MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

1767

Back in the U.S.S.R ?

#išsaugokgalvą

gegužės 18, 2018

#BackintheUSSR #1937

Mane jau tikrai užkniso, kad saugumo tarnybos kuria politinę darbotvarkę. Kaip kokioje SSRS.

Kreipiuosi į tuos, kuriuos vis dar gerbiu… Stabdykime kgbistio mentaliteto pagimdytą VSD siautėjimą.

Visa šita nesibaigianti pletkų drama, kuriai diriguoja VSD ir, gal būt, prezidentūra yra apgailėtinas politikos nebuvimo Lietuvoje rezultatas.

Kai neturi smegenų suformuluoti jokios originalesnės idėjos, o PR berniukų ir mergaičių šūkiai apie algą, kuri bus padidinta tiek, kiek per metus išleidi pietums (taip tikrai toks šūkis buvo tarp LLS „minčių“) formuoja „politinę“ dienotvarkę. Tad belieka verkti Delfi TV, kaip šiandien darė Remigijus Šimašius ir Aušrinė Armonaitė. Šiaip tai naivumas ir stumdymasis tarpusavyje nėra politika. Kaip žmonės, kurie deklaruoja esantis liberalai, turėjote pasakyti, kad Lietuva negali būti valdoma kgb metodais mėtant kompromatus, kurie neaišku, kaip sukurpti. VSD darbas nėra sekti žurnalistus ir politikus ir tada, kai kažkam prireikia, mėtyti teisiškai neįvertinas pažymas.

Jūs prieš teisinę valstybę, liberalai? Ne tai baisu, kad jūsų tarpe buvo tokių, kurie bendravo su verslininkais, kiek tai, kad jūs nesuvokiate politinės sąrangos struktūros ir prioritetų. Ir neskaitote Konstitucijos. Gėda.

Gėda ir už Gintautui Paluckui, kuris džiaugiasi ne naujomis idėjomis, adekvačia, o ne be mokslinio pagrindo sukurpta mokesčių sistemos kritika, o tuo, kad esą jo atskilusi dalis švaresnė, nei likusi (kaip prastoje eilinių pikulių santykių dramoje). Visi turite tą pačią istoriją ir ji grįsta melu jau vien todėl, kad jums vadovavo toks Algirdas Butkevičius suklastojęs net savo disertaciją ir menininkų kalnelyje palaidojęs savo alkoholio aptemdytą avarijoje žuvusį sūnų.

Gėda už konservatorių jaunimą (visokia dagių šušera jau ir šiaip patikėti neįmanoma – spardys kiekvieną kenčiantį žmogų, jei tik tas yra moteris). Bet kur jaunimas, kodėl nestabdote kgbistinio VSD siautėjimo? Džiaugiatės, kad kol kas puola ne jus? Tik tiek esate verti Gabrieliau Landsbergi? Ką ta Tavo ranka ant širdies reiškia? Meilę sau, ar beapeliacišką pagarbą savo Tėvynei ir jos Konstitucijai?

Tikslas NIEKADA nepateisina priemonių, nes taip gimsta stalinizmas ir hitlerizmas. NIEKADA. Priemonės galiausia suformuoja rezultatą. Dabar brėžiama šantažu, melu ir oponentu juodinimu formuojama Lietuva. Lietuva be minčių, bet Lietuva sukurpta iš juodo šantažo ir visokių kubilienių įsivaizdavimo, kad jau jų statusas leidžia joms menkinti eilinius šios šalies žmones. Ta atskirties, ponų ir vergų Lietuva turi būti naikinama, o dabar visokios VSD tą atskirties Lietuvą tik dar labiau stiprina. O jūs, jauni, atrodytų protingi ir išsilavinę, tylite?

Kaip šlykščiai visi išsižadate Tomo Dapkaus, į kurio laidas jums visiems buvo garbė patekti. Nebuvau kokia Tomo draugė, bet kelis kart jis mane kvietė ir tai buvo vieni adekvatesnių pokalbių su šiaip jau tikrai silpnoka žurnalistų bendruomene. Toje vargo vakarienėje jo klausimai turėjo bent jau loginį pagrindą. Ir toliau bendrausiu, nes nesu valdoma jokių VSD pažymų.

