MENIU

#išsaugokeurą
Kategorija

Shutterstock.com nuotrauka

278

Interviu Žinių Radijo laidoje „Ačiū, kad pakvietėte“

#išsaugokeurą

gegužės 22, 2017

Pirmadienio pietų interviu Žinių Radijuje laidoje rasite čia

Skaityti straipsnį

337

Prieštaringa ES ateities vizija

#išsaugokeurą

kovo 22, 2017

Kovo viduryje Prezidentės spaudos tarnyba išplatino trumpą pranešimą apie šalies vadovės susitikimą su jos pasirinktais Europos ir Užsienio komitetų nariais. Po susitikimo visuomenė buvo informuota, kad šalies vadovė mato, jog Europa dabar patiria eilę iššūkių, o nusistovėjusi geopolitinė tvarka kinta, tad „esminis Lietuvos uždavinys – tinkamai pasinaudoti nauja dinamika savo valstybės ir jos žmonių interesų gynimui”.
Tiesa, deklaravusi, kad Bendrijai „pokyčiai šiandien yra būtini“, Prezidentė tuoj pat aiškiai apibrėžė ir tai, kad visi pokyčiai, jos nuomone, turi būti daromi esamų ES sutarčių rėmuose. Pasak D. Grybauskaitės, „Lisabonos sutartis numato daug instrumentų, kaip stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą [ir] (T)odėl būtina juos tinkamai išnaudoti“. Kokie konkrečiai instrumentai turimi galvoje ir kodėl jie neveikia dabar, paaiškinta nebuvo.
Pabrėždama, kas „esminis Lietuvos interesas ES ateities kontekste — Europos projekto išsaugojimas ir tęstinumas“, panašią poziciją savo dokumentuose deklaruoja ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerija. „Šiuo metu ne laikas radikaliems sprendimams, nes jie gali suskaldyti ES, sukelti konfrontaciją tarp valstybių narių“, — aiškina savo pažymoje Seimo nariams Užsienio reikalų ministerija. Ir priduria, jog būtina išsaugoti ES vienybę, tad dabar esą netinkamas laikas Bendrijos sutarčių keitimui ar peržiūrėjimui, tiesiog „būtina išnaudoti jau turimus ES instrumentus, pilnai įgyvendinti jau priimtus sprendimus“.
Ir šiuo atveju nutylima, kokie konkrečiai instrumentai turimi galvoje, kodėl jie neveikia ir kas turi būti padaryta, kad jie imtų veikti.
Viešai tiek Prezidentės, tiek Užsienio ministerijos deklaruojamas strateginis Lietuvos interesas „efektyviai veikti ES integraciniame branduolyje“ tokiu būdu pakimba ore: galima, žinoma, aklai tikėti, kad nieko nekeičiant pokyčiai stebukliniu būdu aplankys kiekvieną ES valstybių gyventojų šeimą, o Lietuva taps naujųjų Europos laikų pranašu. Vis dėlto labiau panašu į tai, kad ir šiuo atveju Lietuvos vadovai, kaip įprasta jau daugiau nei porą dešimtmečių, nutylėdami problemas, tiesiog atstums šalies žmones nuo jų kasdienių problemų sprendimo, o vėliau lakstys po mažai ką reiškiančius vakarėlius, kur mokys būti pilietiškais.
Nutylint detales, vengiant atviros diskusijos su visuomene, vidiniai oficialios Lietuvos pozicijos prieštaravimai tik dar labiau bado akis, o nuo savo šalies ateities kūrimo proceso pastumti žmonės renkasi vidinės ir išorinės emigracijos kelią.
Tai, jog esama labai rimtų prieštarų, aiškiai demonstruoja net valdančiosios partijos atstovo Europos Parlamente Broniaus Ropės pozicija, kuriam Europos Komisijos siūlomi Europos ateities scenarijai „paliko slogų įspūdį“, o pozicija, „tęsti tai, kas pradėta“, kaip ir dar dvi kitos, „neturėtų būti svarstomi iš viso“.

