MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

1993

Prancūzijos „valstiečiai“, pirmyn!

#išsaugokgalvą

birželio 19, 2017

Vakar antrajame Prancūzijos parlamento rinkimų ture daugumą parlamento mandatų (350 iš 577) laimėjo naujai išrinkto prezidento Emmanuelio Macrono suburtas judėjimas La République En Marche! (Pirmyn, Respublika!) su sąjungininkais. Įgudę komentuotojai viešoje erdvėje šią pergalę vadino pergale prieš populistus, tačiau, kaip neretai Lietuvoje ištinka (prisiminkime ir Trumpą ir Brexitą…) , ir čia gali būti taip, kad forma ir turinys ne tiek persipina, kiek pasikeičia vietomis.
Akivaizdu, kad įsitvirtinusios politinės partijos, kurios įvairiais vardais veikė nuo Penktosios Prancūzijos Respublikos įkūrimo, buvo šluote nušluotos. Tad pirmas klausimas: kam pralaimėjo politinis elitas?

En Marche! savo forma respektabili (jeigu liberalios žiniasklaidos parama kažką realiai legitimuoja) partija, tačiau savo turiniu tai klasikinė populistų partija, neturinti nei ideologinio stuburo, nei reikšmingų idėjų į kurias galėtų atsiremti.

Šis populistų judėjimas (kol kas partija ji vadinti galima tik vertinant techniškai) rinkimus laimėjo pasinaudojusi keliais, Lietuvos rinkėjams iki skausmo pažįstamais triukais.
Pradžioje ji paskelbė, jog En Marche! tikslas — sulaužyti dviejų įsitvirtinusių politinių jėgų dominavimą, tad siekta, kad pusę jos keliamų kandidatų rinkimuose būtų nepartiniai, pilietinės visuomenės atstovai (atpažįstate?). Skirtumas tik tas, kad pasirinktas ganėtinai originalus kelias ir 577 rinkimų kandidatai pasirinkti viešame konkurse, kuriame dalyvavo16 tūkst. pretendentų. Jie buvo atrinkti įvertinus jų CV.Taip partija iškėlė daug absoliučių politikos naujokų, beveik be jokios politinės ar kitokios gyvenimiškos padėties.

E. Macrono ir En Marche! ideologinės pažiūros artimiausios Tonio Blairo formuotai New Labour „trečiajai jėgai“, taigi jos pamate kova su įsitvirtinusiu politiniu elitu bei korupcija, tačiau turinys neoliberalus, tiesa kairesne, iš eurokomunizmo kilusia forma, ir lengvai atpažįstamas iš raginimo liberalizuoti darbo santykius. Vis dėlto tikėtina, kad savo politikai įgyvendinti E. Macronas pasirems D. Trumpo stiliaus medijų spektakliu ir taip bandys užmaskuoti nesėkmes.

Ko galime laukti?

Pirma. Kaip partija be aiškios ideologijos, ji turėtų išgyventi politologiškai įdomių skilimų, visų pirma tada, kai atsiskirs centre susibūrę centro kairės ir centro dešinės politikai.
Antra. Neturėdama tvirtos ideologijos ir įsipareigojimo tai ideologijai (be pamatų statyti namus labai sudėtinga…), susidūrusi su nekonvencine, rinkimų programoje neaprašyta grėsme ar iššūkiu, partija gali subyrėti ir išsiskirstyti po skirtingas politines partijas. Nepartinių partija skamba žaviai tik žmogui, kuris bijo politikos, atsakomybės, įsipareigojimo ir idėjos, nes drąsiems politikams pati nepartinės partijos idėja kelia tik šypsnį ir iš anksto leidžia numatyti panašių darinių baigtį.

Kas įvyko vakar Prancūzijoje?

Nors pirmieji Europos lyderių pasisakymai buvo labai džiugūs, tikrųjų rezultatų verta palaukti bent metus. Europos Komisijos Pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris pasveikino Prancūzijos Ministrą Pirmininką Édouardą Philippe‘ą su partijos „Respublika, pirmyn!“ pergale Nacionalinės Asamblėjos rinkimuose. Pasak. J.-C. Junckerio, naujos sudėties Nacionalinė Asamblėja atstovauja pažangiai Prancūzijai, kuri nusiteikusi ryžtingai dalyvauti kuriant stiprią Europos Sąjungą.

Vokietijos Kanclerė Angela Merkel sekmadienį pasveikino Prancūzijos Prezidentą E. Macroną laimėjus „aiškią parlamentinę daugumą“; Jos atstovas „Twitter“ žinutėje gyrė stiprų prieš metus įkurtos E.Macrono partijos „Respublika, pirmyn!“ pasirodymą ir pridūrė, kad A. Merkel nori „tolesnio gero bendradarbiavimo Vokietijai, Prancūzijai, Europai“.

Vis dėlto kad ir ką bandytų įrodyti bendrai šiuo metu pasimetęs elitas, En Marche! — viso labo dar viena per Europą riedanti prieš establišmentą nukreipta banga, atnešanti toli gražu ne elito trokštamą ramybę, o dar vieną nežinomybės ir neapibrėžtumo šuorą.

Prancūzams dabar tikrai verta palinkėti patirti kuo mažiau nuostolių ir kuo daugiau sėkmės, nes kokia bebūtų tvirta ir išsilavinusi šalies biurokratija (nors jos mirtinai stinga Lietuvai, Prancūzija savo biurokratija gali didžiuotis), kai išsirenki savąjį Skvernelį, sėkmės prireiks.

Šiek tiek papildomos informacijos.
„Respublika, pirmyn!“ (partija įkurta 2016 m. balandžio 6 dieną., po Prezidento rinkimų, jai laikinai vadovauja Catherine Barbaroux). Partijos programa, kurios laikytis po parlamento rinkimų partijos kandidatai viešai įsipareigojo, analogiška E. Macrono prezidentinei programai. Pagrindinės programinės nuostatos: morali politika – uždrausti Nacionalinės Asamblėjos nariams įdarbinti šeimos narius, teikti konsultavimo paslaugas bei dirbti renkamose pozicijose ilgiau kaip tris kadencijas; papildomai įdarbinti 10 tūkst. policininkų bei žandarų; 80 proc. sumažinti darbuotojų, savarankiškai dirbančių asmenų ir valstybės tarnautojų mokamas socialines įmokas; sumažinti įmonių pelno mokestį 25 proc., reformuoti darbo rinką ir atsisakyti socialinių individualia veikla užsiimančių asmenų įsipareigojimų (angl. Social Self-Employed Regime); siekti, kad pradinių mokyklų bei vadinamųjų prioritetinių ugdymo teritorijų klasėse būtų ne daugiau kaip 12 mokinių vienam mokytojui.

Skaityti straipsnį

3095

Dovana V. Šapokai: kelios „Melo ekonomikos“ ištraukos

#išsaugokgalvą

birželio 5, 2017

Melo Ekonomika, Alma literra, Vilnius, 2012, 127-152 puslapiai.

7 skyrius
Ketvirtas Lietuvos melas: maži mokesčiai didina šalies patrauklumą ir efektyvumą

Apie mokesčių logiką, jų teisingumą tikslinga kalbėti tik tuomet, kai Valstybė yra socialiai orientuota ir tikslingai, sistemiškai organizuota, o ne tarnauja vienų ar kitų grupuočių interesams. Lygiagrečiai turi būti organizuotas ir racionalus surenkamų mokesčių naudojimas. Deja, sukurptą dabartinį valstybės modelį bei daugelį su mokesčiais susietų įstatymų sunku apibūdinti kaip atitinkančius piliečių ir visuomenės interesus. Ne veltui įsigaliojo posakis: valdžia tam ir leidžia įstatymus, kad su žmonėmis darytų ką nori…
Komentaras „Delfyje“, 2013 m. balandžio 7 d.

Pradedant kalbėti apie Lietuvos mokesčių sistemines ydas, būtina priminti politinės ekonomijos seniai žinomą tiesą: visos įmanomos apmokestinimo sistemos tėra ideologijos, tam tikros tikėjimo struktūros, kurias dėl savo vidinių įsitikinimų renkasi šalys ar individai, norėdami surinkti pinigų savo veiklai finansuoti. Nors variantų gali būti begalės, visus juos galima išgryninti iki trijų pagrindinių sistemų.

Dalis politikų ir ekonomistų remiasi pajėgumo mokėti ideologija, kurioje neginčytinai tvirtinama, kad turtingieji gali mokėti daugiau, reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Ištakos aptinkamos A. Smitho „Tautų turte“, o dabar tai gana populiari Amerikos liberalų ir Vakarų Europos socialdemokratų formulė. Demagogijos elementas čia akivaizdus: na ir kas norėtų, juolab siūlytų, daugiau apmokestinti tuos, kurie negali mokėti? Pats terminas „pajėgumas mokėti“ neturi jokio realaus turinio, juo remiantis neįmanoma išspręsti jokios sudėtingesnės mokesčių problemos. Tiesa, galima rimtu tonu aiškinti, kad kažkas, kas tau svarbus (koks nors viešbučio ar sporto klubo savininkas, kompiuterių pirkėjas ir pan.), negali mokėti tiek mokesčių, nes nepajėgia, taigi suteikime jam lengvatas, o kažkam, ko nemėgsti (koks nors kitas verslininkas iš kitos sferos, šiaip turtinga persona), tuos mokesčius verta didinti. Panašia logika remiasi Lietuvoje įprastas argumentas, kad mokesčių mokėsime daugiau, kai galėsime. Tiesa, niekada nepatikslinama, kada tas stebuklingas laikas ateis: gal kai „geri vyrai“ nusipirks po trečią jachtą? Kaip tik konkrečių sugebėjimo mokėti kriterijų stygius tokius garsius mokesčių sistemų tyrėjus kaip Louisas Kaplowas, Tomas Griffithas ar Louisas Eisensteinas ir privertė ironiškai apibendrinti, kad tokiuose samprotavimuose nėra turinio, išskyrus pataikavimą išsisukinėjimo retorikai.

