MENIU

#išsaugokeurą
Kategorija

997

Tautos įgalinimo Europos Sąjungos klausimu alternatyvusis pranešimas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 16, 2017

Seimo Europos Reikalų komitetas sudarė darbo grupę dėl Lietuvos pozicijos Europos ateities klausimu, kurioje dalyvavau ir aš. Darbo grupėje buvo pateikti trys pranešimai, kuriuos aš aptariau spaudos konferencijoje Seime. Jų tekstus galite rasti Seimo Europos reikalų komiteto puslapyje.

Toliau pateikiu savo viziją dėl Europos ateities.

Europos Sąjungos problemos kaip atspirties taškas diskusijoms dėl Europos ateities

Europos Sąjunga (toliau — ES) susiduria su daugeliu problemų, kurioms paprastų sprendimų nerasime. Tariamas ar tikras ES institucijų atotrūkis nuo europiečių (vadinamasis demokratijos deficitas) bei kraštutinių dešiniųjų jėgų, siūlančių paprastą ir pražūtingą alternatyvą ir siekiančių sugriauti ES, sugrįžtant į nacionalinių suverenitetų kiautus, populiarumo augimas taip pat nepalengvina jų paieškos. Tačiau, skirtingai, nei J. C. Junckeris, kuris po penkių ES ateities scenarijų arba “baltųjų knygų” pasiūlymo atsitraukė į status quo, manau, kad trauktis nebėra kur. ES turi nusiimti rožinius akinius, nes euroskeptikai ar barbariški kaimyniniai režimai sudaužys ES į šipulius ir nublokš mus į XIX a. įtakos zonų pasaulį, kuriame ne tokios didelės valstybės taps jų energetinio ar politinio šantažo objektais.

Lietuva iki šiol neturi vizijos ir atsakymo į klausimą, ką ji veikia ES. Diskusija apie šią viziją yra labai reikalinga ir savalaikė, nes ES išgyvena egzistencinę krizę. Ši krizė pasireiškia tikėjimu, jog savieigai palikta ES valstybių integracija duos rezultatus ir kad problemos išsispręs savaime.

2017 m. ES charakterizuoja įtampos tarp biurokratijos ir demokratijos. Biurokratija tapo valdančiąja jėga, kuomet turėtų būti tik įrankiu. ES piliečiai nesupranta jų vardu europiniame lygmenyje priimamų sprendimų, kartais dėl labai sudėtingos ES institucinės schemos, kuri po 2008 m. krizės nacionalinių vyriausybių tarpusavio santykius iškėlė virš kitų tarimosi ir derėjimosi formatų.

Valstybės vis dar tebeišlieka svarbiausiomis tarptautinės sistemos veikėjomis. Būtent dėl to ES raida negali būti traktuojama, kaip tam tikra savieigai palikta neišvengiamybė, kadangi ją visų pirma apsprendžia valstybių narių nacionaliniai interesai, kitaip tariant, integracijos procesas priklauso visų pirma nuo laukiamų jo pasekmių valstybėms narėms (jei šios pasiryžo aukoti dalį suvereniteto integracijos vardan, vadinasi, tikėjosi iš to naudos). Būtent nacionaliniais interesais ir valstybių narių nenoru deleguoti suverenitetą viršvalstybinėms institucijoms galima paaiškinti visą eilę integracijos krizių ES raidos istorijoje, nuo vadinamosios tuščios kėdės krizės iki Konstitucijos Europai projekto žlugimo, įskaitant ir patį „Brexit”, ir būtent dėl to sukaupta ES raidos patirtis šiuo metu neleidžia daryti aiškių prielaidų apie tai, kaip ES vystysis per būsimus 60 ar netgi 10 metų.

Siūlomi problemų sprendimai yra netvarūs. Idėjos, kad egzistuojančios ES struktūros sugebės išgyventi ES dezintegracijos krizę (“viskas bus gerai ir viskas bus taip pat”) šalininkai užmiršta, kad istorija kartais mus “ištinka”. Natūrali savaeigė funkcinė arba sektorinė integracija yra įmanoma tik tuo atveju, kai valstybės narės (taigi, ir jų piliečiai) yra tvirtai įsitikinę, jog tolesnė integracija joms apsimoka, tuo tarpu “Brexit” aiškiai parodė, jog taip nėra.

Neoliberalios globalizacijos banga slūgsta pasaulinėms galioms, sukūrusioms egzistuojančią pasaulio tvarką, bandant keisti status quo, jų vyriausybėms pradedant kvestionuoti laisvos prekybos ir daugiašalio bendradarbiavimo formatus. Valstybių suvereniteto grąžinimo šalininkai (vadinkime juos euroskeptikais) stengiasi ignoruoti tai, kad per ES integracijos laikotarpį reikšminga dalis ES ekonomikų suaugo į vientisas rinkas. Jie taip pat stengiasi ignoruoti tai, kad pasitraukimas iš ES, kaip valstybių sąjungos, sumenkina valstybių suverenitetą, kaip galimybę turėti galią ir ja naudotis. Galiausiai, ES kompetencijų sumenkinimas iki laisvos prekybos erdvės tiesiog paskatins tolesnę ES dezintegraciją ir “Brexit” pasikartojimą, kai kiekviena silpniausia ir labiausiai politiškai, socialiai ar ekonomiškai pralaiminti valstybė, remdamasi vien savo nacionaliniais interesais, demokratiniu būdu pasitrauks iš ES.

Tokie mąstymo apie ES ateitį būdai veikiau naudingi biurokratiniam sprendimų priėmimui skirtinguose lygmenyse – europiniame ar nacionaliniame. Taigi, nei vienas iš šių ES problemų sprendimų variantų neduos patenkinamo rezultato, o juo labiau – nebus demokratinis. Dabartinės tarpvyriausybinio lygmens derybos dėl ES ateities yra pernelyg priklausomos nuo rinkiminių ciklų ir veikiausiai neduos tvaraus rezultato. Net ir pasitelkiant labiau technokratinį (neofunkcionalistinį) požiūrį, kuris integraciją visų pirma traktuoja kaip
savaeigį procesą iš sektorinės perspektyvos, kuomet persiliejimo (spillover) efektų dėka integracija vis plečiasi į naujas funkcines sritis ar sektorius, verta pripažinti, kad sektorinė integracija tiek anksčiau, tiek ir dabar ne tik plėtojasi, reaguodama į tam tikrus stimulus, bet ir periodiškai susiduria su tarpvyriausybiškumo diktuojamais iššūkiais. Šie iššūkiai savo ruožtu susiję su valstybių narių nacionaliniais interesais ir preferencijomis, kurios in corpore ir apsprendžia integracijos laipsnį (daugiau arba mažiau federalizmo, skirtingi integracijos greičiai ir pan.) bei pobūdį (integracija pagal sektorius). Taigi, būtina įvertinti, kad ES branduolio valstybės yra linkusios judėti tolesne integracijos kryptimi, o rytinės periferijos valstybės (Višegrado grupė) yra linkusios šią integraciją stabdyti. Tikėtina, kad šis susidūrimas gali reikšti kelių antrosios grupės valstybių pasitraukimą iš ES vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, ir norint prognozuoti ES ateitį bei identifikuoti jos keliamus iššūkius, visų pirma siūlytina atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės ES konsolidacijos vertinimo („viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“), taip pat aiškiai apibrėžti ir įvertinti valstybių narių, o ypač – jų grupių ar koalicijų interesus bei su tolesne ES raida susijusius lūkesčius, ir tik tuomet daryti (nebūtinai Lietuvai palankias, tačiau realistiškas ir objektyvias) išvadas apie tai, su kokiais iššūkiais tiek ES, tiek Lietuva realiai gali susidurti ateityje ir kokios strategijos turi būti pasirinktos šiems iššūkiams įveikti.

