MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

4427

Kaip Širinskienė su Puidoku ekonomiką kūrė

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

gruodžio 7, 2017

Teologė ir politologas atšaukia ekonomikos teoriją

Šiandien Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Antradienį, gruodžio 5 dieną, likus vos savaitei iki biudžeto priėmimo Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas įregistravo įstatymo pataisą, kuri esmingai sumažina stambių
ūkininkų mokamus mokesčius bei paneigia ekonomikos teoriją ir tarptautinius apskaitos standartus. Minėti Seimo nariai pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Ekonomikos teorija: žemė gali būti naudojama neribotą laiką

Bet kuris buhalteris (net tas, kuris dar tik pradeda studijuoti buhalterinės apskaitos pradmenis) žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas.

Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus. Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę. Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12 Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai), kuris apibrėžia ilgalaikio materialaus turto apskaitos principus.

Seimo nariai: žemė per dvidešimt metų išnyksta.

Du Lietuvos Seimo nariai (ir, kaip rodo dokumento metaduomenys, tikroji pataisų rašytoja Finansų viceministrė Daiva Brasiūnaitė) Lietuvoje siūlo atšaukti šiuos visuotinai priimtus ekonomikos ir apskaitos principus.

Argumentuodami pataisos būtinumą jos autoriai aiškina, kad „žemės ūkio sektoriuje veikiantys asmenys nuolat investuoja (patiria ženklias išlaidas) įsigydami žemę“, tačiau kadangi „bendru atveju“ žemės jie neparduoda, tai „neturi galimybės iš pajamų atskaityti žemės įsigijimo išlaidų“. Tad, pasak jų, įteisinus žemės įsigijimo išlaidų nurašymo galimybę, būtų užtikrinta, kad pajamų mokestis būtų mokamas nuo realaus, t.y. įvertinant visas veiklai vykdyti būtinas patirtas išlaidas, uždirbto pelno.

Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Anapus ekonomikos

Kodėl staiga teologė ir politologas taip susidomėjo ūkininkų mokesčiais? Atsakymas akivaizdus: patys Seimo ūkininkai, sėkmingai gyvenantys iš savo verslų žemės ūkyje, jiems labai naudingos pataisos stumti nedrįsta, tai siunčia lojaliausius savo veikėjus.

Jeigu dar tiksliau: „valstiečių“ pasiųsti Finansų ministerijos „profesionalai“ dėl pavasarį kilusio pasipiktinimo sugalvojo lietuvišką Trojos arklį. Viena vertus pranešė, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį (ir tai labai aktyviai reklamavo), tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio. Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negaus, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokės tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

Palyginkime, Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Lietuvos ūkininkai gali džiaugtis tikrai solidžia parama: ES parama – apie 470 mln. eurų per metus, iš valstybės biudžeto – papildoma tiesioginė nacionalinė parama – 33,5 mln. eurų; valstybės pagalbos priemonių finansavimas – 170 mln. eurų, kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. eurų, mokestinės lengvatos – 600-800 mln. eurų, Kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. eurų per metus.

Tokių lengvatų, kokias turi mūsų STAMBIEJI ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas STAMBIESIEMS ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu STAMBIŲJŲ ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita.

Ką tai reiškia Lietuvai? Jau nebekalbėsiu apie dėl netinkamo finansavimo žlungantį Lietuvos viešąjį sektorių. Kalbėsiu tarptautinių vertinimų kalba. Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017 m. rugsėjo 27 d. paskelbtame 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą. Tai pirmiausia nulėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuri per metus sumenko net 16 pozicijų.

Skaityti straipsnį

3030

Ar tikrai Stambulo konvencija graso katalikybės pamatams ?

#išsaugokgalvą

lapkričio 26, 2017

Lapkričio 21 dieną Europos Parlamente kartu su kitų 15 ES valstybių ir Norvegijos parlamentarais dalyvavau diskusijoje „Stambulo konvencija: kovojant su smurtu prieš moteris nacionaliniu ir ES lygiu“. Posėdžio metu taip pat kalbėjo Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos nariai, šios srities ekspertai. Susitikime buvo diskutuojama apie tai, kaip skirtingose šalyse suprantama kova prieš smurtą prieš moteris; parlamentarai pristatė šios problemos padėtį savo šalyse, dalis kurių jau ratifikavo konvenciją, dalis (jų tarpe ir Lietuva) to dar nėra padariusios.

Renginį organizavo ir labai gražiai vedė Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė.

Diskusijos buvo ganėtinai įdomios: prisiminti konkretūs didesnio dėmesio sulaukę atvejai (visų pirma, Lenkijos ir Portugalijos kontroversiškos ir realios istorijos), kai kurie pranešimai (ir čia paminėtini kaimyninės Lenkijos kalbėtojai) ganėtinai aiškiai smurtą prieš moteris bandė sieti su netinkama moraline ir vertybine esą dirbtinai peršama lyčių lygybės ideologija, kuri smurtą, kaip jie teigia, ir inspiruoja.

Tarkime, vienas iš kalbėjusių, kaip įrodymą, jog moterys Lenkijoje nepatiria jokios prievartos, siejo su viename iš įstatymų įrašyta teze „moterys ir žmonės“. Juokas ir pasipiktinimas salėje rodė, kad tokioms interpretacijoms nepritariančių buvo nemažai, bet šis ir pora kitų pasisakymų kelia įvairių minčių.

Pritariu vienos iš pagrindinių pranešėjų minčiai, kad moterims artimiausiu metu gali tekti vėl iš naujo kovoti dėl kai kurių savo, atrodytų, jau visuotinai pripažintų teisių. Tai, jog Konvencija, kurioje pasisakoma prieš SMURTĄ prieš moteris ne vienos ES valstybės parlamente dėl vienokių ar kitokių priežasčių stringa irgi yra simptomas, kuris verčia vėl ir vėl pergalvoti, kiek neatšaukiamos iki šiol pasiektos moterų teisės.

Lietuvoje irgi apstu pavyzdžių, kurie verčia mažų mažiausia nerimauti. Vieno iš Seimo narių nesenas nusišnekėjimas, kad kūdikio besilaukianti moteris negali pateikti vieno ar kito įstatymo, yra absoliučiai nesuvokiamas dalykas, juolab, kad toks akibrokštas rėmėsi tik to žmogaus įsitikinimu, kad jis turi teisę žeminti kitą vien todėl, kad jam nepriimtina kita nuomonė. Dar daugiau, panaši mintis Lietuvos parlamente 1990-1991 metais, kai kūrėme savo valstybės teisinius pamatus, būtų absoliučiai neįsivaizduojama.

Tai, jog Seime vėl atgyja abortų draudimo įstatymas agresyviai stumiamas į Seimo dienotvarkę tinkamai šio klausimo nepatarus visuomenėje ir neįvertinus visų galimų pasekmių; tai, jog salėje santykinai pakančiai priimamos K. Pūko elgesio normos, o tokie veikėjai, kaip A. Skardžius ar P. Gražulis deklaruoja primityviausią mačizmą ir nėra pakankamai griežtai stabdomi.

