MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

1108

Kaip išlaikyti JAV dėmesį Lietuvai prekybos karų epochoje

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

liepos 17, 2018

Kad ir kaip vertintum, kad ir kaip keistųsi taktikos ir strategijos, JAV Lietuvai yra būtinas saugumo skėtis.

Pernai Lietuvos eksportas į Jungtinės Amerikos Valstijas sudarė beveik 1,4 mlrd. Eurų, tuo tarpu importas buvo kone keturis kart mažesnis ir siekė 370 mln. eurų. JAV gamintojams Lietuva vis dar atrodo savotiškai menkas tolimas užutėkis.

Vis dėlto Lietuvai reikia to, ką JAV jau turi ir gali eksportuoti: dujų, konkrečiai suskystintų dujų. Savo ruožtu, mes Lietuvoje turime Suskystintųjų dujų terminalą. Kadangi jau jo projektavimo metu buvo aišku, kad tas terminalas ne tiek gamybinės infrastruktūros, kiek politinis energetinio saugumo įrankis, dabar pats metas šį įrankį tinkamai panaudoti.

Jei mes norime ilgalaikio saugaus ir nenutrūkstamo SGD dujų tiekimo, jei mes norime sumažinti Lietuvos priklausomybę nuo rusiškų dujų, galų gale jei mes norime aiškesnių ir skaidresnių tiekimo sąlygų Lietuvos stambiesiems dujų vartotojams, kurie šiuo metu moka didžiąją dalį išlaikymo kainos, privalu padaryti strateginį sprendimą.

Lietuva galėtų ir turėtų aukščiausiu lygmeniu derėtis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kad JAV kompanija ar konsorciumas, kuri eksportuoja SGD, taptų strateginiu „Klaipėdos naftos“, valdančios Klaipėdos SGD terminalą, investuotoju.

Tokiu būdu JAV politinėje darbotvarkėje Lietuva atsidurs aukščiau: kiekvienas kubinis dujų metras, kurį gausime ne iš „Gazpromo“, o iš JAV kompanijų, lengviau atvers Lietuvai duris JAV Kongreso rūmuose, nesvarbu, kuri partija tuo metu bus valdžios olimpe. Lietuvos saugumas taps ir JAV ekonominių interesų saugumu.

Be abejonės, velnias visada slepiasi detalėse, būtina įvertinti šių procesų kainą. Tą kainą galima sužinoti, ir tikėtina, kad JAV gali pasiūlyti gerą sandėrį.

Be kita ko, tokia alternatyva turėtų dar vieną malonią išdavą: tamsios politinės jėgos, kurios nuolat pelnosi iš dujų tiekimo ir „Gazpromo“ pinigų, patirtų fiasko. Jų dienos būtų suskaičiuotos.

Tam tikra prasme, kalbėdamas apie „Nordstream 2“ projektą, JAV prezidentas tai pasakė grubiai, tiesmukai ir aiškiai. Manau, jog verta jo žodžius išgirsti.

Skaityti straipsnį

Aido Puklevičiaus klausimai apie Prezidento rinkimų kampanijos programą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

liepos 10, 2018

Pokalbis labai patiko. Klausimai buvo įdomūs, akivaizdu, jog pašnekovas puikiai geba rasti diskusinius taškus.

Dėkui jam.

Supermamyčių tikrai labai labai nemėgstu, maisto kokybė ligoninėse, kaip ir Garliavos tvoros, manęs niekada nejaudino, o Jakilaičio žurnalistu nelaikiau, nes jis tėra anų laikų „Tiesos“ lygio žinovas. Apie tai ir kalbame.

Skaityti straipsnį

4081

Aušros Maldeikienės Prezidento rinkimų programos pristatymas

#išgyvenkLietuvoje

birželio 25, 2018

Prieš trisdešimt metų kurdami Lietuvos Atgimimo sąjūdį turėjome viltį, kad galėsime laisvai kurti mūsų visų Lietuvą — Lietuvą, kurioje kiekvienas pilietis yra lygus prieš įstatymą, Lietuvą, kurioje gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas, Lietuvą, kurioje mokomės ir semiamės stiprybės vienas iš kito.

Šimtatūkstantiniai mitingai išreiškė mūsų visų Laisvės siekį: Laisvės, kuri įtvirtintų Lietuvos politinę nepriklausomybę, bet taip pat ir asmeninės Laisvės, laisvės, be kurios neįmanomas žmogaus orumas, autonomija ir savigarba. Be tokios laisvės neįmanomas ir jo bendruomeniškumas bei pasidalinimas su kitais. Žinojome, kad tik pasiekę šias dvi laisvės formas, įgyvendinsime tai, kas daro bendruomenę gyvybinga ir užtikrina jos ilgaamžiškumą, tai, ką Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ vadina „žmonių gėrybe“.

Šiandien matome, jog tos viltys ir siekiai buvo pateisinti tik iš dalies. Taip, Lietuva yra savarankiška ir pilnavertė tarptautinės bendruomenės narė, taip, esame svarbiausių tarptautinių organizacijų nariais, taip, tikrai turime kuo didžiuotis, tačiau šie pasiekimai neturėtų migla užtraukti skaudulių, kurie išryškėjo per tris Nepriklausomybės dešimtmečius.

1990 m. kovo 11 dieną Lietuvoje gyveno daugiau nei trys su puse milijono žmonių. Šių metų pradžioje mūsų bebuvo likę du milijonai aštuoni šimtai tūkstančių. Tai dvidešimt keturi procentai arba beveik ketvirtis visų Lietuvos piliečių. Iš Lietuvos kasmet išvyksta vidutiniškai 20 000 žmonių, 20 000 darbingų ir talentingų žmonių priima sunkų sprendimą laimės ieškoti kitur. Vien dėl emigracijos Lietuva kasmet sumažėja Ukmergės dydžio miestu. Tačiau iš Lietuvos bėgama ne tik emigruojant. Lietuva beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo ir toliau išlieka viena iš pasaulio lyderių pagal savižudybių skaičių.