Trumpojo laikotarpio sprendimai Europai

Technokratinio požiūrio į Europos ateitį šiuo metu gali nebepakakti. Tokiu atveju politikos grąžinimas į viešąją diskusiją yra pagrindinis kelias visiems europiečiams kolektyviai išeiti iš krizės. Tačiau norint, kad diskusija tarp europiečių būtų prasminga, reikalingi tam tikri trumpojo laikotarpio sprendimai, įgalinsiantys šią diskusiją, pirmiausia
apimantys saugumo ir stabilumo klausimus. Pastarieji metai Europą privertė vėl ir vėl klausti savęs ne tiek ir visų pirma ne tiek kasdienių Sąjungos valstybių interesų derinimų klausimų, kiek vis dažniau stabtelėti ties gilesniais ir platesniais egzistenciniais klausimais.

Kas sieja Europos Sąjungos valstybes ir kas jas skiria? Koks gali būti jos vienijimosi pamatas? Ar užtenka ilgus metus deklaruotų pamatinių taikos ir susivienijusių šalių gerovės siekių, ar būtina „perkrauti“ šias nuostatas ieškant platesnių sutarimo rėmų? Kaip Sąjungos šalys gali atlaikyti tiek aštrėjantį išorinės spaudimą (globalizacija ir pabėgėlių krizė – tai tik du ryškiausi tokio spaudimo veidai), tiek plintančias vidines įtampas („Brexit“as, vadinamojo dešiniojo populizmo iššūkis, eilės, visų pirma, Vyšegrado valstybių atskiro kelio paieškos)?

Nuo pačios įsiliejimo į Europos Sąjungą kelio pradžios, kai narystė Lietuvoje buvo suvokiama kaip sugrįžimas į laikinai prarastą europinę erdvę ir jos moralinių nuostatų susigrąžinimas, ir tarsi savaime buvo vieningai suprantama, kad ši perspektyva per se yra tiek vertinga, kad neturėtų kelti didesnių klausimų.

Praktinis stojimo kelias rėmėsi didesnės, gilesnės integracijos siekiu, neretai atmetant ar atskirai neaptariant galimų tokios integracijos pasekmių Lietuvos žmonėms: siekiant laisvo darbo judėjimo neapmąstyti galimai emigracijos mastai, jų poveikis Lietuvos demografinei struktūrai, tad ir pačiai ateičiai; itin dažnai nugalėdavo ekonominis ar net išimtinai ūkinis integracijos aspektas; deklaraciją, jog europinė parama pasiekė kiekvieną Lietuvos šeimą, deja, sunku pagrįsti augančia šeimų ir regionų atskirtimi.

Įpusėjant antrajam Lietuvos kaip visateisės Europos Sąjungos valstybės dešimtmečiui Lietuva jau privalėtų būti pasirengusi narystę vertinti iš platesnės perspektyvos, matydama tiek savo interesą Europos Sąjungoje, tiek ieškodama savyje intelektualinių ir dvasinių jėgų prisidėti prie paties europinio projekto ateities.

1. ES periferijos stabilizavimas socialinių iššūkių kontekste

ES trumpuoju laikotarpiu reikia sukurti vadinamąjį socialinį ramstį (social pillar). Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis.

Bendros ES rinkos ir valiutos funkcionavimas turėjo savo socialinius kaštus, kuriuos mes stebime, kaip milžinišką darbo migraciją ES viduje, valstybių skolų krizę ir taupymo (valstybės funkcijų vadinamojo optimizavimo) (austerity) politiką. Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) branduolio šalyse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta: nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją. Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis.

Metas pradėti kovoti su viešųjų paslaugų lygio kritimu ir socialine dislokacija bei masine migracija iš periferijos į branduolį. Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis ir galimybėmis, metas ES lygmeniu skatinti tokias darbo formas, kurios leistų susirasti darbą savoje šalyje. Taip pat metas ES mobilizuoti savo investicijų priemones tam, kad stabilizuotume periferiją. Sukūrus kad ir laikinus sprendinius, sušvelninančius vieną pagrindinių ES kamuojančių krizių, galima toliau rimtai kalbėti apie ES ateitį.

2. ES plėtros idėjų revizija reformų laikotarpiu

ES turi permąstyti ir bent laikinai sustabdyti plėtrą į išorę, kol nebus išspręstos jos vidaus problemos. Vertinant konkrečiau, manyčiau, kad šiuo metu nėra aiški ne vien ES plėtros, bet ir pačios ES ateitis. Prieš pradedant diskutuoti dėl tolimesnės ES plėtros, iš pradžių būtina atsakyti į tokius klausimus, kaip ar ES turi plėstis ir ar gali plėstis, ar tos valstybės, į kurias siekiama plėstis, atitinka bent minimaliausius vertybinius, teisės viršenybės, žmogaus teisių ir mažumų teisių apsaugos principus ir pan.

ES plėtros kontekste egzistuoja trys kryptys: Balkanai, Turkija ir Rytų partnerystės šalys.
Vakarų Balkanų kryptis, tikėtina, gali sukelti mažiausiai problemų integruojantis į ES struktūras, jei neatsinaujins tarpetniniai konfliktai. ES šiuo klausimu yra davusi tam tikrų pažadų ir įsipareigojimų, ir ši plėtros kryptis turi būti tęsiama ir užbaigta.

Esama Lietuvos pozicija akivaizdžiai renkasi Rytų partnerystę prieš kitas plėtros kryptis, nes savo laiku prisiėmėme grandiozinių lyderystės regione ambicijų, ir, manyčiau, ne visai pamatuotai manome, kad Ukrainos narystė ES mus išgelbės nuo Rusijos grėsmės. Kita vertus, tokia perspektyva nuolat Lietuvą paverčia „vienos minties” (tikslesnis vadinamojo „vieno klausimo“) valstybe. Blogiausia yra tai, kad, agresyviai stumdama Ukrainos europinę kryptį, Lietuva be jokių intelektualinių, teorinių ir praktinių įrodymų tvirtina, jog, integravus į ES Ukrainą, ji gaus daugiau saugumo nuo Rusijos, o ES gaus rinkas. Susidomėjimas Ukraina ir reali (o ne juodai/balta) jos vidinių problemų analizė baigėsi tą pačią dieną, kai Lietuva nusprendė atstovauti bet kokio pavidalo Ukrainą ES formate.

Nėra aišku, ar, atstovaudama bet kokius interesus, Lietuva nedaro meškos paslaugos ES ir Ukrainos žmonėms. Tiesioginis Lietuvos indėlis į menkai tikėtiną Ukrainos integraciją turėtų remtis rimtais ir nepagražintais ekonomikos, politikos ir kitais tyrimais. Lietuva neišdrįsta savęs paklausti net to, kiek Rusijos ir Ukrainos konflikte yra vietos oligarchų sukeltų įtampų.

Dabartinis Turkijos režimas neleidžia mums net diskutuoti apie greitą jos integraciją į ES. Savo ruožtu Turkija yra viena svarbiausių NATO narių ir tai sukelia papildomų įtampų, apie kurias Lietuvoje bent jau viešai nekalbama.

Užšaldę narystės ES aspiraciją iki ES reformuosis, bus sustabdytos ir ksenofobinės baimės ir bet kokia diskusija apie ES ateitį įgaus prasmingesnę formą, nes bus labiau aišku, apie kokią ES erdvę mes kalbame.

3. ES sienų saugumas ir tarpusavio solidarumas

Lietuva privalo išlaikyti balansą tarp europinės ir euroatlantinės krypties. JAV užsienio politikos prioritetai pastaruoju metu išgyvena koncentravimosi krizę – JAV
tiesioginiai ekonominiai interesai reikalauja sustiprinti dėmesį Rytų ir Pietryčių Azijai. Tuo pat metu agresyvi Rusijos užsienio politika verčia dalį dėmesio skirti Rytų Europai. JAV ne kartą yra viešai išreiškusi nusivylimą didžiųjų Europos valstybių atmestinu požiūriu į gynybos finansavimą. JAV siunčia signalus, kad Europa privalo perimti didesnę dalį savo
gynybos naštos.

