MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

209

Reaguokime į Rusijos agresiją prieš Ukrainą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

lapkričio 26, 2018

Agresyvūs Rusijos veiksmai, nukreipti prieš suverenią Ukrainą, yra nepateisinami ir prieštarauja visoms tarptautinės teisės normoms.

Rusijos karinis laivynas užpuolė ir užgrobė Ukrainos karinio laivyno laivą ir blokuoja Ukrainos laivų navigaciją per Kerčės sąsiaurį. Tai aiškiai rodo, jog jokie civilizuoti klausimų sprendimo būdai neveikia, o šalia Krymo okupacijos bei Rusijos agresijos prieš Ukrainą Donbase turime dar vieną aštrų įtampos židinį.

Lietuvos URM jau pasmerkė šiuos Rusijos veiksmus, tačiau Lietuva privalo labai aktyviai veikti, kad šią Rusijos provokaciją nedviprasmiškai įvertintų ir Europos Sąjunga. Rusijai turi būti aiškiai parodyta, kad tokios provokacijos ir agresija turi kainą.

Skaityti straipsnį

339

58 klausimai Gitanui Nausėdai apie jo „Gerovės“ rinkimų programą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 21, 2018

Vakar skelbiau gabaliuka „Gerovės“ programos teksto. Šiandien klausimai to kūrinio autoriui Gitanui Nausėdai.
Nesu naivi, nemanau, kad atsakys, bet tikėtis niekas nedraudžia. Jeigu sulauksiu atsakymų, tai bus lengviau tą tekstą analizuoti. Jeigu nesulauksiu, prabočykit prabangios austrės, bus ne kas. 
Junkitės ir jūs – klauskite, kas domina.
Taigi, – po laidos su ponu G. Nausėda, kur su juo teko akis į akį pasimatyti pirmą kartą, kilo įvairių klausimų ir nebe įdomiausias, kodėl šis asmuo, nė dienos nebuvęs politiku, nusprendė tapti Prezidentu. Gal atsakymą rasime jo programoje?

