MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

2247

Taupymo chaosas

#išgyvenkLietuvoje

12 vasario, 2019

“Epilė” nuotrauka.

Vakar Seime surengiau organizacijos, kuri gina epilepsija sergančių žmonių interesus, susitikimą su valdžios institucijų žmonėmis.

Aiškinomės, ką daryti, kai Naujoji vaistų kompensavimo tvarka, priimta pernai, iš kai kurių epilepsija sergančių žmonių atėmė ir sveikesnio, taigi darbingo, gyvenimo viltį, ir/arba padidino jų asmenines išlaidas.

Diskutuojant išgirdau labai savotišką Valstybinės ligonių kasos Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjo Evaldo Stropaus pareiškimą.

Pasak jo, Pasaulinė sveikatos organizacija nuolat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje norėdami įsigyti vaistų, žmonės priversti tam skirti labai daug asmeninių lėšų.  Ir todėl, dėstė p. E. Stropus, buvo nutarta taip keisti kompensavimo tvarkas, kad tos priemokos iš asmeninių lėšų mažėtų. Ligonių kasos kažkodėl įsitikinusios, kad pakeitimai tikslą pasiekė. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2421

Kinijos grėsmės įvardinimas reikalauja imtis skubių veiksmų

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

5 vasario, 2019

Antradienį paskelbtas 2019 metų Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ galų gale pripažino tai, ką viešai kalbu jau daugiau kaip pusmetį: Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmių neišsemia geopolitinės Rusijos ambicijos.

Pasaulyje, kuris vis labiau struktūrizuojasi, iškilo naujos galios, ir jų tarpe būtina kalbėti apie Kinijos grėsmę.

Šiaip jau stebėtinai neambicingame vos per 60 puslapių tekste (su daugybe nuotraukų per visą puslapį ir įtraukų) Rusijos klausimas dominuoja. Tiesa, naujos informacijos labai nedaug, nors skiltys apie karinės grėsmės Kaliningrado srityje augimą ar tai, jog ši agresyvi kaimynė savo priešiškus veiksmus prieš Lietuva dabar linksta plėtoti už Lietuvos ribų, yra pakankamai svarios ir argumentuotos.

Nors dokumento įžangoje žadama, kad grėsmių rizikos bus įvertintos pagal jų tikimybę (nuo mažai tikėtina iki labai tikėtina) bei laiko perspektyvą (nuo artimiausio pusmečio iki ilgalaikės iki 10 metų) toliau tekste tokio vertinimo nematome. Ta irgi menkina dokumento vertę.

Žvalgybos institucijos Kinijos Liaudies respublikos klausimą kol kas vertina ganėtinai bendrai, tačiau pats faktas, kad šios valstybės grėsmė Lietuvai pripažinta viešai yra tikrai labai svarbus.

Tiesiogiai Kinijai skirtas skyrelis, simptomiškai pavadintas „Plečiasi Kinijos žvalgybos interesų Lietuvoje laukas“, informuoja, kad „Lietuvoje veikia dvi Kinijos žvalgybos tarnybos – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas“ (psl. 32). Nestebina, kad Kinijos žvalgyba veikia po diplomatine priedanga, tradiciškai išnaudoja Kinijos vyriausybės finansuojamus Konfucijaus institutus, Kinijos įmones bei naujienų agentūras.

Nuostabos nekelia ir tai, kad Kinija, kaip nurodo dokumentas, veikia per politiškai aklus asmenis, kurie mainais į nemokamas keliones ir dovanėles noriai palaiko Kinijos poziciją Tibeto, Taivano klausimu, naiviai (kartais ant kvailybės ribos) žavisi galima Kinijos investicijų ekonomine nauda, net nesusimąstydami apie politinius (ir ekonominius) tokių investicijų pavojus.

Įvairūs verslo subjektai, tikėdamiesi keleto milijonų eurų naudos, net atvirai tyčiojasi iš tų, kurie primena, jog stabilios ir abipusiai naudingos investicijos galimos tik su demokratinėmis valstybėmis, o bendradarbiavimas su šalimi, kuri įvardinama, kaip pagrindinis Lietuvos strateginio partnerio JAV priešas, viešai pamina elementarias žmogaus teises, plečia konclagerių tinklą, atvirai seka savo valstybės piliečius, anksčiau ar vėliau taps katastrofa ir Lietuvai.

Dokumente minima, kad „pasaulinėje kibernetinėje erdvėje didelį susirūpinimą keliantis Kinijos industrinis šnipinėjimas“ (35 psl.) Lietuvoje kol kas nėra labai aktyvus. Leisiu sau abejoti, ir manau, kad platesnė analizė mano įžvalgas patvirtins.

Kad ir kol kas silpni, tačiau pirmieji žingsniai oficialiai pripažįstant Kinijos grėsmę Lietuvos valstybei, žengti ir dabar Seime būtina imtis tolesnių veiksmų.

Pirma, Lietuvos Seimas privalo įvertinti kintančią mūsų strateginių partnerių – ES ir JAV – poziciją Taivano atžvilgiu, nes dar 1979 metais susiformavusi „Vienos Kinijos“ koncepcija, kur Taivanui de facto nepriklausomai valstybei tenka Kinijos Liaudies Respublikos provincijos vaidmuo, pastaruoju metu braška per visas siūles. Tai įrodo ir pernai vasario pabaigoje JAV Kongreso ir Senato vieningai priimtas „Taivano kelionių aktą“ (Taiwan Travel Act), kuris atvėrė pastaruoju metu labai aktyviai realizuojamą JAV ir Taivano aukšto lygio politinių kontaktų etapą.