Lietuva privalo dalyvauti šioje diskusijoje ir sukurti situaciją, kad ES kuriami investicijų į gynybą resursai papildytų Europos ir Lietuvos saugumą. Taip pat, žinant kad ne
visos ES valstybės yra NATO narės, ES narių įsipareigojimai kolektyviniam saugumui nėra jokia grėsmė NATO vaidmeniui, o veikiau tai yra vienas kitą papildantys veiksniai.

Lietuva turi suprasti, kad ji gyvena Europoje, ir politinis nestabilumas kartu su konfliktais Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra ir ją veikianti bėda. Lietuva privalo stengtis remti visas iniciatyvas, kurios padėtų stabilizuotų padėtį šiuose regionuose. Lietuva turi stengtis pabėgėlių krizę ir masinę migraciją iš Afrikos žemyno suprasti kaip politikos (tame tarpe ir ES vykdomos Bendros žemės ūkio politikos) pasekmę, taigi, kaip spręstiną problemą, ir atsisakyti paversti šių problemų sprendimą kultūrinėmis, gyvenimo būdo ar įsitikinimų problemomis.

Lietuva turi prisiimti savo ekonominiams ir finansiniams ištekliams adekvatų pabėgėlių krizės sprendimo indėlį ir jį vykdyti, suprasdama, kad Lietuvai ES problemos turi
būti pačios Lietuvos problemos. Tik taip mes galime tikėtis solidarumo, kai jo prireiks mums.

Lietuva ES lygmeniu turi stengtis, kad ES taptų stabilizuojančia jėga, skatinančia tvarų socialinį bei ekonominį vystymąsi ir žmogaus teisių bei teisinės valstybės instituto plėtrą. ES, remdamasi šiomis nuostatomis, turi plėsti investicijas į Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų valstybių programas, taip skatindama politinį, ekonominį ir socialinį stabilumą. ES taip pat privalo peržiūrėti savo prekybos politiką, kuri kartais užkerta kelią šių valstybių tvariam vystymuisi. Bet kokia ES parama turi būti siejama su ES puoselėjamų vertybių laikymųsi.

Vidutinio ir ilgojo laikotarpio sprendimai Europai

Europinėse institucijose vyraujantis technokratinis požiūris ilgainiui pradėjo kelti demokratijos deficito ES problemą. Šis požiūris neretai dominuoja ir keliant klausimus dėl ES ateities bei diskutuojant apie ES ateities scenarijus. Tačiau, egzistuojant visai eilei problemų, o ypač ilguoju laikotarpiu, technokratinio požiūrio, kuris iš principo remiasi prielaidomis apie savaeigę europinių institucijų funkcionavimu paremtą tolesnę ES integraciją, nebepakanka. “Brexit”, smarkiai radikalėjančios valstybių narių politinės konsteliacijos ir vis didėjantis piliečių nusivylimas ES projektu skatina naujai pažvelgti į kylančius iššūkius, dėmesio centrą nuo egzistuojančių sprendimų priėmimo formatų perkeliant link platesnio dalyvavimo, visuomenės įgalinimo ir demokratijos stiprinimo įvairiuose lygmenyse.

Konkrečiau problemą galima apibrėžti kaip vis didėjantį atotrūkį tarp biurokratijos ir demokratijos, biurokratijai jau nebeesant demokratijos įtvirtinimo priemone, o galiausiai tampant savaiminiu tikslu. Sprendimų priėmimo prerogatyva vis labiau tolsta nuo pilietinės visuomenės, biurokratijai monopolizuojant šią svarbią funkciją.

Egzistuojant tokiai situacijai, europinėms institucijoms prarandant piliečių pasitikėjimą, bet kokių (trumpojo, vidutinio ar ilgojo laikotarpio) problemų sprendimai tampa komplikuoti, nes jie paprasčiausiai stokoja legitimumo. Šiai situacijai pakeisti būtina ieškoti būdų, kad valstybių narių piliečių balsas būtų išgirstas, ieškoti naujų diskusijų ir sprendimų priėmimo formatų ir visuomenės įgalinimo formų

4. Demokratinio sprendimų priėmimo formatų įtvirtinimas ES lygmeniu

„Brexit” krizės akivaizdoje visų pirma derėtų šnekėti ne apie tolimesnę sektorinę integraciją su visomis iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis (konsolidacija, funkcinė plėtra, konvergencija ir pan.), o visų pirma apie vertikalią integraciją arba kitaip – ES institucijų ir valstybių narių kompetencijų pasiskirstymą bei galių santykį, federalizmo/tarpvyriausybiškumo laipsnį ir santykius tarp pačių valstybių narių. Būtent dėl šių klausimų kyla daugiausia nesutarimų tarp valstybių narių, būtent šios problemos riboja jų konsolidaciją (kuri vyksta tik tol, kol valstybės narės ją suvokia esant joms naudingą) ir būtent šie klausimai yra keliami aukščiausiu lygiu, diskutuojant dėl ES ateities.

Jokie ES ateities vertinimai ir prognozės nėra įmanomos, jeigu į ES žvelgiama tik kaip į visumą ar duotybę, atmetant nacionalinius valstybių narių interesus, jų preferencijas integracijos turinio ir apimties, galių pasiskirstymo, koalicijų ir kitus aspektus. Kita vertus, diskutuojant apie šiuos klausimus, būtina atsižvelgti į valstybių narių vidaus specifiką, visų pirma akcentuojant demokratinius procesus ir piliečių dalyvavimą politinių sprendimų priėmimo procesuose.

Dabartinėje ES institucinėje sąrangoje tolesnė integracija būtų žalinga, kadangi tos integracijos formos nekontroliuotų europiečių valia. Todėl metas grįžti į pradžią ir atgaivinti ES Konstitucijos idėją, tačiau šį kartą diskusiją apie ją paversti demokratine visų europiečių rinktų atstovų diskusija dėl ES ateities, ES galių ir kompetencijų, sprendimų priėmimo formos, santykio tarp nacionalinių valstybių ir europinių institucijų. Metas leisti europiečiams savo likimą spręsti kartu — metas demokratijai Europoje.

Iki šiol visi bandymai sukurti Konstituciją buvo bevaisiai – valstybės narės ir jų vyriausybės, pasiekę susitarimus su didžiosiomis Europos partijomis, atsimušdavo į populiarų ir masinį pasipriešinimą šalyse, kuriose šis ankstesnis dokumentas tapo demokratinių diskusijų objektu.

Metas europiečiams kartu rinkti savo atstovus į konstitucinį susirinkimą, kuriame būtų atstovaujamos visos įmanomos nuomonės apie Europos ateitį. Šiems atstovams derantis ir ginčijantis, turint įvairiausias, net ir labai skeptiškas ES atžvilgiu nuomones, konstitucinis dokumentas veikiausiai nebūtų toks, kokio norėtų visi, tačiau toks, kokiam pritartų dauguma europiečių.

Visgi Europos Konstitucija galėtų pasitarnauti kuriant ES ateitį, apibrėždama ES ir valstybių narių suverenitetų ir kompetencijų santykį, ES ateityje vykdomas funkcijas bei tai, kas būtų paliekama valstybių narių kompetencijai. Šis demokratiškai parengtas dokumentas, turintis daugumos europiečių pritarimą, būtų tvirtinamas referendumais valstybėse narėse ir tokiu demokratiniu būdu būtų galima surasti sutarimą dėl Europos ateities Tai būtų pirmasis žingsnis grąžinant (o iš tiesų – pirmą kartą sukuriant) tiesioginį demokratinį legitimumą Europos projektui.

Skaityti straipsnį

1107

Idėja diasporai: diasporos Lietuviams skirtos Seimo narių vietos

#išsaugokeurą

lapkričio 6, 2017

Londone vykusioje diskusijoje išsakiau vieną beveik spontanišką pasiūlymą, kuris galimai padėtų sprėsti Lietuvių diasporos interesų išklausymo problemą, galimai net labiau nei dviguba pilietybė.