Apie kiekvieną galima prirašyti niekų, kai šalis neturi žurnalistų, kurie tikrintų, kokiuose kabinetuose gimta visos tos rašlaivos ir kodėl jos gimsta. Jaunieji žurnalistai, pakilkit ant kojų, nebeklūpėkit. Turėkit ambicijų – ieškokit tiesos, o ne numestų popierių, kurių vertė teisiškai nulinė.

Kviečiu savo tautą užsiimti politika. Kviečių prisiminti, jog politika yra didžiųjų sutarimų erdvė ir mąstymo laukas ir jai negali diriguoti policinio mąstymo pašlemėkai ir žmonės, kurių kinkos dreba laukiant naujos melo, purvo ir demagogijos porcijos.

Mieli jaunieji mano tautos žmonės, pasiųskit jūs toli toli baimę ir visokius kgb metodais valdomus pasaulius.

Skaityti straipsnį

2391

Ar politikai gali bendrauti su verslininkais?

#išsaugokgalvą

gegužės 8, 2018

Šios dienos LRT laidos „LRT aktualijų studija“ įrašą rasite čia.

Perklauskime kitaip: ar verslininkai yra rinkėjai ir ar jie yra ypatingo dėmesio reikalaujantys rinkėjai? Performulavus klausimą, kyla kitokios problemos, tarkime, o kaip bendrai verslininkai bendrauja su politikais? Kokios tokių susitikimų pasekmės? Kaip tai turi būti viešinama? Kaip atskleidžiami interesai? Ar sutampa verslininkų interesai?

Labai trumpas mano atsakymas: atskiras verslo subjektas su Seimo nariu gali susitikti tik išimtinu atveju. Manau, jog Seimo narys PRIVALO bendrauti su asocijuotomis verslo struktūromis, kurių sprendimai paprastai yra labiau pasverti, racionalūs, apgalvoti, geriau surašyti. Nieko keista, nes jie specializuojasi sprendžiant jiems svarbius klausimus. Visoms pusėms geriau kai interesų grupės pradeda burtis. Tada tie interesai ne tik geriau išgirstami, bet ir interesų grupės viduje jie yra moderuojami, keičiami, racionalizuojami ir geriau paaiškinama visuomenei, ko siekiama. Vertindama teisėkūros procesus šitą dalį dažnai praleidžia, įsivaizduojant politiką kaip įrankį, kuris visuomenei gali ką nors primesti.

Ši tiesa tinka ir profesinių sąjungų susivienijimams, ir skėtinėms nevyriausybinėms organizacijoms ar skirtingus verslo interesus atstovaujančioms asociacijoms. Tokie junginiai veikia geriau ir efektyviau, o politikui paprasčiau kalbėtis su grupe žmonių, kurie aiškiai dėsto klausimus ir problemas.

Tad jei norite geriau atstovaujamų interesų organizuokitės, grupuokitės, junkitės. Tokiu būdu jos gali pradėti kalbyti taisyklių, o ne partikuliarinių interesų kalba. Čia pagrindinė mintis.

Yra dar viena grupė žmonių, kuriuos labai palaikau – registruoti lobistai.

Apie lobizmą, politikų santykius su verslu ir kalbama šioje laidoje.

Nuo pat išrinkimo į Vilniaus miesto tarybą 2015 metais aš pradėjau viešai, savo internetiniame puslapyje www.maldeikiene.lt registruoti visus susitikimus, jų datas, temas, kieno iniciatyvas buvo susitikta ir kitas mano nuomone svarbias detales.

Mano patirtis rodo, kad, pirma, tai jog viešai skelbiu asmenis, kurie ateina intereso vedini, mane saugo nuo žmonių su neaiškiais interesais. Antra, kad lobistų Lietuvoje yra labai nedaug ir bent jau Seime jie nėra labai aktyvūs. Trečia, nors teoriškai Seimas yra pagrindinė įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, dauguma lobistų puikiai suvokia, kad daug prasmingiau vaikščioti po ministerijų, kur ruošiama dauguma įstatymų projektų, koridorius. Ir tai logiška: kam vargti viešai, kai gali susitarti su keliais
biurokratais ir viskas bus OK.

Bendrai imant, su verslininkais, jų asociacijomis ir lobistais būtina bendrauti, kaip ir su bet kuria kita interesų grupe, vien tam, kad prieš priimant sprendimą būtų išgirstos visos pusės. Žinoma, tokie susitikimai turi būti viešinami.