Tiek ES, tiek JAV eilėje dokumentų taip pat skatina Taivano Prekybinių atstovybių, kurios matomos kaip puikus dvišalių ekonominių santykių instrumentas, plėtrą. Paremdama JAV ir ES poziciją, Lietuva turi pakviesti Taivaną atidaryti savo prekybinę atstovybę Vilniuje, o taip pat skatinti tolesnius mokslinius ir aukštų technologijų pramoninkus mainus su Taivanu.

Atsižvelgiant JAV nacionalinio saugumo koncepcijoje nurodomą Kinijos karinę grėsmę bei EP 2018 metų rugsėjo mėnesio Rezoliuciją privalu daug griežčiau pasisakyti prieš Kinijos Liaudies Respublikos karines provokacijas Taivano atžvilgiu, kurios kelia grėsmę Taivano sąsiaurio taikai ir stabilumui. Lietuva turi aiškiai remti poziciją, jog visi šiame sąsiauryje kylantys ginčai privalo būti sprendžiami taikiai ir remiantis tarptautine teise.

Antra, Seime privalu iš nacionalinio saugumo perspektyvos įvertinti finansų ministro Viliaus Šapokos sprendimus, kai jis be jokio politinio aptarimo, pamindamas parlamentinę Lietuvos konstitucijos dvasią ir raidę, vienašališkai Lietuvos vardu leidžia sau skelbti Lietuvą Kinijos finansinių investicijų vartais į Europos Sąjungą tuo metu, kai ta pati Europos Sąjunga akivaizdžiai suvokia tokių žingsnių grėsmę (2018 metų rugsėjo 12 dienos rezoliucija).

Trečia, būtina dar kartą kreiptis į užsienio reikalų ministeriją ir ministrą Liną Linkevičių, kad jis vykdytų mažiausiai du kartus oficialiai duotą pažadą Kinijos klausimą rimtai analizuoti Seime.

Ketvirta, turi būti įvertintas Konfucijaus instituto vaidmuo, ir tai, kad demokratinėje Lietuvoje nacionalinio universiteto rėmuose laisvai veikia institucija, kurią finansuoja Kinijos komunistų partijos ideologinis padalinys. Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas, kuris tuo pat metu dirba ir Konfucijaus instituto prie VU Tarybos pirmininku, turėtų argumentuotai pagrįsti tokio padalinio būtinybę, juolab, jog šie institutai dėl jų keliamos grėsmes uždaromi tiek JAV, tiek kitose valstybėse.

Penkta, įvertinus kintančią geopolitinę pasaulio situaciją, Lietuvos nacionalinius interesus, privalu kiek galima greičiau priimti Lietuvos Respublikos Seimo Rezoliuciją dėl Lietuvos ir Kinijos santykių.

Lietuvos užsienio politika Pietryčių Azijoje, kurios turinį dabar išsemia tik aklas pataikavimas Kinijos Liaudies Respublikai, tikintis ekonominių dividendų bent kokia kaina, yra pavojingas Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir tai privalo būti suvokta bei stabdoma.

Skaityti straipsnį

5144

Kodėl palikau prezidentines lenktynes?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

2 vasario, 2019

Kodėl palikau prezidentines lenktynes?

Pirma, yra formalios, iš esmės antrinės priežastys – parašai, pinigai, reitingai, palaikytojai, etc. etc. etc. Priešingai, nei įprasta kalti į mažai išsilavinusios abejingosios daugumos galvas, tai tik išvestiniai dalykai.

Antra. Svarbesnė ir tikrai gilesnė mano pasitraukimo priežastis – debatų logika ir jų vedėjų abuojas cinizmas. Man tikrai buvo gėda ir už kėdėje išsidrėbusį ir absoliučių niekų Utenoje klausinėjantį Aidą Puklevičių, ir už nuobodžiaujantį Paulių Gritėną Vytauto didžiojo universitete, uždavinėjanti kažkokius smulkius, jam pačiam akivaizdžiai neįdomius klausimus. Abu tuos žmones gerbiau. Gaila, bet … tiesa man brangesnė už saldų padlaižiavimą, juolab laikas baigiasi. Istorijos laikas, turiu galvoje.

Tikrai geriau atrodė Rasa Tapinienė KTU salėje, bet klausimų lygis (juos, kaip suprantu, rengė KTU akademinė bendruomenė ir jos lyderis Ainius Lašas) domėjosi tik patiems svarbiais aukštojo mokslo klausimais, tarsi visiškai pamiršę prigimtinę akademiko prievolę būti aukščiau minios ir asmeninio savanaudiškumo. Man iš esmės tapo visiškai aišku, jog jokių rimtų debatų tikrai nesulauksime, kai sužinojau, jog jų vedimas vėl pavestas jakailaičiams ir pumprickaitėms. Nepykit, bet tai tereiškia, jog debatų nebus, o išdrįsęs pasakyti, ką manai esant svarbiu dalyku, būsi tamsuolio „žurnalisto“ auklėjamas. Aš tokio auklėjimo jau mačiau anais sovietiniais laikais prie ruso, tai nenoriu valstybės gėdos dauginti.

Tačiau svarbiausia kita. Taigi, trečia.

Prezidentines kovas palieku todėl, kad, deja, man nepavyko inspiruoti jokių rimtų debatų, net patiekus rinkimų programą.