Viena iš atgyjančio nepritarimo moterų lygybės ir jų teisių klausimas ištakų Lietuvoje, manyčiau, yra primityviai suvokiama katalikybė, kai krikščionybės meilės dvasia pakeičiama klerikaliniu ritualiniu mąstymu, tiesą sakant, išplaunančiu pati tikėjimo pamatą ir darančiu didelę žalą pačiai Bažnyčiai.

Ne kartą esu viešai deklaravusi, kad esu praktikuojanti katalikė. Daugybė kartų esu mąsčiusi apie savo tikėjimo ištakas, galią, moralines dilemas. Labai nuoširdžiai ir su tikru susižavėjimu skaitau pastarųjų dešimties metų Katalikų bažnyčios dokumentus, konkrečiu smurto atveju išskirčiau Posinodinį apaštališkąjį paraginimą „Amoris Laetitia“ apie meilę šeimoje.

Vis dėlto man absoliučiai nepriimtina palaipsniui Lietuvoje įsigalinti vienos minties diktatūrą, kai rimtas ir atsakingas krikščionio moralinių dilemų aptarimas, taip gyvai skambantis daugelyje Vakarų valstybių, Lietuvoje vis dažniau pakeičiamas kai kurių asmenų agresyvokai pasisavinama teise spręsti už visus tikinčius žmones, savo įsitikinimus pateikiant kaip galutinį Dievo žodį.

Popiežius Pranciškus visai neseniai Kartagenoje kalbėdamas su jėzuitais aiškino, kad jam nepriimtina filosofija, kuri atsiranda laboratorijoje; jis už filosofiją, „kuri prasideda gyvenime, pokalbyje su realybe” ir šiame kontekste pacitavo Popiežių Benediktą XVI, kad su tiesa susitinkama kelyje, o ne kuriant įvairias klasifikacijas.

Faktai, nors jų nenori matyti daugelis agresyvių klerikalų (neabejoju jų tikėjimu, bet labai abejoju jų gebėjimu reflektuoti savo kalbėjimą ir fariziejišką laikyseną), rodo, jog tas smurtas labai paplitęs ir Lietuvoje ir net tarp žmonių, kurie viešai deklaruodami esantys tikintys žmonės išgėrę muša savo žmoną ir dukrą vienuolę.

Tokiomis aplinkybėmis išskirtinai apgailėtini ir kai kurių politikų kliedesiai, kad kovojant su smurtu prieš moteris, esą atsivers vartai kažkokių esą neįvardintų lyčių begaliniam dauginimuisi. Tų „gender blender“ lyčių kol kas niekas, išskyrus p. R. Dagį, dar nematė, o va smurtas prieš moteris, deja, kasdienybė. Ir Stambulo Konvencija kreipia dėmesį ten, kur dera. Į realios problemos sprendimą, į unikalų asmenį su savo istorija.

Kalbėdama susitikimo metu pristačiau Stambulo konvencijos situaciją Lietuvoje, kuri, mano galva, gan komplikuota, ir savo poziciją. [Toliau mano kalbos vertimas iš anglų kalbos.]

Stambulo konvencijos klausimas yra gana kontroversiškas, nes veikia intensyvus prieš konvencijos priėmimą nukreiptas lobizmas. Daugiausiai ginčų sukelia kai kurios laisvai interpretuojamos konvencijoje naudojamos sąvokos, pvz. socialinės lyties sąvoką, kuri yra kai kurių grupių suvokiama kaip prieštaraujanti krikščioniškoms vertybėms. Dėl panašių priežasčių tie patys asmenys priešinasi ir lytinio švietimo įvedimui Lietuvos mokyklose, jei pamokose būtų kalbama apie lytiškumo įvairovę.

Šios kontraversijos atsispindi diskusijose Lietuvos Parlamente.

Asmeniškai aš priklausau tiems Seimo nariams, kurie vienareikšmiškai palaiko šią konvenciją, bet realus situacijos Seime vertinimas leidžia daryti prielaidą, kad teigiamo rezultato iš balsavimų Seime veikiausiai nesulauksime.

Siekiant išvengti spekuliacijų dėl terminų naudojamų konvencijoje, kai kurie Seimo nariai diskutuoja apie galimybę iškelti klausimą Konstituciniam teismui, kuris galėtų išaiškinti konvencijos tekstą, ir paaiškinti, ar konvencijos tekstas neprieštarauja Lietuvos konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms.

Kartoju. Smurtas yra problema, kuri sukrečia kaskart, kai didžiųjų naujienų portalų puslapiuose skaitome apie dar vieną moterį nužudytą sutuoktinio. Kol kas rimto lūžio šiame sunkiame kelyje prieš blogį nėra. Tad aš labai atvirai ir aiškiai teigiu, kad Stambulo konvencija, kurios tikslas padėti kovoti prieš smurtą prieš moteris, padės išsaugoti gyvybes ir, priešingai, nei gąsdina kai kurie žmonės, ši Konvencija NIEKAIP negraso gyvybei ir krikščioniškai meilei, o priešingai, už ją kovoja.

Aš palaikau Stambulo konvenciją ir balsuosiu už ją, kai ši konvencija atkeliaus į Seimo salę.

Skaityti straipsnį

997

Tautos įgalinimo Europos Sąjungos klausimu alternatyvusis pranešimas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 16, 2017

Seimo Europos Reikalų komitetas sudarė darbo grupę dėl Lietuvos pozicijos Europos ateities klausimu, kurioje dalyvavau ir aš. Darbo grupėje buvo pateikti trys pranešimai, kuriuos aš aptariau spaudos konferencijoje Seime. Jų tekstus galite rasti Seimo Europos reikalų komiteto puslapyje.

Toliau pateikiu savo viziją dėl Europos ateities.

Europos Sąjungos problemos kaip atspirties taškas diskusijoms dėl Europos ateities

Europos Sąjunga (toliau — ES) susiduria su daugeliu problemų, kurioms paprastų sprendimų nerasime. Tariamas ar tikras ES institucijų atotrūkis nuo europiečių (vadinamasis demokratijos deficitas) bei kraštutinių dešiniųjų jėgų, siūlančių paprastą ir pražūtingą alternatyvą ir siekiančių sugriauti ES, sugrįžtant į nacionalinių suverenitetų kiautus, populiarumo augimas taip pat nepalengvina jų paieškos. Tačiau, skirtingai, nei J. C. Junckeris, kuris po penkių ES ateities scenarijų arba “baltųjų knygų” pasiūlymo atsitraukė į status quo, manau, kad trauktis nebėra kur. ES turi nusiimti rožinius akinius, nes euroskeptikai ar barbariški kaimyniniai režimai sudaužys ES į šipulius ir nublokš mus į XIX a. įtakos zonų pasaulį, kuriame ne tokios didelės valstybės taps jų energetinio ar politinio šantažo objektais.

