MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

4369

Viešas A. Maldeikienės laiškas Lietuvos ūkininkams jų suvažiavimo išvakarėse

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

vasario 8, 2018

I. Įžanga: džiugioji dalis

1. Dėkoju už kaliošus: man pravers

Dėkui už kaliošus, taip ilgai keliavusius į mano rankas. Kaip žinia, dar pernai birželį man juos padovanojo Pasvalio ūkininkų sąjungos vadovas Vilhelminas Janušonis, juos įpareigojęs perduoti Seimo narį ūkininką Kazimierą Starkevičių, kuris dėl neaiškių priežasčių įpareigojimo neįvykdė, ir tada kitas Seimo narys ūkininkas Aurimas Gaidžiūnas tuos kaliošus perdavė laidos KK2 vedėjui Domininkui Ramonui, kuris jau sugebėjo mane pradžiuginti. Kiek daug rimtų vyrų, o toks menkas darbelis pusmetį daromas…

Bet, žinoma, geriau vėliau, nei niekad. Kaliošai man pravers prasidėjus pavasario polaidžiui: nors darbams šiltnamyje ir gėlyne turiu porą gerokai lengvesnių, linksmesnių ir gėlėtų europietiškų guminukų, tačiau tamstų man padovanoti juodi ir sunkūs su užrašu Сделано в России Гост 126-79 [tiems, kurie jau nemoka rusiškai išverčiu: pagaminta Rusijoje pagal 1979 metų anos jau mirusios valstybės standartus] purvabridžiai tiks tada, kai barstysiu mėšlą po krūmais.

Kita vertus, tamstų, gerbiami ūkininkai, man padovanoti kaliošai ne tik naudingi, jie taip pat labai simboliški, mat atskleidžia, kad 2018 metais Lietuvos ūkininkai vis dar nešioja „batukus“, kuriuos dar 1979 metų lapkričio 12 dieną sovietiniai biurokratai 11 puslapių instrukcijoje aprašė kaip rimtą pramonės gaminį Галоши резиновые клееные (guminiai klijuoti kaliošai). Platesnės techninės tos man įteiktos guminės dovanos charakteristikos, kam įdomu, gali būti sužinotos šiuo interneto adresu ir, beje, jos vis dar aktualios ir veikiančios. Taigi, sovietinės kaimiškų „batukų“ mados ir po beveik keturiasdešimties metų vis dar drebina dalies mūsų šalies žemdirbių širdis. Nedovanotų gi jie tų batų, jeigu patys jų neavėtų, ar ne?

O gal dovanojate, nes širdyje labai trokštate to raudonojo pamušalo, nuausto iš nomenklatūrinių privilegijų ir neteisingumo?

2. Siūlau knygų: jums pravers

Bijodama likti skolinga, savo ruožtu jums, gerbiami ūkininkai, per kolegą A. Gaidžiūną įteikiau jums tris knygas. Beje, skirtingai nei jūs, aš gumos netempiu – sugalvoju, nuperku ir perduodu pati, net jei garbus ūkininkas nedrįsta išeiti jų priimti.

Kaliošų epopėjos pradžioje jau minėtas ūkininkas V. Janušonis apibendrino: „teisingumą, t.y. teisinę bazę, valstybėje turim, bet teisybės toli gražu ne“. Ką taip kalbėdamas galvoje turėjo kaliošų grandas nežinau, tačiau šiame laiške mintį apie teisingumo ir teisybės paieškas išplėtosiu, o dovanotos knygos tegul bus mūsų intelektualinės kovos įžanga.

Taigi, pirmoji knyga, Aldonos Ivanauskienės „Buhalterinės apskaitos pagrindai“ dar kartą primena jums tai, ką išsilavinę žmonės žino jau apytikriai 250 metų: „Ilgalaikis materialusis turtas gali būti riboto ir neriboto naudojimo laiko. Skaičiuojamas tik riboto naudojimo laiko turto nusidėvėjimas. Neriboto naudojimo laiko yra žemė, todėl nusidėvėjimas neskaičiuojamas“. Ši mintis yra elementarus apskaitos pradžiamokslis. Kodėl tai kartoju? Nes turėjote cinizmo bandyti atšaukti visą per amžius nusistovėjusią ekonomikos logiką ir taip dar kartą įteisinti turtingųjų galias silpnesniųjų mokesčių mokėtojų sąskaita. Taigi, siekėte dar labiau pagilinti neteisingumą.

Antroji knyga, viena garsiausių visų laikų satyrinių alegorijų, britų rašytojo Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“, tikiuosi, pagelbės jums suvokti, kad nevalia būti kiaule ir gvieštis kitų darbo save iškeliant aukščiau visų.

Ir galiausia trečioji knyga, Michael J. Sandel What Money Can’t Buy: The Moral Limits of Markets, analizuoja moralines rinkos ir politikos problemas ir kalba apie dalykus, kurie negali būti prekybos už pinigus objektai. Vertinant plačiau, ši knyga, kaip ir kitos šio vieno garsiausių pasaulyje filosofų teisininkų knygų, nagrinėja moralinių vertybių vaidmenį bendruomenėje ir politikoje. Ją visų pirma rekomenduoju perskaityti p. V. Janušoniui, kad suvoktų skirtumus tarp teisybės ir teisingumo, tad ateityje gebėtų nepainioti šių sąvokų, kaip turbūt nepainioja miežių bei avižų.

3. Sutarkime dėl žaidimo sąlygų: pravers visiems, įskaitant rinkėjus

Baigdama šią ilgoką įžangą ir pereidama rimtosios savo viešo laiško dalies link, stabtelsiu tie keliomis esminėmis pastabomis.

Pirma, nuo vaikystės dirbu sode ir darže, tad suvokiu, kad esu tik eilinė mėgėja, kuriai pomidorai beigi visokios cikorijos uždera tai geriau, tai blogiau, tačiau agronomų nemokau (ir net nesugalvočiau, kad tai įmanoma bei padoru!), kaip tas daržoves auginti ir puoselėti.

Kad mūsų diskusijos būtų logiškos, prašau jus susipažinti nors elementariame lygyje su politikos, ekonomikos, politinės ekonomijos (tai be kita ko, reiškia moralės filosofijos) pradmenimis. Nes dabar tamstos panašūs į kokią nors maldeikienę, kurį rodydama į kiaulę samprotauja, kaip gražiai išrodo šita ožka.

Labai dažnai klausantis jūsų kalbų apie viešuosius finansus ir/ar kas, kam ir už ką moka, man būna gėda, tad pradžioje nudelbiu akis, o tada iš nevilties galiu ir toną pakelti. Įsitikinusi, kad analogiškoje situacijoje taip pat elgtumėtės ir jūs, ypač jeigu aš su savo lėkštomis agronomijos ar veterinarijos žiniomis pradėčiau sklaidytis tamstų žemėse.

Antra, apeliuodama į jūsų protą, prašau diskusijose remtis oficialia statistika, Valstybės Kontrolės tyrimais ir mokesčių specialistų komentarais, o ne niekuo, išskyrus tamstų norus ir svajones, nepamatuotomis jūsų emocijomis ir šauksmais, kad maldeikienė tamstas skriaudžia, nors ji viso labo pasako, kas rašoma oficialiuose dokumentuose. Jeigu, tarkime, kokios Valstybės kontrolės išvados nepatinka, tai gal turėkite drąsos kalbėtis su šios institucijos žmonėmis, o ne pasakokite savo rinkėjams, kad aš sugalvoju tai, ką sakau. Neapgaudinėkite savo rinkėjų.

Trečia, politika nėra mokslas anei veikla, kuri nuolat sukasi apie ūkininkų vargus. Tad Seime susitikome ne tam, kad nuolat verktume apie skriaudžiamus kaimo žmones (keli šioje salėje išties badaujate, o į susitikimą atvykote arklio traukiamu vežimu?). Politikai privalo kalbėti apie visos šalies subalansuotą, pasvertą ir tvarią (t.y. veikiančią ilgą laiką) plėtrą ir privalo matyti visus sluoksnius. Tamstų raudos, kad anksti keliatės ir daug dirbate, net nėra juokingos. Jos piktina visus sveiko proto žmones. Nebedarykite sau gėdos.

Ir galiausia, ketvirta, priešingai nei jūs, už mokesčių mokėtojų pinigus tekstų neperku. Visada rašau pati. Ir taip darau todėl, kad mąstau ir skaitau. Mūsų diskusija bus įmanoma ir tinkama, jeigu ir jūs pradėsite žaisti su tomis priemonėmis, kurios yra jūsų galvose, o ne pasitelksite visokių pirktinių prastokų žurnalistų ir/ar padėjėjų, kurie bando kalbėti jūsų vardu, rašto darbelių.

Kad ši mano pastaba pagrįsta faktais, primenu, kad per 2016-2017 metus 17 Seime veikiančių ūkininkų viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms (tame tarpe ir perkamiems straipsniams regioninėje žiniasklaidoje) išleido daugiau nei 33264 eurų mokesčių mokėtojų pinigų, o 5 tiesiogiai su ūkininkais susiję Seimo nariai 2016-2017 m. viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms išleido dar 7012 eurų mokesčių mokėtojų pinigų.

II. Rimtoji dalis:

1. Kiek svarbus Lietuvai žemės ūkis?

Žemės ūkyje, miškininkystėje ir gyvulininkystėje Lietuvoje 2016 metais dirbo vos per 121 tūkst. žmonių, kurie sukūrė apie 3,3 proc. Lietuvos BVP. Pažymėtina, kad ir dirbančiųjų dalis ir sukuriama BVP dalis nuosekliai mažėja, mat dar 2012 metais siekė 4,4 proc. Palyginimui, švietime dirba 132 tūkst. Lietuvos gyventojų ir jie sukuria 4,6 proc. BVP.