Kita, Lietuvoje, atrodo, populiariausia, nes labai aktyviai peršama, yra kliūčių ir atgrasymo ideologija. Ja besiremiantys aktyviai dėsto, kad mokesčiai mažina darbo ir taupymo paskatas ir taip esą pažeidžia visų interesus. Ši idėja susijusi su pasiūlos skatinimo ekonomine religija, kurioje aiškinama, kad visas gėris esą kyla iš pasiūlos (t. y. verslo) pusės. Lietuvoje ją puikiai transliuoja Eligijus Masiulis su „sveiko“ proto liberalais, LLRI, o JAV – Respublikonų partijos šulai. Deja, jokie faktai nepatvirtina, kad esama koreliacijos tarp mokesčių mažinimo ir efektyvesnio ekonomikos funkcionavimo. Pavyzdžiui, JAV ekonomika neįtikimai sparčiai augo šeštąjį dešimtmetį, kai ribinis mokesčių tarifas siekė 91 proc., o lėčiausiai (arba net susitraukdavo), kai mokesčiai ir ribiniai tarifai buvo mažiausi (pavyzdžiui, 2007–2008 metais). Labai aktyviu tokios ideologijos propagandos laikotarpiu, kai Didžiąją Britaniją valdė Margaret Thatcher, ekonomikos produktyvumas jos paslaugų sektoriuje padidėjo tik 1,25 proc., palyginti su jos labai kritikuotu 1965–1973 metų laikotarpiu, kai produktyvumas išaugo 3 proc. (pramonėje augimas per abu laikotarpius buvo beveik identiškas – 3,5–3,75 proc.). Nerandama ir ryšio tarp mokesčių tarifų kapitalui ir ekonominio augimo. Daugybė tyrimų rodo, kad mokesčių nulemtas iniciatyvos slopinimas taip pat yra tik gražios retorikos, o ne tikrovės fenomenas. Išties kodėl tas, kurio gyvenimas pajungtas turėjimo ir gavimo siekiui, padidėjus mokesčiams, atvirkščiai, nepradės dirbti dar daugiau, nes jo laimės paukštė tolsta? Nors lengviausiai paneigiama faktais, ši ideologija visada pati agresyviausia. Jos apologetams (matyt, todėl, kad tie, kurie ja remiasi, yra itin orientuoti į turtą bei turėjimą ir jaučiasi galintys daugiausia prarasti) bet kokios kalbos apie tai, kad turtingieji turėtų mokėti daugiau, automatiškai virsta mažų mažiausiai 1917 metų Rusijos revoliucijos pasikartojimu ar XV amžiaus nuvarymu nuo žemės Anglijoje.

Trečioji – vienodo apmokestinimo – ideologija remiasi prielaida, kad individai, kurių padėtis analogiška, turi būti apmokestinami vienodai. Idėja taip pat neturi realiai pamatuojamo turinio, mat nėra kriterijų, kurie individus leistų vertinti kaip visiškai lygius. Tarkim, turime vienodą apmokestinimą: visi moka tuo pačiu tarifu. Tokia logika sugriūva, kai pagalvoji, kad gal vienas iš dviejų identiškų pajamų gavėjų, tarkim, gali turėti įgimtą negalią, taigi jo išlaidos vien tam, kad galėtų dirbti, yra gerokai didesnės. Arba, tarkim, vienas neturi vaikų, o kitas turi, tad pajamos pasidalija skirtingam žmonių skaičiui. Taigi iš pradžių tektų labai aiškiai apibrėžti, kas yra lygybė, ir tik paskui kalbėti apie mokesčius, bet jeigu iki mokesčių jau yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos apmokestinama, vienodo apmokestinimo argumentas nebetenka prasmės.

Modernioje demokratinėje erdvėje atviras savanaudiškumas nėra populiarus, tad ieškoma ir randama priežasčių, kodėl tas ar kitas turėtų mokėti mažiau ar, atvirkščiai, daugiau. Negi turtingieji aiškins, kad negali mokėti daugiau mokesčių, nes labai brangu išlaikyti savo vasaros poilsio namą ar jachtą, tačiau argumentas, kad apmokestintas jis pabėgs į kitą šalį ir tada įstrigs ekonomika (nors gal, priešingai, atsiras vietos efektyvesnei veiklai) jau skamba „rimtai“ (net jei ta investicija tėra tik jachta, skirta privačiam naudojimui…). Taigi interesų grupės plėtoja racionalių argumentų kalbą, kuri pamažu transformuojasi į tam tikrą įtikinėjimo ir argumentų sistemą, taigi tam tikrą ideologiją.

Ekonomikos mokslo atsakas labai paprastas. Mokesčiai yra esminis bet kokios valstybės ir apskritai bet kokios institucionalizuotos politinės galios atributas. Mokesčiai atsiranda „negatyviai“ kaip smurtu palaikoma vasalo prievolė ir yra panaudojami tiek „negatyviai“, t. y. suvereno galiai toliau auginti, tiek ir „pozityviai“ kaip ištekliai valdymo ir kitokioms viešosioms sistemoms palaikyti ir plėtoti. Pastarosios pasekmė – valstybės civilizuotumas. Taigi mokesčiai mūsų laikais yra mokestis už modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje aplinkoje, turi susimokėti. Civilizacijai griūvant turintis daugiau visada praranda daugiau, tad gal verta remtis tikėjimu, kad ir mokėti jam reikia daugiau. Tačiau svarbiausia yra tai, kad dar iki apmokestinimo sistemos kūrimo būtina susitarti, kad kalbėsime ne apie kažkokias „tobulos ekonomikos tiesas“, o apie bendras bendro žaidimo taisykles. Tik tiek.

Kaip apskaičiuojamos pajamos?

Kai Lietuvoje išgirstu ką nors vartojant sąvoką „pajamos“, ypač jei kalbama apie vadinamąjį progresinį pajamų apmokestinimą, tai beveik visada tai būna šnekos apie samdomo darbuotojo darbo užmokestį, tarsi daugiau jokių pajamų ir neegzistuotų.

Pradėsime nuo to, kad, priešingai, nei galvoja dauguma Lietuvos žmonių, net tai, kas vadinama darbdavio įmoka „Sodrai“ (gali būti labai solidžios sumos…), išties yra samdomo darbuotojo pajamos, kurias jis turėtų atgauti kada nors ateityje, priklausomai nuo tam tikrų sąlygų (amžiaus, būklės, darbinės padėties ir t. t.). Taigi darbuotojui susitarus, jog dalį atlyginimo gaus vokelyje, kad darbdaviui nereikėtų „maitinti besotės valstybės“ (čia toks, matyt, pensininkų apibūdinimas, nes kaip tik jiems galiausiai ir tenka tų įmokų liūto dalis), tiesiog sutinka su mažesnėmis pajamomis.

Pajamos nėra ir tai, ką gauname pardavę, pavyzdžiui, automobilį ar butą. Tai viso labo įplaukos, kurios pajamomis taptų tik tada, jei parduotume brangiau, nei kažkada įsigijome, ir pajamos būtų tik ta įplaukų dalis, kuri būtų gauta iš didesnės pardavimo kainos atėmus mažesnę pradinę įsigijimo kainą. Na, automobilio įsigijimo atveju tokią situaciją sunkiai įsivaizduoju. Net jei kalbėsime, pavyzdžiui, apie būstą, tai irgi vertinant iš istorinės perspektyvos pajamos būtų greičiau išimtis nei taisyklė, ypač įvertinus, kiek kainuoja būsto kokybės palaikymas. Analogiškai ir vertybinių popierių pardavimas pigiau, nei jie buvo įsigyti, piniginę papildo, bet pajamų nesukuria.

Grynai ekonomine prasme dar nuo praėjusio šimtmečio trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio pajamomis laikoma vartojimo ir grynojo turto prieaugio suma (pagal koncepcijos kūrėjų pavardes ji vadinama „Schanzo–Haigo–Simonso pajamomis“). Vartojimas čia suprantamas kaip visų prekių ar paslaugų įsigijimas (pirkimas), tačiau svarbu tai, kad į vartojimą neturi būti įskaičiuota tai, kas priskiriama kapitalo išlaidoms; be to, būtina įvertinti nusidėvėjimą. Kalbant labai apskritai, žmogaus pajamos yra jo ekonominio pajėgumo prieaugis tam tikru apibrėžtu laikotarpiu. O kalbant apie apmokestinimą, reikia turėti omeny ekonominių pajamų apmokestinimą, ir dar iki bet kokių mokesčių sistemos kūrimo privaloma aiškiai apibrėžti, kas laikoma pajamomis. Nesileidžiant į įdomius, bet sudėtingus ir, tikėtina, nuo temos nuvesiančius niuansus, lieka apibendrinti, kad elementari logika (ką jau kalbėti apie subtilesnius teisingumo ar ekonominės elgsenos klausimus) sakytų, jog visiems šalies gyventojams tie pajamų kriterijai turėtų būti vienodi.

Ar tikrai taip? Yra daugybė tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kad taip toli gražu nėra. Viename savo straipsnių iškart po 2008 metų Seimo rinkimų, kai krizei gilėjant prasidėjo mokesčių reforma, galiausiai sumažinusi turtingesnių žmonių mokamus mokesčius (dėl to, kad gyventojų pajamų tarifas sumažėjo nuo 24 iki 21 proc. ir dėl 21 proc. gyventojų pajamų mokesčio padalijimo į dvi dalis, atskiriant sveikatos draudimo įmoką), o ne be galo padidinusi jų naštą, kaip mėgstama aiškinti, pateikiau keletą skaičių, galėjusių tapti diskusijų objektu. Tai iš dalies įvyko, pamažu visuomenei suvokiant, kad vadinamosios Seimo narių kanceliarinės išlaidos, jeigu jos nėra tinkamai įforminamos, yra tiesiog papildomos jų pajamos, apmokestinamos nuliniu tarifu.
Vis dėlto esminis dalykas, kuris netiesiogiai tame tekste buvo paviešintas, taip ir liko nepastebėtas: kokios išties yra realios kai kurių kandidatų į Seimo narius pajamos ir ar galime nustatyti, koks jų mokesčių tarifas? Mano šiek tiek provokuojanti išvada skelbė, kad „kuo pajamos didesnės, tuo mažesni mokesčiai“. Tai tarsi patvirtino oficialiai ir viešai skelbiamos minimų asmenų deklaracijos. (Knygoje pateikta konkrečių 2008-2012 metų kadencijos Seimo narių pajamų ir mokesčių analizė).