Suskilusi Europa

Kovo 1-ąją vos po keleto dienų paminėjus Mastrichto sutarties 25-metį ir artėjant Romos sutarties 60-mečiui Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą dėl Europos ateities. Artimiausiais mėnesiais plačiam ES valstybių gyventojų aptarimui bus paskelbti dar 5 papildomi dokumentai apie socialinius klausimus, ekonominę ir pinigų sąjungą, ES finansų ateitį, Bendrijos atsakus į globalizacijos iššūkius bei gynybos klausimus.
Bendra Europa gimė ir plėtojosi kaip gyvas dalykas, kuris plėsdamasis bandė ieškoti naujų sąveikos formų, taip vėl ir vėl ieškodamas jungčių, kurios padėtų saugoti taikos ir bendros erdvės idėją bei kūną. Vis dėlto pastaroji 2008 metais ištikusi finansų krizė, vėliau peraugusi į ekonomikos krizę ir šiuo metu pasiekusi politinės krizės fazę, kirto skaudų smūgį.
Didžioji Recesija pasiglemžė daugybės šeimų pajamas ir saugumą, pakenkė Bendrijos verslui. Tai savo ruožtu išjudino Bendrijos bankininkystės pamatus, ir Sąjungos finansų sistemos įtampos pasirodė, kaip Graikijos, o vėliau ir kitų eurozonos valstybių skolų krizė.
To negana: Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir okupavus Krymą, vėliau prasiveržus kariniams konfliktams Donbase, kur prorusiški sukilėliai, remiami reguliariųjų Rusijos federacijos karinių dalinių, bandė laužyti po Sovietų Sąjungos griuvimo susiformavusią trapią Rytų Europos saugumo architektūrą, labai sustiprėjo geopolitinė įtampa.
Pilietinis karas Sirijoje, neramumai Šiaurės Afrikoje inspiravo pabėgėlių krizę, ir taip savotiška forma buvo pasikėsinta ir į pietines Europos Bendrijos sienas.
Galiausiai Europos vienybės idėjai smogė Brexitas, ją skaldo bent kol kas sunkiai suvaldomi JAV prezidento rinkimų padariniai.
Tai, kas ilgai vadinta „normali padėtis“ išnyko (ir, deja, kol kas neaiškumai tik gilėja), pasaulis paniro į dabar jau postindustrinį XX a. 4 dešimtmečio įvykių atkartojimą su savo dabarties Adolfais (kurie nešioja Vladimirų vardus) ir naujais Benitais (šiuos feisbuko amžiuje vadiname Rečepais).
Kas nutiko, kad Europos Sąjungos ateitis atrodo labiausiai miglota nuo pat jos susikūrimo? Kokią ateitį mums (konkrečiai bandysiu kalbėti apie Lietuvą) siūlo Europos Komisijos pateikti penki galimi planai Europos Sąjungos ateičiai?

Kaip čia atsidūrėme?