Taigi gyvename šalyje, iš kurios masiškai bėga žmonės. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1580

2019 m. Prezidento rinkimų kampanija: Po tamsos ateina aušra

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

birželio 25, 2018

2018 m. vasarą dr. Aušra Maldeikienė pradeda Prezidento rinkimų kampanijos turą per Lietuvą. Kviečiame į kampanijos renginius, kuriais siekiama grąžinti Lietuvai politines diskusijas.

Aušros Maldeikienės 2019 m. Prezidento rinkimų programos 95 tezes rasite kampanijos interneto svetainėje www.ausra2019.lt.

Norite pakviesti Aušrą Maldeikienę į savo miestą, bendruomenę ar savo organizuojamą diskusiją? Rašykite mums el. paštu info@maldeikiene.lt arba susisiekite su rinkimų štabo vadove Alvyda Eigminiene telefonu +37061112002.

Kviečiame prisijungti, savanoriauti, veikti kartu su mumis ir padėti iš esmės reformuoti mūsų valstybę!

Užsiregistruoti savanoriu galite naudodami šią formą.

Daugiau informacijos — kampanijos interneto svetainėje www.ausra2019.lt.

Nuolatos atnaujinamas renginių sąrašas:
Birželio 25 d. 10:00. Vilnius, „Galerija555“, T. Ševčenkos g. 16. Aušros Maldeikienės 2019 m. Prezidento rinkimų programos pristatymas.
Birželio 25 d. 16:00. Kaunas, Jaunųjų Gydytojų Asociacijos Biuras (LSMUL KK Paslaugų centras, priešais valgyklą), Eivenių g. 2. Susitikimas su Medikų sąjūdžio atstovais „Auk plačiau“.
Birželio 25 d. 18:00. Kaunas, Kauno apskrities viešoji biblioteka, 322 auditorija, Radastų g. 2. Susitikimas su Mokytojų sąjūdžio iniciatyvine grupe. Tema: „Ar „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“ yra tik lozungas, o gal pasiekiama realybė? Renginio Facebook nuoroda:.
Birželio 27 d. 17:00. Vilnius, Vilniaus centrinė biblioteka, Žirmūnų g. 6, Konferencijų salė 3 a, Žirmūnų g. 6, Konferencijų salėje 3 a. Susitikimas su Aušra Maldeikiene ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos asmens duomenų apsaugos pareigūnu Aurimu Gadeikiu. Tema: Asmens duomenų apsauga švietimo srityje.
Liepos 7 d. 17.30. Vazgaikiemis, Prienų rajonas, „Harmony park“.Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, „Pokalbiai be politikos“. Pokalbį ves Justinas Jankevičius.
Liepos 11 d. 13:30. Švenčionys, Švenčionių biblioteka, Vilniaus g. 2. Tema: Kodėl mus taip gąsdina augančios kainos?
Liepos 11 d. 17:00. Utena, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio g. 12. Tema: Kodėl taip ilgai laukiame gydytojo pagalbos?
Liepos 16 d. 14:00. Pasvalys, Mariaus Katiliškio viešosios biblioteka, Vytauto Didžiojo a. 7. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?.
Liepos 16 d. 18:00. Šiauliai, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, Aušros al. 62. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti. Renginio Facebook nuoroda
Liepos 18 d. 14:00. Žiežmariai, Žiežmarių kultūros centras, Žaslių g. 6. Tema: Ar kas nors pasikeis, pakeitus mokesčių sistemą?
Liepos 18 d. 18:00. Vievis, Vievio kultūros centras, Bažnyčios g. 4. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?
Liepos 19 d. 17:00. Palanga, Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, Vytauto g. 61. Tema:  Kodėl mus taip gąsdina augančios kainos?
Liepos 25 d. 17:00. Šilutė, Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, Tilžės g. 10. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?
Liepos 26 d. 17:00. Joniškis, Joniškio rajono savivaldybės J. Avyžiaus viešoji biblioteka, Vilniaus g. 3.  Tema: Kiek Lietuvoje reikia pinigų, kad galėtum gyventi oriai?
Liepos 27 d. 17:00. Birštonas, Birštono viešoji biblioteka, S. Dariaus ir S. Girėno g. 12. Tema: Kodėl mus taip gąsdina augančios kainos?
Rugpjūčio 13 d. 14:00. Prienai, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka. Kauno g. 2A. Tema: Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?.
Rugpjūčio 20 d. 18:00. Panevėžys, Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Beržų g. 50. Tema: Kodėl mums taip nepatinka Seimas ir partijos?
Rugpjūčio 24 d. 16:00. Naujoji Akmenė, Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, V. Kudirkos g. 9. Tema: Kodėl taip ilgai laukiame gydytojo pagalbos?
Rugpjūčio 27 d. 18:00. Elektrėnai, Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka, Draugystės g. 2. Tema: Kodėl mus taip gąsdina augančios kainos?

Skaityti straipsnį

1686

Rizikos fondas pagilins atskirtį pieno sektoriuje

#išgyvenkLietuvoje

birželio 19, 2018

Lietuvos Respublikos Seimo nuotrauka. 

 

Antradienį spaudos konferencijoje Seimo narė Aušra Maldeikienė tvirtino, kad Žemės ūkio ministerijos aktyviai proteguojama pieno sektoriaus pertvarkos iki 2030 metų strategija toliau priešina smulkius ir stambius ūkius, mažiesiems permesdama  jiems sunkiai pakeliamą naštą  už kurią mainais jie gauna neproporcingai menką atlygį.

Pasak jos, ypač skaidriai ši tendencija matoma svarstomame Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 str. pakeitimo projekte, kur apibrėžiamos rizikos valdymo priemonės žemės ūkyje.