Skaityti straipsnį

Shame on you, Grybauskaite

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

gegužės 3, 2018

Vadinamasis Grybauskaitės – Masiulio skandalas (toliau „laiškų skandalas“) turi vieną – žodžio laisvės – dimensiją, kurią būtina suvokti labai giliai ir visapusiškai išnagrinėti.

Tai, ką savo laiške apie žurnalistą Tomą Dapkų kalba Prezidentė, yra vienas tragiškiausių Lietuvos tikrovės pavidalų. Trumpoje žinutėje aukščiausią postą šalyje užimanti persona pamina demokratijos pamatą – laisvą viešų klausimų svarstymą –  ir taip parodo, jog arba apskritai nesupranta, koks gėris yra demokratija, arba  veidmainiškai viena kalba viešai, o kita mąsto ir daro „privačiai“.

Dabar bandoma įrodyti, kad laiškai buvę „privatūs“, tad net jų paviešinimas esą kažkokiu tai būdu paneigia jų turinį. Melas aiškinti, kad šalies prezidentės laiškas aukštam politikui apie žurnalistą dėl to žurnalisto viešų kalbų apie viešus reikalus (o šalies prokuroro skyrimas yra neabejotinai viešas reikalas) yra „privatus“ dalykas.

Nieko tame susirašinėjime nėra privataus, ir kokios bebūtų laiško paviešinimo aplinkybės, jo esmė nekinta: Lietuva turi prezidentę, kuri absoliučiai nesuvokia žodžio laisvės reikšmės ir visiškai negerbia Lietuvos Konstitucijos.

Esu dažnokai kaltinama, kad „nemyliu“ žurnalistų ir labai dažnai apie juos viešai kalbu itin aštriai. Tai komentare Facebook‘e man „laiškų skandalo“ kontekste net leido sau priminti Gabrielius Landsbergis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

658

Kur nueini, jei nemąstai apie kelionės tikslą

#išsaugokgalvą

balandžio 24, 2018

Tiems, kurie dar prisimena tuos laikus, kai privalėjo konspektuoti TSKP suvažiavimų medžiagas, Vyriausybės ataskaitų skaitymas gali būti labai įdomi patirtis, nukelianti į anuos statomo komunizmo laikus. Tiek pat optimizmo, tiek pat gražių pažadų, jokių problemų.
——————————————————————————————————————

Esu matyt gan retas žmogus, kuris kasmet labai susidomėjęs perskaito Vyriausybės veiklos ataskaitas. Ne išimtis buvo ir šių metu gan storas 186 puslapių dokumentas, kurį gan nuosekliai perskaičiau du kartus.

Pirmas ir esminis klausimas, kuris turėtų kilti kiekvieno juos skaitančio galvoje, kokia tokių ataskaitų prasmė?

Pats žodis atskaita kreipia mus dviejų dalykų link: pirma, ataskaita – tai kažkoks dokumentas, kai žodžiu ar raštu pasakojama, kas nuveikta. Kita vertus, ataskaita gali būti suprantama ir gerokai rimčiau, kaip apžvalga apie tam tikrą dalykų padėtį.

Skaitant šiandien svarstomą Lietuvos Vyriausybės praėjusių metų ataskaitą, aiškiai matai, kad čia tiesiog daugybė žmonių iš įvairių ministerijų sudėjo viską, ką darė arba net ką ketino daryti. Mintys kartojasi, nuoseklumas pabėga, randi tiesiog komiškų dalykų. Tarkime, 19 ataskaitos puslapyje randi, jog Vilniaus mieste pernai įrengtos 3 privataus ir viešojo transporto jungties aikštelės (beje, tai net ne Vyriausybės darbų kompetencija) bei kelių geležinkelio linijų elektrifikavimo rangos darbų pirkimo dokumentai įrodo, jog „išvardinti darbai prisidės prie ekologiško ir daugiarūšio transporto plėtros tinkamos darniai gyventi visoms gyvybės formoms“.

Apie ką čia kalba, suvokti sudėtinga, bet panašūs perėjimai, kaip tarp tezių ir išvadų nėra jokio ryšio kartojasi ganėtinai dažnai.

