MENIU

#išsaugokeurą
Kategorija

1204

Dar vienas žingsnis į protekcionizmo erą: Italija neratifikuos CETA sutarties

#išsaugokeurą

liepos 14, 2018

Italijos vicepremjeras Luigi Di Maio šiandien pareiškė, kad Italija neratifikuos prekybos su Kanada sutarties CETA. Taigi, turiu teisę dar kartą priminti tai, ką sakiau dar balandžio mėnesį.

Naujosios Italijos valdančiosios daugumos, suformuotos iš populistinio, vienu metu centristinio ir liberalaus, „5 žvaigždžių judėjimo“ (Movimento 5 Stelle) ir Šiaurės lygos (Lega), sprendimą lėmė Italijos žemės ūkio interesai.

Nors iš esmės daugeliu atveju CETA susitarimas yra simbolinis, bet jis galėjo paveikti regioniniais ir unikaliais žemės ūkio produktais turtingos Italijos ūkininkus. Jie ėmėsi lobizmo, ir pasinaudoję tuo, jog preliminariai įsigaliojus sutarčiai išaugo jautienos ir kiaulienos eksportas iš Kanados į Europos Sąjungą, įtikino Vyriausybę nepalaikyti CETA sutarties ratifikavimo.
Jei vicepremjero žodžiai taps veiksmais, tai bus dar vienas simbolinis veiksmas, kuris gali siaurinti laisvos prekybos lauką, net nepaisant to, jog jau šiuo metu jau galioja 98 procentai sutarties nuostatų.

Pasaulis keičiasi akyse: demokratija ir lokalumas įveikia konjunktūrą ir globalią prekybą. Vietiniai interesai nugali ir tarptautinę prekybą, ir tarptautines sutartis. Manyčiau, jog vis labiau ryškėjanti tendencija yra ilgalaikė, ir tai lemia po 2008 metų krizės atsigavimo vis dar nejaučiantys rinkėjai, jau pavargę nuo ekonominių globalizacijos pasekmių. Ypač tai akivaizdu Europoje ir JAV.

Kol kas žingsneliai nedideli, bet žaidimo taisyklės jau kinta. Pamažu įžengiame į protekcionizmo amžių.

Apie CETA sutartį ir pagrindines jos problemas rašiau ir anksčiau.

Skaityti straipsnį

Aido Puklevičiaus klausimai apie Prezidento rinkimų kampanijos programą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

liepos 10, 2018

Pokalbis labai patiko. Klausimai buvo įdomūs, akivaizdu, jog pašnekovas puikiai geba rasti diskusinius taškus.

Dėkui jam.

Supermamyčių tikrai labai labai nemėgstu, maisto kokybė ligoninėse, kaip ir Garliavos tvoros, manęs niekada nejaudino, o Jakilaičio žurnalistu nelaikiau, nes jis tėra anų laikų „Tiesos“ lygio žinovas. Apie tai ir kalbame.

Skaityti straipsnį

4227

Artėja „Brexit“ sutarties skelbimo data, bet neišspręstų problemų dar daug

#išsaugokeurą

liepos 6, 2018

Ketvirtadienį (liepos 5 d.) ryte Seime susitikome su ES vyriausiuoju derybininku dėl „Brexit“ Mišeliu Barnjė (Michel Barnier). Jis pademonstravo JK išstojimo sutarties tekstą, kur apie 80 proc. straipsnių jau nudažyti žalia spalva. Tai reiškia, dėl jų sutinka abi pusės. Vis dėlto penktadalis dokumento dar nesuderėtas, nors jau šių metų spalį turi būti pateiktas galutinis išstojimo sutarties tekstas. Kaip žinia, kitų metų kovą Jungtinė Karalystė taps trečiąja šalimi, ir per kelis mėnesius nuo spalio iki kovo sutartis turės būti ratifikuota.
Kol kas numatytas pereinamasis laikotarpis, kuris truktų nuo 2017 metų kovo iki 2020 metų pabaigos.

Derybos vyksta keturiomis pagrindinėmis kryptimis:
1. dėl laisvosios prekybos sutarties (muitų sąjunga, prieiga prie rinkų…);
2. dėl socialinio ekonominio bendradarbiavimo (piliečių judėjimas, socialinės saugos sistemų suderinimas, aviacija);
3. dėl policijos ir teisinio bendradarbiavome kriminalinėse bylose;
4. dėl užsienio, saugumo ir gynybos politikų (dalinimasis informacija, bendradarbiavimas ir konsultacijos, dalyvavimas operacijose, kurias vykdo ES…).

Bendrai imant, išstojimo laikotarpiu turi būti peržiūrėta, suderinta ir suderėta dėl apytikriai apie 750 sutarčių daugybėje sričių.

Lietuvai ypatingai svarbios dvi iš šių sričių – tarpusavio prekybos ir abiejų pusių piliečių padėties ES ir Britanijoje klausimai.

Kalbant apie būsimos prekybos su JK sąlygas, nevalia pamiršti, jog JK yra septinta pagal apimtis Lietuvos eksporto rinka ir prekybos apimtys ganėtinai solidžios: eksportas viršija 930 mln. eurų (3,5 proc. viso Lietuvos eksporto) , o importas – per 937 mln. eurų. Nors kol kas JK išstojimas mūsų šalių prekybinių santykių reikšmingai nekeičia, lietuviškos kilmės dalis eksporte į Britaniją sudaro iki 6 proc. viso lietuviškos kilmės eksporto be mineralinių produktų. Vis dėlto ši rinka svarbi Lietuvos baldų gamintojams, chemijos pramonės ir tekstilę apdirbančioms įmonėms, kurios pateikia apie 60 proc. viso lietuviškos kilmės eksporto, keliaujančio į JK.

Galutinis derybų sutarimas dėl abiejų piliečių teisinės padėties labai aktualus apytikriai 212 tūkst. lietuvių, kurie dabar gyvena, dirba ir studijuoja JK ir britų, gyvenančių Lietuvoje, bendruomenei.

Susitikimo metu M. Barnje konstatavo šiokią tokią pažangą, tačiau kalbėjo ir apie išlikusius ganėtinai rimtus prieštaravimus.
Teigiama tai, kad atrodo pavyko sutarti dėl to, jog Britanija vykdys narystės metais prisiimtus įsipareigojimus, kurių suma apie 60 mlrd. Eurų. Lietuvai tai labai aktualu, kad ir kalbant apie paramą žemės ūkiui, sanglaudos politikai bei Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. O štai keblūs klausimai dėl Airijos sienos ir Sutarties įgyvendinimo bei ginčių sprendimo mechanizmo kol kas atviri.

Susitikimo metu M. Barnje akcentavo išskirtinai ekonominius ir sienos infrastruktūros tarp Airijos ir Šiaurės Airijos momentus. Anksčiau ES pusė tvirtino, kad su Šiaurės Airija susiję klausimai yra tarp problemų, kurios turi būti išspręstos „Brexit“ sutartimi prieš pradedant derybas dėl ES ir Jungtinės Karalystės būsimos prekybos sutarties. Vis dėlto kol kas sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos (kuri po JK išstojimo automatiškai tampa siena su trečiąją šalimi) problema neišspręsta.