ES ištakų galima ieškoti tiek Renesanso idėjose apie visuotinę taiką, tiek XIX-XX a. mąstytojų galvose, bet ES kaip reiškinys buvo sukurta konfliktuojant ir ginčijantis apie du esminius klausimus: pirma, ką daryti, kad tokie reiškiniai, kaip nacistinė Vokietija Europoje nebepasikartotų, ir, antra, kokiu būdu atstatyti Antrojo pasaulio karo nuniokotą Europą, kad vakarinėje geležinės uždangos pusėje į valdžią neateitų komunistai.
Nors keršto pritvinkusi Prancūzija troško deindustrializuoti Vokietiją, taip paverčiant ją Trečiojo pasaulio valstybe, JAV rėmė ekonominę integraciją ir skyrė milžiniškas lėšas Europos atstatymui.
Naujoje JAV inspiruotoje ekonominio saugumo architektūroje būtent Vakarų Vokietija tapo ekonominiu centru ir priešpiliu tuo atveju, jei įvyktų tuo metu galimu laikytas karinis konfliktas su Sovietų Sąjunga. Tad neatsitikinai sunkioji pramonė – plieno gamyba ir kasybos pramonė, tiesiogiai susijusios su kariniais bei gynybiniais poreikiais – ir tapo pirmuoju būsimos Sąjungos sutarimo objektu.
Sovietinio bloko griūtis bei rytinė Europos Sąjungos plėtra (ir ką besakytume, tai buvo akivaizdu daugeliui ekspertų bei mąstytojų) neišvengiamai turėjo pagimdyti institucinę krizę. Kodėl? Prieštara slypėjo tame, kad pagrindinis ir svarbiausias klausimas, kokia bus Europos Sąjunga — valstybių sąjunga, federacija, konfederacija ar viena supervalstybė, nebuvo aiškiai suformuluotas, nekalbant jau apie galimų atsakymų paiešką.
Europos Sąjungos ištakose galioja nebylus susitarimas, kad Vokietija gamins ir, kamuojama kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo, politinės Europos Sąjungos kūrimą patikės Prancūzijai.
Teoriškai, jeigu problema nebūtų nutylėta prieš 15-17 metų, tai galiausia būtų pasirinktas vienoks ar kitoks scenarijus ir dabar spręstume kitus klausimus. Deja, atsitiko taip, kad M. Thatcher ir R. Reagano valdymo metu pasėti finansų krizės daigai galiausiai subrendo tada, kai jau nebebuvo įmanoma nuslėpti institucinės maišalynės, tad visos krizės smogė vienu metu.
Vietoje to, kad projektuotų tolesnės skirtingų valstybių integracijos kelius, Europos Sąjungos architektai buvo priversti ramstyti bendrosios valiutos pamatus, bandyti įtikinėti valstybes nares, kad jos privalo pagelbėti pabėgėlių krizės siaubiamoms valstybėms ir/ar stabdyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Nė viena čia paminėta problema nesulaukė vieningo vertinimo ir nė vienos jų sprendimo negalima pavadinti išties sėkmingu.
Dėl nesubalansuoto bendros valiutos veikimo, neveikiant automatiniams stabilizatoriams pietinės Europos Sąjungos valstybės pateko į valstybių skolų krizę.
Vokietijoje savo ruožtu atlyginimų augimas stagnuoja jau porą dešimtmečių, o prie 270 mlrd. eurų artėjantis užsienio prekybos perviršis lemia investicijų stygių bei kursto konfliktus tiek su JAV, tiek pačioje Europos Sąjungoje.
Esama Vokietijos užsienio prekybos padėtis pažeidžia Mastrichto kriterijus ir Vokietija metų metais dėl to perspėjama, tačiau ji į tai nereaguoja. Kad ir kiek Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble ir Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi aiškintų, kad Vokietijos prekybos perviršis demonstruoja stiprius šios šalies ekonomikos pagrindus bei jos kompanijų konkurencingumą, oponentai vis tiek kalbės apie tai, jog pasinaudodama pernelyg nuvertintu euru Vokietija nesąžiningai susikuria sau palankesnes prekybos sąlygas JAV bei kitų valstybių atžvilgiu.
Nepadės net įrodinėjimai, kad ne Vokietija, o nepriklausomas Europos centrinis bankas nustato žemas palūkanas ir taip „atpigina“ eurą, nes ne kas kitas, o Vokietijos lyderiai priešinasi didesniam skolinimuisi, kuris leistų šiai šaliai daugiau investuoti ir taip augintų importą: kol vokiečiai investuoja daug mažiau, nei sutaupo, jų prekybos partneriai vis tiek nenurims.
Bėda ir ta, kad solidi struktūrinė parama, skirta rytiniam ES kraštui, irgi nepasiekė savo galutinio tikslo. Pseudokeinsistinis pinigų mėtymas iš sraigtasparnių, nors ir pagražino šios Europos dalies miestų ir miestelių aikštes, bet tikrai jų ekonomikų pavidalo nepriartino prie senųjų narių, o veikiau subtiliai korumpavo rytinio flango politinius lyderius: pastarieji, ieškodami savo draugeliams naujų lesyklėlių, kūrė vis labiau impozantiškus projektus, už kuriuos, jų nuomone, privalo sumokėti daugiausia vokiečių ir prancūzų mokesčių mokėtojai.
Blogiausia tai, kad pinigų ir išteklių srautai iš Europos Sąjungos centro į pietinę ar rytinę periferijas, kurie buvo vadinami „solidarumu“, tik pakirto pasitikėjimą tikruoju solidarumu.
Jau paskutiniais metais vieną skaudžiausių smūgių Sąjungai sudavė laisvo darbo jėgos judėjimo privilegija, tiksliau, darbo migracija Sąjungos ribose pagal Europos Sąjungos taisykles. Pirmąjį įnašą už šią teisę — prarastą Didžiąją Britaniją — Europos Sąjunga jau sumokėjo. Kodėl pirmoji auka buvo Britanija, paaiškinti nesudėtinga: masinė migracija geografiškai ypatingai skaudžiai palietė tas pačias vietoves, kurios prieš tris dešimtmečius įgyvendinant M. Thatcher politines idėjas jau buvo tapusios savotiškomis postindustrinėmis dykvietėmis. Dabar vietinius gyventojus iš darbo rinkos dar kartą išstūmė išeiviai iš Rytų Europos, sutinkantys tenkintis menkesniais atlygiais ir mažesnėmis socialinėmis garantijomis.
Už šį, kaip ir bet kuris kitą, „nuvarymą“ nuo žemės (ar darbo) bei naujų migrantų srautų sukūrimą, teko brangiai mokėti. Galima net pirštu bakstelėti į Tony Blairą, kuris prieš 15 metų pasirinko liberaliausią imigracijos modelį, tačiau dabar jau nieko nebepakeisi: nuskriaustieji atsisuko prieš silpniausiuosius.
Europos Sąjungą kamuoja giluminės, drįstu tvirtinti, egzistencinės bėdos, tad tik visiškai aklas arba tokiu norintis būti žmogus gali nematyti, jog tikinčių, kad integracija nepavyko ir kainavo pernelyg daug, skaičius auga. Ar tokiu atveju beatodairiškas realybės neigimas yra naudingas Lietuvai ir jos žmonėms? Nemanau.