Skaitant programą, kilo dar daugiau klausimų. Pradedu:
Ką reiškia frazė „[g]erovės valstybę žmonės supranta kur kas plačiau nei politikai“? Ar tikrai visi politikai remia „gerovės valstybę“, kaip idėją ar koncepciją?
Ar tikrai politikai „gerovės valstybę“ suvokia vien tik per materialinius aspektus, žinant, kad originalioji, socialdemokratiška idėja, iš kurios visi skolinasi, labiau akcentavo laisvę, lygybę ir orumą?
Kaip „LR“ (taip rašo G. Nausėda savo rinkimų programoje) Prezidentas gali tapti visuomenės psichologinės atmosferos garantu?
Kaip Prezidentas gali garantuoti „socialinės, sveikatos apsaugos ir švietimo infrastruktūrą“, jei vėliau savo programoje G. Nausėda teigia, kad jam svarbi savivalda, kurios kompetencijose ir priežiūroje yra absoliuti dauguma šių sistemų įstaigų?
Ar G. Nausėda tikrins, ar kiekvienoje mokykloje ir ligoninėje neprakiuręs stogas?
G. Nausėda (o gal koks neseniai Filosofijos fakulteto rūmus palikęs pseudo krikščioniškas veikėjas su ambicijomis, bet ne amunicijomis, kuris vargo kurdamas šią programą) teigia, kad „aukštos žmonių pajamos yra kryptingos ir nuoseklios ekonominės-socialinės politikos pasekmė, o ne priežastis“. Kokią kryptingą ir nuoseklią ekonominę-socialinę politiką vykdo iš resursų išgavimo gyvenančios šalys, pvz. Persijos įlankos valstybės?
Kiek kartų mirė žmonių, parašiusių sakinį „[ž]mogus ir orientacija į jo poreikius yra kertinė rinkiminė idėja ir variklis“, siela?
Kodėl programoje žodis „gerovė“ rašomas iš didžiosios? Ar tai yra netiesioginė konservų gamyba užsiimančios įmonės reklama?
Kaip galima kurti „gerovę“ orientuojantis į „konkrečius žmonių lūkesčius ir reikšmes(?!!!)“, jei Lietuvos žmonės yra labai skirtingi, jų lūkesčiai ir interesai yra itin skirtingi? Ką daryti, jei daliai visuomenės dabartinė mokesčių sistema ir veikiantis gyvulių ūkis yra tiesiogiai naudingas?
Programoje teigiama: „Esame hibridinio, geopolitinio poveikio zonoje, kurioje visos valstybės aršiai konkuruoja dėl pagridinio tikslo – socialinio ir ekonominio augimo būtent savosios šalies viduje.„ Taigi, …
Ar tikrai visos valstybės turi tik tokius tikslus? Ar tikrai vis dar veikia neoliberalusis Vašingtono konsensusas? Ar tikrai visos valstybės rūpinasi tik ekonominiu ir socialiniu augimu? Ar negrįžo geopolitika? Ar Rusijos invazijos į Gruziją, Krymą ir Donbasą, Kinijos ekonominė ekspansija Rytinėje Europos Sąjungos dalyje yra tik „socialinio augimo būtent <…> šalies viduje“ pavyzdžiai?
Ar tikrai tik Prezidentas yra vienintelis, gaunantis „visos Tautos mandatą“, jeigu Konstitucijoje yra įrėžta laisvo, nuo politinių partijų ar atstovaujamos vienmandatės ar daugiamandatės nepriklausomo Tautos atstovo idėja? Ar G. Nausėda yra skaitęs Lietuvos Konstituciją?
Kokias konkrečias problemas G. Nausėda rengiasi spręsti, inicijuodamas konkrečius įstatymų projektus? Ar stipriai G. Nausėda verktų, jei jo siūlomos kryptys ir įstatymų keitimo pasiūlymai būtų atmesti Seimo, kuris dažnai teisėtai atsargiai žiūri į savo pagrindinės prievolės – įstatymų leidybos – prerogatyvą?
Kodėl G. Nausėda rinkimų programoje kalba apie politines partijas apskritai, kada valstybės vadovo ir politinių partijų santykis politiniame procese yra retas ir epizodinis, nes dažniau bendraujama su rinktais pareigūnais, ne su politinėmis partijomis, kaip institucijomis?
G. Nausėda yra viešai deklaravęs savo dešiniąsias politines pažiūras. Programoje jis teigia, kad Prezidentu „turi pasitikėti visos politinės jėgos, kaip objektyviausiu demokratijos garantu, siekiančiu gerovės kiekvienam LR piliečiui“. Kaip, žinant jo gerai dokumentuotas ilgalaikes ir nuoseklias pašaipas iš žmonių, kurie nesilaiko liberalių ar dešiniųjų pažiūrų, jis tikisi, kad kas nors pasitikės tokiu Prezidentu?
Kodėl Prezidento rinkiminėje kampanijoje iš viso atsiranda teiginiai apie politinių partijų finansavimą? Ar Gitanas Nausėda nori būti Tautos atstovu, ar politinių partijų atstovu? Ar politinių partijų finansavimo klausimus G. Nausėda laiko svarbesniu klausimu, nei šalies socioekonominę griūtį, kurią išgyvena Lietuva?