Britanija derybose šiuo klausimu bando taikyti dvi taktikas: arba a) nukelti klausimą dėl ateities santykių kuo tolesniam laikotarpiui arba b) naudoti backstop (sportinis terminas, konkrečiu atveju kalbama apie tam tikrą saugumo tinklą, kuris padėtų suminkštinti visas sienos su trečia šalimi galima nemalonias pasekmes, t.y. griežtos patikros, etc.), praplečiant narystės ES naudos taikymą visai JK teritorijai in a charry piccking mode (dar vienas politinio žargono terminas, kai norima pabrėžti, jog konkrečiu atveju taikoma išskirtinė prieiga, ignoruojant analogiškas situacijas).

Mano galva, šiame klausime labai svarbus ir galimas naujos terorizmo bangos klausimas. Mano karta dar puikiai prisimena teroro bangas Šiaurės Airijoje, kurias sustabdė tik 1998 metų balandį per Didįjį penktadienį pasirašytas taikos susitarimas. Po „Brexit“ vėl iš naujo klausiama, kaip dabar būtų laikomasi Didžiojo penktadienio taikos susitarimo, nes jis numato galimybę Šiaurės Airijai susivienyti su Airijos Respublika, jeigu būtų pasirinkta taip padaryti.

Ilgametės vidinės nesantaikos, kaip žinia, visad panašios į tyliai po pelenais rusenančias žarijas, tad man konkrečiai pasidomėjus, ar derybų metu šis momentas, tegul ir netiesiogiai, įvertinamas, M. Barnje diplomatiškai išsisuko, tiesa spausdamas man ranką jau po oficialios dalies, pasakė, jog klausimas, žinoma, svarbus, ir ES ketina ir toliau remti vadinamąjį Taikos paketą Šiaurės Airijoje.

Dabar ES labai laukia taip vadinamos Baltosios knygos (White paper), kur, kaip skelbiama 200 puslapių, JK pareikš savo ES ir JK ateities viziją. Iš jau dabar platinamų dokumentų matome, kad JK ir toliau nori gauti visą ES narystės teikiamą naudą, akcentuodama, jog tai vienodai svarbu tiek jai pačiai, tiek likusioms 27 ES valstybėms narėms.

Tiesa, ES pusėje, kaip liudija diplomatai, stebimąsi, kad ta Knyga pasirodys tik prabėgus dviem metams po referendumo. Nuostabą kelia ir tai, jog JK išstojimo derybininkas Davidas Davisas į Briuselį buvo atvykęs kartą per trejus mėnesius, tad net klausiama, o koks jis apskritai derybininkas. Briuselio žiniasklaida mini ir labai pesimistišką derybų klausimu Europos Komisijos prezidento Žano Klodo Junkerio poziciją.

Susitikimo metu kalbėta ir apie tai, kiek reali neigiama derybų baigtis, jeigu nepavyktų rasti sutarimo. Pasak M. Barnje, rizika dėl cliff edge (jeigu jau šį kartą bandau priminti politinį žargoną, tai tęsiu: šiuo atveju galvoje turimas staigus netikėtas padėties pablogėjimas) išlieka, bet jo nuomone, kai JK įsisąmonins galimą neigiamą poveikį, gerai apmąstys. Jeigu sutartis nebūtų pasirašyta, tai labai neigiamai paveiktų abi puses, tačiau JK tai reikštų tikrą katastrofą. Pridurčiau, ir gal būtent todėl ji turėtų nepamiršti kompromisų kalbos. Tiesa, tokiam blogiausiam scenarijui yra ruošiamasi, ir visos ES valstybės narės jau svarsto, kaip jos elgsis, jeigu sutartis numatytų laiku nebus pasirašyta.

Pagrindinė M. Barnje žinia vakar buvo ta, kad dabar visoms Sąjungos valstybėms svarbu išlaikyti vienybę ir „neskleisti skirtingų žinučių“.

Skaityti straipsnį

3767

Trumpo prekybos karai ir Lietuva

#išsaugokeurą

liepos 4, 2018

Šiandieną delfi.lt publikavo Edgaro Savicko straipsnį apie Donaldo Trumpo prekybos karus. Norėtųsi pateikti keletą savo įžvalgų.

Donaldas Trumpas savo rinkimų kampanijoje daug dėmesio tariamai “nesąžiningoms” prekybos sutartims (tarkime, NAFTA) bei JAV prekybai su Kinijai.

Tokia retorika jis gavo taip vadinamos „rūdžių juostos“ mėlynųjų apykaklių (darbininkų) balsus. Nuo septinto XX amžiaus dešimtmečio gamyboje čia buvo vis mažiau darbo vietų, o ir pati gamyba traukėsi iškeliaudama į visas pasaulio šalis nuo Meksikos iki Kinijos. Tai kėlė ir iki šiol kelia socialinę įtampą, kuri atsispindi JAV rinkimų rezultatuose.

Dabar šias nepalankias tendencijas Trumpas bando perlaužti pasinaudodamas vykdomosios valdžios dispozicijoje esančia priemones – tarifais. Kaip žinia, JAV nuo birželio 1 dienos Europos Sąjungai, Kanadai ir Meksikai įvedė 25 proc. tarifą plienui ir 10 proc. tarifą aliuminiui. Pastaruoju metu Trumpo administracija ne kartą garsiai kalbėjo ir apie tarifus automobiliams iš Europos Sąjungos. Šiuo atveju šiokia tokia grėsmė jau kiltų ir tiems Lietuvos gamintojams, kurie tiekia detales Europos Sąjungos automobilių gamintojams. Jei JAV galutinai žengs šį žingsnį, tikėtina, kad plataus mąsto prekybos karas ir atsakomosios Europos Sąjungos priemonės bus neišvengiamos.

Kodėl D. Trumpas eskaluoja muitų Europos Sąjungoje pagamintiems automobiliams klausimą? Taip, visų pirma savo rinkėjams, jis demonstruoja, jo per rinkimus išgrynintos ekonomikos bėdos pradedamos spręsti. Jį palaiko ir jam talkina pati pramonė ir organizuotas darbo judėjimas, kurie naujoje protekcionistinėje prekybos politikoje įžvelgia ir naujas galimybes sau. Nors šiuos žingsnius galima vertinti, kaip dalinius, t. y. nesprendžiančius visos valstybės ekonomikos bėdų, ir net perdėm savanaudiškus, jie tiesiog paremti kitokia, nei iki šiol vyravo, mąstymo apie prekybą logika.

Vykdydamas savo pažadus rinkėjams, D. Trumpas blaiviai vertina, jog naujoji jo prekybos politika sukurs ir naujas laimėtojų grupes. O jau šie gali padėti laimėti kadencijos vidurio rinkimus lapkritį.

Politinė valia akivaizdi, tačiau klausimas, ar JAV pajėgios iki galo išnaudoti savo prekybinės tarifų ginkluotės užtaisą?

Panaši šalies gamintojų apsaugos praktika JAV istorijoje ne naujiena, tačiau kalbėti apie sėkmės istorijas būtų keblu. Tarkime 2002 metais, iš karto po to, kai panašiomis rinkiminėmis aplinkybėmis tuometinis prezidentas Džordžas W. Bušas įvedė iki 30 proc. tarifus plienui, juos teko atšaukti vos po 21 mėnesio. Ir nors šalininkai garsiai dėstė, jog per tą laiką šalies pramonė atgavo jėgas, restruktūrizavosi ir taip sukūrė 16 tūkst. darbo vietų, vis dėlto oponentai skaičiavo dešimtis tūkstančių prarastų darbo vietų kituose susijusiuose sektoriuose. Nei ekonomiškai, nei politiškai pergalė tikrai nebuvo vienareikšmė.