Pagal Žemės ūkio ministerijos siūlomus pakeitimus, kad visi ūkininkai į fondą mokėtų vienodą įmoką nuo pieno litro, akivaizdu, kad kuriant rizikos valdymo fondą smulkiems ūkiams užmetama nepakeliama našta, o išmokos bus prieinamos iš esmės tik stambiems gamintojams. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

9361

A. Maldeikienė: iš D. Grybauskaitės šito nesitikėjau

#išgyvenkLietuvoje

gegužės 25, 2018

Interviu pirmiausiai buvo publikuotas portale lrt.lt, jo autorius – Vladimiras Laučius.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniai pranešimai – lėkšti, o viešai skelbtas jos galimas susirašinėjimas „tulpių” adresu rodo, kad ji – žmogus, nesuformuluojantis valstybės vadovo vertos minties. Taip portalui LRT.lt sako Seimo narė Aušra Maldeikienė.

„Vidutinės grandies lygio moterėlė nešioja pletkus apie kitus žmones: tam pasakyk, anam perduok. (…)Šito nesitikėjau iš D. Grybauskaitės, buvau šokiruota. Nesu jos didelė gerbėja, jos metiniai pranešimai – gan lėkšti, bet iki tokio lygio… Sunkiai įsivaizdavau. O tai, kad dabar kalbama, jog tų pažymų skleidimas – jos inspiruotas… Tai Watergate`o skandalas: „Daukantgeitas”, – nevyniodama žodžių į vatą svarsto parlamentarė.

Jos teigimu, viešojoje erdvėje, o ypač Seime ir prezidentūroje nebegvildenami politikos ir moralės klausimai: juos išstūmė pletkai ir pažymos. Tai esą liudija valstybės intelektualinį žlugimą.

„Tai ne valstybė, o susibūrimas žmonių, kurių tikslas – iš bendro katilo išgriebti sau daugiau. (…) Jei pameti politikos kaip moralės dilemų sprendimų lauką, tai neišvengiamai įsiveli į pletkus. (…) Labai baisu, kai pažymomis tvarkoma valstybė. Tai – jos žlugimo požymis”, – tvirtina A. Maldeikienė.

Seimo narė piktinasi ir ta dalimi visuomenės, kuri nesusimąsto apie politiką, teisingumą, moralę, ir tais politikais, kurie neleidžia šios visuomenės dalies vadinti nemaloniais vardais.

„[Seime] net pripažino, kad Maldeikienė neturi teisės rinkėjų vadinti avinais. O kodėl? Gal pagal Ritos Tamašunienės smegenis negaliu taip vadinti? Vadinau ir vadinsiu. Jei avinas, tai sakau – „avinas”. Tai žmogus, kuris nesidomi tuo, kas vyksta”, – rėžia parlamentarė.

– Priklausote Mišriai Seimo narių grupei. Kas jums trukdo pasirinkti partiją ar frakciją, su kuria būtų pakeliui? Kodėl renkatės politinio vienišiaus kelią? Juk galimybės ir įtaka priimant politinius sprendimus gerokai didėja, jei priklausote frakcijai?

– Jei matyčiau partiją, kuri adekvačiai analizuoja Lietuvos problemas ar bent sugeba girdėti tai, ką mums jau nebe kalba, o rėkia tarptautinės organizacijos – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisija, ir net Tarptautinis valiutos fondas, kurio niekaip neapkaltinsi socialiniai jautria politika, – tiesiog neičiau į politiką apskritai: mokyčiau vaikus ir skaityčiau paskaitas studentams.

Niekada neslėpiau savo mėgstamiausio darbo – mokyti ir dėstyti. Su malonumu ir tikrai nuoširdžiai jį dirbau, rašiau ir verčiau knygas ir vadovėlius, jau trisdešimt metų aktyviai dalinausi savo žiniomis su visuomene. Vis dėlto para turi tik 24 val., ir kai šalia tiesioginio darbo vien tam, kad galėtum adekvačiai mokyti, privalai dar užsidirbti reikalingoms knygoms, kai norint prasmingai – su knygomis ir koncertais – gyventi, tenka dirbi keturiose penkiose vietose, užsiimti nepabaigiama papildoma individualia veikla, – kantrybė išsenka.

Tad vieną 2014 metų pabaigos dieną ir pasakiau: neleidžiate mokyti, teks mane iškęsti aktyvioje politikoje. Ir daugeliui tai tikrai nebus malonu! Tad nuo 2015 metų, kiek sugebu, aiškiai ir tiesiai artikuliuoju matomas sistemines problemas, atskirų aukšto lygio politikų interesus, mąstymo formas.

– Ir jums nereikalinga jokios partijos parama siekiant numatytų tikslų? Juk ten – pinigai, struktūra?

– Ką man duotų kokia nors partija? Įtaką? Postą? Man posto nereikia, man reikia gerokai daugiau: aš svajoju gyventi Lietuvoje, kur sąžiningai dirbančiai, o dabar persidirbančiai tautos vidurinei klasei nespjaunama į veidą, užmetant ant jos nepakeliamus įpareigojimus ir mainais neduodant nieko, išskyrus kalbas apie nuolat augančią vidaus ir išorės grėsmę bei kada nors neapibrėžtoje ateityje pagerėsiantį gyvenimą.

Be jokios partijos paramos, pinigų, vien dėl savo atsidavimo, mokymosi ir žinių jau daug metų esu tarp populiariausių Lietuvos politikų. Tad mano įtaka ir didesnė, ir trunka gerokai ilgiau nei kai kurių seniai mirusių ar savo intrigose paskendusių, tegul ir pinigais aptekusių, partijų.