Gyventojų mokesčiai: 1051 litų versus 77 381 litų

Pajamos, nors ir svarbu, bet tai tik pradžia. Dalis pajamų virsta mokesčiais, ir jei kam nors gavus pajamų suteikiama mokesčių mokėjimo privilegijų, o bendromis gėrybėmis tie žmonės naudojasi vienodai, tuomet lengvatas gaunantis asmuo išlošia.

Konkretus pavyzdys: vienas žmogus per metus gauna 117 207,39 lito, o jo mokesčiai šalies biudžetui sudaro 1051 litą. Kitas žmogus, gaudamas tokias pat pajamas, turi sumokėti 77 381 litą mokesčių (37 530 litų gyventojų pajamų mokesčio valstybės biudžetui ir dar 39 851 litas „Sodrai“). Sakysite, nesąmonė? Deja, tai susiklosčiusios ekonominės sistemos detalė.

Pateikdamas savo deklaraciją per rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybę Vilniaus eksmeras Vilius Navickas deklaravo uždirbęs kaip tik 117 207,39 lito ir sumokėjęs 1051 litą mokesčių. Jei tais pačiais metais, kai gyventojų pajamų mokestis buvo 27 proc., tarkim, koks nors mokytojas būtų sugebėjęs uždirbti tokią pat sumą, jo mokesčiai būtų beveik 74 kartus didesni. Taigi turime konkretų pavyzdį, kai viena pajamų rūšis yra išaukštinta (šiuo atveju verslo liudijimas), o kita – nužeminta.

Lietuvoje galioja keletas tarifų, taikomų gyventojų pajamų mokesčiams. Plačiausiai paplitęs 15 proc. pajamų mokestis, kuris, kaip nurodo teisės aktai, taikomas visoms pajamoms, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno ir pajamas, kurioms taikomas 5 proc. pajamų mokesčio tarifas. Išversiu į žmonių kalbą. 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio, neskaitant itin didelių (34 proc.) „Sodros“ ir nemažų (6 proc.) mokesčių Privalomojo sveikatos draudimo fondui, moka samdomi darbuotojai, kurių pajamos siekia ar viršija 3150 litų per mėnesį. Ši gyventojų grupė Lietuvoje laikoma itin pasiturinčia, nesvarbu, ar jie turi ir kiek turi (nors dešimt…) vaikų, ar yra pasiėmę būsto paskolą (nebent spėjo tai padaryti iki 2009 metų), mokesčiams atiduoda gerokai daugiau nei 42 proc. savo pajamų. Jei samdomo darbuotojo pajamos minėtos sumos neviršija, tuomet mokesčio tarifas yra šiek tiek mažesnis.

Lengvatose (ar priešingai, mokestinėse baudose) slepiasi daugybė problemų. Tarkim, bendra taisyklė, kad žmogus, gaunantis pajamų iš individualios veiklos, moka 5 proc. pajamų mokestį, tačiau jei ta individualia veikla užsiima laisvosios profesijos žmogus (advokatas, notaras, konsultantas, architektas, vertėjas ir pan.), jo mokestis – 15 proc. Kodėl žmonės, kuriems būtinas labai rimtas ilgametis išsilavinimas, moka tris kartus didesniu tarifu, suvokti sunku. Nebent manysime, kad tai bauda už išsilavinimą (nėra čia ko per daug išsišokti, tiesa?). Panašių išimčių daugybė, nes apmokestinamos ne pajamos, o skirtingos veiklos rūšys, vienas išaukštinant, kitas, priešingai, pažeminant. (Toliau knygoje, lentelėje pateikiami mokesčiai, kuriuos sumoka Lietuvos gyventojas, priklausomai nuo to, ką, kaip ir kur jis veikia).

Santaupų apmokestinimas – dalykas klampus, nes lyg ir baudžiama už tai, kas ekonomikoje paprastai laikoma gėriu ir galiausiai virsta verslo investicijomis, kurios galėtų praturtinti visuomenę. Vis dėlto, kai didžioji visuomenės dalis gali „pasigirti“ tik jų realaus išgyvenimo neužtikrinančiomis pajamomis, santaupų (indėliai, investicijos į vertybinius popierius) neapmokestinimas įgauna papildomų niuansų. Tokiu atveju galime turėti situaciją, kai, pavyzdžiui, koks nors labai turtingas žmogus, investuodamas į Lietuvos vertybinius popierius, gauna neapmokestinamų pajamų, ir jeigu neturi kitų pajamų, naudojasi bendra šalies infrastruktūra, jos išlaikymą permesdamas žmonėms su labai mažomis pajamomis.

Beje, nepamirštame turtingesniųjų pamaloninti ir mokestinėmis lengvatomis už gyvybės draudimą (jei pajamos nedidelės ir šeima gausesnė, toks draudimas sunkiai įkandamas), trečios pakopos pensijų kaupimą ir daugiau grąžiname už įmokas studijoms. Net ir kompiuteriais „papigintais“ biudžeto pinigais ilgai ir džiaugsmingai maloninome turtingesnius.
Kokios išvados? 2010 metų pirmą ketvirtį 86,7 proc. samdomų darbuotojų uždirbo iki 3000 litų „ant popieriaus“ (iš jų 40 proc. tenkinosi iki 1000 litų „ant popieriaus“). Žinodami bendrą kainų lygį, taip pat galime teigti, kad visi šie žmonės neturi didelių taupymo galimybių, tad viską, ką gauna viena ar kita forma, suvartoja, tad apie penktadalį savo pajamų skiria PVM mokėti. Taigi pateikti duomenys (kokia jų kokybė, spręsti sunku dėl nepateikiamo metodikos aprašo) aiškiai rodo pirmą esminį Lietuvos mokestinės sistemos bruožą: tai sistema, kur didesnė mokesčių našta tenka samdomiems darbuotojams, gaunantiems mažesnes ar net itin kuklias pajamas.

Progresiniai versus esami mokesčiai

Nuolat iškylantis progresinių mokesčių klausimas irgi turi keletą aspektų.

Jeigu, kaip aiškina dažnas politikas ir net įvairūs ekspertai, manytume, kad progresinė mokesčių sistema susiformuoja tada, kai didėjant pajamoms didėja mokesčiais sumokama pajamų dalis, tuomet akivaizdu, jog Lietuvoje tokia samdomų darbuotojų apmokestinimo sistema veikia jau labai seniai. Ji veikia nuo to laiko, kai buvo įvesti „vienodais“ pavadinti mokesčiai, bet sykiu nustatytas ir neapmokestinamųjų pajamų dydis. Šis dydis gaunantiems mažesnes pajamas galiausiai palengvina mokesčių naštą. Kita vertus, kaip logiškai pažymi R. Kuodis, kadangi „Sodros“ 34 proc. tarifas Lietuvoje yra tikrai solidus, „daug sumokėjęs žmogus iš socialinio draudimo sistemos atgaus labai mažai, ir tai šią įmoką daro iš esmės mokesčiu“ (o ne draudimo įmoka). Taip, pasak jo, „klausimas apie progresyvumo laipsnį natūraliai persikelia į „Sodros“ sistemos veikimą. Nesant „Sodros“ įmokų lubų, bet esant išmokų luboms ir vis didesniam išmokų „plokštėjimui“, perskirstymas per „Sodrą“ darosi vis didesnis. Atitinkamai prastėja ir paskatos jai mokėti.“

Tai, apie ką nuolat kalbama, vis dėlto yra ne pajamų progresyvinio mokesčio klausimas, o klausimas, kaip atimti iš samdomo darbuotojo, kuris uždirbo kokius 4000 litų (žinant pragyvenimo kainą, mano galva, labai mažai) ir atiduoti tam, kuris uždirbo 1000 litų. Kalbant rimčiau, pati 4000 litų suma savaime nieko nereiškia. Tarkim, 4000 litų uždirbo vyras, kuris išlaiko 5 vaikus ir nedirbančią žmoną su mažu vaikeliu ant rankų. Tai reiškia, kad šeimos nariui tenka vos mažiau nei 670 litų. Ir sakykim, kad 1000 litų uždirbo vienišas žmogus, turintis išmokėtą būstą ir neturintis jokių įsipareigojimų. Tai pagal dažnai politikų peršamą logiką, mes turėtume iš pirmojo atimti ir atiduoti antrajam. Ar 4000 litų prabanga? Ar ji turi būti papildomai apmokestinama? Ko siekia visuomenė dar papildomai atimdama iš tokios šeimos? Socialinio teisingumo?

Jei kas nors Lietuvoje bent norėtų pradėti kalbėti apie mokesčių sistemą, kuri leidžia išgyventi, tai pirmiausia būtų nustatytas realus neapmokestinamas pajamų dydis tai pajamų sumai, kuri būtina tam, kad žmogus išgyventų, nepamirštant, žinoma, to, kad vaikai valgo ir turi būti aprengti. Apmokestinimas tų, kuriems vėliau reikės mokėti socialines išmokas, tereiškia dalies sumokamų mokesčių atidavimą tiems, kurie tuos mokesčius renka ir perskirsto.