Kokios galimos grėsmės tyko šios dabar jau Trumpo administracijos protekcionistinės iniciatyvos? Kiek tikėtinai, kad prasidėjus platesnio masto prekybiniam karui, JAV sugebės išlošti?
Negalima pamiršti, jog JAV ekonomika yra išskirtinai didelė, ir, nepaisant jos centrinio vaidmens globaliame ūkyje, vis dėlto ji tuo pat metu yra ir gana uždara ekonomika. Ji turi potencijos atlaikyti net labai rimtus sukrėtimus, ir, nors prekybos karas suvalgytų daug darbo vietų kai kuriuose sektoriuose, ji pajėgi priversti net stambias tarptautines korporacijas taikytis prie muitų įvežtinei produkcijai ir steigti savo gamyklas šalyje.

Ar galime rasti istorinių tokio scenarijaus paralelių? Atsakymas teigiamas.

Pirmasis naftos kainų šokas ir JAV išėjimas iš Bretton Woodso susitarimų, kurie 1973 metais galingai supurtė visą tuometinį išsivysčiusį pasaulį, yra puikus pavyzdys, kaip JAV nutarus, jog veikianti sistema nebeatitinka jos interesų, ji nelinkusi taikytis, o griauna ir kuria naujus saitus. Kad ir ką kalbėtų kritikai, JAV ekonomika, pramonė, finansinė ir politinė sistemos tokią, prisiminus Šumpeterio terminologiją, (kūrybinę) destrukciją atlaikys.

Gerokai kebliau atsakyti į klausimą, ar tokius pokyčius atlaikys kylančios ir trečio pasaulio valstybės ir pati Europos Sąjunga.

Lietuvai prekybos karai yra nenaudingi. Mes esame itin atvira ekonomika labai priklausoma nuo eksporto. Nors jau įvesta JAV muitų politika Lietuvos ekonomiką paliečia labai menkai, tačiau galimi muitai automobiliams, kurių dalys ir komponentai gaminami ir Lietuvoje, jau būtų šioks toks ekonominis šokas. Ypatingai grėsmingai šiame kontekste gali atrodyti neigiama “sinergija” tarp galimo “kieto” Brexito ir tolesnės prekybos karų eskalacijos.

Ką turėtume daryti? Pirmiausiai Lietuva privalo su kitomis atlantinę geopolitinę kryptį Europos Sąjungoje atstovaujančiomis valstybėmis veikti išvien ir ieškoti sprendimų, kurie negriautų pasaulio prekybinės sistemos. Svarbu kalbėtis su JAV, ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir gal būt persvarstyti tarpusavio prekybos politiką.

Nevalia pamiršti ir galimo blogiausio scenarijaus — ekonominės krizės. O jau čia privalu savo norus derinti su nepervertinomis galimybėmis ir valstybės lygiu rengtis duobėtam keliui, kuris gali mūųs tykoti už kiekvieno naujo posūkio.

Skaityti straipsnį

1580

2019 m. Prezidento rinkimų kampanija: Po tamsos ateina aušra

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

birželio 25, 2018

2018 m. vasarą dr. Aušra Maldeikienė pradeda Prezidento rinkimų kampanijos turą per Lietuvą. Kviečiame į kampanijos renginius, kuriais siekiama grąžinti Lietuvai politines diskusijas.

Aušros Maldeikienės 2019 m. Prezidento rinkimų programos 95 tezes rasite kampanijos interneto svetainėje www.ausra2019.lt.

Norite pakviesti Aušrą Maldeikienę į savo miestą, bendruomenę ar savo organizuojamą diskusiją? Rašykite mums el. paštu info@maldeikiene.lt arba susisiekite su rinkimų štabo vadove Alvyda Eigminiene telefonu +37061112002.

Kviečiame prisijungti, savanoriauti, veikti kartu su mumis ir padėti iš esmės reformuoti mūsų valstybę!

Užsiregistruoti savanoriu galite naudodami šią formą.

Daugiau informacijos — kampanijos interneto svetainėje www.ausra2019.lt.

Nuolatos atnaujinamas renginių sąrašas:
Birželio 25 d. 10:00. Vilnius, „Galerija555“, T. Ševčenkos g. 16. Aušros Maldeikienės 2019 m. Prezidento rinkimų programos pristatymas.
Birželio 25 d. 16:00. Kaunas, Jaunųjų Gydytojų Asociacijos Biuras (LSMUL KK Paslaugų centras, priešais valgyklą), Eivenių g. 2. Susitikimas su Medikų sąjūdžio atstovais „Auk plačiau“.
Birželio 25 d. 18:00. Kaunas, Kauno apskrities viešoji biblioteka, 322 auditorija, Radastų g. 2. Susitikimas su Mokytojų sąjūdžio iniciatyvine grupe. Tema: „Ar „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“ yra tik lozungas, o gal pasiekiama realybė? Renginio Facebook nuoroda:.
Birželio 27 d. 17:00. Vilnius, Vilniaus centrinė biblioteka, Žirmūnų g. 6, Konferencijų salė 3 a, Žirmūnų g. 6, Konferencijų salėje 3 a. Susitikimas su Aušra Maldeikiene ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos asmens duomenų apsaugos pareigūnu Aurimu Gadeikiu. Tema: Asmens duomenų apsauga švietimo srityje.
Liepos 7 d. 17.30. Vazgaikiemis, Prienų rajonas, „Harmony park“.Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, „Pokalbiai be politikos“. Pokalbį ves Justinas Jankevičius.
Liepos 11 d. 13:30. Švenčionys, Švenčionių biblioteka, Vilniaus g. 2. Tema: Kodėl mus taip gąsdina augančios kainos?
Liepos 11 d. 17:00. Utena, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio g. 12. Tema: Kodėl taip ilgai laukiame gydytojo pagalbos?
Liepos 16 d. 14:00. Pasvalys, Mariaus Katiliškio viešosios biblioteka, Vytauto Didžiojo a. 7. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?.
Liepos 16 d. 18:00. Šiauliai, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, Aušros al. 62. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti. Renginio Facebook nuoroda
Liepos 18 d. 14:00. Žiežmariai, Žiežmarių kultūros centras, Žaslių g. 6. Tema: Ar kas nors pasikeis, pakeitus mokesčių sistemą?
Liepos 18 d. 18:00. Vievis, Vievio kultūros centras, Bažnyčios g. 4. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?
Liepos 19 d. 17:00. Palanga, Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, Vytauto g. 61. Tema:  Kodėl mus taip gąsdina augančios kainos?
Liepos 25 d. 17:00. Šilutė, Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, Tilžės g. 10. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?
Liepos 26 d. 17:00. Joniškis, Joniškio rajono savivaldybės J. Avyžiaus viešoji biblioteka, Vilniaus g. 3.  Tema: Kiek Lietuvoje reikia pinigų, kad galėtum gyventi oriai?
Liepos 27 d. 17:00. Birštonas, Birštono viešoji biblioteka, S. Dariaus ir S. Girėno g. 12. Tema: Kodėl mus taip gąsdina augančios kainos?
Rugpjūčio 13 d. 14:00. Prienai, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka. Kauno g. 2A. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?.
Rugpjūčio 20 d. 18:00. Panevėžys, Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Beržų g. 50. Tema: Kodėl mums taip nepatinka Seimas ir partijos?
Rugpjūčio 24 d. 16:00. Naujoji Akmenė, Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, V. Kudirkos g. 9. Tema: Kodėl taip ilgai laukiame gydytojo pagalbos?
Rugpjūčio 27 d. 18:00. Elektrėnai, Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka, Draugystės g. 2. Tema: Kodėl mus taip gąsdina augančios kainos?