Didžiausios Lietuvos bėdos, kurias suformulavau savo „Melo ekonomikoje“ ir kurias dabar jau patvirtina ir tarptautinių organizacijų tyrimai, yra išsunkianti (neįtrauki, not inclusive) ekonominė ir politinė sistema.

Išsunkianti mokesčių sistema, nesubalansuotos viešojo sektoriaus darbuotojų pajamos, geresnės švietimo ir sveikatos apsaugos galimybės turtingiesiems, netolygi valstybės plėtra kuria šalies ateitį pakertančią pajamų nelygybę, jau virtusią galimybių nelygybe.

Situacija blogėja ir dėl pastaruoju metu vis labiau stiprėjančio fundamentalizmo, kai įtikima ir įtikinėjama, kad draudimais bei panieka laisvei ir kultūrai galima suvaldyti visuomenę.

Nė viena partija aiškiai neįvardina šių grėsmių, tad manau, jog šiuo metu nė viena jų neturi nei pakankamo intelektualinio stuburo, nei tikros meilės realius gyvenimus gyvenantiems Lietuvos žmonėms.

Neatsitikinai partijų veikla skendi nepabaigiamuose skandaliukuose bei vaikiškame santykių aiškinimesi. Kada paskutinį kartą girdėjote rimtas intelektualias diskusijas apie politiką ir šalies ateitį, kur susikerta skirtingos vizijos? Aš – apie 1992 metus.

Kita vertus, visais laikais lemia vieno žmogaus, kuris prisiima atsakomybę, balsas ir valia. Pradžioje būna žodis, o ar jį kada ir kas nors išgirsta, sprendžia Dievas.

– Minėjote augančią pajamų ir galimybių nelygybę. Jei partijos šios problemos neišsprendžia, tai kaip ketinate išspręsti jūs, būdama viena? Kaip apskritai ją spręsti?

– Be abejo, nesu tas žmogus, kuris gali panaikinti nelygybę. Tačiau, prieš sprendžiant problemą, turėtų vykti diskusijos. Aš sąžiningai 30 metų tas diskusijas inspiruoju. Seime tai daryti man dar lengviau. Pirmas politiko darbas – skatinti suvokimą ir mąstymą apie problemą.

Politika ir demokratija įdomios ir svarbios tuo, kad demokratinis veikimas gali būti priešingas tautos, kuri demokratijos vardu tiesiog pavergiama, tikslams ir norams. Mes tai ir matome.

– Bet juk apie pajamų ir galimybių nelygybę, socialinę atskirti daug kalba ir partijos per rinkimus, ir prezidentai. Antai Valdas Adamkus per savo antrąją kadenciją šiai problemai žadėjo skirti ypač daug dėmesio.

– Ir sukūrė komisiją, į kurią pakvietė keletą protingų žmonių iš Vakarų. Tie žmonės pavartė akis ir nieko nedarė. Mūsų šalyje labai įprasta, kad politikai ateina kalbėdami dalykus, kuriuos nori girdėti žmonės, bet, kai duoti pažadai naikinami, žmonės procese visiškai nebedalyvauja. Antai naujoji mokesčių reformą dar labiau gilina atskirtį ir neteisingumą.

– Kodėl?

– Išlieka bene 42 mokesčių lengvatos. Išlieka tas principas, kad apmokestinama veiklos rūšis, o ne pajamos. Tarkime, 1 tūkst. eurų gaunanti kirpėja apmokestinama perpus mažiau, nei tiek pat uždirbanti gydytoja. Kodėl? Saulius Skvernelis aiškina, kad čia viskas – teisėta. Tada kyla klausimas – kodėl teisėta? Ir čia prasideda moralės sprendinių klausimas, taigi – politika.

– Jūs pasisakote prieš individualią veiklą?

– Individuali veikla – normalus verslas. Tačiau tai nereiškia, kad ja užsiimantis žmogus turi teisę neatsilyginti tiems, kurių darbu naudojasi – gydytojams, mokytojams ir panašiai.

Dabar individualia veikla užsiimančiam žmogui leidžiama nepateikiant tai pagrindžiančių dokumentų į sąnaudas nurašyti 30 proc. savo įplaukų, ir po to mokesčius mokėti ne nuo pajamų, o tik nuo jų pusės. Taip jie gauna dvigubą lengvatą. Ir – tai blogiau – teisę neatsilyginti už paslaugas viešojo sektoriaus darbuotojams. Kodėl? Ir kodėl apie tai nekalbama? Taip ir auga atskirtis.

Apie 13 tūkst. žmonių Lietuvoje (apie 1 proc. turtingiausiųjų) gauna apie ketvirtį visų pajamų, bet į biudžetą įneša tik apie 11 proc. Amerikoje 1 proc. žmonių gauna, kaip ir Lietuvoje, apie 24 proc. pajamų, bet į JAV nacionalinį biudžetą įneša 39 proc. Šis reiškinys irgi vertas diskusijų.

– Čia ir šešėlinės ekonomikos problema?

– Nėra čia jokio šešėlio. Beje, tie, kurie dirba šešėlyje, gali gauti ir mokestines lengvatas, o negalintys dirbti šešėlyje (pavyzdžiui, mokytojai) moka 43 proc. nuo pajamų. Kodėl?

Politiko darbas nėra išspręsti problemas. Pirmas politiko darbas – analizuoti moralės dalykus. Kol nekalbame apie moralę, tol nekalbame apie politiką.

Kas yra ideologija? Tai – moralinių vertybių iškėlimas. Kai matysiu Lietuvoje nors vieną partiją, kuri kalba apie moralę ir tai, kas, jos požiūriu, yra teisinga, tada bus galima pradėti kalbėti apie politines partijas. O kol kas tai – žmonių grupės, ateinančios spręsti savų problemų, kartais turinčių bendrojo gėrio elementų, kartais – ne.