Manytina, kad realiai tokia suma Lietuvoje yra apie 1400 litų per mėnesį į rankas. Kad būtų gauta tokia pajamų suma, samdomas darbuotojas dabar turi uždirbti apie 2342 litus: „ant popieriaus“ priskaičiuojama apie 1788 litų ir dar 554 litus perveda „Sodrai“ darbdavys. Tie pinigai turi būti išmokėti pačiam darbuotojui, be jokių žaidimų su darbdavių pervedimais, kurie gal ir patogūs biurokratams, bet labai „užtemdo“ visą sistemą. Iš visų gautų metinių pajamų dirbantis žmogus pats atima 16 800 litų (1400 × 12 mėn., jei visuomenė susitaria, kad minėti 1400 litų per mėnesį būtini), o paskui jau pats žmogus sumoka adekvatų „Sodros“ tarifą. Nuo likusių pajamų jau gali būti mokami mokesčiai, kurie laipsniškai gali didėti pajamoms augant. Taigi jei ir verta apie ką nors diskutuoti, tai daugiausia apie tai: jei žmogaus metinės pajamos yra iki 16 800 litų, jis visai nemoka gyventojų pajamų mokesčio ir jo mokesčiai „Sodrai“ yra adekvatūs, o ne nurašyti nuo lubų. Taip ar panašiai veikia apmokestinimo sistema absoliučioje daugumoje pasaulio šalių.

Galima prieštarauti, kad mes turime neapmokestinamą minimumą, tik jis gerokai mažesnis. Mūsų minimumas yra ne ekonominis dalykas, o politinės valios ir biudžeto žaidimų išraiška. Lietuvoje sukurta sistema turi labai mažai ekonominės logikos ir, manipuliuojant jos sudėtingumu, daugiaprasmišku tokių sąvokų kaip pajamos, neapmokestinamas pajamų minimumas ar mokesčių progresyvumas aiškinimu, pridengiama jos institucinė prasmė. Vertinant giliau, tai yra dar vienas realus pajamų ir galimybių permetimas iš daugumos į politinio bei ekonominio elito ir jo remiamų grupių (tokia, pavyzdžiui, ilgą laiką buvo žiniasklaida, kurios savininkai iki 2009 metų turėjo teisę mažinti savo darbuotojų pajamas, nemokėdami už juos „Sodros“ įmokų) rankas.

Mokesčių ir šešėlio sąsajos nėra aiškios

Kas pastumia verslininkus ir verslą į šešėlį? Dažnai aiškinama, kad pagrindinė bėda – dideli mokesčiai. Na, kaip matėme, kai kam tie mokesčiai dabar Lietuvoje tikrai maži. Beje, jie maži kaip tik tiems, kurie dažnai pagaunami juos slepiant. Kita vertus, paradoksalu, bet valstybėse, kur mokesčiai didžiausi (Skandinavija), neapskaitomos ekonomikos (taip šešėlinę ekonomiką vadina ekonomistai) apimtis mažiausia. Mokslininkų tyrimai nepatvirtina, kad didesni tiesioginiai ar netiesioginiai mokesčiai susiję su didesne šešėline ekonomika. Iš tiesų, priešingai: esama įrodymų, kad didesni tiesioginiai mokesčiai susiję su mažesniu šešėliniu sektoriumi.

„Iš esmės, didesni mokesčiai gali lemti verslo troškimą slinkti į šešėlį, – rašo vieno tyrimo autoriai, – vis dėlto mūsų tyrimas parodė, kad didesni mokesčiai reiškia didesnes mokestines pajamas, stipresnę teisinę aplinką ir mažesnės apimties šešėlinę veiklą“. Viską keičia tai, kaip administruojama mokesčių sistema. Jei esama galimybės taikyti taisykles savo nuožiūra, tai gimdo korupciją ir galiausiai didelį šešėlį. Rusija yra puikus pavyzdys šalies, kuri turi labai nuosaikų mokesčių lygį, bet korumpuotą mokesčių administravimą. Tai, kaip veikia Rusijos mokesčių sistema, kuria labai didelę papildomą naštą verslui. Kai su tokia našta susiduria užsienio investuotojai, jie dažniausiai, įvertinę bendrą – oficialią ir neoficialią – mokesčių naštą, pasirenka kitą šalį. Kai su tokiais dalykais susiduria vietinis verslas, jis dažniausia renkasi šešėlį. Esama daugybės netiesioginių liudijimų, jog Lietuvoje sukūrėme panašią sąžiningą verslą išnaudojančią sistemą, kuri pakertama tuo, kad tenka mokėti neoficialius mokesčius, ir tuo, kad jei rinkoje yra daug mokesčių nemokančių žaidėjų, našta visiems kitiems išauga.

Jei šešėlinė ekonomika labiau išplitusi ten, kur daugiau biurokratijos, didesnė korupcija ir silpnesnė teisinė aplinka, tai galime manyti, kad silpni institutai bei jų politiką įgyvendinančios institucijos ir didelė šešėlinė ekonomika veikia vienu metu: „įmonių vadybininkai gal ir norėtų sumokėti sveiko proto mokesčius, bet jie negali susidoroti su nuolatiniais plėšikiškais ir despotiškai pasirenkamais reikalavimais“.

Tiesa, tokia išvada neatsako į klausimą, o kas pirmiau: ar silpnos institucijos lemia platesnio masto šešėlinę veiklą, ar plataus masto šešėlinė veikla sunaikina, pakerta pamatines institucijas? Aišku viena, tiek perteklinis reguliavimas, tiek korupcija virsta didele mokestine oficialus verslo našta ir tai priverčia įmones trauktis į šešėlinę ekonomiką. Pasitraukimas į šešėlį pakerta viešuosius finansus ir toliau mažina šalies sugebėjimą saugoti nuosavybę nuo valdžios pareigūnų (ypač žemesnės grandies) savivalės. Tai nereiškia, kad reguliavimas pats savaime stumia į šešėlį. Galimas daiktas, kad jautrus reguliavimas – pavyzdžiui, sveikatos ar saugumo darbe – kuria didesnį produktyvumą. Deja, didesnėje pasaulio dalyje perteklinė biurokratų veikla yra rimta problema. Šalia to, kad pagimdo korupciją ir iškraipymus, perteklinis reguliavimas stumia verslą į šešėlį ir tai mažina vyriausybės pajamas, lemia produktyvumą didinančių viešųjų paslaugų stoką.

Mažiausią neoficialų sektorių mokslininkai aptinka tose šalyse, kur mažesnė įmonių priežiūros „ našta“, mažiau korupcijos, geriau veikia įstatymo valdžia ir yra aukštesni mokesčių tarifai.
Apibendrintai galime pasakyti: jeigu norime ką nors keisti iš tikrųjų, o ne žodžiais, prieš ką nors darydami turime rimtai pamąstyti ir susivokti, ko norime. 2011 metais Didžiojoje Britanijoje didelė grupė įvairių ekonomikos sričių ekspertų (9 redaktoriai ir net 63 autoriai), vadovaujamų Nobelio premijos laureato Jameso Mirrleeso, 1996 metais apdovanoto už modernios optimalaus apmokestinimo teorijos sukūrimą, visuomenei pateikė 1880 puslapių tyrimą. Jame griežtokai patarė valdžiai neberemontuoti atskirų mokestinių kambarėlių, bet imtis radikalios mokesčių reformos.
Tyrimo autoriai neneigia, kad bet koks apmokestinimas turi savo kainą: padidėja mokesčių surinkimo sąnaudos, o ir gyventojų vartojimo bei darbo elgsena iškraipoma. Vis dėlto jie aiškiai tvirtina, kad tinkama ir efektyvi mokesčių sistema turi pasižymėti trimis bruožais. Ji privalo būti progresyvi (t. y. didesnė apmokestinimo našta turi tekti turtingesniems žmonėms), antra, negalima vienų pajamų diskriminuoti, o kitas proteguoti (t. y. skirtingos kilmės pajamos turi būti apmokestinamos vienodai); ir trečia, ji turi būti paprasta. Paskutinė žinia ta, kad vidiniai tokios sistemos prieštaravimai turi būt sprendžiami problemą vertinant bendrai, nuosekliai laikantis visumos perspektyvos. Mirrleeso pranešime teigiama, kad paprastumas negali virsti apgaudinėjimu: progresinė turi būti sistema, o ne kuris nors atskiras mokestis.

Skaityti straipsnį

201

A. Maldeikienė mokesčių pertvarką vadina smūgiu viduriniajai klasei

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

birželio 2, 2017

Penktadienį Vyriausybėje pristatyti mokesčių ir socialinės sistemos tobulinimo pasiūlymai, tarp kurių yra ketinimas neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sulyginti su minimaliuoju mėnesiniu atlyginimu (MMA) – 380 eurų.

Taip pat norima atsisakyti papildomo NPD už vaikus ir vietoje to visiems mokėti po 30 eurų už pirmą ir antrą vaiką, po 75 eurus už trečią ir daugiau vaikų iki 18 metų.

Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad kitąmet bus skiriamos rekordinės lėšos skurdui mažinti, iš viso daugiau nei 4 mlrd. eurų arba 483 mln. eurų daugiau nei šiemet.

Daroma esminė klaida

Mišriai Seimo narių grupei priklausanti A. Maldeikienė DELFI sakė, kad Vyriausybės mokesčių planas remiasi principu „paimti iš vidurinės klasės ir atiduoti apačioms“.

„Šiaip daroma viena esminė klaida, kad gyventojų apmokestinimo struktūra suvokiama kaip socialinės rūpybos dalykas, o ne kaip viešojo sektoriaus aptarnavimo klausimas.

Mes sudedame pinigus ne tam, kad padėtume skurstantiems, bet tam, kad galėtų funkcionuoti švietimas, sveikatos apsauga, valstybės valdymas ir visa kita. Šis klausimas visiškai nutylimas“, – sakė plano pristatymą stebėjusi politikė.

Kels kainas (daugiau…)

Skaityti straipsnį

155

Krokodilo ašaros Gedulo ir vilties dieną

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė, Be kategorijos

gegužės 25, 2017

Šiandien išplatinau Seime tokį laišką apie gražulius, Lietryčio „žurnalistiką“ bei šiaudinius Seimo patriotus.

Beje, „Lietuvos rytas“, noriai platinęs visokius kliedesius apie mano šeimą ir apie mane, noriai cituojantis visokius kvailus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos svarstymus ir sprendimus, šio Etikos ir procedūrų komisijos dokumento „nepastebėjo“. Tai irgi faktas apie šalies žurnalistikos kokybę.

