjomis mintanti LDDP dalis anksčiau ar vėliu (geriau anksčiau) užgęstu, o ateinanti nauja jaunesnė jėga galų gale pasirinktų aiškesnį kairįjį kelią.

Nesu didelė LSDP partijos fanė (kairumas tikrai nebuvo mano kartos, kurios politinės mintys susiformavo kaip aiški atsvara totalitariniam sovietinio tipo paramos „žmogui“, dedamoji), bet nuoširdžiai linkiu Gintautui Paluckui stiprybės. Taip pat primenu amžiais žinomą politinės kovos taisyklę: laimi (arba pralaimi) tik tas, kuris turi minčių, širdį ir tikslą; visi kiti tik plūduriuoja it zombiai bandydami išlaikyti status quo, kurio jau seniai nėra.

Beje, kryžkelės įpareigoja griežtiems pasirinkimams bei priverčia atsikratyti tų, kurie vis dar bando slinkti senuoju keliu. Stipri, principinga ir ideologiškai nuosekli socialdemokratų partija yra būtina Lietuvos partinės sistemos gyvavimui ir tikram, o ne deklaruojamam politiniam stabilumui.

Skaityti straipsnį

6908

Kodėl gaidelis išmušė vištelei akį? Todėl, kad rusai puola!

#išsaugokgalvą

rugsėjo 20, 2017

KTU rektoriaus Petro Baršausko mąstysena per 15 metų kažkaip iš esmės pasikeitė. Prieš penkerius metus tas žmogus plagiatu baisėjosi ir aiškino, kad „[n]uo pat pirmos dienos, kai pradėjau dirbti, bandau sakyti ir deklaruoti, kad mes atviri visuomenei, skaidrūs. Tas, kuris gali iškelta galva pasakyti padaręs klaidą ir ištaisyti, rodo tik stiprumą“(1) . Kaip rašo „Delfi“, „KTU rektorius neslėpė „pletkų lygyje“ girdėjęs ir apie daugiau panašių atvejų. „Jei bus labai konkrečių faktų, spręsime, tačiau šiandien tokių neturiu. Manau, kad šis mastas išskirtinis – nemanau, kad tokių atvejų galėtų būti daug“(2) .

Dabar net abejones dėl galimo plagiato atmeta, prilygindamas jas užsienio agentų užmačioms, kuriomis jie esą nori sugriauti šviesią Lietuvos aukštojo mokslo pertvarką.

2012 metais KTU atšaukė 2002 metais P. Banevičiui suteiktą mokslo daktaro laipsnį. Iš Lietuvos ir užsienio mokslo ekspertų KTU Senato sudaryta speciali komisija pripažino, jog P. Banevičiaus daktaro disertacijoje „Relaksaciniai procesai karščiui atspariuose polimeruose ir jų charakterizavimas“ nusižengta mokslinio sąžiningumo principui, kuomet be reikiamų nuorodų buvo pateikta reikšminga dalis svetimų autorių mokslo rezultatų.

Kelias į šį sprendimą buvo sunkus ir ilgas, neaplenkęs netgi prokuratūros ir teismų: kaip pažymėjo Z. Migonienė, kurios disertacija tada buvo nuplagijuota, aukščiau minėta KTU Senato sudarytoji komisija buvo jau devintoji, ir, jei ne tuo metu naujai išrinktas KTU rektorius Petras Baršauskas, plagijavimo „klausimas būtų mėtomas dar 10 metų“.(3)

Dabar, kai atsirado „labai konkrečių faktų“ dėl paties rektoriaus monografijoje užfiksuoto galimo plagiato, taip skambiai deklaruotas P. Baršausko skaidrumas ir drąsa kovoti su melu staigu subliuško: nesigirdi nei apie specialias komisijas iš Lietuvos ir užsienio mokslo ekspertų, žadėtas atvirumas visuomenei staiga virto kaltinimais kiekvienam, kuris drįsta abejoti, nesigirdi ir atvirą bendravimą aukštai iškelta galva.

Anaiptol – pats P.Baršauskas savo facebook paskyroje švaistosi pareiškimais apie netikras naujienas (fake news), ragina viešojoje erdvėje apie jo asmenį skleidžiamą informaciją „perleisti per sveiko proto filtrą“ ir neatmeta galimybės kreiptis į teismą (4).