Gal verta pasvarstyti, kad didžiausios lietuvių migracijos sulaukiančiose šalyse – D. Britanijoje, Airijoje, kitose ES valstybėse, galėtų rinkti savo atstovus į Seimą? Jie galėtų veikti tarytum Europarlamento nariai – į balsavimus vyktų, dalyvautų komitetuose, ir tuo pat metu dirbtų diasporos bendruomenėse.

Emigrantų išvykusių iš Lietuvos po Nepriklausomybės atgavimo yra gerokai per pusę milijono, ir jie veikiausiai migravę ilgam. Gal suteikę jiems didesnį ir efektyvesnį atstovavimą Seime ir skirdami būtent jų interesams atstovausiantį Seimo narį/narius mes daugiau sulauksime jų grįžtančių?

Dabartinė tvarka kai emigrantai stebuklingu būdu tampa Vilniaus Naujamiesčio apygardos rinkėjais daro meškos paslaugą tiek Vilniaus Naujamiesčio vienmandatei apygardai tiek ir diasporos interesams.

Tad kaip manote – ar tai padėtų sukurti sąlygas norintiems grįžti, o likusiems – palaikyti ryšį su Tėvyne?

Skaityti straipsnį

5869

Dvylika Seimo narių pradeda kampaniją , kuri veda į Lietuvos išstojimą iš Europos Sąjungos

#išsaugokeurą

spalio 10, 2017

Seime atsirado žmonės, kurie pateikė rezoliuciją, kurią vertinu kaip prasidedančios Lietuvos išstojimo iš ES kampanijos pradžią.

Vis dėlto aš KATEGORIŠKAI su jais nesutinku.

Seimo nariai Petras Gražulis, Zbignev Jedinskij, Povilas Urbšys, Artūras Skardžius, Stasys Jakeliūnas, Juozas Imbrasas, Algimantas Dumbrava, Raimundas Martinėlis, Petras Nevulis, Rita Tamašunienė, Vanda Kravčionok ir Arūnas Gumuliauskas užregistravo rezoliuciją „Dėl Lenkijos Respublikoje vykdomų sėkmingų reformų“.

Rezoliucijos tekste, ją pasirašę Seimo nariai sveikina “sėkmingai įvykdytas šeimos stiprinimo reformas ir vykdomą politiką Lenkijos Respublikoje;” mato “būtinybę palaikyti sėkmingas reformas ir svarstydami jas pritaikyti Lietuvoje”.

Ką reiškia tos „sėkmingos“ lenkiškos reformos praktiškai? Tai teismų sistemos nepriklausomybės sužlugdymas, nevyriausybinių organizacijų persekiojimas dėl jų viešai išreiškiamos pilietinės pozicijos [rašiau penktadienį] bei bendrų Europos Sąjungos įsipareigojimų dėl pabėgėlių priėmimo nesilaikymas.

Tokiu būdu demonstruojama itin ciniška pozicija: man duokit, o aš nieko niekam neskolingas.

Kokias mintis išties generuoja tas „seiminis“ dvyliktukas?

Jie norėtų, kad milijardinę ES valstybių paramą gaunanti Lietuva, kai jos paprašo solidarizuotis su Pietų Europos valstybėms (visų pirma Graikija ir Italija, o dabar ir Ispanija) su pasipūtusio vergo (taip taip, vergas yra tas, kuris visada ima, ir niekada nenori duoti) arogancija padėti atsisako; jų šūkis, „tegul kiti vieni dorojasi su vienai atskirai valstybei sunkiai įveikiamomis užduotimis“.

Labai ciniška ir tai, kad tame sąraše ne viena pavardė politiko, kuris sakosi esąs katalikas, bet atmeta įsipareigojimą žmogiškumui ir siūlo pavaryti nuo Lietuvos durų ir tuos, kurie išties bėga nuo karo ir persekiojimo.

Šiame „paramos Lenkijai“ pakete galima prisiminti ir stiprėjančius Lenkijos valdančiųjų užmojus užgrobti nacionalinį transliuotoją ir beprasidedantį kišimąsi į spaudos laisvę.

Manau, kad rezoliucijos autoriai turi teisę skelbti savo nuomonę, netgi nepriklausomai nuo to, ar jie patys suvokia, kurlink veda jų pasiūlymas. Ir tikrai nemanau, kad kiekviena nuomonė, kuria kvestionuojamas tas ar kitas ES sprendimas, yra inicijuojamas kokiame nors Kremliuje.

Vis dėlto kartoju: griežtai pasisakau prieš šios rezoliucijos intenciją, nes matau ją tik kaip bandymą laužyti Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio įsipareigojimus, teismų sistemos nepriklausomybę bei bandymą importuoti ne tik abejotinus Lenkijos valdančiųjų, bet ir V. Putino, V. Orbano ir R.T. Erdogano metodus į Lietuvą.

Manau, kad Lietuva privalo palaikyti ES poziciją Lenkijos atžvilgiu ir jos sutartyse apibrėžtas teisines bendrabūvio normas.

Skaityti straipsnį

1445

Kur link Lietuvą kreipia Junkerio Europos burės?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

rugsėjo 13, 2017

Neprabėgus pusmečiui, turime jau 6-tąjį Europos ateities scenarijų, kurį šiandien savo Europos Sąjungos padėties apžvalgos kalboje išdėstė Europos komisijos pirmininkas.

Pats Junkeris tiki, kad vėjas pučia į Europos bures ir tereikia gerai jas valdyti, kad (sėkmės?) uostas būtų ranka pasiekiamas.

Jei tas uostas – jungtinė, demokratinė ir vieninga Europa, tai EK priminko galva, jis nebetoli:  jau dabar Komisija  pasiekė 80 proc. visų darbo pradžioje numatytų tikslų, o iki 2018 planai bus įvykdyti, Europos ekonomika pagaliau sugrįžta į ikikrizinį lygį.

Tokia kalbos santrauka. Toks jos leitmotyvas. Bet atverkime Europos Komisijos vado minčių kraitelę plačiau ir panarstykime jos turinį.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