Skaityti straipsnį

1943

CETA yra nueinančių laikų ženklas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, Be kategorijos

balandžio 24, 2018

Šiandien balsavau prieš įstatymo „Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (IEPS) ratifikavimo“ projektą (populiariai žinomą kaip CETA sutartis), nes vertinu ją, kaip jau prabėgusios epochos ženklą.

Balsavau prieš CETA, kuria bandoma demonstruoti, jog niekas nesikeičia, nors visi,kas turi akis, mato, kaip byra Bretton Woodse sukurta pasaulio laisvos prekybos sistema.

Teoriškai CETA gali sukurti daugiau neapibrėžtumo, o taip pat reikšmingai apriboti savivaldos bei nacionalinių parlamentų politikų galimybes atstovauti savo rinkėjams, nes „teisėti“ stambių korporacijų, kurios žengia į nacionalines rinkas, lūkesčiai iškeliami virš piliečių lūkesčių ir interesų. Panaši dilema yra tikrai labai rimta, ir būtent jos nepaisymas dabar atveda pasaulį į visokius exit‘us.

Puikiai suprantu, kaip dažnai politikai atrodo esantys tik kliuvinys, tačiau noriu paklausti: ar tikrai būtų geriau, kad jūsų problemas spręstų labai gudrūs tarptautinių kompanijų teisininkai tarptautiniuose arbitražo teismuose, kur, neabejoju, bus palaikytas stipresnis verslas, ar tegul ir netobuli šalies politikai? Jeigu savo teises permetame tarptautiniams teismams, tai savo valia atsisakome ir politikos, savivaldos, suverenumo bei galimybės patiems spręsti apie savo pačių likimą.

Balsavau prieš Užsienio reikalų ministerijos stebėtinai neprofesionalų darbą, kai sutarties prieduose saugomi gidai, tačiau nemanoma, jog būtina stabdyti galimą sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.

Abejoju, jog ši sutartis Lietuvai labai reikalinga – tie kas eksportuoja į Kanadą, eksportuos ir toliau; Pasaulio prekybos organizacijos prižiūrimi muitai dabar labai kuklūs ir retai virsta kokia nors reikšminga prekybos kliūtimi.

Jau balsavimo metu buvo graudu klausyti, kai balsuoti už buvome raginami keistoku savęs plakimo stiliumi klausiant, o kaip Lietuva atrodys balsuodama prieš?

Nori nenori kyla klausimas, o kam atrodysime? Tai nedidelei daugiausia Kanados verslo bendruomenės daliai, kuriai ši sutartis buvo naudinga tiesiogiai finansiškai?

Nors panašus argumentas iš principo nerimtas, vis dėlto primenu, kad prisiekdama pažadėjau rūpintis ne verslo ar kokios kitos grupės interesais, o šalies žmonių gerove. Nesu girdėjusi, kad Seimo nario priesaikoje būtų prievolė įtikti kitų šalių asmenų lūkesčiams. Manyčiau, elementarus išdidumas neleidžia klausimų spręsti vadovaujantis patikimo kokiai nors trečiai šaliai logika.
Beje, manau, jog ši sutartis, jau sulaukusi didelio daugelio valstybių pasipriešinimo, vargu, ar bus ratifikuota.

Skaityti straipsnį

2005

Italijos rinkimai: naujausias smūgis politiniam elitui ir biudžeto ribojimo taisyklėms ES

#išsaugokeurą

kovo 5, 2018

Italijoje įvyko rinkimai ir šįsyk politinio elito partijos patyrė pralaimėjimą.

Išankstiniai rezultatai tokie: laimėjo 5 žvaigždžių judėjimas (Movimento 5 Stelle) dabartiniais duomenimis surinkęs (31.62%), centro dešinės koalicija, sudaryta iš Šiaurės Lygos, Berluskonio Forza Italia, fašistinės tradicijos pasekėjai “Italijos broliai” (37.05%) Centro kairės koalicija, kurioje dominavo Matteo Renzi vadovaujama Demokratų partija (23.33%). Tai reiškia, jog politinės krizė Italijoje tęsiasi.

Prieš establišmentą nukreiptas 5 žvaigždžių judėjimas bus stipriausia jėga, koks bebūtų jėgų santykis koalicijoje.

Bendrai imant, 5 žvaigždžių judėjimas kai kuriais bruožais yra panašus į E. Macrono judėjimą En Marche Prancūzijoje laimėjusį rinkimus praeitais metais. Iš principo tai centristinis judėjimas, reaguojantis į sisteminę politinio elito korupciją ir negebėjimą spręsti realių šalies problemų.

Centro dešinės atstovų surinkti balsai rodo stiprią konkurenciją tarp dviejų didelių partijų, Šiaurės Lygos ir Berluskonio, tad nėra aišku, ar tokia koalicija galėtų efektyviai veikti ir sugebėtų įgyvendinti S. Berluskonio svajonę grįžti į valdžią (jo partija pagal balsų skaičių tėra 4 vietoje.)

Centro kairės Demokratų partija rinkimus pralaimėjo (2013 metais surinko 25%, kurie leido jiems tapti netvarios ir nestabilios valdančiosios koalicijos branduoliu), bet tai nėra tokio mąsto pralaimėjimas, kokius socialdemokratinės partijos patyrė Vokietijoje ar Prancūzijoje. Mažesnį pralaimėjimą partija, tikėtina, patyrė gana charizmatiško ir ambicingo Matteo Renzi įtaka.

Kas lėmė tokius rezultatus? Svarbiausia tai, kad Italija iki šiol neiškopia duobės, į kurią įpuolė 2008 metais: valstybės skola milžiniška, politinis establišmentas kaip taisyklė rinkėjų suprantamas kaip korumpuotas, be to, Italija, kaip ir Graikija, atsidūrė pabėgėlių krizės epicentre. Vien 2017 m. į šalį atplaukė 119 tūkstančių pabėgėlių, daugiausiai iš Afrikos ir Vidurio Rytų.

Ekonominis sąstingis taip pat skatina euroskeptiškas nuotaikas, ir bent iš dalies partijų (Šiaurės lygos ir Italijos Brolių) galima tikėtis bandymų organizuoti referendumą dėl Italijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos.

Tiesa, 5 žvaigždžių judėjimas į valdžią atvesiantis labai margą publiką irgi buvo siejamas su euroskeptiškomis nuotaikomis, bet prieš rinkimus šios partijos vadovas Luigi Di Maio sušvelnino savo poziciją, ir teigė, kad sieks persitarti dėl kai kurių ES taisyklių, lygiai taip pat pasikeitė partijos retorika ir dėl buvimo Euro zonoje.

Taisyklės, dėl kurių Italija norės tartis, aiškia deklaruotos Di Maio, kai paklaustas, ką jis norėtų nuveikti ES lygmenyje, jis pasakė, jog “Metas sukurti deficitą, pritraukti investicijų ir iš naujo startuoti Italijos ekonomiką”. Taigi prieš establišmentą nukreiptos nuotaikos Italijos rinkimuose puolė ne Europos Sąjungą kaip tokią, bet tuos biudžeto formavimo apribojimų taisykles, kurios labiausiai nuo krizės nukentėjusioms šalims nesuteikia manevro laisvės.

