MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

8505

Viešas A. Maldeikienės laiškas Lietuvos ūkininkams jų suvažiavimo išvakarėse

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

8 vasario, 2018

I. Įžanga: džiugioji dalis

1. Dėkoju už kaliošus: man pravers

Dėkui už kaliošus, taip ilgai keliavusius į mano rankas. Kaip žinia, dar pernai birželį man juos padovanojo Pasvalio ūkininkų sąjungos vadovas Vilhelminas Janušonis, juos įpareigojęs perduoti Seimo narį ūkininką Kazimierą Starkevičių, kuris dėl neaiškių priežasčių įpareigojimo neįvykdė, ir tada kitas Seimo narys ūkininkas Aurimas Gaidžiūnas tuos kaliošus perdavė laidos KK2 vedėjui Domininkui Ramonui, kuris jau sugebėjo mane pradžiuginti. Kiek daug rimtų vyrų, o toks menkas darbelis pusmetį daromas…

Bet, žinoma, geriau vėliau, nei niekad. Kaliošai man pravers prasidėjus pavasario polaidžiui: nors darbams šiltnamyje ir gėlyne turiu porą gerokai lengvesnių, linksmesnių ir gėlėtų europietiškų guminukų, tačiau tamstų man padovanoti juodi ir sunkūs su užrašu Сделано в России Гост 126-79 [tiems, kurie jau nemoka rusiškai išverčiu: pagaminta Rusijoje pagal 1979 metų anos jau mirusios valstybės standartus] purvabridžiai tiks tada, kai barstysiu mėšlą po krūmais.

Kita vertus, tamstų, gerbiami ūkininkai, man padovanoti kaliošai ne tik naudingi, jie taip pat labai simboliški, mat atskleidžia, kad 2018 metais Lietuvos ūkininkai vis dar nešioja „batukus“, kuriuos dar 1979 metų lapkričio 12 dieną sovietiniai biurokratai 11 puslapių instrukcijoje aprašė kaip rimtą pramonės gaminį Галоши резиновые клееные (guminiai klijuoti kaliošai). Platesnės techninės tos man įteiktos guminės dovanos charakteristikos, kam įdomu, gali būti sužinotos šiuo interneto adresu ir, beje, jos vis dar aktualios ir veikiančios. Taigi, sovietinės kaimiškų „batukų“ mados ir po beveik keturiasdešimties metų vis dar drebina dalies mūsų šalies žemdirbių širdis. Nedovanotų gi jie tų batų, jeigu patys jų neavėtų, ar ne?

O gal dovanojate, nes širdyje labai trokštate to raudonojo pamušalo, nuausto iš nomenklatūrinių privilegijų ir neteisingumo?

2. Siūlau knygų: jums pravers

Bijodama likti skolinga, savo ruožtu jums, gerbiami ūkininkai, per kolegą A. Gaidžiūną įteikiau jums tris knygas. Beje, skirtingai nei jūs, aš gumos netempiu – sugalvoju, nuperku ir perduodu pati, net jei garbus ūkininkas nedrįsta išeiti jų priimti.

Kaliošų epopėjos pradžioje jau minėtas ūkininkas V. Janušonis apibendrino: „teisingumą, t.y. teisinę bazę, valstybėje turim, bet teisybės toli gražu ne“. Ką taip kalbėdamas galvoje turėjo kaliošų grandas nežinau, tačiau šiame laiške mintį apie teisingumo ir teisybės paieškas išplėtosiu, o dovanotos knygos tegul bus mūsų intelektualinės kovos įžanga.

Taigi, pirmoji knyga, Aldonos Ivanauskienės „Buhalterinės apskaitos pagrindai“ dar kartą primena jums tai, ką išsilavinę žmonės žino jau apytikriai 250 metų: „Ilgalaikis materialusis turtas gali būti riboto ir neriboto naudojimo laiko. Skaičiuojamas tik riboto naudojimo laiko turto nusidėvėjimas. Neriboto naudojimo laiko yra žemė, todėl nusidėvėjimas neskaičiuojamas“. Ši mintis yra elementarus apskaitos pradžiamokslis. Kodėl tai kartoju? Nes turėjote cinizmo bandyti atšaukti visą per amžius nusistovėjusią ekonomikos logiką ir taip dar kartą įteisinti turtingųjų galias silpnesniųjų mokesčių mokėtojų sąskaita. Taigi, siekėte dar labiau pagilinti neteisingumą.

Antroji knyga, viena garsiausių visų laikų satyrinių alegorijų, britų rašytojo Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“, tikiuosi, pagelbės jums suvokti, kad nevalia būti kiaule ir gvieštis kitų darbo save iškeliant aukščiau visų.

Ir galiausia trečioji knyga, Michael J. Sandel What Money Can’t Buy: The Moral Limits of Markets, analizuoja moralines rinkos ir politikos problemas ir kalba apie dalykus, kurie negali būti prekybos už pinigus objektai. Vertinant plačiau, ši knyga, kaip ir kitos šio vieno garsiausių pasaulyje filosofų teisininkų knygų, nagrinėja moralinių vertybių vaidmenį bendruomenėje ir politikoje. Ją visų pirma rekomenduoju perskaityti p. V. Janušoniui, kad suvoktų skirtumus tarp teisybės ir teisingumo, tad ateityje gebėtų nepainioti šių sąvokų, kaip turbūt nepainioja miežių bei avižų.

3. Sutarkime dėl žaidimo sąlygų: pravers visiems, įskaitant rinkėjus

Baigdama šią ilgoką įžangą ir pereidama rimtosios savo viešo laiško dalies link, stabtelsiu tie keliomis esminėmis pastabomis.

Pirma, nuo vaikystės dirbu sode ir darže, tad suvokiu, kad esu tik eilinė mėgėja, kuriai pomidorai beigi visokios cikorijos uždera tai geriau, tai blogiau, tačiau agronomų nemokau (ir net nesugalvočiau, kad tai įmanoma bei padoru!), kaip tas daržoves auginti ir puoselėti.

Kad mūsų diskusijos būtų logiškos, prašau jus susipažinti nors elementariame lygyje su politikos, ekonomikos, politinės ekonomijos (tai be kita ko, reiškia moralės filosofijos) pradmenimis. Nes dabar tamstos panašūs į kokią nors maldeikienę, kurį rodydama į kiaulę samprotauja, kaip gražiai išrodo šita ožka.

Labai dažnai klausantis jūsų kalbų apie viešuosius finansus ir/ar kas, kam ir už ką moka, man būna gėda, tad pradžioje nudelbiu akis, o tada iš nevilties galiu ir toną pakelti. Įsitikinusi, kad analogiškoje situacijoje taip pat elgtumėtės ir jūs, ypač jeigu aš su savo lėkštomis agronomijos ar veterinarijos žiniomis pradėčiau sklaidytis tamstų žemėse.

Antra, apeliuodama į jūsų protą, prašau diskusijose remtis oficialia statistika, Valstybės Kontrolės tyrimais ir mokesčių specialistų komentarais, o ne niekuo, išskyrus tamstų norus ir svajones, nepamatuotomis jūsų emocijomis ir šauksmais, kad maldeikienė tamstas skriaudžia, nors ji viso labo pasako, kas rašoma oficialiuose dokumentuose. Jeigu, tarkime, kokios Valstybės kontrolės išvados nepatinka, tai gal turėkite drąsos kalbėtis su šios institucijos žmonėmis, o ne pasakokite savo rinkėjams, kad aš sugalvoju tai, ką sakau. Neapgaudinėkite savo rinkėjų.

Trečia, politika nėra mokslas anei veikla, kuri nuolat sukasi apie ūkininkų vargus. Tad Seime susitikome ne tam, kad nuolat verktume apie skriaudžiamus kaimo žmones (keli šioje salėje išties badaujate, o į susitikimą atvykote arklio traukiamu vežimu?). Politikai privalo kalbėti apie visos šalies subalansuotą, pasvertą ir tvarią (t.y. veikiančią ilgą laiką) plėtrą ir privalo matyti visus sluoksnius. Tamstų raudos, kad anksti keliatės ir daug dirbate, net nėra juokingos. Jos piktina visus sveiko proto žmones. Nebedarykite sau gėdos.

