MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

245

Interviu InfoTV laidoje „Dienos komentaras“ su Indre Makaraityte

#išgyvenkLietuvoje

spalio 6, 2017

Ketvirtadienį Indrės Makaraitytės buvau pakviesta papasakoti ko tikiuosi iš Prezidento rinkimų kampanijos. Šio interviu įrašą rasite šioje nuorodoje, interviu prasideda nuo 15:53.

Skaityti straipsnį

240

Techniniai asistentai, nuvalykit makiažą nuo aukštojo mokslo reformos veido

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 27, 2017

Vis labiau įsisiautėjantis vadinamasis plagiato skandalas pirmadienio LRT laidoje „Dėmesio centre“ galiausiai trūko ir murzinais pūliais užliejo galvas tų, kurie turėjo jėgos ir drąsos žiūrėti. Jis slepia gerokai baisesnę tiesą: šio skandalo epicentre atsidūręs KTU rektorius Petras Baršauskas yra vienas iš vadinamosios aukštojo mokslo reformos scenaristų ir veidų. Apie kokius giluminius šio ilgus metus planuojamo ir vis dar neįvykstančio tektoninio poslinkio momentus tai pasakoja?

Universitetų misija ir reformos tikslai

Universitetai atsirado ne kaip vieta, kur vadybininkai „ruošia“ kokių nors verslo advokatų taip trokštamą darbo jėgą. Universitetai atsirado kaip vieta, kur visuomenės apmąsto save, ir padeda rastis naujoms mokslo, meno, kultūros plačiausia prasme formoms. Tikri universitetai „negamina“ darbo jėgos, jie gamina mintis; jie ne darbo jėgą štampuoja, o padeda pasirengti gyvenimui, nes, priešingai nei tai bando įpiršti intelektualiai šiaip sau verslo advokatai, gyvenimas nėra darbas: pastarasis – tik trečdalis nuo trečdalio mums duoto laiko.

Kiekvienai visuomenei būtinai reikia bent dalies žmonių, kurie vestų, vadovautų, rašytų, atstovautų ir gebėtų logiškai jungti mintis, atpažindami mąstymo (būtinai ir savo pačių) prieštaravimus ir bent jau įtartų, kaip juos galima bandyti eliminuoti. Tokiu būdu mąstymas galiausiai pasirodo ir kaip gebėjimas analizuoti save patį.

Jeigu nori turėti šalyje universitetų, tai ir steigi juos kaip tokias vietas, kur žmonės mąsto ir moko mąstyti kitus. Pažiūri, ar, ir kiek turi mąstančių profesorių, ir steigi. Ne pinigus ar namus skaičiuoji, o tas galvas, kurios geba mokyti mąstyti. Nieko originalaus ar netikėto: taip buvo daroma nuo Viduramžių laikų, Europoje jau per aštuonis šimtus metų.

Mąstyti, beje, nereikalauja papildomo būdvardžio: nekritinio mąstymo tiesiog nėra, o nekritiškai mąstantis žmogus (nežiūrint jo regalijų) nėra profesorius. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3826

Kryžkelės

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 25, 2017

Socialdemokratai kryžkelėje. Ir, bent jau mane, tai džiugina: „valdžios“ (nesvarbu dėl ko, svarbu valdyti) partijoje subrendo žmonės, kurie nebenori tenkintis amžinų „ponų“ pozicija ir pradeda kalbėti, kad valdžia imama ne dėl to, kad ją turėti, o dėl to, kad kažką nuveikti ir atstovauti tam tikriems principams.

Lietuvos Socialdemokratų partijos FRAKCIJOS pasirašytas dokumentas, kur žadama toliau bendrai dirbti su valstiečiais griauna bet kokį žmonių pasitikėjimą politinėmis partijomis. Kita vertus, tai gerai demonstruoja, kokia apverktina Lietuvos politinė kultūra.

