MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

2408

Per Muravą į Garliavą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

liepos 19, 2017

Vakar dar vienai, šį kart energetikos, ministerijai išsiunčiau raštą su prašymu paaiškinti, kodėl „Lietuvos energija“ įmokas už elektrą renka per tarpininkus, kurie priklauso tai pačiai  „Lietuvos energijos“ įmonių grupei. Bent man kyla minčių, kad taip faktinis monopolininkas „Lietuvos energija“ steigdama antrines įmones piktnaudžiauja savo padėtimi ir švaisto Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

Kodėl užuot  suteikus galimybę vartotojams už suteiktas paslaugas atsiskaityti tiesiogiai elektros skirstymo operatoriui, reikia steigti antrinę įmonę tarpininkę (ar net kelias), kurių pagrindinė veikla, atrodo,  yra būtent mokesčių surinkimas. Manyčiau, kad taip patyliukais prie šio „verslo plano“ prikabinus vartotoją ir jo mokėjimus automatiškai perkeliant į elektroninę sistemą, kurią administruoja tam tyčia sukurta(-os) įmonė(s), sąnaudos tik išauga, ar ne? O tai reiškia, kad galiausiai auga ir tarifai? (daugiau…)

Skaityti straipsnį

5888

Kodėl aš balsavau už urėdijų reformą

#išgyvenkLietuvoje

liepos 11, 2017

Iki paskutinės dienos balsavime dėl urėdijų pertvarkos ketinau susilaikyti. Vis dėlto šiandien balsavau už. Kodėl abejojau ir kodėl galiausiai pasirinkau palaikyti vyriausybės siūlomą projektą?

Ilgai abejojau, nes įdėmiau klausydama, kas kalbama, mačiau, kad abi pusės turėjo logiškų argumentų, kurie, neturint asmeninės patirties, skambėjo vienodai svariai.

Manyčiau, kad teiginys, jog urėdijas reikia reformuoti, nes jos nepakankamai efektyvios ir neskaidrios, nėra iš piršto laužtos. Tą man teko matyti ir asmeniškai ilgai gyvenant vieno buvusio miškų ūkio teritorijoje, kur vietos girininkai mišku prekiavo it savo: medieną vežiojo po kaimus, pardavę neduodavo čekio ar sąskaitos (akivaizdu, mokesčiai nuplaukia nežinia kur), smulkiai sukčiavo ir naudojosi savo padėtimi.

Sisteminė problema yra ir urėdijų kaip valdymo subjektų skaičius ir su tuo susijusios biurokratijos apimtis. Ar tikrai reikia tiek daug administracijos? Ar tikrai ta administracija turi būti skiriama pagal partines linijas? Ar tikrai, kaip šiandien aiškino kolega Juozas Olekas, dėl pokyčių nukentėtų tūkstančiai urėdijose dirbančių žmonių (kaip ir kodėl jie visi nukentėtų nelabai suprantu, – valstybinius miškus gi vis tiek tvarkysime)? Kita vertus, ar socialdemokratų logika ir žodžiai, kad jie atstovauja tiems, kas dirba urėdijose, tikrai įrodo rūpestį žmonėmis, o tie, kuriuos domina tūkstančiai tų, kurie nedirba tose urėdijose, bet perka mišką, moka mokesčius ir tikisi efektyvaus valstybinių įmonių valdymo neverti rūpesčio?

Nemėgstu melo ir sukčiavimo, tad man taip pat itin įstrigo primityvus reformų bandymas manipuliuoti informacija: pasakodami apie tai kaip, esą, nuostabiai veikia Lietuvos urėdijos, jie tvirtino, kad Lietuva tarptautinio tyrimo (atlikto JAV) buvo pripažinta geriausiai miško išteklius pasaulyje tvarkanti šalis, tačiau elementarus informacijos patikrinimas parodė, kad tai absoliuti netiesa.

Reformos šalininkai ir jos advokatai buvo kaltinami, kad reforma daroma tik vienos Skandinavijos baldų gamybos milžinės labui. Tai tvirtinantys žmonės aiškino, jog šis dalykas savaime aiškus, tačiau įrodymų nepateikė. O sąmokslo teorijos man absoliučiai nepatinka, ir kiekvienas, kuris tomis teorijomis remiasi, jau iš karto mano galvoje patenka į abejotinų kritikų sąrašą.

Kita vertus, nebuvo atsakyta ir į klausimą, o kaip mes sukursime tokią sistemą, kuri valstybei garantuotų didžiausią įmanomą naudą už parduotą medieną? Baimė, kad taisyklės bus sukurtos tik patiems stambiausiems medienos pirkėjams, taip smulkius vartotojus ir smulkų verslą paliekant nuošalyje nebuvo išsklaidytos. Bet nebuvo paneigta ir tai, kad smulkūs vartotojai bei smulkus verslas taip pralošia esamoje situacijoje, nieko nekeičiant.

Labai rimta projekto šalininkų ir Vyriausybės problema ta, kad jie turėdami laiko ir matydami pasipriešinimą, vis dėlto iki galo nuosekliai nepaaiškino, o kaip konkrečiai keisis gyvenimai daugybės miško ūkio darbuotojų, kurie dabar dirba urėdijose? Išpūstos administracijos tikrai problema, bet darbo vietos regionuose irgi svarbios. Tikėtina, kad sujungus viską į vieną bendrovę, daugelis žmonių netektų darbo, dalis iš jų emigruotų ir taip padidintų šalį paliekančių žmonių skaičių.

Kita vertus, netiesiogiai tai, priešingai, nei bandoma įrodyti, tik patvirtina tą faktą, kad šie žmonės per neefektyvų miškų valdymą yra biudžeto išlaikomi. Ir tai reiškia, kad ilgametė emigracija vyko todėl, kad kiti viešojo sektoriaus žmonės – mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai – savo sąžiningos dalies iš biudžeto negalėjo tikėtis.

Manau, kad labai svarbus ir šio klausimo gamtosauginis aspektas. Jei kuriama įmonė bus tik paprasta bendrovė, siekianti pelno bet kokia kaina, per porą dešimtmečių Lietuva nebeturės miškų, tik vadinamąsias „medžių fermas“. Tvarus miškų tvarkymas ir jų atkūrimas – mūsų visų bendro turto išsaugojimas – yra svarbus. Valstybinių miškų administravimo bendrovė ar urėdijos (kad ir koks modelis būtų pasirinktas) savo kertiniuose dokumentuose privalo turėti šį prieštaravimą – siekti didžiausios naudos savininkams – visiems Lietuvos žmonėms, bet ir tuo pat metu išsaugoti kuo daugiau miško, kaip bendro gėrio ateities kartoms.

Šie ir kiti minėti prieštaravimai išlieka, vis dėlto nieko nekeičiant, nieko negali tikėtis. Ilgai galvojusi, nutariau palaikyti Vyriausybę.

Ar elgiuosi protingai, parodys laikas.