Shutterstock.com nuotrauka

552

Interviu Žinių Radijo laidoje „Ačiū, kad pakvietėte“

#išsaugokeurą

gegužės 22, 2017

Pirmadienio pietų interviu Žinių Radijuje laidoje rasite čia

Skaityti straipsnį

671

Prieštaringa ES ateities vizija

#išsaugokeurą

kovo 22, 2017

Kovo viduryje Prezidentės spaudos tarnyba išplatino trumpą pranešimą apie šalies vadovės susitikimą su jos pasirinktais Europos ir Užsienio komitetų nariais. Po susitikimo visuomenė buvo informuota, kad šalies vadovė mato, jog Europa dabar patiria eilę iššūkių, o nusistovėjusi geopolitinė tvarka kinta, tad „esminis Lietuvos uždavinys – tinkamai pasinaudoti nauja dinamika savo valstybės ir jos žmonių interesų gynimui”.
Tiesa, deklaravusi, kad Bendrijai „pokyčiai šiandien yra būtini“, Prezidentė tuoj pat aiškiai apibrėžė ir tai, kad visi pokyčiai, jos nuomone, turi būti daromi esamų ES sutarčių rėmuose. Pasak D. Grybauskaitės, „Lisabonos sutartis numato daug instrumentų, kaip stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą [ir] (T)odėl būtina juos tinkamai išnaudoti“. Kokie konkrečiai instrumentai turimi galvoje ir kodėl jie neveikia dabar, paaiškinta nebuvo.
Pabrėždama, kas „esminis Lietuvos interesas ES ateities kontekste — Europos projekto išsaugojimas ir tęstinumas“, panašią poziciją savo dokumentuose deklaruoja ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerija. „Šiuo metu ne laikas radikaliems sprendimams, nes jie gali suskaldyti ES, sukelti konfrontaciją tarp valstybių narių“, — aiškina savo pažymoje Seimo nariams Užsienio reikalų ministerija. Ir priduria, jog būtina išsaugoti ES vienybę, tad dabar esą netinkamas laikas Bendrijos sutarčių keitimui ar peržiūrėjimui, tiesiog „būtina išnaudoti jau turimus ES instrumentus, pilnai įgyvendinti jau priimtus sprendimus“.
Ir šiuo atveju nutylima, kokie konkrečiai instrumentai turimi galvoje, kodėl jie neveikia ir kas turi būti padaryta, kad jie imtų veikti.
Viešai tiek Prezidentės, tiek Užsienio ministerijos deklaruojamas strateginis Lietuvos interesas „efektyviai veikti ES integraciniame branduolyje“ tokiu būdu pakimba ore: galima, žinoma, aklai tikėti, kad nieko nekeičiant pokyčiai stebukliniu būdu aplankys kiekvieną ES valstybių gyventojų šeimą, o Lietuva taps naujųjų Europos laikų pranašu. Vis dėlto labiau panašu į tai, kad ir šiuo atveju Lietuvos vadovai, kaip įprasta jau daugiau nei porą dešimtmečių, nutylėdami problemas, tiesiog atstums šalies žmones nuo jų kasdienių problemų sprendimo, o vėliau lakstys po mažai ką reiškiančius vakarėlius, kur mokys būti pilietiškais.
Nutylint detales, vengiant atviros diskusijos su visuomene, vidiniai oficialios Lietuvos pozicijos prieštaravimai tik dar labiau bado akis, o nuo savo šalies ateities kūrimo proceso pastumti žmonės renkasi vidinės ir išorinės emigracijos kelią.
Tai, jog esama labai rimtų prieštarų, aiškiai demonstruoja net valdančiosios partijos atstovo Europos Parlamente Broniaus Ropės pozicija, kuriam Europos Komisijos siūlomi Europos ateities scenarijai „paliko slogų įspūdį“, o pozicija, „tęsti tai, kas pradėta“, kaip ir dar dvi kitos, „neturėtų būti svarstomi iš viso“.

Suskilusi Europa

Kovo 1-ąją vos po keleto dienų paminėjus Mastrichto sutarties 25-metį ir artėjant Romos sutarties 60-mečiui Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą dėl Europos ateities. Artimiausiais mėnesiais plačiam ES valstybių gyventojų aptarimui bus paskelbti dar 5 papildomi dokumentai apie socialinius klausimus, ekonominę ir pinigų sąjungą, ES finansų ateitį, Bendrijos atsakus į globalizacijos iššūkius bei gynybos klausimus.
Bendra Europa gimė ir plėtojosi kaip gyvas dalykas, kuris plėsdamasis bandė ieškoti naujų sąveikos formų, taip vėl ir vėl ieškodamas jungčių, kurios padėtų saugoti taikos ir bendros erdvės idėją bei kūną. Vis dėlto pastaroji 2008 metais ištikusi finansų krizė, vėliau peraugusi į ekonomikos krizę ir šiuo metu pasiekusi politinės krizės fazę, kirto skaudų smūgį.
Didžioji Recesija pasiglemžė daugybės šeimų pajamas ir saugumą, pakenkė Bendrijos verslui. Tai savo ruožtu išjudino Bendrijos bankininkystės pamatus, ir Sąjungos finansų sistemos įtampos pasirodė, kaip Graikijos, o vėliau ir kitų eurozonos valstybių skolų krizė.
To negana: Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir okupavus Krymą, vėliau prasiveržus kariniams konfliktams Donbase, kur prorusiški sukilėliai, remiami reguliariųjų Rusijos federacijos karinių dalinių, bandė laužyti po Sovietų Sąjungos griuvimo susiformavusią trapią Rytų Europos saugumo architektūrą, labai sustiprėjo geopolitinė įtampa.
Pilietinis karas Sirijoje, neramumai Šiaurės Afrikoje inspiravo pabėgėlių krizę, ir taip savotiška forma buvo pasikėsinta ir į pietines Europos Bendrijos sienas.
Galiausiai Europos vienybės idėjai smogė Brexitas, ją skaldo bent kol kas sunkiai suvaldomi JAV prezidento rinkimų padariniai.
Tai, kas ilgai vadinta „normali padėtis“ išnyko (ir, deja, kol kas neaiškumai tik gilėja), pasaulis paniro į dabar jau postindustrinį XX a. 4 dešimtmečio įvykių atkartojimą su savo dabarties Adolfais (kurie nešioja Vladimirų vardus) ir naujais Benitais (šiuos feisbuko amžiuje vadiname Rečepais).
Kas nutiko, kad Europos Sąjungos ateitis atrodo labiausiai miglota nuo pat jos susikūrimo? Kokią ateitį mums (konkrečiai bandysiu kalbėti apie Lietuvą) siūlo Europos Komisijos pateikti penki galimi planai Europos Sąjungos ateičiai?

Kaip čia atsidūrėme?