Dar svarbiau tai, kad darbo našumas žemės ūkyje nuo 2012 metų sumenko nuo 6,2 EUR/val. iki 5,6 EUR/val., tuo tarpu švietimo sektoriuje jis, priešingai, augo: jei 2012 metais buvo 6 EUR/val., tai 2016 metais – 7 EUR/val. (kaip matote, švietimas šiuo metu Lietuvoje bendrai imant ir efektyvesnis, ir sukuria daugiau vertės).

Nesiremsiu jums įprasta logika, kad esate pirma visų, tad visi privalo jums patarnauti bet kokia kaina, taigi neaiškinsiu, kad, tarkime, švietimas svarbesnis, tiesiog primenu – dirba visi, ir žemės ūkis tikrai nėra kokia išskirtinė ar ypač efektyvi veikla. Juolab globalios prekybos sąlygomis, įmanoma importuoti žemės ūkio produkciją (daugelis mūsų ir dabar priversti valgyti lenkišką ar vokišką maistą, mat lietuviško nebeįperkame), o štai mokytojų atsivežti nepavyks.

Matyt neatsitikinai, Lietuvos agrarinės ekonomikos mokslininkai pabrėžia, kad „vienas iš žemės ir maisto ūkio sektoriaus plėtros iššūkių ir ateityje išlieka darbo našumo, kuris vis dar atsilieka nuo ES-28 vidurkio, didinimas. Tokį poreikį diktuoja didelė konkurencija tarptautinėse rinkose .“ Pabrėžiu ir tai, kad didinti efektyvumą ir atstatyti nualintas Lietuvos žemes tamstoms gali padėti tik išsilavinę mokslininkai, net jeigu jų nematote ir negerbiate.

Nors Lietuvos ūkininkai labai mėgsta skųstis, kad jiems padedama mažai, tačiau skaičiai rodo, kad norint padidinti žemės ūkio konkurencingumą, palaikyti žemdirbių pajamas, mažinti socialinę atskirtį tarp kaimo ir miesto gyventojų, tausoti aplinką, žemės ūkiui teikiama ES ir nacionalinio biudžeto parama, ir vien 2016 metais lėšų dalis, skirta žemės ūkiui finansuoti, sudarė 1069,9 mln. EUR. Taigi, daugiau nei milijardą.

Parama tokia rimta, kad pernai rugsėjo 27 dieną paskelbtame Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą, ir didele dalimi tą nuosmukį lėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuris sumenko net 16 pozicijų.

Tiesa, teko girdėti, kad Žemės ūkio ministerija šio rodiklio siūlo atsisakyti, argumentuodama absoliučiai tuščiais populistiniais argumentais esą „žemės ūkio sektorius yra svarbus, aprūpina gyventojus maistu ir tai yra šalies prioritetas; nemaža dalis gyventojų gyvena kaime; žemės ūkio rėmimas yra naudingas visam šalies ūkiui; valstybė prisideda prie žemes ūkio, nes žemės ūkio veikla yra rizikinga, priklausanti nuo oro sąlygų ir kainų svyravimų; didžioji dalis lėšų žemės ūkiui yra skiriama iš ES biudžeto; ūkininkai be valstybės pagalbos neišgyventų ir panašiai.
Demagogija, kai gviešiesi bendrų pinigų vien savo naudai, kartais geba pranokti bet kokias ribas.

2. Kaip Lietuvos ūkiai atrodo tarp kitų ES šalių?

Jau minėto Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto 2017 metų tyrimas sako, kad Lietuvos ūkininkų sumokėtų mokesčių santykis su pelnu yra vienas mažesnių tarp ES valstybių ir mažesnį savo pelno dalį atiduoda tik slovėnai, kurių kalnuotas reljefas bei nedideli dirbamos žemės plotai išties labai nepalankūs žemės ūkio darbams.

Lietuvos ūkininkai, nepaisant žymiai palankesnių ūkininkavimo sąlygų, tik truputį pranoksta Slovėniją ir gerokai atsilieka nuo kaimyninių valstybių, taip pat ES vidurkio pagal šį rodiklį. Lentelėje pateikiamas ūkininkų sumokėtų mokesčių santykis su pelnu ES valstybėse 2013 m., proc. (Šaltinis: Europos Komisijos RICA standartinių rezultatų duomenys, 2013 m. ).(2)

Aleksandro Stulginskio universiteto 2016 metų ataskaita „Ūkininkų ir kitų žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų apmokestinimo sistemos tobulinimas“ rodo panašias išskirtinai geras, palyginus su kitais sektoriais, žemės ūkio finansinės veiklos sąlygas.

Tyrime konstatuojama, kad „Visose Europos Sąjungos valstybėse ūkininkų pajamos ir naudojamas ūkyje turtas apmokestinamas. Vieningos šios mokėtojų grupės apmokestinimo sistemos Europoje nėra. Vienose šalyse nėra jokių išskirtinių taisyklių ūkininkų ir žemės ūkio įmonių pajamų ir turto apmokestinimui, kitose yra atskiros apmokestinimo taisyklės, skirtos žemės ūkiui.“

Kalbant konkrečiau, galima skirti dvi ūkininkų apmokestinimo kryptis. Daugelyje šalių visam žemės ūkio verslui, tame tarpe ir ūkininkams, taikomi tie patys mokesčių principai, teisinė bazė, kaip ir kitoms profesinėms grupėms, mokesčių sistemoje nėra jokių lengvatų ar specialių taisyklių, kurių pagalba galima remti žemės ūkį (pvz., Suomijoje). Kitose šalyje lengvatų daugiau, pavyzdžiui, investicijų lengvatos ir kitos išimtys (Nyderlandai, Ispanija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Airija, Danija, Švedija, Slovakija), o kai kuriose šalyse ūkininkai turi atskirus mokesčių teisės aktus (Austrija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Lenkija).

Itin svarbus yra ir ūkininkams taikomas mokesčio tarifas, ir Lietuvoje jis išskirtinai mažas.

Net tose šalyse, kur ūkininkams taikomi palyginti maži mokesčio tarifai (Čekija, Prancūzija, Graikija, Nyderlandai, Lenkija ir Ispanija), tie tarifai gali viršyti 40 proc. Tarkime, Prancūzijoje pajamos didesnės nei 250 tūkst. EUR per metus apmokestinamos 41 proc. tarifu, kaimyninėje Lenkijoje pajamos viršijančios 19900 EUR apmokestinamos 32 proc. tarifu.

Ten, kur ūkininkų pajamų apmokestinimas aukštas (Belgija, Danija, Suomija, Anglija, Airija) tarifas gali viršyti ir 50 proc. Nežinau, kiek liko gandrų Danijoje, bet ten metinės ūkininkų pajamos, didesnės, nei 52377 EUR per metus, apmokestinamos 51,5 proc. tarifu. Atkreipiu tamstų dėmesį, kad europinės agrarinio sektoriaus išmokos taip pat įtraukiamos į pajamas ir apmokestinamos. [Tai ypač noriu priminti ne tai ūkininkui, ne tai žemvaldžiui, bet tikrai prastam tik į savo siaurus asmeninius reikalus susikoncentravusiam politikui Ramūnui Karbauskiui].

Nepalankiausia žemdirbių apmokestinimo požiūriu Europos Sąjungoje laikoma Suomija, kuri ūkininkams netaiko jokių specialių lengvatų.

Lietuvoje viskas kitaip ir viskas nežmoniškai, ką įrodo ir šie faktai: Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Taigi, prašau jūsų ateityje nebemeluoti rinkėjams ir patiems sau, kad jus ES kažkas skriaudžia. Jeigu norėsite pasiguosti, pabandykite nevelti visko į vieną gumulą ir kalbėkite konkrečiai su realiais faktais. Fake news (sugalvotų naujienų) laikai jau eina iš mados.

3. Žemės ūkio privilegijos. Kieno sąskaita?

Jau minėjau, kad Lietuvos žemės ūkiui teikiama ES ir nacionalinio biudžeto parama vien 2016 metais sudarė 1,07 mlrd. EUR. Žemės ūkiui su visais miškais, kuris tas pačiais 2016 metais sukūrė 1 mlrd. EUR pridedamosios vertės, išmokėtos subsidijos buvo net didesnės. Taigi, galutinis rezultatas vertinant iš ekonomikos perspektyvos yra neigiamas.

Konkreti paramos žemės ūkiui struktūra tokia: ES parama – apie 470 mln. EUR per metus; Lietuvos valstybės biudžetas skiria papildomą 33,5 mln. EUR tiesioginę nacionalinę paramą; valstybės pagalbos priemonių finansavimui skiriama dar 170 mln. EUR; kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. EUR; mokestinės lengvatos – 600-800 mln. EUR; kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. EUR. Primenu, kad ekonomikoje mokestinės lengvatos yra negautos biudžeto įplaukos, taigi valstybės parama.

Visos šios lengvatos neatsiranda iš niekur. Jas sukuria ir ūkininkams dovanoja kiti valstybės sektoriai. Universitetų dėstytojai net brangias darbui reikalingas specialybės knygas iš užsienio perka savo sąskaita, o ūkininkai nuolat verkia.

Mano seneliui, ūkininkui, kuris be jokių valstybės paramų tarpukariu sukūrė stiprų ūkį ir augino bekonus, mokslas buvo pirmoje vietoje. Jis sakė, galima nevalgyti, bet skaityti privalu. Kai taip elgiesi, suvoki savo žmogiškąją misiją šioje Žemėje ir atsakomybę už savo šalį.

4. Nelygybė sektoriaus viduje

Pernai kovo 7 dieną ūkininkai ir Seimo nariai Kazimieras Starkevičius ir Andrejus Stančikas televizijos laidoje pasakojo apie esą „didelius“ ūkininkų mokesčius. Tiesa kita: mokesčiai dideli tik mažiems ūkiams. Tokių lengvatų, kokias turi mūsų stambieji ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas stambiesiems ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu stambiųjų ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita. Išvados ne mano, jos aprašytos ir pagrįstos A. Stulginskio universiteto tyrime „Ūkininkų ir kitų žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų apmokestinimo sistemos tobulinimas“ .(3)

Konservatoriai-ūkininkai (K. Starkevičius ir A. Macijauskas) atėję į valdžią, suprato, kad geriau imituoti mokesčių mokėjimą žemės ūkyje, nei visai nemokėti. Vertė situacija, o gal sąžinė prabilo, tad 2009 metais suprasdami, kad visiškai nemokėti mokesčių gali būti pavojinga, įvedė simbolinius mokesčius, bet juos padarė „fiksuoto“ dydžio ir išėjo taip, kad ir maži ūkeliai, ir dideli žemvaldžiai, kaip patys minėti ponai (ir A. Stančikas) mokėjo tuos pačius mokesčius.