Kur Konstitucijoje G. Nausėda randa priedermę kažką priminti politinėms partijoms? Ar Gitanas Nausėda Lietuvos žmones prilygina auksinėms žuvytėms, kurios neprisimena priežasčių, kodėl rinko Seimą ir savivaldą, ir ko iš savo atstovų tikisi? Ar tikrai TAM reikia Prezidento? Ar nepakaktų priminimo telefonuose?
Ką reiškia teiginys „Lietuvos užsienio politika turi būti subalansuota“? Ar dabar ji nėra subalansuota?
Ar „plėtojant svarią ekonomikos bei verslo interesų dedamąją“ G. Nausėda siūlys Lietuvai imti kruvinus Kinijos pinigus? Ar G. Nausėda teigia, kad Lietuva, gindama mažų valstybių ir mūsų partnerių postsovietinėje erdvėje nepriklausomybę bei atsparumą Rusijai, „dirbtinai kuria konfliktus”?
Ar G. Nausėda turi sąžinės prisiminti, ką jis teigė, kai buvo diskutuojama apie vėliau priimtą ultra liberalų naująjį darbo kodeksą?
Ar jis vis dar mano, kad „socialinė atskirtis <…> tėra vizualus efektas“?
Ar jis nemano, kad jo palaikytas naujasis Darbo Kodeksas padidino socialinę nelygybę ir atskirtį?
Kaip yra įmanoma mažinti socialinę nelygybę, jei darbo teisės reguliavimas užtikrina, kad ji būtų didelė ir augtų?
Ar G. Nausėda vis dar mano, kad profesinės sąjungos Lietuvoje remiasi marksistinėmis nuostatomis?
Ar G. Nausėda yra susipažinęs su naujausiais ekonomikos veikalais, kurie teigia, kad valstybės intervencija per minimalios algos reguliavimą yra labai neefektyvi (nors labai patogi politiškai)?
Kokie “koučeriai” patarė kalbėti apie tai, ką aš, R. Kuodis, R. Lazutka VISĄ LAIKĄ teigėme apie progresinių mokesčių būtinybę? Ar jo nuomonė apie progresinius mokesčius nebūtų kitokia, jei jis nekandidatuotų į Prezidentus? Ar G. Nausėda turi stuburą?
Ar G. Nausėda nepriskiria viešojo sektoriaus darbuotojų vidurinei klasei?
Ar G. Nausėda nemano, kad Lietuvos būsto ir nekilnojamojo turto rinka ir visiškas nuomojamo būsto rinkos nesubalansuotumas kyla iš to, kad pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu Lietuva jau tapo būsto savininkų visuomene? Ar jis nemato kad tai sukuria papildomų problemų?
Ar G. Nausėda nemato struktūrinių verslo finansavimo problemų, kurios yra pagrindinis kliuvinys smulkaus verslo plėtrai, kurias daugiausiai sukelia pernelyg didelę įtaką šiam procesui turintys bankai?
Ar G. Nausėda nemato, kad mokestinės lengvatos, skatinančios įmones atlyginti darbuotojams įmonės akcijomis, yra iš principo ydingas pasiūlymas, nes tai yra turto perskirstymas iš vidurinės klasės į viršų, ir eiliniai darbuotojai nepajus jokio rezultato, o už viską sumokės vidurinės klasės atstovai?
Ar G. Nausėda nemano, kad pagrindinė problema su įmonių akcijų naudojimu, kaip papildoma motyvacine priemone, yra nepasitikėjimas institucijomis, reguliuojančiomis akcines bendroves, ir kad bet kokiai panašiai schemai reikėtų sustiprinti tesinę tokių įmonių vadovų ir savininkų atsakomybę – taigi, stiprinti reguliavimą, suteikti didesnį teisinį saugumą ir reikšmingai išplėsti teisinę apsaugą smulkiesiems akcininkams (kaip tai padarė tokios valstybės, kaip JAV).
Kokių paskatų vedamas G. Nausėda siūlo grąžinti Užimtumo tarnybą atgal į situaciją, kurioje ji buvo iki reformos, ir siūlo “decentralizuoti Užimtumo tarnybą”?
Kaip G. Nausėda, būdamas Prezidentu, rengiasi perkelti ministerijų padalinius iš vienos ministerijos į kitą?
Ar savivaldos klausimai G. Nausėdai apsiriboja vien europinių lėšų melžimu?
Ar G. Nausėda, kalbėdamas apie “nacionalinį susitarimą dėl švietimo pokyčių”, nori Lietuvoje panaikinti demokratiją ir valdžių kaitą?
Kodėl G. Nausėdai atrodo, kad būtent 500 – 600 mokinių turinčios mokyklos yra tai, ko reikia?
Ar “Idėja Lietuvai” (su visais absurdais apie mokytojo profesiją, kuri taip staiga taps prestižine 2025 m.) buvo jo rinkimų kampanijos dalimi? Jei taip, ar jis rengiasi deklaruoti savo išlaidas rinkimų kampanijos metu?
Kaip G. Nausėdos nuomone Prezidento institucija investuos į “aukštosios, profesionaliosios kūrybos puoselėjimą bei sklaidą šalyje, tiek į iškiliausių jos kūrinių eksportą, įgalinantį kurti teigiamą šalies įvaizdį svetur”?
Kas yra nacionalumas ir kuo jis skiriasi nuo tautiškumo ir nacionalizmo?