Ir galiausia, ketvirta, priešingai nei jūs, už mokesčių mokėtojų pinigus tekstų neperku. Visada rašau pati. Ir taip darau todėl, kad mąstau ir skaitau. Mūsų diskusija bus įmanoma ir tinkama, jeigu ir jūs pradėsite žaisti su tomis priemonėmis, kurios yra jūsų galvose, o ne pasitelksite visokių pirktinių prastokų žurnalistų ir/ar padėjėjų, kurie bando kalbėti jūsų vardu, rašto darbelių.

Kad ši mano pastaba pagrįsta faktais, primenu, kad per 2016-2017 metus 17 Seime veikiančių ūkininkų viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms (tame tarpe ir perkamiems straipsniams regioninėje žiniasklaidoje) išleido daugiau nei 33264 eurų mokesčių mokėtojų pinigų, o 5 tiesiogiai su ūkininkais susiję Seimo nariai 2016-2017 m. viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms išleido dar 7012 eurų mokesčių mokėtojų pinigų.

II. Rimtoji dalis:

1. Kiek svarbus Lietuvai žemės ūkis?

Žemės ūkyje, miškininkystėje ir gyvulininkystėje Lietuvoje 2016 metais dirbo vos per 121 tūkst. žmonių, kurie sukūrė apie 3,3 proc. Lietuvos BVP. Pažymėtina, kad ir dirbančiųjų dalis ir sukuriama BVP dalis nuosekliai mažėja, mat dar 2012 metais siekė 4,4 proc. Palyginimui, švietime dirba 132 tūkst. Lietuvos gyventojų ir jie sukuria 4,6 proc. BVP.

Dar svarbiau tai, kad darbo našumas žemės ūkyje nuo 2012 metų sumenko nuo 6,2 EUR/val. iki 5,6 EUR/val., tuo tarpu švietimo sektoriuje jis, priešingai, augo: jei 2012 metais buvo 6 EUR/val., tai 2016 metais – 7 EUR/val. (kaip matote, švietimas šiuo metu Lietuvoje bendrai imant ir efektyvesnis, ir sukuria daugiau vertės).

Nesiremsiu jums įprasta logika, kad esate pirma visų, tad visi privalo jums patarnauti bet kokia kaina, taigi neaiškinsiu, kad, tarkime, švietimas svarbesnis, tiesiog primenu – dirba visi, ir žemės ūkis tikrai nėra kokia išskirtinė ar ypač efektyvi veikla. Juolab globalios prekybos sąlygomis, įmanoma importuoti žemės ūkio produkciją (daugelis mūsų ir dabar priversti valgyti lenkišką ar vokišką maistą, mat lietuviško nebeįperkame), o štai mokytojų atsivežti nepavyks.

Matyt neatsitikinai, Lietuvos agrarinės ekonomikos mokslininkai pabrėžia, kad „vienas iš žemės ir maisto ūkio sektoriaus plėtros iššūkių ir ateityje išlieka darbo našumo, kuris vis dar atsilieka nuo ES-28 vidurkio, didinimas. Tokį poreikį diktuoja didelė konkurencija tarptautinėse rinkose .“ Pabrėžiu ir tai, kad didinti efektyvumą ir atstatyti nualintas Lietuvos žemes tamstoms gali padėti tik išsilavinę mokslininkai, net jeigu jų nematote ir negerbiate.

Nors Lietuvos ūkininkai labai mėgsta skųstis, kad jiems padedama mažai, tačiau skaičiai rodo, kad norint padidinti žemės ūkio konkurencingumą, palaikyti žemdirbių pajamas, mažinti socialinę atskirtį tarp kaimo ir miesto gyventojų, tausoti aplinką, žemės ūkiui teikiama ES ir nacionalinio biudžeto parama, ir vien 2016 metais lėšų dalis, skirta žemės ūkiui finansuoti, sudarė 1069,9 mln. EUR. Taigi, daugiau nei milijardą.

Parama tokia rimta, kad pernai rugsėjo 27 dieną paskelbtame Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą, ir didele dalimi tą nuosmukį lėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuris sumenko net 16 pozicijų.

Tiesa, teko girdėti, kad Žemės ūkio ministerija šio rodiklio siūlo atsisakyti, argumentuodama absoliučiai tuščiais populistiniais argumentais esą „žemės ūkio sektorius yra svarbus, aprūpina gyventojus maistu ir tai yra šalies prioritetas; nemaža dalis gyventojų gyvena kaime; žemės ūkio rėmimas yra naudingas visam šalies ūkiui; valstybė prisideda prie žemes ūkio, nes žemės ūkio veikla yra rizikinga, priklausanti nuo oro sąlygų ir kainų svyravimų; didžioji dalis lėšų žemės ūkiui yra skiriama iš ES biudžeto; ūkininkai be valstybės pagalbos neišgyventų ir panašiai.
Demagogija, kai gviešiesi bendrų pinigų vien savo naudai, kartais geba pranokti bet kokias ribas.

2. Kaip Lietuvos ūkiai atrodo tarp kitų ES šalių?

Jau minėto Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto 2017 metų tyrimas sako, kad Lietuvos ūkininkų sumokėtų mokesčių santykis su pelnu yra vienas mažesnių tarp ES valstybių ir mažesnį savo pelno dalį atiduoda tik slovėnai, kurių kalnuotas reljefas bei nedideli dirbamos žemės plotai išties labai nepalankūs žemės ūkio darbams.

Lietuvos ūkininkai, nepaisant žymiai palankesnių ūkininkavimo sąlygų, tik truputį pranoksta Slovėniją ir gerokai atsilieka nuo kaimyninių valstybių, taip pat ES vidurkio pagal šį rodiklį. Lentelėje pateikiamas ūkininkų sumokėtų mokesčių santykis su pelnu ES valstybėse 2013 m., proc. (Šaltinis: Europos Komisijos RICA standartinių rezultatų duomenys, 2013 m. ).(2)

Aleksandro Stulginskio universiteto 2016 metų ataskaita „Ūkininkų ir kitų žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų apmokestinimo sistemos tobulinimas“ rodo panašias išskirtinai geras, palyginus su kitais sektoriais, žemės ūkio finansinės veiklos sąlygas.

Tyrime konstatuojama, kad „Visose Europos Sąjungos valstybėse ūkininkų pajamos ir naudojamas ūkyje turtas apmokestinamas. Vieningos šios mokėtojų grupės apmokestinimo sistemos Europoje nėra. Vienose šalyse nėra jokių išskirtinių taisyklių ūkininkų ir žemės ūkio įmonių pajamų ir turto apmokestinimui, kitose yra atskiros apmokestinimo taisyklės, skirtos žemės ūkiui.“

Kalbant konkrečiau, galima skirti dvi ūkininkų apmokestinimo kryptis. Daugelyje šalių visam žemės ūkio verslui, tame tarpe ir ūkininkams, taikomi tie patys mokesčių principai, teisinė bazė, kaip ir kitoms profesinėms grupėms, mokesčių sistemoje nėra jokių lengvatų ar specialių taisyklių, kurių pagalba galima remti žemės ūkį (pvz., Suomijoje). Kitose šalyje lengvatų daugiau, pavyzdžiui, investicijų lengvatos ir kitos išimtys (Nyderlandai, Ispanija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Airija, Danija, Švedija, Slovakija), o kai kuriose šalyse ūkininkai turi atskirus mokesčių teisės aktus (Austrija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Lenkija).

Itin svarbus yra ir ūkininkams taikomas mokesčio tarifas, ir Lietuvoje jis išskirtinai mažas.

Net tose šalyse, kur ūkininkams taikomi palyginti maži mokesčio tarifai (Čekija, Prancūzija, Graikija, Nyderlandai, Lenkija ir Ispanija), tie tarifai gali viršyti 40 proc. Tarkime, Prancūzijoje pajamos didesnės nei 250 tūkst. EUR per metus apmokestinamos 41 proc. tarifu, kaimyninėje Lenkijoje pajamos viršijančios 19900 EUR apmokestinamos 32 proc. tarifu.