Europos kryžkelė

Europos Komisijos Baltoji knyga dėl Europos ateities persmelkta jausmo, kad be reikšmingų pamatinių Sąjungos sutarčių pasikeitimų Europos Sąjunga neišgyvens. Tiesa, visi penki pateikiami Sąjungos (dez)integracijos scenarijai remiasi prielaida, kad Sąjunga išliks ir apjungs 27 valstybes, kurioms teks pasirinkti arba (1) esamos darbotvarkės tąsą, arba (2) integracijos apribojimą tik bendra rinka, arba (3) kelių greičių integraciją, arba (4) efektyvesnę integraciją, tačiau siauresniame klausimų rate, arba (5) Europos federaciją.
Pirmasis scenarijus — „Esamos darbotvarkės tąsa”— primena mokslinės fantastikos kūrinėlį. Naivu tikėtis, kad Sąjungą palikus vienai iš trijų didžiausių bloko ekonomikų, artėjant, akivaizdu, aršioms pasitraukimo deryboms ir galimam atskirų ES šalių bandymui išsiderėti palankesnes tolesnio bendradarbiavimo su Britanija sąlygas, galima užsimerkti ir nematyti, kas vyksta. Iš karto po Romos sutarties šešiasdešimtmečio minėjimo, jau kovo 29 dieną prasidėsiančios Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės skyrybos bus ilgos ir skausmingos; blaiviai mąstant sunku patikėti, kad pavyks be didesnių nuostolių buhalteriškai perskirstyti turimus išteklius, įmokas/išmokas, įsipareigojimus bei pareigas. Kita vertus, esamos darbotvarkės tąsa reikštų ir neatsakingą problemų perkėlimą į ateitį, ir toliau realiai nesprendžiamas pietinių valstybių skolų problemas, ir ekonomikos ir investicijų tolesnę stagnaciją bei žaliosios energetikos klausimų įšaldymą. Lietuvai toks modelis, nors iš pirmo žvilgsnio atrodantis bent jau patogus, irgi nežada nieko gero: neišspręstų problemų našta anksčiau ar vėliau ypatingai skaudžiai paliestų silpnesnes ir/ar vėliau prisijungusias nares.
Antrasis scenarijus „Tik bendroji rinka“, tuo pačiu metu ir pirmasis iš įmanomų, — tai Europos Sąjungos veikimo ap(si)ribojimas vien tik bendru ekonominiu veikimu. Tikėtina, kad koncentruojantis ties europinio lygmens verslo reguliavimo mažinimu ir nekuriant kompensacinių mechanizmų, valstybės, kurios nebesugeba palaikyti aukšto konkurencinio tempo, nutartų grįžti prie nuosavos valiutos ir nuosavo reguliavimo, o Sąjunga palaipsniui ir iš lėto dezintegruotųsi. Galima manyti, kad žengus šiuo keliu pradžioje atskiltų pietinis ES flangas — Graikija; dėl palankesnių žaidimo taisyklių, kurios leistų esant reikalui devalvuoti lirą, iš euro zonos pasitrauktų Italija; dėl nuolatinio nepasitenkinimo, jog narystė duoda pernelyg menką bendrąją naudą, aštrėtų įtampa dalyje Vyšegrado valstybių.
Lietuvai toks variantas labai pavojingas jau vien todėl, kad apsiribojus vien ekonomine sfera, šalies saugumo — ekonominio, karinio ar energetinio garantijos itin sumenktų. Tikėtina, kad būtų sustabdytas laisvas darbo jėgos judėjimas Sąjungos ribose ir atsitraukta nuo bandymų reguliuoti konfliktus savo kaimynystėje. Tai gerokai sumenkintų Lietuvos geopolitinį saugumą, o santykius reguliuojant dvišalėmis sutartimis, mažesnis Lietuvos svoris kenktų tiek Lietuvos verslui, tiek čia dirbantiems žmonėms.
Labai tikėtina, kad pasirinkus šį scenarijų jau po dešimtmečio Europos Sąjunga degraduotų iki tarpvalstybinėmis sutartimis tarpusavio santykius reguliuojančių didžiųjų valstybių, kurios galbūt veiktų kartu su savo satelitais (Lietuvai tikėtina Vokietijos satelito vieta) erdvė.
Trečiasis scenarijus — dviejų (o gal net daugelio) greičių Europa „Kas norės, nuveiks daugiau” — turi savotiško žavesio: pirma, žiūrint plačiau, tai jau dabar yra realybė; antra, toks variantas valstybėms, kurioms patraukli gilesnė integracija, suteiktų galimybę nebetempti iš paskos valstybių, kurios nenori skubėti. Vis dėlto šis žavesys blanksta iš karto, kai tik savęs paklausiame, o kuriame ano skirtingų greičių traukinio vagone atsidurs Lietuva?