Šiame Seime yra daug parlamentarų, kurie žodžiais (ir net knygomis) labai remia žmones, kurie kentėjo už mūsų valstybės laisvę. Netrukus minėsime Gedulo ir vilties dieną, tad ir vėl turėsime galybę gražių, bet išties labai melagingų tuščių kalbų. Pabrėžiu. Mano amžinatilsį tėtis (kaip ir visa mano giminė tiek iš tėtės, tiek iš mamos pusės) kentėjo dėl okupantų veiksmų. Kai p. P. Gražulis viešai jums visiems išsiuntė visiškai melagingus laiškus, o aš jam atsakiau, išdėstydama faktus, NĖ VIENAS iš jūsų, kurie taip mėgstate prisiminti tautos kankinius, nepamatėte nieko baisaus p. P. Gražulio kalbose. Pabrėžiu – NĖ VIENAS.

Manau, dalis, net džiūgavote, kad va ta išsišokėlė Maldeikienė gavo, ir dabar žinos savo vietą. Ne. Problema ne Maldeikienė. Problema visų jūsų – ir pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie žodžiais taip gerbiate politinius kalinius – širdys, kurios aklos tikrai tautos kančiai. Paniekintas jau amžinatilsį politinis kalinys, kuris negali apsiginti, jums buvo tuščia siena. Etikos ir procedūrų komisiją pasiekė visiškai pašalinio, man nepažįstamo, tik džiaugiuosi, kad, kaip dabar žinau, jauno žmogaus prašymas ištirti šį klausimą ir atstatyti teisingumą. Ar turėjo širdies Etikos ir procedūrų komisija palieku spręsti jų sąžinei ir širdims, bet nors ir šalta išvada skelbia, kad „Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde yra duomenys apie tai, kad K. Seibutis už tai, kad palaikė ryšius su partizanais ir buvo partizanų rėmėjas, 1947 m. gruodžio mėn. nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su teisių apribojimu trims metams ir viso asmeniškai priklausančio turto konfiskavimu, buvo kalinamas Komijos ASSR Ustvymlago.“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

99

„Byvio ir Tešlagalvio“ trio su Cher Lietuvos padangėje

#išsaugokgalvą

gegužės 9, 2017

Daina skamba čia.

Komentuodama viešuosiuose tinkluose pačios Vyriausybės kanclerės Mildos Dargužaitės išplatintą nuotrauką, kur ji pozuoja prie Investuotojų forumo renginio sienelės, Indrė Makaraitytė paklausė: kokios yra valstybės tarnautojų ir politikų dalyvavimo interesų grupių renginiuose ribos?

Ar tai tikrai normalu ir šmaikštu, kai Vyriausybės kanclerė, pasidabinusi it iš pamokų pabėgusi paauglė, džiugiai šypsosi vieno didžiausių Lietuvos lobistų renginyje ir praneša taip demonstruojanti savo „žaismingą, neformalią pusę“? Šalyje, kurios korupcijos laipsnis didelis ir nemenksta, Indrė Makaraitytė iškėlė labai opią problemą. Vis dėlto atsakymai, kurių ji sulaukė, aiškiai pademonstravo, kad klausimas gerokai aštresnis, nei įprasta manyti, o net aukštas pareigas užimantys valstybės tarnautojai nesuvokia elementarių sąžiningos modernios valstybės veikimo principų.

M. Dargužaitė versus I. Makaraitytė

Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, atrodo, net nesugebėjo suvokti, apie ką rašė I. Makaraitytė. Remdamasi savo „pačios aukštais etikos standartais“ ir savo pačios supratimu, „kokių pokyčių reikia Lietuvai“, valstybės tarnautoja (pabrėžiu, net ne politikė, o tik valstybės tarnautoja) ironizavo esanti apkaltinta patekusi „į kraugerių verslininkų įtaką ir gal net korupcinius tinklus“. Po to vėl priminė apie savo darbus „Investuok Lietuvoje“ bei išmanymą, kokie „faktoriai įtakoja investicinę aplinką, kad verslas kurtų naujas darbo vietas, mokėtų mokesčius, investuotų į inovacijas, gerintų Lietuvos konkurencingumą“.

Dar sužinojome, kad M. Dargužaitė gerbia Investuotojų forumą, nes jis (sic!) „kovoja prieš korupciją, prieš šešėlinę ekonomiką ir skatina socialiai atsakingą verslą“. Patikinusi, kad atsisako daugybės kvietimų, bet apsilanko ten, kur jai pačiai atrodo „svarbu“, vienas iš šios vyriausybės veidų paliepia vienai profesionaliausių politikos apžvalgininkių „nemaišyti pelų su grūdais“.

Žinoma, įdomu ir savotiškai netikėta sužinoti, kad Investuotojų forumas nėra verslo darinys, kurio tikslas atstovauti savo narių verslo interesams. Vis dėlto dabar palikime šį, tikiuosi, ir pačios kanclerės iki galo neįsisąmonintą teiginį jos sąžinei ir protui, ir eikime toliau.

Akivaizdu, kad matematikos ir finansų inžinerijos diplomai, kuriais giriasi M. Dargužaitė, nėra pakankami, kad ji sugebėtų suvokti bazinius kontinentinės viešosios politikos principus. Jos atsakymas vienai profesionaliausių Lietuvos politikos apžvalgininkių taip pat rodo, jog ji neišmano modernios ekonomikos teorijos, o savo asmenines politines pažiūras pateikia kaip galutinį mokslo žodį.

M. Dargužaitės komentarai taip pat visiškai prasilenkia su jos įstatymais apibrėžtomis pareigybinėmis kompetencijomis. Taigi, pirma, M. Dargužaitė nesuvokia savo, kaip valstybės tarnautojos (politinio pasitikėjimo statusas šiuo atveju esmės nekeičia) prievolių ir to, kad jai privalu laikytis Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių bei vadovautis Vyriausybės kanclerio pareigybės aprašymu. Taip, jos pareigybė suteikia jai teisę padėti Ministrui pirmininkui įgyvendinti Vyriausybės programos nuostatas, tačiau, kaip Valstybės tarnautoja, ji privalo būti „politiškai neutrali“, „vienodai tarnauti visiems žmonėms, nepaisant jų socialinės padėties ir politinių pažiūrų“, „nepriimti dovanų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų iš asmenų, jeigu tai gali sukelti viešų ir privačių interesų konfliktą“. Ji taip pat privalo būti nešališka ir priimdama sprendimus neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo.

Antra, aiškiai pademonstruodama išskirtinį palankumą stambiam užsienio kapitalui, Vyriausybės kanclerė, akivaizdu, nesutinka su Vyriausybės programos 203.1 punktu, kuriame ši Vyriausybė pasižada, kad „[mes] modernizuosime, dabarties poreikiams ir iššūkiams pritaikysime Darbo kodeksą, išlaikydami darbuotojų ir darbdavių interesų balansą. Pasisakome už Darbo kodekso liberalizavimą, tačiau tai nėra pagrindinė darnių darbo santykių prielaida. Dėl darbo santykių akcentuosime ne tik individualų darbuotojų lankstumą ir prisitaikymą prie darbdavio poreikių, bet ir darbuotojų saugumą, kolektyvinius susitarimus ir socialinę įmonių atsakomybę (angl. flex-security principas). Didinsime darbuotojo derybinę galią ir socialinį saugumą. Įgyvendinsime nacionalinį susitarimą dėl atlyginimų didinimo“. Akivaizdi parama vienai iš socialinio dialogo pusių vienareikšmiškai prieštarauja programos pažadams. Kita vertus, tokia akivaizdi parama vienai iš socialinio dialogo pusių vienareikšmiškai prieštarauja ir Vyriausybės kanclerės pareigybės aprašui.

Trečia, infantilokas teiginys, kuriuo M. Dargužaitė praneša žinanti, kokie „faktoriai įtakoja investicinę aplinką, kad verslas kurtų naujas darbo vietas, etc.“, taip pat demonstruoja neišmanėlio aroganciją, bet ne modernios ekonominės minties problemų bent elementarų suvokimą. Populiariosios literatūros masinėje sąmonėje įtvirtintas merkantilistinis pasaulio ūkio vaizdas, kai visas gėris atplaukia iš už jūrų marių, gal ir tinka populistiniuose politiniuose debatuose, bet valdžios koridoriuose privalu (ar bent to galima tikėtis) laikytis labiau pasvertų ideologinių konstruktų.

Deja, galutinio atsakymo, kodėl vienos šalys turtėja, kai kitos velkasi uodegoje, kodėl vienos turi milžinišką emigraciją, kai kitos džiaugiasi gyventojų pertekliumi, mokslas nežino. Šiuo metu pasaulyje populiariausias atsakymas, kad tai lemia adekvačių įtraukių institucijų dominavimas. Beje, visos tarptautinės institucijos – TVF, EBPO, EK – nuolat primena Lietuvai, kad jai kol kas nepavyksta sukurti įtraukios darbo rinkos. Tad jeigu jau M. Dargužaitė išties nori Lietuvai gero, tai privalo vienodai palankiai vertinti visas socialinio dialogo grupes (tai irgi įtraukios visuomenės bruožas), o ne pasirinktinai tą, kuri, jos galva, yra geriausia ir, kaip rodo konkretus pavyzdys, organizuoja linksmiausius renginius brangiuose užmiesčio sodybose. Ir, beje, tarptautiniuose tyrimuose jai (kaip ir visam kabinetui) privalu būtų skaityti ne vien tuos sakinukus, kuriuos geba suprasti ir kurie patinka, o sugebėti adekvačiai vertinti bendrą kontekstą.

Ketvirta, M. Dargužaitės komentarai ir elgesys ypatingai ciniškai atrodo šiuo metu svarstomo naujojo Darbo kodekso priėmimo kontekste. Tuo metu, kai profsąjungos ir dauguma dirbančiųjų baiminasi, jog jų teisės sumenks, o didesnis darbo rinkos lankstumas nebus deramai atsvertas išaugusių socialinių garantijų, pozavimas ir Byvio ir Tešlagalvio eros dainų perdainavimai Investuotojų forumo, kuris labiausiai laukia naujojo kodekso, renginyje, meta šešėlį ir Vyriausybės vadovui, net jeigu jis to, kartu su savo koketiškąja kanclere, nenori ar nesugeba pamatyti.