Akivaizdu, jog Lietuvos intelektualai, jei tokių liko, tyli (bijo????), ir komentarai nusirita iki krupavičių, baršauskų, etc. lygio pigaus plagiato vienas iš kito kelių lėkštų šūkių, kurių jie net nebando kažkaip pagrįsti, juolab analizuoti pasauliniame kontekste.

Na ne valytoją, ne sodžiaus pirmininką ir net ne miesto merą ruošiasi rinkti Lietuva. Dabartinis prezidentas ateina valdyti šalį tuo metu, kai pasaulis iš esmės kasdien vis labiau artėja prie globalių tektoninių politinių lūžių:

  • JAV pasitraukia „į namus“ (America first);
  • JAV santykiai su ES formuojami per naudos (visų pirma, ekonominės) prizmę ir įtampa tarp šių centrų toliau augs, patinka tai mums ar ne, ir, nebeapgaudinėkime savęs, tą įtampą kelia tikrai ne vien Rusija;
  • dviejų plotmių geopolitinę erdvę keičia mažiausiai keturių geopolitinių centrų struktūra: vietoje branduoline galia paremtos pusiausvyros tarp JAV ir SSSR bei liberalios demokratijos priešpriešos likusiam pasauliui ateina JAV, ES su daug išcentrinių jėgų, Kinija, Rusija. Paveikslą dar labiau skaido atskiri besiformuojantys ir kol kas labai neapibrėžti galios centriukai (Šiaurės Korėja, Iranas, Irakas, Turkija(?), Šiaurės Afrika, etc.);
  • protekcionizmo stiprėjimas keičia vadinamąją laisvąją prekybą (Vašingtono konsensusą) ir grįžta merkantilizmo laikai;
  • liberalioji demokratija, kurioje teisės viršenybė atrodė neatsiejamai sulieta su demokratija, yra keičiama į demokratiją be teisės viršenybės, ir ateina dešiniojo populizmo laikai.

Gyvename laikais, kai istorija tik prasideda ir į politiką grįžta politika. Elitinius technokratus (lietuviškai jie vadinasi „specialistais“) keičia politikai. Prezidentas ateina vesti Lietuvos per audringą pasaulio jūrą, kurioje kasdien keičiasi ir bangų lygis, ir srovių kryptis, ir veikimo logika.

Jeigu turėtume žurnalistų, jie jau vakar būtų visų pretendentų klausę, o ką reiškia Lietuvai JAV pasitraukimas iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties. Klausimo negirdėjau.

Prezidento rinkimai prasidės, kai imsime kalbėti apie ateitį iš ateities perspektyvos. O mes įsikalinę praeityje ir primityvių neįvykdomų pažadų žarstyme.

Net mano mylima Ingrida tada, kai jau seniai privalo kalbėti savo tautai apie rimtus dalykus, vis dar žada pradėti tartis ir susitarti. Tai kad ne laikas kalbėti apie tai, kokias daržoves būsimam baliui auginsime, kai svečiai prie stalo sėda.

Dabartinė prezidentinės kovos taktika neturi jokio gilesnio turinio, nes kandidatai neformuluoja jokių savo strateginių tikslų, išskyrus ganėtinai lėkštą siekį įsitaisyti Daukanto aikštės rūmuose. Klausimas, kuris čia įdomiausias, yra klausimas, o ko ten eiti?

Atsiribojant nuo viešojoje erdvėje vykstančios prezidentinės kampanijos „analizės“, kuri iš esmės paremta primityvias viešųjų ryšių triukais, pirma reikėtų apibrėžti prielaidas, kurios formuotų esamą rinkimų kontekstą bei tai, kaip kandidatas vertina esamą geopolitinę situaciją.

O dabar, kokias matau tikras problemas, su kuriomis neišvengiamai susidurs būsimas Lietuvos vadovas. Kai eisite prie rinkimų urnų, pagalvokite, ar tikite, kad tas žmogus sugebės išlaviruoti tarp daugybės rifų.

Prikabinu tezes apie tai, kokie klausimai ano galva šiuo metu svarbiausi Lietuvai ir kokius klausimus dabar turi klausti bent minimaliais išsilavinęs ir savo valstybę mylintis žurnalistas, debatų vedėjas.

  1. Lietuvos Prezidento galios priklauso ir nuo Konstitucijos, ir nuo konkretaus asmens gebėjimo jas sukaupti savo rankose.

Taigi, klausimas kandidatui, kokio valdymo stiliaus – demokratinio ar autoritarinio – ir kodėl laikysitės?

  1. Klausantis šiuo metu vykstančių vadinamųjų debatų akivaizdu, kad daroma klaidinga prielaida, kad, cituojant Francis Fukuyama, „istorija jau pasibaigė“. Tiek klausimai, tiek atsakymai sukasi apie tai, kaip keliausime į šviesų rytojų ir tai tereiškia, jog mes pernelyg optimistiškai ir labai naiviai vertiname pasaulio padėtį. Pretendentai į Lietuvos valstybės vadovus turi aiškiai formuluoti iššūkius, su kuriais jie ketina susidurti per savo prezidentavimą. Taigi, įdomūs ne atsakymai apie tai, kaip kokiame nors Utenos rajone stimuliuoti jaunimo norą verslauti (konkretus pavyzdys iš konkrečių prezidentinių (?) „debatų“), o kokį pasaulį pretendentas mato 2024 ar net 2029 metais ir kaip tame naujame pasaulyje ketina išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę bei jos Konstitucinius principus.