Bendrai imant ataskaita labai techninė, joje rasi net tokių dalykų, kurių net nebuvo. Konkretus galimas pavyzdys – įsteigta Nacionalinė Produktyvumo taryba, dėl kurios atsiradimo ir veikimo logikos kyla mažų mažiausia didelės abejonės, nes dar 2017 m. balandį ir gegužę sudarytose Vyriausybės derinimo pažymose kalbant apie Nacionalinę produktyvumo tarybą, teigiama, jog ji bus steigiama, remiantis 2016 m. rugsėjo 20 d. Tarybos rekomendacijomis dėl nacionalinių produktyvumo tarybų įsteigimo. Tai reiškia, kad šios Tarybos privalo užtikrinti nepriklausoma analizę bei turėti funkcinį nepriklausomumą. Atskaitoje skelbiama, jog tą atsiradusi Produktyvumo taryba yra tiesiog ūkio ministerijos padalinys. Automatiškai kyla klausimai, kas ir kada suformavo NPT, kaip buvo užtikrintas nešališkumo reikalavimas, kokie kvalifikaciniai reikalavimai buvo keliami NPT nariams, Galiausiai, jeigu tikėsime Vyriausybės ataskaita, NPT veikia Ūkio ministerijos rėmuose, nors Tarybos rekomendacija griežtai reikalauja, kad NPT turėtų būti funkciškai nepriklausoma nuo bet kurios valdžios institucijos, atsakančios už produktyvumo ir konkurencingumo politikos rengimą ir įgyvendinimą. Kaip galima paaiškinti šitokį absoliučią įstatyminę dilemą?

Atrodo, tai, ką čia miniu ir dar daug kitų panašių pavyzdžių yra smulkmenos. Tačiau, ar tikrai.

Ir tada grįžtu prie antrosios žodžio ataskaita, kaip apžvalga apie tam tikrą dalykų padėtį, prasmės.

Ir va čia yra didžiausios bėdos. Jokių rimtų Lietuvą ištikusių problemų šioje ataskaitoje nėra. Gal Lietuvoje nėra jokių problemų? Gal… bet tada kyla klausimas, o kodėl kitą ketvirtadienį prie Seimo rūmų rinksis medikai? Ar jie rinksis, nes tingi dirbti ir nemato, kaip gražiai jų problemas sprendžia Vyriausybė, ar rinksis, nes persidirba, negaudami deramo atlygio už savo darbą.

Ir negauna, ne todėl, kad blogai dirba, o todėl, kad turime nesubalansuotą ūkį ir beviltiškai naikinamą viešąjį sektorių, kuris XXI informacijos amžiuje ir yra konkurencingumo pamatas.

Mano rankose lapelis, kur apibrėžiama kelių rodiklių dinamika ir 2020 metų tikslai. Paimsiu du rodiklius – socialinę atskirtį ir lėšų, skiriamų mokslo tyrimams dalį BVP.

Pagal numatomus tikslus po poros metų žmonių, gyvenančių atskirtyje turi sumažėti 170 tūkst. Realiai nuo 2014 iki 2016 metų jų skaičius išaugo nuo 804 iki 871 tūkst. žmonių. Mokslo tyrimams skiriama BVP dalis, kuri pagal planą 2020 metais turėjo sudaryti 1,9 proc. , tačiau realiai ji menksta ir 2016 metais ji buvo tik 0,74 proc., kai dar 2014 metais sudarė 1,3 proc.
Tai, ką skaitome, tėra įvairių žmonių raštelių sumestukas, o ne rimta apmąstymų darbų ataskaita, kai sau ir kitiems parodoma, kas bus daroma, nes aiškiai suvokta, kokios bėdos atvedė į esamą situaciją ir kaip jas spręsti.

Skaityti straipsnį

1794

CETA yra nueinančių laikų ženklas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, Be kategorijos

balandžio 24, 2018

Šiandien balsavau prieš įstatymo „Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (IEPS) ratifikavimo“ projektą (populiariai žinomą kaip CETA sutartis), nes vertinu ją, kaip jau prabėgusios epochos ženklą.

Balsavau prieš CETA, kuria bandoma demonstruoti, jog niekas nesikeičia, nors visi,kas turi akis, mato, kaip byra Bretton Woodse sukurta pasaulio laisvos prekybos sistema.