R. Skyrienė versus I. Makaraitytė

Investuotojų forumo lobistės Rūtos Skyrienės atsakymai apžvalgininkei buvo gerokai ciniškesni. Jeigu Vyriausybės kanclerė demonstravo iš esmės elementarų politinių ir ekonominių procesų neišmanymą ir, bendrai imant, jos viešiems pasisakymams labai būdingą pozą, kad „aš viską geriau žinau, nes mokiausi Amerikoje“, tai Rūta Skyrienė pasitelkė propagandoje dažnai taikomą vadinamąją raudonąją silkę (ignoratio elenchi), kai argumentu nukreipiama nuo temos, kaip kad stiprus rūkytos silkės kvapas nustelbia tai, ką pėdsekys šuo turi užuosti ir nuveda jį ne tuo keliu.

Tad I. Makaraitytė klausia, ar valstybės tarnautoja, švęsdama lobisto renginyje, neperžengė politinio sąžiningumo, padorumo ar tiesiog sveiko proto reikalavimų, o išgirsta, esą ji nemėgsta Vyriausybės kanclerės ir nepasitiki Investuotojų forumo valdybos pirmininku Rolandu Valiūnu. Dar daugiau. R. Skyrienės atkasti „nemėgimai“ (tekste rasime tik politikos apžvalgininkui būtinas pagrįstas abejones), lobistės galva, legitimuoja „pirmiausia žmogaus“ pasilinksminimus „skaidrumo“ etalonu pasivadinusiame renginyje. Vis dėlto, net jeigu R. Skyrienei kanclerė yra „pirmiausia žmogus“, tai politikos apžvalgininkei kanclerė yra ir privalo būti pirmiausia kanclerė. Supainioti argumentai esmės nekeičia, ir I. Makaraitytės klausimas lieka atviras ir neatsakytas.

Gindama pačios Vyriausybės kanclerės išviešintą šališką poziciją, lobistė nesivargino ieškoti solidesnių argumentų ir tiesiog pasiūlė I. Makaraitytei prisijungti prie vulgaraus choro, apsirengti trumpą sijonėlį ir džiaugtis, kad ją pakvietė tokia garbi kompanija. Ta garbi Investuotojų forumo grupė net leido sau pasiūlyti apžvalgininkei švęsti kartu ir pažadėjo leisti sudainuoti „Byvio ir Tešlagalvio“ ir Cher dainą „I got you Babe“ (perfrazuojant, „Man priklausai ir tu“). Taip išskirtinai rimtas klausimas buvo paverstas vulgariu plepėjimu ir dar viena pigaus seksizmo atmaina.

Šiuo atveju retorika leidžia išvysti dvi, nors persipynusias, bet atskiras problemas. Viena vertus, kvailokais juokeliais R. Skyrienė bandė pridengti, jog Investuotojų forumo metinis renginys, beje, vykęs vienoje brangiausių Lietuvos poilsiaviečių Trakų rajone, yra tiesiog reikalingų žmonių pamaloninimas. Kita vertus, tapo akivaizdu, kokiu laipsniu net aukščiausias pareigas užimantys šalies žmonės nepajėgūs suvokti savo atsakomybės viešajam interesui, o ne asmeniniams kaprizams.

Post scriptum

Girdėdama Rūtos Skyrienės „argumentus“ patvirtinu, kad nepasitikiu nei Rūta Skyriene, nei jos atstovaujamo forumo valdybos pirmininku, mat normalus advokatas (o Rolandas Valiūnas advokatas, ar jau nebe?) privalo suvokti argumentų kokybę ir panašių demagogių nesamdys, o jeigu samdo, tai ir pats tada yra demagogas. Ir patvirtinu, kad žinodama visas Darbo kodekso svarstymo Seime peripetijas, iš karto gavusi Investuotojų forumo pakvietimą jį atmečiau, nes susitikinėti su lobistais mano darbas, bet tai reikia daryti ne dainuojant kvailokus šlagerius ir pozuojant prie sienelės, o rimtai ir argumentuotai diskutuojant Seimo ar Vyriausybės rūmuose.

Straipsnį publikavo Delfi.lt

Skaityti straipsnį

86

Va ką reiškia prastas išsilavinimas

#išsaugokgalvą

balandžio 21, 2017

Šita „žurnalistė“ net nesuvokia, kuo kooperatinis butas, kurį žmonės sovietmečiu pirko, skiriasi nuo buto, kuris buvo gaunamas.
Laukiu naujų klausimų.

Ponia Seimo nare,
viešai atsikirsdama Seimo nariui Petrui Gražuliui, kuris teigė, neva jus sovietmečiu protegavo jūsų tėvas, „kuris įvardijamas galimai uoliu KGBistu“, pasakėte, kad „„Mano tėtis – Kazimieras Seibutis (1919 m. rugsėjo 4 d. Meldučių km. Rokiškio apskritis – 1985 lapkričio 21 d. Vilnius), statybininkas, politinis kalinys. Vokietmečiu Vilniuje mokėsi Politechnikume. 1947.01.09 -1955.02.16 politinis kalinys, kalėjo Vorkutos lageriuose Komijoje (dabar Komijos respublika). Grįžęs į Lietuvą nebegalėjo tęsti mokslų, įvairiose statybinėse organizacijose dirbo statybos darbų vykdytoju.“
Prašyčiau paaiškinti, kaip tokias represijas patyręs jūsų tėvelis sovietmečiu gavo sovietinei nomenklatūrai skirtą butą Vilniaus Antakalnio rajone, Žirgo gatvėje.
Pagarbiai,
Rūta Janutienė,
„Lietuvos ryto“ žurnalistė

Skaityti straipsnį

86

Ar S. Skvernelis jau tapo šunimi, kurį šokdina jo uodega(os)?

#išsaugokgalvą

balandžio 20, 2017

Nežinau, ar premjeras dar priklauso kartai, kuri matė 1997 metų Barry Levinson‘o politinę satyrą Wag the Dog (lietuviškai pervardintą „Uodega vizgina šunį”), tad man sudėtinga pasakyti, ar jis geba atpažinti, kada ir kaip uodega (valstybės aparatas) pradeda vizginti šunį (patį S. Skvernelį ir jo Vyriausybę).

Šiandien kalbėdamas Žinių radijo laidoje jis bandė neigti mano įžvalgą (galite perskaityti čia), kad kalba vis nuobodžiau, aptakiau, vis mažiau logiškai ir tampa pilku neįdomiu biurokratu.

Šiek tiek koketuodamas, jis aiškino niekur nedingęs: „Kolegė Aušra Seime, matyt, paima tam tikrą žanrą ir nišą, kurią Seime anksčiau kitas turėjo. Klausimai ir pareiškimai būna su tam tikra humoro forma. Bet tikrai niekur nedingo ir nei man, nei Vyriausybei veržlumo netrūksta. Aš tik galėčiau atsakyti A. Maldeikienės žodžiais. Jei jai reikėtų skaityti paskaitą ir ne savo paskaitą, tai turbūt didelio veržlumo ir entuziazmo nebūtų“, – ketvirtadienio rytą Žinių radijuje komentavo S. Skvernelis.

Pirma. Skirtingai nuo S. Skvernelio, A. Maldeikienė NIEKADA (net pjaustoma į gabalus) žiovaudama neskaitytų svetimo teksto. Taigi, mano veržlumas ir entuziazmas todėl ir matomas, kad aš kalbu tik tai, ką pati suprantu, ir tik tai, ką išmanau. Ir ko ilgai ilgai mokiausi. O tamstos veržlumas dingsta, nes skaitote (ir pats prisipažįstate!) svetimus tekstus. Kaip ir rašiau savo komentare (o gal patarėjai nenurodė to straipsnio „Delfyje“, kur nuosekliai pagrindžiau savo klausimą, tad gal nežinote net to, ką realiai komentuojate) politikai NIEKADA neskaito svetimų tekstų; jie žino logiką, turi prieš akis vadinamąjį executive summary, trumpą esminės informacijos santrauką, bet kalba patys, kalba savo žodžiais, kreipiasi į žmones. Jūs skaitėte žiauriai negabių veikėjų sukurptą rašliavą, ir – tai pakerta kojas – jums, kaip pasirodo net nebuvo gėda. Jums atrodė tai normali praktika.

Mano klausime nebuvo jokio humoro, greičiau nevilties pakirstų daugelio šios šalies žmonių klausimas: o koks ryšys tarp jūsų tuščių biurokratinių žodžių ir daugumos iš mūsų kasdienybės? Mano klausimas buvo tragiškas (ir, kaip suprantu dabar, labai naivus) bandymas grąžinti jus ant žemės, t.y. į tikrosios politikos lauką. Baisu tik tai, kad jūs, pasirodo, net negebate suvokti, kas ir kodėl jums sakoma.

Antra, nekoketuokite mielas „kolege“ Sauliau. Taip. Esu moteris. Taip, nesu jauna ir graži. Taip, mano balso tembras šaižokas: aš jau trisdešimt metų sunkiai kasdien bandau padėti savo šaliai, kalbėdama apie daugumos vargus. Taip, kartais man trūksta kantrybė, matant kaip pilki jaunieji politikai, koruumpuoti verslininkai (o dabar nuo lengvatų apduję verslo veikėjai, save vadinantys ūkininkais) stumia iš šalies jos žmones.

Taigi, nors, suprantu, familiarumas, kalbant apie moteris yra toks žymimasis naujosios Seimo daugumos bruožas (ką čia tos moterys, o ypač tokios senos isterikės, kaip aš, suvokia, ar ne?), vis dėlto primenu; jūs kalbate su moterimi, kuri išrinkta į Lietuvos Seimą už tai, kad VISĄ savo gyvenimą kalbėjo, rašė straipsnius, knygas, vadovėlius vaikams ir gali pagrįsti bet kurį savo sakinį ir teorine medžiaga, ir tikrai plačiu politinės ekonomijos problemų išmanymu, ir skaičiais. Esu išrinkta į Seimą prie mano išrinkimo nė centu neprisėdėjus jokioms partijoms. Tarkime, jūs parsidavėte ir nedrįsote kandidatuoti pats, be svetimos įtakos ir pinigų.