Tikėtina, kad 5 žvaigždžių judėjimo pergalė ir bandymas ES lygmeniu peržiūrėti šias taisykles sukels didesnį konfliktą, nei iki šiol. Anksčiau panašios retorikos ėmėsi ir M. Renzi, kuris labai aiškiai pasisakė prieš ES konsensusą dėl Italijos bankų gelbėjimo plano.

Italija ir konservatyvios fiskalinės politikos nuostatas palaikančios Vokietija, Nyderlandai ir Suomija surems ragus, ir po D. Britanijos pasitraukimo didesnę įtaką Europos mastu turėsianti Italija gali bandyti keisti bendras fiskalines žaidimo taisykles. Tokiu atveju, ES valstybės turės rinktis – ar švelninti taisykles, ar rizikuoti kad kitame rinkiminiame cikle iš ES rūmo pradės byrėti dar daugiau plytų.

Skaityti straipsnį

1919

Tautos įgalinimo Europos Sąjungos klausimu alternatyvusis pranešimas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 16, 2017

Seimo Europos Reikalų komitetas sudarė darbo grupę dėl Lietuvos pozicijos Europos ateities klausimu, kurioje dalyvavau ir aš. Darbo grupėje buvo pateikti trys pranešimai, kuriuos aš aptariau spaudos konferencijoje Seime. Jų tekstus galite rasti Seimo Europos reikalų komiteto puslapyje.

Toliau pateikiu savo viziją dėl Europos ateities.

Europos Sąjungos problemos kaip atspirties taškas diskusijoms dėl Europos ateities

Europos Sąjunga (toliau — ES) susiduria su daugeliu problemų, kurioms paprastų sprendimų nerasime. Tariamas ar tikras ES institucijų atotrūkis nuo europiečių (vadinamasis demokratijos deficitas) bei kraštutinių dešiniųjų jėgų, siūlančių paprastą ir pražūtingą alternatyvą ir siekiančių sugriauti ES, sugrįžtant į nacionalinių suverenitetų kiautus, populiarumo augimas taip pat nepalengvina jų paieškos. Tačiau, skirtingai, nei J. C. Junckeris, kuris po penkių ES ateities scenarijų arba “baltųjų knygų” pasiūlymo atsitraukė į status quo, manau, kad trauktis nebėra kur. ES turi nusiimti rožinius akinius, nes euroskeptikai ar barbariški kaimyniniai režimai sudaužys ES į šipulius ir nublokš mus į XIX a. įtakos zonų pasaulį, kuriame ne tokios didelės valstybės taps jų energetinio ar politinio šantažo objektais.

Lietuva iki šiol neturi vizijos ir atsakymo į klausimą, ką ji veikia ES. Diskusija apie šią viziją yra labai reikalinga ir savalaikė, nes ES išgyvena egzistencinę krizę. Ši krizė pasireiškia tikėjimu, jog savieigai palikta ES valstybių integracija duos rezultatus ir kad problemos išsispręs savaime.

2017 m. ES charakterizuoja įtampos tarp biurokratijos ir demokratijos. Biurokratija tapo valdančiąja jėga, kuomet turėtų būti tik įrankiu. ES piliečiai nesupranta jų vardu europiniame lygmenyje priimamų sprendimų, kartais dėl labai sudėtingos ES institucinės schemos, kuri po 2008 m. krizės nacionalinių vyriausybių tarpusavio santykius iškėlė virš kitų tarimosi ir derėjimosi formatų.

Valstybės vis dar tebeišlieka svarbiausiomis tarptautinės sistemos veikėjomis. Būtent dėl to ES raida negali būti traktuojama, kaip tam tikra savieigai palikta neišvengiamybė, kadangi ją visų pirma apsprendžia valstybių narių nacionaliniai interesai, kitaip tariant, integracijos procesas priklauso visų pirma nuo laukiamų jo pasekmių valstybėms narėms (jei šios pasiryžo aukoti dalį suvereniteto integracijos vardan, vadinasi, tikėjosi iš to naudos). Būtent nacionaliniais interesais ir valstybių narių nenoru deleguoti suverenitetą viršvalstybinėms institucijoms galima paaiškinti visą eilę integracijos krizių ES raidos istorijoje, nuo vadinamosios tuščios kėdės krizės iki Konstitucijos Europai projekto žlugimo, įskaitant ir patį „Brexit”, ir būtent dėl to sukaupta ES raidos patirtis šiuo metu neleidžia daryti aiškių prielaidų apie tai, kaip ES vystysis per būsimus 60 ar netgi 10 metų.

Siūlomi problemų sprendimai yra netvarūs. Idėjos, kad egzistuojančios ES struktūros sugebės išgyventi ES dezintegracijos krizę (“viskas bus gerai ir viskas bus taip pat”) šalininkai užmiršta, kad istorija kartais mus “ištinka”. Natūrali savaeigė funkcinė arba sektorinė integracija yra įmanoma tik tuo atveju, kai valstybės narės (taigi, ir jų piliečiai) yra tvirtai įsitikinę, jog tolesnė integracija joms apsimoka, tuo tarpu “Brexit” aiškiai parodė, jog taip nėra.

Neoliberalios globalizacijos banga slūgsta pasaulinėms galioms, sukūrusioms egzistuojančią pasaulio tvarką, bandant keisti status quo, jų vyriausybėms pradedant kvestionuoti laisvos prekybos ir daugiašalio bendradarbiavimo formatus. Valstybių suvereniteto grąžinimo šalininkai (vadinkime juos euroskeptikais) stengiasi ignoruoti tai, kad per ES integracijos laikotarpį reikšminga dalis ES ekonomikų suaugo į vientisas rinkas. Jie taip pat stengiasi ignoruoti tai, kad pasitraukimas iš ES, kaip valstybių sąjungos, sumenkina valstybių suverenitetą, kaip galimybę turėti galią ir ja naudotis. Galiausiai, ES kompetencijų sumenkinimas iki laisvos prekybos erdvės tiesiog paskatins tolesnę ES dezintegraciją ir “Brexit” pasikartojimą, kai kiekviena silpniausia ir labiausiai politiškai, socialiai ar ekonomiškai pralaiminti valstybė, remdamasi vien savo nacionaliniais interesais, demokratiniu būdu pasitrauks iš ES.