Teoriškai CETA gali sukurti daugiau neapibrėžtumo, o taip pat reikšmingai apriboti savivaldos bei nacionalinių parlamentų politikų galimybes atstovauti savo rinkėjams, nes „teisėti“ stambių korporacijų, kurios žengia į nacionalines rinkas, lūkesčiai iškeliami virš piliečių lūkesčių ir interesų. Panaši dilema yra tikrai labai rimta, ir būtent jos nepaisymas dabar atveda pasaulį į visokius exit‘us.

Puikiai suprantu, kaip dažnai politikai atrodo esantys tik kliuvinys, tačiau noriu paklausti: ar tikrai būtų geriau, kad jūsų problemas spręstų labai gudrūs tarptautinių kompanijų teisininkai tarptautiniuose arbitražo teismuose, kur, neabejoju, bus palaikytas stipresnis verslas, ar tegul ir netobuli šalies politikai? Jeigu savo teises permetame tarptautiniams teismams, tai savo valia atsisakome ir politikos, savivaldos, suverenumo bei galimybės patiems spręsti apie savo pačių likimą.

Balsavau prieš Užsienio reikalų ministerijos stebėtinai neprofesionalų darbą, kai sutarties prieduose saugomi gidai, tačiau nemanoma, jog būtina stabdyti galimą sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.

Abejoju, jog ši sutartis Lietuvai labai reikalinga – tie kas eksportuoja į Kanadą, eksportuos ir toliau; Pasaulio prekybos organizacijos prižiūrimi muitai dabar labai kuklūs ir retai virsta kokia nors reikšminga prekybos kliūtimi.

Jau balsavimo metu buvo graudu klausyti, kai balsuoti už buvome raginami keistoku savęs plakimo stiliumi klausiant, o kaip Lietuva atrodys balsuodama prieš?

Nori nenori kyla klausimas, o kam atrodysime? Tai nedidelei daugiausia Kanados verslo bendruomenės daliai, kuriai ši sutartis buvo naudinga tiesiogiai finansiškai?

Nors panašus argumentas iš principo nerimtas, vis dėlto primenu, kad prisiekdama pažadėjau rūpintis ne verslo ar kokios kitos grupės interesais, o šalies žmonių gerove. Nesu girdėjusi, kad Seimo nario priesaikoje būtų prievolė įtikti kitų šalių asmenų lūkesčiams. Manyčiau, elementarus išdidumas neleidžia klausimų spręsti vadovaujantis patikimo kokiai nors trečiai šaliai logika.
Beje, manau, jog ši sutartis, jau sulaukusi didelio daugelio valstybių pasipriešinimo, vargu, ar bus ratifikuota.

Skaityti straipsnį

405

Kitokie pasikalbėjimai su Justinu Jankevičiumi

#išsaugokgalvą

balandžio 16, 2018

Kai prieš savaitę sekmadienio vakare susitikome pasikalbėti su Justu Jankevičiumi ir jo komanda, turėjau 54919 sekėjų. Šiandien, balandžio 16 dieną 9.30 val. kai rašau šituos žodžius turiu jau 2239 daugiau. Taigi, tų, kuriems įdomu, ką rašau ir kuo dalinuosi skaičius jau viršija 57 tūkstančius. Dėkui visiems.

Dėkui net tiems, kurie, kaip Almantas Deltuvas kentėjo mane net dvi valandas. Keistoka, kad nepasinaudota pulteliu ir atsijungimo funkcija, bet gal, jei sugebėjau priversti išklausyti, ne taip ir kvailai kalbėjau?

Juokai juokais, bet buvo linksma, žiūrovai buvo stulbinantys – reagavo tada, kai reaguoti reikėjo, ir tylėjo tada, kai norėjosi tylos. Justas man buvo net per geras, o visos tos kalbos apie baisųjį Jankevičių, kaip bemaž visada būna, buvo tiesiog mitas.

Skaityti straipsnį

7122

Markausko kančių užkulisiuose pasidairius

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

balandžio 12, 2018

Jau tada, kai pirmą kartą televizijos ekrane pamačiau liūdną pasimetusio, suvargusio ir atvirai meluojančio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko veidą, supratau – laikysis posto iki mirties.