Ir dar: tamstos „vaikučiams“ iš kanceliarijų ir partijų štabų, kurie jums kurpia mirusius tekstus, iki manęs kaip iki Mėnulio. Ir tai ne tušti žodžiai. Tai faktas. Net jeigu jis skamba labai arogantiškai.

Netikite? Prašau: eikime abu viešai diskutuoti apie kiekvieną sakinį ir visas tezes tame nevykusiame tamstų dokumente, kurį net pats skaitėte nuobodžiaudamas. Ir aš paaiškinsiu, kodėl tas dokumentas miręs. Nors – tiesą sakant – jau pagrindžiau ir savo tekste „Delfyje“,

Trečia. Ne paslaptis, kad už išrinktų pareigūnų viešosios povyzos ir išorinio spindesio itin dažnai slypi realią galią ir realius sprendimus priimantys nerinkti valstybės pareigūnai, turintys savą, dažnai skirtingą nei Vyriausybės, darbotvarkę. Jūs, p. S. Skverneli, perėmėte šią modus operandi, veikimo logiką, ir taip pats sau, kaip politikui, išrašėte mirties nuosprendį.

Taigi, dar kartą tvirtinu, kad S. Skvernelis nesugeba rasti būdų, kaip pažaboti biurokratų primetamą darbotvarkę ir veikimo stilių. Kodėl, kol kas sunku pasakyti. Labiausiai tikėtina, kad tai lemia jo nepakankamas bendras politinio ir ekonominio išprusimo lygis bei perdėm menka politinė patirtis.

Vis akivaizdžiau, kad vadinamoji valstiečių ir S. Skvernelio „profesionalų” Vyriausybė tėra tų pačių, ne vienas dešimtmetis Lietuvoje išsunkiančias institucijas kuriančių technokratų, tarnaujančių stambiam verslui, ir naujųjų „komjaunuolių“ iš visokių „Kurk Lietuvai“ bei „Versli Lietuva“ gardelių, kur blaškosi valdžios ištroškę „jaunuoliai“ karjeristai.

Savaime biurokratija nėra blogis. Gera biurokratija yra didelis valstybės turtas, vis dėlto visi – net tobuli biurokratai – turi vieną esminę bėdą: jie niekada neišeina už esamos vyraujančios paradigmos rėmų ir visada veikia kaip esamos padėties status quo sargai.

Kur tikroji S. Skvernelio problema? Jis neturi gebėjimo (o jo nesugebėjimas net suprasti, kas jam buvo sakoma, tai tik patvirtina) visų tų „pilkų“ dokumentų, visų tų Vyriausybės programų, jos žingsnių paversti savais, savo asmeninės darbotvarkės dalykais. Bet tai reiškia, kad jis miršta kaip politikas.

Ir – visai jau tragiška pabaigos ištarmė: jei premjeras reikalingas tik įgarsinti atskirų ministerijos departamentų nuomonę, tai gal pigiau būtų jį pakeisti automatine teksto skaitymo programa?

Skaityti straipsnį

69

Mirusios minties traukuliai: Valdas Kvedaras

#išsaugokgalvą

balandžio 17, 2017

Kai praėjusį trečiadienį (balandžio 12 dieną) paskambino „Kauno dienos“ žurnalistu prisistatantis Valdas Kvedaras, tikrai nesupratau, ko jis norėjo. Jis klausinėjo, kodėl kelis kartus susitikau su „Grindos“ vadovu, ką per tuos susitikimus kalbėjome, kodėl „Grinda“ mano puslapyje vadinama lobistu ir panašių keistų aptakių dalykėlių.

Kodėl mane domina ir domins „Grinda“?

Atsakymai į pirmus klausimus buvo labai aiškūs ir paprasti. „Grinda“, o tai savivaldybės įmonė, tikrai gali turėti įvairių klausimų Seimo nariui dėl tokio tipo įmonių veiklos reguliavimo, taigi, tai potencialus lobistas. Juolab, kad savo susitikimų su lobistais lentelėje aiškiai nurodau, jog lobistais vadinu visas su manimi susitikti pageidaujančias interesų grupes – ir neįgaliųjų organizacijas, ir gyventojų namų bendrijas… Kiekvienam, kas turi proto, aišku, kad visus panašius interesantus vienija galimas poreikis sau naudinga kryptimi pasukti tuos ar kitus jų veiklą reglamentuojančius įstatymus.

„Grindos“ atveju papildomas bendravimo momentas, aišku, siejasi ir su tuo, jog pusantrų metų nuo 2015 metų pavasario iki išrinkimo į Seimą 2016 metų rudenį buvau „Grindos“ stebėtojų tarybos pirmininkė ir labai aktyviai dirbau, kad „Grinda“ apsivalytų nuo visokių veikėjų, kurie lengva Andriaus Tapino ranka gavo ūsuotų bebrų vardą. Viešai reikalavau buvusio įsisenėjusio „Grindos“ direktoriaus A. Vilūno atsistatydinimo. Tiesa, dabartinio direktoriaus neskyriau, nes tai ne įmonės Stebėtojų, o jos Valdybos kompetencija, tačiau tikrai (ir tai paliudys visi tuometiniai įmonės stebėtojai ir valdybos nariai) primygtinai spaudžiau valdybą nuimti nuo pareigų A. Vilūną ir organizuoti konkursą naujam įmonės vadovui. Laimėjęs konkursą, kuriame dalyvavo per 70 pretendentų (visų laikų rekordas), buvo paskirtas dabartinis įmonės vadovas Kęstutis Vaiciekiūtis.

Pernai metų pabaigoje būtent jo iniciatyva ir susitikome, nes – labai žmogiška, jeigu esi žmogus – jis norėjo ir mane pradžiuginti gerais jo vadovaujamos įmonės veiklos rezultatais.

Beje, mano galva, Kęstutis Vaiciekiūtis dirba puikiai ir per mažiau nei metus radikaliai pertvarkė visą įmonės valdymą. Apie tai su juo tąkart ir kalbėjome. Apie tai, beje, vos vėliau plačiai aiškino ir miesto meras Remigijus Šimašius, tiesa, nors kad ir kaip vertintum, jo indėlis šiuo atveju gerokai menkesnis, nei Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktorės Almos Vaitkunskienės.

Kitas mano susitikimas su „Grindos“ direktoriumi vyko Liutauro Stoškaus iniciatyva, kuris, man tapus Seimo nare, užėmė mano vietą „Grindos“ Stebėtojų taryboje. Tuokart tryse aptarėme įmonės veiklos klausimus. Tada kalbėta ir apie „Grindos“ galimybę imtis daugiabučių administravimo. Mano pozicija šiuo klausimu buvo ir yra neapibrėžta: pirma, „Grindos“ galimybės (daugiau pagal „Grindos“ finansinius rodiklius ir neįmanoma) administruoti apytikriai iki 20 daugiabučių, man atrodo nelabai vertos investicijų ir laiko; antra, menkai tikėtina, kad jos pajudins ir susiklosčiusias monopolines namų priežiūros tendencijas Vilniaus mieste. Tiesa, jei turėčiau galimybių, kaip nors šį procesą paveikti (tai ne Seimo nario kompetencija), tikriausiai nesipriešinčiau „Grindos“ kelionei į daugiabučių administravimo rinką Vilniuje. Viltis menka, bet gal „Grinda“ padėtų nustatyti adekvatesnes remonto kainas.

Skirtingai nuo aptariamo žurnalisto, tvirtinančio, kad Vilniuje nėra jokio monopolio daugiabučių namų administravimo rinkoje (jo straipsnį galite perskaityti čia) , žinau, kad miesto gyventojai praktiškai neturi jokio pasirinkimo, mat monopolizavimas vyksta ne miesto, o miesti rajonų rėmuose. Ir jeigu negali savo namo perkelti iš Žirmūnų, tai beveik neišvengiamai teks pasitenkinti „Žirmūnų būsto“ paslaugomis. O šios paslaugos vienbalsiai visų pas mane apsilankančių, ypač vyresnio amžiaus rinkėjų, vertinamos neigiamai.

Ir čia prasideda tikroji parsidavusios žurnalistikos istorija. Apie ką vis dėlto buvo tas Kvedaro logiškai neįgalus tekstukas, kuriame perpintos kelios visiškai nesusijusios temos?

Apie ką rašo V. Kvedaras?

Pirma. Kaltina Vilniaus merą, kuris sako, kad Vilniaus daugiabučių administravimo rinkoje yra monopolis, melu.

Antra. Tvirtina, kad ekonomistai juokiasi iš Vilniaus mero, kuris „pūsdamas gyventojams miglą į akis“ bando išstumti iš daugiabučių administravimo rinkos privatų verslą. Kokie konkrečiai ekonomistai ir iš ko juokiasi, V. Kvedaras nepatikslina. Ta vienintėlė ekonomistė, kuri minima tekste, greičiau jau juokais ne iš mero, o iš ekonominės logikos ir savęs.

Trečia, ekonomistų partiją tekste atliekanti Rūta Vainienė, kaip jai dažnokai pasitaiko, ir šį sykį nepataiko į toną bei taktą. Teigdama, kad „pas mus yra laisva ekonominė rinka”, ji tuo pat metu kaltina „Grindos“ direktorių Kęstutį Vaicekiūtį, kad “naujasis vadovas į daugiabučių administravimą žiūri kaip į verslą ir nori jo imtis, nors tai nėra savivaldybės įmonės verslas”. Suglumote? Suglumote ne tik jūs. Laisva ekonominė rinka (o išties Lietuvoje, kaip ir visose ES valstybėse, mišri ekonomika), kaip teisingai nurodo R. Vainienė, remiasi vartotojui suteikta privilegija pasirinkti tą prekę ar tiekėją, kuris jam priimtinesnis.