Tęsinių bus daug./ Laukiame Gitano Nausėdos atsakymų. 

Skaityti straipsnį

250

Vakarykštės dienos užsienio politika

#išgyvenkLietuvoje

lapkričio 12, 2018

Kas sieja Lietuvą ir Čekijos Prezidentą Milošą Zemaną, Kubos komunistų partijos politbiuro narį ir šalies Prezidentą Miquelį Diaz-Canelį, Dominikos išsivadavimo partijos lyderį ir šalies Prezidentą Danilo Mediną, Kenijos Prezidentą Uhuru Kenyattą, Panamos Prezidentą Juaną Carlosą Varelą, partizanų vadą, įsitikinusį leninistą, o dabar Salvadoro Pezidentą Salvadorą Sánchez Ceréną,  Šveicarijos konfederacijos Prezidentą, socialdemokratą, Alainą Bersetą, Kuko salų ministrą pirmininką  Henry Puną, Kroatijos ministrą pirmininką Andrejų Plenkovicių, Egipto ministrą pirmininką  Mastafa Madbouly, Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, Gruzijos ministrą pirmininką Mamuką Bakhtazę, Laoso liaudies revoliucijos partijos politbiuro narį, Laoso ministrą pirmininką Thongloun Sisoulith, kairįjį Maltos ministrą pirmininką Josephą Muscatą, Rusijos ministrą pirmininką Dmitrijų Medvedevą, Pakistano ministrą pirmininką Imraną Khaną ir Vietnamo komunistų partijos Centro komiteto politbiuro narį, šalies ministrą pirmininką Nguyeną Xuaną Phucą?

Kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaitę visi šie lyderiai nusilenkė Kinijos Komunistų partijos generaliniam sekretoriui Xi Jinpingui lapkričio pradžioje vykusioje pirmojoje Kinijos importo parodoje Šanchajuje.

 

Nacionalinis saugumas versus ekonomika

 

Lietuvos užsienio politika stovi ant dviejų kojų: labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų.

Rusijos klausimą čia tenka išskirti jau vien todėl, kad nepaisant vis dar ganėtinai aktyvių ekonominių santykių (per devynis 2018 metų mėnesius 13,7 proc. eksporto ir 14,6  proc. importo) vis dėlto šiame kontekste kalbama ir apie Lietuvos nacionalinio saugumo, žmogaus teisių, demokratijos plėtros Rusijoje bei tos šalies propagandinio karo klausimus. Kad ir kaip vertintum, sudėtinga būtų paneigti, jog Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją.

Kalbant apie Kiniją, situacija radikaliai kitokia. Oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Rytų drakonas matomas išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas –  nuo 2018 m. sausio iki rugsėjo 0,7 proc. eksporto ir 2,8  proc. importo bei ganėtinai kukli tiesioginių investicijų apimtis, siekianti vos 5,6 mln. eurų. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1015

Stabdykime isteriją dėl Vaiko teisių apsaugos įstatymo

#išgyvenkLietuvoje

lapkričio 12, 2018

BNS nuotrauka.

 

Prasidėjo masinis Seimo narių puolimas ir raudos dėl esą netinkamo Vaiko apsaugos įstatymo.
Toliau pateikiamas mano atsakymas dėl prasidėjusios isterijos susijusios su vaiko teisių apsaugos įstatymu.

Platinamas tekstas toks.

Gerbiamas (-a) parlamentare,
Rašau Jums kaip Lietuvos Respublikos pilietė, kaip Jūsų rinkėja. 
Šių dienų situacija labai neigiamai paveikė mane bei daugumą kitų Lietuvos žmonių. Visuomenė išvydo, kad pernai priimta „Mato reforma“ neatnešė žadėto gėrio. Ne dėl to, kad jai netinkamai pasiruošta, ne dėl to, kad ji netinkamai vykdoma, bet dėl to, kad bloga pati reforma. Žmonės jau suprato, kad naujoji reforma nepadės nei išvengti, nei sumažinti kiekį tokių tragedijų, kaip Matuko istorija. Ką naujoji reforma tikrai atnešė, tai terorą ir baimę, išgyvenamą šiandien beveik kiekvienoje mylinčioje ir tvarkingoje šeimoje. 
Lietuvos žmonės suprato, kad buvo pasinaudota nekalto vaiko brutalios mirties istorija, kad Lietuvoje įsigaliotų ši baisi reforma, ardanti šeimas bei sukelianti daug skausmo ir sielvarto ir taip daug kančios patyrusioje mūsų visuomenėje. Žmonės pamatė, kad šia reforma labai suinteresuota viena užsienio šalis. Žmonės taip pat suprato, kad Seimo nariams, vienbalsiai nubalsavusiems už šią reformą, buvo padarytas nedovanotinas spaudimas ir neduota pakankamai laiko viską apgalvoti. Labai Jūsų prašau, kol dar ne vėlu, ATŠAUKITE ŠIĄ REFORMĄ KARTU SU VISAIS JOS POĮSTATYMINIAIS AKTAIS. Įsiklausykite, ką sako visuomenė – dauguma žmonių nenori, kad ji būtų taisoma, jie nori, kad ji būtų atšaukta. Juk ir iki reformos turėjome visus reikalingus įstatymus kovai su smurtu prieš vaikus, tiesiog jų ne visada būdavo laikomasi. Jei vaikų ašaros bei prieš save ranką pakėlusių tėvų kraujas Jūsų nepaskatina atšaukti reformos, tuomet kas paskatins?!
Išgirskite žmonių prašymą. Lietuvos žmonės gali užmiršti ir atleisti daug ką – sumažintas pensijas, kylančias kainas, sunkėjantį pragyvenimą, korupcijos skandalus, bet jie neužmirš ir neatleis tiems, kurie leido draskyti jų šeimas ir už didelius pinigus parduoti jų mylimus vaikus. Dar ne vėlu. Jei atšauksite šią reformą, žmonės prisimins, kad šis Seimas iš tiesų jiems atstovauja, iš tiesų gina jų interesus ir saugo pagrindinę mūsų visuomenės ląstelę – šeimą.
Prašau, atšaukite šią reformą. Tauta šito tikrai nepamirš. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