Dar ironiškiau yra tai, kad užuot adekvačiai ir protingai sureagavus į susidariusią situaciją, siekiant ištirti dėl plagiato mestus kaltinimus (tai padaryti šiame informacinių technologijų ir skaitmeninių sprendimų amžiuje, beje, yra labai paprasta), pasitelkiami ciniškiausi pasiteisinimai, be kita ko šiai absurdiškai veiklai pajungiant ir KTU administraciją.

Štai KTU korporatyvinių ryšių direktorė O.Ramašauskaitė, uoliai gindama rektorių (beje, jau ne pirmą kartą), pranešime žiniasklaidai pateikia įžvalgas apie prieš KTU ir jo rektorių nukreiptą „organizuotą šmeižto kampaniją“, vykdomą asmenų,, aktyviai besireiškiančių portaluose, kuriuos „Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM įvardina kaip prorusiškus“ ir kelia klausimą, jog „[g]albūt tokius veiksmus inicijuoja mūsų nedraugiškas didysis kaimynas […], nesuinteresuotas kokybiška švietimo sistema Lietuvoje.“ (5).

Priešų minėtame pranešime žiniasklaidai aptinkama ir daugiau, jame nepamirštama paantrinti P.Baršauskui dėl fake news, be to, pranešimo tekstas pagal geriausias „copy/paste“ tradicijas atliepia ankstesnį tos pačios O. Ramašauskaitės šių metų birželio 22 d. pranešimą, kuriuo taipogi identiškai siekiama „išsivartyti“ (būtent „išsivartyti“, o ne adekvačiai sureaguoti ir atsakyti į iškeltus klausimus) iš grupės mokslininkų pareikštų įtarimų dėl plagiato. Nors tai jau visai kita istorija, įdomu paminėti tai, kad šiame pranešime taipogi figūruoja „tendencingos, gerai apgalvotos ir sąmoningos šmeižto kampanijos“, apjuodinti siekiančių priešų iš Rusijos bei iš kitur ir fake news naratyvas)(6).

Tokie desperatiški bandymai gintis puolimu yra puikus, kone chrestomatinis retorinės taktikos, kuriai Vakaruose naudojamas whataboutism‘o pavadinimas, pavyzdys. Šią taktiką paprasčiausiai būtų galima apibrėžti, kaip lietuvių liaudies patarlę „juokiasi puodas, kad katilas juodas“, kitaip tariant, tai yra bandymas išsisukti nuo kritikos, oponentą kaltinant hipokritiškumu, tuo pat metu nekreipiant dėmesio į jo iškeltus argumentus ir tikintis, kad kaltinimai bus pamiršti ir neutralizuoti, o dėmesys perkeltas į oponento trūkumus ar klaidas.

Taigi, jei P.Baršausko monografija iš tiesų yra plagiatas, kuo čia dėtas didysis nedraugiškas Lietuvos kaimynas ir kiti KTU priešai, paklausite jūs.

Tai, kad KTU ar jo rektorius turi priešų, niekaip negalėtų paneigti plagijavimo fakto. Tokį faktą šiuo atveju galėtų paneigti tik atitinkamų institucijų atlikta ekspertizė, juolab, kad prieštara akivaizdi: viešoje erdvėje pasklidusi informacija leidžia susidaryti prielaidą, jog egzistuoja plagiato faktas, tuo tarpu pats P.Baršauskas teigia, jog „[m]onografijoje cituojama griežtai laikantis to meto reikalavimų“(7) [nuo Viduramžių plagiatas akademinėje veikloje yra vertinamas, kaip vagystė, jei šito nežino rektorius, tai dar baisiau, nei plagiato faktas] , o jam antrina ir KTU korporatyvinių ryšių direktorė O.Ramašauskaitė, pabrėždama, jog „mokslinis darbas atitiko visus jo rengimo metu taikytus reikalavimus“ . (8)

Antra vertus, pasitvirtinus viešojoje erdvėje pasklidusiai informacijai apie tiesiog gabalais nuplagijuotą svetimų autorių tekstą, aukščiau minėti KTU rektoriaus ir korporatyvinių ryšių direktorės pareiškimai leistų teigti, jog tuo metu plagiatas buvo galimas, priimtinas ir pateisinamas. Bet tai nesąmonė. Ir nesąmonė ne tik loginė, bet ir faktinė: plagiatas buvo lygiai taip pat negalimas ir prieš trisdešimt metų, kai gyniau savo disertaciją, negalimas buvo ir vėliau, negalimas ir dabar.