Drįstu prognozuoti, kad šiandien prasidėjo tai, ką ateityje vadinsime LDDP atsikūrimo diena: senosios kompartijos likučiai, apkaltos laukiantys veikėjai, daug kitų rinkėjų valia Seimo sienų jau seniai nepaliekančių žmonių savo postus ir asmeninį statusą nutarė iškelti aukščiau juos iškėlusios partijos valios. Lieka tik vienas atviras klausimas – ar tai kvailystė, ar tiesiog triviali niekšybė?

Kaip vertinti tai, kai atmeti valią tų, kurie dirbo juodą, sunkų ir dažnai neįdomų darbą taip paklodami kilimus dabar ne idėjas, o postus pasirinkusiems žmonėms.

Labai tikėtina, kad LSDP skils, ir plyšys eis per apytikriai senosios LDDP ir LSDP “kirpimo liniją”. Vis dėlto labai norėčiau, kad tik valdžios goduliu, o ne originaliomis idėjomis mintanti LDDP dalis anksčiau ar vėliu (geriau anksčiau) užgęstu, o ateinanti nauja jaunesnė jėga galų gale pasirinktų aiškesnį kairįjį kelią.

Nesu didelė LSDP partijos fanė (kairumas tikrai nebuvo mano kartos, kurios politinės mintys susiformavo kaip aiški atsvara totalitariniam sovietinio tipo paramos „žmogui“, dedamoji), bet nuoširdžiai linkiu Gintautui Paluckui stiprybės. Taip pat primenu amžiais žinomą politinės kovos taisyklę: laimi (arba pralaimi) tik tas, kuris turi minčių, širdį ir tikslą; visi kiti tik plūduriuoja it zombiai bandydami išlaikyti status quo, kurio jau seniai nėra.

Beje, kryžkelės įpareigoja griežtiems pasirinkimams bei priverčia atsikratyti tų, kurie vis dar bando slinkti senuoju keliu. Stipri, principinga ir ideologiškai nuosekli socialdemokratų partija yra būtina Lietuvos partinės sistemos gyvavimui ir tikram, o ne deklaruojamam politiniam stabilumui.

Skaityti straipsnį

7912

Ar dar vis turime (ne)mokamą gydymą Lietuvoje?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 14, 2017

Kviečiu visus dalintis patirtimi, kaip greitai/sėkmingai pavyksta patekti pas reikiamą specialistą nemokamai trečiojo lygio konsultacijai, turint poliklinikos specialisto siuntimą, ir kaip dažnai, nesulaukus nemokamo gydymo, tenka rinktis mokamas medicinos paslaugas. 

Galimybė pasinaudoti iš anksto per PSD apmokėtu „nemokamu“ gydymu, kaip rodo laiškai, palaipsniui daugeliui tampa nepasiekiamu gėriu. Ar galime sutikti, kad esama sveikatos apsaugos sistema jau neveiksni, ir tie iš mūsų, kurie metų metus mokame tikrai nemažas PSD įmokas tampame sistemos nepakankamo finansavimo įkaitais, kai pirmenybė patekti pas gydytoją ar net bendrai galimybė pasinaudoti aukščiausio lygio gydytojų konsultacijomis skiriama tiems, kurie pajėgūs susimokėti?

Patirtis rodo, kad norint užsiregistruoti specialisto konsultacijai Santaros klinikose, reikia nieko kito neveikti, kaip tik visą dieną sėdėti internetinėje svetainėje www.sergu.lt ir „gaudyti“ gydytojo įkeliamus laikus nemokamam vizitui ir spėti spustelti mygtuką „rezervuoti“. Įdomu tai, kad užsiregistruoti mokamai konsultacijai didesnių problemų nekyla. Tiesa, mokamo vizito kainą sužinoti galima tik paskambinus, nes prie registracijos kaina nėra nurodoma. Ir ta nemokamo apmokamo vizito kaina (be papildomų, dažnai prievarta peršamų tyrimų) tikrai solidi.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

1182

Kur link Lietuvą kreipia Junkerio Europos burės?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

rugsėjo 13, 2017

Neprabėgus pusmečiui, turime jau 6-tąjį Europos ateities scenarijų, kurį šiandien savo Europos Sąjungos padėties apžvalgos kalboje išdėstė Europos komisijos pirmininkas.