Skaityti straipsnį

5943

Tik kartu mes sugebėsime išgyventi Lietuvoje

#išgyvenkLietuvoje

liepos 5, 2017

Gavau kelių savo sekėjų laiškus apie tai, kad pagaliau Finansų ministerija jiems atsiuntė atsakymus į klausimus dėl vidutinės klasės mokesčių. Tad nepraėjo nė mėnuo ir Finminas teikėsi nusiųsti atsakymo, kurį aš gavau gerokai anksčiau, kopiją tiems, kurie irgi nepatingėjote pasidomėti.

Šiuos atsakymus ir visišką Finansų ministerijos klerkų bei ministro atotrūkį nuo realybės jau aptariau straipsnyje.

Tačiau vienas dalykas tikrai pradžiugino: kaip aiškėja, į mano kvietimą užduoti klausimus p. ministeriui Viliui Šapokai atsiliepė virš 260 žmonių. Ir tai reiškia – klausimai svarbūs ne vien tik man; jums taip pat. Už pagalba dėkui, – visada prasmingiau atstovauti tiems, kurie patys irgi nori žinoti kas ir kaip ir kodėl.

Dabar apie laiško turinį. Atsakymų, kaip suprantate, Finansų ministras neturi, ir manęs, kaip parodė jo staigus atsisakymas dalyvauti LRT radijo laidoje, vengia.
Nors turėtų ne manęs vengti, o ieškoti galimybių keisti situaciją, kad keistųsi padėtis žmonių, kurių pajamos menkos (kas tas 1000 eurų ant popieriaus, jei gyventi Vilniuje ir augini vaikus…) tačiau jie labiausiai apkrautas mokesčiais visuomenės sluoksnis .

Ministrui, jei toliau siūlys pačių skurdžiausių asmenų problemas spręsti vos išsilaikančio vidurinio sluoksnio sąskaita, verta ir toliau siųsti paklausimus ir reikšti tikrai pagrįstą šio “suspausto vidurio” (angl. Squeezed middle) atstovų pasipiktinimą. Jis turi bijoti šios grupės žmonių. Bijoti ir ramiai jų nesvaidyti į vieną ar kitą griovį.

Ne kas kita, šis sluoksnis yra visuomenės stuburas: tai raštingi žmonės, kurie tampa kiekvienos demokratijos ir kiekvienos revoliucijos atrama.

Tai, kad padėjote; tai, kad reagavote, tai, kad ėmėtės kovoti teikia vilties.

Joks politikas ar politikai jūsų neišgelbės, nebus jokio mesijo ar herojaus, kuris vienu ypu išrišti mazgus, narpliotus daugybę metų.

Vis dėlto, jeigu kartu ginsimės nuo absurdiškų valdžios projektų, aktyviai diskutuosime, aiškinsime, ko norime, už ką sutinkame mokėti, o už ką ne, galime paversti mūsų šalį ne tokia depresyvia.

Paversime ją šalimi, kurios palikti nesinori.

Reikia retkarčiais atsistoti ir kovoti. Dėkui už tai, kad mano balsas nebuvo “balsas tyruose”, bet atsiliepė dešimtimis balsų.

Eikime toliau.

Skaityti straipsnį

2058

Valdžios kurtumo kaina

#išgyvenkLietuvoje

birželio 22, 2017

Birželio pradžioje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje finansų ministrui Viliui Šapokai uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: kokia pajamų suma keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius.

Klausimą pakartojau tris kartus, bet atsakymo nesulaukiau, tad po keleto dienų jam išsiunčiau oficialų prašymą paaiškinti, kokias ir kodėl tipinės šeimos pajamas (tėvai ir du vaikai) jis laiko pereinamąja riba, nuo kurios šeima su pajėgi netekti bet kokios gyventojų pajamų mokesčio lengvatos?

Oficialioje užklausoje, primenant, kad šiuo metu apytikriai 1000 eurų „ant popieriaus“ (apie 700 eurų „į rankas“) darbo pajamas gaunantis asmuo laikomas tiek pasiturinčiu, kad jam nebetaikomas NPD, taip pat buvo klausiama, kodėl gyvenimui būtinų esminių išlaidų suma Lietuvoje virsta apmokestinimo objektu, kas prieštarauja tiek ekonominei logikai, tiek pasaulinei praktikai (kuria, beje, oficialiuose interviu ministras labai mėgsta remtis)?

Ministro taip pat klausiau, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai pagal VMI ir žiniasklaidoje viešinamus duomenis yra apmokestinami aukščiausiu tarifu?

„Profesionalų“ vyriausybės spindesys ir skurdas

Atsakydamas į aiškius ir viešoje erdvėje jau kuris laikas plačiai aptarinėjamus vidutines pajamas gaunančių (ypatingai samdomų darbuotojų) išgyvenimo klausimus, ministras akcentuoja „tikslus, dėl kurių Vyriausybė sutarė“ ir kalba tik apie vieną iš jų — skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

Ministras teigia žinantis, „kur yra skurdo riba Lietuvoje“: 2015 metais tai buvo vienam asmeniui 259, o šeimai, auginančiai 2 vaikus iki 14 metų – 544 eurai mėnesiui. Kadangi užpernai panašių asmenų ir šeimų, pasak ministro, buvę apie 29 proc., tai ir mokesčių pertvarkos tikslas – „skurdo mažinimas ir parama mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms – žmonėms, kuriems to reikia čia ir dabar“.

Kad ir ką sakytum, apmokestinimo teorijos teigia, jog pajamų perskirstymas nėra pagrindinis jų dalykas. Iki pagalbos tiems, kurie skursta (beje, tai labai skirtingos ir dėl labai įvairių priežasčių skurstančios grupės) bendrai suneštais pinigais mes pirmiausia apmokame už viešąsias paslaugas — švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą, teisėsaugą, viešąjį valdymą ir panašiai.

Apie tai, kaip mokestinė reforma, kuri akcentuoja išimtinai paramą skurstantiems, paveiks minėtus sektorius ir juose dirbančių žmonių realias pajamas, ministras neužsimena. Ir tai reiškia, kad iš kalbėdamas apie paramą skurstantiems jis pamiršta du dalykus: pačios valstybės išgyvenimo ir plėtros dalykus bei pagalbos skurstantiems šaltinius.

Nors ir buvo klausiamas, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai, kurie pagal VMI duomenis apmokestinami aukščiausiu tarifu, ministras nuo atsakymo bando išsisukti kalbomis, jog kada bus geriau, prie klausimo bus grįžta.

Sovietų laikais visi mintinai žinojo, kad bananų ir žirnelių bus tada, kai „bus geriau“. Nors iki rinkimų „žali valstiečiai“ aiškino, kad kai tik jie gaus valdžią, tai ir bus geriau, o darna (Vyriausybės programoje paminėta 123 kartus) nusileis ant Lietuvos slėnių ir klonių, dabar jau tas darnos ir gerovės laikotarpis atidedamas neapibrėžtam laikui.