Beje, anoje laidoje, Seimo narys K. Starkevičius drąsiai aiškino, kad Lietuvoje yra tokie pat mokesčiai, kaip kitose ES valstybėse ir Lenkijoje. Netiesa, apie ką jau rašiau, bet baisu net ne tai, blogiau tai, kad tokių lengvatų, kaip turi mūsų stambūs ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė.

Melaginga buvo ir kita A. Stančiko kalba, kad mokesčiai, kuriuos „įvedė“ konservatoriai 2009 metais paskatino ūkių nykimą: mokesčių neproporcingumas ir išmokų bei kitos paramos neribojimas stambiesiems paskatino nykti mažuosius iki 50 ha ūkius, o stambiųjų ūkių plotai išaugo dvigubai, o ir pačių stambiųjų ūkių padvigubėjo.

Nemalonu taip galvoti, bet atrodo, kad p. K. Starkevičius kurdamas „mokesčių imitaciją“ tą galėjo būti suplanavęs: kai mažieji ūkiai mokesčių moka santykinai 2-3 kartus daugiau, negu didieji, neturi išteklių stiprėti, jie nyksta ir jų vietą užima stambieji ūkiai.

Net anais K. Starkevičiaus ministeriavimo laikais sugalvotais „supaprastintos formos investiciniais projektais (iki 150000 Litų)“, kurie turėjo būti skirti smulkiesiems ūkiams, sėkmingai naudojosi išskirtinai tik stambieji ūkiai (97 proc. tokių projektų buvo įgyvendinami tik ūkių, kurių plotas didesnis kaip 100 ha). Tuo pačiu laikotarpiu (per 2009-2013 m.) tik stambieji ūkiai sėkmingai naudojosi ir dar viena nesąžininga p. Starkevičiaus inicijuota priemone – valstybinės žemės pardavimu už simbolinę 231-347 eurus/ha kainą, kai dabar tokios žemės ha jau kainuoja po 8-10 tūkst. EUR. Per tą laiką stambiesiems ūkiams buvo parduota net 460 000 ha valstybinės žemės – pasekmės Lietuvos žemės ūkiui, smulkiesiems ūkininkams bei Lietuvos valstybei apskritai lengvai nuspėjamos. Jos tragiškos.

Dar daugiau: toje pačioje laidoje, kur prelegentai absoliučiai agresyviai pūtė miglą, jog Lietuvoje nėra 25 mokestinių lengvatų ir taip įtikinti žmones, kad meluoju aš, nors aš tik paskelbiau Valstybės audito išvadas, šie stambus ūkininkai nutylėjo, kad mažieji ūkiai realiai tikrai tomis v lengvatomis nesinaudoja ir negali naudotis. Tiesa, stambieji pasiima visus pinigus.
Jūs, sėdintys ūkininkų suvažiavime, tai žinote daug geriau nei aš. Netiesa?

Bendrai tenka pasakyti, kad Lietuvos žemės ūkio „gyvulių ūkio“ (prisimenate D. Orvelą?) lygieji gyvena gražioje jų demagoginėmis kalbomis dailinamoje tikrovėje, kai mažieji tikrai patiria nepriteklius, ką rodo visa eilė sektoriaus tyrimų.

5. Kaip Lietuvoje išnyko žemė arba fariziejiško cinizmo siautėjimas

Vis dėlto ypatingo cinizmo dalykas įvyko pernai gruodį svarstant 2018 metų biudžetą, kai teologė su politologu iš visos širdies įsiteikinėdami savo vadukams, bandė sukonstruoti jiems nediduką galios rojų Seime kitų žmonių sąskaita, tad nutarė atšaukti net ekonomikos teoriją. Tą gruodžio 7 –ąją Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Pataisos esmė buvo tiek pat kvaila, kiek ir ciniška: Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Bet kuris buhalteris žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas. Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus.

Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę.

Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12-tame Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai). Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Po to, kai pernai pavasarį ne be mano aktyvios politinės kovos su stambiųjų žemvaldžių/ūkininkų mokestinėmis privilegijomis, dėl kilusio pasipiktinimo buvo sugalvotas lietuviškas Trojos arklys. Viena vertus pranešta, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį tai aktyviai reklamuojant, tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Po mano aktyvios politinės kovos net po balsavimo pataisos buvo atsiimtos, tačiau, kalbama, jas bus vėl bandoma prastumti.

Pažadu: to padaryti jums, stambieji žemvaldžiai, nepavyks. Jeigu manote, kad aš rėkiu, tai blogai įsivaizduojate, kaip skambės mano balsas, jeigu dar kartą bandysite mulkinti savo tautą.

Kad aptariama žemės „nusidėvėjimo“ priemonė būtų naudinga tik stambiesiems žemės savininkams, pagrindžia ne vienas skaičius. Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio.

Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negautų, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokėtų tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

III. Pabaigai nedidelė reminiscencija apie mūsų protėvius ir gobšius gandrus

Už Rokiškio viename kaime gandras ėmė ir nusinešė į savo lizdą gaspadoriaus marškinius. Paskiau įlipus į medį ir apžiūrėjus lizdą pasirodė, kad lizde jau 9 marškiniai, 5 kelnės ir 12 nosinių sunešta. „Diena“, 1930 m. liepos 20 d., Nr. 28.

Spaudos konferencijos skaidres rasite paspaudę šią nuorodą.

1. Žr. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2016. Autorių kolektyvas: R. Melnikienė – vadovė… [et. al.]. – V.: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2017. – 181 p.; iliustr., lent., reziumė (angl.).
2. https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1203&metai=2017
3. ASU studija

Skaityti straipsnį

334

Akademinei etikai reikia naujo kontrolieriaus.

#išsaugokgalvą

vasario 7, 2018

Iš vieno Feisbuko draugų gavau žinią, kad Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius dr. Virgilijus Sadauskas savo asmeniniame bloge (http://sadauskas.eu/ ) įraše “Asesuvanagas” pateikė tokį pasiūlymą:

“Milijonų neturiu, bet skiriu 1000 Eur – moksleiviui, studentui, doktorantui, mokytojui ar mokslininkui, kuris surinks informaciją, dokumentus, medžiagą bei parašys darbą (bent 10 autorinių spaudos lankų), publikaciją apie žydų tautybės asmenis, kurie žudė žmones, prisidėjo prie trėmimų ir kankinimų ir t.t.”

Nežinia kiek kartų bet koks Lietuvos Respublikos pilietis ir patriotas turėtų įsižeisti dėl tokio tarnautojo, kuris svarsto kitų žmonių etiką, pasiūlymo.

Pirmiausiai – reaguodamas į Rūtos Vanagaitės kliedesius apie Sovietų saugumo tarnybų nukankintą Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, šis valstybės tarnautojas sugebėjo atsiskleisti kaip antisemitas. Sovietų vykdytose represijose prieš Lietuvos žmones dalyvavo nusikaltėliai, ne tautybės atstovai. Tarp jų buvo lietuvių, rusų ir žydų ir kitų tautybių atstovų. Niekšai tautybės neturi, jie tiesiog yra niekšai.

Antra – nesuprantama, kodėl Lietuvos valstybei tarnaujantys pareigūnai dalyvauja Rusijos propagandos kampanijose prieš Lietuvą.

Trečia – ir tai jau teisinis įvertinimas, bet tai kad valstybės pareigūnas piniginiu būdu nori skatinti kurti kūrinius ne apie karo nusikaltimus ir genocidui prilygintinus nusikaltimus vykdžiusius asmenis, bet būtent vienos etninės grupės atstovus nedera su Valstybės tarnautojų etika.

Kaip teigia Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės, valstybės tarnautojai turi “vienodai tarnauti visiems žmonėms, nepaisydamas tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų ir politinių pažiūrų;”, laikytis padorumo principu ir elgtis nepriekaištingai.

Na ir paskutinis, mažiausiai svarbus, bet liudijantis šio asmens
mąstymą potėpis. 10 spaudos lankų – tai 120-150 puslapių teksto. Kokią nepagarbą jausti kitų žmonių darbui turi jausti žmogus, jei tokį darbą, kuris, norint, kad jis būtų rimtas ir patikrintas būtų rengiamas tikrai ilgą laiką, nori įvertinti 1000 eurų.

Aš manau, kad akademinei etikai reikia naujo kontrolieriaus.

Skaityti straipsnį

790

„Patardykime“ Ž. Pečiulį. Jam už tai mokame

#išsaugokgalvą

vasario 2, 2018

LRT įstatymas skelbia, kad LRT Taryba yra aukščiausias organas, atstovaujantis visuomenės interesams. Ji turi instrumentus (už kuriuos moka mokesčių mokėtojai!), kad suvaldytų netinkamą pinigų naudojama LRT – profesionalią Administracinę komisiją. Tad šiandien, 2018 metų vasario 2 dieną, spaudos konferencijoje su kolega Broniumi Mateliu konstatavau, kad dėl esamos labai neaiškios situacijos su LRT finansavimui skirtų lėšų naudojimu kalčiausias yra LRT Tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis.

2018 sausio 23 dieną, jau po sausio 12 dieną sudarytos LRT Seimo komisijos darbo pradžios, vyko LRT Tarybos posėdis. Jo nariai su ašara balse (iš kur atsirado ta nauja raudų mada?) kreipiasi į tautą: „Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) taryba dėkoja mūsų žiūrovams, klausytojams, skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms, palaikantiems visuomeninį transliuotoją tuo metu, kai vyksta demokratinėms valstybėms nebūdingi procesai (čia ir toliau paryškinta mano – A.M.). […].