Lietuva iki šiol neturi vizijos ir atsakymo į klausimą, ką ji veikia ES. Diskusija apie šią viziją yra labai reikalinga ir savalaikė, nes ES išgyvena egzistencinę krizę. Ši krizė pasireiškia tikėjimu, jog savieigai palikta ES valstybių integracija duos rezultatus ir kad problemos išsispręs savaime.

2017 m. ES charakterizuoja įtampos tarp biurokratijos ir demokratijos. Biurokratija tapo valdančiąja jėga, kuomet turėtų būti tik įrankiu. ES piliečiai nesupranta jų vardu europiniame lygmenyje priimamų sprendimų, kartais dėl labai sudėtingos ES institucinės schemos, kuri po 2008 m. krizės nacionalinių vyriausybių tarpusavio santykius iškėlė virš kitų tarimosi ir derėjimosi formatų.

Valstybės vis dar tebeišlieka svarbiausiomis tarptautinės sistemos veikėjomis. Būtent dėl to ES raida negali būti traktuojama, kaip tam tikra savieigai palikta neišvengiamybė, kadangi ją visų pirma apsprendžia valstybių narių nacionaliniai interesai, kitaip tariant, integracijos procesas priklauso visų pirma nuo laukiamų jo pasekmių valstybėms narėms (jei šios pasiryžo aukoti dalį suvereniteto integracijos vardan, vadinasi, tikėjosi iš to naudos). Būtent nacionaliniais interesais ir valstybių narių nenoru deleguoti suverenitetą viršvalstybinėms institucijoms galima paaiškinti visą eilę integracijos krizių ES raidos istorijoje, nuo vadinamosios tuščios kėdės krizės iki Konstitucijos Europai projekto žlugimo, įskaitant ir patį „Brexit”, ir būtent dėl to sukaupta ES raidos patirtis šiuo metu neleidžia daryti aiškių prielaidų apie tai, kaip ES vystysis per būsimus 60 ar netgi 10 metų.

Siūlomi problemų sprendimai yra netvarūs. Idėjos, kad egzistuojančios ES struktūros sugebės išgyventi ES dezintegracijos krizę (“viskas bus gerai ir viskas bus taip pat”) šalininkai užmiršta, kad istorija kartais mus “ištinka”. Natūrali savaeigė funkcinė arba sektorinė integracija yra įmanoma tik tuo atveju, kai valstybės narės (taigi, ir jų piliečiai) yra tvirtai įsitikinę, jog tolesnė integracija joms apsimoka, tuo tarpu “Brexit” aiškiai parodė, jog taip nėra.

Neoliberalios globalizacijos banga slūgsta pasaulinėms galioms, sukūrusioms egzistuojančią pasaulio tvarką, bandant keisti status quo, jų vyriausybėms pradedant kvestionuoti laisvos prekybos ir daugiašalio bendradarbiavimo formatus. Valstybių suvereniteto grąžinimo šalininkai (vadinkime juos euroskeptikais) stengiasi ignoruoti tai, kad per ES integracijos laikotarpį reikšminga dalis ES ekonomikų suaugo į vientisas rinkas. Jie taip pat stengiasi ignoruoti tai, kad pasitraukimas iš ES, kaip valstybių sąjungos, sumenkina valstybių suverenitetą, kaip galimybę turėti galią ir ja naudotis. Galiausiai, ES kompetencijų sumenkinimas iki laisvos prekybos erdvės tiesiog paskatins tolesnę ES dezintegraciją ir “Brexit” pasikartojimą, kai kiekviena silpniausia ir labiausiai politiškai, socialiai ar ekonomiškai pralaiminti valstybė, remdamasi vien savo nacionaliniais interesais, demokratiniu būdu pasitrauks iš ES.

Tokie mąstymo apie ES ateitį būdai veikiau naudingi biurokratiniam sprendimų priėmimui skirtinguose lygmenyse – europiniame ar nacionaliniame. Taigi, nei vienas iš šių ES problemų sprendimų variantų neduos patenkinamo rezultato, o juo labiau – nebus demokratinis. Dabartinės tarpvyriausybinio lygmens derybos dėl ES ateities yra pernelyg priklausomos nuo rinkiminių ciklų ir veikiausiai neduos tvaraus rezultato. Net ir pasitelkiant labiau technokratinį (neofunkcionalistinį) požiūrį, kuris integraciją visų pirma traktuoja kaip
savaeigį procesą iš sektorinės perspektyvos, kuomet persiliejimo (spillover) efektų dėka integracija vis plečiasi į naujas funkcines sritis ar sektorius, verta pripažinti, kad sektorinė integracija tiek anksčiau, tiek ir dabar ne tik plėtojasi, reaguodama į tam tikrus stimulus, bet ir periodiškai susiduria su tarpvyriausybiškumo diktuojamais iššūkiais. Šie iššūkiai savo ruožtu susiję su valstybių narių nacionaliniais interesais ir preferencijomis, kurios in corpore ir apsprendžia integracijos laipsnį (daugiau arba mažiau federalizmo, skirtingi integracijos greičiai ir pan.) bei pobūdį (integracija pagal sektorius). Taigi, būtina įvertinti, kad ES branduolio valstybės yra linkusios judėti tolesne integracijos kryptimi, o rytinės periferijos valstybės (Višegrado grupė) yra linkusios šią integraciją stabdyti. Tikėtina, kad šis susidūrimas gali reikšti kelių antrosios grupės valstybių pasitraukimą iš ES vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, ir norint prognozuoti ES ateitį bei identifikuoti jos keliamus iššūkius, visų pirma siūlytina atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės ES konsolidacijos vertinimo („viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“), taip pat aiškiai apibrėžti ir įvertinti valstybių narių, o ypač – jų grupių ar koalicijų interesus bei su tolesne ES raida susijusius lūkesčius, ir tik tuomet daryti (nebūtinai Lietuvai palankias, tačiau realistiškas ir objektyvias) išvadas apie tai, su kokiais iššūkiais tiek ES, tiek Lietuva realiai gali susidurti ateityje ir kokios strategijos turi būti pasirinktos šiems iššūkiams įveikti.

Trumpojo laikotarpio sprendimai Europai

Technokratinio požiūrio į Europos ateitį šiuo metu gali nebepakakti. Tokiu atveju politikos grąžinimas į viešąją diskusiją yra pagrindinis kelias visiems europiečiams kolektyviai išeiti iš krizės. Tačiau norint, kad diskusija tarp europiečių būtų prasminga, reikalingi tam tikri trumpojo laikotarpio sprendimai, įgalinsiantys šią diskusiją, pirmiausia
apimantys saugumo ir stabilumo klausimus. Pastarieji metai Europą privertė vėl ir vėl klausti savęs ne tiek ir visų pirma ne tiek kasdienių Sąjungos valstybių interesų derinimų klausimų, kiek vis dažniau stabtelėti ties gilesniais ir platesniais egzistenciniais klausimais.