Ten, kur ūkininkų pajamų apmokestinimas aukštas (Belgija, Danija, Suomija, Anglija, Airija) tarifas gali viršyti ir 50 proc. Nežinau, kiek liko gandrų Danijoje, bet ten metinės ūkininkų pajamos, didesnės, nei 52377 EUR per metus, apmokestinamos 51,5 proc. tarifu. Atkreipiu tamstų dėmesį, kad europinės agrarinio sektoriaus išmokos taip pat įtraukiamos į pajamas ir apmokestinamos. [Tai ypač noriu priminti ne tai ūkininkui, ne tai žemvaldžiui, bet tikrai prastam tik į savo siaurus asmeninius reikalus susikoncentravusiam politikui Ramūnui Karbauskiui].

Nepalankiausia žemdirbių apmokestinimo požiūriu Europos Sąjungoje laikoma Suomija, kuri ūkininkams netaiko jokių specialių lengvatų.

Lietuvoje viskas kitaip ir viskas nežmoniškai, ką įrodo ir šie faktai: Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Taigi, prašau jūsų ateityje nebemeluoti rinkėjams ir patiems sau, kad jus ES kažkas skriaudžia. Jeigu norėsite pasiguosti, pabandykite nevelti visko į vieną gumulą ir kalbėkite konkrečiai su realiais faktais. Fake news (sugalvotų naujienų) laikai jau eina iš mados.

3. Žemės ūkio privilegijos. Kieno sąskaita?

Jau minėjau, kad Lietuvos žemės ūkiui teikiama ES ir nacionalinio biudžeto parama vien 2016 metais sudarė 1,07 mlrd. EUR. Žemės ūkiui su visais miškais, kuris tas pačiais 2016 metais sukūrė 1 mlrd. EUR pridedamosios vertės, išmokėtos subsidijos buvo net didesnės. Taigi, galutinis rezultatas vertinant iš ekonomikos perspektyvos yra neigiamas.

Konkreti paramos žemės ūkiui struktūra tokia: ES parama – apie 470 mln. EUR per metus; Lietuvos valstybės biudžetas skiria papildomą 33,5 mln. EUR tiesioginę nacionalinę paramą; valstybės pagalbos priemonių finansavimui skiriama dar 170 mln. EUR; kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. EUR; mokestinės lengvatos – 600-800 mln. EUR; kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. EUR. Primenu, kad ekonomikoje mokestinės lengvatos yra negautos biudžeto įplaukos, taigi valstybės parama.

Visos šios lengvatos neatsiranda iš niekur. Jas sukuria ir ūkininkams dovanoja kiti valstybės sektoriai. Universitetų dėstytojai net brangias darbui reikalingas specialybės knygas iš užsienio perka savo sąskaita, o ūkininkai nuolat verkia.

Mano seneliui, ūkininkui, kuris be jokių valstybės paramų tarpukariu sukūrė stiprų ūkį ir augino bekonus, mokslas buvo pirmoje vietoje. Jis sakė, galima nevalgyti, bet skaityti privalu. Kai taip elgiesi, suvoki savo žmogiškąją misiją šioje Žemėje ir atsakomybę už savo šalį.

4. Nelygybė sektoriaus viduje

Pernai kovo 7 dieną ūkininkai ir Seimo nariai Kazimieras Starkevičius ir Andrejus Stančikas televizijos laidoje pasakojo apie esą „didelius“ ūkininkų mokesčius. Tiesa kita: mokesčiai dideli tik mažiems ūkiams. Tokių lengvatų, kokias turi mūsų stambieji ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas stambiesiems ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu stambiųjų ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita. Išvados ne mano, jos aprašytos ir pagrįstos A. Stulginskio universiteto tyrime „Ūkininkų ir kitų žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų apmokestinimo sistemos tobulinimas“ .(3)

Konservatoriai-ūkininkai (K. Starkevičius ir A. Macijauskas) atėję į valdžią, suprato, kad geriau imituoti mokesčių mokėjimą žemės ūkyje, nei visai nemokėti. Vertė situacija, o gal sąžinė prabilo, tad 2009 metais suprasdami, kad visiškai nemokėti mokesčių gali būti pavojinga, įvedė simbolinius mokesčius, bet juos padarė „fiksuoto“ dydžio ir išėjo taip, kad ir maži ūkeliai, ir dideli žemvaldžiai, kaip patys minėti ponai (ir A. Stančikas) mokėjo tuos pačius mokesčius.

Beje, anoje laidoje, Seimo narys K. Starkevičius drąsiai aiškino, kad Lietuvoje yra tokie pat mokesčiai, kaip kitose ES valstybėse ir Lenkijoje. Netiesa, apie ką jau rašiau, bet baisu net ne tai, blogiau tai, kad tokių lengvatų, kaip turi mūsų stambūs ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė.

Melaginga buvo ir kita A. Stančiko kalba, kad mokesčiai, kuriuos „įvedė“ konservatoriai 2009 metais paskatino ūkių nykimą: mokesčių neproporcingumas ir išmokų bei kitos paramos neribojimas stambiesiems paskatino nykti mažuosius iki 50 ha ūkius, o stambiųjų ūkių plotai išaugo dvigubai, o ir pačių stambiųjų ūkių padvigubėjo.

Nemalonu taip galvoti, bet atrodo, kad p. K. Starkevičius kurdamas „mokesčių imitaciją“ tą galėjo būti suplanavęs: kai mažieji ūkiai mokesčių moka santykinai 2-3 kartus daugiau, negu didieji, neturi išteklių stiprėti, jie nyksta ir jų vietą užima stambieji ūkiai.

Net anais K. Starkevičiaus ministeriavimo laikais sugalvotais „supaprastintos formos investiciniais projektais (iki 150000 Litų)“, kurie turėjo būti skirti smulkiesiems ūkiams, sėkmingai naudojosi išskirtinai tik stambieji ūkiai (97 proc. tokių projektų buvo įgyvendinami tik ūkių, kurių plotas didesnis kaip 100 ha). Tuo pačiu laikotarpiu (per 2009-2013 m.) tik stambieji ūkiai sėkmingai naudojosi ir dar viena nesąžininga p. Starkevičiaus inicijuota priemone – valstybinės žemės pardavimu už simbolinę 231-347 eurus/ha kainą, kai dabar tokios žemės ha jau kainuoja po 8-10 tūkst. EUR. Per tą laiką stambiesiems ūkiams buvo parduota net 460 000 ha valstybinės žemės – pasekmės Lietuvos žemės ūkiui, smulkiesiems ūkininkams bei Lietuvos valstybei apskritai lengvai nuspėjamos. Jos tragiškos.

Dar daugiau: toje pačioje laidoje, kur prelegentai absoliučiai agresyviai pūtė miglą, jog Lietuvoje nėra 25 mokestinių lengvatų ir taip įtikinti žmones, kad meluoju aš, nors aš tik paskelbiau Valstybės audito išvadas, šie stambus ūkininkai nutylėjo, kad mažieji ūkiai realiai tikrai tomis v lengvatomis nesinaudoja ir negali naudotis. Tiesa, stambieji pasiima visus pinigus.
Jūs, sėdintys ūkininkų suvažiavime, tai žinote daug geriau nei aš. Netiesa?

Bendrai tenka pasakyti, kad Lietuvos žemės ūkio „gyvulių ūkio“ (prisimenate D. Orvelą?) lygieji gyvena gražioje jų demagoginėmis kalbomis dailinamoje tikrovėje, kai mažieji tikrai patiria nepriteklius, ką rodo visa eilė sektoriaus tyrimų.

5. Kaip Lietuvoje išnyko žemė arba fariziejiško cinizmo siautėjimas

Vis dėlto ypatingo cinizmo dalykas įvyko pernai gruodį svarstant 2018 metų biudžetą, kai teologė su politologu iš visos širdies įsiteikinėdami savo vadukams, bandė sukonstruoti jiems nediduką galios rojų Seime kitų žmonių sąskaita, tad nutarė atšaukti net ekonomikos teoriją. Tą gruodžio 7 –ąją Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Pataisos esmė buvo tiek pat kvaila, kiek ir ciniška: Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Bet kuris buhalteris žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas. Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus.

Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę.

Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12-tame Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai). Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Po to, kai pernai pavasarį ne be mano aktyvios politinės kovos su stambiųjų žemvaldžių/ūkininkų mokestinėmis privilegijomis, dėl kilusio pasipiktinimo buvo sugalvotas lietuviškas Trojos arklys. Viena vertus pranešta, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį tai aktyviai reklamuojant, tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Po mano aktyvios politinės kovos net po balsavimo pataisos buvo atsiimtos, tačiau, kalbama, jas bus vėl bandoma prastumti.

Pažadu: to padaryti jums, stambieji žemvaldžiai, nepavyks. Jeigu manote, kad aš rėkiu, tai blogai įsivaizduojate, kaip skambės mano balsas, jeigu dar kartą bandysite mulkinti savo tautą.

Kad aptariama žemės „nusidėvėjimo“ priemonė būtų naudinga tik stambiesiems žemės savininkams, pagrindžia ne vienas skaičius. Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio.

Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negautų, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokėtų tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

III. Pabaigai nedidelė reminiscencija apie mūsų protėvius ir gobšius gandrus

Už Rokiškio viename kaime gandras ėmė ir nusinešė į savo lizdą gaspadoriaus marškinius. Paskiau įlipus į medį ir apžiūrėjus lizdą pasirodė, kad lizde jau 9 marškiniai, 5 kelnės ir 12 nosinių sunešta. „Diena“, 1930 m. liepos 20 d., Nr. 28.

Spaudos konferencijos skaidres rasite paspaudę šią nuorodą.

1. Žr. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2016. Autorių kolektyvas: R. Melnikienė – vadovė… [et. al.]. – V.: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2017. – 181 p.; iliustr., lent., reziumė (angl.).
2. https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1203&metai=2017
3. ASU studija

Skaityti straipsnį

2997

Interviu apie vaiko teisių apsaugos reformą laidoje “Info komentarai su Indre Makaraityte”

#išgyvenkLietuvoje

7 vasario, 2018

Pirmadienį laidoje “Info komentarai su Indre Makaraityte” diskutavome apie vadinamąją “Mato reformą”. Bandžiau mums visiems parodyti, kad įstatymai nekuria realybės, ir vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimui nėra pasiruošta.

Interviu įrašą rasite paspaudę šią nuorodą.

Skaityti straipsnį

6792

Dienos mintys apie vaiko teises

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

30 sausio, 2018

Iš pirmo žvilgsnio šiame mano tekste supintos dvi skirtingos temos – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo eiga ir žurnalistika. Tačiau šios temos skiriasi tik iš pirmo žvilgsnio, mat jas jungia nors ir garsiai neištartas, tačiau plačioje problemoje implicitiškai skambantis klausimas: ar ir kaip apsaugosime savo vaikus ir padėsime jiems būti jeigu ir ne laimingesniais, tai bent šiek tiek saugesniais. Kita vertus, dar vienas, dažnai net svarbesnis klausimas taip pat kybo ore: ar gali spręsti problemas, jeigu neturi informacijos ir/arba nemoki jos apdoroti?

Prieš žengdama suformuotos temos link pabrėšiu, kad mano santykis su žurnalistika itin asmeninis. Pasaulyje man yra tik du darbai, kuriems nuolankiai lenkiuosi – mokytojo ir žurnalisto. Abi šios profesijos padeda mums suvokti pasaulį ir jaustis jame jeigu ne jaukiai ir maloniai, tai bent pakankamai saugiai. Lenkiuosi bet kuriam geram mokytojui ir bet kuriam sąžiningam žurnalistui. Atskirti, kas yra kas, nėra labai sudėtinga: kad tie darbai rimtai vyktų ir mokytojas, ir žurnalistas turi labai labai daug mokytis. Ne mokyti, pabrėžiu, o mokytis.

Šiandien lankiausi dviejose laidose – Lietuvos ryto TV kalbėjausi su Daiva Žeimyte, o Žinių radijo „Aktualijų studijoje“ su Ridu Jasiulioniu. Tai buvo du pokalbiai, kurie skyrėsi it diena ir naktis.

Daiva Žeimytė puikiai suvokė apie ką kalbama, gerai išnagrinėjusi klausimą ir supranta, kas jai sakoma. Jos klausimai buvo taiklūs ir logiški, kai kurios abejonės mano žodžiais pasvertos, tad laida buvo įdomi ir man pačiai, ir, tikiuosi, tiems, kurie ją žiūrėjo. Visi turėjome galimybių išgirsti naujų klausimo aspektų bei pagalvoti, kaip tos naujos perspektyvos papildo jau esamą klausimų sąrašą. Kai kurios detalės, kurias sužinojau žiūrėdama tos pačios žurnalistės sekmadienio analitinę laidą 24/7, man buvo naujiena ir suteikė papildomų argumentų diskusijoms ateityje. Už tai jai dėkoju.

Vis dėlto vos vėliau vykusi Žinių radijo laida, kur mane kalbino žurnalistas Ridas Jasulionis, buvo visiškai kitokia. Jau kviesdamas dalyvauti laidoje jis pademonstravo, kad iš esmės klausimu susidomėjo, matyt, šiandien ryte, nes nuolat painiojo pernai vasario viduryje priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriuose iš esmės tik apibrėžiama smurto prieš vaiką samprata, su rugsėjo pabaigoje priimtu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, kuriame akcentuojama institucinė vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka.

Taip, tai tos pačios sistemos grandys, vis dėlto šiuo metu turime kalbėti apie prieš keturis mėnesius priimtą ir nuo šios liepos 1 dienos jau pradėsiantį veikti įstatymą. Šiandien spaudos konferencijoje, kurioje kartu su Vilniaus miesto administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu ir tos pačios savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičiene visuomenei pabandėme paaiškinti, kas realiai vyksta iki įstatymo veikimo likus vos penkiems mėnesiais.

Deja, specialistams klausimų daugiau, nei atsakymų. Ir jeigu tie žmonės, kurie turi dirbti su vaikais, negauna jiems besąlygiškai aiškių rekomendacijų ir mano neturintys pakankamai priemonių (intelektualinių, finansinių, techninių ar tiesiog metodinių), kad galėtų deramai pagelbėti vaikams, gero nelauk.

Kokios problemos vis dar kelia daug klausimų ir bent kol kas neturi daug atsakymų? Nors iš pirmo žvilgsnio įstatymas sukasi apie vaiką, kuris galimai patiria krizinę situaciją, atsakyti, ko realiai siekiama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, nėra taip jau paprasta.

Pirmas klausimas, į kurį turėtų būti nedviprasmiškai atsakyta, ar norima padėti šeimai ir pagelbėti vaikui bei suteikti jam saugią aplinką visose tikėtinose krizinėse situacijose, o gal siekiama sukurti naują vaiko teisių institucijų sistemą bei apibrėžti bendrąsias atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus nuostatas?

Kitas klausimas, kodėl reikėjo pokyčių arba kas lemia sudėtingą vaiko teisių situaciją Lietuvoje? Iki bet kokių sprendinių, logiškai mąstant, privalu atsakyti į klausimą, ar problemas gimdo sudėtingos ekonominės šeimų sąlygos, paplitusios priklausomybės, darbo rinkos nesėkmės, skurdūs intelektualiniai ir socialiniai šeimų įgūdžiai, paramos šeimai stygius ar netinkama institucinė sistema?

Pats įstatymas tarsi suponuoja, atsakymas slypi antroje alternatyvoje, mat aptariamo įstatymo raidė ir dvasia leidžia teigti, kad jo rengėjai tiki (tikisi?), kad pasikeitusi institucinė vaiko teisių apsaugos sistema tarsi savaime pakeis ir tikrai nelabai gerą situaciją. Kitaip sakant, tikima (ar linkstama tikėti), kad centralizavus vaiko teisių apsaugos sistemą, vaiko teisės bus užtikrintos savaime.