Nors Lietuva, priešingai Vyšegrado blokui, neturi rimtesnių klausimų dėl gilesnės integracijos (arba visos galimos gilesnės integracijos problemos Lietuvoje labai slepiamos ir nepatenka į viešųjų diskusijų lauką), tačiau, žinant Lietuvos politinio elito pomėgį gyventi silpnesniųjų sąskaita, aroganciją bei prastą išsilavinimą, labai tikėtina, kad vos tik darbotvarkėje pasirodytų pirmojo vagono gyventojams aktualūs mokestinės sistemos harmonizavimo, „mokesčių rojų“ užkardymo ar aplinkosauginių standartų klausimai, viskas pradėtų strigti ir ne kokia Vokietija ar Prancūzija, o nuosavi vietiniai karaliukai ir ostapai benderiai, vien dėl galimybės nemokėti adekvatesnių mokesčių, Lietuvą iš vagono stumte išstumtų.
Galima prognozuoti, kad aptariamas scenarijus įgautų atskirų valstybių narių darbotvarkės „paketų“ formą, o tai ilgainiui nulemtų reikšmingą atskirų Europos Sąjungos valstybių piliečių teisių nelygybę. Kalbant konkrečiau ir žinant, kad Lietuva blokuoja Europos Sąjungos pastangas užtikrinti vienodą atlygį už tą patį darbą, siekiant sustabdyti „socialinį dempingą“, menkai tikėtina, kad dabartinis valstybės elitas leistų Lietuvai prisiimti įstatymų ir sutarčių paketus, kurie sąžiningiau reguliuotų darbo rinką.
„Dviejų greičių” Europos scenarijaus veiksmingumas abejotinas ne tiek iš principo (priešingai, čia formuluojami principai sąžiningi ir 27 narių Europai suteiktų galimybę sėkmingai gyvuoti toliau), kiek dėl vietinių interesų, kurie, tikėtina, galiausiai nulemtų, kad esminės teigiamos narystės Europos Sąjungoje priežastys – judėjimo laisvė, teisė į teisingą atlygį, socialinis paketas būtų sutraukti tik į bendrą rinką. Visiškai įmanoma, kad, pasirinkusi tokį scenarijų, Europos Sąjunga skiltų ties glaudžiai integruotų ir neintegruotų šalių „lenkimo kampu“, mat per laiką tos valstybės, kurios nepasirinktų pilno europietiškų vertybių paketo, o liktų rinkoje vien dėl ekonominės naudos, keltų vis aštresnes socioekonomines įtampas „pirmojo“ ešelono valstybėse.
Kalbant apie šį, trečiąjį, scenarijų papildomus sunkumus gali sukelti ir sprendimų priėmimo mechanizmas, kuris šiuo atveju gali pasirodyti esąs itin apsunkintas.
Ketvirtasis scenarijus pasakoja apie Europą, kurioje europinių klausimų darbotvarkė gerokai susiaurinta ir jau nebeapima tokių dalykų, kaip tinkamas agurkų ilgis parduotuvėse ar kiaulių gerovė ir jų teisė turėti žaislų, kurie joms padėtų įveikti skaudžią egzistencinę būtinybę laukti paskutiniosios valandos. Šis scenarijus numato mažiau reglamentų, tačiau atskirose srityse siūloma labai gili ir griežta integracija.
Vis dėlto kalbant rimčiau, šis Europos ateities modelis “Kaip nuveikti mažiau, bet efektyviau”, kuris iš esmės suktų Europos Sąjungą konfederacijos link, kai kuriose sutartose srityse sprendimų galias patikėtų Briuseliui, tuo tarpu kitose paliktų daugiau laisvės šalims narėms. Nors vadovaujant Jean-Claude Juncker’iui dabartinė Europos Komisija priėmė sprendimą bendram svarstymui ir reglamentavimui siūlyti tik „didelius“ klausimus, „mažus“ palikdama šalims narėms, tačiau reguliavimo srautas vis dar plaukia.
Ketvirtasis scenarijus, manytina, gali pasirodyti esąs vaisingiausias, nes jis nuosekliai remiasi subsidiarumo principu: šalys narės susitaria dėl konkrečių sričių, sprendimai Europos Sąjungos lygiu kuriuose būtų efektyviausi ir kurtų didžiausią pridėtinę vertę bei stiprintų pasitikėjimą Sąjunga. Konkrečiai būtų realu kalbėti apie bendrąją rinką ir prekybą, bankų priežiūrą, saugumo
garantijas ir sienų valdymą, mokslinius tyrimus, skaitmeninę rinką, gal iš dalies socialinę politiką. Suteikus būtinus instrumentus šiose srityse Europos Sąjunga veiktų sparčiau ir efektyviau, tuo tarpu kitose nesiimtų veiksmų arba jų imtųsi gerokai mažiau.