Kas sieja Europos Sąjungos valstybes ir kas jas skiria? Koks gali būti jos vienijimosi pamatas? Ar užtenka ilgus metus deklaruotų pamatinių taikos ir susivienijusių šalių gerovės siekių, ar būtina „perkrauti“ šias nuostatas ieškant platesnių sutarimo rėmų? Kaip Sąjungos šalys gali atlaikyti tiek aštrėjantį išorinės spaudimą (globalizacija ir pabėgėlių krizė – tai tik du ryškiausi tokio spaudimo veidai), tiek plintančias vidines įtampas („Brexit“as, vadinamojo dešiniojo populizmo iššūkis, eilės, visų pirma, Vyšegrado valstybių atskiro kelio paieškos)?

Nuo pačios įsiliejimo į Europos Sąjungą kelio pradžios, kai narystė Lietuvoje buvo suvokiama kaip sugrįžimas į laikinai prarastą europinę erdvę ir jos moralinių nuostatų susigrąžinimas, ir tarsi savaime buvo vieningai suprantama, kad ši perspektyva per se yra tiek vertinga, kad neturėtų kelti didesnių klausimų.

Praktinis stojimo kelias rėmėsi didesnės, gilesnės integracijos siekiu, neretai atmetant ar atskirai neaptariant galimų tokios integracijos pasekmių Lietuvos žmonėms: siekiant laisvo darbo judėjimo neapmąstyti galimai emigracijos mastai, jų poveikis Lietuvos demografinei struktūrai, tad ir pačiai ateičiai; itin dažnai nugalėdavo ekonominis ar net išimtinai ūkinis integracijos aspektas; deklaraciją, jog europinė parama pasiekė kiekvieną Lietuvos šeimą, deja, sunku pagrįsti augančia šeimų ir regionų atskirtimi.

Įpusėjant antrajam Lietuvos kaip visateisės Europos Sąjungos valstybės dešimtmečiui Lietuva jau privalėtų būti pasirengusi narystę vertinti iš platesnės perspektyvos, matydama tiek savo interesą Europos Sąjungoje, tiek ieškodama savyje intelektualinių ir dvasinių jėgų prisidėti prie paties europinio projekto ateities.

1. ES periferijos stabilizavimas socialinių iššūkių kontekste

ES trumpuoju laikotarpiu reikia sukurti vadinamąjį socialinį ramstį (social pillar). Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis.

Bendros ES rinkos ir valiutos funkcionavimas turėjo savo socialinius kaštus, kuriuos mes stebime, kaip milžinišką darbo migraciją ES viduje, valstybių skolų krizę ir taupymo (valstybės funkcijų vadinamojo optimizavimo) (austerity) politiką. Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) branduolio šalyse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta: nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją. Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis.

Metas pradėti kovoti su viešųjų paslaugų lygio kritimu ir socialine dislokacija bei masine migracija iš periferijos į branduolį. Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis ir galimybėmis, metas ES lygmeniu skatinti tokias darbo formas, kurios leistų susirasti darbą savoje šalyje. Taip pat metas ES mobilizuoti savo investicijų priemones tam, kad stabilizuotume periferiją. Sukūrus kad ir laikinus sprendinius, sušvelninančius vieną pagrindinių ES kamuojančių krizių, galima toliau rimtai kalbėti apie ES ateitį.

2. ES plėtros idėjų revizija reformų laikotarpiu

ES turi permąstyti ir bent laikinai sustabdyti plėtrą į išorę, kol nebus išspręstos jos vidaus problemos. Vertinant konkrečiau, manyčiau, kad šiuo metu nėra aiški ne vien ES plėtros, bet ir pačios ES ateitis. Prieš pradedant diskutuoti dėl tolimesnės ES plėtros, iš pradžių būtina atsakyti į tokius klausimus, kaip ar ES turi plėstis ir ar gali plėstis, ar tos valstybės, į kurias siekiama plėstis, atitinka bent minimaliausius vertybinius, teisės viršenybės, žmogaus teisių ir mažumų teisių apsaugos principus ir pan.

ES plėtros kontekste egzistuoja trys kryptys: Balkanai, Turkija ir Rytų partnerystės šalys.
Vakarų Balkanų kryptis, tikėtina, gali sukelti mažiausiai problemų integruojantis į ES struktūras, jei neatsinaujins tarpetniniai konfliktai. ES šiuo klausimu yra davusi tam tikrų pažadų ir įsipareigojimų, ir ši plėtros kryptis turi būti tęsiama ir užbaigta.

Esama Lietuvos pozicija akivaizdžiai renkasi Rytų partnerystę prieš kitas plėtros kryptis, nes savo laiku prisiėmėme grandiozinių lyderystės regione ambicijų, ir, manyčiau, ne visai pamatuotai manome, kad Ukrainos narystė ES mus išgelbės nuo Rusijos grėsmės. Kita vertus, tokia perspektyva nuolat Lietuvą paverčia „vienos minties” (tikslesnis vadinamojo „vieno klausimo“) valstybe. Blogiausia yra tai, kad, agresyviai stumdama Ukrainos europinę kryptį, Lietuva be jokių intelektualinių, teorinių ir praktinių įrodymų tvirtina, jog, integravus į ES Ukrainą, ji gaus daugiau saugumo nuo Rusijos, o ES gaus rinkas. Susidomėjimas Ukraina ir reali (o ne juodai/balta) jos vidinių problemų analizė baigėsi tą pačią dieną, kai Lietuva nusprendė atstovauti bet kokio pavidalo Ukrainą ES formate.

Nėra aišku, ar, atstovaudama bet kokius interesus, Lietuva nedaro meškos paslaugos ES ir Ukrainos žmonėms. Tiesioginis Lietuvos indėlis į menkai tikėtiną Ukrainos integraciją turėtų remtis rimtais ir nepagražintais ekonomikos, politikos ir kitais tyrimais. Lietuva neišdrįsta savęs paklausti net to, kiek Rusijos ir Ukrainos konflikte yra vietos oligarchų sukeltų įtampų.

Dabartinis Turkijos režimas neleidžia mums net diskutuoti apie greitą jos integraciją į ES. Savo ruožtu Turkija yra viena svarbiausių NATO narių ir tai sukelia papildomų įtampų, apie kurias Lietuvoje bent jau viešai nekalbama.

Užšaldę narystės ES aspiraciją iki ES reformuosis, bus sustabdytos ir ksenofobinės baimės ir bet kokia diskusija apie ES ateitį įgaus prasmingesnę formą, nes bus labiau aišku, apie kokią ES erdvę mes kalbame.