Akivaizdu, jog bet kuriuo atveju šioje situacijoje reikalinga ekspertizė, kurios metu būtų patvirtintos arba paneigtos prielaidos apie plagiatą. Visgi, kol kas bandymai teisintis šmeižto kampanijomis, tikrais ir menamais priešais bei netikromis naujienomis labiau primena situaciją iš lietuvių liaudies pasakos, kuomet gaidelis, paklaustas kodėl išmušė vištelei akį, atsakytų „todėl, kad rusai puola!”.

1 https://www.delfi.lt/news/daily/education/istorinis-ivykis-ktu-is-plagiatoriaus-ateme-daktaro-laipsni.d?id=58693301
2 Ten pat.
3 Ten pat.
4 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/p-barsauskas-apie-kaltinimus-plagijavimu-citavau-grieztai-laikydamasis-to-meto-reikalavimu-233-853416
5 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/ornela-ramasauskaite-smeizto-kampanija-pries-ktu-planas-a-nepavyko-bandomas-planas-b-18-853564
6 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/ornela-ramasauskaite-pries-ktu-tesiama-smeizto-kampanija-18-816128
7 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/p-barsauskas-apie-kaltinimus-plagijavimu-citavau-grieztai-laikydamasis-to-meto-reikalavimu-233-853416
8 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/ornela-ramasauskaite-smeizto-kampanija-pries-ktu-planas-a-nepavyko-bandomas-planas-b-18-853564

Skaityti straipsnį

223

Ar visada Seimo nario mandatas naudojamas pagal jo paskirtį?

#išsaugokgalvą

rugsėjo 18, 2017

Portalas “Delfi” nesenama straipsnyje pateikė informaciją, jog Seimo narys J.Varkalys dalyvavo susitikime valstybinėje institucijoje, kuriuose buvo sprendžiami klausimai, susiję su abejotinais viešaisiais pirkimais, kuriuose dalyvavo ir juos laimėjo subjektai, kuriuose interesų turi su šiuo Seimo nariu susiję asmenys.

Seimo Etikos ir procedūrų komisijai kartu su Seimo nare Ingrida Šimonyte išsiuntėme klausimą, ar šiuo atveju Seimo narys, dalyvaudamas susitikime, ir galimai bandydamas paveikti valstybės tarnautojų sprendimus elgėsi etiškai, ir ar tokiu būdu siekdamas palankių sprendimų su juo susijusiems asmenims nepiktnaudžiavo Seimo nario mandatu ir privilegijomis.

Lietuvos Respublikos Valstybės politikų elgesio kodekse, kuriuo turi vadovautis visi valstybės politikai yra išvardinti principai, kuriais turėtų vadovautis valstybės politikas, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo, viešumo, nesavanaudiškumo ir nešališkumo. Jei viešoje erdvėje pateiktos žinios yra teisingos, manau kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar šis Seimo narys sekė šiais principais. Taip pat kyla pagrįstų abejonių, ar šiuo atveju buvo tinkamai derinami viešieji ir privatūs interesai, ar tai, kas įvyko negali būti traktuojama kaip protekcionizmas savo artimiausios aplinkos žmonėms.

Reikia pridurti ir tai, kad tai nėra vienintelis atvejis, kai šis Seimo narys stebimas sitauacijose keliančiose pagrįstų klausimų. Laikraštyje „Plungės žinios“, rugsėjo 8 dieną išspausdintoje publikacijoje randame Plungės rajono savivaldybės parengtą ir apmokėtą straipsnį, kuriame reklamuojamas šis Seimo narys bei su juo susijusi bendrovė. Kyla klausimas, kiek toks „informacijos teikimas“ iš tiesų yra Seimo nario reklama už mokesčių mokėtojų lėšas, kontekste naudojant subjektus (rangovus), kuriuose interesų turi su Seimo nariu susiję asmenys.

Taigi, nekantriai laukiame atsakymų.

Skaityti straipsnį

3744

Ar reaguosime į galimą akademinį nesąžiningumą?

#išsaugokgalvą

rugsėjo 15, 2017

Akademinis nesąžiningumas žmogui kuris nesusijęs su akademine erdve skamba slėpiningai. Nors tai vagystė. Ne mažiau.