Nebeturiu vilties, kad Lietuvos politikoje būtų nagrinėjamos moralės dilemos, svarstoma, kaip vienas ar kitas sprendimas gali paveikti visuomenę, kokios galimos tikrosios nuolat kylančių skandalų ištakos ir pasekmės. Netikiu, nes (pirma) nei rinkėjai politikams kelia aiškius moralinius klausimus, nei (antra) politikai žino, kas ta moralė ir kam jos politikui reikia (politikų ir rinkėjų dauguma šventai tiki, jog nusipirktas tekstukas, kur gražiai sušukuotas ponas ar ponia glosto vaikučių galvas ir bobučių sermėgėles yra politikos viršūnė ir klaikiai vakarietiškas stiliukas), nei (trečia) sarginiai demokratijos šunys –  žurnalistai apie tą moralę girdėjo, nes jeigu būtų girdėję, tai bent jau bandytų sąžiningai, parodydami procesų ištakas ir galimas pasekmes įvairiausioms gyventojų grupėms, reikalus aiškinti, o dabar tik stengiasi kuo greičiau sukurpti kokį reportažą ir nusimesti absoliučiai daugumai jų labai nemielo ir iš esmės neįdomaus (matosi iš akių) darbo naštą. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

Priežastys, kodėl aš balsavau už nepasitikėjimą VRK pirmininke

#išsaugokgalvą

kovo 27, 2018

Šiandien Seimas balsavo dėl teisės viršenybės Lietuvoje. 65 balsais už tai, kad Matjošaitytė dirbtų toliau prieš 59 balsus, kad ji būtų atstatydinta, nutarta, kad kolegialios institucijos (o tokia yra Vyriausioji rinkimų komisija) vadovas turi teisę nesilaikyti VRK įstatymo bei šios tarnybos Reglamento ir priiminėti vienasmenius sprendimus.

Vienintelis klausimas, kuris sukasi mano galvoje, tai klausimas, o kiek Seimo salėje esančių žmonių išties supranta, kas yra ta teisės viršenybė ir kodėl būtent ji kuria ir sąžiningus sandorius (t.y. rinką), ir demokratiją (t.y. visų asmenų lygybę prieš įstatymą).

Pridedu savo kalbą, kurią pasakiau šiandien Seime:

Dar Ciceronas, kalbėdamas valstybę pabrėžė, jog pirmiausia tai yra teisinė organizacija, kuri kuriama siekiant teisės, bendrumo ir žmonių naudos. Pastarąją kuria valstybės pagrindas – įstatymai, o ne pavienių asmenų nuomonės. Kai paisoma teisės, kuriama tvari, pasitikėjimu grįsta visuomenė.

Ar klausimas, kurį dabar svarstome, yra toks siauras, kaip galime manyti iš pirmo žvilgsnio? Ar problema yra vieno sunkiai savo pareigas suvokiančio (peržiūrėjau ir net stenografavau tiek VRK posėdžio kovo 19 dieną, tiek susitikimo su VRK pirmininke kovo 13 dieną medžiagą, persiunčiau ją ir Seimo nariams, tad visi galėjote matyti, kiek tikslus mano vertinimas) asmens problema?

Manau, jog klausimas, kurį dabar nagrinėjame nėra Lauros Matjošaitytės klausimas, arba bent jau ne Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė turėtų būti svarbiausias mūsų pokalbio objektas.

Anapus šio siauro klausimo slypi gerokai rimtesnė pasitikėjimo valstybe problema.

Svarbiausias dalykas, apie kurį dabar turime kalbėti, – tai klausimas, ar valstybė, kurios vienos iš pagrindinių institucijų vadovė atvirai meluoja, painiojasi, pati sau prieštarauja, yra teisės viršenybe grįsta valstybė ir ar ja galima pasitikėti?

Klausimas skamba drastiškai, bet tik užsidarius dramblio kaulo bokšte galima nematyti sąryšių tarp neadekvačiai komunikuojančios ir vos pusvalandžio pokalbio metu diametraliai savo žinučių turinį pakeičiančios ponios ir visuomenės nusivylimo mūsų darbu.