Taigi, klausimas kandidatui, kokias rimčiausias grėsmes jau artimiausiu metu teks įveikti Lietuvai santykiuose su kitomis pasaulio valstybėmis? Kap galima plačiau ir nuosekliau, su visomis povandeninėmis srovėmis.

  1. Dabartiniame pasaulyje tarptautinėmis sutartimis kontroliuojama pasaulio tvarka, kurią iki šiol „prižiūrėjo“ JAV, dekonstruojama ir pereinama prie dvišaliais mainais grįstos tarptautinės politikos ir tai jau per artimiausią dešimtmetį iš esmės pakeis pasaulio geopolitinį vaizdą.

Taigi, klausimas kandidatui, kur ir kokios povandeninės srovės čia laukia Lietuvos ir kaip reikėtų elgtis?

  1. Lietuvos socialinis ekonominis modelis, pagrįstas žema pridėtine verte ir išskirtine pajamų ir turto nelygybe, „nebepatemps“ dar poros dešimtmečių ir jis atvirai graso valstybės nepriklausomybei.

Kita vertus, dabartinis Lietuvos socialinis ekonominis modelis tiek priklauso nuo senųjų technologijų, kad dar dešimtmečio neišlaikys ir visų pirma tarptautiniame lygmenyje : tarkime, proteguodama savo vežėjus Lietuva nenori matyti Prancūzijos vežėjų, kurie irgi balsuoja. Tik labai naivus žmogus gali manyti, kad Prancūzija ir Vokietija savo rinkimų programose įsirašys „Linavos“ savininkams naudingus dalykus, o mąstant iki galimos tokio vienos, tegul ir įtakingos, Lietuvos interesų grupės pageidavimų aptarnavimo atomazgos – mus gali tiesiog paprašyti palikti Sąjungą.

Taigi, klausimas kandidatui, kaip ketinate realizuoti savo Konstitucines galias bandydamas eliminuoti arba sušvelninti valstybės išlikimui grėsmingus gilesnius struktūrinius lūžius (

  1. Pretendentas turi aiškiai formuluoti už kokius principus jis kausis iki galo, nes būtent vertybinių visuomenės nuostatų pokytis galiausia gali grasinti ir Lietuvos nepriklausomybei. Tarkime, jeigu Lietuva pasuka Vyšegrado kryptimi, ji nori nenori tampa Lenkijos vasalu (savotišku jaunesniuoju broliu) ir tai labai tikėtina galutinai suskaldo Baltijos valstybių, tegul ir tariamą, vienybę, nes Estija pasuks Skandinavijos link.

Taigi, klausimas kandidatui, kaip vertinate teisės viršenybės principą ir valdžių balansą? Koks Prezidento veikimo stilius šiuo metu būtų naudingiausias valstybės suverenumo išsaugojimui? Kodėl?

Skaityti straipsnį

3345

Maldeikienė bedė pirštu į silpniausią pensijų kaupimo vietą: kainos didės, o išmoka nesikeis

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

29 sausio, 2019

© DELFI / Domantas Pipas

Jeigu į senatvę išėjus „Sodros“ gaunama pensija bus indeksuojama ir didės priklausomai nuo gerėjančios ekonominės aplinkos, tai II pakopos pensijų fonde sukaupta suma bus išmokama vienodomis išmokomis iki pat mirties, nepaisant to, kad atlyginimai ir kainos augs. „Sodra“ aiškina, kad iš tiesų pagal dabartinę tvarką išmoka yra fiksuota, tačiau pačioje pradžioje gyventojai gauna didesnę sumą nei turėtų. Tuo tarpu ekonomistai kritikuoja sistemą dėl bandymų nuspėti ateitį 20-30 metų į priekį.

Kai II pakopos pensijų fonde lėšas kaupiantis asmuo sulaukia senatvės pensijos amžiaus ir būna sukaupęs daugiau nei 10 tūkst. eurų, jis turi įsigyti pensijų anuitetą – teisę gauti nuolatines išmokas iki mirties už vienkartinę įmoką anuiteto teikėjui. Nuo 2020 metų anuiteto teikėja taps „Sodra“.

Duodama interviu DELFI Seimo narė Aušra Maldeikienė kalbėdama apie pensijos kaupimą atkreipė dėmesį, kad žmonės galbūt ne iki galo supranta, kas yra anuitetas. O tai, kaip ji paaiškina, yra vienoda išmoka iki gyvenimo galo. Vadinasi, kokia išmokos suma bus nustatyta, tokią ir gausi, nepaisant to, ar kainos su metais didės.

„Aš kaupiu, bet aš dabar grįšiu į „Sodrą“. Mano atlyginimas visą gyvenimą buvo nemažas, bet nėra toks stulbinantis. Aš kaupiu nuo pirmos dienos, ir per tuos metus sukaupiau arti 10 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad dabar jie virs anuitetu. Ar žmonės iki galo suvokia, kas yra anuitetas? Tai yra išmoka – vienoda iki gyvenimo galo. Mano šeimos moterys gyvena ilgai, paprastai iki 90 su trupučiuku metų. Tai man 30 m. reikės gyventi iš anuiteto.. Jeigu jis dabar yra 50 eurų, tai ir po 30 m. bus tiek pat. Šitą momentą žmonėms būtų labai svarbu suvokti.