Pats Junkeris tiki, kad vėjas pučia į Europos bures ir tereikia gerai jas valdyti, kad (sėkmės?) uostas būtų ranka pasiekiamas.

Jei tas uostas – jungtinė, demokratinė ir vieninga Europa, tai EK priminko galva, jis nebetoli:  jau dabar Komisija  pasiekė 80 proc. visų darbo pradžioje numatytų tikslų, o iki 2018 planai bus įvykdyti, Europos ekonomika pagaliau sugrįžta į ikikrizinį lygį.

Tokia kalbos santrauka. Toks jos leitmotyvas. Bet atverkime Europos Komisijos vado minčių kraitelę plačiau ir panarstykime jos turinį.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

2746

Per Muravą į Garliavą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

liepos 19, 2017

Vakar dar vienai, šį kart energetikos, ministerijai išsiunčiau raštą su prašymu paaiškinti, kodėl „Lietuvos energija“ įmokas už elektrą renka per tarpininkus, kurie priklauso tai pačiai  „Lietuvos energijos“ įmonių grupei. Bent man kyla minčių, kad taip faktinis monopolininkas „Lietuvos energija“ steigdama antrines įmones piktnaudžiauja savo padėtimi ir švaisto Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

Kodėl užuot  suteikus galimybę vartotojams už suteiktas paslaugas atsiskaityti tiesiogiai elektros skirstymo operatoriui, reikia steigti antrinę įmonę tarpininkę (ar net kelias), kurių pagrindinė veikla, atrodo,  yra būtent mokesčių surinkimas. Manyčiau, kad taip patyliukais prie šio „verslo plano“ prikabinus vartotoją ir jo mokėjimus automatiškai perkeliant į elektroninę sistemą, kurią administruoja tam tyčia sukurta(-os) įmonė(s), sąnaudos tik išauga, ar ne? O tai reiškia, kad galiausiai auga ir tarifai? (daugiau…)

Skaityti straipsnį

6176

Kodėl aš balsavau už urėdijų reformą

#išgyvenkLietuvoje

liepos 11, 2017

Iki paskutinės dienos balsavime dėl urėdijų pertvarkos ketinau susilaikyti. Vis dėlto šiandien balsavau už. Kodėl abejojau ir kodėl galiausiai pasirinkau palaikyti vyriausybės siūlomą projektą?

Ilgai abejojau, nes įdėmiau klausydama, kas kalbama, mačiau, kad abi pusės turėjo logiškų argumentų, kurie, neturint asmeninės patirties, skambėjo vienodai svariai.

Manyčiau, kad teiginys, jog urėdijas reikia reformuoti, nes jos nepakankamai efektyvios ir neskaidrios, nėra iš piršto laužtos. Tą man teko matyti ir asmeniškai ilgai gyvenant vieno buvusio miškų ūkio teritorijoje, kur vietos girininkai mišku prekiavo it savo: medieną vežiojo po kaimus, pardavę neduodavo čekio ar sąskaitos (akivaizdu, mokesčiai nuplaukia nežinia kur), smulkiai sukčiavo ir naudojosi savo padėtimi.

Sisteminė problema yra ir urėdijų kaip valdymo subjektų skaičius ir su tuo susijusios biurokratijos apimtis. Ar tikrai reikia tiek daug administracijos? Ar tikrai ta administracija turi būti skiriama pagal partines linijas? Ar tikrai, kaip šiandien aiškino kolega Juozas Olekas, dėl pokyčių nukentėtų tūkstančiai urėdijose dirbančių žmonių (kaip ir kodėl jie visi nukentėtų nelabai suprantu, – valstybinius miškus gi vis tiek tvarkysime)? Kita vertus, ar socialdemokratų logika ir žodžiai, kad jie atstovauja tiems, kas dirba urėdijose, tikrai įrodo rūpestį žmonėmis, o tie, kuriuos domina tūkstančiai tų, kurie nedirba tose urėdijose, bet perka mišką, moka mokesčius ir tikisi efektyvaus valstybinių įmonių valdymo neverti rūpesčio?