Suvokdama savo atsakomybę, LRT taryba neketina veiksmais ar pareiškimais eskaluoti visuomenės supriešinimo, o tęsia savo veiklą, vadovaudamasi skaidrumo ir atsakingumo principais. Drauge dar kartą pabrėžiame, kad laikantis tarptautinių visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo standartų ir saugant pamatinę demokratijos vertybę – žodžio laisvę – LRT kontrolę turi atlikti nepolitinės struktūros.“

Prirašę daug gražių žodžių tie patys Ž. Pečiulio vadovaujami žmonės tyliai tos pačius dienos tame pačiame posėdyje, kur taip tyrai ir „skaidriai“ rauda, kad jiems neleidžia jų smėlio dėžėje žaisti, kaip jie nori, 7 klausimu visai neskaidriai pažymi: „7. SVARSTYTA. LRT Administracinės komisijos metinė ataskaita. Pranešėjas LRT Administracinės komisijos pirmininkas T. Šarapovas pristatė LRT Administracinės komisijos metinę ataskaitą. Pranešėjas informavo, kad 2017 m. įvyko 12 komisijos posėdžių pagal LRT generalinio direktoriaus ir Tarybos pirmininko pateiktus prašymus svarstyti biudžeto projektus, strategijos dokumentus, veiklos ataskaitas. Nutarimų nebuvo priimta. „

Kur čia paslėpta šaknis? Ž.Pečiulis vadovauja LRT Tarybai, kuriai talkina 5 asmenų Administracinė komisija pagal įstatymą sudaryta iš finansistų ir vadybininkų. Šios Administracinės komisijos funkcijos apibrėžtos LRT įstatymo 11 str. 6 skyriuje: “ 1) teikia išvadas Tarybai dėl LRT veiklos perspektyvinių ir kasmetinių planų ekonominio bei finansinio pagrįstumo; 2) teikia išvadas Tarybai dėl LRT metinių pajamų ir išlaidų sąmatos bei jos vykdymo ataskaitos; 3) teikia išvadas Tarybai dėl bankų kreditų, garantijų suteikimo bei įsipareigojimų vykdymo; 4) teikia išvadas Tarybai sudarant sutartis dėl investicijų, jei sandorio suma yra ne mažesnė kaip 29 000 eurų“.

Taigi, Administracinė komisija tiek LRT tarybai, tiek visuomenei ir privalo pateikti visus finansinių įsipareigojimu PAGRĮSTUS vertinimus. Tik po to, kai tokie vertinimai netenkins visuomenės, jau galima į darbą įtraukti kitas institucijas. Kol kas Seimo LRT veiklos tyrimo komisija atrodo it ubagas vaidinantis milijonierių, nes, nors Lietuvoje neturime pinigų rimtiems darbams, net 14 skirtingų institucijų verčiamos dirbti darbą, kurį pradžioje turi atlikti LRT Administracinė Komisija, kuriai už tuos darbus jau sumokėta.

Paaiškinimų nei Ž. Pečiulis, nei Administracinės komisijos profesionalai nepateikia. Kur šaknys? Laukiame atsakymų, ar ta LRT Taryba ir jos skiriame Administracinė komisija deramai vykdo savo prievoles. Ir laukiame skaidriai pateiktų posėdžių protokolų.

Spaudos konferencijos „Dar keli klausimai LRT Tarybai“ įrašą rasite čia.
Apie konferenciją rašė Delfi.lt, Lietuvos Rytas ir 15min.lt

Skaityti straipsnį

4358

Dienos mintys apie vaiko teises

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

sausio 30, 2018

Iš pirmo žvilgsnio šiame mano tekste supintos dvi skirtingos temos – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo eiga ir žurnalistika. Tačiau šios temos skiriasi tik iš pirmo žvilgsnio, mat jas jungia nors ir garsiai neištartas, tačiau plačioje problemoje implicitiškai skambantis klausimas: ar ir kaip apsaugosime savo vaikus ir padėsime jiems būti jeigu ir ne laimingesniais, tai bent šiek tiek saugesniais. Kita vertus, dar vienas, dažnai net svarbesnis klausimas taip pat kybo ore: ar gali spręsti problemas, jeigu neturi informacijos ir/arba nemoki jos apdoroti?

Prieš žengdama suformuotos temos link pabrėšiu, kad mano santykis su žurnalistika itin asmeninis. Pasaulyje man yra tik du darbai, kuriems nuolankiai lenkiuosi – mokytojo ir žurnalisto. Abi šios profesijos padeda mums suvokti pasaulį ir jaustis jame jeigu ne jaukiai ir maloniai, tai bent pakankamai saugiai. Lenkiuosi bet kuriam geram mokytojui ir bet kuriam sąžiningam žurnalistui. Atskirti, kas yra kas, nėra labai sudėtinga: kad tie darbai rimtai vyktų ir mokytojas, ir žurnalistas turi labai labai daug mokytis. Ne mokyti, pabrėžiu, o mokytis.

Šiandien lankiausi dviejose laidose – Lietuvos ryto TV kalbėjausi su Daiva Žeimyte, o Žinių radijo „Aktualijų studijoje“ su Ridu Jasiulioniu. Tai buvo du pokalbiai, kurie skyrėsi it diena ir naktis.

Daiva Žeimytė puikiai suvokė apie ką kalbama, gerai išnagrinėjusi klausimą ir supranta, kas jai sakoma. Jos klausimai buvo taiklūs ir logiški, kai kurios abejonės mano žodžiais pasvertos, tad laida buvo įdomi ir man pačiai, ir, tikiuosi, tiems, kurie ją žiūrėjo. Visi turėjome galimybių išgirsti naujų klausimo aspektų bei pagalvoti, kaip tos naujos perspektyvos papildo jau esamą klausimų sąrašą. Kai kurios detalės, kurias sužinojau žiūrėdama tos pačios žurnalistės sekmadienio analitinę laidą 24/7, man buvo naujiena ir suteikė papildomų argumentų diskusijoms ateityje. Už tai jai dėkoju.

Vis dėlto vos vėliau vykusi Žinių radijo laida, kur mane kalbino žurnalistas Ridas Jasulionis, buvo visiškai kitokia. Jau kviesdamas dalyvauti laidoje jis pademonstravo, kad iš esmės klausimu susidomėjo, matyt, šiandien ryte, nes nuolat painiojo pernai vasario viduryje priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriuose iš esmės tik apibrėžiama smurto prieš vaiką samprata, su rugsėjo pabaigoje priimtu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, kuriame akcentuojama institucinė vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka.

Taip, tai tos pačios sistemos grandys, vis dėlto šiuo metu turime kalbėti apie prieš keturis mėnesius priimtą ir nuo šios liepos 1 dienos jau pradėsiantį veikti įstatymą. Šiandien spaudos konferencijoje, kurioje kartu su Vilniaus miesto administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu ir tos pačios savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičiene visuomenei pabandėme paaiškinti, kas realiai vyksta iki įstatymo veikimo likus vos penkiems mėnesiais.

Deja, specialistams klausimų daugiau, nei atsakymų. Ir jeigu tie žmonės, kurie turi dirbti su vaikais, negauna jiems besąlygiškai aiškių rekomendacijų ir mano neturintys pakankamai priemonių (intelektualinių, finansinių, techninių ar tiesiog metodinių), kad galėtų deramai pagelbėti vaikams, gero nelauk.

Kokios problemos vis dar kelia daug klausimų ir bent kol kas neturi daug atsakymų? Nors iš pirmo žvilgsnio įstatymas sukasi apie vaiką, kuris galimai patiria krizinę situaciją, atsakyti, ko realiai siekiama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, nėra taip jau paprasta.

Pirmas klausimas, į kurį turėtų būti nedviprasmiškai atsakyta, ar norima padėti šeimai ir pagelbėti vaikui bei suteikti jam saugią aplinką visose tikėtinose krizinėse situacijose, o gal siekiama sukurti naują vaiko teisių institucijų sistemą bei apibrėžti bendrąsias atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus nuostatas?

Kitas klausimas, kodėl reikėjo pokyčių arba kas lemia sudėtingą vaiko teisių situaciją Lietuvoje? Iki bet kokių sprendinių, logiškai mąstant, privalu atsakyti į klausimą, ar problemas gimdo sudėtingos ekonominės šeimų sąlygos, paplitusios priklausomybės, darbo rinkos nesėkmės, skurdūs intelektualiniai ir socialiniai šeimų įgūdžiai, paramos šeimai stygius ar netinkama institucinė sistema?

Pats įstatymas tarsi suponuoja, atsakymas slypi antroje alternatyvoje, mat aptariamo įstatymo raidė ir dvasia leidžia teigti, kad jo rengėjai tiki (tikisi?), kad pasikeitusi institucinė vaiko teisių apsaugos sistema tarsi savaime pakeis ir tikrai nelabai gerą situaciją. Kitaip sakant, tikima (ar linkstama tikėti), kad centralizavus vaiko teisių apsaugos sistemą, vaiko teisės bus užtikrintos savaime.

Taigi, susiduriame su padėtimi, kai įstatymo kūrėjas nuoširdžiai tiki, jog ne įstatymas įformina tikrovę ir leidžia spręsti keblesnes padėtis, tačiau pats įstatymas gali iš esmės tą tikrovę keisti, net jeigu nepasikeičia išorinės sąlygos, gimdančios visas problemas.

Tokia filosofinė, mano galva, nepagrįsta prieiga toliau gimdo klausimus.