– Iš tiesų politikų kalbose ir programose labai mažai dėmesio skiriama pamatiniam politikos klausimui – „kas yra teisinga?” Kodėl?

– Apie tai tiesiog nekalbama. Štai jūs manęs paklausėte labai absurdiško dalyko – ką aš ketinu veikti būdama viena. O ką aš veikčiau būdama kurioje nors partijoje? Lygiai tą patį – kalbėčiau. Mano kaip politikės darbas yra kalbėti.

Kai kuriuos žmones – sakykime, plebsą, – klausimas „ką tu darysi” verčia manyti, kad išspręsi jų problemą. Ironizuodama atsakau: jūsų laiptinės neišplausiu. Mano kaip politikės darbas yra kelti moralės klausimus ir spręsti su tuo susijusias problemas. O jūsų kaip žurnalisto klausimas turėtų skambėti taip: kaip aš suprantu, kas yra teisinga?

Manau, yra žiauriai neteisinga, kai Rūta Vainienė pradeda aiškinti, jog kirpėjos darbas turi būti apmokestinamas gerokai mažiau, nes jai reikia nusipirkti darbui kėdę, nei universiteto dėstytojos, kuriai – ji ironizavo dėl manęs – kėdės pirkti nereikia. Bet dar prieš 10 metų dėstytojai neturėjo nei kabineto, nei kėdės ir net darbui būtino kompiuterio. Juos visus reikėjo pirkti iš savo labai kuklios algos.

Ir niekas nereaguoja į tuos populistinius absurdus. Štai, pavyzdžiui, populistinis 2015 metų šūkis, kurį suformulavo partija, Lietuvoje kažkodėl prisiskiriama prie sisteminių (liberalai): „Mes kiekvienam iš jūsų pakelsime algą tiek, kiek per metus išleidžiate pietums”. Ir neatsirado nė vieno žurnalisto, kuris iš to tyčiotųsi. O juk tai – kliedesys.

Mano darbas – rodyti tokius dalykus ir bandyti žmonėms atverti akis. Nes tik atvėrus akis galima pradėti kalbėti apie politiką. Šiuo atžvilgiu sėdime visi, užmerkę akutes, politinėje gimdoje, dar negimę.

Kodėl aš su jumis kalbuosi? Nes rašote tekstus, kuriuose kalbama apie politiką. Jūs kalbate apie politiką, Alvydas Jokubaitis kalba. Bet Seime aš tokio pokalbio nesu girdėjusi. Čia net pripažino, kad Maldeikienė neturi teisės rinkėjų vadinti avinais. O kodėl? Gal pagal Ritos Tamašunienės smegenis negaliu taip vadinti?

Vadinau ir vadinsiu. Jei avinas, tai sakau – „avinas”. Tai žmogus, kuris nesidomi tuo, kas vyksta.

– Tai kas vis dėlto teisinga? Sakėte, kad turėčiau šito paklausti.

– Aš remiuosi krikščioniška nuostata, kuri kartojasi ir Senajame, ir Naujajame Testamente: gali imti pelną tik po to, kai atsilyginai savo vynuogyno darbininkams. Jei naudojiesi viešosiomis paslaugomis, tai turi atsilyginti savo vaikų mokytojams ir gydytojams. Ir tik po to skaičiuoti savo pelną.

Mums nuolat brukama į galvas, kad viešasis sektorius vertės nekuria ir todėl turi būti finasuojamas liekamuoju principu. Todėl bet kuri kirpėja tampa svarbesnė už bet kurį mokytoją. Nes ji kerpa galvą, ir žmogus gali pamatyti rezultatus, o kai dirbi su smegenimis, tai nematyti, kad ką nors dirbi.

Tai ar čia – valstybė? Tai ne valstybė, o susibūrimas žmonių, kurių tikslas – iš bendro katilo išgriebti sau daugiau.

– Tai Lietuva šiuo atžvilgiu – žlugusios valstybės (failed state) pavyzdys?

– Intelektualine prasme – taip.

– Sakėte, kad intelektualios diskusijos apie politiką baigėsi apie 1992 metus. Kas vėliau įvyko? Kodėl?

– Nugalėjo pseudovalstietiška (tarpukario prasme) laikysena: „svarbu, kad mano laukas suartas”. O ar smegenys sutvarkytos – nesvarbu. Negerbiame išsilavinimo ir mokslo. Atrodo, kad kalbėjimas, mokymas – nebūtina erdvė.

Antai visuomenė masiškai džiaugiasi girdėdama, kad vaikui mokykloje turi būti įdomu ir jis turi ten linksmai leisti laiką. Mokslas nėra linksmybė: kartais reikia tiesiog sunkiai dirbti.

Atlikime apklausą: ar vaikas mokykloje turi sunkiai dirbti, ar – gražiai leisti laiką? Turbūt 80 proc. atsakys, kad mokykla yra ta vieta, kur vaikas turi būti pasaugotas, o paskui jam ten turi būti įdomu. O juk tai, kas vaikui įdomu, gali būti labai lėkšta ir primityvu. Ką tai turi bendra su švietimu? Ar mes tam skiriame biudžeto pinigus, kad mokykloje vaikas linksmai leistų laiką?

– Grįžkime prie didžiosios politikos. Iš to, ką sakėte interviu pradžioje, gali susidaryti įspūdis, kad jums apskritai nepatinka partinis atstovavimo principas.

– Nustebsite, tačiau esu kartą vienai dienai įstojusi į liberalų demokratų partiją, kurios seniai nebėra. Tada viešai deklaravau, jog toks mano politinis judesys nulemtas iš vaikystės atsinešto geležinio principo, kad gulinčio mušti negalima.