Pagrindinė šio scenarijaus problema užprogramuota pačioje jo struktūroje: kokios sritys turėtų būti paliktos valstybėms narėms, o kokios taptų platesnės europinės darbotvarkės dalimi? Vertinant ganėtinai skirtingas kultūrines šalių narių tradicijas bandymai susitarti vietoje to, kad spręstų problemas, tik dar labiau pagilintų konfliktus; socialinių teisių ir darbo užmokesčių netolygumai, priešingai nei tikimasi, gali dar labiau paaštrėti, o tai savo ruožtu pagimdys antrines ir/ar tretines Brexito pavidalo krizes.
Vertinant iš lietuviškos perspektyvos, nors aptariamas scenarijus ir leistų suformuoti bendras Europos Sąjungos pozicijas santykiuose su ne trečiosiomis šalimis, tačiau žinant, kad Sąjungos užsienio politikos mediana Rusijos atžvilgiu yra daug nuolankesnė, nei Lietuvos, galutinis rezultatas mus gali nuvilti.
Penktasis gilesnės integracijos scenarijus „Kaip nuveikti daug daugiau bendromis jėgomis” iš esmės yra federacijos modelis, kai Bendrija gautų tiesiogiai surenkamą biudžetą bei apsiimtų platesnius įgaliojimus. Migracijos klausimams spręsti, tikėtina, būtų pasirinktas vystomojo bendradarbiavimo kelias, atsirastų bendros energetikos, skaitmeninių paslaugų ir paslaugų rinkos. Lietuvai šis variantas būtų patrauklus dėl to, jog atsirastų Europos gynybos sąjunga, kuri leistų efektyviau spręsti rytinio ir pietinio flango migracijos ir agresyvių kaimynų problemas. Esminė šio kelio yda, kuri iš esmės panaikina visus galimus teigiamus dalykus, yra legitimumas. Europos Sąjunga jau senai kritikuoja dėl ganėtinai nedemokratinio veikimo, kai nerinkta, o deleguota Europos Komisija kuria direktyvas, kurias rinktas Europos Parlamentas tik patvirtina. Ir nors Europos Parlamento galios per porą pastarųjų kadencijų reikšmingai išaugo, bet siekiant stabilumo ir siaučiant giliai nepasitikėjimo audrai bet koks gilesnės integracijos siekis privalo būti įteisinamas per tiesiogiai piliečiams atskaitingas institucijas, nes prešingu atveju kelionė bus trumpa ir pateks į neišvengiamą akligatvį.
Ši scenarijų mirtinu virusu apkrečia ir bendros fiskalinės sąjungos idėja, kai suformuojama reali viršvalstybinė institucija, prižiūrinti valstybių narių biudžetų atitiktį standartams. Nors vidutiniu laikotarpiu tai sukurtų pagrindą spręsti eilę dabar Europą kamuojančių problemų, tačiau galiausiai iš Sąjungos išsviestų Vyšegrado bloko valstybes arba dalį jų.