Tai yra svetimos minties, svetimo atradimo ar įžvalgos prisiskyrimas sau. Akademinė erdvė yra paremta reputacija, geru vardu ir garbės suvokimu, nes akademijos žmonės pagerbia kitus mokslininkus ar tyrėjus minėdami ar remdamiesi tyrimais. Šis siekis turėti gerbiamą vardą senose akademinėse kultūrose veikia geriau nei bet kokia formali institucijų priežiūra, nes nešlovė dažnai reiškia karjeros pabaigą ir kolegų atsisakymą dirbti su nesąžiningai besielgiančiu mokslininku.

Pastarosiomis dienomis viešoje erdvėje – Youtube platformoje pasirodė video, kuriame Kauno Technologijos Universiteto Rektorius profesorius Petras Baršauskas yra kaltinamas plagiatu ir akademiniu nesąžiningumu (nuoroda). Kadangi išsakyti kaltinimai yra rimti mes išsiuntėme prašymą Lietuvos Respublikos Akademinės etikos ir procedūros tarnybai atlikti šiame video nurodyto galimo akademinio nesąžiningumo faktų tyrimą ir jei tokie būtų rasti ir nustatyti oficialiai, paprašėme šios tarnybos nurodyti, kokių tolesnių veiksmų ji imsis.

Apie jų atsakymą/us informuosime vėliau.

Skaityti straipsnį

5916

Seimo pirmininko kalbą apmąstant: devynus rozus atmieruok, dešimtą kirsk

#išsaugokgalvą

rugsėjo 15, 2017

Sekmadienį pradėdamas eilinę trečiąją dabartinio Seimo sesiją parlamento pirmininkas Viktoras Pranckietis, drąsiai pasiskelbęs vadovaujantis „vilties Seimui“, kuris „Lietuvos žmonėms siejasi su lūkesčiais, su Lietuvos šia diena, su Lietuvos perspektyva“ pakvietė Seimo narius „vieningam darbui“.

Ir dar paaiškino, kad „darbai atneša pozityvių rezultatų, prisideda prie visuomenės gerovės, valstybės pažangos ir saugumo: saugumo šeimoje, saugumo darbe, saugumo valstybėje“. Nuosekliai panagrinėkime šiuos V. Pranckiečio kalbos pasažus bei visą jo kalbą, ir pagalvokime, ką tokia kalba sako apie mūsų politiką ir šalies ateitį.

Vilties versus nevilties Seimas

Jūs tikite, kad šitas Seimas yra vilties Seimas? Kaip ir kas tą viltį gali išmatuoti? Dar daugiau, kas yra viltis, kai kalbama apie beveik trijų milijonų žmonių gyvenimus ir sprendimus?

Jeigu imsime banalų galimą vilties matą – pasitikėjimo Seimu rodiklį, tai teigti jog šis Seimas yra vilties Seimas būtų perdėm drąsus, o, mano galva, tiesiog neatsakingas kalbėjimas. 2016 lapkritį „Baltijos tyrimų“ apklausa rodė, kad Lietuvos Seimu nepasitiki 58 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo pačiu metu „Vilmorus“ skaičiai, nors ir šiek tiek geresni, irgi akivaizdžiai demonstravo tą pačią neigiamą nuostatą: 46,5 proc. prieš vos 15,3 procentų pritariančių parlamento veiklai.

Šių metų vasaros pabaigoje situacija tik prastėjo: „Baltijos tyrimai“ jau rodo, kad nusivylusių skaičius padidėjo 11 procentinių punktų iki 69 proc., „Vilmorus“ teigiamų ir neigiamų įverčių santykis irgi gerokai prastesnis – 54,8 proc. prieš 9,1 procento. Tad ir taip labai kuklus palaikančiųjų būrelis sumenko per 6 procentinius punktus.

Kita vertus, šalį kasdien palieka apytikriai šimtas dažniau jaunų žmonių. Jums tai siejasi su viltimi? Man – ne.

Kai kalbame apie viltį, tikimės teigiamo rezultato. Jeigu, kaip šiuo atveju, viltis neturi jokio apčiuopiamo pagrindo, galime kalbėti tik apie politiko fantazijas ir saviapgaulę.

Kviesdama Seimo pirmininką (ir kitus politikus, tarpe jų ir save) nemeluoti, būsiu dar žiauresnė ir pasakysiu tiesiai: jeigu tokį nežmoniškai mažą pasitikėjimą, kuriuo dabar gali „pasigirti“ Seimas, bandyti susieti su žmonių lūkesčiais ir valstybės perspektyva, tai ta Lietuvos perspektyva apgailėtina.