Tokie mąstymo apie ES ateitį būdai veikiau naudingi biurokratiniam sprendimų priėmimui skirtinguose lygmenyse – europiniame ar nacionaliniame. Taigi, nei vienas iš šių ES problemų sprendimų variantų neduos patenkinamo rezultato, o juo labiau – nebus demokratinis. Dabartinės tarpvyriausybinio lygmens derybos dėl ES ateities yra pernelyg priklausomos nuo rinkiminių ciklų ir veikiausiai neduos tvaraus rezultato. Net ir pasitelkiant labiau technokratinį (neofunkcionalistinį) požiūrį, kuris integraciją visų pirma traktuoja kaip
savaeigį procesą iš sektorinės perspektyvos, kuomet persiliejimo (spillover) efektų dėka integracija vis plečiasi į naujas funkcines sritis ar sektorius, verta pripažinti, kad sektorinė integracija tiek anksčiau, tiek ir dabar ne tik plėtojasi, reaguodama į tam tikrus stimulus, bet ir periodiškai susiduria su tarpvyriausybiškumo diktuojamais iššūkiais. Šie iššūkiai savo ruožtu susiję su valstybių narių nacionaliniais interesais ir preferencijomis, kurios in corpore ir apsprendžia integracijos laipsnį (daugiau arba mažiau federalizmo, skirtingi integracijos greičiai ir pan.) bei pobūdį (integracija pagal sektorius). Taigi, būtina įvertinti, kad ES branduolio valstybės yra linkusios judėti tolesne integracijos kryptimi, o rytinės periferijos valstybės (Višegrado grupė) yra linkusios šią integraciją stabdyti. Tikėtina, kad šis susidūrimas gali reikšti kelių antrosios grupės valstybių pasitraukimą iš ES vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, ir norint prognozuoti ES ateitį bei identifikuoti jos keliamus iššūkius, visų pirma siūlytina atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės ES konsolidacijos vertinimo („viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“), taip pat aiškiai apibrėžti ir įvertinti valstybių narių, o ypač – jų grupių ar koalicijų interesus bei su tolesne ES raida susijusius lūkesčius, ir tik tuomet daryti (nebūtinai Lietuvai palankias, tačiau realistiškas ir objektyvias) išvadas apie tai, su kokiais iššūkiais tiek ES, tiek Lietuva realiai gali susidurti ateityje ir kokios strategijos turi būti pasirinktos šiems iššūkiams įveikti.

Trumpojo laikotarpio sprendimai Europai

Technokratinio požiūrio į Europos ateitį šiuo metu gali nebepakakti. Tokiu atveju politikos grąžinimas į viešąją diskusiją yra pagrindinis kelias visiems europiečiams kolektyviai išeiti iš krizės. Tačiau norint, kad diskusija tarp europiečių būtų prasminga, reikalingi tam tikri trumpojo laikotarpio sprendimai, įgalinsiantys šią diskusiją, pirmiausia
apimantys saugumo ir stabilumo klausimus. Pastarieji metai Europą privertė vėl ir vėl klausti savęs ne tiek ir visų pirma ne tiek kasdienių Sąjungos valstybių interesų derinimų klausimų, kiek vis dažniau stabtelėti ties gilesniais ir platesniais egzistenciniais klausimais.

Kas sieja Europos Sąjungos valstybes ir kas jas skiria? Koks gali būti jos vienijimosi pamatas? Ar užtenka ilgus metus deklaruotų pamatinių taikos ir susivienijusių šalių gerovės siekių, ar būtina „perkrauti“ šias nuostatas ieškant platesnių sutarimo rėmų? Kaip Sąjungos šalys gali atlaikyti tiek aštrėjantį išorinės spaudimą (globalizacija ir pabėgėlių krizė – tai tik du ryškiausi tokio spaudimo veidai), tiek plintančias vidines įtampas („Brexit“as, vadinamojo dešiniojo populizmo iššūkis, eilės, visų pirma, Vyšegrado valstybių atskiro kelio paieškos)?

Nuo pačios įsiliejimo į Europos Sąjungą kelio pradžios, kai narystė Lietuvoje buvo suvokiama kaip sugrįžimas į laikinai prarastą europinę erdvę ir jos moralinių nuostatų susigrąžinimas, ir tarsi savaime buvo vieningai suprantama, kad ši perspektyva per se yra tiek vertinga, kad neturėtų kelti didesnių klausimų.

Praktinis stojimo kelias rėmėsi didesnės, gilesnės integracijos siekiu, neretai atmetant ar atskirai neaptariant galimų tokios integracijos pasekmių Lietuvos žmonėms: siekiant laisvo darbo judėjimo neapmąstyti galimai emigracijos mastai, jų poveikis Lietuvos demografinei struktūrai, tad ir pačiai ateičiai; itin dažnai nugalėdavo ekonominis ar net išimtinai ūkinis integracijos aspektas; deklaraciją, jog europinė parama pasiekė kiekvieną Lietuvos šeimą, deja, sunku pagrįsti augančia šeimų ir regionų atskirtimi.

Įpusėjant antrajam Lietuvos kaip visateisės Europos Sąjungos valstybės dešimtmečiui Lietuva jau privalėtų būti pasirengusi narystę vertinti iš platesnės perspektyvos, matydama tiek savo interesą Europos Sąjungoje, tiek ieškodama savyje intelektualinių ir dvasinių jėgų prisidėti prie paties europinio projekto ateities.

1. ES periferijos stabilizavimas socialinių iššūkių kontekste

ES trumpuoju laikotarpiu reikia sukurti vadinamąjį socialinį ramstį (social pillar). Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis.

Bendros ES rinkos ir valiutos funkcionavimas turėjo savo socialinius kaštus, kuriuos mes stebime, kaip milžinišką darbo migraciją ES viduje, valstybių skolų krizę ir taupymo (valstybės funkcijų vadinamojo optimizavimo) (austerity) politiką. Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) branduolio šalyse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta: nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją. Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis.

Metas pradėti kovoti su viešųjų paslaugų lygio kritimu ir socialine dislokacija bei masine migracija iš periferijos į branduolį. Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis ir galimybėmis, metas ES lygmeniu skatinti tokias darbo formas, kurios leistų susirasti darbą savoje šalyje. Taip pat metas ES mobilizuoti savo investicijų priemones tam, kad stabilizuotume periferiją. Sukūrus kad ir laikinus sprendinius, sušvelninančius vieną pagrindinių ES kamuojančių krizių, galima toliau rimtai kalbėti apie ES ateitį.

2. ES plėtros idėjų revizija reformų laikotarpiu

ES turi permąstyti ir bent laikinai sustabdyti plėtrą į išorę, kol nebus išspręstos jos vidaus problemos. Vertinant konkrečiau, manyčiau, kad šiuo metu nėra aiški ne vien ES plėtros, bet ir pačios ES ateitis. Prieš pradedant diskutuoti dėl tolimesnės ES plėtros, iš pradžių būtina atsakyti į tokius klausimus, kaip ar ES turi plėstis ir ar gali plėstis, ar tos valstybės, į kurias siekiama plėstis, atitinka bent minimaliausius vertybinius, teisės viršenybės, žmogaus teisių ir mažumų teisių apsaugos principus ir pan.

ES plėtros kontekste egzistuoja trys kryptys: Balkanai, Turkija ir Rytų partnerystės šalys.
Vakarų Balkanų kryptis, tikėtina, gali sukelti mažiausiai problemų integruojantis į ES struktūras, jei neatsinaujins tarpetniniai konfliktai. ES šiuo klausimu yra davusi tam tikrų pažadų ir įsipareigojimų, ir ši plėtros kryptis turi būti tęsiama ir užbaigta.

Esama Lietuvos pozicija akivaizdžiai renkasi Rytų partnerystę prieš kitas plėtros kryptis, nes savo laiku prisiėmėme grandiozinių lyderystės regione ambicijų, ir, manyčiau, ne visai pamatuotai manome, kad Ukrainos narystė ES mus išgelbės nuo Rusijos grėsmės. Kita vertus, tokia perspektyva nuolat Lietuvą paverčia „vienos minties” (tikslesnis vadinamojo „vieno klausimo“) valstybe. Blogiausia yra tai, kad, agresyviai stumdama Ukrainos europinę kryptį, Lietuva be jokių intelektualinių, teorinių ir praktinių įrodymų tvirtina, jog, integravus į ES Ukrainą, ji gaus daugiau saugumo nuo Rusijos, o ES gaus rinkas. Susidomėjimas Ukraina ir reali (o ne juodai/balta) jos vidinių problemų analizė baigėsi tą pačią dieną, kai Lietuva nusprendė atstovauti bet kokio pavidalo Ukrainą ES formate.