Koks kelias palankiausias Lietuvai?

Nors sunku pripažinti, dabartinė krizė graso ir Europos Sąjungai, ir Lietuvai joje: net vien status quo išlaikymas yra praktiškai neįmanomas dalykas, ką beaiškintų optimizmo bacilomis apsikrėtę politikai. Akivaizdu ir tai, kad nė vienas iš siūlomų ateities scenarijų taip pat nėra visiškai tinkamas Lietuvai: vienu atveju neatspindimi nacionaliniai interesai, kitu — scenarijus vargiai ar įmanomas dėl susiformavusio politinio elito nekompetencijos, nejautrumo, interesų grupių poveikio sprendimų priėmimui, korupcijos.
Mano asmeninis pasirinkimas kol kas labiausiai susijęs su ketvirtuoju subsidiarumu paremtu Europos ateities keliu, kuris Lietuvai leistų ir likti aktyviu Europos projekto nariu, ir išlaikyti savo nacionalinius prioritetus.
Vis dėlto vėl ir vėl būtina pri(si)minti, kad norint rasti Lietuvai palankiausią tolesnės Europos Sąjungos raidos scenarijų, visų pirma būtina „susitvarkyti savo kieme“. Tai ir tik tai atvertų kelius į kokybiškai naują Lietuvos interesų įtraukimą į europinę darbotvarkę bei užtikrintų aktyvesnį Lietuvos veikimą europinėje arenoje.
Negalima paneigti, kad atskirose srityse Lietuva jau dabar veikia labai aktyviai. Tai ir grėsmę nacionaliniam saugumui keliančios Astravo atominės elektrinės statybos užkardymas, ir Rytų partnerystės įtraukimas į politinę darbotvarkę, ir įsitraukimas į įvairias koalicijas sprendžiant įvairius bendraeuropinius klausimus.
Vis dėlto norėdama pasiekti, kad būtų pasirinktas Lietuvai patraukliausias europinis scenarijus, Lietuva turėtų būti matoma ir kaip aktyvi europinės politinės darbotvarkės formuotoja (policy shaper), o ne vien jos įgyvendintoja (policy taker). Deja, iki šiol europinėje arenoje Lietuva matoma ir laikoma (užtenka peržvelgti viešosios informacijos šaltinius) iš esmės vieno — Rusijos grėsmės, na gal dar europinės paramos klausimo, dalyve.
Tokiame kontekste itin prieštaringai ir nelogiškai skamba ir interviu LRT radijui išdėstytos Prezidentės mintys, jog apie scenarijus kol kas diskutuoti „beprasmiška“, mat pateiktuose modeliuose trūksta detalių. Tiesa, jau kitu sakiniu D. Grybauskaitė pati save paneigia, aiškindama, kad pasiūlymus vertintų kaip įžangą, „provokaciją (gerąja prasme) pradėti rimtesnes diskusijas apie Europos ateitį“.
Kai šalies vadovės ir jos užsienio politikos vedlės mintys laksto nuo „nieko iš esmės keisti nereikia“ iki „pokyčiai būtini“, nuo „diskutuoti beprasmiška“ iki „įžanga pradėti rimtesnes diskusijas“ apima pamatuotas nerimas, ar žinome, kur einame. Juolab, kad dabar tikrai tas momentas, kai galime atsigręžti ne tik į save, bet ir į visą Europą.