634

Darbai ir dienos: savivaldos kontrolieriai ir vaiko teisės

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 6, 2018

Šiandien Seime pristačiau net 9 įstatymų pakeitimų projektus, kurie labai svarbūs Lietuvos savivaldybėms. Kalba eina apie savivaldybių kontrolierių įgaliojimus, jų kvalifikacijas bei savivaldos finansų ir jai pavaldžių įmonių veiklos kontrolę.

Dar pernai gegužės pabaigoje Seimo valdyba sudarė darbo grupę, kuriai buvo pavesta išnagrinėti esamą savivaldybių audito praktiką, įvertinti užsienio valstybių savivaldybių išorės audito modelius, jų gerąją praktiką ir pasiūlyti galimus įstatymo pakeitimus. Kadangi galiausiai grupėje vieningai sutarta, jog esama padėtis negarantuoja savivaldybių auditų nepriklausomumo bei nešališkumo, tad dabar svarstomi net 9  įstatymų pakeitimai ir atsirado, kaip minėtos darbo grupės veiklos išdava. Taigi, kas siūloma?

Pirma. Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai suvienodina visų savivaldybių kontrolės mechanizmą. Nuo šiol kontrolės ir audito funkcijas atliks tik juridiniai asmenys – savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos, kuriose pareigybių skaičius būtų ne mažesnis kaip 2. Taip bus įgyvendintas „keturių akių“ principas, garantuotas savivaldybių išorės auditorių nepriklausomumas bei objektyvesnė savivaldybių viešųjų finansų kontrolė.

Antra. Pataisos nustato, jog savivaldybėse išorės auditas turi būti atliekamas vadovaujantis Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos standartais ir Valstybės kontrolės metodikomis, parengtomis pagal tarptautiniu lygiu pripažintus standartus.

Trečia. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybių kontrolierius atlieka auditus ir turi užtikrinti darbo kokybę, nuo šio savivaldybės kontrolieriaus kvalifikacijos turi atitikti reikalavimus, keliamus auditoriams.

Ketvirta. Įstatymas taip pat papildytas nuostata, kad savivaldybių kontrolės ir audito tarnybos  gali, esant reikalui, veikti pasitelkiami kitų savivaldybių kontrolės ir audito tarnybas.

Penkta, dabar numatytas ir „atvėsimo laikotarpis“: savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas nebeturės galimybės, pasibaigus kadencijai ar atsistatydinęs iš pareigų, grįžti arba būti paskirtas savivaldybės kontrolieriumi arba šios tarnybos darbuotoju ir taip kontroliuoti savo paties ankstesnę veiklą.

 

Dar viena, šiemet jau antra, spaudos konferencija apie vaikų teises, kurios palaipsniui virto įpareigojimų nualintų vaiko teisių pareigūnų įkalinimo instrukcijose ir tėvų baimių įstatymu. Kadangi buvo daug reikalavimų pasakyti, ką daryti, tai pakviečiau Aušrą Stančikienę, kuri pateikė mano galva, logiškiausius girdėtus Vaiko teisių pertvarkos matmenys. Jeigu veiksmų logika būtų panaši, ji tikrai nevirstų instituciniu prievartos žaidimu.

Spaudos konferencijos įrašą rasite čia.