Jau pirmieji mėnesiai po to, kai įstatymas buvo priimtas, parodė, kad pertvarkoje akcentuojamas ne vaikas, o pati institucinė pertvarka ir pavaldomų bei atsakomybių sąranga. Kol kas dažniausia minima, kad naujai steigiamų valdymo darinių atstovams, atsakingiems už pertvarkos įgyvendinimą, trūksta kompetencijos ir žinių pavestam darbui atlikti; nėra atsakyta nė į vieną klausimą, kaip nauja sistema funkcionuos apskritai (tarkime, duomenų bazių perkėlimo galimybės ir pan.). Daugelis sistemos darbuotojų mini, kad dokumentų turinys nepakankamas tam, kad jais būtų galima vadovautis kasdieniame darbe, dokumentai nesukabinti su kitais susijusiais teisės aktais, trūksta aiškumo dėl finansavimo, žmogiškųjų išteklių permokymo ar kvalifikacijos kėlimo, techninės pagalbos.

Vertinant dar plačiau, klausimas, o ko išties reikia rizikos šeimoms ir vaikui, patekusiam į gyvenimo spąstus – pagalbos ar kontrolės – lieka už diskusijos rėmų.

Asmeniškai aš netikiu, kad didesnis kontroliuojančių institucijų skaičius padės vaikui. Netikiu, kad mobilios atvejo komandos realiai išspręs paslaugų šeimai trūkumo klausimą. Nemanau, kad net tokios opios bėdos, kaip pagalba vaikui krizinėje situacijoje, gali būti sprendžiamos neįvertinus turimų finansinių išteklių ir jų deramo paskirstymo.

Šie ir kiti klausimai laukia kiek galima aiškesnių atsakymų jau pačiu artimiau metu.

Vis dėlto vietoje rimtos analizės vėl ir vėl krentama į saldaus kalbėjimo liūną, kuris itin retai turi nors minimalų ryšį su rūstoka kasdienybe.

Myliu vaikus, tačiau taip pat esu blaivus žmogus, tad galiu pasakyti ir tai, kas nepatiks daugeliui. Joks įstatymas niekada neišgelbės visų vaikų, visada buvo ir bus tokių tragiškų aplinkybių, kur nenorėdami pažvelgsime į tragiškos tikrovės gelmes.

Kiekvienas, kuris sako, kad ateityje nebebus tragedijų, ateityje kažkokios dieviškos valios dėka nebesusidursime su smurtu šeimoje, o visi vaikai augs laimingi, yra melagis. Gal sąmoningas melagis, gal manipuliatorius, siekiantis kokių nors neaiškių tikslų, o gal tiesiog kvailys. Nebijokime to žodžio, jis irgi apie tą kasdienybę, kurioje gyvename. Jei neigiame tikrovę, tai nereiškia, kad ta tikrovė neužgula mūsų visu savo svoriu.

Ir tada vėl grįžtu į pokalbį su Ridu Jasiulioniu, kuris įstatymo, galiu garantuoti neskaitė, bet vis bandė mane priversti patvirtinti, kad įstatymas garantuoja, jog vaiko teisės ateityje (netgi nuo liepos pirmosios) bus vienareikšmiškais apsaugotos. Žinoma, tokios nesąmonės pasakyti negalėjau, dėl ko sulaukiau ironiškos žurnalisto nuostabos.

Manau, kad geras žurnalistas turi taršyti politiką negailestingai. Kalbos apie tai, jog iš politiko negalima tyčiotis, man atrodo kvailystės viršūnės. Politikas, sutikdamas atstovauti, tiesiog prisiima ir šią savo darbo pusę. Vis dėlto politiko ir žurnalisto santykiai nėra vienos krypties galios santykis, kur žurnalistas pasirodo visuomenės interesu sargu. Norėdamas atlikti šią kilniausią įmanomą misiją jis privalo mokėti mąstyti ir privalo mokytis bei dirbti.

Pono R. Jasiulionio klausimai, deja, ne tiek praskleidė problemas dengiančių žodžių šydą, kiek leido suabejoti elementariu žurnalisto gebėjimu atsakingai dirbti savo darbą. Bet kaip tada tas žurnalistas gali reikalauti atsakingo politiko ir biurokrato veikimo?

Išvadas gali atrodyti absurdiška, bet ji paradoksaliai teisinga: tingus žurnalistas toks pat grėsmingas vaikui, kaip ir nevalyvas vaiko teisių apsaugos specialistas ar gražių, bet tuščių žodžių sraute paskendęs politikas.

Interviu „Lietuva tiesiogiai“ kartu su Daiva Žeimyte. Lrytas.tv.

Interviu Žinių radijuje su Ridu Jasiulioniu

2018-01-30 Seimo narės Aušros Maldeikienės spaudos konferencija Seime „Vaiko teisių įstatymų klystkeliai“

Skaityti straipsnį

7248

128,98 eurų už vieną A. S. Nausėdos žodį arba „Žiniasklaidos“ ašaros

#išsaugokgalvą

sausio 26, 2018

Kai klausiate savęs, kodėl gyvename it kreivų veidrodžių karalystėje, galite drąsiai besti pirštu į žurnalistus. Visus be išimties žurnalistus, net ir tuos, kuriuos tikrai gerbiu, kaip tarkime Rytas Staselis, Indrė Makaraitytė ar Viktoras Jakovlevas. Net šie rimtieji nedrįsta tramdyti savo protą praradusių ir vulgarume paskendusių kolegų, tai iš esmės paskęsdami pirmųjų mele. Laikas neleidžia labai plėtotis, bet vakar rašiau apie vadinamojo „Vakarų ekspreso“ kliedesius, o šiandien siautėja (atidirbinėja?) jau kitas tos pačios Mažosios Lietuvos leidinukas.

2018 metų sausio 26 d laikraštyje „Šilutės naujienos“ rubrikoje „Seimo nario tribūna“ straipsnyje skambiu pavadinimu „A.S. Nausėdos prašoma tramdyti A. Maldeikienę, nedidinti mokesčių, o rusniškius iškeldinti iš salos“, rašoma, kad „įvairiausių nuoskaudų dėl dulkėtų, išklampnotų ir neapšviestų kaimo gyvenviečių gatvių ir keliukų, permirkusių pievų ir pasėlių, per mažų pieno kaimų, kaimo verslui išaugusių mokesčių išklauso Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda, su padėjėju Valentinu Dyleriu važinėdamas į susitikimus su Šilutės savivaldybės gyventojais visose seniūnijose“.

A.S. Nausėdai sunku klausyti tokių baisių kalbų, bet žmogus priverstas ginti visus nuo maldeikienės „šmeižto“, tad norėdamas bent kiek pamaloninti žmones kiekvieno susitikimo metu A.S. Nausėda padovanoja seniūnams po Lietuvos valstybinę vėliavą.

Dabar apie skaičius, kurių esą neišmano visus „vargšiukus“ šmeižianti (?) Maldeikienė.

Taigi, A.S. Nausėda yra vienas iš Seimo narių ūkininkų. Žmogus deklaravęs turto už 230 tūkst. eurų ir beveik 94 tūkst. eurų pajamų (2015 m. duomenys) ir sumokėjęs mokesčių (net!) …. 2029 eurus (arba 2,16 proc.). Maldeikienė pajamų gavo tris kartus mažiau, o jos vien GPM (neskaitant Sodros) mokesčiai net 5 (PENKIS) kartus didesni ir daugiau nei tūkstančiu eurų viršija vargšelio ūkininko Nausėdos sumokėtus mokesčius. Tad klausimas, kodėl ir ką maldeikienė šmeižia, jeigu ji tik primena skaičius????

A. Maldeikienė dar gali priminti ir kitus skaičius.

A.S. Nausėda yra žmogus, kuris per tris Seimo sesijas (daugiau kaip metus) kalbėjo du kartus. Viena tų kalbų buvo tokia: „kažkas neveikia mano“ (būtent taip tie trys žodžiai ir buvo pasakyti, kaip matome 2017 metų rugsėjo 10 dienos stenogramoje). Kol dar kažkas jo veikė 2016 gruodžio 22 dieną p. Nausėda pasakė ilgoką 68 žodžių ir 5 sakinių (3 kart joje pakartotas žodis „ačiū“) kalbą: „Ačiū, gerbiama pirmininke. Ačiū. Atsižvelgiant į tai, kad jau daug metų valstybei nuosavybės teise priklausantiems melioracijos statiniams rekonstruoti ir remonto darbams atlikti (investicijų projektams įgyvendinti) lėšos neskiriamos bei nėra galimybių visa apimtimi skirti lėšas Melioracijos programai įgyvendinti, numatyti lėšas socialinės infrastruktūros (kelių, tvenkinių, polderių) bendrojo naudojimo melioracijos statiniams rekonstruoti. Ačiū, pirmininke. Kadangi šį rytą mūsų frakcijoje buvo išsakyti svarūs argumentai, tada, aš manau, būtų tikslinga atidėti kitiems metams.“

Šis 71 žodis vien parlamentinių lėšų (neskaitant algos) mokesčių mokėtojams kainavo 9158,14 euro. Po 128, 98 eurų už vieną žodį.

Pamario žemdirbiai, ko jūs skundžiatės, kad esate neturtingi???? Jūs gi milijonieriai, jeigu tiek mokate.

Ta pati maldeikienė Seimo salėje kalbėjo per 40 kartų, o jos parlamentinės buvo du su puse karto mažesnės. Va kas atsitinka, kai nedovanoji už 760 eurų vėliavų seniūnams.
Galiu tęsti ir tęsti. Bet gal paskaitykite patys ir pagalvokite, ar tikrai šios šalies ūkininkai verti Seime tik tokių apgailėtinų atstovų.

Nors – A.S. Nausėda žmogus gal ir ne visai kvailas. Štai vien žiniasklaidai jis pernai paklojo 2415,48 eurų: mažiau, nei automobiliui, kuris mokesčių mokėtojams kainavo 4372,23 eurų, bet nupirkti Sigitą Grinčinaitį veikiausiai užteko. Rašė žmogus daug, rašė ir jo širdis sopėjo, kaip baisiai maldeikienė žmonių nemylėjo.

Iki rytojaus.

Skaityti straipsnį

1322

Lietuva privargo mąstyti ?