Prasidėjus R. Pakso istorijai, puikiai supratau, koks mechanizmas veikia, kas jo užsakovai, todėl šiuo savo žingsniu išreiškiau poziciją dėl vadinamųjų valstybininkų daug anksčiau, nei tapo populiaru su jais kovoti. Kai jau parklupdytą R. Paksą tuometinis politinis elitas spardė ir toliau, aš tokiu veiksmu atsiribojau nuo man visiškai nepriimtino politinio veikimo būdo, kai kovojama intrigomis, melu, pinigais, o ne argumentais ir logika.

Politiškai silpno R. Pakso klausimą reikėjo spręsti, tačiau ne taip ir ne tų žmonių rankomis. Šiuo atveju vaistai buvo blogesni už pačią ligą.

Valstybės ir visuomenės problemoms spręsti demokratinėse valstybėse nėra išrasta geresnio būdo nei politinės partijos ir jų kuriama politinių idėjų (naratyvų) atstovavimo sistema. Niekada negalima pamiršti, kad Lietuva yra demokratinė respublika.

– Užsiminėte apie vadinamuosius vastybininkus. Ar ta interesų grupė, išryškinta 2006 metais, išnyko, ar dar tebeveikia ir bando daryti įtaką politiniams procesams? Kokių matėte ar matote požymių?

– Manau, kad ta grupė aktyviai tebeveikia energetikos sektoriuje. Manau, mūsų žurnalistikos bėda ta, kad žurnalistai, daug laiko skirdami banalybių aptarimams, nenagrinėja tų povandeninių srovių. Esu beveik įsitikinusi, kad jūsų minėta grupė neišnyko.

– Panašiai kaip prieš vienuolika metų, Lietuvą purto skandalai, susiję su VSD pažymomis. Baisimasi ir nutekintų dokumentų turiniu, atskleidžiančiu galimas valstybės užvaldymo pastangas, ir tuo, kad slapti dokumentai nutekinami, žurnalistai sekami, pažeidžiamas privatumas, kaupiasi galimos bylos Strasbūro teismui, kur Lietuva gali skaudžiai pralaimėti. Kaip jūs visa tai vertinate?

– Tai – neteisinės, žlungančios valstybės požymis. Ir tai daug pasako apie politikos ir politikų kaip asmenybių brandą. Net tie žmonės, kurie jaučiasi moraliai adekvatūs (ir aš maniau, kad jie tokie yra), kaip Gabrielius Landsbergis, dalyvauja tame šokyje, aiškindamiesi santykius. Liberalų sąjūdžio vidaus santykių aiškinimasis peržengė visas sveiko proto ribas. Jie nekalba apie valstybę, rimtas moralės problemas. Kai žurnalistas sekamas, jie džiaugiasi, kad ne jie sekami. Ko jie džiaugiasi? Tai be galo infantilu.

Grįžtu prie to paties: jei pameti politikos kaip moralės dilemų sprendimų lauką, tai neišvengiamai įsiveli į pletkus. Jei tikėjimas nėra moralės ir santykio su kitu klausimas, o tiesiog – klerikalizmas, kuris Lietuvoje dabar smarkiai įsigali, tai turime pagiežingą davatkų siautėjimą. Labai baisu, kai pažymomis tvarkoma valstybė. Tai – jos žlugimo požymis.

– Valstybės vadovas Lietuvoje iš dalies atsako už specialiųjų tarnybų veiklą ir yra Konstitucijos garantas. Kaip dabartinei šalies vadovei, kalbant apie minėtą pažymų skandalą ir su juo susijusius dalykus, jūsų manymu, sekasi atlikti šias dvi funkcijas?

– Ji nieko nedaro. Jos viešai paskelbtas galimas susirašinėjimas rodo, kad tai – žmogus, šiuo atžvilgiu nesuformulavęs nė vienos valstybės vadovo vertos minties. Aš sąžiningai ieškojau. Neradau. Neradau mąstymo apie save ir valstybę, valstybės ateitį. Radau pletkų nešiojimą. Vidutinės grandies lygio moterėlė nešioja pletkus apie kitus žmones: tam pasakyk, anam perduok.

Man tai sunkiai suvokiama. Šito nesitikėjau iš Dalios Grybauskaitės, buvau šokiruota. Nesu jos didelė gerbėja, jos metiniai pranešimai – gan lėkšti, bet iki tokio lygio… Sunkiai įsivaizdavau. O tai, kad dabar kalbama, jog tų pažymų skleidimas – jos inspiruotas… Rimta žurnalistika šioje šalyje turėtų gelbėti padėtį. Tai Watergate’o skandalas: „Daukantgeitas”.

– Kas turės prisiimti atsakomybę už šio skandalo padarinius?

– Prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta Lietuvoje, pirmiausia turi Lietuvos intelektualai. Jiems nebūtina dalyvauti politinėje veikloje: jie tiesiog turi dirbti savo darbą. Viešieji intelektualai, disidentai turi mąstyti ir kelti nepatogius klausimus.

Manau, mūsų žurnalistika tokius žmones marginalizuoja. Tam tikra prasme ir aš esu marginalizuojama. Stengiamasi formuoti „nestabilaus” žmogaus įvaizdį. Jei žmogus „nestabilus”, tai ir jo svarstymai esą nestabilūs. Daug įdomiau stabiliai rašyti apie kokio nors Simo ir jo žmonos istoriją.

Man į telefoną kaip svarbią žinią siunčia pranešimą apie tai, kas naujo kuriame nors skyrybų ar vestuvių seriale. Na, nežiūriu aš tų serialų. Man daug įdomiau tai, kas vyksta pasaulyje. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Vakarų spaudoje aptarinėjami Ukrainos diplomatų vieši antisemitiniai pareiškimai. Apie tai žinios Lietuvoje neradau. Atrodo, kad gyvename skirtinguose pasauliuose: kažkas gyvena Žemėje, o aš – Marse.