Nėra aišku, ar, atstovaudama bet kokius interesus, Lietuva nedaro meškos paslaugos ES ir Ukrainos žmonėms. Tiesioginis Lietuvos indėlis į menkai tikėtiną Ukrainos integraciją turėtų remtis rimtais ir nepagražintais ekonomikos, politikos ir kitais tyrimais. Lietuva neišdrįsta savęs paklausti net to, kiek Rusijos ir Ukrainos konflikte yra vietos oligarchų sukeltų įtampų.

Dabartinis Turkijos režimas neleidžia mums net diskutuoti apie greitą jos integraciją į ES. Savo ruožtu Turkija yra viena svarbiausių NATO narių ir tai sukelia papildomų įtampų, apie kurias Lietuvoje bent jau viešai nekalbama.

Užšaldę narystės ES aspiraciją iki ES reformuosis, bus sustabdytos ir ksenofobinės baimės ir bet kokia diskusija apie ES ateitį įgaus prasmingesnę formą, nes bus labiau aišku, apie kokią ES erdvę mes kalbame.

3. ES sienų saugumas ir tarpusavio solidarumas

Lietuva privalo išlaikyti balansą tarp europinės ir euroatlantinės krypties. JAV užsienio politikos prioritetai pastaruoju metu išgyvena koncentravimosi krizę – JAV
tiesioginiai ekonominiai interesai reikalauja sustiprinti dėmesį Rytų ir Pietryčių Azijai. Tuo pat metu agresyvi Rusijos užsienio politika verčia dalį dėmesio skirti Rytų Europai. JAV ne kartą yra viešai išreiškusi nusivylimą didžiųjų Europos valstybių atmestinu požiūriu į gynybos finansavimą. JAV siunčia signalus, kad Europa privalo perimti didesnę dalį savo
gynybos naštos.

Lietuva privalo dalyvauti šioje diskusijoje ir sukurti situaciją, kad ES kuriami investicijų į gynybą resursai papildytų Europos ir Lietuvos saugumą. Taip pat, žinant kad ne
visos ES valstybės yra NATO narės, ES narių įsipareigojimai kolektyviniam saugumui nėra jokia grėsmė NATO vaidmeniui, o veikiau tai yra vienas kitą papildantys veiksniai.

Lietuva turi suprasti, kad ji gyvena Europoje, ir politinis nestabilumas kartu su konfliktais Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra ir ją veikianti bėda. Lietuva privalo stengtis remti visas iniciatyvas, kurios padėtų stabilizuotų padėtį šiuose regionuose. Lietuva turi stengtis pabėgėlių krizę ir masinę migraciją iš Afrikos žemyno suprasti kaip politikos (tame tarpe ir ES vykdomos Bendros žemės ūkio politikos) pasekmę, taigi, kaip spręstiną problemą, ir atsisakyti paversti šių problemų sprendimą kultūrinėmis, gyvenimo būdo ar įsitikinimų problemomis.

Lietuva turi prisiimti savo ekonominiams ir finansiniams ištekliams adekvatų pabėgėlių krizės sprendimo indėlį ir jį vykdyti, suprasdama, kad Lietuvai ES problemos turi
būti pačios Lietuvos problemos. Tik taip mes galime tikėtis solidarumo, kai jo prireiks mums.

Lietuva ES lygmeniu turi stengtis, kad ES taptų stabilizuojančia jėga, skatinančia tvarų socialinį bei ekonominį vystymąsi ir žmogaus teisių bei teisinės valstybės instituto plėtrą. ES, remdamasi šiomis nuostatomis, turi plėsti investicijas į Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų valstybių programas, taip skatindama politinį, ekonominį ir socialinį stabilumą. ES taip pat privalo peržiūrėti savo prekybos politiką, kuri kartais užkerta kelią šių valstybių tvariam vystymuisi. Bet kokia ES parama turi būti siejama su ES puoselėjamų vertybių laikymųsi.

Vidutinio ir ilgojo laikotarpio sprendimai Europai

Europinėse institucijose vyraujantis technokratinis požiūris ilgainiui pradėjo kelti demokratijos deficito ES problemą. Šis požiūris neretai dominuoja ir keliant klausimus dėl ES ateities bei diskutuojant apie ES ateities scenarijus. Tačiau, egzistuojant visai eilei problemų, o ypač ilguoju laikotarpiu, technokratinio požiūrio, kuris iš principo remiasi prielaidomis apie savaeigę europinių institucijų funkcionavimu paremtą tolesnę ES integraciją, nebepakanka. “Brexit”, smarkiai radikalėjančios valstybių narių politinės konsteliacijos ir vis didėjantis piliečių nusivylimas ES projektu skatina naujai pažvelgti į kylančius iššūkius, dėmesio centrą nuo egzistuojančių sprendimų priėmimo formatų perkeliant link platesnio dalyvavimo, visuomenės įgalinimo ir demokratijos stiprinimo įvairiuose lygmenyse.

Konkrečiau problemą galima apibrėžti kaip vis didėjantį atotrūkį tarp biurokratijos ir demokratijos, biurokratijai jau nebeesant demokratijos įtvirtinimo priemone, o galiausiai tampant savaiminiu tikslu. Sprendimų priėmimo prerogatyva vis labiau tolsta nuo pilietinės visuomenės, biurokratijai monopolizuojant šią svarbią funkciją.

Egzistuojant tokiai situacijai, europinėms institucijoms prarandant piliečių pasitikėjimą, bet kokių (trumpojo, vidutinio ar ilgojo laikotarpio) problemų sprendimai tampa komplikuoti, nes jie paprasčiausiai stokoja legitimumo. Šiai situacijai pakeisti būtina ieškoti būdų, kad valstybių narių piliečių balsas būtų išgirstas, ieškoti naujų diskusijų ir sprendimų priėmimo formatų ir visuomenės įgalinimo formų

4. Demokratinio sprendimų priėmimo formatų įtvirtinimas ES lygmeniu

„Brexit” krizės akivaizdoje visų pirma derėtų šnekėti ne apie tolimesnę sektorinę integraciją su visomis iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis (konsolidacija, funkcinė plėtra, konvergencija ir pan.), o visų pirma apie vertikalią integraciją arba kitaip – ES institucijų ir valstybių narių kompetencijų pasiskirstymą bei galių santykį, federalizmo/tarpvyriausybiškumo laipsnį ir santykius tarp pačių valstybių narių. Būtent dėl šių klausimų kyla daugiausia nesutarimų tarp valstybių narių, būtent šios problemos riboja jų konsolidaciją (kuri vyksta tik tol, kol valstybės narės ją suvokia esant joms naudingą) ir būtent šie klausimai yra keliami aukščiausiu lygiu, diskutuojant dėl ES ateities.

Jokie ES ateities vertinimai ir prognozės nėra įmanomos, jeigu į ES žvelgiama tik kaip į visumą ar duotybę, atmetant nacionalinius valstybių narių interesus, jų preferencijas integracijos turinio ir apimties, galių pasiskirstymo, koalicijų ir kitus aspektus. Kita vertus, diskutuojant apie šiuos klausimus, būtina atsižvelgti į valstybių narių vidaus specifiką, visų pirma akcentuojant demokratinius procesus ir piliečių dalyvavimą politinių sprendimų priėmimo procesuose.