Skaityti straipsnį

951

„Pažymų politika“ turi būti stabdoma

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

spalio 9, 2018

Spalio 6 dienos numeryje „Valstiečių laikraštis“ informavo:

„Teismas grąžino į Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovo pareigas Eriką Bėrontą ir įpareigojo jam išmokėti beveik 22,3 tūkst. eurų kompensaciją. Iš pareigų jį atleidęs tuometinis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas rėmėsi slaptąja Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma. Įtarimai E. Bėrontui taip ir nebuvo pareikšti.“

Tame pačiame „Valstiečių laikraščio“ numeryje spausdinami mano ir mano konkurento Vygaudo Ušacko komentarai tema „Kaip sustabdyti valstybės valdymą slaptosiomis pažymomis?“ Šiuo atveju mūsų nuomonės absoliučiai sutampa.

A. Maldeikienė: „Blogiausia, kas nutiko“

Šita mada į Lietuvą atėjo prieš kokius 15 metų. Man atrodo, kad 90 proc. visų tų slaptųjų pažymų yra paprasčiausias siekis susidoroti su konkurentais. Tai yra neteisinės, nedemokratinės valstybės instrumentas. Tokia praktika turi būti stabdoma. Dėl jos žeminami politikai – kažkas kažką sugalvojo, parašė…

Negana to: mes net nežinome, ar tikrai toks dokumentas buvo pateiktas. Gali išeiti į tribūną Seimo pirmininkas, premjeras ar koks nors ministras – aš šiuo atveju nieko konkrečiai neturiu mintyje – ir pasakyti: „Turime žinių…“ Ką jums tai primena? Man – 1937 metų įvykius Rusijoje, apie kuriuos mokiausi per istorijos pamokas mokykloje. Tada irgi pasakydavo: „Yra nuomonė, kad…“, ir tai reikšdavo, kad žmogus netinka.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

1268

Atvira prieiga reiškia daugiau lėšų mokslo tyrimams, o ne leidykloms

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

spalio 4, 2018

2018 metų rugsėjo 4 dieną Europos Komisija su Austrijos, Suomijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Lenkijos, Slovėnijos, Švedijos ir Jungtinės karalystės mokslą finansuojančiomis institucijomis paskelbė iniciatyvą „cOAlition S“.

Iniciatyvos siekis daugiau, nei aiškus: iki 2020 metų sausio 1 dienos pasiekti, kad nacionalinių ar Europos lygiu mokslą finansuojančių organizacijų remtos mokslinės publikacijos būtų pateikiamos tik atviros prieigos žurnaluose arba atviros prieigos platformose.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

2096

PIRMI TV DEBATAI. Laisvę kuria įvairovė, solidarumas ir įtrauki, visiems atvira rinka, o ne beprasmiai šūkiai apie „vienybę“

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

rugsėjo 25, 2018

Laisvę kuria įvairovė, solidarumas ir įtrauki, visiems atvira rinka, o ne beprasmiai šūkiai apie „vienybę“. Kodėl taip manau? Pirmuosius debatus tarp pretendentų į LR Prezidento postą žiūrėkite čia.

Skaityti straipsnį

7398

Maža pergalė Seime – mažiems žmonėms ir smulkiam verslui

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

rugsėjo 18, 2018

Padariau tai, kas dar vakar atrodė neįtikima. Įstatymo pataisos, kurios iš Lietuvos žmonių turėjo atimti dar vieną galimybę užsidirbti, buvo pasiųstos į šiukšlių dėžę. Apie ką visa tai buvo?

Šiandien svarstytomis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pataisomis, kaip aiškino jų autoriai, esą buvo siekta suvienodinti teisinius reikalavimus. Rašė gudrūs biurokratai – daugybė puslapių, visokios teisinės insinuacijos, viskas aptaku ir nuobodu.

Tačiau vienos šių pataisų dalies esmė buvo labai paprasta: jei kas nors turi nedidelį kaimo turizmo verslą, tarkime kokį nors mažutį „B&B“ (nakvynė plius pusryčiai), tai privalo turėti ir higienos pasą, o jam gauti reikia įgyvendinti galybę reikalavimų, pateikti nemažai dokumentų ir sugaišti daug laiko. Negana to, pagal svarstytą įstatymo pataisų variantą, šie smulkūs verslininkai būtų turėję visa tai atlikti per 90 dienų nuo įstatymo įsigaliojimo.

Taigi, jiems būtų reikėję gauti leidimą. Tai reiškia arba kyšį ir viešą pažeminimą, arba brangiai apmokamų konsultantų samdymą, kad šie sutvarkytų reikiamus dokumentus. Tik štai po to ar ką beuždirbsi? Ir galų gale – kiekvienas tave kontroliuos.