Taigi, susiduriame su padėtimi, kai įstatymo kūrėjas nuoširdžiai tiki, jog ne įstatymas įformina tikrovę ir leidžia spręsti keblesnes padėtis, tačiau pats įstatymas gali iš esmės tą tikrovę keisti, net jeigu nepasikeičia išorinės sąlygos, gimdančios visas problemas.

Tokia filosofinė, mano galva, nepagrįsta prieiga toliau gimdo klausimus.

Jau pirmieji mėnesiai po to, kai įstatymas buvo priimtas, parodė, kad pertvarkoje akcentuojamas ne vaikas, o pati institucinė pertvarka ir pavaldomų bei atsakomybių sąranga. Kol kas dažniausia minima, kad naujai steigiamų valdymo darinių atstovams, atsakingiems už pertvarkos įgyvendinimą, trūksta kompetencijos ir žinių pavestam darbui atlikti; nėra atsakyta nė į vieną klausimą, kaip nauja sistema funkcionuos apskritai (tarkime, duomenų bazių perkėlimo galimybės ir pan.). Daugelis sistemos darbuotojų mini, kad dokumentų turinys nepakankamas tam, kad jais būtų galima vadovautis kasdieniame darbe, dokumentai nesukabinti su kitais susijusiais teisės aktais, trūksta aiškumo dėl finansavimo, žmogiškųjų išteklių permokymo ar kvalifikacijos kėlimo, techninės pagalbos.

Vertinant dar plačiau, klausimas, o ko išties reikia rizikos šeimoms ir vaikui, patekusiam į gyvenimo spąstus – pagalbos ar kontrolės – lieka už diskusijos rėmų.

Asmeniškai aš netikiu, kad didesnis kontroliuojančių institucijų skaičius padės vaikui. Netikiu, kad mobilios atvejo komandos realiai išspręs paslaugų šeimai trūkumo klausimą. Nemanau, kad net tokios opios bėdos, kaip pagalba vaikui krizinėje situacijoje, gali būti sprendžiamos neįvertinus turimų finansinių išteklių ir jų deramo paskirstymo.

Šie ir kiti klausimai laukia kiek galima aiškesnių atsakymų jau pačiu artimiau metu.

Vis dėlto vietoje rimtos analizės vėl ir vėl krentama į saldaus kalbėjimo liūną, kuris itin retai turi nors minimalų ryšį su rūstoka kasdienybe.

Myliu vaikus, tačiau taip pat esu blaivus žmogus, tad galiu pasakyti ir tai, kas nepatiks daugeliui. Joks įstatymas niekada neišgelbės visų vaikų, visada buvo ir bus tokių tragiškų aplinkybių, kur nenorėdami pažvelgsime į tragiškos tikrovės gelmes.

Kiekvienas, kuris sako, kad ateityje nebebus tragedijų, ateityje kažkokios dieviškos valios dėka nebesusidursime su smurtu šeimoje, o visi vaikai augs laimingi, yra melagis. Gal sąmoningas melagis, gal manipuliatorius, siekiantis kokių nors neaiškių tikslų, o gal tiesiog kvailys. Nebijokime to žodžio, jis irgi apie tą kasdienybę, kurioje gyvename. Jei neigiame tikrovę, tai nereiškia, kad ta tikrovė neužgula mūsų visu savo svoriu.

Ir tada vėl grįžtu į pokalbį su Ridu Jasiulioniu, kuris įstatymo, galiu garantuoti neskaitė, bet vis bandė mane priversti patvirtinti, kad įstatymas garantuoja, jog vaiko teisės ateityje (netgi nuo liepos pirmosios) bus vienareikšmiškais apsaugotos. Žinoma, tokios nesąmonės pasakyti negalėjau, dėl ko sulaukiau ironiškos žurnalisto nuostabos.

Manau, kad geras žurnalistas turi taršyti politiką negailestingai. Kalbos apie tai, jog iš politiko negalima tyčiotis, man atrodo kvailystės viršūnės. Politikas, sutikdamas atstovauti, tiesiog prisiima ir šią savo darbo pusę. Vis dėlto politiko ir žurnalisto santykiai nėra vienos krypties galios santykis, kur žurnalistas pasirodo visuomenės interesu sargu. Norėdamas atlikti šią kilniausią įmanomą misiją jis privalo mokėti mąstyti ir privalo mokytis bei dirbti.

Pono R. Jasiulionio klausimai, deja, ne tiek praskleidė problemas dengiančių žodžių šydą, kiek leido suabejoti elementariu žurnalisto gebėjimu atsakingai dirbti savo darbą. Bet kaip tada tas žurnalistas gali reikalauti atsakingo politiko ir biurokrato veikimo?

Išvadas gali atrodyti absurdiška, bet ji paradoksaliai teisinga: tingus žurnalistas toks pat grėsmingas vaikui, kaip ir nevalyvas vaiko teisių apsaugos specialistas ar gražių, bet tuščių žodžių sraute paskendęs politikas.

Interviu „Lietuva tiesiogiai“ kartu su Daiva Žeimyte. Lrytas.tv.

Interviu Žinių radijuje su Ridu Jasiulioniu

2018-01-30 Seimo narės Aušros Maldeikienės spaudos konferencija Seime „Vaiko teisių įstatymų klystkeliai“

Skaityti straipsnį

11383

Mano klausimai ir institucijų atsakymai dėl išskirtinių privilegijų Seimo nariams sveikatos apsaugos sistemoje

#išgyvenkLietuvoje

19 gruodžio, 2017

Kadangi žadėjau paviešinti savo susirašinėjimą su institucijomis, siekiant išsiaiškinti dėl algoritmų, kuriais sudaroma eilė gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir dėl Seimo narių be eilės gavusių paslaugas sąrašo.

Klausimus ir atsakymus rasite .zip formate paspaudę šią nuorodą.

Šios dienos spaudos konferencijos Seime „Nomenklatūrinės sveikatos sistemos grimasos nepriklausomoje Lietuvoje“ įrašą rasite paspaudę šią nuorodą. Pridedame ir konferencijoje naudotas skaidres.

Skaityti straipsnį

2860

Kodėl balsuosiu už interpeliaciją Aurelijui Verygai?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

14 gruodžio, 2017

Buvau pateikusi Sveikatos apsaugos ministerijai klausimus, ar egzistuoja į sovietinį nomenklatūrinį gydymą panaši tvarka, kai Seimo nariai gauna paslaugas ar konsultacijas be eilės ir išskirtinėmis sąlygomis (nes gavau tokių signalų neformaliais kanalais).

Aurelijus Veryga lapkričio pabaigoje atsakydamas į mano prašymą paviešinti aukštų politikų ir biurokratų, kurie be eilės naudojosi medicinos paslaugomis, sąrašą, teigė, kad ši informacija prieštarautų Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatoms.

Jis, dengdamasis paciento teisėmis ir privatumo saugojimu, nepateikė atsakymų, ar jam žinoma kiek Seimo narių be eilės buvo aptarnauti valstybinėse sveikatos įstaigose. Tarptautinė teisminė praktika šiuo klausimu teigia, kad paciento teisėmis negali būti dengiamasi neteikti visuomenei informacijos būtinos demokratiniam sprendimų priėmimui. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pacientų teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą nėra absoliuti ir turi būti ribojama, kai ji prieštarauja dorovei, kitų žmonių teisėms ir laisvėms bei siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams.

Sąjūdžio laikais vienas iš labiausiai visuomenę įerzinusių dalykų buvo nomenklatūros privilegijos. Žmogus, kuris nesupranta, kad paslaugų gavimas be eilės vien dėl savo padėties sukuria išrinktųjų kastą, nėra vertas eiti ministro pareigų.

Dar daugiau – Seimo nariai, kurie gauna tokias paslaugas be eilės ir išskirtinėmis sąlygomis savo kailiu nepatiria sveikatos apsaugos sistemos problemų, todėl jiems gali nesimatyti to, kad ji neveikia. Vidurinės klasės atstovai, kurie ir išlaiko šią sistemą savo mokamomis įmokomis turi laukti mėnesių mėnesius savo įmokomis apmokėtos paslaugos, o kai kuriems Seimo nariams sudaroma, kaip jau anksčiau pavadinau “pirmadienio teisė”. Todėl menksta tikėjimas valstybe ir teisingumu joje.