Ši mano kalba galbūt būtų buvusi labiau apie ponios Matjošaitytės teisės viršenybės suvokimą (arba, tiksliau, nesuvokimą), jeigu šįryt nebūtume perskaitę ir pono Sauliaus Skvernelio samprotavimų apie tai, jog prieš VRK vadovę veikia neskaidriai rinkimuose dalyvavusios jėgos.

Kaip viena iš pagrindinių šio klausimo svarstymo iniciatorių, tad viešai apkaltinta neskaidria veikla, vėl grįžtu prie logikos ir teisės viršenybės.

Rinkimuose dalyvavau visiškai skaidriai, pinigus rinkimams – apie tris tūkstančius eurų – surinkau iš Facebooko draugų, labai smulkiai ir viešai atsiskaičiau už kiekvieną per rinkimus gautą ir išleistą centą.

Priešingai, nei ponas Skvernelis, kuris dar iki rinkimų asmeniškai man piktinosi Valstiečių ir žaliųjų pirmininko veikla, nesinaudojau jokios partijos ar kokio eilinio žemvaldžio pinigais. Kai pinigai buvo pasiūlyti, atsisakiau ir tai ne kartą esu minėjusi. Kurioje pusėje – jo paties ar mano – buvo daugiau skaidrumo, palieku spręsti pono Sauliaus Skvernelio sąžinei. Juolab, kad Saulius Skvernelis tikrai gali būti suinteresuotas, kad nebūtų nustatyta, jog atlyginimas jam turėjo būti mokamas iš rinkimų sąskaitos, o ne partijos kasos.

Tai, jog kažkada ponas Skvernelis dirbo kartu su Laura Matjošaityte ir kovojo prieš balsų pirkimą nepaneigia to, jog dabar „nuolatine VRK pirmininkės darbo praktika yra tapęs teisės aktų pažeidinėjimas dėl komisijos sprendimų kolegialumo“. Pastarąjį sakinį lengva įrodyti.

Sudėtingiau (arba tiesiog neįmanoma) įrodyti, jog tai, kad asmuo anksčiau darė [cituoju poną Skvernelį] „konkrečius žingsnius prieš balsų papirkimą, prieš darymą įtaką rinkimams“ dabar savaime reiškia, jog šiuo metu jis laikosi teisės nuostatų.

Lietuvoje labai populiari politika, paremta idėja ne už ką kovojame, o prieš ką vienijamės. Spręsdami dėl Matjošaitytės, šiandien iš esmės atsakome į klausimą, ar mums svarbi teisė, besąlygiška įstatymo viršenybė ir teisinės valstybės teisingumas, ar, priešingai, mūsų sprendimus lemia asmeniniai ir partiniai reikalai, ambicijos, nepagarba visuomenės susitarimams?

Manau, jog ponia Matjošaitytė negali toliau vadovauti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Nesutinku, kad tokios pareigos gali būti vaikiškų ambicijų ir žaidimų erdvė, o pirmininkės pabarimas stebukliniu būdu išspręs Vyriausiosios rinkimų komisijos problemas. Girdėdama, jog Matjošaitytė tinka, nes tiesiog nėra geresnio kandidato, girdžiu patyčią iš Lietuvos valstybės.

Balsuosiu prieš jos tolesnį darbą.

Skaityti straipsnį

418

Kaip netikėtai teko įteikti apdovanojimą

#išsaugokgalvą

kovo 23, 2018

Vakar buvo puikus vakaras: atėjau ir ketinau stebėti renginį – Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų teikimo ceremonija, kuris man atrodo išskirtinai prasmingas, bet neatėjo vienas iš tų, kuris turėjo teikti apdovanojimus ir manęs paprašė paskelbti laureatą, dirbantį su atskirties grupėmis.

Ir koks buvo man netikėtumas, tikras džiaugsmas ir didelė garbė, kad visai Lietuvai pranešiau, jog apdovanojimą gauna Henrika Varnienė, kuri ne tik pati jau daug metų augina negalios kamuojamą dukrelę,tokiu pat vardu kaip aš, bet ir tikrai išskirtinai gražiai ir nuoširdžiai dirba visų neįgaliųjų labui. Aš iš jos daug sužinojau ir išmokau. Jos stiprybė įkvepia ir kai būna sunku, padeda suprasti, kad dar nieko nepadariau ir turiu stengtis labiau.

Dėkui Tau, Henrika Varnienė.

Skaityti straipsnį