#išsaugokgalvą

sausio 26, 2018

Lietuva privargo mąstyti (o gal nepradėjo)…

2018 m. sausio 24 d. portalo lrytas.lt, straipsnyje „Nuožmaus karo su alaus reklama auka – istorikas“ teigiama, kad istorikas Darius Staliūnas, kreipėsi į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, prašydamas paaiškinti ar jis viešoje savo mokslinius tyrimus pristatančioje paskaitoje nenusižengs įstatymams demonstuodamas istorinę „Blindos“ alaus reklamą. Dėl NTAKD veiksmų buvo iškeltos neįmanomos įgyvendinti sąlygos: „reklamą demonstruoti galima, tačiau nerodant alaus prekės ženklų ant bokalų, statinių, butelio, teksto bei įgarsinimo.“ Tikėtina, kad Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas šiurkščiai viršijo savo įgaliojimus.

Kai kas taip įsijautė vadovauti paradams, kad Konstituciją it skudurą tampo.

Šalis, kur kažkokie žmogučiai iš kažkokio antrarūšio alkoholikus prižiūrinčio departamento pamina mąstymo ir mokslinių tyrimų laisvę, yra šalis be ateitis. Tai jau tikrai laikas visiems suprasti.

Šiandien išsiunčiau užklausą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui, kur pasidomėjau jų sugebėjimu suvokti, kas yra rašoma 42 Lietuvos Konstitucijos straipsnyje, kuriame konstatuojama, kad „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“.

Klausimus galite perskaityti čia. Lauksime atsakymų. Jais pasidalinsiu, todėl tų veikėjų iš departamento paprašiau atsiųsti GERAI APGALVOTUS atsakymus.

Skaityti straipsnį

981

Klaudija mane nutapė – labai jai dėkui

#išsaugokgalvą

sausio 12, 2018

Yra dvi susitikimų „rūšys“, kurias labiausiai mėgstu: su jaunais žmonėmis ir su Trečiojo amžiaus universiteto studentais. Praėjusią savaitę lankiausi Raseiniuose ir kalbėjau su energingais, protingais ir guviais senjorais, o vakar lankiausi Panevėžyje, kur susitikau su Atviro jaunimo centro jaunimu bei darbuotojais. Apsilankė ir keletas miesto gyventojų.

Vakarykštis susitikimas Panevėžyje buvo išskirtinai įdomus: vakaras buvo teminis, kalbėjome apie tai, ką reiškia būti kitokiu – „pernelyg“ senu, „pernelyg“ jaunu, gal „ne tokios“ odos spalvos, o gal tiesiog ne taip apsirengusiu.

Vakarą vedė Klaudija Mackevičiutė, kuri mums, keturiems „kitokiems“ davė klausimus ir pasakė, kad dabar esu nebe pats, o tas kitas, kuris sėdi priešais. Aš tapau tamsiaodžiu vaikinuku su egzotiška šukuosena ir tyliu ramiu žvilgsniu. Turėjau papasakoti apie „save“ – kiek man metų, kuo žaviuosi, kokį sportą ir kokią muziką mėgstu, kokia mano svajonė ar skaniausias patiekalas…

Apie „save“ pasipasakojau gan tiksliai, mat stengiausi žaisti saugoje zonoje – amžius 17 (išties 18-ka), „mėgiamiausias patiekalas tas, kurį vaikystėje gamino mama“ (visi tokius mėgstame, ar ne?), krepšinis (čia nepataikiau – boksas); techno muzika (pasirodė, kad metalas). Deividas (toks buvo mano vakarykščio „alter ego“ vardas) pasirodė esąs būsimas dailininkas, kuris nuoširdžiai, nors ir tyliai, pasipiktino, kodėl jį, tamsiaodį lietuvį, visi kalbina angliškai, ir net tada, kai jis atsako švaria gimtąja lietuvių kalba, vis tiek sulaukia angliškų komentarų.

Prisipažinsiu: maniau, kad esu į Lietuvą mokytis atvykęs Afrikos vaikas. Kitoks ir kitas visada yra toks, koks esi pats. Kitokio ir kito akyse visada slypi tavo paties klausimas ir tavo paties nežinia.

Buvau pakerėta jaunų žmonių gebėjimu atsiverti ir atverti kitiems savo baimes (apie tai irgi spėjome), savo viltis ir svajones. Buvome tikrai skirtingi (savo „žaidimo“ kolegoms tikau į močiutes), bet buvome vienodi savo noru suprasti, o kas esame.

Pabaigoje buvau apdovanota paveikslu, kurį nutapė vakarą vedusi Klaudija – esu jai be galo dėkinga. Tai tikrai gražiausias mano portretas, kurį turiu.

Po to ilgai gėrėme arbatą ir plepėjome. Buvo maža šventė.

Norėčiau dar kartą ten atsidurti.

Skaityti straipsnį

378

Studija 50 su Valentinu Mite

#išsaugokgalvą

sausio 1, 2018

Laimingi esame sulaukę Naujųjų (ir visada tikimės) geresnių metų. Laimingi, nes galima dar kartą pabandyti, ko nors išmokti, ką nors suprasti, kam nors pasiryžti ir galiausiai būti geri patys sau. Pastaroji mintis svarbiausia.

Praėjusių metų pabaigoje su žurnalistu Valentinu Mite kalbėjausi apie tai, kas sukuria mūsų gyvenimus, iš kokių gabaliukų esame sudaryti, kuo esame kitokie ir ar verta žaisti tuos gyvenimus, kuriuos išmoko žaisti tėvai ir aplinkiniai. Yra truputis mano mėgiamiausios ir man labai artimos muzikos ir atlikėjų. Jeigu netingite, paklausykite.

Dėkui Valentinui Mitei už tai, kad yra tiesiog puikus žurnalistas. Pristatydamas laidą LRT portalas rašė: „ Kokią įtaką Aušra Maldeikienei padarė šeima, tėvui buvus politiniam kaliniui, o broliui disidentui intelektualui? Kaip Aušra vertina dabartinę ūkio padėtį Lietuvoje? Kaip ji supranta skurdą bei ką daryti, kad jis mažėtų? Koks žiniasklaidos vaidmuo informuojant visuomenę bei formuojant nuomonę apie procesus Lietuvoje?“

Apie tai irgi kalbame, bet svarbiausia, kalbame apie tai, iš ko padarytas žmogus – iš vaikystės sapnųpo obelimis kaime ir upelio, iš knygų, iš muzikos, iš senelių žodžių, iš tėvo kančios, iš mamos blynųryte, iš brolio ir jo draugų beatodairiškos drąsos, iš šypsenų ir ašarų. Iš laimės gyventi.

Būkite laimingi ir mylėkite patys save. Mylėkite pirma savo tėvų, pirma savo vaikų, pirma savo sutuoktinių ir pirma savo draugų. Tiesiog būkite.

Įrašą rasite čia:

Skaityti straipsnį

6161

Apie gailestį ir užuojautą, gi Kalėdos

#išsaugokgalvą

gruodžio 23, 2017

Žmogus, keistoku vardu (negi tikrai taip tėveliai pavadino?) APROPOS rašo (klaidas pataisiau):

„O Jėzau, tik nevaizduokit aukos ir nemėtykit snarglių! Pati pasirinkot vaidinti viešą personažą, tai dabar nesistebėkit, kad murzina žiniasklaida jūsų kitaip ir netraktuoja, kaip tik personažą su visais priklausiniais. Bet kažkodėl nenorit savo tiesų skelbti „Lietuvos žiniose“, kur apie jokias skyrybas niekas nerašinėja. O pošloj žiniasklaidoj ir taisyklės pošlos. Bet jei ieškai reklaminės naudos, tai turi ir atkentėti. Nors nesiginčiju, kad su ta teismo informacija yra visiškas skandalas. Bet vis tiek ylos maiše nepaslėpsi, tai gal jau geriau būtų buvę iš karto viską kloti ant stalo atvirai. Kokios dar reakcijos tikėjotės ar planavot? Negi Laurinaitis nieko nepatarė? Už ką jam pinigus mokat? Gal geriau tada vaikščioti pas kunigą – bus bent pigiau? Apie Augutį tai tamstos prisiminimai tikrai labai trogatelni, bet jeigu jau minit „MN“, tai nepamirškit ir Baltschug Kempinski. Apskritai sunku sugalvoti idiotiškesnę gyvenimo patirtį, negu dalyvavimas to žinomo plumpročio prodažno prezidento šaikoj. Nėra čia kuo žavėtis ir didžiuotis.“

Klausimų daug, tai atsakau nuosekliai ir net atskirtu postu.

Pirma. Niekada ir niekur nevaidinau aukos. Kalbu aiškiai ir dažniausiai ganėtinai piktai. Ir VISADA tiesiai (kai kas sako tiesmukiškai, bet man labai nemalonus kalbėjimas aplink ir šiaip bei taip, kai nesuvokit, ką kas sako ir net ką nori pasakyti). Tai mano ir sąmoningai pasirinktas būdas, ir tiesiog supratimo apie etiką pamatas: meluoti yra blogis. Tikras mandagumas yra laikytis pirmiausia etikos, o tik po to etiketo nuostatų. Kai matau mušamą močiutę ar mušamą savo tautą, aš į etiketą dėmesio nekreipiu. Žinoma, kalbėdamas ne visada pasakai tiesą, nes jis nepažini, bet tiek, kiek žinau ir kaip suprantu, į klausimus atsakau tiesiogiai ir aiškiai.

Antra. Viešo personažo nevaidinu Aš jau beveik 30 metų ta ar kita forma tiesiog esu viešas asmuo, juo tapau dėl savo straipsnių, komentarų, knygų, kurias rašau nuo 1988 metų. ir čia nedarau jokios bėdos. Visuomenei apie tai, kad negyvename su vyru jau ne vienerius metus, esu ne kartą sakiusi. Knygoje „Moterys“ tai net plačiau aptarta. Jokios paslapties čia nėra. Tarkime, pavasarį plačiai nuskambėjo Agnės Zuokienės argumentas, paskelbtas Fb, kad esu alkoholio lobistė (???) ir kaip įrodymas pateikta, kad „neturiu vyro“. Paieškokit. Tikrai įdomi buvo tos moters minčių eiga. Nors būdama praktikuojanti katalikė iki savo ar savo vyro mirties aš liksiu Augio žmona – Santuokos sakramentą gavau 1979 metais Palangos Bažnyčioje.