Kaip jau tapo įprasta, gudriems ponams – o tai yra kontroliuojančios institucijos ir tariamai „privatus“ verslas, kitaip sakant, tie, kurie per įstatymus sau susikuria „versliuką“ konsultuoti, kaip tuos įstatymus valdyti bei vykdyti – taigi, šiems ponams pinigai, o dirbančiam žmogui belieka baudos, neviltis, o blogiausiu atveju tik emigracija. Tai ar nebus korupcijos, kaip rašo biurokratai ir juos atstovaujantis Aurelijus Veryga aiškinamajame rašte? Baikit, nemanau.

Įstatymas ciniškas. Naikinantis mažuosius. Neleidžiantis užsidirbti.

Iki mano kalbos tai buvo techninis dokumentas. Po jos – dauguma nubalsavo prieš ir susilaikė  (už 35, prieš 18, susilaikė 34); balsavo prieš arba susilaikė visų Seimo frakcijų, išskyrus LSDDP, atstovai. Šio naikinančio įstatymo nebėra. Nebėra. Džiaugiuosi ir kartu pati šiek tiek negaliu tuo patikėti.

Kalbą iš Seimo galite peržiūrėti čia.

Skaityti straipsnį

1549

Kalba Seime dėl demografijos, migracijos ir integracijos politikos

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

rugsėjo 13, 2018

Dokumentas, kurį svarstome, Seimo 2017 metų balandžio 20 dienos nutarimu Seimui turėjo būti pateiktas dar praeitų metų rugsėjo 1 dieną, o tų pačių metų gruodžio mėnesį priimtas bei patvirtintas. Vėluojame vienerius metus. Dar pernai pavasarį tuometinė Migracijos komiteto pirmininkė Guoda Burokienė pranešusi Seimui ir pasauliui (t. y. žiniasklaidai), kad tai bus iš esmės naujas dokumentas, melavo dvigubai – pirma, tuometinis nutarimas buvo tiesioginė praėjusios kadencijos Seimo priimto nutarimo kopija. Antra ir dar blogiau yra tai, kad iš didelio debesies iškrito vos keli lašai: dokumento esmė „vienas prie vieno“ visa savo mąstymo logika bei teoriniu pamušalu niekuo nesiskiria nuo jau bene 15 metų kartojamų tiesų ir beveik 30 metų Lietuvoje diegiamos ideologijos.

Nuo ko pradedamas šis dokumentas? Nuo konstatavimo, kad sudėtinga Lietuvos demografinė padėtis, emigracija ir kartų kaita daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai, etc. Kalbant tiesiai,  Lietuvos žmonės mažai gimdo, sensta, emigruoja ir todėl TRUKDO ekonomikai. Dar 1988 metais Sąjūdžio mitinguose ši tiesa buvo pasmerkta kaip pamatinė sovietinės ideologijos logika. Ir dar tada sakyta, kad Nepriklausomoje  Lietuvoje žmogus ir jo gyvenimas taps visuomenės tikslų centru. Bet  pasikuitus ideologinių tiesų sąvartyne, įkalus į galvas tai, kad gerą gyvenimą garantuoja ekonomika, pastaroji galų gale ir tapo tikslu.

Paradoksalu, tačiau bene geriausiai tai demonstruoja antras nutarimo skyrelis skambiu „Vizijos“ pavadinimu. Prisipažinsiu, seniai neskaičiau tokių mokyklinių, tiesiog vaikiškų dėlionių, kurios gal ir gražios saldžius rašinėlius mėgstančioms ir vakarus prie meilės serialų leidžiančioms sieloms, bet neturi jokio gilesnio turinio, išskyrus bandymą apibrėžti idealią, ir tai reiškia absoliučiai totalitarinę, visuomenę bei idealų tokios visuomenės žmogų. Džiugų. Ramų. Viskuo aprūpintą. Tokį, kuriuo pasirūpina ir kuris nekelia problemų valdžiai, kokia ta valdžia ar galios struktūra bebūtų. Kad ir kaip vertintum, tačiau kai žmogus netenka savo prieštaringos žmogiškosios prigimties, jis tampa nebe žmogumi, o tiesiog instrumentu.