Ką tai realiai reiškia? Akivaizdu, toliau besitraukiantį ir silpstantį viešąjį sektorių, taigi silpstančią valstybę ir augančią emigraciją.

Beje, paradoksaliai dėl to labiausiai nukentės būtent tie patys V. Šapokos proteguojami skurstantys žmonės, kurių galimybės gauti kokybiškesnį išsilavinimą savo vaikams (tad ir bilietą į ateitį) bei gydymo paslaugas nukeliamos neribotam laikui.

Kita vertus, įdėmiau pažiūrėkime į tuos 544 eurus, kuriuos peržengus esą lyg ir išsikabaruoji iš skurdo duobės. Ką rodo tas skaičius? Nieko. Absoliučiai jokios realios ekonominės prasmės jis neturi ir tai akivaizdu kiekvienam. Skaičius gautas dėliojant matematines priklausomybes, kurios leistų išsaugoti vadinamąjį socialiniai atsakingą biudžetą (kitaip sakant, biudžetą neperkrautą skolomis ir įsipareigojimais), bet ne atsižvelgiant į realų gyvenimą.

Kiek laiko galima meluoti sau?

Keturių asmenų šeima šiuo metu Lietuvoje gali išgyventi ir atsigaminti, kaip šeima ir žmonių būrelis, kai jos realios pajamos viršija bent 1000 eurų į rankas. Reikia valgyti, kainuoja butas, dažnu atveju buto paskola. Reikia pinigų transportui. Reikia rūbų ir avalynės. Vaikams reikia knygelių, knygų ir mokymo priemonių. Reikia vaistų ir nors retkarčiais bilietų į kiną ar teatrą. Reikia laiko nusišypsoti. Ir laiko pabūti kartu.

Pastarieji sakiniai turi gilią ekonominę prasmę, nes priešingu atveju, jeigu tokios galimybės nėra, išauga socialinės dezintegracijos rizika su visomis baisomis ir labai labai brangiomis ir pačiam žmogui, ir visai visuomenei pasekmėmis – skyrybomis, depresijomis, mirtimis ir alkoholizmu.

Jeigu kalbame apie šeimą, kurioje žmonės dirba intelektualinį darbą (moko, gydo, triūsia bibliotekoje ar džiugina teatre) suma tikrai padidėja ir sudarys ne mažiau, kaip 1500 eurų į rankas. Negali dalinti ir duoti, kai neturi laiko. Išverčiu į Lietuvos „profesionalams“ iš įvairių biurokratinių institucijų gal būt įkandamą kalbą: negali mokinti vaiko ir jo ugdyti, jeigu neturi pinigų knygoms ir poilsiui. Negali. Nes negali duoti, kai nepasipildai. Negali gydyti, jeigu esi nepailsėjęs, mat ari per tris vietas.

Kol mes vaidiname, kad kažkokie iš dangaus kažkokiuose kambariukuose nulipdyti skaičiai, turi prasmę, šalis tuštės. Ir tuštėdama kasdien gilins visų likusių skurdą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms (ne biudžetui, o šeimoms, pabrėžiu) nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį.

Perfrazuoju itin paprastai: šeima (ir valstybė) gali taupyti labai įvairiai. Tarkime, ji gali atsisakyti nerealių norų ir susitelkti ties kokybiškesniu vaikų išsilavinimu, sveikatos stiprinimu, kuklesnėmis pramogomis, vis dėlto suprasdama, kad knygos ir menas yra būtinas dalykas, o prabangos prekės net tada, kai esi labai turtingas, dažniau kalba apie tuštybę, pigią sielą, nei protą.

Kita vertus, šeima gali elgtis priešingai: taupyti knygoms, mokslui, sveikatos apsaugai ir kultūrai, bet įsitaisyti prabangų automobilį, o po to visiems girtis, kaip puikiai gyvena. Toks variantas bemaž visada ateityje reiškia vertės netekusį automobilį bei menkstančius gebėjimus, jų palydovą — skurdą ir nuolat ištiestą ranką.

Lietuviška pajamų struktūra

Jau gerokai daugiau nei dešimtmetis Lietuvoje formuojasi trys žmonių grupės ir vienas savotiškas tarpsluoksnis: vadinamieji ilgalaikiai bedarbiai-pašalpiniai, kurie net nebando imtis rimtesnio darbo, daugiau mažiau išsilavinę žmonės, kurių pasaulėvaizdis jiems neleidžia gyventi iš pašalpų ir jie nuosekliai ir vis atkakliau bando išgyventi, imasi visų įmanomų darbų, dirba papildomai ir taip bando išlaikyti savo gyvenimo lygį, bei nedidelė apytikriai 5 proc. turtingųjų grupė.

Vienoka ar kitokia minėtų grupių sanplaika kuria pajamas ir gyvenimą tūkstančiams tų, kurie negali dirbti (serga, yra neįgalūs ir pan.) arba jau baigė savo darbinį gyvenimą.

Kiekybiškai šios grupės netolygios.

Didžiausia apatinė grupė, kuriai priklauso beveik 700 tūkst. Lietuvos gyventojų (arba apie 60 proc.), verčiasi iš pajamų, kurios neviršija 715 eurų per mėnesį.

Pagal 2015 metų duomenis (tuos pačius, kuriais naudojasi ministras) beveik 24 proc. gyventojų (arba apytikriai 280 tūkst. žmonių) gyvena iš pajamų, kurios per mažesnės, nei 313 eurų, o į bendrą valstybės kišenę šie žmonės įneša apie mažiau, nei 1,5 proc. įplaukų. Vos turtingesnių, tų, kurių pajamos nuo 313 iki 715 eurų, dalis biudžete beveik 19 procentų.

Šioje mažesnių pajamų grupėje gaunama vos per 32 proc. pajamų, kurias atneša darbo pajamos; ši grupė gauna 18 proc. verslo liudijimų generuojamų pajamų. Pažymėtina ir tai, kad nemaža dalis šios grupės žmonių nedirba ir gyvena iš įvairių biudžeto išmokų.

Antroji – pavadinsime ją vidutinių pajamų grupė — per mėnesį gauna nuo 715 iki 3570 eurų ir jai priklauso 447 tūkst. (apie 38 proc.) gyventojų. Jų sunešta dalis valstybės biudžeto gyventojų pajamų mokesčių skiltyje didžiausia — per 62 proc., nors jų gautų pajamų dalis nesiekia pusės visų per metus gaunamų pajamų. Šie gyventojai taip pat gauna beveik pusę šalyje išmokamų atlyginimų bei per 61 proc. pajamų, kurias generuoja verslo liudijimai.

Galų gale turtingiausi Lietuvos žmonės, tie, kurių pajamos per mėnesį viršija 3570 eurų sudaro apie 2,35 proc. (vos per 27 tūkst.) gyventojų. Jie gauna 30 proc. šalies gyventojų pajamų (samdomo darbo pajamose jų dalis apie 6 proc., verslo liudijimų generuojamose pajamose – 4,7 proc.) . Gaudami beveik trečdalį gyventojų pajamų atitinkamą gyventojų pajamų biudžeto skiltį jie praturtina vos per 17 proc. įplaukų.