Į mano pateiktą klausimą Ministras neatsakė, vaidindamas, kad nesuprato. Matyt jis neturi loginio mąstymo dovanos ir negeba ir niekada negebės eiti pareigų, kuriose jis per klaidą atsidūrė.

Skaityti straipsnį

Kalba konferencijoje „Asmens apsauga – valstybės pareigos ir atsakomybė“ 2017 m. gruodžio 8 d.

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

12 gruodžio, 2017

Skaityti straipsnį

8623

Kaip Širinskienė su Puidoku ekonomiką kūrė

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

7 gruodžio, 2017

Teologė ir politologas atšaukia ekonomikos teoriją

Šiandien Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Antradienį, gruodžio 5 dieną, likus vos savaitei iki biudžeto priėmimo Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas įregistravo įstatymo pataisą, kuri esmingai sumažina stambių
ūkininkų mokamus mokesčius bei paneigia ekonomikos teoriją ir tarptautinius apskaitos standartus. Minėti Seimo nariai pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Ekonomikos teorija: žemė gali būti naudojama neribotą laiką

Bet kuris buhalteris (net tas, kuris dar tik pradeda studijuoti buhalterinės apskaitos pradmenis) žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas.

Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus. Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę. Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12 Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai), kuris apibrėžia ilgalaikio materialaus turto apskaitos principus.

Seimo nariai: žemė per dvidešimt metų išnyksta.

Du Lietuvos Seimo nariai (ir, kaip rodo dokumento metaduomenys, tikroji pataisų rašytoja Finansų viceministrė Daiva Brasiūnaitė) Lietuvoje siūlo atšaukti šiuos visuotinai priimtus ekonomikos ir apskaitos principus.

Argumentuodami pataisos būtinumą jos autoriai aiškina, kad „žemės ūkio sektoriuje veikiantys asmenys nuolat investuoja (patiria ženklias išlaidas) įsigydami žemę“, tačiau kadangi „bendru atveju“ žemės jie neparduoda, tai „neturi galimybės iš pajamų atskaityti žemės įsigijimo išlaidų“. Tad, pasak jų, įteisinus žemės įsigijimo išlaidų nurašymo galimybę, būtų užtikrinta, kad pajamų mokestis būtų mokamas nuo realaus, t.y. įvertinant visas veiklai vykdyti būtinas patirtas išlaidas, uždirbto pelno.

Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Anapus ekonomikos

Kodėl staiga teologė ir politologas taip susidomėjo ūkininkų mokesčiais? Atsakymas akivaizdus: patys Seimo ūkininkai, sėkmingai gyvenantys iš savo verslų žemės ūkyje, jiems labai naudingos pataisos stumti nedrįsta, tai siunčia lojaliausius savo veikėjus.

Jeigu dar tiksliau: „valstiečių“ pasiųsti Finansų ministerijos „profesionalai“ dėl pavasarį kilusio pasipiktinimo sugalvojo lietuvišką Trojos arklį. Viena vertus pranešė, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį (ir tai labai aktyviai reklamavo), tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio. Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negaus, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokės tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

Palyginkime, Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Lietuvos ūkininkai gali džiaugtis tikrai solidžia parama: ES parama – apie 470 mln. eurų per metus, iš valstybės biudžeto – papildoma tiesioginė nacionalinė parama – 33,5 mln. eurų; valstybės pagalbos priemonių finansavimas – 170 mln. eurų, kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. eurų, mokestinės lengvatos – 600-800 mln. eurų, Kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. eurų per metus.

Tokių lengvatų, kokias turi mūsų STAMBIEJI ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas STAMBIESIEMS ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu STAMBIŲJŲ ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita.

Ką tai reiškia Lietuvai? Jau nebekalbėsiu apie dėl netinkamo finansavimo žlungantį Lietuvos viešąjį sektorių. Kalbėsiu tarptautinių vertinimų kalba. Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017 m. rugsėjo 27 d. paskelbtame 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą. Tai pirmiausia nulėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuri per metus sumenko net 16 pozicijų.

Skaityti straipsnį

12730

Kalba Seime dėl 2018 metų biudžeto

#išgyvenkLietuvoje

23 lapkričio, 2017

Noriu gerbiamiems kolegoms pateikti penkis argumentus, kodėl nebalsuosiu už Vyriausybės pateiktą biudžetą. Jų yra gerokai daugiau, vis dėlto labai prašau išklausyti argumentus ir pagalvoti apie savo moralinę atsakomybę prieš rinkėjus.

Pirma. Melas, jog tai biudžetas, kuris deramai vykdo Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą. Apie tai Valstybės kontrolė dar kartą paskelbė lapkričio 15 d. dieną, konstatuodama, kad biudžetas sudarytas nesilaikant šalies fiskalinės drausmės įstatymų. Liepos 28 dieną finansų ministras paskelbė įsakymą dėl valdžios sektoriaus išlaidų augimo ribojimo taisyklės vertinimo nustatymo, kurio taikymas leido kurti iliuziją, kad biudžetas vykdo Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, nors tai buvo atviras melas.

Valstybės kontrolės įspėjimai nebuvo išgirsti; priešingai, nuolat, net šioje salėje, p. V. Šapoka manipuliavo daugumos Seimo narių neišmanymu ir aiškino, kad jam taip elgtis leidžia Europos Komisija. Paskutinį kart apie tai išgirdome vakar. Tiesa ta, kad Europos Komisija nevertina jokių nacionalinių taisyklių: Europos Komisija stebi tik tai, ar biudžetas tenkina valstybės skolos tvarumo reikalavimus. Nacionalinės taisyklės vertina ne tik skolos tvarumą, jos visų pirma akcentuoja ekonomikos stabilizavimą ir įvertina, ar balsavimui teikiamame biudžete vykdoma anticiklinė stabilizuojanti fiskalinė politika. Kitaip sakant, jei Europos Komisija biudžetą vertina atsižvelgdama tik į Stabilumo ir augimo pakto nuostatas, tai Lietuvos biudžetas dar papildomai turi būti įvertintas pagal Konstitucinio įstatymo nuostatas, pagal kurias naudojamos tik einamojo prognozavimo laikotarpio reikšmės, akcentuojant biudžeto turinio galimą poveikį šalies ekonomikos ateičiai. Pateikiamas biudžetas sudarytas nesilaikant šių konstitucinių įpareigojimų, tad tiesiog negali būti patvirtintas.

Dar baisiau tai, jog finansų ministras atvirai apgaudinėja Seimą ir žinodamas, kad absoliuti dauguma Seimo narių neturi pakankamos kompetencijos įvertinti iš pirmo žvilgsnio ganėtinai painių profesionalia kalba pateiktų aiškinimų, atvirai meluoja. Kaip galima gerbti save ir savo valstybę, jeigu negerbi jos įstatymų, net tų, kurie įkalti Konstitucijoje? Kam tada reikalingi tie įstatymai, jeigu paskui nieko daugiau nedarai, kaip tik intensyviai ieškai būdu, kaip tas įstatymo nuostatas apeiti? Save gerbiančioje visuomenėje diskusija apie taisykles ir galų gale jų keitimas, jeigu tai būtina, yra logiškas kelias, o ne primityvus melas ir manipuliaciją, kurią pasirinko S. Skvernelio vyriausybė?

Jeigu galvojate, kad čia aš dabar ieškau priekabių, pamąstykite dar kartą: šis biudžetas, nors, kaip pristatydamas biudžetą sakė pats Vilius Šapoka, „ekonomika šyla“, nekuria tinkamos apimties apsaugos priemonių, kurios bus būtinos, kai įžengsime į ekonomikos nuosmukio etapą.

Beje, Latvijos ir juolab Estijos biudžetai sudaryti laikantis atitinkamų taisyklių, kurias atmetė Lietuvos Finansų ministerija.