Visas šis nutarimas ir yra savotiškas viskuo patenkintų bei „ekonomikai“ naudingų žmonių gamybos technologinis aprašas. Arba, būkime atviri, tai yra nutarimas, kuris puikiai demonstruoja, kas nutinka valstybėse, sunaikinančiose savo kultūrą, mokslą, ir ypač socialinius mokslus. Dokumentą rašė kažkokie anoniminiai biurokratai, ir jie rašė jį pagal tai, kuo tiki ir ką nori girdėti valdantys politikai (čia yra ir sveikas maistas mokyklose, ir atkurta populiacija, ir raudos dėl nepakankamos paramos šeimai ir / arba pagal pareikalavimą – lyčių lygybei…). Visi privalomi modernios nerišlios „naujakalbės“ atributai.

Būtų stebuklas, jeigu žmogus, gyvenantis tokio nerišlaus kalbėjimo lauke, norėtų jame ir likti. Taigi, emigruoja. Politinė ekonomija – mokslas, nagrinėjantys visuomenės socialines struktūras – kalba labai paprastai. Jis sako, kad sėkmingos šalys yra sėkmingos ir turtingos dėl to, kad turi įtraukias ekonomines ir politines institucijas (institucijos čia yra rašytos ir nerašytos taisyklės, kurios formuoja šalies politinį ir ekonominį gyvenimą). Nesėkmingos, neturtingos šalys  yra nesėkmingos dėl to, kad jų ekonominės ir politinės institucijos išstumia piliečius iš visuomenės. Itin daug parametrų – emigracija, sveikatos problemos, krentantys išsilavinimo standartai ir t.t. – rodo, kad Lietuvos pasirinktas kelias nėra sėkmingas.

Itin daug institucijų, tiek politinių, tiek ir ekonominių, Lietuvoje yra išstumiančios arba labiau ištumančios, nei įtraukios. Apie tai mums nuolat kalba ir rašo tarptautinės organizacijos. Net pamatinė kiekvienos modernios viešuomenės institucija – švietimas – Lietuvoje jau pasiekė tokią būseną, kad per privatų švietimą viešieji visų gyventojų sunešti mokesčiai dalinami menkesnes pajamas gaunančius žmones tiesiog išstumiant iš kokybiškesnio išsilavinimo erdvės, kai bendri pinigai atitenka turtingesnių kaprizams tenkinti. Visuomenė verčiama toleruoti labai skirtingus išsilavinimo lygius mokyklose. Atvirai proteguojamos ir turtingesnių bei galios padėtyje esančių žmonių privilegijos sveikatos apsaugoje. Pavyzdžių tiesiog begalės. Agresyviai ištumanti apmokestinimo sistema dar labiau stiprina pajamų nelygybę.

Tokios išsunkiančios ir išstumiančios institucijos neatsiranda savaime. Jos gimsta politinio proceso metu, kai, pirma, politinė valdžia sutelkiama labai siaurame spektre, kuris ją naudoja savo galiai stiprinti, ir, antra, valstybė neturi galios ir pajėgumų visiems vienodai teikti kokybiškas, bent pačias svarbiausias viešąsias paslaugas. Beje, šios tiesos galioja ne tik pačiai valstybei, bet ir regionams, o emigracijos ir demografijos plane šis aspektas labai svarbus.

Problemas sprendžia atviresnis politinis procesas, įtraukios politinės institucijos. Apie tai nutarime nerandame nei žodžio. Nors tai ir yra esmė. Juk jei kalbame apie visuomenės pavidalus, tai ne apie ekonomiką, o apie gyvenimą turėtume kalbėti.

Mano kalba buvo teorinė. Ką padarysi – nesu praktikė, kuri uždirba milijonus. Priklausau tai profesijai, kurios prestižą karštos galvos svajoja atkurti tik tada, kai jau jausis pakankamai pripildę savo kišenes. Bet kaip mokslininkė, kuri visą gyvenimą studijavo socialines sistemas, galiu jus užtikrinti: rankose laikome dar vieną mirusį dokumentą, kuris neveiks vien dėl to, kad ne žmogus, o negyva, amorfinė, itin komplikuota teorinė struktūra vardu „ekonomika“ yra šio dokumento tikslas. Pastaba ypač ironiška tampa vien prisiminus, kad po dešimties dienų šioje katalikiška save vadinančioje šalyje lankysis Popiežius. Popiežius, kuris kartu su visa Bažnyčia, bent jau katalikais save laikantiesiems nuolat kartoja – žmogus yra ne priemonė, o tikslas. Tik tuomet, kai tai suprasime, ir dokumentus kitaip rašysime, ir gyvensime kitaip.

Skaityti straipsnį