Visos šios grupės, sulig savo dalimi valstybės biudžete (ir Sodros biudžete) išlaiko nedirbančias gyventojų grupes. Kol minėtų biudžetų įplaukos kuklios, nes esama apie pusšimtis įvairių neapmokestinamų pajamų, nekreipiant dėmesio į jų dydį, tikėtis solidesnių neįgalumo išmokų ar pensijų būtų labai naivu.

Taip, suprantu ši savotiška geometrinė forma, su pagal pajamas neproporcingai dideliu mokestiniu „pilvu“ vidurinėje grupėje, turėtų būti patikslinta, geriau įvertinus verslo atskaitymus, kuriuos galime rasti kai kuriose pajamų grupėse. Rimtai ir solidžiai mąstantis bei projektuojantis finansų ministras ir turėtų remtis duomenimis, kurie jam leistų atremti Seimo narių pretenzijas.

Savo ruožtu, galėčiau oponuoti, jog ir individualios veiklos ir ypač verslo liudijimų leistini atskaitymai arba neapmokestinamos pajamos yra labai nemenkos.

Išgyvenimo šalyje kaina

Ką dabar turime? Daugybė žmonių priversti gyventi iš itin menkų pajamų, nes vietoje to, kad visais įmanomais būdais valdžia iš ekonominės erdvės stumtų neproduktyvius verslus, ji, priešingai, juos proteguoja.

Ypatingai gerai tai pamatėme dabar, kai V. Šapoka jau visai atvirai prabilo apie paramą tiems verslams (verslams?), kurie moka mažiausius atlyginimus. S. Skvernelio kabineto siūloma pertvarka, visų pirma Sodros įmokų mažinimas darbdaviams, kurie moka atlyginimus iki 480 eurų „ant popieriaus“, atvirai ekonomiką kreipia neproduktyvaus funkcionavimo link. Beje, tai tiesiogiai neigiamai atsilieps Sodros biudžetui, taigi ir įvairioms neįgaliųjų išmokoms bei senatvės pensijoms.

Išvada. Minima reforma, pridėdama iš neapibrėžto šaltinio išmokas vaikams šioje žemiausių pajamų grupėje, ne tiek traukia žemiausių pajamų žmones iš skurdo, kiek tą skurdą įšaldo. Ypatingai įvertinus neišvengiamą kainų augimą, kai tokia didelė skurstančių gyventojų grupė gaus papildomų pajamų, kurias tuoj nukreips į vartojimą. Situaciją šios grupės gyventojams dar labiau apsunkins tai, jog jų galimybės gauti adekvačias ir kokybiškas viešąsias paslaugas sumenks. O tai reiškia, kad ir jų (bei jų vaikų) galimybės kapanotis iš skurdo ir atskirties bus menkstančios.

Vidurinė grupė, kuri pasak ministro „nenukentės“, nes jai nieko nebus duota ir nieko iš jos nebus atimta, realiai mąstant ir bus ta, kuri praloš daugiausia.

Pirma, kadangi pirminiai mokestinės pertvarkos skaičiai rodo, jog visas tikėtinas ekonomikos prieaugis slinks žemyn, ši grupė, jau dabar negalinti patenkinti savo poreikių, kurie gerokai sudėtingesni, vien todėl, kad šioje grupėje gerokai daugiau intelektualaus darbo žmonių, bus priversta dar labiau taupyti ir spaustis.

Antra, net vaikai šiose arba negaus jokių „asmeninių“ priedų arba, jeigu šeima daugiavaikė, parama jiems bus nepalyginamai mažesnė.

Trečia, ši grupė, negaudama jokių mokestinių paskatų, bus priversta pirkti brangstančias prekes.

Ketvirta, ši grupė, kuriai iš esmės nepriimtinas „pašalpinis“ mąstymas, stengsis dirbti dar daugiau, kad išlaikytų bent jau susiklosčiusį gyvenimo lygį ir taip toliau alins save su visomis iš čia sekančiomis pasekmėmis visai valstybės socialinei sąrangai ir ateičiai.

Penkta, būtent ši grupė labiausia pajus panaikintos PVM lengvatos šildymui papildomą naštą jų šeimų biudžetams, mat negalės tikėtis net kompensacijos. Šešta. Šioje grupėje nemažą dalį sudaro aukštesnės kvalifikacijos viešojo sektoriaus žmonės, kurių atlyginimai įšaldyti nuo 2009 metų. Atotrūkis tarp reikalavimų jiems ir jų pajamų augs toliau, skatindamas neviltį, menkindamas viešojo sektoriaus kokybę ir – tai matome ne vienus metus – didindamas nepasitikėjimą valstybės gebėjimu spręsti jai keliamus tikslus.

Išvada: agresyvi valdžios panieka tiems, kurie suneša didžiausią biudžeto dalį, ir realiai menkstančios jos ateities perspektyvos neišvengiamai paskatins išsilavinusių žmonių emigraciją, tad dar labiau pagilins apatinių grupės skurdą.

Trečioji grupė, net panaikinus kai kurias lengvatas (jų nenaikinti, ypač didiesiems ūkininkams politiškai darosi vis sudėtingiau) ir toliau liks ekonomiškai ir politiškai dominuojančia grupe. Politinės siūlomos pertvarkos išdavos Siūloma mokestinė pertvarka nukreipta į esamos socialinės struktūros įšaldymą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį. Ar tai suvokia valdantieji ir visas S. Skvernelio ministrų kabinetas? Galimos dvi atsakymo versijos. Pirma, labai tikėtina. Vadinamoji „profesionalų“ vyriausybė yra tiesiog arogantiškų politikos diletantų sambūris, negenantis net logiškiau paaiškinti, ką daro, nei patys suvokiantys savo veiksmų pasekmes. Nuoširdžiai tikėdami, kad jų ketinimai geri, jie it vaikai negeba suvokti, kad ketinimai dar nereiškia rezultatų, kurie gali būti absoliučiai priešingi.

Pastarąją versiją pagrindžia ir tai, kad dauguma šio kabineto ministrų atsirado per kelias valandas kam nors kur nors paskambinus ir prisiminus, ką čia šioje srityje pažįstu. Patikėję R. Karbausko melu apie profesionalią vyriausybę (beje, ir visai kitomis pavardėmis, nei tos, kurias dabar esame priversti matyti), rinkėjai vietoje laukto pinigų paketo gavo vadinamąją „lėlę“, pakarpytų popierėlių ryšuliuką. Kitas variantas dar labiau ciniškas.