ES ištakų galima ieškoti tiek Renesanso idėjose apie visuotinę taiką, tiek XIX-XX a. mąstytojų galvose, bet ES kaip reiškinys buvo sukurta konfliktuojant ir ginčijantis apie du esminius klausimus: pirma, ką daryti, kad tokie reiškiniai, kaip nacistinė Vokietija Europoje nebepasikartotų, ir, antra, kokiu būdu atstatyti Antrojo pasaulio karo nuniokotą Europą, kad vakarinėje geležinės uždangos pusėje į valdžią neateitų komunistai.
Nors keršto pritvinkusi Prancūzija troško deindustrializuoti Vokietiją, taip paverčiant ją Trečiojo pasaulio valstybe, JAV rėmė ekonominę integraciją ir skyrė milžiniškas lėšas Europos atstatymui.
Naujoje JAV inspiruotoje ekonominio saugumo architektūroje būtent Vakarų Vokietija tapo ekonominiu centru ir priešpiliu tuo atveju, jei įvyktų tuo metu galimu laikytas karinis konfliktas su Sovietų Sąjunga. Tad neatsitikinai sunkioji pramonė – plieno gamyba ir kasybos pramonė, tiesiogiai susijusios su kariniais bei gynybiniais poreikiais – ir tapo pirmuoju būsimos Sąjungos sutarimo objektu.
Sovietinio bloko griūtis bei rytinė Europos Sąjungos plėtra (ir ką besakytume, tai buvo akivaizdu daugeliui ekspertų bei mąstytojų) neišvengiamai turėjo pagimdyti institucinę krizę. Kodėl? Prieštara slypėjo tame, kad pagrindinis ir svarbiausias klausimas, kokia bus Europos Sąjunga — valstybių sąjunga, federacija, konfederacija ar viena supervalstybė, nebuvo aiškiai suformuluotas, nekalbant jau apie galimų atsakymų paiešką.
Europos Sąjungos ištakose galioja nebylus susitarimas, kad Vokietija gamins ir, kamuojama kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo, politinės Europos Sąjungos kūrimą patikės Prancūzijai.
Teoriškai, jeigu problema nebūtų nutylėta prieš 15-17 metų, tai galiausia būtų pasirinktas vienoks ar kitoks scenarijus ir dabar spręstume kitus klausimus. Deja, atsitiko taip, kad M. Thatcher ir R. Reagano valdymo metu pasėti finansų krizės daigai galiausiai subrendo tada, kai jau nebebuvo įmanoma nuslėpti institucinės maišalynės, tad visos krizės smogė vienu metu.
Vietoje to, kad projektuotų tolesnės skirtingų valstybių integracijos kelius, Europos Sąjungos architektai buvo priversti ramstyti bendrosios valiutos pamatus, bandyti įtikinėti valstybes nares, kad jos privalo pagelbėti pabėgėlių krizės siaubiamoms valstybėms ir/ar stabdyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Nė viena čia paminėta problema nesulaukė vieningo vertinimo ir nė vienos jų sprendimo negalima pavadinti išties sėkmingu.
Dėl nesubalansuoto bendros valiutos veikimo, neveikiant automatiniams stabilizatoriams pietinės Europos Sąjungos valstybės pateko į valstybių skolų krizę.
Vokietijoje savo ruožtu atlyginimų augimas stagnuoja jau porą dešimtmečių, o prie 270 mlrd. eurų artėjantis užsienio prekybos perviršis lemia investicijų stygių bei kursto konfliktus tiek su JAV, tiek pačioje Europos Sąjungoje.
Esama Vokietijos užsienio prekybos padėtis pažeidžia Mastrichto kriterijus ir Vokietija metų metais dėl to perspėjama, tačiau ji į tai nereaguoja. Kad ir kiek Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble ir Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi aiškintų, kad Vokietijos prekybos perviršis demonstruoja stiprius šios šalies ekonomikos pagrindus bei jos kompanijų konkurencingumą, oponentai vis tiek kalbės apie tai, jog pasinaudodama pernelyg nuvertintu euru Vokietija nesąžiningai susikuria sau palankesnes prekybos sąlygas JAV bei kitų valstybių atžvilgiu.
Nepadės net įrodinėjimai, kad ne Vokietija, o nepriklausomas Europos centrinis bankas nustato žemas palūkanas ir taip „atpigina“ eurą, nes ne kas kitas, o Vokietijos lyderiai priešinasi didesniam skolinimuisi, kuris leistų šiai šaliai daugiau investuoti ir taip augintų importą: kol vokiečiai investuoja daug mažiau, nei sutaupo, jų prekybos partneriai vis tiek nenurims.
Bėda ir ta, kad solidi struktūrinė parama, skirta rytiniam ES kraštui, irgi nepasiekė savo galutinio tikslo. Pseudokeinsistinis pinigų mėtymas iš sraigtasparnių, nors ir pagražino šios Europos dalies miestų ir miestelių aikštes, bet tikrai jų ekonomikų pavidalo nepriartino prie senųjų narių, o veikiau subtiliai korumpavo rytinio flango politinius lyderius: pastarieji, ieškodami savo draugeliams naujų lesyklėlių, kūrė vis labiau impozantiškus projektus, už kuriuos, jų nuomone, privalo sumokėti daugiausia vokiečių ir prancūzų mokesčių mokėtojai.
Blogiausia tai, kad pinigų ir išteklių srautai iš Europos Sąjungos centro į pietinę ar rytinę periferijas, kurie buvo vadinami „solidarumu“, tik pakirto pasitikėjimą tikruoju solidarumu.
Jau paskutiniais metais vieną skaudžiausių smūgių Sąjungai sudavė laisvo darbo jėgos judėjimo privilegija, tiksliau, darbo migracija Sąjungos ribose pagal Europos Sąjungos taisykles. Pirmąjį įnašą už šią teisę — prarastą Didžiąją Britaniją — Europos Sąjunga jau sumokėjo. Kodėl pirmoji auka buvo Britanija, paaiškinti nesudėtinga: masinė migracija geografiškai ypatingai skaudžiai palietė tas pačias vietoves, kurios prieš tris dešimtmečius įgyvendinant M. Thatcher politines idėjas jau buvo tapusios savotiškomis postindustrinėmis dykvietėmis. Dabar vietinius gyventojus iš darbo rinkos dar kartą išstūmė išeiviai iš Rytų Europos, sutinkantys tenkintis menkesniais atlygiais ir mažesnėmis socialinėmis garantijomis.
Už šį, kaip ir bet kuris kitą, „nuvarymą“ nuo žemės (ar darbo) bei naujų migrantų srautų sukūrimą, teko brangiai mokėti. Galima net pirštu bakstelėti į Tony Blairą, kuris prieš 15 metų pasirinko liberaliausią imigracijos modelį, tačiau dabar jau nieko nebepakeisi: nuskriaustieji atsisuko prieš silpniausiuosius.
Europos Sąjungą kamuoja giluminės, drįstu tvirtinti, egzistencinės bėdos, tad tik visiškai aklas arba tokiu norintis būti žmogus gali nematyti, jog tikinčių, kad integracija nepavyko ir kainavo pernelyg daug, skaičius auga. Ar tokiu atveju beatodairiškas realybės neigimas yra naudingas Lietuvai ir jos žmonėms? Nemanau.