– Kone aplink kiekvieną politiko susitikimą su verslininku kuriama kaltumo prezumpcijos aureole. Seime, kuriame pilna verslininkų ar verslininkų artimųjų, tiriami verslo ryšiai su politika. Gal jie turėtų tirti patys save?

– Elementari kova dėl to, kuri verslo grupė gaus galimybę siurbti visų mokesčių mokėtojų bendrai suneštus pinigus. Jei šita valstybė turėtų adekvatų prezidentą, tokie procesai galėtų būti stabdomi. Deja, jau greit ketvirtis amžiaus Lietuvai vadovauja žmonės, kurie labiau žavisi patys savimi, nei galvoja apie valstybės perspektyvas.

– Daugybė žmonių nepriklausomybe pasinaudojo tam, kad pasistatytų namą saugomoje teritorijoje, apeidami įstatymus, apsitvertų tvoromis ežerų pakrantėse, iškirstų miškus iki tokio lygio, kad ant kiekvieno žingsnio žioji kirtimai ir gležni monotipiniai jaunuolynai. Ką tai liudija?

– Aš gyvenu toje Lietuvoje, kur žmonės sunkiai dirbdami vos suveda galus, ir jokių namų pakrantėse ir pamariuose nestato. Jie tiesiog neturi iš ko net vaikus auginti, tad priversti palikti šalį.

„Kirtimai“, „pilaitės“ ir stikliniai namukai regioniniuose parkuose liudija menką sielą bei parodomąjį vartojimą, kurį, viena ranka demaskuodama, kita taip aukština Lietuvos žiniasklaida. Parodomasis vartojimas itin būdingas rytietiško despotizmo šalims: kai nėra moralinių sprendinių ir rimtų diskusijų, lieka pilaitės. Kaip sakoma, kiekvienam savo.

Skaityti straipsnį

Shame on you, Grybauskaite

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

gegužės 3, 2018

Vadinamasis Grybauskaitės – Masiulio skandalas (toliau „laiškų skandalas“) turi vieną – žodžio laisvės – dimensiją, kurią būtina suvokti labai giliai ir visapusiškai išnagrinėti.

Tai, ką savo laiške apie žurnalistą Tomą Dapkų kalba Prezidentė, yra vienas tragiškiausių Lietuvos tikrovės pavidalų. Trumpoje žinutėje aukščiausią postą šalyje užimanti persona pamina demokratijos pamatą – laisvą viešų klausimų svarstymą –  ir taip parodo, jog arba apskritai nesupranta, koks gėris yra demokratija, arba  veidmainiškai viena kalba viešai, o kita mąsto ir daro „privačiai“.

Dabar bandoma įrodyti, kad laiškai buvę „privatūs“, tad net jų paviešinimas esą kažkokiu tai būdu paneigia jų turinį. Melas aiškinti, kad šalies prezidentės laiškas aukštam politikui apie žurnalistą dėl to žurnalisto viešų kalbų apie viešus reikalus (o šalies prokuroro skyrimas yra neabejotinai viešas reikalas) yra „privatus“ dalykas.

Nieko tame susirašinėjime nėra privataus, ir kokios bebūtų laiško paviešinimo aplinkybės, jo esmė nekinta: Lietuva turi prezidentę, kuri absoliučiai nesuvokia žodžio laisvės reikšmės ir visiškai negerbia Lietuvos Konstitucijos.

Esu dažnokai kaltinama, kad „nemyliu“ žurnalistų ir labai dažnai apie juos viešai kalbu itin aštriai. Tai komentare Facebook‘e man „laiškų skandalo“ kontekste net leido sau priminti Gabrielius Landsbergis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1476

Streikuokime kartu su medikais: neleiskite menkinti viešojo sektoriaus

#išgyvenkLietuvoje

balandžio 26, 2018

Kiekvienas mitingas, kiekvienas streikas ar laiškas, atsiųstas Tautos atstovams Seime, yra neabejotinas gėris. Dabar nekelsime klausimo, ar ir kiek Seimas privalo atsižvelgti į vienokius ar kitokius reikalavimus: tai kitas, gerokai sudėtingesnis klausimas.

Vis dėlto visada pirmiausia būna žodis, ir tą žodį turi tarti rinkėjai. Šiandien kalba medikų bendruomenė – dar viena viešojo sektoriaus žmonių su mažų mažiausiai geru, o dažniau ir itin aukštų kompetencijų reikalaujančiu išsilavinimu bei patirtimi.

Kaip ir daugelis kitų žmonių, kurių darbdavys yra valstybė, jie yra jau trisdešimt metų Lietuvoje įsigalėjusios pseudoekonomikos traktuojami, kaip tie, kurie esą nieko nekuria, tad privalėtų tenkintis tuo, ką jiems galės sunešti privatus sektorius. Logika tiek iškreipta, kad net gėda aiškinti, jog BVP sukurti reikia išteklių ir didelę dalį tų išteklių sudaro darbas, kuriam „pagaminti“ kartais reikia mokytis per dvidešimt metų (kol vaikas tampa, tarkim, gydytoju, jis mokosi 12 metų mokykloje ir dar 10 metų universitete).

Palyginkime: taip mąstant, privalome sutikti, jog privačioje grožio „krautuvėlėje“ ties kokios gražuolės krūtine palinkęs chirurgas kuria vertę, o valstybinėje ligoninėje širdį operuojantis jo kolega nieko neveikia. Suprask, privataus verslo „bitutės“ (čia toks saldus „Verslo žinių“ naujadaras) tam valstybiniam chirurgui iš geros širdies duonutės ant stalo padeda ir lyg kokiam išdykusiam vaikučiui leidžia operacinėje pažaisti. Kvailystės, sakysite? Būsite teisūs. Bet tos ilgus metus į žmonių galvas kimštos kvailystės yra visų esamų viešojo sektoriaus bėdų ištakos.
Prieš pradedant keisti esamą padėtį ir imtis mokėti viešojo sektoriaus žmonėms už jų darbą (atsilyginti ir už išsilavinimą, ir už kompetencijas, ir už ilgas darbo valandas) iš savo galvų turime išmesti šį pradinį mąstymo absurdą, taip noriai peršamą visokių pseudoinstitutų ir bankelių ideologų. Su sveiku protu ir mokslo logika paremta ekonomikos teorija tai neturi nieko bendra.