3. ES sienų saugumas ir tarpusavio solidarumas

Lietuva privalo išlaikyti balansą tarp europinės ir euroatlantinės krypties. JAV užsienio politikos prioritetai pastaruoju metu išgyvena koncentravimosi krizę – JAV
tiesioginiai ekonominiai interesai reikalauja sustiprinti dėmesį Rytų ir Pietryčių Azijai. Tuo pat metu agresyvi Rusijos užsienio politika verčia dalį dėmesio skirti Rytų Europai. JAV ne kartą yra viešai išreiškusi nusivylimą didžiųjų Europos valstybių atmestinu požiūriu į gynybos finansavimą. JAV siunčia signalus, kad Europa privalo perimti didesnę dalį savo
gynybos naštos.

Lietuva privalo dalyvauti šioje diskusijoje ir sukurti situaciją, kad ES kuriami investicijų į gynybą resursai papildytų Europos ir Lietuvos saugumą. Taip pat, žinant kad ne
visos ES valstybės yra NATO narės, ES narių įsipareigojimai kolektyviniam saugumui nėra jokia grėsmė NATO vaidmeniui, o veikiau tai yra vienas kitą papildantys veiksniai.

Lietuva turi suprasti, kad ji gyvena Europoje, ir politinis nestabilumas kartu su konfliktais Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra ir ją veikianti bėda. Lietuva privalo stengtis remti visas iniciatyvas, kurios padėtų stabilizuotų padėtį šiuose regionuose. Lietuva turi stengtis pabėgėlių krizę ir masinę migraciją iš Afrikos žemyno suprasti kaip politikos (tame tarpe ir ES vykdomos Bendros žemės ūkio politikos) pasekmę, taigi, kaip spręstiną problemą, ir atsisakyti paversti šių problemų sprendimą kultūrinėmis, gyvenimo būdo ar įsitikinimų problemomis.

Lietuva turi prisiimti savo ekonominiams ir finansiniams ištekliams adekvatų pabėgėlių krizės sprendimo indėlį ir jį vykdyti, suprasdama, kad Lietuvai ES problemos turi
būti pačios Lietuvos problemos. Tik taip mes galime tikėtis solidarumo, kai jo prireiks mums.

Lietuva ES lygmeniu turi stengtis, kad ES taptų stabilizuojančia jėga, skatinančia tvarų socialinį bei ekonominį vystymąsi ir žmogaus teisių bei teisinės valstybės instituto plėtrą. ES, remdamasi šiomis nuostatomis, turi plėsti investicijas į Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų valstybių programas, taip skatindama politinį, ekonominį ir socialinį stabilumą. ES taip pat privalo peržiūrėti savo prekybos politiką, kuri kartais užkerta kelią šių valstybių tvariam vystymuisi. Bet kokia ES parama turi būti siejama su ES puoselėjamų vertybių laikymųsi.

Vidutinio ir ilgojo laikotarpio sprendimai Europai

Europinėse institucijose vyraujantis technokratinis požiūris ilgainiui pradėjo kelti demokratijos deficito ES problemą. Šis požiūris neretai dominuoja ir keliant klausimus dėl ES ateities bei diskutuojant apie ES ateities scenarijus. Tačiau, egzistuojant visai eilei problemų, o ypač ilguoju laikotarpiu, technokratinio požiūrio, kuris iš principo remiasi prielaidomis apie savaeigę europinių institucijų funkcionavimu paremtą tolesnę ES integraciją, nebepakanka. “Brexit”, smarkiai radikalėjančios valstybių narių politinės konsteliacijos ir vis didėjantis piliečių nusivylimas ES projektu skatina naujai pažvelgti į kylančius iššūkius, dėmesio centrą nuo egzistuojančių sprendimų priėmimo formatų perkeliant link platesnio dalyvavimo, visuomenės įgalinimo ir demokratijos stiprinimo įvairiuose lygmenyse.

Konkrečiau problemą galima apibrėžti kaip vis didėjantį atotrūkį tarp biurokratijos ir demokratijos, biurokratijai jau nebeesant demokratijos įtvirtinimo priemone, o galiausiai tampant savaiminiu tikslu. Sprendimų priėmimo prerogatyva vis labiau tolsta nuo pilietinės visuomenės, biurokratijai monopolizuojant šią svarbią funkciją.

Egzistuojant tokiai situacijai, europinėms institucijoms prarandant piliečių pasitikėjimą, bet kokių (trumpojo, vidutinio ar ilgojo laikotarpio) problemų sprendimai tampa komplikuoti, nes jie paprasčiausiai stokoja legitimumo. Šiai situacijai pakeisti būtina ieškoti būdų, kad valstybių narių piliečių balsas būtų išgirstas, ieškoti naujų diskusijų ir sprendimų priėmimo formatų ir visuomenės įgalinimo formų

4. Demokratinio sprendimų priėmimo formatų įtvirtinimas ES lygmeniu

„Brexit” krizės akivaizdoje visų pirma derėtų šnekėti ne apie tolimesnę sektorinę integraciją su visomis iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis (konsolidacija, funkcinė plėtra, konvergencija ir pan.), o visų pirma apie vertikalią integraciją arba kitaip – ES institucijų ir valstybių narių kompetencijų pasiskirstymą bei galių santykį, federalizmo/tarpvyriausybiškumo laipsnį ir santykius tarp pačių valstybių narių. Būtent dėl šių klausimų kyla daugiausia nesutarimų tarp valstybių narių, būtent šios problemos riboja jų konsolidaciją (kuri vyksta tik tol, kol valstybės narės ją suvokia esant joms naudingą) ir būtent šie klausimai yra keliami aukščiausiu lygiu, diskutuojant dėl ES ateities.

Jokie ES ateities vertinimai ir prognozės nėra įmanomos, jeigu į ES žvelgiama tik kaip į visumą ar duotybę, atmetant nacionalinius valstybių narių interesus, jų preferencijas integracijos turinio ir apimties, galių pasiskirstymo, koalicijų ir kitus aspektus. Kita vertus, diskutuojant apie šiuos klausimus, būtina atsižvelgti į valstybių narių vidaus specifiką, visų pirma akcentuojant demokratinius procesus ir piliečių dalyvavimą politinių sprendimų priėmimo procesuose.

Dabartinėje ES institucinėje sąrangoje tolesnė integracija būtų žalinga, kadangi tos integracijos formos nekontroliuotų europiečių valia. Todėl metas grįžti į pradžią ir atgaivinti ES Konstitucijos idėją, tačiau šį kartą diskusiją apie ją paversti demokratine visų europiečių rinktų atstovų diskusija dėl ES ateities, ES galių ir kompetencijų, sprendimų priėmimo formos, santykio tarp nacionalinių valstybių ir europinių institucijų. Metas leisti europiečiams savo likimą spręsti kartu — metas demokratijai Europoje.

Iki šiol visi bandymai sukurti Konstituciją buvo bevaisiai – valstybės narės ir jų vyriausybės, pasiekę susitarimus su didžiosiomis Europos partijomis, atsimušdavo į populiarų ir masinį pasipriešinimą šalyse, kuriose šis ankstesnis dokumentas tapo demokratinių diskusijų objektu.