Publikuota Delfi.lt

Skaityti straipsnį

1051

2017 – 03 – 06 arba diena Europos Komisijoje

#ataskaitos, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 7, 2017

Pirma ilga diena Europos Komisijoje: nuo 9.00  iki 21.00, 8 susitikimai ir Kovo 11 minėjimas Lietuvos atstovybėje. Kurios diskusijos buvo įdomiausios ir kodėl?

Mažiau išmanau apie ES saugumo klausimus, kuriuos pristatė komisaras Julian King (bet, kad be ko, tobula britiška tarmė buvo balzamas ausims), transporto problemas (komisarė Violeta Bulc) ar energetikos dalykus (Gerassimos Thomas iš  Energetikos direktorato). Susipažinau ir, manau, palaipsniui turėsiu aiškesnį šių reikalų suvokimą bei Lietuvai aktualius momentus.

Kaip man ypatingai įdomius išskirsčiau du pranešimus: Komunikacijos departamento pranešėjo Jo Vandercappellen‘o įžvalgas apie Junkerio komisijos prioritetus bei Brexito derybininko iš ES pusės Michel Barnier derybų tikslų ir logikos pristatymą.  (daugiau…)

Skaityti straipsnį

972

Nežinomų žvėrių medžioklė darnos giriose

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

gruodžio 13, 2016

Šiandien naują savo šalies Vyriausybę palydime medžioti Lietuvos ateities. Deja, net po to, kai kelis kart sąžiningai perskaičiau Vyriausybės programą, negaliu pasakyti, ką konkrečiai darnos giriose persekios šitos moterys ir šitie vyrai.

Iki rinkimų Valstiečių ir žaliųjų programose ir kalbose vyravo du žodžiai – pokyčiai ir darna. Dabar matau vieną – darna. Tekste įvairiuose kontekstuose jis paminėtas net 112 kartų, tad tampa savotišku raktu, kuris privalėtų spręsti esmines Lietuvos gyvenimo problemas. Vis dėlto, ar 100 kart pakartojus šokoladas, tikrai taps saldu? Ir ar kiekviename puslapyje minint darną, šiuo matyt gražiu žodžiu išspręsime esmines Lietuvos problemas?

Ar tikrai gali ką nors sumedžioti, jeigu nežinai, ką medžioji? Tikrai niekada negaudžiau žvėrių miškuose ar stepėse, tačiau ilgus metus mokiausi sekti mąstymo gijas, tad žinau, kad jeigu nežinai, ką pasakyti, tai kalbi ir rašau daug, nuolat kartoji kokį nors užkeikimą ir taip tikiesi, jog niekas nepastebės, kad šiandien nelabai turi, ką pasakyti. Taip kartais atsitinka kiekvienam, ir taip, bijau, šį kartą atsitiko mūsų laiminamai Vyriausybei. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

18100

Kas sieja Vilniaus „grindinio“ studentus, Brexit’ą ir Trumpą?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #Maldeikienė, Įžvalgos

birželio 25, 2016

  1. Pagrindinės šio teksto prielaidos arba politinė autorės deklaracija (tie, kurie nesuvokiate, kas čia dėstoma, toliau nebeskaitykit, please… )

Pradėsiu nuo įžangos, skirtos isterikams, kurie pasaulį mato dvispalvį — juodą ir baltą. Taigi, pirma, esu labai nuosekli ir aistringa Europos Sąjungos šalininkė. Antra, neturiu galutinai susiformavusios nuomonės apie Putino Rusiją ir Putino valdymą, nes (1) neturiu laiko gilintis, tad pasitikiu “Foreign Affairs” analitikais ir jų nuosaikia pozicija, o (2) lietuviški komentatoriai, — ir tie, kur nekenčia, ir tie, kur “myli”, — man matosi, kaip vienodai neargumentuoti ir neįdomūs.

Trečia, kaip didžioji dalis mano kartos, gimusios ir užaugusios sovietinėje Lietuvoje ir giliai neapkentusios visų tų sovietinių “gėrybių” ir “grožybių”, buvau, esu ir liksiu dešiniųjų pažiūrų. Ką darysi, — ilgi saviugdos metai, visais įmanomais būdais kovojant su sovietine kolektyvizmo dvasia, dabar keistis jau nebeleidžia. (daugiau…)

Skaityti straipsnį