Tikėtina ir tai, kad gražiai supakuoti skurdo mažinimo šūkiai realiai kalba apie tai, kad valdantieji kuria klasę, kuri ją palaikys per kitus rinkimus. Kiek pamatuotos jų viltys parodys laikas. Vis dėlto, kai bet kokios diskusijos gyvybiškai svarbiu apmokestinimo klausimu miršta neprasidėjusios, nes finansų ministras V. Šapoka imasi elementarios diletantiškos demagogijos, atsirašinėjimo ir primityvaus nepasitenkinimo, kad tenka aiškinti savo veiksmus ir jų pasekmes, nieko gero laukti neverta. „Baikit, nemanau…“ žaidimas tęsiasi, kas kad žaidėjas iš pirmo žvilgsnio lyg ir protingesnis.

Iš pradžių publikuota delfi.lt

Skaityti straipsnį

549

Kalba Seime, pristatant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisą

#išgyvenkLietuvoje

birželio 13, 2017

Kaip žinia, nuo šių metų pradžios galioja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisa, kuri įpareigoja skelbti vidutinius atlyginimus tose įmonėse, kuriose dirba daugiau, nei trys darbuotojai. Tokie duomenys pradėti viešinti vasario pabaigoje.
Idėja skelbti vidutinius įmonės atlygius pagirtina, nes taip stiprinamos darbuotojų derybinės galios ir jiems lengviau orientuotis, kokio atlyginimo jie galėtų tikėtis. Vis dėlto pateikiant vien tik vidurkį, apdraustųjų asmenų pajamos neretai gali būti interpretuojamos klaidingai.
Būtent todėl ir siūlome įstatyme numatyti papildomus rodiklius, kurie leistų tiek gerokai sumažinti klaidingų interpretacijų tikimybę, tiek suteiktų galimybę tiksliau atspindėti realius įmonių ir organizacijų mokamus atlyginimus.
Siūlome, jog būtų skelbiamas ne tik darbuotojo pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis, bet ir mediana, imties standartinis nuokrypis, 25 proc. kvantilis ir 75 proc. kvantilis. Pastarasis reikalavimas būtų taikomas daugiau nei aštuonis darbuotojus turintiems darbdaviams.
Mediana – tai skaičių eilės vidurinis elementas ir ji geriau, nei paprastas vidurkis parodytų realią situaciją, nes jos neiškreiptų imtyje esančios kelios santykinai didelės ar mažos reikšmės.

Standartinis nuokrypis – toks statistinis rodiklis, kuris parodo reikšmių sklaidą apie vidurkį, t.y. tai, kokiu vidutiniu atstumu jos nutolusios nuo vidurkio. Žinant šį rodiklį, būtų lengviau suvokti, kiek skiriasi nagrinėjamų rodiklių reikšmės. Kitaip sakant, matytume, kiek tikėtini, kokie nors išskirtiniai atlygiai.

Galiausiai, žinodami ketvirtadalio konkrečioje darbovietėje mažiausias algas gaunančių darbuotojų atlygių medianą (tai ir būtų 25 proc. kvantilis) ir trečiojo ketvirtadalio darbuotojų pajamų medianą dar tiksliau galėtume įvertinti toje ar kitoje įmonėje mokamų atlyginimų vidurkį. Apskritai imant, kvantilis yra tam tikra pasirinktos imties dalis.
Visi pateikiami rodikliai padėtų skaidriau ir tiksliau įvertinti apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų dydžius įmonėse ir organizacijose. Tai užtikrintų ir didesnę konkurenciją dėl darbuotojų. Kita vertus, tikėtina, kad darbo rinka galėtų elastingiau reaguoti į atlyginimo dydžio pasikeitimus. Beje, tai netiesiogiai leistų ir sumažinti šešėlinio darbo mastus bei pasakytinų atlyginimų augimą.
Europos teisės departamentas prie Vyriausybės ir iš dalies Seimo Kanceliarijos Teisės departamentas savo rašte atkreipia dėmesį, kad būtina įvertinti ir tokio pasiūlymo administracinę naštą. Vis dėlto, pokalbiai su Sodros vadovu leidžia man nuraminti tuos, kurie nerimauja. Sodros informatikai patvirtino, jog tai nebūtų pernelyg sudėtinga, tiesiog į programas reikėtų įvesti papildomas formules.

Kvantilis – (lot. quantum – kiek) – tikimybių teorijoje ir matematinėje statistikoje: atsitiktinio dydžio pasiskirstymo tam tikra skaitinė charakteristika.

Skaityti straipsnį

8385

Vilius Šapoka: „Nebežinau, ką daryti“

#išgyvenkLietuvoje

birželio 5, 2017

Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyrius pravirko. Išklausius, ką neseniai kalbėjo ministras V.Šapoka (tekstas šio komentaro apačioje), manau, jis irgi turėtų verkti kartu.

Nesugeba atsakyti logiškai į kritiką, tad ėmėsi kaitalioti prasmes ir atsakomybes. Pageidauja, kad mes imtumėmės jų darbo. Šiaip tai jų darbas teikti įstatymus (o ne abstrakčias menkai ką nors paaiškinančias lenteles), o mano sulig savo nuostatomis ir vertybėmis nurodyti problemas. Konkrečiau atveju, aš teigiu, jog paimama iš vidurinio sluoksnio ir paskirstoma tiems, kurie gauna mažesnes pajamas (kam mokytis, paklausiu? ) ir dar Skvernelis išdidžiai skelbia, jog visą ekonomikos prieaugį paskirs tiems, kurie gauna minimalias pajamas. Tad aš ir klausiu, o kaip bus su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais, mokslininkais ir policininkais? Jiems to prieaugio neskirs, nors šios grupės žmonių algos įšaldytos nuo 2009 metų? Tai pirma. Antra, jeigu jau tikrai norėjo patarimo, tai gal vertėjo jo prašyti anksčiau.

Kita vertus, aš tą iššūkį priėmiau prieš 15 metų. Smulkiai esminius punktus, nuo ko turi būti pradėta mokesčių reforma, surašiau dar 2013 metais savo parašytoje „Melo ekonomikoje“. Knygą elektroniniu formatu galima įsigyti. Kokios problemos kyla iš pateikto projekto pasakiau ir toliau aiškinsiu. BET – aš nedirbu Finansų ministerijoje ir nesu atsakinga už mokesčių reformos rengimą. Į mano geranorišką pasiūlymą padėti dar kadencijos pradžioje pateiktą S. Skverneliui, atsakymo nesulaukiau.

Gal vis dėlto kiekvienas dirbkime savo darbą. O Finansų ministerijos viešųjų ryšių skyriui tiesiog siūlau rašyti profesionaliau. Aš ir toliau komentuosiu taip, kaip suprantu. Ir toliau dirbti SAVO darbą (t.y. atstovausiu tiems rinkėjams ir interesams, kurie suformuluoti MANO rinkimų programoje), o jūs dirbkite tą, už kurį mokesčių mokėtojai jums ir moka.

Bendrai, jeigu neturite idėjų, ką daryti, ir nesugebate atsakyti į kritinius klausimus logiškai, tai gal pamąstykit, ar sėdit savo vietoje.