Turiu tokį jausmą, kad daugelis tai ne iki galo priėmė, kad „Sodros“ pensija kyla kartu su ekonomikos augimu (…), o anuitetas jis yra toks pats. (…) Kaip jūs, pavyzdžiui, paskolą pasiimtumėte anuitetu – visus 40 m. mokate vienodą sumą. Ji neturi infliacinės dimensijos, ji nesikeis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1967

Mariau Ivaškevičiau, aš su Jumis

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

18 sausio, 2019

Esminis dalykas, dėl kurio vertėjo kovoti 1988 metais, kai prasidėjo aktyvūs veiksmai už nepriklausomybės atkūrimą, buvo žodžio laisvė.

Ir dabar aš griežtai sakau NE parodomajam patriotizmui ir bandymams sumenkinti menininko kūrybą.

Mariau Ivaškevičiau, aš visa širdimi su Jumis.

Žmonės pasirašę dokumentą – gal net patys nesuvokdami – nori, kad grįžtų tai, kas buvo sovietinės ir kiekvienos totalitarinės visuomenės giluminė esmė – panieka laisvam mąstymui ir laisvam žodžiui.

Savo kreipimųsi tie žmonės, deja, demonstruoja, kad jie kovojo ne dėl laisvės, o dėl ambicijų.

Nė vienas nesame galutinis tiesos žodis.

Ir mano tėvelis sėdėjo Vorkutos lageriuose, o senelis kentėjo Karagnados lageriuose, nes juos įskundė kančių neišlaikę partizanai. Nekaltinų tų jaunų žmonių (juolab viena jų atliko tikrą žygdarbį septinto dešimtmečio viduryje atėjęs į mano senelių namus ir atsiklaupęs prašęs atleidimo).

Priešingai, ta išpažintis daugiau pasako apie to žmogaus tikrąjį kilnumą.

Nebežeminkime savo žmogiškos prigimties apvildami ją tuščiu parodomuoju moralinės tiesos rūbu.

Partizanai buvo žmonės. Jie nebuvo Dievo sūnūs. Jie irgi klydo.

Leiskime jiems išlikti gyvais drąsių žmonių pavyzdžiai. Nepaverskime jų tuščiais, vien lozungais maitinamais stabais.

Melas nėra tiesa. Tiesa visada prieštaringa.

Šis tekstas yra reakciją į eilės organizacijų pasirašytą kreipimąsi atimti iš M. Ivaškevičiaus nacionalinę premiją.

Skaityti straipsnį

2560

Rinkimų laidotuvės: dublis pirmas, lavono ruošimas pakasynoms

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

11 sausio, 2019

15min.lt nuotrauka

Pirmas signalas apie debatų kokybę – nuotrauka. Sovietinių laikų politbiurą geriau sukomponuodavo, jei ką.
O dabar iš esmės. Vakar dienos, ketvirtadienio debatai Kaune mano akimis. Vaizdelis nevykęs. Problema – kodėl? Bet čia dabar bus tik atsakymo ištakos. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1846

Reaguokime į Rusijos agresiją prieš Ukrainą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

26 lapkričio, 2018

Agresyvūs Rusijos veiksmai, nukreipti prieš suverenią Ukrainą, yra nepateisinami ir prieštarauja visoms tarptautinės teisės normoms.

Rusijos karinis laivynas užpuolė ir užgrobė Ukrainos karinio laivyno laivą ir blokuoja Ukrainos laivų navigaciją per Kerčės sąsiaurį. Tai aiškiai rodo, jog jokie civilizuoti klausimų sprendimo būdai neveikia, o šalia Krymo okupacijos bei Rusijos agresijos prieš Ukrainą Donbase turime dar vieną aštrų įtampos židinį.

Lietuvos URM jau pasmerkė šiuos Rusijos veiksmus, tačiau Lietuva privalo labai aktyviai veikti, kad šią Rusijos provokaciją nedviprasmiškai įvertintų ir Europos Sąjunga. Rusijai turi būti aiškiai parodyta, kad tokios provokacijos ir agresija turi kainą.

Skaityti straipsnį

3137

58 klausimai Gitanui Nausėdai apie jo “Gerovės” rinkimų programą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

21 lapkričio, 2018

Vakar skelbiau gabaliuka “Gerovės” programos teksto. Šiandien klausimai to kūrinio autoriui Gitanui Nausėdai.
Nesu naivi, nemanau, kad atsakys, bet tikėtis niekas nedraudžia. Jeigu sulauksiu atsakymų, tai bus lengviau tą tekstą analizuoti. Jeigu nesulauksiu, prabočykit prabangios austrės, bus ne kas. 
Junkitės ir jūs – klauskite, kas domina.
Taigi, – po laidos su ponu G. Nausėda, kur su juo teko akis į akį pasimatyti pirmą kartą, kilo įvairių klausimų ir nebe įdomiausias, kodėl šis asmuo, nė dienos nebuvęs politiku, nusprendė tapti Prezidentu. Gal atsakymą rasime jo programoje?