Vieningas darbas versus asmeninė atsakomybė

Kaip rodo daugybė pokalbių su rinkėjais, vienas sudėtingiausių klausimų, iškylančių Lietuvos visuomenei, kai ji kalba apie politiką, yra politiko, ir konkrečiai Seimo nario, darbo turinys. Štai ir Seimo pirmininkas aiškina tikintis, kad visi „laukia ir nori matyti Seimo kaip institucijos, kaip valdančiosios koalicijos, atskirų frakcijų ir kiekvieno mūsų asmenines pastangas, realius darbus.“ Pasak jo, „žmonės tikisi ne tik kalbų ir pažadų, bet ir realių, jaučiamų rezultatų savo gyvenimuose, savo aplinkoje Lietuvoje.“

Bandau iššifruoti šį ganėtinai chaotišką tekstą. Kas, V. Pranckiečio nuomone, yra realus asmeninis Seimo nario darbas? Kaip tas asmeninis Seimo nario darbas gali būti „jaučiamas“ per rezultatus šalies žmonių „gyvenimuose“?

Kas yra tie žmonės, kurių gyvenimai turi gerėti ir kurie turi „rezultatyviai jausti“? Verslininkai? Smulkūs verslininkai? Stambių korporacijų vadovai? Mokytojai? Bedarbiai? O jei bedarbiai, tai kokie bedarbiai: tie, kurie niekada rimčiau niekur nedirbo ir dabar nuolat „tobulinasi“ už dirbančiųjų sunešamus biudžeto pinigus organizuojamuose apmokymuose net neketindami imtis darbo, nes puikiai gyvena iš šešėlinių pajamų, ar tie, kurie ilgus metus mokėjo nedarbo draudimo įmokas, tačiau netekę darbo dėl, tarkime, darbdavio bankroto, nebeišgali sumokėti eilinės būsto paskolos įmokos?

Seimo nariai yra skirtingi. Jie turi skirtingas pažiūras. Į parlamentą jie atėjo su skirtingomis politinėmis nuostatomis, deklaruodami labai skirtingus siekius.

Taigi, kaip V. Pranckiečio ir jam prijaučiančių „mąstytojų“ nuomone aš, Aušra Maldeikienė, galiu realizuoti savo asmeninius pažadus, siekti, kad būtų panaikintos mokestinės daugelio privilegijuotų grupių (ypatingai stambių ūkininkų) lengvatos? Galiu savo pažadą įvykdyti tik nuvildama tuos ūkininkus, kurie daugybę metų be jokios gėdos naudojasi viešojo sektoriaus žmonių darbu, proporcingai itin menkai prisidėdami prie šalies biudžeto, tad ir jos gerovės, kūrimo? Galiu tęsti ir tęsti, tačiau loginius ir skaitinius argumentus paliksiu Seimo salei ir Komiteto posėdžiams.

Ir toliau, vadovaudamasi elementaria logika, nepasakosiu, kad galiu pasiekti, kad visi pajustų mano darbo „rezultatus savo gyvenimuose“, bent jau teigiama linkme. Priešingai, labai norėčiau, kad, tarkime, ūkininkai, susijungę valstiečių partijoje, kurie žodžiais žadėjo „darniai“ pagerinti gyvenimą visiems, neturėtų galimybės ir toliau naudotis išskirtinėmis privilegijomis. Kita vertus, manau, jog itin atsakingas, paprastai labai kvalifikuotas darbas viešajame sektoriuje, kur atlyginimai įšaldyti nuo 2009 metų, mano galva, turi būti kuo skubiau didinimas: perkrauti pareigomis, kurių apimtis Seimas be jokios logikos nuolat augina primesdamas vis didesnį prievolių ratą, menkai apmokami mokytojai, gydytojai, slaugės, bibliotekininkai, valstybės tarnautojai, pareigūnai, ugniagesiai ir t.t. ir t.t. įvairiomis formomis traukiasi iš šios veiklos ir tai jau graso Lietuvos ateičiai.