Taigi, jeigu jau sutinkame, kad „Grinda“ viešuose (girdite, viešuose!) daugiabučių administravimo konkursuose galės dalyvauti kartu su kitais komerciniais paslaugų teikėjais, tai sunku suvokti, kaip čia ta laisva rinka bus paminta. Pateiks „Grinda“ geresnes sąlygas — gal laimės, nepateiks — pralaimės. V. Kvedaras gąsdina skaitytojus tuo, kad “Grinda” gali dempinguoti kainas ir iš rinkos priversti traukti privatų verslą. Žinant, kad „Grindos“ galimybės dalyvauti šiame versle bent kol kas labai menkos, pavojus akivaizdžiai perdedamas. Kita vertus, laisva rinka ir laisvas konkuravimas NIEKAIP nepanaikina įvairių nuosavybės formų konkurencijos, net jeigu ponia R. Vainienė girdėdama žodį savivalda ir puola žegnotis. Vertinant iš savivaldos pusės, kartais jai verta plėsti miesto piliečiams siūlomų paslaugų asortimentą, kartais tai tiesiog neapsimoka.

Kaip yra šiuo konkrečiu atveju, palieku spręsti patiems Vilniaus gyventojams ir jų rinktai Vilniaus miesto Tarybai, kuriai jau nebepriklausau. Ir būtent todėl, kad skiriau Seimo nario ir savivaldos tarybos nario kompetencijas, valingai pabrėžiu, kad šiuo klausimu neturiu jokios griežtos pozicijos. Kaip Seimo narė kuriu tik bendras žaidimo taisykles.

Bet štai ir ketvirtoji tema. Staiga, jau pačioje teksto pabaigoje, ekonomistams nusijuokus ir prisijuokus, visiems pašiurpus nuo baisiosios „Grindos“, kuri išstumdys nabagėlius iš privataus verslo, dempinguos (taigi, gal sumažins, ar ne?) daugiabučių administravimo paslaugų kainas, pamins po savo „galingomis“ kojomis visą laisvą rinką, iškyla iš V. Kvedaro (ar jo straipsnio užsakovų, nes sunku patikėti, kad galima rašyti tokius niekus blaivia galva be priežasties) smegenų baisus įtarimas. Ir Vilniaus meras apie monopolius meluoja, ir „Grinda“ taip šakojasi vargšelius būstų administratorius skriausti ruošiasi todėl, kad turi Seime užtarėją. Ir tas užtarėjas baisioji Maldeikienė.

Nėra jokio alibi kvailumui nuslėpti

Taigi, nedidukas V. Kvedaro tekstas skyla į mažiausiai tris menkai susijusias skiltis ir apima bent keturias temas. Vargiai pavyks suvokti, ką vis dėlto išties norėjo parašyti ir išdėstyti V. Kvedaras: nagrinėti pilkų ir negabių žurnalistų straipsnius sudėtinga ne tik todėl, kad mintys juose bėgioja it tarakonai ryte pravėrus nevalyvos virtuvės duris. Nyku juos analizuoti ir todėl, kad labai dažnai jie turi kitą dugną, savotišką paslaptį, kuri šiaip jau ir jokia paslaptis. Tokiais ir panašiais tekstais stengiamasi taip viską suvelti, kad galiausia teksto pabaigoje paminėtas žmogus tarsi ir lieka be kaltės kaltas, nors lyg ir niekuo neapkaltintas.

Turėti užtarėjų Seime savaime nėra koks ypatingai blogis. Aš tikrai visada Seime užtarsiu tuos (ir tai deklaruota mano rinkimų programoje), kurie sunkiai dirbdami ir uždirbdami nuo apytikriai 700 iki 3000 eurų dabar tempia ne tik visus šalies varguolius, bet ir turtingiausius jos žmones. Be to, Seime visada užtarsiu tuos, kuriems sunku: neįgaliuosius, ilgus metus sąžiningai dirbusius ir dabar menkas pensijas gaunančius pensininkus, kurie priversti savo darbo vaisiais beveik lygiai dalintis su tais pensininkais, kurie realiai ir įmokų Sodrai nemokėjo. Užtarsiu vaikus, kurie nori mokytis, bet dabartinė švietimo sistema godoja tinginius, tačiau nepadeda talentingiesiems. Tų, kuriems atstovauju, labai daug.

Tiesa, šiame sąraše nėra savivaldybės įmonių, taigi ir šiaip man jau simpatiškos įmonės „Grinda“. Nėra jau vien todėl, kad nuosekliai pasisakau ir balsuoju prieš vidinius sandorius. Esu viena iš tų, kuri pasirašė prašymą Prezidentei vetuoti Viešųjų pirkimų įstatymą, kuriame tokie sandoriai palikti.

Žmogų, kuris balsuoja prieš vidinius sandorius, vadinti savivaldos įmonių užtarėju Seime gali tik absoliutus idiotas. Arba žmogus, kuriam liepta sukurpti, ką nors blogo apie Maldeikienę, bet neužtenka proto sugalvoti, ką nors rimtesnio.

Pigi melagių „žiniasklaida“

Pastaraisiais metais lietuviškoji žurnalistika (paskutinį žodį dėčiau kabutes, bet … ar jos būtinos palikusiu apsispręsti kiekvienam skaitančiam) perkama nebrangiai. Kai reikia įrodyti, kad koks nors žmogus (šiuo atveju aš) yra netinkamas, lyg ir murzinas, lyg ir parsidavęs, lyg ir ne taip sušukuotas, tai pasisamdai kokią nors janutienę ar kokį nors eilinį valduką ir pigiai pili šlamštą.

Pigiai, nes argumentai niekiniai ir baigiasi klaustukais, kurie lyg ir turėtų padėti išsiginti teiginių, jeigu kas nors su jais imtųsi ginčus vedžioti.

Pigiai, nes rašo primityvūs neišsilavinę bailiai (be jokių klaustukų rašau ir prašau, janutienės, kvedarai ir visi kiti pigūs melagiai – prašom, žygiuokit savo neturimos garbės į teismus ginti – teisme paaiškinsiu, kodėl esate buki), kurie nesugeba sujungti minčių.

Pigiai, nes negali sveiko proto užsakovas nematyti, kad darbai atliekami perdėm nevykusiai, tad rezultatas bus niekinis.

Mindaugai Marcinkevičiau (kreipiuosi į portalo savininką…) , jei nori rezultato (ar dėl daugiabučių rinkos administravimo (ne)monopolizavimo, ar dėl R. Šimašiaus ar A. Maldeikienės apjuodinimo) keisk arklius, t.y. išmesk Valduką. Bendrai, jei nori, kad tavo mirštantis leidinys nenusibaigtų ir liptų iš komos, nustok taupyti ir ieškok žmonių, kurie rašo blaivia galva ir turi nors minimalų išsilavinimą. Valdas Kvedaras jau nebepasikeis – buvo pigus ir toks pigus mirs.

Skaityti straipsnį

91

#idiotizmasgoesahead

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

balandžio 12, 2017

Yra muzikos, kurį padeda pergyventi nes visas tas nesąmones, kurias kasdien išgirsti Seime. Šiandien vakare šio kūrinio klausysiuosi Filharmonijoje. https://www.youtube.com/watch?v=jZL3POaATn8

Jaunieji valstybės viceministrai (ir išskirtinai toks jaunas socdemas Ramūnas Burokas – plačiau galite apžiūrėti https://ukmin.lrv.lt/…/struktura-i…/vadovybe/ramunas-burokas) šiandien Europos reikalų komitete pristatinėjo Nacionalinę reformų darbotvarkę ir Tarybos 2016-2017 metų rekomendacijų Lietuvai įgyvendinimo apžvalgą.

Tokio bullshito seniai neskaičiau. Sovietinių laikų partijų programos buvo geriau suredaguotos ir logikos ten buvo daugiau.
Salėje sėdėjo visa eilė jaunų kostiumuotų biurokratų ir visi vaidino, kad žino, ką kalba. Nė vienas (NĖ VIENAS), net man išties labai simpatiškas ūkio viceministras, nesugebėjo logiškai pasakyti, kokios problemos, kas vyksta, kodėl nesiseka vienas ar kitas veiksmas. Kaip žemiausio lygio sovietiniai komsomolo vadukai iš rajoninio centriuko jie kartojo nesąmones, nuoširdžiai tikėdami, kad kažkokių penktos eilės klerkų sukurpti tekstai apie nieką, kurio jie patys nė neskaitė, taip ir liks neskaityti, o visi kartu susėdę pažaisime, kad žinome, apie ką kalba.

Bet aš skaitau. Manau, perskaitė ir Andrius Kubilius. Kuris irgi buvo piktas.
Arogancija, primityvumas, nesuvokimas, ką veiki, ir tuščias žvilgsnis, kuriuo po salę dairėsi Ramūnas Burokas man buvo visos Butkevičiaus valdymo eros apoteozė. Ir deja, dabartinio kabineto veidas taip pat. Kuo toliau, tuo labiau tyčiosiuosi iš tokių Skvernelio komandos nesąmonių.
Ką gi – tiesiai šviesiai! – nustokit ėsti mūsų pinigus. Ir pradėkit mąstyti, jeigu turite kuo.
Gintautas Paluckas laimėk tuos rinkimus ir išmesk tą mirusį pataikūnų-karjeristų gaivalą. Tai ne politika. Tai pezėjimas, į kurį tauta atsako emigracija.
O dabar kelios citatos: „įvertinti kokybinius viešųjų išlaidų sričių rodiklius, rengiant 2017 metų Valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondų biudžetų projektus ir planuojant bei paskirstant asignavimus siekiama pagerinti švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos sričių rezultatų kokybinius rodiklius, neviršijant nustatytų išlaidų ribų ir laikantis apribojimų biudžeto balansui“. Supratot??? Ir (va mums, kvailiai emigruojantys !) – „Įgyvendinta“.

Ir tokiu stiliumi ir tokiu protu 18 plius 24 psl.
Psio, kaip sako vienas mano Fb draugas. Jie jau įsisavino. Ir visos jų žmonos tuo pat metu.
O dabar muzika, kuri turi išvalyti sielą po tokių politinių lavonų kalbų ir raštų .

Skaityti straipsnį