Europos kryžkelė

Europos Komisijos Baltoji knyga dėl Europos ateities persmelkta jausmo, kad be reikšmingų pamatinių Sąjungos sutarčių pasikeitimų Europos Sąjunga neišgyvens. Tiesa, visi penki pateikiami Sąjungos (dez)integracijos scenarijai remiasi prielaida, kad Sąjunga išliks ir apjungs 27 valstybes, kurioms teks pasirinkti arba (1) esamos darbotvarkės tąsą, arba (2) integracijos apribojimą tik bendra rinka, arba (3) kelių greičių integraciją, arba (4) efektyvesnę integraciją, tačiau siauresniame klausimų rate, arba (5) Europos federaciją.
Pirmasis scenarijus — „Esamos darbotvarkės tąsa”— primena mokslinės fantastikos kūrinėlį. Naivu tikėtis, kad Sąjungą palikus vienai iš trijų didžiausių bloko ekonomikų, artėjant, akivaizdu, aršioms pasitraukimo deryboms ir galimam atskirų ES šalių bandymui išsiderėti palankesnes tolesnio bendradarbiavimo su Britanija sąlygas, galima užsimerkti ir nematyti, kas vyksta. Iš karto po Romos sutarties šešiasdešimtmečio minėjimo, jau kovo 29 dieną prasidėsiančios Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės skyrybos bus ilgos ir skausmingos; blaiviai mąstant sunku patikėti, kad pavyks be didesnių nuostolių buhalteriškai perskirstyti turimus išteklius, įmokas/išmokas, įsipareigojimus bei pareigas. Kita vertus, esamos darbotvarkės tąsa reikštų ir neatsakingą problemų perkėlimą į ateitį, ir toliau realiai nesprendžiamas pietinių valstybių skolų problemas, ir ekonomikos ir investicijų tolesnę stagnaciją bei žaliosios energetikos klausimų įšaldymą. Lietuvai toks modelis, nors iš pirmo žvilgsnio atrodantis bent jau patogus, irgi nežada nieko gero: neišspręstų problemų našta anksčiau ar vėliau ypatingai skaudžiai paliestų silpnesnes ir/ar vėliau prisijungusias nares.
Antrasis scenarijus „Tik bendroji rinka“, tuo pačiu metu ir pirmasis iš įmanomų, — tai Europos Sąjungos veikimo ap(si)ribojimas vien tik bendru ekonominiu veikimu. Tikėtina, kad koncentruojantis ties europinio lygmens verslo reguliavimo mažinimu ir nekuriant kompensacinių mechanizmų, valstybės, kurios nebesugeba palaikyti aukšto konkurencinio tempo, nutartų grįžti prie nuosavos valiutos ir nuosavo reguliavimo, o Sąjunga palaipsniui ir iš lėto dezintegruotųsi. Galima manyti, kad žengus šiuo keliu pradžioje atskiltų pietinis ES flangas — Graikija; dėl palankesnių žaidimo taisyklių, kurios leistų esant reikalui devalvuoti lirą, iš euro zonos pasitrauktų Italija; dėl nuolatinio nepasitenkinimo, jog narystė duoda pernelyg menką bendrąją naudą, aštrėtų įtampa dalyje Vyšegrado valstybių.
Lietuvai toks variantas labai pavojingas jau vien todėl, kad apsiribojus vien ekonomine sfera, šalies saugumo — ekonominio, karinio ar energetinio garantijos itin sumenktų. Tikėtina, kad būtų sustabdytas laisvas darbo jėgos judėjimas Sąjungos ribose ir atsitraukta nuo bandymų reguliuoti konfliktus savo kaimynystėje. Tai gerokai sumenkintų Lietuvos geopolitinį saugumą, o santykius reguliuojant dvišalėmis sutartimis, mažesnis Lietuvos svoris kenktų tiek Lietuvos verslui, tiek čia dirbantiems žmonėms.
Labai tikėtina, kad pasirinkus šį scenarijų jau po dešimtmečio Europos Sąjunga degraduotų iki tarpvalstybinėmis sutartimis tarpusavio santykius reguliuojančių didžiųjų valstybių, kurios galbūt veiktų kartu su savo satelitais (Lietuvai tikėtina Vokietijos satelito vieta) erdvė.
Trečiasis scenarijus — dviejų (o gal net daugelio) greičių Europa „Kas norės, nuveiks daugiau” — turi savotiško žavesio: pirma, žiūrint plačiau, tai jau dabar yra realybė; antra, toks variantas valstybėms, kurioms patraukli gilesnė integracija, suteiktų galimybę nebetempti iš paskos valstybių, kurios nenori skubėti. Vis dėlto šis žavesys blanksta iš karto, kai tik savęs paklausiame, o kuriame ano skirtingų greičių traukinio vagone atsidurs Lietuva?
Nors Lietuva, priešingai Vyšegrado blokui, neturi rimtesnių klausimų dėl gilesnės integracijos (arba visos galimos gilesnės integracijos problemos Lietuvoje labai slepiamos ir nepatenka į viešųjų diskusijų lauką), tačiau, žinant Lietuvos politinio elito pomėgį gyventi silpnesniųjų sąskaita, aroganciją bei prastą išsilavinimą, labai tikėtina, kad vos tik darbotvarkėje pasirodytų pirmojo vagono gyventojams aktualūs mokestinės sistemos harmonizavimo, „mokesčių rojų“ užkardymo ar aplinkosauginių standartų klausimai, viskas pradėtų strigti ir ne kokia Vokietija ar Prancūzija, o nuosavi vietiniai karaliukai ir ostapai benderiai, vien dėl galimybės nemokėti adekvatesnių mokesčių, Lietuvą iš vagono stumte išstumtų.
Galima prognozuoti, kad aptariamas scenarijus įgautų atskirų valstybių narių darbotvarkės „paketų“ formą, o tai ilgainiui nulemtų reikšmingą atskirų Europos Sąjungos valstybių piliečių teisių nelygybę. Kalbant konkrečiau ir žinant, kad Lietuva blokuoja Europos Sąjungos pastangas užtikrinti vienodą atlygį už tą patį darbą, siekiant sustabdyti „socialinį dempingą“, menkai tikėtina, kad dabartinis valstybės elitas leistų Lietuvai prisiimti įstatymų ir sutarčių paketus, kurie sąžiningiau reguliuotų darbo rinką.
„Dviejų greičių” Europos scenarijaus veiksmingumas abejotinas ne tiek iš principo (priešingai, čia formuluojami principai sąžiningi ir 27 narių Europai suteiktų galimybę sėkmingai gyvuoti toliau), kiek dėl vietinių interesų, kurie, tikėtina, galiausiai nulemtų, kad esminės teigiamos narystės Europos Sąjungoje priežastys – judėjimo laisvė, teisė į teisingą atlygį, socialinis paketas būtų sutraukti tik į bendrą rinką. Visiškai įmanoma, kad, pasirinkusi tokį scenarijų, Europos Sąjunga skiltų ties glaudžiai integruotų ir neintegruotų šalių „lenkimo kampu“, mat per laiką tos valstybės, kurios nepasirinktų pilno europietiškų vertybių paketo, o liktų rinkoje vien dėl ekonominės naudos, keltų vis aštresnes socioekonomines įtampas „pirmojo“ ešelono valstybėse.
Kalbant apie šį, trečiąjį, scenarijų papildomus sunkumus gali sukelti ir sprendimų priėmimo mechanizmas, kuris šiuo atveju gali pasirodyti esąs itin apsunkintas.
Ketvirtasis scenarijus pasakoja apie Europą, kurioje europinių klausimų darbotvarkė gerokai susiaurinta ir jau nebeapima tokių dalykų, kaip tinkamas agurkų ilgis parduotuvėse ar kiaulių gerovė ir jų teisė turėti žaislų, kurie joms padėtų įveikti skaudžią egzistencinę būtinybę laukti paskutiniosios valandos. Šis scenarijus numato mažiau reglamentų, tačiau atskirose srityse siūloma labai gili ir griežta integracija.
Vis dėlto kalbant rimčiau, šis Europos ateities modelis “Kaip nuveikti mažiau, bet efektyviau”, kuris iš esmės suktų Europos Sąjungą konfederacijos link, kai kuriose sutartose srityse sprendimų galias patikėtų Briuseliui, tuo tarpu kitose paliktų daugiau laisvės šalims narėms. Nors vadovaujant Jean-Claude Juncker’iui dabartinė Europos Komisija priėmė sprendimą bendram svarstymui ir reglamentavimui siūlyti tik „didelius“ klausimus, „mažus“ palikdama šalims narėms, tačiau reguliavimo srautas vis dar plaukia.
Ketvirtasis scenarijus, manytina, gali pasirodyti esąs vaisingiausias, nes jis nuosekliai remiasi subsidiarumo principu: šalys narės susitaria dėl konkrečių sričių, sprendimai Europos Sąjungos lygiu kuriuose būtų efektyviausi ir kurtų didžiausią pridėtinę vertę bei stiprintų pasitikėjimą Sąjunga. Konkrečiai būtų realu kalbėti apie bendrąją rinką ir prekybą, bankų priežiūrą, saugumo
garantijas ir sienų valdymą, mokslinius tyrimus, skaitmeninę rinką, gal iš dalies socialinę politiką. Suteikus būtinus instrumentus šiose srityse Europos Sąjunga veiktų sparčiau ir efektyviau, tuo tarpu kitose nesiimtų veiksmų arba jų imtųsi gerokai mažiau.

Pagrindinė šio scenarijaus problema užprogramuota pačioje jo struktūroje: kokios sritys turėtų būti paliktos valstybėms narėms, o kokios taptų platesnės europinės darbotvarkės dalimi? Vertinant ganėtinai skirtingas kultūrines šalių narių tradicijas bandymai susitarti vietoje to, kad spręstų problemas, tik dar labiau pagilintų konfliktus; socialinių teisių ir darbo užmokesčių netolygumai, priešingai nei tikimasi, gali dar labiau paaštrėti, o tai savo ruožtu pagimdys antrines ir/ar tretines Brexito pavidalo krizes.
Vertinant iš lietuviškos perspektyvos, nors aptariamas scenarijus ir leistų suformuoti bendras Europos Sąjungos pozicijas santykiuose su ne trečiosiomis šalimis, tačiau žinant, kad Sąjungos užsienio politikos mediana Rusijos atžvilgiu yra daug nuolankesnė, nei Lietuvos, galutinis rezultatas mus gali nuvilti.
Penktasis gilesnės integracijos scenarijus „Kaip nuveikti daug daugiau bendromis jėgomis” iš esmės yra federacijos modelis, kai Bendrija gautų tiesiogiai surenkamą biudžetą bei apsiimtų platesnius įgaliojimus. Migracijos klausimams spręsti, tikėtina, būtų pasirinktas vystomojo bendradarbiavimo kelias, atsirastų bendros energetikos, skaitmeninių paslaugų ir paslaugų rinkos. Lietuvai šis variantas būtų patrauklus dėl to, jog atsirastų Europos gynybos sąjunga, kuri leistų efektyviau spręsti rytinio ir pietinio flango migracijos ir agresyvių kaimynų problemas. Esminė šio kelio yda, kuri iš esmės panaikina visus galimus teigiamus dalykus, yra legitimumas. Europos Sąjunga jau senai kritikuoja dėl ganėtinai nedemokratinio veikimo, kai nerinkta, o deleguota Europos Komisija kuria direktyvas, kurias rinktas Europos Parlamentas tik patvirtina. Ir nors Europos Parlamento galios per porą pastarųjų kadencijų reikšmingai išaugo, bet siekiant stabilumo ir siaučiant giliai nepasitikėjimo audrai bet koks gilesnės integracijos siekis privalo būti įteisinamas per tiesiogiai piliečiams atskaitingas institucijas, nes prešingu atveju kelionė bus trumpa ir pateks į neišvengiamą akligatvį.
Ši scenarijų mirtinu virusu apkrečia ir bendros fiskalinės sąjungos idėja, kai suformuojama reali viršvalstybinė institucija, prižiūrinti valstybių narių biudžetų atitiktį standartams. Nors vidutiniu laikotarpiu tai sukurtų pagrindą spręsti eilę dabar Europą kamuojančių problemų, tačiau galiausiai iš Sąjungos išsviestų Vyšegrado bloko valstybes arba dalį jų.