Skaitant programą, kilo dar daugiau klausimų. Pradedu:
Ką reiškia frazė „[g]erovės valstybę žmonės supranta kur kas plačiau nei politikai“? Ar tikrai visi politikai remia „gerovės valstybę“, kaip idėją ar koncepciją?
Ar tikrai politikai „gerovės valstybę“ suvokia vien tik per materialinius aspektus, žinant, kad originalioji, socialdemokratiška idėja, iš kurios visi skolinasi, labiau akcentavo laisvę, lygybę ir orumą?
Kaip „LR“ (taip rašo G. Nausėda savo rinkimų programoje) Prezidentas gali tapti visuomenės psichologinės atmosferos garantu?
Kaip Prezidentas gali garantuoti „socialinės, sveikatos apsaugos ir švietimo infrastruktūrą“, jei vėliau savo programoje G. Nausėda teigia, kad jam svarbi savivalda, kurios kompetencijose ir priežiūroje yra absoliuti dauguma šių sistemų įstaigų?
Ar G. Nausėda tikrins, ar kiekvienoje mokykloje ir ligoninėje neprakiuręs stogas?
G. Nausėda (o gal koks neseniai Filosofijos fakulteto rūmus palikęs pseudo krikščioniškas veikėjas su ambicijomis, bet ne amunicijomis, kuris vargo kurdamas šią programą) teigia, kad „aukštos žmonių pajamos yra kryptingos ir nuoseklios ekonominės-socialinės politikos pasekmė, o ne priežastis“. Kokią kryptingą ir nuoseklią ekonominę-socialinę politiką vykdo iš resursų išgavimo gyvenančios šalys, pvz. Persijos įlankos valstybės?
Kiek kartų mirė žmonių, parašiusių sakinį „[ž]mogus ir orientacija į jo poreikius yra kertinė rinkiminė idėja ir variklis“, siela?
Kodėl programoje žodis „gerovė“ rašomas iš didžiosios? Ar tai yra netiesioginė konservų gamyba užsiimančios įmonės reklama?
Kaip galima kurti „gerovę“ orientuojantis į „konkrečius žmonių lūkesčius ir reikšmes(?!!!)“, jei Lietuvos žmonės yra labai skirtingi, jų lūkesčiai ir interesai yra itin skirtingi? Ką daryti, jei daliai visuomenės dabartinė mokesčių sistema ir veikiantis gyvulių ūkis yra tiesiogiai naudingas?
Programoje teigiama: „Esame hibridinio, geopolitinio poveikio zonoje, kurioje visos valstybės aršiai konkuruoja dėl pagridinio tikslo – socialinio ir ekonominio augimo būtent savosios šalies viduje.„ Taigi, …
Ar tikrai visos valstybės turi tik tokius tikslus? Ar tikrai vis dar veikia neoliberalusis Vašingtono konsensusas? Ar tikrai visos valstybės rūpinasi tik ekonominiu ir socialiniu augimu? Ar negrįžo geopolitika? Ar Rusijos invazijos į Gruziją, Krymą ir Donbasą, Kinijos ekonominė ekspansija Rytinėje Europos Sąjungos dalyje yra tik „socialinio augimo būtent <…> šalies viduje“ pavyzdžiai?
Ar tikrai tik Prezidentas yra vienintelis, gaunantis „visos Tautos mandatą“, jeigu Konstitucijoje yra įrėžta laisvo, nuo politinių partijų ar atstovaujamos vienmandatės ar daugiamandatės nepriklausomo Tautos atstovo idėja? Ar G. Nausėda yra skaitęs Lietuvos Konstituciją?
Kokias konkrečias problemas G. Nausėda rengiasi spręsti, inicijuodamas konkrečius įstatymų projektus? Ar stipriai G. Nausėda verktų, jei jo siūlomos kryptys ir įstatymų keitimo pasiūlymai būtų atmesti Seimo, kuris dažnai teisėtai atsargiai žiūri į savo pagrindinės prievolės – įstatymų leidybos – prerogatyvą?
Kodėl G. Nausėda rinkimų programoje kalba apie politines partijas apskritai, kada valstybės vadovo ir politinių partijų santykis politiniame procese yra retas ir epizodinis, nes dažniau bendraujama su rinktais pareigūnais, ne su politinėmis partijomis, kaip institucijomis?
G. Nausėda yra viešai deklaravęs savo dešiniąsias politines pažiūras. Programoje jis teigia, kad Prezidentu „turi pasitikėti visos politinės jėgos, kaip objektyviausiu demokratijos garantu, siekiančiu gerovės kiekvienam LR piliečiui“. Kaip, žinant jo gerai dokumentuotas ilgalaikes ir nuoseklias pašaipas iš žmonių, kurie nesilaiko liberalių ar dešiniųjų pažiūrų, jis tikisi, kad kas nors pasitikės tokiu Prezidentu?
Kodėl Prezidento rinkiminėje kampanijoje iš viso atsiranda teiginiai apie politinių partijų finansavimą? Ar Gitanas Nausėda nori būti Tautos atstovu, ar politinių partijų atstovu? Ar politinių partijų finansavimo klausimus G. Nausėda laiko svarbesniu klausimu, nei šalies socioekonominę griūtį, kurią išgyvena Lietuva?