V. Pranckiečio kalboje net kelis kartus primygtinai pakartotas reikalavimas „vieningai spręsti įvarius klausimus“ apskritai kertasi su demokratinio politinio veikimo logika. Jeigu manau, kad mano rinkėjų, kurie žinojo mano rinkimų nuostatas šimtus kartų išdėstytas mano straipsniuose, kalbose, knygose ir galiausia rinkimų programoje, interesai dėl siūlomų įstatymų pataisų gali būti pažeisti, aš tikrai kausiuosi iki pabaigos. Ir tai, ką deklaravau aš, nesutampa su man neaiškios darnos siekiu V. Pranckiečio partijos deklaratyvioje programoje. Ypač, kai matau, kad ta darna niekaip nepasiekia tų, kuriems atstovauti atėjau aš.

Seimo darbo rezultatas idealiu atveju turi būti įvairių grupių interesus subalansuojantys, ilgesnio laikotarpio problemas sprendžiantys įstatymai. Lietuvos bėda ta, kad, pirma, ieškoma ne subalansuoto, o tobulo sprendimo, kuris galiausiai pasirodo, kaip atskiros interesų grupės primesta savivalė palaipsniui virstanti kitų visuomenės grupių neviltimi. Antra, didelės dalies Seimo narių išsilavinimo ir praktinių kompetencijų lygis neleidžia jiems adekvačiai suvokti priimamų sprendimų pasekmių (ypatingai a priori nutylimų socialinių pasekmių), tad politinis kompromisas pasirodo kaip primesta vidurinės grandies biurokratų, vadinamųjų „profesionalų“, valia, ir, kaip galima įtarti, gal net korupcijos lemta valia.

Politika yra interesų kovos arena, ir politinis procesas nėra apie kažkokią mistinę darną, priešingai, politika kalba apie konfliktus ir tai žino jau vaikai, azartiškai žiūrintys, tarkime, „Sostų karus“. Raktinės politikos žodyno sąvokos – “valdžia”, “galia”, “įtaka” – leidžia analizuoti politinį procesą, jo laimėtojus ir pralaimėjusius, įtakas ir laiminčias interesų grupes. Norite faktų, prašau: jau greit trisdešimt metų tie patys dabar įtakinga politine jėga tapę valstiečiai geba savo naudai perdalinti valstybės biudžetą. Tad ne atsitikinai (net jeigu iki galo pats to ir nesuvokia) Seimo pirmininkas dabar taip energingai agituoja už vieningumą: jo atstovaujama interesų grupė, žinoma, nenori pakirsti susiklosčiusio status quo. Bet aš ir daug kitų politikų Seime esame tik todėl, kad siekiame, jog ši ar kokios nors kitos tendencijos būtų perlaužtos.


Darbas versus jo rezultatai

Įvadinėje Seimo sesijos kalboje V. Pranckietis pripažino, kad įstatymų leidyba – ne lenktynės: „[t]eisės aktų projektų skaičius neturėtų būti Seimo nario produktyvumo rodiklis. Įstatymų leidėjo darbas turėtų būti solidus, o sprendimai išdiskutuoti ir brandūs.“ Nuoširdžiai pritariu tokiam vertinimui, jau ne kartą viešai deklaruotam tiek politologų, tiek pačių politikų. Tarkime dar 2015 metų kovą Seimo veiklos apžvalgoje rašoma, kad „Seimo teisėkūros darbotvarkei būdingi „nekontroliuojamos“ darbotvarkės bruožai, o gausybės priimtų teisės aktų kaitaliojimas sukuria „įstatymų infliacijos“ ir tiesinės sistemos nestabilumo prielaidas“.

O dabar žiūrime, kokie šios kadencijos, kurios darbui turėtų vadovauti Seimo pirmininkas, įstatymdavystės apimčių rezultatai.

Per dvi pirmas sesijas šis Seimas jau priėmė 630 įvairių dokumentų, tame tarpe 389 įstatymus (palyginimui: I ir II sesijų metu 2012-2016 metų kadencijos Seimas priėmė 526 dokumentus, iš jų — 329 įstatymus). Taigi, per posėdį spėjama priimti beveik 7 teisės aktus.