Koks kelias palankiausias Lietuvai?

Nors sunku pripažinti, dabartinė krizė graso ir Europos Sąjungai, ir Lietuvai joje: net vien status quo išlaikymas yra praktiškai neįmanomas dalykas, ką beaiškintų optimizmo bacilomis apsikrėtę politikai. Akivaizdu ir tai, kad nė vienas iš siūlomų ateities scenarijų taip pat nėra visiškai tinkamas Lietuvai: vienu atveju neatspindimi nacionaliniai interesai, kitu — scenarijus vargiai ar įmanomas dėl susiformavusio politinio elito nekompetencijos, nejautrumo, interesų grupių poveikio sprendimų priėmimui, korupcijos.
Mano asmeninis pasirinkimas kol kas labiausiai susijęs su ketvirtuoju subsidiarumu paremtu Europos ateities keliu, kuris Lietuvai leistų ir likti aktyviu Europos projekto nariu, ir išlaikyti savo nacionalinius prioritetus.
Vis dėlto vėl ir vėl būtina pri(si)minti, kad norint rasti Lietuvai palankiausią tolesnės Europos Sąjungos raidos scenarijų, visų pirma būtina „susitvarkyti savo kieme“. Tai ir tik tai atvertų kelius į kokybiškai naują Lietuvos interesų įtraukimą į europinę darbotvarkę bei užtikrintų aktyvesnį Lietuvos veikimą europinėje arenoje.
Negalima paneigti, kad atskirose srityse Lietuva jau dabar veikia labai aktyviai. Tai ir grėsmę nacionaliniam saugumui keliančios Astravo atominės elektrinės statybos užkardymas, ir Rytų partnerystės įtraukimas į politinę darbotvarkę, ir įsitraukimas į įvairias koalicijas sprendžiant įvairius bendraeuropinius klausimus.
Vis dėlto norėdama pasiekti, kad būtų pasirinktas Lietuvai patraukliausias europinis scenarijus, Lietuva turėtų būti matoma ir kaip aktyvi europinės politinės darbotvarkės formuotoja (policy shaper), o ne vien jos įgyvendintoja (policy taker). Deja, iki šiol europinėje arenoje Lietuva matoma ir laikoma (užtenka peržvelgti viešosios informacijos šaltinius) iš esmės vieno — Rusijos grėsmės, na gal dar europinės paramos klausimo, dalyve.
Tokiame kontekste itin prieštaringai ir nelogiškai skamba ir interviu LRT radijui išdėstytos Prezidentės mintys, jog apie scenarijus kol kas diskutuoti „beprasmiška“, mat pateiktuose modeliuose trūksta detalių. Tiesa, jau kitu sakiniu D. Grybauskaitė pati save paneigia, aiškindama, kad pasiūlymus vertintų kaip įžangą, „provokaciją (gerąja prasme) pradėti rimtesnes diskusijas apie Europos ateitį“.
Kai šalies vadovės ir jos užsienio politikos vedlės mintys laksto nuo „nieko iš esmės keisti nereikia“ iki „pokyčiai būtini“, nuo „diskutuoti beprasmiška“ iki „įžanga pradėti rimtesnes diskusijas“ apima pamatuotas nerimas, ar žinome, kur einame. Juolab, kad dabar tikrai tas momentas, kai galime atsigręžti ne tik į save, bet ir į visą Europą.

Publikuota Delfi.lt

Skaityti straipsnį

1332

2017 – 03 – 06 arba diena Europos Komisijoje

#ataskaitos, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 7, 2017

Pirma ilga diena Europos Komisijoje: nuo 9.00  iki 21.00, 8 susitikimai ir Kovo 11 minėjimas Lietuvos atstovybėje. Kurios diskusijos buvo įdomiausios ir kodėl?

Mažiau išmanau apie ES saugumo klausimus, kuriuos pristatė komisaras Julian King (bet, kad be ko, tobula britiška tarmė buvo balzamas ausims), transporto problemas (komisarė Violeta Bulc) ar energetikos dalykus (Gerassimos Thomas iš  Energetikos direktorato). Susipažinau ir, manau, palaipsniui turėsiu aiškesnį šių reikalų suvokimą bei Lietuvai aktualius momentus.

Kaip man ypatingai įdomius išskirsčiau du pranešimus: Komunikacijos departamento pranešėjo Jo Vandercappellen‘o įžvalgas apie Junkerio komisijos prioritetus bei Brexito derybininko iš ES pusės Michel Barnier derybų tikslų ir logikos pristatymą.  (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1138

Nežinomų žvėrių medžioklė darnos giriose

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

gruodžio 13, 2016

Šiandien naują savo šalies Vyriausybę palydime medžioti Lietuvos ateities. Deja, net po to, kai kelis kart sąžiningai perskaičiau Vyriausybės programą, negaliu pasakyti, ką konkrečiai darnos giriose persekios šitos moterys ir šitie vyrai.

Iki rinkimų Valstiečių ir žaliųjų programose ir kalbose vyravo du žodžiai – pokyčiai ir darna. Dabar matau vieną – darna. Tekste įvairiuose kontekstuose jis paminėtas net 112 kartų, tad tampa savotišku raktu, kuris privalėtų spręsti esmines Lietuvos gyvenimo problemas. Vis dėlto, ar 100 kart pakartojus šokoladas, tikrai taps saldu? Ir ar kiekviename puslapyje minint darną, šiuo matyt gražiu žodžiu išspręsime esmines Lietuvos problemas?

Ar tikrai gali ką nors sumedžioti, jeigu nežinai, ką medžioji? Tikrai niekada negaudžiau žvėrių miškuose ar stepėse, tačiau ilgus metus mokiausi sekti mąstymo gijas, tad žinau, kad jeigu nežinai, ką pasakyti, tai kalbi ir rašau daug, nuolat kartoji kokį nors užkeikimą ir taip tikiesi, jog niekas nepastebės, kad šiandien nelabai turi, ką pasakyti. Taip kartais atsitinka kiekvienam, ir taip, bijau, šį kartą atsitiko mūsų laiminamai Vyriausybei. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

18500

Kas sieja Vilniaus „grindinio“ studentus, Brexit’ą ir Trumpą?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #Maldeikienė, Įžvalgos

birželio 25, 2016

  1. Pagrindinės šio teksto prielaidos arba politinė autorės deklaracija (tie, kurie nesuvokiate, kas čia dėstoma, toliau nebeskaitykit, please… )

Pradėsiu nuo įžangos, skirtos isterikams, kurie pasaulį mato dvispalvį — juodą ir baltą. Taigi, pirma, esu labai nuosekli ir aistringa Europos Sąjungos šalininkė. Antra, neturiu galutinai susiformavusios nuomonės apie Putino Rusiją ir Putino valdymą, nes (1) neturiu laiko gilintis, tad pasitikiu “Foreign Affairs” analitikais ir jų nuosaikia pozicija, o (2) lietuviški komentatoriai, — ir tie, kur nekenčia, ir tie, kur “myli”, — man matosi, kaip vienodai neargumentuoti ir neįdomūs.

Trečia, kaip didžioji dalis mano kartos, gimusios ir užaugusios sovietinėje Lietuvoje ir giliai neapkentusios visų tų sovietinių “gėrybių” ir “grožybių”, buvau, esu ir liksiu dešiniųjų pažiūrų. Ką darysi, — ilgi saviugdos metai, visais įmanomais būdais kovojant su sovietine kolektyvizmo dvasia, dabar keistis jau nebeleidžia. (daugiau…)

Skaityti straipsnį