P. S. V.Šapoka: Žinių radijas 2017 06 02: Primena, kad kai pajamos susideda iš dviejų minimalių atlygių ir du vaikai, tai per mėnesį išlošiami 78 eurai, bet į žurnalisto (Perednis) klausimą, o kaip pasikeis su aukštesnes pajamas gaunančių padėtis, paaiškina, kad „Kalbant apie aukštesnes pajamas gaunančius, tai turbūt sutiksite, jog aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai kuria gerovę ne iš pašalpų ar papildomų priemokų, o gyvena iš to, jog ieško aukštesnį atlyginimą mokančio darbdavio, tai investicijų paskatinimas, produktyvių investicijų paskatinimas tai ir kurs tas naujas aukštesnio atlyginimo darbo vietas ir mūsų vidurinė klasė plėsis…“ Taigi, ministro galva žmonės darbe turi ne dirbti, o ieškoti geresnio darbo. Gal ir V. Šapokai tokiu atveju pačiam paieškoti „geresnio“ darbo?

Skaityti straipsnį

461

A. Maldeikienė mokesčių pertvarką vadina smūgiu viduriniajai klasei

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

birželio 2, 2017

Penktadienį Vyriausybėje pristatyti mokesčių ir socialinės sistemos tobulinimo pasiūlymai, tarp kurių yra ketinimas neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sulyginti su minimaliuoju mėnesiniu atlyginimu (MMA) – 380 eurų.

Taip pat norima atsisakyti papildomo NPD už vaikus ir vietoje to visiems mokėti po 30 eurų už pirmą ir antrą vaiką, po 75 eurus už trečią ir daugiau vaikų iki 18 metų.

Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad kitąmet bus skiriamos rekordinės lėšos skurdui mažinti, iš viso daugiau nei 4 mlrd. eurų arba 483 mln. eurų daugiau nei šiemet.

Daroma esminė klaida

Mišriai Seimo narių grupei priklausanti A. Maldeikienė DELFI sakė, kad Vyriausybės mokesčių planas remiasi principu „paimti iš vidurinės klasės ir atiduoti apačioms“.

„Šiaip daroma viena esminė klaida, kad gyventojų apmokestinimo struktūra suvokiama kaip socialinės rūpybos dalykas, o ne kaip viešojo sektoriaus aptarnavimo klausimas.

Mes sudedame pinigus ne tam, kad padėtume skurstantiems, bet tam, kad galėtų funkcionuoti švietimas, sveikatos apsauga, valstybės valdymas ir visa kita. Šis klausimas visiškai nutylimas“, – sakė plano pristatymą stebėjusi politikė.

Kels kainas (daugiau…)

Skaityti straipsnį

419

Kalba Seime diskusijoje dėl Darbo kodekso 2017 m. gegužės 30 dieną

#išgyvenkLietuvoje

gegužės 30, 2017

Balsuoti už pateiktą Darbo kodekso redakciją negaliu. Tiesa, negaliu ir balsuoti prieš. Taigi lieka vienintelis kelias – atsitraukti ir susilaikyti, ir tas kelias iš esmės aiškiai rodo gilų vidinį pasipriešinimą tam, kas ir kaip daroma su mano Tėvyne.

Kiekvienas dokumentas, kuris svarstomas šioje salėje, neišvengiamai apima kelias tarpusavyje tvirtai susipynusias plokštumas – moralinę, ekonominę ir teisinę.
Kai sėdi šioje salėje, palaipsniui trūkinėja ryšiai su moralės klausimais, kurie ir yra esminiai. Etinius dalykus ima stelbti techninės detalės ir jos galiausiai eliminuoja bet kurio veiksmo prasmę. Išskirtinais atvejais, o šis yra kaip tik toks, moralinė plotmė svarbiausia: dabar ir šioje Lietuvos istorijos vietoje mes privalome kalbėti ne tiek apie teisines formas, kurios leistų kurti palankesnes ūkininkavimo sąlygas atskiroms verslo grupėms, kiek apie tautos išgyvenimo mechanizmus. Taigi, atsakymą, pritarti ar ne svarstomoms pataisoms, privalėtų nulemti atsakymas į klausimą, ar jos padidins finansinį ir emocinį dirbančių žmonių saugumą ar tik dar kartą bandys paramstyti griūvančią netvarią esamą socialinę ekonominę tikrovę, kurios rezultatas nesustabdomai auganti šalį paliekančių žmonių minia ir tik šiemet kasdien emigruojantys 193 mūsų žmonės, o tai pusšimčiu daugiau, nei pernai.

Ketvirtadienį šioje salėje skaitėme Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Gintaro Grušo gražius žodžius apie solidarumą: „Mūsų visuomenė pamiršo, ką reiškia solidarumas. Yra kovų, kurių nelaimėsime, jei stiprieji nesutiks prisiimti naštos kartu su silpnaisiais.“ Nežinau, kokios priežastys lemia, kad drąsiai ir viešai už pagarbą gyvybei ir prieš kai kurias socialine negeroves kalbanti Lietuvos Katalikų bažnyčia nutyla susidūrusi su tokia įprasta didelės dalies verslo panieka darbuotojui, kuriam, net tada, kai pelnai tikrai dideli, dažnai mokami trupiniai, ir kuris yra paliekamas gyvenimo užribiuose vos netenka darbo, suserga ar patiria negalią.

Tad primenu, jog Katalikų Bažnyčia vienareikšmiškai eilėje savo Enciklikų, ypatingai Popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ (2009 m.) bei Šventojo Tėvo Pranciškaus Apaštališkuose paraginimuose „Evangelii Gaudium“ (2014 m.) bei „Amoris Laetitia“ (2016 m.) prieštarauja dabar Lietuvoje svarstomų daugelio įstatyminių dokumentų, visų pirma, didelei daliai Darbo kodekso, pataisų.

Ypatingai atkreipiu savo tikėjimo brolių ir sesių Kristuje, konkrečiai tų kolegų Seime, kurie labai mėgsta prisiminti krikščioniškas vertybes, dėmesį į šiuos Apaštališkojo paraginimo žodžius: [dabarties] „kontekste kai kas tebegina „gerovės sklidimo“ (trickle- down) ekonomiką, kai manoma, kad bet kuris ekonomikos augimas, skatinamas laisvosios rinkos, savaime pagimdys pasaulyje didesnę lygybę bei socialinę integraciją. Tokia nuomonė, niekada nepatvirtinta faktais, išreiškia negrabų ir naivų pasitikinėjimą ekonominę galią savo rankose sutelkusiųjų gerumu ir sakralizuotais vyraujančios ekonominės sistemos mechanizmais.“

Beje, visiems, kurie žada, jog naujai tvirtinamas Darbo kodeksas padidins šalies darbo rinkos lankstumą ir leis sukurti daugiau darbo vietų, taip pat primenu, jog pagal nešališkus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimus Lietuvos darbo rinkos lankstumas, išmatuotas, kaip BVP santykis su nedarbu, sudaro 0,49 ir yra toks pat, kaip JAV. Pastarosios, kaip žinia, pripažįstamos turinčios vieną lanksčiausių darbo rinkų pasaulyje.