Daug tai mažai galite įvertinti palygindami, kad per visus 2016 metus Lietuvos Seime buvo priimta 740 teisės aktų (po teisės aktą per mažiau nei 5 plenerinio posėdžio minutes), o tarkime Jungtinėje karalystė — 29 (teisės akto priėmimui skiriama daugiau nei pora valandų) ar Estijoje — 125 teisės aktai (priėmimui skirta vidutiniškai valanda). Beje, ta pati statistika paneigia ir galimą prieštaravimą, kad Lietuvoje įstatymai nuosekliai išdiskutuojami komitetuose. Kokie lėtapėdžiai britai, estai ir, kaip rodo 2017 metų pradžioje Europos parl amentinių tyrimų centro atlikta 18 nacionalinių parlamentų veiklos apžvaga, visi kiti europiečiai! Kalbant rimtai, duomenys patvirtina, kad ragindamas neskubėti, bet diskutuoti ir kokybiškai rengti įstatymus, Seimo pirmininkas teisus. Vis dėlto tame pačiame įvadiniame šios sesijos posėdyje, neprabėgus nė valandai po čia nagrinėjamos kalbos, V. Pranckietis jau giriasi, kad šios sesijos dienotvarkėje „100 įstatymų projektų daugiau, negu pavasario sesijoje“.

Kada mąsto Seimo pirmininkas: ar tada, kai siūlo dirbti rimčiau, ar tada, kai siūlo skubėti ir lenktyniauti? Ir dar: ar jis pats rašo ir skaito savo tekstus? Ir ar jis supranta, ką kalba?

„Nuomonių esmės anachronizmas“ versus kalbos aiškumas

V. Pranckiečiui nepatinka „protokoliniai bakstelėjimai, statutinis kandumas, nuomonių esmės ir reprezentacijos anachronizmas“, kurie, jo galva, „iškreipia Seimo darbo principus“. Nežinau, ką konkrečiai jis turi galvoje, kalbėdamas apie „reprezentacijos anachronizmus“, vis dėlto remdamasi man itin simpatiška anglosaksiška demokratizmo tradicija ir atmesdama sovietinių melžėjų nuolankų sutarimą su bet kokias vadų nusikalbėjimais, tikrai bandysiu tęsti statutinių kandumų tradiciją.

Mano galva, Seimo darbo principus iškreipia ne „nuomonių esmės anachronizmas“ ar statutinis kandumas, o elementarus negebėjimas, kaip šiuo atveju, aiškiai pasakyti, ką nori pasakyti. Žiūrim, ką turim. Anachronizmas – tai laikų painiojimas, vienos epochos reiškinius priskiriant kitai. Kaip galima supainioti epochas kalbant apie nuomonių esmes, matyt, gali paaiškinti tik agronomijos profesorius. Skamba labai protingai, tik turinio, net turint filosofinį išsilavinimą, išskleisti neįmanoma.

Baisus dalykas ir nuolatinis beprasmių banalybių kartojimas. Paklausykime Seimo pirmininko: „Sakome, kad kiekvienas esame Lietuva, tad būkime ja“; „Seimas, pakartosiu, yra žmonių nuosavybė“; „Seimas pagal pareigą ir gyvenimo būdą yra mūsų namai, todėl pasirūpinkime kiekvienas asmeniškai, kad tai būtų ne tik svetingas, bet ir solidus, orus, dalykiškas politikų susirinkimas, kurio tikslas – darni Lietuva“; „Mes nesame kitokie, nei visi Lietuvos žmonės. Mes esame jų dalis, be privilegijų ar išskirtinių sąlygų“.

Statau vyno tam, kas sugebės įprasminti šiuos absoliučiai tuščius užkeikimus. O tiems, kurie pradės dabar man aiškinti, kad reikia gerbti Seimą ir Seimo pirmininką priminsiu: politiko darbas yra atstovavimas jo rinkėjų interesams, o to darbo įrankis — kalba. Politikas, kuris nesurezga minties, kuris nesuvokia net bazinių politinės retorikos išraiškų (net nedrįstu kalbėti apie politologijos žinias ar politinę filosofiją) yra ypač nevykęs politikas, net jeigu jis turi visas statuto jam garantuojamas regalijas. Ir jeigu manote, kad nusikalbėjimas yra smulkmena, neverkite, kai jau po mėnesio įstatymo pataisos apauga pataisomis, kurios per dešimtmetį pasidaugina iki pusšimčio pataisų pataisoms. Ir vis tiek gyvenimas sau, o įstatymas – sau.

Ruduo prasidėjo iniciatyva teikti idėjas Lietuvai. Mano siūlymas labai paprastas: nustoti dirbti (kalbėti) prieš tai nepamąsčius ir nepasimokius. Tiesiog sustokim ir pamąstykim, ką kalbame; ką reiškia mūsų vartojamos sąvokos; kokį pasaulį, kokią Lietuvą kuria mūsų kalbos; bent jau pabandykime nemeluoti sau ir kitiems. Nors kartą kirskime pamąstę, nes tęsdami dabartinius darbus, greit visą mišką skiedromis paleisime.