Trečia. „Lietuvos žinios“ yra pramonininkų interesams labai aiškiai atstovaujantis leidinys. Jie labai retai, ko nors manęs klausia, tai kai klausia atsakau, o šiaip kodėl turėčiau juos trukdyti, jeigu jiems mano nuomonė neįdomi? Apskritai, turiu jus informuoti, kad į žiniasklaidą asmeniškai kreipiuosi tikrai išimtinais atvejais: per pastaruosius metus gal porą kartų, platindama informaciją apie biudžeto aplinkybes, kurios man atrodė išskirtinai pavojingos. Vienu metu tuometinė Delfio redaktorė (ta pati, kurį mane kaltino viešai skalbiant baltinius) manęs prašė, kad savo analitinius tekstus siųsčiau jiems anksčiau, nei įdedu į savo blogą. Taip ir dariau, nors gal ir be reikalo: jie tuos mano originalius tekstus nugrūsdavo šalia visokių ryšių su visuomene žmonių sukurptų ir dažniausiai nouneiminių „politikų“ pasirašytų abrakadabrų apie gėrį ir grožį į vadinamąjį Politiko puslapį. Logikos nematau, juolab jie niekada neanalizuoja tų tekstų kokybės ir mąstymo logikos. Jokių reklaminių strategijų neturiu, ir kalbu tik tai, kas mano galva svarbu. Jokių pinigų nei asmeninių, nei iš parlamentinės veiklos niekada tokiems dalykams nesu skyrusi nė cento.

Ketvirta. Laurinaičiui pinigus moku ne už reklaminę pagalbą, o už tai, kad padeda man suvokti, kaip mąsto žmonės, kurie labai skiriasi nuo manęs ir kurių interesai yra itin pragmatiški (jie net nesuvokia, kas yra tas viešas gėris) . Žinoma, kalbame ir apie tai, kodėl aš nesugebu suvokti tokio mąstymo ir kaip visa mano gyvenimo aplinka padarė mane tokią, kokia esu. Mano psichoterapeutas yra labai profesionalus ir jis nedirba ryšių su visuomene srityje ir nedalina glušų patarimų a al psichologija masėms. Nesu verkiančių moteryčių, kurios seilėjasi deminutyvais, gerbėja, o nuo visokių patarėjų (įskaitant tokios formos, kaip jūsų) pykina ir tiek.

Penkta. Oficialų skyrybų pageidavo mano vyras, gal turintis kitų gyvenimo planų, ir aš nuoširdžiai linkiu jam sėkmės. Žinodama, kad iš manęs bus tyčiojamasi ir būsiu smerkiama už tai, kad esu tokia „kurią net vyras pameta, kentėjęs 38 metus“‘ labai norėjau, jog skyrybų faktas nebūtų plačiai aptarinėjamas, tad pasirinkau uždaros bylos kelią. Tamstos komentaras čia irgi labai gražiai parodė, kodėl nesinori būti nuolat puolamai be jokių rimtų argumentų ir realios reikšmės visuomenei žinoti. Dabar, beje, dėl to gailiuosi. Galėjote apdaužyti iš karto. Gal net būtų buvę ne taip skaudu. „Monikos“ ir tokie , kaip jūs, vis tiek būtų šaukę, kad taip darausi reklamą ir prašausi gailesčio. Logika apie tą gailestį man neaiški, bet įtariau, kad mąstote pagal tokią minkštų smegenų klišę: jeigu žmogui neįmanoma nieko baisaus priskirti, tai moraliniam nuopuoliui priskiri skyrybas ir tai, kad jas viešina (nors neviešina).

Šešta. Esu tvirtai įsitikinusi, kad tiek „Mažeikių naftos“ pardavimo byloje, tiek tada, kai iškilo vadinamasis „Kempinski“ klausimas, mano vyro elgesys buvo išskirtai tik Lietuvos naudai.

Antruoju atveju istorija labai paprasta. Prieš antrą kart 1999 metų pabaigoje tapdamas ūkio ministru Augis jau gerai žinojo, kad didelį „Lietuvos energijos“ nuostolį generuoja tarpininkai, kurie už mažesnę nei savikaina, kainą perka perteklinę Visagino atominės elektrinės elektros energiją, o po to ją brangiai perparduoda Rusijos kompanijai RAO. Nuvykęs į Maskvą, kur susitikimus su šios kompanijos vadovais organizavo tuometinis „Lietuvos energijos“ vadovas, mano vyras sutarė apie tokios energijos pardavimą be tarpininkų. Skaičiai rodo, kad tie tarpininkai (jų tarpe, kiek žinau, buvo V. Uspaskichas, R. Stonys (atrodo, buvo svarbiausias), A. Bosas, B. Lubys ir kt.) mano vyro dėka prarado per 100 mln. litų: palyginkite, „Lietuvos energijos“ nuostolis 1999 metais buvo 117 mln. litų, o po metų – tik 9,6 mln. litų. [], Tie pinigai grįžo į valstybinės įmonės sąskaitas, kitaip sakant, Lietuvos žmonėms.

Murzinos sielos žurnalistai, sąmoningai ar ne, ypatingai sklaidėsi R.Miliūtė ir E.Jakilaitis, tą istoriją pavertė skandalu, nes neslėpdami naudojosi jiems pametėta informacija, kurios nė nebandė tikrinti, užduodami sau elementarų kompetentingos žurnalistikos klausimą, o kam tai naudinga? Norėdami nuimti ministrą, kuris, kaip puikiai suprato iš tarpininkavimo milijonus užsidirbantys verslininkai, tik pradeda kovą su tokiu biudžeto pinigų siurbimu, per tuomet Prezidentūroje dirbusį A.Janušką pametėjo žurnalistams informaciją, kad esą „Maldeikis Maskvoje pardavė Lietuvą rusams“. Kilo skandalas. Lakstymai. E. Jakilaitis blaškėsi Vilniaus banko koridoriais, norėdamas įrodyti, kad sąskaitas už mano vyrą apmokėjo kažkoks Rusijos mafijos bosas Kabzonas (realiai komandiruotę organizavo „Lietuvos energija“, o juos aptarnavo Airijos kompanijos „XXI vek“ padalinys Maskvoje; ryšys tik tas, kad taip vadinosi ir ano Kabzono kompanija, po to išlindo jau ir Š.Kalmanovičius, Kaip sako rusai „Marazm krepčial ne ustavaja“ ). E.Jakilaičiui Vilniaus banke rodė išrašus, kurie liudijo, jog sąskaitą apsimokėjo ministras savo Ūkio ministerijos kortele. Po to jis nervinosi, kad Maskvoje ir Lietuvoje esą skirtingo ilgio sąskaitos. Kliedesiai pasiekė kosminį lygį, kai visiems buvo pradėta kalti į galvas, kad Maldeikio sąskaitas apmokėjo rusų mafiją ir esą jis kažkaip supainiojo kažkokius privačius interesus, kurių net negalėjo turėti, nes tiesiog neturėjo jokių akcijų. Istorija plačiai nušviesta tuometėje spaudoje, galima pasiskaityti. Vyras pats kreipėsi į VTEKą , kad būtų atsakyta į klausimą, ar jis supainiojo interesus.

Galiausiai 2001 metų sausio 31 dieną įvyko Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos posėdis (Sprendimas Nr.5), kur buvo pripažinta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybės ūkio ministro Eugenijaus Maldeikio 2001 m. sausio 13-15 d. vizito į Maskvą veiksmuose privatus interesas nenustatytas, todėl LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas nebuvo pažeistas“. Ten pat konstatuojama, kad „negauta duomenų ir apie tai, kad Ūkio ministras E.Maldeikis, vesdamas derybas Maskvoje, būtų atstovavęs privačių verslininkų interesus. Iš pateiktų Komisijai susipažinti atmintinių matyti, kad susitikimuose su minėtų Rusijos koncernų vadovais ministras E.Maldeikis derybas vedė dėl Lietuvos aprūpinimo energetiniais resursais ir sprendė kitus Lietuvai aktualius klausimus. Todėl LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų jis nepažeidė.“

Tiesa, komisija konstatavo, kad ūkio ministras E. Maldeikis pažeidė vizitų organizavimo bei vedimo tvarką, numatytą Vyriausybės nutarime, mat Užsienio reikalų ministeriją apie būsimą komandiruotę informavo tik žodžiu, o ne raštu. [Turiu pasakyti, kad ne kartą klausiau daugybės ministrų, kaip jie vykdo šį nutarimą, ir nemačiau nė vieno, kuris apie jį žinotų; kiek žinau, nei E. Jakilaitis, nei R. Miliūtė, nei kiti šventi žmonės daugiau niekada tokių baisių ministrų pažeidimų nebeanalizavo].

Beje, man kažkodėl dabar dar kartą perskaičius VTEK išvadas labai krito į akį, kad žurnalistai, kurie tada dvi savaites be sustojo tyčiojosi iš mano vyro, pylė ant jo purvą, visais įmanomais būdais ieškojo ne tik jo, bet ir mūsų šeimos galimų interesų ir problemų, galiausiai VTEK negalėjo pagrįsti nė vieno iš plačiai platintų kaltinimų supainiojus privačius interesus. VTEK išvadoje konstatuojama, kad „Komisijai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, jų nepateikė ir žiniasklaidos priemonės, kad ministras E.Maldeikis vizito metu būtų turėjęs kokių nors privačių interesų ir jiems būtų teikęs pirmenybę.“

Beje, toje istorijoje labai kyšojo ir vadinamųjų kokybiškų „Lietuvos žinių“ ausytės, nes ne kas kitas, o jos bandė visuomenei įteigti, kad vizitą organizavęs A.Bosas, ir taip esą ministras pažeidęs privačius interesus. Tikrai, taip ir matau kaip tas, kuris turi interesą išlaikyti srautus, organizuoja vizitą to, kuris užsuka tuos kranelius.