Kai tokia mintis pasieks rinkėjų ir jų atstovų Seime galvas, bus žengtas pirmas didelis žingsnis.

Kita vertus, būtent tada bus suvokta ir tai, kad gauni tiek, kiek įdedi: jeigu nuolat kuri schemas, kaip sumažinti mokesčius verslui, kuris esą vienintelis kuria gėrybes, tai anksčiau ar vėliau visuomenė (tame tarpe ir verslas) pralošia, nes menksta gyvenimo kokybė, darbo jėgos kompetencijos, visuomenės konkurencingumas, kuris turtingame pasaulyje matuojamas tikrai ne vien verslo pasitenkinimo skaičiais. Būtent čia, tokiame viešojo sektoriaus nužeminime į šalutinį dalyką, slepiasi ir mūsų labai žemos pridėtinės vertės gamybos, ir emigracijos šaknys. Protingas, sumanus – dažniausiai aukštų technologijų – verslas, kurio dalis Lietuvoje auga, tai puikiai supranta.

Šiandien reikia kalbėti ir apie naujai S. Skvernelio kabineto proteguojamas vadinamųjų struktūrinių pertvarkų schemas, kurios kol kas tėra 12 puslapių tuščių šūkių rinkinukas.
Tai, kas bandoma įpiršti vadinamajame mokesčių pertvarkos pakete, ir esmės yra tik dar vienas bandymas sumažinti viešąjį sektorių ir jam skiriamas lėšas: mažėjantys mokesčiai, be jokios abejonės, reiškia ir mažesnius arba neproporcingai augančius medikų, gydytojų, socialinių darbuotojų (jie, beje, jau dabar prisiima visus mažo viešojo sektoriaus kuriamus iššūkius ir disproporcijas) atlygius.

Neatsitiktinai neproduktyvaus, tad likutiniu principu finansuojamo, viešojo sektoriaus ideologai iš įvairių Lietuvos bankelių, nors dar nėra net realių skaičių, jau šaukia, kad būsima reforma yra gėris. Jeigu norite tikėti, kad tie saldžiai suokiantys žmonės mąsto apie subalansuotą ekonomiką ir daugumos gėrovę, tikėkite, bet aš sakau – tai MELAS. Ir kiek galiu, kovosiu, kad būtų sumažintas siūlomo dar vieno mokesčių mažinimo raundo poveikis viešojo sektoriaus žmonių atlygiams.

Gyveni, kai mąstai, esi budrus ir daliniesi.

Sėkmingo mitingo, kur išgirskite vieni kitus ir priverskite girdėti tuos, nuo kurių priklauso galutiniai sprendimai.

Skaityti straipsnį

7239

Markausko kančių užkulisiuose pasidairius

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

balandžio 12, 2018

Jau tada, kai pirmą kartą televizijos ekrane pamačiau liūdną pasimetusio, suvargusio ir atvirai meluojančio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko veidą, supratau – laikysis posto iki mirties.

Nebeturiu vilties, kad Lietuvos politikoje būtų nagrinėjamos moralės dilemos, svarstoma, kaip vienas ar kitas sprendimas gali paveikti visuomenę, kokios galimos tikrosios nuolat kylančių skandalų ištakos ir pasekmės. Netikiu, nes (pirma) nei rinkėjai politikams kelia aiškius moralinius klausimus, nei (antra) politikai žino, kas ta moralė ir kam jos politikui reikia (politikų ir rinkėjų dauguma šventai tiki, jog nusipirktas tekstukas, kur gražiai sušukuotas ponas ar ponia glosto vaikučių galvas ir bobučių sermėgėles yra politikos viršūnė ir klaikiai vakarietiškas stiliukas), nei (trečia) sarginiai demokratijos šunys –  žurnalistai apie tą moralę girdėjo, nes jeigu būtų girdėję, tai bent jau bandytų sąžiningai, parodydami procesų ištakas ir galimas pasekmes įvairiausioms gyventojų grupėms, reikalus aiškinti, o dabar tik stengiasi kuo greičiau sukurpti kokį reportažą ir nusimesti absoliučiai daugumai jų labai nemielo ir iš esmės neįdomaus (matosi iš akių) darbo naštą. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3378

Aušra Maldeikienė: būtina viešinti detalizuotą finansinio turto statistiką

#išgyvenkLietuvoje

balandžio 12, 2018

Seimo narė Aušra Maldeikienė kreipėsi į Lietuvos Banką, prašydama pateikti informaciją apie finansinio turto pasiskirstymą tarp įvairaus amžiaus, lyties bei struktūros namų ūkių, nes ši informacija yra būtina pasvertiems politiniams sprendimams priimti bei įstatyminei bazei keisti.

Tarptautiniai tyrimai bei tarptautinių organizacijų – Europos Komisijos,  Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei TVF ataskaitos pajamų ir turto nelygybę išskiria, kaip vieną iš giluminių šalies plėtros problemų, gimdančią galimybių nelygybę, atskirtį ir pakertančią Lietuvos ateities perspektyvas.

Norint, kad nelygybės ir su ja susijusios esamos apmokestinimo sistemos klausimai būtų sprendžiami ne šūkiais, o remiantis realiais duomenimis, visuomenė ir politikos formuotojai privalo naudotis gerokai platesne ir tyrimams tinkama duomenų baze.   (daugiau…)

Skaityti straipsnį