Antra. Melas, jog tai biudžetas, kuris mažins atskirtį. Atskirtis turi daug veidų, bet pajamų nelygybė virstanti galimybių nelygybe yra esminiai jos pavidalai. Ar siūlymas didinti paramą neturtingiausiems sumažina atskirtį? Tikrai ne. Pajamų atskirtis mažėtų, jeigu turėtume tokią pajamų perskirstymo sistemą, kuri labiau apmokestintų turtingiausius ir mažintų galimybes gauti neapmokestinamas pajamas. Šiame biudžete teikiama sistema mažiausias pajamas gaunančių pajamas didina atimdama iš vos vos turtingesnių, vadinamojo vidutinio sluoksnio (kuris Lietuvoje įvertinus realius pragyvenimo kaštus svyruoja tarp 900 ir 2500 eurų vieno asmens namų ūkiui). Kai palaužt ekonomines galimybes tų, kurie iš esmės ir suneša valstybės biudžetą bei kuria jos ateitį, pamatai, jog nebėra ko dalinti.

Manipuliacinės schemos, kuriomis mažinamas Neapmokestinimas pajamų dydis, kol galų gale jis išnyksta dar ganėtai kuklių pajamų grupėje; nuolatinė apeliacija į skurdžiausius sluoksnius; atimtas neapmokestinamas pajamų dydis už vaikus iš vos daugiau uždirbančių žmonių, kurių savigarba neleidžia prašyti pašalpų, tad jie galiausia įsikinko į nepabaigiamas naujų darbų paieškas ir nežmoniškai ilgas darbo valandas; nebe menkstančios, o daugumai šalies gyventojų, kurie negali papildomai mokėti už tai, už ką jau kartą sumokėjo mokėdami mokesčius, nebepasiekiamos deramos kokybės švietimo, medicininės pagalbos ir kitos paslaugos pakertą šalies ateitį ir skatina emigraciją, ką ir rodo jos skaičiai.

Drąsiai galiu pasakyti, jog šis biudžetas, mažindamas vidurinės klasės realias (o dažnai net nominalias pajamas bei dar labiau menkindamas ir taip itin kuklų socialinį kapitalą bei ekonominį ir socialinį saugumą gali būti vadinamas ir Emigracijos skatinimo biudžetu. Ir tai nėra pikti kokios nors agresyvios Seimo narės žodžiai. Tai faktas.

Kita vertus, mokslas seniai įrodė, kad pajamų ir galimybių nelygybę geriausiai mažina stipri ir subalansuota švietimo sistema, tuo tarpu mūsų sistema realiai mažina nemokamo kokybiško ikimokyklinio, mokyklinio ir aukštojo mokslo prieinamumą apatinių pajamų grupių žmonėms. Kol švietimas de facto suvokiamas tik kaip nuostolinga biudžeto išlaidų eilutė, kurios tikslas kurti darbo jėgą, Lietuva net nepradės savo kelio į teisingesnę ir stabilesnę visuomenę.

Trečia. Melas, kad žemės įsigijimo kaina apskaitoje gali būti įtraukiama į sąnaudas. Bandydami išlaikyti gyvulių ūkio principais paremtą ekonomiką bei mokesčių sistemą ir toliau leisti stambiems ūkininkams nemokėti mokesčių bei deramai neatsilyginti visuomenei ir net savo vaikų mokytojams, biudžeto autoriai sukonstravo naują ekonominę teoriją, kuri paneigia tai, kad visiems žinoma dar nuo A. Smitho laikų, tad jau beveik 250 metų.

Bet kuriame apskaitos vadovėlyje rasite paaiškinimą, kad visos turto formos nusidėvi ir galiausiai išnyksta, tačiau tas teiginys nepritaikomas žemei, kuri negali išnykti ar būti sunaikinta, negali prarasti vertės, kaip kitos turto formos. Priešingai, žemė išlaiko, o dažniau nei padidina savo vertę: ilgainiui ji tik brangsta, nes jos paklausa nuolat auga, nes neįmanoma sukurti jokios „naujos“ žemės.

Sugalvoti, kad žemė gali tapti nykstančiu dalyku, kurį reikia iš naujo atkurti, yra neįtikimas cinizmas ir išskirtinė nepagarba elementariai ekonominei logikai bei tarptautiniams apskaitos standartams, kurių, bent jau deklaratyviai, Lietuva laikosi.

Ketvirta. Tai yra biudžetas, kuris absoliučiai nuvertina itin kvalifikuotą darbą viešajame sektoriuje, itin dažnai net žmones su aukštuoju išsilavinimu, tarkime slauges ligoninėse ar mokytojus, paversdamas minimalios algos gavėjais. Tai, jog šie žmonės po to, kai jų atlygiai jau dešimt metų yra įšaldyti, gauna kelių eurų priedą, kurį infliacija suvalgys per kelis mėnesius, rodo ne tik tai, jog Finansų ministerija nesugeba mąstyti ilgesnio laikotarpio sąvokomis, bet ir tai, koks godus ir nevalyvas darbdavys yra Lietuvos valstybė, kuri geba kelti algas tik aukščiausius ponus aptarnaujančiai menkai žmonių grupelei, pamiršdama tuos, kurie ir kurią bendrąjį gėrį.

Penkta. Melas, kad būna nemokamų pietų. Kai mąstai ekonomikos kategorijomis, niekada nekalbi apie tai, ką gauni, nepasakydamas, kiek už tai moki. Neišsilavinusių arba ciniškų (kartais sunku atskirti) biurokratų kabinetuose sukurpta ekonomikos teorija ir praktika, kurios pavidalą matome ir šiame biudžete (pakeitus makiažą, veidas išlieka tas pats) aptarnauja turtingiausius gyventojų ir verslo sluoksnius, kitiems palikdami ilgas darbo valandas ir/arba skurdą. Tokios politikos kaina – emigracija.
Kartoju, svarstomas biudžetas yra naujos emigracijos bangos biudžetas. Ir todėl bent jau aš už jį nebalsuosiu.

Skaityti straipsnį

2017-11-09 spaudos konferencija Seime

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

10 lapkričio, 2017

Vakar Seime buvo pristatytas pirmasis Socialinių įmonių koncepcijos variantas. Spaudos konferencijoje dalyvauja Lietuvos neįgaliųjų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė, Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkas Justas Džiugelis ir Aušra Maldeikienė.

 

Skaityti straipsnį

3357

Neįmanoma žmonių tiesiog paversti laimingais – reikia atstovauti jų interesams.

#išgyvenkLietuvoje

2 lapkričio, 2017

Dalyvausiu ateinantį šeštadienį Lietuvos ambasadoje Londone vyksiančioje diskusijoje „Brexit. Lietuva. Idėjos. Sprendimai?“, kur be manęs dalyvaus Lietuvos Seimo nariai Arūnas Gelūnas, Rūta Miliūtė, Žygimantas Pavilionis ir Europos Komisijos atstovas Lietuvoje Arnoldas Pranckevičius.

Pokalbį moderuos žurnalistė Indrė Makaraitytė, Čia bus diskutuojama apie išeivių ryšį su gimtine bei jų galimybę dalyvauti sprendžiant Lietuvos ateitį.

Interviu JK portalui Tiesa.com

– Kaip jums atrodo, ar ryšys tarp emigrantų ir Lietuvos šiuo metu yra stiprus, abipusis? Ar jums aiškūs emigrantų norai, nuotaikos, ar žinote, kuo jie džiaugiasi ir kam turi priekaištų?

– Gavau kvietimą atvykti į Jungtinę Karalystę, o ne pati pasisiūliau atvažiuoti, – tai reiškia, kad ten gyvenantys lietuviai turi man klausimų. Ir aš, kaip tautos atstovė, manau, kad galėčiau bandyti atstovauti ir daliai Anglijoje gyvenančių lietuvių.

Aš gi neatstovauju visiems Lietuvos žmonių sluoksniams. Savo rinkimų programoje viešai deklaravau, kad man neįdomūs turtuoliai, viršutinis sluoksnis bei visiškai skurstantys žmonės. Mane domina vidurinioji klasė ir manau, kad dalis jos atstovų išvažiavo iš Lietuvos, nes ten jie buvo priversti persidirbti.