Mano vaizduotė nebloga, bet kaip sako dabartinis jaunimas, aš tiek daug nerūkau.

Skaityti straipsnį

3650

Korumpuoti vagys iš teismų ir visokių 15min.lt: jūs tyčiojatės iš Lietuvos Konstitucijos

#išsaugokgalvą

gruodžio 22, 2017

Mano skyrybų fakto išviešinimas, nors byla buvo uždara, patvirtino liūdną tiesą, kad teismų darbuotojai prekiauja duomenimis, tad šiandien kreipiausi į atitinkamas institucijas.

Esu viešas žmogus. Moku susidoroti su išoriniu spaudimu. Šlykštu, žinoma, ir man matyti žmones, kurie vadina save žurnalistais, bet išties yra tiesiog vagys, gyvenantys kitų žmonių krauju ir iš to uždirbantys savo judo grašius, bet aš jų jau tiek mačiau, kad nebesistebiu.

Vis dėlto kitiems, kuri ne tokie atsparūs purvui, kurie iš arti nematė visokių janutienių, garbačiauskaičių, lukaityčių, etc, etc. (jų vardas legionas) tai gali būti itin skaudu. Ir jų duomenų viešinimas jiems gali būti tragiškas.

Tad šiandien jau kaip Tautos atstovė kreipiausi į atitinkamas organizacijas, kad būtų išaiškinti žmonės, kurie prekiauja kitų gyvenimas, bei būtų sustabdyta praktika, kurį prieštarauja šalies įstatymams. Toks uždarų bylų duomenų viešinimas daro gėdą visai šalies teisinei sistemai ir visam šalies teisėjų korpusui.

Ypatingai atkreipiu jūsų dėmesį į 15min. žurnalistus, kurie vadina save tiriamosios žurnalistikos specais, bet dažniausiai tiesiog vagia ir korumpuoja teisinę sistemą pasitelkdami tokius pat korumpuotus teismų (o kartais net STT) darbuotojus. Tokia korumpuotų žiniasklaidos ir teismų atstovų sąjunga yra reali grėsmė žmonių teisėms ir laisvėms; tokia praktika pakerta šalies Konstitucijos pamatus ir yra murzina iki šleikštulio.

Taip, žurnalistai iš tos chebrutės, jūs Lietuvos laisvės vagys ir jos žmonių duobkasiai!

Toliau mano kreipimusi tekstai. Kai gausiu atsakymus, jie žinoma bus viešinami. Aiškinsiuosi tol, kol kaltieji gaus ko nusipelnę.

Pirma užklausa Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkei, Giedrei Čėsnienei bei Nacionalinei teismų administracijai,

Dėl informacijos apie nagrinėjamą bylą paskleidimo ir vidinio teismo darbuotojų veiklos patikrinimo

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjamas mano ir E.Maldeikio pateiktas prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (civilinė byla Nr. e2YT-49432-1045/2017). Pareiškime dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktiniu bendru sutikimu teismo taip pat buvo prašoma bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje ir, teismo sprendimui įsiteisėjus, neviešinti (neleisti kitiems asmenims susipažinti su bylos medžiaga) byloje pateiktos informacijos.

Prašymas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu ir sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2017 m. lapkričio 24 d. teismui buvo pateikti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) Bylą nagrinėti buvo paskirta teisėja Sigita Taurienė, kuri 2017 m. gruodžio 04 rezoliucija nusprendė: „Priimti. Skirti nagrinėti uždarame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2017 m. gruodžio 19 d. 9:30 val. Pranešti pareiškėjams ir suinteresuotiems asmenims. Skelbti apie teismo posėdį LR CPK 133 str. 3 d. nustatyta tvarka. Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša spręsti rašytinio proceso tvarka“.

Naujienų portale www.15min.lt 2017 m. gruodžio 18 d. buvo atspausdintas straipsnis „Skiriasi Aušra Maldeikienė: santuoka su Eugenijumi Maldeikiu truko 38 metus“ (šaltinis „15min“). Minėtame straipsnyje nurodyti šie reikšmingi teikiamo prašymo išnagrinėjimui faktai: „…<<prendimą skirtis priėmė abu ir į tesimą kreipėsi bendru sutarimu. Maldeikių prašymas teismą pasiekė lapkričio 24 d., skyrybų bylą teisėjas atvers netrukus…>>>“. Tą pačia dieną kitas naujienų portalas www.delfi.lt paskelbė taip pat informaciją, kad aš kartu su sutuoktiniu 2017-11-24 pateikėme teismui pareiškimą dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu, nurodant, kad informacijos šaltinis – www.15min.lt.

Primintina, kad teisėja S. Taurienė 2017-12-04 rezoliucija nusprendė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, t. y., neviešinant nagrinėjamos bylos duomenų. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esantis Vilniaus miesto apylinkės teismo Civilinių bylų tvarkaraštis patvirtina, kad šioje sistemoje duomenys, galintys identifikuoti, kokių konkrečiai fizinių asmenų pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bus nagrinėjamas 2017-12-19 9:30 val., nebuvo skelbiami.

Nurodytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad informaciją apie mūsų pateiktą teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jų turinį ir nagrinėjimo laiką, galėjo disponuoti, žinojo tik Vilniaus miesto apylinkės teismo darbuotojai (teisėjos p. Sigitos Taurienės sekretorė (-ius), padėjėja (-as), teismo raštinės darbuotojai, kurie registruoja ir skirsto teismui teikiamus per EPP dokumentus arba kiti teismo darbuotojai, turintys teisę ir galimybę naudotis sistema „Liteko“).

Asmens duomenų paviešinimas, kai yra teisėjo rezoliucija bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, kai byla dar nėra išnagrinėta ir nėra priimtas teismo sprendimas, tuo pačiu, fizinių asmenų duomenys nėra paskelbti viešai prieinamoje teismų informacinėje sistemoje, vertintinas ne tik kaip Lietuvos Respublikos civilinio proceso pažeidimas, tačiau ir kaip Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimas/nesilaikymas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, siekiant užtikrinti asmens duomenų pateikimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 103 str. 1 d., 4 d., 106 str. 1 d.,

prašome:

1.Inicijuoti vidinį teismo darbuotojų veiklos patikrinimą ir nustatyti, kada, kokiu būdu ir kas konkrečiai, galimai neteisėtai, paskleidę, perdavė visuomenės informavimo priemonėms civilinės bylos Nr. e2YT-49432-1045/201 duomenis.

2. Pateikti man informaciją apie šio prašymo nagrinėjimo rezultatus.
PRIDEDAMA:
1. 2017 m. gruodžio 18 d. www.delfi.lt straipsnio „ Žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė po 38-erių santuokos metų su vyru pasuko skirtingais keliais“ kopija.
2. 2017 m. gruodžio 18 d. www.15min.lt straipsnio „ Skiriasi Aušra Maldeikienė: santuoka su Eugenijumi Maldeikiu truko 38 metus“ kopija.
3. Liteko Vilniaus miesto apylinkės teismo Civilinių bylų tvarkaraščio kopija.
4. EPP dokumento (kortelės) apie bylą kopija.

Antra užklausa Nacionalinei teismų administracijai

DĖL UŽDARUOSE TEISMO POSĖDŽIUOSE NAGRINĖJAMŲ BYLŲ DUOMENŲ VIEŠINIMO

Patirtis rodo, kad kalbos, jog teismo darbuotojai viešai skelbia konfidencialią uždaruose teismo posėdžiuose nagrinėjamų bylų medžiagą (duomenis, informaciją), nėra laužtos iš piršto, tad prašytume atsakyti į šiuos klausimus:

1. Ar žurnalistai turi galimybę prisijungti prie Lietuvos Teismų Informacinės Sistemos (LITEKO), kuria, mano žiniomis, naudojasi Lietuvos teismo darbuotojai? Jei turi, kokio pobūdžio informaciją jiems leidžiama matyti, turint omenyje, kad pati sistema yra atvira visuomenei?
2. Ar žurnalistai turi galimybę prisijungti prie Lietuvos teismų elektroniniu paslaugų portalo (EPP)? Jei turi, kokiu teisiniu pagrindu (atstovavimo sutartis, administracinis aktas, pavedimas, sprendimas ar etc.) remiantis, žiurnalistai gali prisijungti prie konkrečios Lietuvos teismuose nagrinėjamos bylos EPP sistemoje? Taip pat kokio pobūdžio informaciją jiems leidžiama matyti?
3. Ar teismo atstovas spaudai yra įgaliotas žiniasklaidos priemonėms patvirtinti arba paneigti informaciją apie uždarame teismo posėdyje nagrinėjamą bylą (https://zmones.lrytas.lt/veidai-ir-vardai/2017/12/18/news/po-38-santuokos-metu-ausra-maldeikiene-skiriasi-su-vyru-3931576/ )?
4. Kaip teismai, teismuose ar su jo veikla susijusiuos sistemos ( LITEKO, EPP) užtikrina LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įgyvendinimo įstatymą, jeigu žurnalistai ganėtinai laisvai disponuoja uždaruose teismo posėdžiuose nagrinėjamų bylų medžiaga ir ją viešai publikuoja?
5. Ar ir kokių priemonių imasi jūsų institucija, kai matomi akivaizdūs uždarų teisminių procesų duomenys?
6. Ar Nacionalinė teismų administracija yra atlikusi ar atlieka teismų auditus, kad išsiaiškint, ar ir kaip vykdomas LR Asmens duomenų teisinės apsaugo įgyvendinimo įstatymas?
7. Ar vykdomi ir kiek kartų tai buvo daryta tyrimai dėl neviešų duomenų nutekinimo iš LITEKO bei EPP sistemos bei galimos prekybos neviešais duomenimis?
8. Jeigu tokie tyrimai buvo ir rasti pažeidimai, kokių buvo imtasi priemonių?

Skaityti straipsnį