Kur Konstitucijoje G. Nausėda randa priedermę kažką priminti politinėms partijoms? Ar Gitanas Nausėda Lietuvos žmones prilygina auksinėms žuvytėms, kurios neprisimena priežasčių, kodėl rinko Seimą ir savivaldą, ir ko iš savo atstovų tikisi? Ar tikrai TAM reikia Prezidento? Ar nepakaktų priminimo telefonuose?
Ką reiškia teiginys „Lietuvos užsienio politika turi būti subalansuota“? Ar dabar ji nėra subalansuota?
Ar „plėtojant svarią ekonomikos bei verslo interesų dedamąją“ G. Nausėda siūlys Lietuvai imti kruvinus Kinijos pinigus? Ar G. Nausėda teigia, kad Lietuva, gindama mažų valstybių ir mūsų partnerių postsovietinėje erdvėje nepriklausomybę bei atsparumą Rusijai, „dirbtinai kuria konfliktus”?
Ar G. Nausėda turi sąžinės prisiminti, ką jis teigė, kai buvo diskutuojama apie vėliau priimtą ultra liberalų naująjį darbo kodeksą?
Ar jis vis dar mano, kad „socialinė atskirtis <…> tėra vizualus efektas“?
Ar jis nemano, kad jo palaikytas naujasis Darbo Kodeksas padidino socialinę nelygybę ir atskirtį?
Kaip yra įmanoma mažinti socialinę nelygybę, jei darbo teisės reguliavimas užtikrina, kad ji būtų didelė ir augtų?
Ar G. Nausėda vis dar mano, kad profesinės sąjungos Lietuvoje remiasi marksistinėmis nuostatomis?
Ar G. Nausėda yra susipažinęs su naujausiais ekonomikos veikalais, kurie teigia, kad valstybės intervencija per minimalios algos reguliavimą yra labai neefektyvi (nors labai patogi politiškai)?
Kokie “koučeriai” patarė kalbėti apie tai, ką aš, R. Kuodis, R. Lazutka VISĄ LAIKĄ teigėme apie progresinių mokesčių būtinybę? Ar jo nuomonė apie progresinius mokesčius nebūtų kitokia, jei jis nekandidatuotų į Prezidentus? Ar G. Nausėda turi stuburą?
Ar G. Nausėda nepriskiria viešojo sektoriaus darbuotojų vidurinei klasei?
Ar G. Nausėda nemano, kad Lietuvos būsto ir nekilnojamojo turto rinka ir visiškas nuomojamo būsto rinkos nesubalansuotumas kyla iš to, kad pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu Lietuva jau tapo būsto savininkų visuomene? Ar jis nemato kad tai sukuria papildomų problemų?
Ar G. Nausėda nemato struktūrinių verslo finansavimo problemų, kurios yra pagrindinis kliuvinys smulkaus verslo plėtrai, kurias daugiausiai sukelia pernelyg didelę įtaką šiam procesui turintys bankai?
Ar G. Nausėda nemato, kad mokestinės lengvatos, skatinančios įmones atlyginti darbuotojams įmonės akcijomis, yra iš principo ydingas pasiūlymas, nes tai yra turto perskirstymas iš vidurinės klasės į viršų, ir eiliniai darbuotojai nepajus jokio rezultato, o už viską sumokės vidurinės klasės atstovai?
Ar G. Nausėda nemano, kad pagrindinė problema su įmonių akcijų naudojimu, kaip papildoma motyvacine priemone, yra nepasitikėjimas institucijomis, reguliuojančiomis akcines bendroves, ir kad bet kokiai panašiai schemai reikėtų sustiprinti tesinę tokių įmonių vadovų ir savininkų atsakomybę – taigi, stiprinti reguliavimą, suteikti didesnį teisinį saugumą ir reikšmingai išplėsti teisinę apsaugą smulkiesiems akcininkams (kaip tai padarė tokios valstybės, kaip JAV).
Kokių paskatų vedamas G. Nausėda siūlo grąžinti Užimtumo tarnybą atgal į situaciją, kurioje ji buvo iki reformos, ir siūlo “decentralizuoti Užimtumo tarnybą”?
Kaip G. Nausėda, būdamas Prezidentu, rengiasi perkelti ministerijų padalinius iš vienos ministerijos į kitą?
Ar savivaldos klausimai G. Nausėdai apsiriboja vien europinių lėšų melžimu?
Ar G. Nausėda, kalbėdamas apie “nacionalinį susitarimą dėl švietimo pokyčių”, nori Lietuvoje panaikinti demokratiją ir valdžių kaitą?
Kodėl G. Nausėdai atrodo, kad būtent 500 – 600 mokinių turinčios mokyklos yra tai, ko reikia?
Ar “Idėja Lietuvai” (su visais absurdais apie mokytojo profesiją, kuri taip staiga taps prestižine 2025 m.) buvo jo rinkimų kampanijos dalimi? Jei taip, ar jis rengiasi deklaruoti savo išlaidas rinkimų kampanijos metu?
Kaip G. Nausėdos nuomone Prezidento institucija investuos į “aukštosios, profesionaliosios kūrybos puoselėjimą bei sklaidą šalyje, tiek į iškiliausių jos kūrinių eksportą, įgalinantį kurti teigiamą šalies įvaizdį svetur”?
Kas yra nacionalumas ir kuo jis skiriasi nuo tautiškumo ir nacionalizmo?