Metas europiečiams kartu rinkti savo atstovus į konstitucinį susirinkimą, kuriame būtų atstovaujamos visos įmanomos nuomonės apie Europos ateitį. Šiems atstovams derantis ir ginčijantis, turint įvairiausias, net ir labai skeptiškas ES atžvilgiu nuomones, konstitucinis dokumentas veikiausiai nebūtų toks, kokio norėtų visi, tačiau toks, kokiam pritartų dauguma europiečių.

Visgi Europos Konstitucija galėtų pasitarnauti kuriant ES ateitį, apibrėždama ES ir valstybių narių suverenitetų ir kompetencijų santykį, ES ateityje vykdomas funkcijas bei tai, kas būtų paliekama valstybių narių kompetencijai. Šis demokratiškai parengtas dokumentas, turintis daugumos europiečių pritarimą, būtų tvirtinamas referendumais valstybėse narėse ir tokiu demokratiniu būdu būtų galima surasti sutarimą dėl Europos ateities Tai būtų pirmasis žingsnis grąžinant (o iš tiesų – pirmą kartą sukuriant) tiesioginį demokratinį legitimumą Europos projektui.

Skaityti straipsnį

378

Kai turėsime žurnalistų, turėsime kitokią Lietuvą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

lapkričio 10, 2017

Šios dienos reikalų moralas ir amžinas klausimas: kas kaltas?
Mano atsakymas – žiniasklaida. Ne tiek bulvarinė, kiek pigi ir primityvoka. Labai neambicinga ir prėska.
Apie tai šiandien Žinių radijo laidoje apie aktualijas ir pas E. Jakilaitį „Dėmesio centre“

Jeigu manęs kas paklaustų, kaip pakeisti šalį – pasakyčiau labai paprastai. Pirma, reikia į mokyklas pasiųsti geriausius studentus su laisve mokyti ir dalintis (be visokių ŠMM ir visokių kitokių idiotiškų kontorų patarimų) ir normaliai garbinga bent 1500 eurų į rankas alga už 10 valandų per savaitę tiesioginių pamokų mokykloje.

Ir antra – atgaivinti mirusią ir zombių užvaldytą žiniasklaidą. Šiandien apie antrą punktą.

Kas kaltas dėl Gretos Kildiškienės ir Lino Balsio – abu neįgalūs dirbti, tegul priežastys ir skiriasi? Žiniasklaida. Vienareikšmiškai.

Tai jos, žiniasklaidos, darbas agresyviai ir nuolat klausinėti. Klausinėti, ką, seimūne (biurokrate, politike, etc.), darei šiandien? Kokius dalykus skaitei? Kodėl renkiesi tai, ką renkiesi? Kam konkrečiai atstovauji? Ar žinai savo pasirinkimo kainą, t.y. ne tik pliusus, bet ir minusus? Kokių žinių tau trūksta? Kodėl tavo oponentai su tavimi nesutinka? Ar įvertinai priešininkų mintis? Kodėl jos tau nepriimtinos? Kur yra ribos, kurių svarstydamas problemas neperžengsi? O kas bus, jeigu būsi priverstas peržengti? Ir t.t. ir panašiai.

Ir tardyti rimtai, o ne taip, kaip tame cirko žaidime, kai koks nors eilinis jakilaitis dvi minutes nutėškęs mąslų veidą paklausia klaikios banalybės, apie kurią pats perskaitė išvakarėse. [Liudiju, jeigu p. Jakilaitis sugebės diskusijoje, kur AŠ uždavinėsiu JAM klausimus apie tai, apie ką jis mėgsta klausti, išlaikys 30 minučių ir žiūrovai nubalsuos, kad aš pralaimėjau, tai aš viešai atgailausiu prie LRT pastato ir 5 kartus nusilenkdama atsiprašysiu].

O dabar. Net LRT grimerė paliudijo šiandien, kad Balsys ateidavo išgėręs. Ir jau seniai. Kolegos žurnalistai nežinojo? Žinojo. Kodėl nereagavo?

Būsiu ciniška. L. Balsys yra tas, kuris iš esmės niekam neįdomus, nes jokių rimtesnių klausimų nekelia, politikoje nedalyvauja, karts nuo karto padeda savo rajonėlio senutėms, ir tiek bėdų. Jis nepavojingas tiems, kurie turi realią valdžią ir pinigus. Tad jam rimtai niekas negrėsė, nes jis neįdomus.

Greta Kildišienė tapo įdomi tik todėl, kad norėjosi panervinti R.Karbauskį. Ir šiaip anas skandalas įdomus dalykas: tipo suknios, babkės, garbanos… paltukai vėlgi. Žurnalistams daug galvoti nereikia, grobis lengvai į rankas slenka, ir užsakovų yra. Publika nervinasi, žaidimas goes on.

Tokių latentinių problemų Seime pilna. Ten yra žmonių, kurių nesu girdėjusi burnos atveriant. Niekas nežino, ką jie veikia. Niekas nežino, kur jie leidžia dienas. Apie ką mąsto.

Dalis jų tvarkosi savo reikalus. Dalis miega. Dalis siūdinasi tautinius rūbus.
Jeigu E. Jakilaitis būtų nors per nago juodymą žurnalistas, jis šiandien kalbėtų apie socialines įmones. Nes jos yra tikroji šunvotė ant Lietuvos kūno, kurią kaip tik vakar pabandėme atverti ir pristatėme jų pertvarkos matmenis. Tos socialinės įmonės užvaldė biurokratus ir atvirai sako Seimo nariams: „Dar ne tokius sutvarkėm, ir jus sudorosim“.

Ir ministras L. Kukuraitis joms antrina: blogi blogi blogi seimūnai, kurie nieko nesiūlo (nors siūlo). Ir apeliuoja į blogio ir gėrio kovą mosuodamas šviesos vėliava, kuria prisidengia nuo kenčiančių neįgaliųjų.

Bet jeigu jau kalbėtų apie galią ir pinigus turinčius, biudžetą siurbiančius Jakilaičiui reikėtų dirbti, skaityti, mąstyti. O pakalbėti apie vieno alkoholiko (galiu sakyti drąsiai) bėdas lengva. Ir dar pasakyti (kalba ŽURNALISTAS!), kad moralinė dimensija nesąmonė: „Balsys liks Seime, nes čia viskas zakonno, gali Seimo narys nesitikrinti blaivumo, net jei nuo kėdės krenta“.

Kai turėsime žurnalistų, turėsime kitokią Lietuvą.

Ir Nepriklausomybę turime tik todėl, kad tada žurnalistai taip pigiai neparsidavinėjo.