Dabartinėje ES institucinėje sąrangoje tolesnė integracija būtų žalinga, kadangi tos integracijos formos nekontroliuotų europiečių valia. Todėl metas grįžti į pradžią ir atgaivinti ES Konstitucijos idėją, tačiau šį kartą diskusiją apie ją paversti demokratine visų europiečių rinktų atstovų diskusija dėl ES ateities, ES galių ir kompetencijų, sprendimų priėmimo formos, santykio tarp nacionalinių valstybių ir europinių institucijų. Metas leisti europiečiams savo likimą spręsti kartu — metas demokratijai Europoje.

Iki šiol visi bandymai sukurti Konstituciją buvo bevaisiai – valstybės narės ir jų vyriausybės, pasiekę susitarimus su didžiosiomis Europos partijomis, atsimušdavo į populiarų ir masinį pasipriešinimą šalyse, kuriose šis ankstesnis dokumentas tapo demokratinių diskusijų objektu.

Metas europiečiams kartu rinkti savo atstovus į konstitucinį susirinkimą, kuriame būtų atstovaujamos visos įmanomos nuomonės apie Europos ateitį. Šiems atstovams derantis ir ginčijantis, turint įvairiausias, net ir labai skeptiškas ES atžvilgiu nuomones, konstitucinis dokumentas veikiausiai nebūtų toks, kokio norėtų visi, tačiau toks, kokiam pritartų dauguma europiečių.

Visgi Europos Konstitucija galėtų pasitarnauti kuriant ES ateitį, apibrėždama ES ir valstybių narių suverenitetų ir kompetencijų santykį, ES ateityje vykdomas funkcijas bei tai, kas būtų paliekama valstybių narių kompetencijai. Šis demokratiškai parengtas dokumentas, turintis daugumos europiečių pritarimą, būtų tvirtinamas referendumais valstybėse narėse ir tokiu demokratiniu būdu būtų galima surasti sutarimą dėl Europos ateities Tai būtų pirmasis žingsnis grąžinant (o iš tiesų – pirmą kartą sukuriant) tiesioginį demokratinį legitimumą Europos projektui.

Skaityti straipsnį

2550

Idėja diasporai: diasporos Lietuviams skirtos Seimo narių vietos

#išsaugokeurą

lapkričio 6, 2017

Londone vykusioje diskusijoje išsakiau vieną beveik spontanišką pasiūlymą, kuris galimai padėtų sprėsti Lietuvių diasporos interesų išklausymo problemą, galimai net labiau nei dviguba pilietybė.

Gal verta pasvarstyti, kad didžiausios lietuvių migracijos sulaukiančiose šalyse – D. Britanijoje, Airijoje, kitose ES valstybėse, galėtų rinkti savo atstovus į Seimą? Jie galėtų veikti tarytum Europarlamento nariai – į balsavimus vyktų, dalyvautų komitetuose, ir tuo pat metu dirbtų diasporos bendruomenėse.

Emigrantų išvykusių iš Lietuvos po Nepriklausomybės atgavimo yra gerokai per pusę milijono, ir jie veikiausiai migravę ilgam. Gal suteikę jiems didesnį ir efektyvesnį atstovavimą Seime ir skirdami būtent jų interesams atstovausiantį Seimo narį/narius mes daugiau sulauksime jų grįžtančių?

Dabartinė tvarka kai emigrantai stebuklingu būdu tampa Vilniaus Naujamiesčio apygardos rinkėjais daro meškos paslaugą tiek Vilniaus Naujamiesčio vienmandatei apygardai tiek ir diasporos interesams.

Tad kaip manote – ar tai padėtų sukurti sąlygas norintiems grįžti, o likusiems – palaikyti ryšį su Tėvyne?

Skaityti straipsnį

8055

Dvylika Seimo narių pradeda kampaniją , kuri veda į Lietuvos išstojimą iš Europos Sąjungos

#išsaugokeurą

spalio 10, 2017

Seime atsirado žmonės, kurie pateikė rezoliuciją, kurią vertinu kaip prasidedančios Lietuvos išstojimo iš ES kampanijos pradžią.

Vis dėlto aš KATEGORIŠKAI su jais nesutinku.

Seimo nariai Petras Gražulis, Zbignev Jedinskij, Povilas Urbšys, Artūras Skardžius, Stasys Jakeliūnas, Juozas Imbrasas, Algimantas Dumbrava, Raimundas Martinėlis, Petras Nevulis, Rita Tamašunienė, Vanda Kravčionok ir Arūnas Gumuliauskas užregistravo rezoliuciją „Dėl Lenkijos Respublikoje vykdomų sėkmingų reformų“.

Rezoliucijos tekste, ją pasirašę Seimo nariai sveikina “sėkmingai įvykdytas šeimos stiprinimo reformas ir vykdomą politiką Lenkijos Respublikoje;” mato “būtinybę palaikyti sėkmingas reformas ir svarstydami jas pritaikyti Lietuvoje”.

Ką reiškia tos „sėkmingos“ lenkiškos reformos praktiškai? Tai teismų sistemos nepriklausomybės sužlugdymas, nevyriausybinių organizacijų persekiojimas dėl jų viešai išreiškiamos pilietinės pozicijos [rašiau penktadienį] bei bendrų Europos Sąjungos įsipareigojimų dėl pabėgėlių priėmimo nesilaikymas.

Tokiu būdu demonstruojama itin ciniška pozicija: man duokit, o aš nieko niekam neskolingas.

Kokias mintis išties generuoja tas „seiminis“ dvyliktukas?

Jie norėtų, kad milijardinę ES valstybių paramą gaunanti Lietuva, kai jos paprašo solidarizuotis su Pietų Europos valstybėms (visų pirma Graikija ir Italija, o dabar ir Ispanija) su pasipūtusio vergo (taip taip, vergas yra tas, kuris visada ima, ir niekada nenori duoti) arogancija padėti atsisako; jų šūkis, „tegul kiti vieni dorojasi su vienai atskirai valstybei sunkiai įveikiamomis užduotimis“.

Labai ciniška ir tai, kad tame sąraše ne viena pavardė politiko, kuris sakosi esąs katalikas, bet atmeta įsipareigojimą žmogiškumui ir siūlo pavaryti nuo Lietuvos durų ir tuos, kurie išties bėga nuo karo ir persekiojimo.

Šiame „paramos Lenkijai“ pakete galima prisiminti ir stiprėjančius Lenkijos valdančiųjų užmojus užgrobti nacionalinį transliuotoją ir beprasidedantį kišimąsi į spaudos laisvę.

Manau, kad rezoliucijos autoriai turi teisę skelbti savo nuomonę, netgi nepriklausomai nuo to, ar jie patys suvokia, kurlink veda jų pasiūlymas. Ir tikrai nemanau, kad kiekviena nuomonė, kuria kvestionuojamas tas ar kitas ES sprendimas, yra inicijuojamas kokiame nors Kremliuje.

Vis dėlto kartoju: griežtai pasisakau prieš šios rezoliucijos intenciją, nes matau ją tik kaip bandymą laužyti Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio įsipareigojimus, teismų sistemos nepriklausomybę bei bandymą importuoti ne tik abejotinus Lenkijos valdančiųjų, bet ir V. Putino, V. Orbano ir R.T. Erdogano metodus į Lietuvą.

Manau, kad Lietuva privalo palaikyti ES poziciją Lenkijos atžvilgiu ir jos sutartyse apibrėžtas teisines bendrabūvio normas.

Skaityti straipsnį