Tęsinių bus daug./ Laukiame Gitano Nausėdos atsakymų. 

Skaityti straipsnį

2032

Vakarykštės dienos užsienio politika

#išgyvenkLietuvoje

12 lapkričio, 2018

Kas sieja Lietuvą ir Čekijos Prezidentą Milošą Zemaną, Kubos komunistų partijos politbiuro narį ir šalies Prezidentą Miquelį Diaz-Canelį, Dominikos išsivadavimo partijos lyderį ir šalies Prezidentą Danilo Mediną, Kenijos Prezidentą Uhuru Kenyattą, Panamos Prezidentą Juaną Carlosą Varelą, partizanų vadą, įsitikinusį leninistą, o dabar Salvadoro Pezidentą Salvadorą Sánchez Ceréną,  Šveicarijos konfederacijos Prezidentą, socialdemokratą, Alainą Bersetą, Kuko salų ministrą pirmininką  Henry Puną, Kroatijos ministrą pirmininką Andrejų Plenkovicių, Egipto ministrą pirmininką  Mastafa Madbouly, Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, Gruzijos ministrą pirmininką Mamuką Bakhtazę, Laoso liaudies revoliucijos partijos politbiuro narį, Laoso ministrą pirmininką Thongloun Sisoulith, kairįjį Maltos ministrą pirmininką Josephą Muscatą, Rusijos ministrą pirmininką Dmitrijų Medvedevą, Pakistano ministrą pirmininką Imraną Khaną ir Vietnamo komunistų partijos Centro komiteto politbiuro narį, šalies ministrą pirmininką Nguyeną Xuaną Phucą?

Kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaitę visi šie lyderiai nusilenkė Kinijos Komunistų partijos generaliniam sekretoriui Xi Jinpingui lapkričio pradžioje vykusioje pirmojoje Kinijos importo parodoje Šanchajuje.

 

Nacionalinis saugumas versus ekonomika

 

Lietuvos užsienio politika stovi ant dviejų kojų: labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų.

Rusijos klausimą čia tenka išskirti jau vien todėl, kad nepaisant vis dar ganėtinai aktyvių ekonominių santykių (per devynis 2018 metų mėnesius 13,7 proc. eksporto ir 14,6  proc. importo) vis dėlto šiame kontekste kalbama ir apie Lietuvos nacionalinio saugumo, žmogaus teisių, demokratijos plėtros Rusijoje bei tos šalies propagandinio karo klausimus. Kad ir kaip vertintum, sudėtinga būtų paneigti, jog Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją.

Kalbant apie Kiniją, situacija radikaliai kitokia. Oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Rytų drakonas matomas išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas –  nuo 2018 m. sausio iki rugsėjo 0,7 proc. eksporto ir 2,8  proc. importo bei ganėtinai kukli tiesioginių investicijų apimtis, siekianti vos 5,6 mln. eurų. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2794

Stabdykime isteriją dėl Vaiko teisių apsaugos įstatymo

#išgyvenkLietuvoje

12 lapkričio, 2018

BNS nuotrauka.

 

Prasidėjo masinis Seimo narių puolimas ir raudos dėl esą netinkamo Vaiko apsaugos įstatymo.
Toliau pateikiamas mano atsakymas dėl prasidėjusios isterijos susijusios su vaiko teisių apsaugos įstatymu.

Platinamas tekstas toks.

Gerbiamas (-a) parlamentare,
Rašau Jums kaip Lietuvos Respublikos pilietė, kaip Jūsų rinkėja. 
Šių dienų situacija labai neigiamai paveikė mane bei daugumą kitų Lietuvos žmonių. Visuomenė išvydo, kad pernai priimta “Mato reforma” neatnešė žadėto gėrio. Ne dėl to, kad jai netinkamai pasiruošta, ne dėl to, kad ji netinkamai vykdoma, bet dėl to, kad bloga pati reforma. Žmonės jau suprato, kad naujoji reforma nepadės nei išvengti, nei sumažinti kiekį tokių tragedijų, kaip Matuko istorija. Ką naujoji reforma tikrai atnešė, tai terorą ir baimę, išgyvenamą šiandien beveik kiekvienoje mylinčioje ir tvarkingoje šeimoje. 
Lietuvos žmonės suprato, kad buvo pasinaudota nekalto vaiko brutalios mirties istorija, kad Lietuvoje įsigaliotų ši baisi reforma, ardanti šeimas bei sukelianti daug skausmo ir sielvarto ir taip daug kančios patyrusioje mūsų visuomenėje. Žmonės pamatė, kad šia reforma labai suinteresuota viena užsienio šalis. Žmonės taip pat suprato, kad Seimo nariams, vienbalsiai nubalsavusiems už šią reformą, buvo padarytas nedovanotinas spaudimas ir neduota pakankamai laiko viską apgalvoti. Labai Jūsų prašau, kol dar ne vėlu, ATŠAUKITE ŠIĄ REFORMĄ KARTU SU VISAIS JOS POĮSTATYMINIAIS AKTAIS. Įsiklausykite, ką sako visuomenė – dauguma žmonių nenori, kad ji būtų taisoma, jie nori, kad ji būtų atšaukta. Juk ir iki reformos turėjome visus reikalingus įstatymus kovai su smurtu prieš vaikus, tiesiog jų ne visada būdavo laikomasi. Jei vaikų ašaros bei prieš save ranką pakėlusių tėvų kraujas Jūsų nepaskatina atšaukti reformos, tuomet kas paskatins?!
Išgirskite žmonių prašymą. Lietuvos žmonės gali užmiršti ir atleisti daug ką – sumažintas pensijas, kylančias kainas, sunkėjantį pragyvenimą, korupcijos skandalus, bet jie neužmirš ir neatleis tiems, kurie leido draskyti jų šeimas ir už didelius pinigus parduoti jų mylimus vaikus. Dar ne vėlu. Jei atšauksite šią reformą, žmonės prisimins, kad šis Seimas iš tiesų jiems atstovauja, iš tiesų gina jų interesus ir saugo pagrindinę mūsų visuomenės ląstelę – šeimą.
Prašau, atšaukite šią reformą. Tauta šito tikrai nepamirš. (daugiau…)

Skaityti straipsnį