Dėmesio centre įrašas: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013678700

Žinių radijo laidos Aktualusis pokalbis įrašas: https://www.ziniuradijas.lt/laidos/aktualusis-interviu/l-balsio-galimo-girtumo-skandalas-kodel-iki-siol-niekas-nieko-nemate?video=1

Skaityti straipsnį

2017-11-09 spaudos konferencija Seime

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

lapkričio 10, 2017

Vakar Seime buvo pristatytas pirmasis Socialinių įmonių koncepcijos variantas. Spaudos konferencijoje dalyvauja Lietuvos neįgaliųjų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė, Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkas Justas Džiugelis ir Aušra Maldeikienė.

 

Skaityti straipsnį

830

Kodėl buvau viena iš tų, kurie balsavo prieš Šeimos stiprinimo įstatymą?

#išsaugokgalvą, Be kategorijos

lapkričio 6, 2017

Netikiu, kad tikrovę kurią įstatymai. Esminis klausimas – ar galima įstatymu sutvirtinti šeimą ir jos ryšius? O gal vis dėlto šeimos kūrimą ir jos stabilumą lemia visa grandinė daugelio veiksnių? Štai tik keli. Kur problemos tikrai didelės. (1) Būstas – nuosavas daugumai nepasiekiamas, nuomos rinka laukinė ir ) )nereguliuojama, turinė ir pajamų atskirtis menkina ir taip menkas daugumos galimybes kada nors tuo būstu džiaugtis (paskolos nuomojama būstui augina jo kainas ir dar labiau sumažina daugumos galimybes į jį pretenduoti). (2) Lanksti darbo rinka – lietuviškas šios flexsecurity rinkos variantas paėmė tik flexibility (lankstumą), o saugumas liko už diskusijų objekto. Tai reiškia, kad žmogaus galimybė auginti vaikus menksta, nes žmogus gali bet kada netekti darbo, o kompensacinės išmokos iš nedarbo draudimo fondo yra labai mažos. Jeigu darbo neteks žmogus, kuris turi būsto paskolą, jis netgi gali netekti to būsto. Lanksti darbo rinka taip pat reiškia itin menkas ir nestabilias pajamas mažų pajamų gyventojų grupėje (kur menkesnės derybinės galios). (3) Laisvalaikis – vidutinių pajamų grupė yra nepakankamai apmokama, ypač gydytojai, mokytojai, etc., taigi ji persidirba ieškodama vis naujų pajamų šaltinių – ir tada neturi laisvalaikio, negali adekvačiai auginti vaikų, renkasi vienatvę arba gyvenimą kartu be ypatingesnių įsipareigojimų. Ir jų sprendimas tikrai racionalus (priešingai, nei politikų). (4) Psichologinė parama – iš esmės neprieinama arba nežmoniškai brangi. (5) Galimybės auginti vaikus – normaliai, suvokiant, kad vaiko ugdymas yra rimtas darbas, kuriam reikia laiko, knygų, meno, vaiko gabumų paieškos, etc. etc. yra tikrai skurdžios. (6) Senatvės perspektyva apgailėtina. Jau per dešimt metų pensininkai savo pensijomis finansuoja vieną kvailiausių Lietuvos išradimų – motinystės atostogas iki dviejų metų. Tarkime, šių metų biudžete įmokos pensijų draudimui viršis išmokas beveik 360 mln. eurų ( t.y. 13,7 proc. nuo visų pensijų išmokų – 2623,4 mln. eurų) ir tie pinigai bus išdalinti motinystei 81,5 mln. eurų ar ligos socialiniam draudimui – 162,5 mln. eurų.

Galima kalbėti dar daug, bet išvada aiški: vadinamasis Šeimos stiprinimo įstatymas yra manipuliacinis įstatymas, kuris nieko nesprendžia (man neteko girdėti, kad kas nors norėtų silpnesnės šeimos įstatymo)m bet leidžia kai kuriems idėjų stokojantiems politikams kurti dirbtines viešąsias diskusijas. Tai taip pat įstatymas, kurio pagrindu vienos ideologijos NVO gaus lėšų savo veiklai. Pastaroji dalis ypatingai ciniška.ek tiek komiška tai, kad balsavo Matulas ir Razma, kurie skyrėsi. Įstatymą teikia išsiskyręs Gražulis.

Mano komentaras šiuo klausim taip pat buvo skelbtas lrytas.lt

Skaityti straipsnį

2263

Kalbas apie MMA reikia baigti

#išsaugokgalvą

spalio 30, 2017

Seimo narė Aušra Maldeikienė mano, kad nėra prasmės gyventojų klausti apie MMA, nes taip tik „užkalbama problema“. „Kitas rimtas klausimas, kodėl Lietuvoje apskritai tiek daug darbuotojų gauna minimalią ar dar mažesnę algų. Normaliose Vakarų valstybėse šis skaičius sudaro 3 proc., na, daugiausia 5 proc., o Lietuvoje – apie 20 proc. Iš tikrųjų mažos algos Lietuvoje slepia didelį šešėlį, taigi visiškai nesvarbu, koks bus jų dydis. Kita problema. Dažnai yra verkiama, kad minimalių algų negali kelti atseit labai kenčiantys verslininkai. Nei jie kenčia, nei ką. Jie tiesiog parazituoja valstybės viešųjų paslaugų, gydytojų, mokytojų ir t. t. sąskaita“, – komentavo ekonomistė.

Jos nuomone, reikia baigti diskusijas dėl MMA, o dėl to turėtų susitarti patys darbuotojai ir verslininkai: „Profesinės sąjungos, kurių atstovai dabar savo gražius, spindinčius, laimingus veidus deda jau nežinau, ant kelinto nacionalinio susitarimo, iš tikrųjų galėtų susitarti. Taip nors kartą pademonstruotų, kad moka dirbti, nes dabar tik moka iš biudžeto pinigus siurbti ir iš jo tarpti.

Valstybė turėtų atsistoti į pozą, nes daugybė minimalių algų yra viešajame sektoriuje. Kaip tai gali būti? Kas ten yra? Valytojos už tiek dirba, kurioms biudžetas moka du kartus algą, nes dažnai atiduoda socialinei įmonei.“ A. Maldeikienė atkreipė dėmesį, kad VDU Lietuvoje yra toks mažas, kad jau dabar MMA artėja prie pusės jo dydžio, tačiau iš tokios sumos žmonės vis tiek neišgyvens.

„Valstybė savo išteklius turėtų skirti viešajam sektoriui stiprinti. Nes tuoj žmonės prie algos gaus 5 Eur, bet neturės jokio gydytojo ir susirgę jų vaikai nebus gydomi. Šitaip tvarkant valstybę, alternatyva visiškai aiški – tu gausi 5 Eur, bet negausi gydytojo ir tavo vaikas mokysis mokykloje, kur mokytojas pervargęs ir neskirs dėmesio. Kai sakoma, kad taip skurdas mažinamas, tai reiškia, kad Lietuva suranda naują pasaulio valdymo metodą. Visame pasaulyje ir ypač Europoje visi mokslininkai gerai žino, kad skurdas mažinamas skiriant daugiau lėšų viešajam sektoriui, švietimui, o ne pridedant 5 Eur prie algos“, – kalbėjo politikė.