Daliai jų – tiems, kurie norėtų grįžti ir įsivaizduoja, kaip galėtų išgyventi Lietuvoje, – galiu bandyti atstovauti. Turiu pasiūlymų, kuriuos esu išdėsčiusi per trisdešimt metų savo parašytose knygose, turiu savo Lietuvos viziją. Jeigu tiems žmonėms tokia vizija priimtina, jie gali manimi pasitikėti – tegul žino, kad aš sieksiu savo tikslus įgyvendinti.

Man atrodo, kad nereikia priekaištauti vieni kitiems, bet ieškoti racionalių taškų, sprendimų, išgryninti idėjas. O vaikiškas dalies Lietuvos pasipiktinimas tais, kurie išvažiavo, ir lygiai toks pat infantilus bei primityvus klyksmas iš užsienio „Jūs mus nuskriaudėte ir privertėte išvažiuoti!“ man atrodo juokingi.
Visą gyvenimą vaikus mokiau ne tam, kad jie išvažiuotų, tačiau jie ėmė ir išvyko. O aš visiškai ramiai galiu konstatuoti, kad neišvažiavę jie nebūtų turėję už ką gyventi. Tiesiog jie pasielgė racionaliai.

– O kaip vertinate emigraciją?

– Niekaip nevertinčiau ir emigracija nevadinčiau žmonių judėjimo išvykstant mokytis bei ieškoti galimybių – jiems atviras visas pasaulis, tegul ieško, ko nori.

Dalis žmonių išvyko todėl, kad Lietuvoje susiklosčiusi politinė, ekonominė ir socialinė sistema neleidžia jiems normaliai funkcionuoti, – iš esmės pasirinko jiems priimtiniausią kelią.

Aš, būdama lygiai tokioje pačioje situacijoje, – visą gyvenimą dirbau mokytoja, Seime esu tik metus, – sugebėjau dirbti tris keturis darbus dėl to, kad padėčiau gauti geresnį išsilavinimą tiems patiems žmonėms, kurie dabar išvažiuoja, ir jų vaikams. Sunkiai dirbau ir ieškojau galimybės čia, Lietuvoje.

Dažnai skaitau apie emigraciją ir bandau rasti priežasčių, kurios privertė žmones išvažiuoti. Taigi niekas neprivertė – čiagi ne vežimas į Sibirą! O jeigu žmonės galvoja, kad sistema juos privertė palikti šalį, jie turėtų sau užduoti klausimą: ar matė kenčiantį savo kaimyną? Nepritekliaus kamuojamą mokytoją, kuris dirba kelis darbus tam, kad padoriai gyventų?

Mes nenorime turėti valstybės, kurią kurtume kartu. Dėl to turime daug mažų Lietuvų šalies viduje ir emigracijoje. Tai tokia mąstymo forma – kažkas turi ateiti ir už mus viską padaryti, o kai nepadaro, įsižeidžiame.

Tai būdinga ir Lietuvoje. Žmonėms nereikia išvažiuoti, kad pasitrauktų į atskirtį.

– Sakote, kad daug emigravusiųjų būdami Lietuvoje nė nebandė pasinaudoti savo, kaip piliečio, teise ką nors keisti ir kurti?

– Tai ir bandau pasakyti. Kai Lietuvoje atsisakai dalyvauti valstybės gyvenime ir pasakai, kad visi valdžioje yra vienodi vagys, tačiau kartu nesugebi rišliai suformuluoti ir pasakyti, ko nori iš to politiko, pasekmės yra juokingos. Dėl to politikai tiesiog nuperka rinkėjus pasakydami, kad padarys visus laimingus.

Tokiais atvejais aš nuoširdžiai juokiuosi iš to, kaip jie meluoja ir net nesistengia užsimaskuoti, o žmonės jais tiki.

Bet juk taip būti negali. Neįmanoma žmonių tiesiog paversti laimingais – reikia atstovauti jų interesams.

– O gal tiesiog nėra susikalbėjimo tarp valdžios ir žmonių, nesvarbu kur jie – Lietuvoje ar emigracijoje. Gal net nesistengiama bendrauti? Kai Seimas parengė emigracijos stabdymo strategiją, tą dokumentą pavadinote emigracijos priežastimi.

– Tai aš sakiau balandžio mėnesį vertindama Seimo nutarimo projektą dėl emigracijos ir demografijos. Visų pirma, tai jokia strategija: valdančiosios valstiečių partijos nariai tiesiog paėmė metų senumo Lietuvos banko pranešimą, perrašė jį, o rugpjūtį dar ėmė meluoti, kad tas dokumentas vykdomas. Ne, jis nevykdomas ir dabar. Išvis tokie procesai, kaip emigracija ir demografija, ne dokumentais vykdomi, tai platesnis kontekstas.

– Ir komunikacijos nėra?

– Aš jos nematau. Tiesą pasakius, tai abipusis procesas. Pavyzdžiui, aš ir pati ne pernelyg stengiuosi tos komunikacijos ieškoti. Seime yra labai daug darbo, po kurio tikrai nesinori ieškoti kokių nors grupių. Bet kai jos mane susiranda, visada bandome kalbėtis. Kaip ir šiuo atveju.

Esu dėkinga, kad mane pakvietė į Jungtinę Karalystę, man bus tikrai labai įdomu pamatyti ir išgirsti, kaip šioje šalyje gyvenantys lietuviai mato tuos pačius dalykus iš savo pozicijos. Tada ir aš galėčiau pasakyti savo nuomonę apie tai, kaip įsivaizduoju procesus. Tai ir parodo, kad dialogas turi būti abipusis.

O šiaip domiuosi JK lietuvių aktualijomis, peržiūriu jų spaudą.

– Kaip vertinate faktą, kad per praėjusius Seimo rinkimus balsavo vos per penkis tūkstančius JK lietuvių, kai jų šioje šalyje gyvena šimtai tūkstančių?

– Iš dalies tai reiškia pasyvumą, kuris lietuviui yra tiesiog įdiegtas. Juk mokyklose vaikams niekas neaiškina, kas yra dalyvavimas valstybės politikoje, todėl jie neturi supratimo ir įprastai net nelabai suvokia, kam jiems ta politika reikalinga.

Daugelis žmonių klaidingai įsivaizduoja, kad politikai yra auklės, privalančios sutvarkyti jų problemas. O jeigu jų paklausi, ko jūs norit, jie į tave pasižiūrės kaip į nenormalų.

Taigi jeigu žmogus nusprendžia nedalyvauti politikoje, tai jis joje nedalyvaus ir būdamas Anglijoje.

Kita vertus, manau, kad JK lietuviams gana sudėtinga atiduoti balsą, jeigu jis gyvena ne Londone, – norint dalyvauti procese sąnaudos tampa pernelyg didelės. O juk turėtų būti sudarytos gana lengvos sąlygos balsuoti.

– Bet tokio elgesio priežastis gali būti ir visiškas ryšio nutraukimas su Lietuva?

– Be abejonės, egzistuoja ir toks apsisprendimas – „išeiti iš šio žaidimo“. Galbūt žmogus turi gilią nuoskaudą, jog su juo buvo pasielgta netinkamai, jis buvo priverstas išvykti ir dabar ieško naujos tėvynės.

Ir tai nėra labai smerktina. Žmogus turi teisę laisvai reaguoti.

– Ką ekonominiu požiūriu tokio kiekio žmonių praradimas reiškia valstybei?

– To net nereikia vertinti. Pats žmonių praradimas yra tragedija, o ekonomika – tik šautinis veiksnys greta viso to.

– Ar svarstote galimybę kandidatuoti 2019 metų Lietuvos prezidento rinkimuose?

– Taip, ir esu tokią savo poziciją viešai deklaravusi. Todėl kad matau, jog galimi kandidatai staiga ima keisti savo pažiūras: dvidešimt metų tvirtino viena, o pastaruosius du mėnesius jau kalba priešingai. Nepakenčiu to.

Antra, savo kandidatūrą kelsiu tik tokiu atveju, jeigu rinkimuose nedalyvaus Ingrida Šimonytė.

Taigi kol kas galutinio apsisprendimo nėra. Tačiau man už prezidento postą svarbesnis yra bandymas Lietuvoje inspiruoti politines diskusijas, jų lauko suformulavimas būtų nebloga platforma tolesnei valstybės raidai.

Skaityti straipsnį