Tos pačios įtakingos organizacijos tyrimas teigia, jog nors Lietuvos darbo kodeksas pagal tarptautinius standartus yra vienas griežčiausių, tačiau faktiškai jo nesilaikoma, ir tik 8-9 proc. darbo netenkančių moterų ir vos 5-6 proc. tokių vyrų gauna įstatymuose numatytas išmokas, ir beje, praktiškai visi jie iki atleidimo dirbo viešajame sektoriuje. Taigi, ką ir kieno naudai mes keičiame dabartinėmis pataisomis?

Ramiai mąstant, bet kokios kalbos, kad priėmus naują darbo kodeksą bus atlikta struktūrinė reforma, kuri suponuos daugiau naujų darbo vietų, tėra retorinis triukas, kuriuo bandoma pasakyti, kad realiai smarkiai padidės darbo vietų rotacija: kai daugiau atleidi, reikia daugiau priimti, ir tai tikrai bus esminis pokytis.

Jis turi savo gerųjų pusių verslui, o atskirais atvejais ir didesnes derybines galias turinčiam darbuotojui, tačiau dirbantis žmogus, jeigu neteks darbo, tarkime dėl sezoninių gamybos svyravimų, įmonės bankroto ir panašiai, gaus ne daugiau kaip ¾ vidutinės algos nedarbo draudimo išmoką. Taigi, jeigu koks žmogus šiuo metu gauna 2500 eurų darbo užmokestį ir nuo jo moka nedarbo draudimo įmokas, maksimali galima išmoka būtų viso labo apie 613 eurų, ir tai gali reikšti, kad jis gali neturėti lėšų net būsto paskolos įmokoms banke, ypač, jeigu augina daugiau vaikų.

Nuosekliai įvertinus visas pataisas drįstu teigti, kad jos iš esmės tikrai nepakeis padėties išstumiančioje Lietuvos darbo rinkoje. Jos nepadarys mūsų darbo rinkos labiau įtraukia ir kokybiškesne, o būtent to mums reikėtų ir būtent tam mus skatina tiek Europos Komisija, tiek EBPO, ir net mūsų pajamų nelygybę jau virtusią galimybių nelygybe kaip išskirtinę šalies bėdą akcentuojantis TVF.

Tiesa, daugeliu atveju darbdavių, visų pirma užsienio investuotojų, teisinė padėtis sustiprės.

Tai, kad įstatymų pokyčiai buvo laiminami Trišalėje taryboje, kur verslo lobistų žodis buvo viešai remiamas net šalies premjero bei Investuotojų forume dainavusios Vyriausybės kanclerės, yra dar viena gili šalies politinės kultūros bėda.

Būtent tai, jog silpnoji, dirbančiųjų pusė, vėl ir vėl lieka be valdžios paramos, tuo tarpu, kai valdžios parama noriai ir nesibodint jokių priemonių viešai dalinama darbdaviams, irgi akivaizdžiai pademonstruoja, kodėl išties tokia vangi, tokia diskriminuojanti mūsų darbo rinka. Vieša p. S. Skvernelio parama dirbantiesiems buvo girdima tik iki rinkimų, nors būtent silpnoji derybų pusė galėjo tikėtis vyriausybės griežtesnės pozicijos. Juolab, kad apie tokią parama, tiesa nebe taip atvirai, kalbėta ir gruodžio pradžioje, kai buvo nukeltas Kodekso įsigaliojimo laikas.

Naujasis kodeksas padės investuotojams, kurie labiau linkę laikytis įstatymo raidės, nei agresyvesnis šalies verslas. Vis dėlto, ar šis kodeksas apsaugos dirbančio žmogaus gyvenimą, klausimas retorinis.

Su kuo kovoja valdžia, kuri nesugebėdama sugaudyti vagių, leidžia jiems vogti laisvai: su vagystėmis ar su vagysčių statistika? Dar vienas retorinis klausimas.

Skaityti straipsnį

389

Krokodilo ašaros Gedulo ir vilties dieną

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė, Be kategorijos

gegužės 25, 2017

Šiandien išplatinau Seime tokį laišką apie gražulius, Lietryčio „žurnalistiką“ bei šiaudinius Seimo patriotus.

Beje, „Lietuvos rytas“, noriai platinęs visokius kliedesius apie mano šeimą ir apie mane, noriai cituojantis visokius kvailus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos svarstymus ir sprendimus, šio Etikos ir procedūrų komisijos dokumento „nepastebėjo“. Tai irgi faktas apie šalies žurnalistikos kokybę.

Šiame Seime yra daug parlamentarų, kurie žodžiais (ir net knygomis) labai remia žmones, kurie kentėjo už mūsų valstybės laisvę. Netrukus minėsime Gedulo ir vilties dieną, tad ir vėl turėsime galybę gražių, bet išties labai melagingų tuščių kalbų. Pabrėžiu. Mano amžinatilsį tėtis (kaip ir visa mano giminė tiek iš tėtės, tiek iš mamos pusės) kentėjo dėl okupantų veiksmų. Kai p. P. Gražulis viešai jums visiems išsiuntė visiškai melagingus laiškus, o aš jam atsakiau, išdėstydama faktus, NĖ VIENAS iš jūsų, kurie taip mėgstate prisiminti tautos kankinius, nepamatėte nieko baisaus p. P. Gražulio kalbose. Pabrėžiu – NĖ VIENAS.

Manau, dalis, net džiūgavote, kad va ta išsišokėlė Maldeikienė gavo, ir dabar žinos savo vietą. Ne. Problema ne Maldeikienė. Problema visų jūsų – ir pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie žodžiais taip gerbiate politinius kalinius – širdys, kurios aklos tikrai tautos kančiai. Paniekintas jau amžinatilsį politinis kalinys, kuris negali apsiginti, jums buvo tuščia siena. Etikos ir procedūrų komisiją pasiekė visiškai pašalinio, man nepažįstamo, tik džiaugiuosi, kad, kaip dabar žinau, jauno žmogaus prašymas ištirti šį klausimą ir atstatyti teisingumą. Ar turėjo širdies Etikos ir procedūrų komisija palieku spręsti jų sąžinei ir širdims, bet nors ir šalta išvada skelbia, kad „Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde yra duomenys apie tai, kad K. Seibutis už tai, kad palaikė ryšius su partizanais ir buvo partizanų rėmėjas, 1947 m. gruodžio mėn. nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su teisių apribojimu trims metams ir viso asmeniškai priklausančio turto konfiskavimu, buvo kalinamas Komijos ASSR Ustvymlago.“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

374

Briedžių medžioklė

#išgyvenkLietuvoje

balandžio 24, 2017

Pabudo lietuviški depardje ir šaukia: „Duokite mums viską, ko norime, o jei ne – emigruosime“. Aš sakau, – gero kelio. Šiek tiek ironiškai galima pridurti, kad lietuviai drąsūs, dideli mokesčiai jų negąsdina, tad vienos iš socialinių įmonių inkubatorių atstovas Nerijus Briedis drąsiai kelia sparnus į Prancūziją. Manau, kad visi galime prisidėti prie jo (ir jo draugų) bilieto, nes tai, ką išdarinėjama pastaraisiais metais, kai gudrūs veikėjai susišluoja i atskirties grupėms skirtus pinigus, nebebus toleruojama. Žaidimo taisyklės keičiasi ir keisis vis radikaliau.