Tekstas originaliai buvo publikuotas Delfi.lt

Skaityti straipsnį

7912

Ar dar vis turime (ne)mokamą gydymą Lietuvoje?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 14, 2017

Kviečiu visus dalintis patirtimi, kaip greitai/sėkmingai pavyksta patekti pas reikiamą specialistą nemokamai trečiojo lygio konsultacijai, turint poliklinikos specialisto siuntimą, ir kaip dažnai, nesulaukus nemokamo gydymo, tenka rinktis mokamas medicinos paslaugas. 

Galimybė pasinaudoti iš anksto per PSD apmokėtu „nemokamu“ gydymu, kaip rodo laiškai, palaipsniui daugeliui tampa nepasiekiamu gėriu. Ar galime sutikti, kad esama sveikatos apsaugos sistema jau neveiksni, ir tie iš mūsų, kurie metų metus mokame tikrai nemažas PSD įmokas tampame sistemos nepakankamo finansavimo įkaitais, kai pirmenybė patekti pas gydytoją ar net bendrai galimybė pasinaudoti aukščiausio lygio gydytojų konsultacijomis skiriama tiems, kurie pajėgūs susimokėti?

Patirtis rodo, kad norint užsiregistruoti specialisto konsultacijai Santaros klinikose, reikia nieko kito neveikti, kaip tik visą dieną sėdėti internetinėje svetainėje www.sergu.lt ir „gaudyti“ gydytojo įkeliamus laikus nemokamam vizitui ir spėti spustelti mygtuką „rezervuoti“. Įdomu tai, kad užsiregistruoti mokamai konsultacijai didesnių problemų nekyla. Tiesa, mokamo vizito kainą sužinoti galima tik paskambinus, nes prie registracijos kaina nėra nurodoma. Ir ta nemokamo apmokamo vizito kaina (be papildomų, dažnai prievarta peršamų tyrimų) tikrai solidi.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

1182

Kur link Lietuvą kreipia Junkerio Europos burės?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

rugsėjo 13, 2017

Neprabėgus pusmečiui, turime jau 6-tąjį Europos ateities scenarijų, kurį šiandien savo Europos Sąjungos padėties apžvalgos kalboje išdėstė Europos komisijos pirmininkas.

Pats Junkeris tiki, kad vėjas pučia į Europos bures ir tereikia gerai jas valdyti, kad (sėkmės?) uostas būtų ranka pasiekiamas.

Jei tas uostas – jungtinė, demokratinė ir vieninga Europa, tai EK priminko galva, jis nebetoli:  jau dabar Komisija  pasiekė 80 proc. visų darbo pradžioje numatytų tikslų, o iki 2018 planai bus įvykdyti, Europos ekonomika pagaliau sugrįžta į ikikrizinį lygį.

Tokia kalbos santrauka. Toks jos leitmotyvas. Bet atverkime Europos Komisijos vado minčių kraitelę plačiau ir panarstykime jos turinį.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

2746

Per Muravą į Garliavą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

liepos 19, 2017

Vakar dar vienai, šį kart energetikos, ministerijai išsiunčiau raštą su prašymu paaiškinti, kodėl „Lietuvos energija“ įmokas už elektrą renka per tarpininkus, kurie priklauso tai pačiai  „Lietuvos energijos“ įmonių grupei. Bent man kyla minčių, kad taip faktinis monopolininkas „Lietuvos energija“ steigdama antrines įmones piktnaudžiauja savo padėtimi ir švaisto Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

Kodėl užuot  suteikus galimybę vartotojams už suteiktas paslaugas atsiskaityti tiesiogiai elektros skirstymo operatoriui, reikia steigti antrinę įmonę tarpininkę (ar net kelias), kurių pagrindinė veikla, atrodo,  yra būtent mokesčių surinkimas. Manyčiau, kad taip patyliukais prie šio „verslo plano“ prikabinus vartotoją ir jo mokėjimus automatiškai perkeliant į elektroninę sistemą, kurią administruoja tam tyčia sukurta(-os) įmonė(s), sąnaudos tik išauga, ar ne? O tai reiškia, kad galiausiai auga ir tarifai? (daugiau…)

Skaityti straipsnį