Jos vertinimu, Lietuvoje priimtas socialinis modelis yra nevykęs: „Jis pagamintas iš keturių skirtingų dalių. Socialinė politika – pagal vieną modelį, bandoma kopijuot Vokietijos modelį. Ekonomika – pagal anglosaksiškąjį. Institucijos – pagal pačius biurokratiškiausius variantus. Tiesiog chaosas.

Publikuota delfi.lt

Skaityti straipsnį

319

Seimo raisteliui reikia geresnės melioracijos

#išsaugokgalvą

spalio 19, 2017

Donaldas Trumpas 2016 metų rudenį į valdžią JAV atėjo su pažadu „nusausinti pelkę“, taip pasižadėdamas pabandyti apriboti stambaus verslo ir įstatymo leidėjų „intymius“ santykius (kalbant paprasčiau, jis bent jau žadėjo, kad įves apribojimus įstatymų leidėjams tapti lobistais pasibaigus jų darbui įstatymų leidyboje).

Pastaraisiais metais Lietuvoje stebime drąsius teisėsaugos veiksmus, kai net kelios partijos kaltinamos galima korupcija. Kolega Vytautas Bakas pasiūlė į šią problemą pasižiūrėti sistemiškai ir pabandyti Seime sukurti tyrimo komisiją dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms.

Nors tyrimo komisijos istoriškai Lietuvoje nebuvo labai efektyvus problemų ieškos ir sprendimo būdas, o tų tyrimai dažnai perdėm politiniai, vis dėlto prisiminus, kad kai kurios politinės partijos jau yra teisėsaugos kaltinamos korupcinio pobūdžio nusikaltimais tokią tyrimo komisiją kurti prasminga. Tiesa, tokia komisija neturi teismo galios, tad tai ką ši komisija galėtų įvykdyti yra reformų siūlymai, kurios galėtų išskaidrinti politinį procesą.

Tad su tam tikru neišvengiamu skepticizmo žiupsniu (kai patys politikai vertina politikus) palaikau pačią idėją: ant legalumo ribos svyruojantys politinių partijų ryšiai su verslo struktūromis (nesvarbu ar tai būtų Rosatom, MG Baltic grupė, Agrokoncernas ar Lietuvos Energijos grupė) privalėtų būti įvertinti.

Galima grėsmė sietina su insinuacijų kūrimu ir raganų medžiokle, kai kaupiant politinius dividendus, peržengiamos kartais labai plonos korektiškumo linijos.

Labai norėčiau, kad komisijos darbo rezultatas būtų įstatymų pataisos, reguliuojančios valstybės politikų interesų ir pajamų deklaravimą, politinių partijų ir kampanijų finansavimo skaidrumą.
Vien deklaruojant, kad parlamente apstu žmonių su neskaidriais interesais, mes, deja, pasieksime tik dar didesnį nepasitikėjimą valstybės institucijomis.

Keisti politikų įpročius ir susiklosčiusius papročius vien periodiškai užkuriant inkvizicijos laužus nepavyks. Žmonės žaidžiantys purvinomis rankomis turi susilaukti teisinio įvertinimo, ir tai galėtų būti apsišvarinimo pradžia. Tačiau teisinis įvertinimas jau ne politikų, o teismo prerogatyva.

Net įvertindama tam tikras vidines proceso prieštaras, vis dėlto esu linkusi manyti, jog didesnio skaidrumo ir didesnio visuomenės informuotumo siekis yra svarbesnis.

Laukiu, kad tyrimo komisija pateiktų rekomendacijas, kurios galiausiai taptų kūnu – aktais, kurie geriau reguliuotų, kas yra leidžiama ir draudžiama politinėms jėgoms, kampanijoms ir atskiriems politikams.

Beje, priminsiu, mano ir Ingridos Šimonytės registruota įstatymo pataisą, kuri leistų mums geriau suprasti, kokie yra valstybės politikų pajamų šaltiniai. Pataisa įregistruota dar vasarį, tačiau Seimo valdyba jos „nepastebi“. Ir matyt tą aklumą nulemia tikrai ne rūpinimasis viešuoju, o savo labai siauru asmeniniu interesu, ar ne ponai ūkininkai ir kiti jėgainių meistrai?

Aš nežinau, ar Seime yra klampi „pelkė“, bet šiame „raistelyje“ tikrai praverstų geresnė melioracija.

Skaityti straipsnį

907

Apie Lenkijos orbanizaciją ir bandymus susidoroti su manančiais kitaip

#išsaugokgalvą

spalio 6, 2017

Šį trečiadienį Lenkijos policija keliose nevyriausybinėse organizacijose, daugiausiai užsiėmančiose moterų teisių klausimais įvykdė reidus, kurių metu konfiskavo dokumentus ir kompiuterius. Nepaisant Lenkijos valdžios bandymo teisintis, kad tai esą buvo padaryta dėl kažkokių buvusios vyriausybės pareigūnų neteisėtų veiksmų tyrimo, buvo duotas aiškus signalas – už viešus ir atvirus protestus prieš Lenkijos Prawo i Sprawiedliwość (PiS) partijos vedamą Vyriausybę galima sulaukti grasinimų ir bauginimų.

Lenkija yra viena griežčiausiai varžančių moterų teisę į saugų ir legalų abortą valstybė. Lenkijos nevyriausybinių organizacijų vykdyti vadinamieji “Juodieji protestai” siekė bandyti išsaugoti teisę į abortą, jei nėštumas atsirado dėl išprievartavimo, incesto ar jis kelia grėsmę motinos sveikatai.

Lenkijos moterų nevyriausybinių organizacijų protestai 2016 metais mobilizavo visuomenę, kuri parodė nepritarimą visiškam abortų drauadimui ir įkalinimo bausmei moterims, kurios pasidarė abortą. Protestai buvo sėkmingi, ir pastatė dešiniąją PiS vyriausybę į sudėtingą situaciją, dėl ko ji turėjo atsisakyti dar griežtesnio abortų reguliavimo.

Man visiškai nepriimtina ką Lenkijos teisėsauga daro su nevyriausybinėmis organizacijomis. Lenkija žengia pavojingu Viktoro Orbano jau išmintu keliu – bauginimais ir instituciniu susidorojimu grasinant pilietinės visuomenės atstovams. Tokiu būdu artėjama prie to paties valdymo modelio, kokį galima stebėti Putino Rusijoje ar Erdogano Turkijoje.

Kaip Seimo Laikinosio Moterų grupės narė raginu kitas grupės nares ir visus Seimo narius pasmerkti Lenkijoje vykdomą bandymą įbauginti pilietinės visuomenės atstovus ir bandysiu inicijuoti Seimo rezoliuciją šiuo klausimu.

Skaityti straipsnį