O dabar tiesiog primenu, kad, pirma, melas nėra tinkamas palydovas: bandydami ištaisyti tai, ką briedžiai beviltiškai diskreditavo – neįgaliųjų integravimą į darbo rinką sistemą – mes remsimės faktais, o ne skambiais šūkiais. O apie tai, kad su socialinių įmonių sistema reikalai prasti, kalbama jau daugiau, kaip penkerius metus. Raudonas korteles rodo valstybės audito ir kontrolės institucijos. Reformos pradėtos prieš ketverius metus – bet jos stringa.

Antra, skirtingai, nei teigia šio straipsnio autorius, Seime vadinamojo „rankinio stabdžio“ įstatymas kol kas praėjo tik vieną stadiją, ir labai tikėtina, kad jį gali bandyti torpeduoti suinteresuotos grupės. Vis dėlto padarysiu viską, ką galiu, kad būtų panaikintas klaikiausias šio vadinamojo socialinio verslo segmentas – socialinių įmonių veiksmai valymo sektoriuje.

Tiesa, priešingai, nei aiškina N. Briedis, labai abejoju, kad šios įmonės masiškai atleis darbuotojus. Viena vertus, darbo jėgos rinkoje labai trūksta; kita vertus, jeigu darbuotojai bus atleisti tik todėl, kad mažėja subsidijos, tai tada N. Briedis ir jo draugai neturi jokios moralinės teisės aiškinti, kad jiems svarbūs neįgalieji. Tada tegul taip ir sako, kad jie naudojasi neįgaliaisiais, kaip savotiškais moderniais vergais, nemokama darbo jėga. Dirbate ponai briedžiai savo pelnui (kurio uždirbate labai nemažai ir dar turite dideles mokestines lengvatas), tad neaiškinkit, kad jums rūpi socialiniai tikslai ir neįgalieji. Jums rūpi lengvai gaunami biudžeto pinigai ir labai baisu netekti nemokamos darbo jėgos. Subsidijų „karuselės“ pabaiga, be kita ko, reiškia ir tai, kad bus baigtas tyčiojimasis iš žmonių, kurie dėl terminuotos subsidijos jai pasibaigus tiesiog išmetami: nebebus galima panaudoti statuso, suteikiančio lengvatą, o po to žmogaus atsikratyti.

Ponas N. Briedis itin atvirai ir ciniškai tyčiojasi iš tų žmonių, kuriems sakosi atstovaujantis, ir tada, kai aiškina, kad netekusios specialus statuso tos įmonės įdarbins visus iš eilės, o ne vien neįgaliuosius. Tai moralinis charakiri, kuriuo briedžiai neįgaliesiems parodo, kaip išties juos vertina – o vertina kaip nevykusią, prastą darbo jėgą, kuri privalo būti visaip paramstoma.
Bendrai imant būtent tai, kaip vadinamųjų socialinių įmonių atstovai kalba apie neįgalius asmenis, ir žeidžia labiausiai. Ir jie net nebando to slėpti, kad tų žmonių net žmonėmis nelaiko. Tik instrumentu subsidijoms srėbti. Jie atvirai, šaukte šaukia: neįgalieji yra neverti nieko. Net darbo. O mes, gerieji „briedžiai samariečiai“, juos pakenčiame (o išties išnaudojame) tik todėl, kad jūs mums už tai gerai mokate.

Kartą ir visiems laikams privalome suprasti: negalia nereiškia, kad žmogui turi būti lemta dirbti tik purviniausią ir blogiausiai apmokamą darbą, kurį, be kita ko, dar didžia dalimi apmoka valstybė. Dabar svarstoma nauja socialinio verslo koncepcija remsis Vakaruose įprasta praktika, kad visi žmonės turi teisę dirbti ir užsidirbti, ir niekas negali būti baudžiamas vien todėl, kad jis kitoks. Net jeigu tikime, kad jis kitoks. Kol kas svarstome, tarkime, apie darbdavio kaštų „išlyginimą“, jeigu jis priima didesnių sąnaudų reikalaujančias darbo grupes (pavyzdžiui, darbo vietos įrengimas, papildomų išlaidų pvz. už privalomas ilgesnes atostogas kompensavimas, ir panašias).

Svarstomas naujasis socialinių įmonių įstatymas yra atsakingas, tarpinis dokumentas, kuriuo, be kita ko, stabdomas ir neproporcingas biudžeto lėšų švaistymas. Tai nėra galutinis dokumentas, kuriuo apibrėžiamos naujos atskirties grupių integravimo į darbo rinką sąlygos. Galutinis naujos sistemos vaizdas paaiškės mūsų Darbo grupei Seime su ministerijų pagalba suformulavus naują ir platesnę koncepciją. Joje išliks subsidijos sunkiausią negalią turintiems asmenims. Neįgalieji Darbo biržos nebebus varomi dirbti tik į socialines įmones, nes toks įmonių statusas bus panaikintas. Bus kuriamas išlaidų darbo vietai įrengti ir pritaikyti neįgaliųjų poreikiams mechanizmas, į kurį turėtų įeiti ir darbo vietos įsirengimo kaštų padengimas dirbantiems individualia veikla. Padarysime, kad verslui, kuris samdo darbuotojus, nebūtų jokio finansinio skirtumo, ar jis samdo žmogų turintį ar neturintį neįgalumą. Rimtas ambicingas tikslas, kad į darbo rinką, kurioje dabar dirba apie 47,000 neįgaliųjų (iš kurių tik 7000 socialinėse įmonėse, susiurbiančiose praktiškai visą biudžeto paramą) būtų įtraukta apytikriai 80-90 tūkstančių darbingo amžiaus neįgaliųjų (iš bendro 250 000 neįgaliųjų skaičiaus).

Beje, dabar mums Lietuvoje svarbiausias dalykas ne paremti cinišką, biudžeto lėtomis mintantį ir kerojantį „verslą“, o taip sudėlioti švietimo sistemą, kad už jos durų neliktų neįgaliųjų (o tokia dabartinė realybė). Kai gatvėse išvysime žmones ratukuose, sunkiau judančius, prasčiau matančius ir/ar nematančius, ir nelaikysime jų kitokiais, mūsų šalis irgi bus kitokia.

Reakcija buvo į šį straipsnį:

Skaityti straipsnį