Nemėgstu melo ir sukčiavimo, tad man taip pat itin įstrigo primityvus reformų bandymas manipuliuoti informacija: pasakodami apie tai kaip, esą, nuostabiai veikia Lietuvos urėdijos, jie tvirtino, kad Lietuva tarptautinio tyrimo (atlikto JAV) buvo pripažinta geriausiai miško išteklius pasaulyje tvarkanti šalis, tačiau elementarus informacijos patikrinimas parodė, kad tai absoliuti netiesa.

Reformos šalininkai ir jos advokatai buvo kaltinami, kad reforma daroma tik vienos Skandinavijos baldų gamybos milžinės labui. Tai tvirtinantys žmonės aiškino, jog šis dalykas savaime aiškus, tačiau įrodymų nepateikė. O sąmokslo teorijos man absoliučiai nepatinka, ir kiekvienas, kuris tomis teorijomis remiasi, jau iš karto mano galvoje patenka į abejotinų kritikų sąrašą.

Kita vertus, nebuvo atsakyta ir į klausimą, o kaip mes sukursime tokią sistemą, kuri valstybei garantuotų didžiausią įmanomą naudą už parduotą medieną? Baimė, kad taisyklės bus sukurtos tik patiems stambiausiems medienos pirkėjams, taip smulkius vartotojus ir smulkų verslą paliekant nuošalyje nebuvo išsklaidytos. Bet nebuvo paneigta ir tai, kad smulkūs vartotojai bei smulkus verslas taip pralošia esamoje situacijoje, nieko nekeičiant.

Labai rimta projekto šalininkų ir Vyriausybės problema ta, kad jie turėdami laiko ir matydami pasipriešinimą, vis dėlto iki galo nuosekliai nepaaiškino, o kaip konkrečiai keisis gyvenimai daugybės miško ūkio darbuotojų, kurie dabar dirba urėdijose? Išpūstos administracijos tikrai problema, bet darbo vietos regionuose irgi svarbios. Tikėtina, kad sujungus viską į vieną bendrovę, daugelis žmonių netektų darbo, dalis iš jų emigruotų ir taip padidintų šalį paliekančių žmonių skaičių.

Kita vertus, netiesiogiai tai, priešingai, nei bandoma įrodyti, tik patvirtina tą faktą, kad šie žmonės per neefektyvų miškų valdymą yra biudžeto išlaikomi. Ir tai reiškia, kad ilgametė emigracija vyko todėl, kad kiti viešojo sektoriaus žmonės – mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai – savo sąžiningos dalies iš biudžeto negalėjo tikėtis.

Manau, kad labai svarbus ir šio klausimo gamtosauginis aspektas. Jei kuriama įmonė bus tik paprasta bendrovė, siekianti pelno bet kokia kaina, per porą dešimtmečių Lietuva nebeturės miškų, tik vadinamąsias „medžių fermas“. Tvarus miškų tvarkymas ir jų atkūrimas – mūsų visų bendro turto išsaugojimas – yra svarbus. Valstybinių miškų administravimo bendrovė ar urėdijos (kad ir koks modelis būtų pasirinktas) savo kertiniuose dokumentuose privalo turėti šį prieštaravimą – siekti didžiausios naudos savininkams – visiems Lietuvos žmonėms, bet ir tuo pat metu išsaugoti kuo daugiau miško, kaip bendro gėrio ateities kartoms.

Šie ir kiti minėti prieštaravimai išlieka, vis dėlto nieko nekeičiant, nieko negali tikėtis. Ilgai galvojusi, nutariau palaikyti Vyriausybę.

Ar elgiuosi protingai, parodys laikas.

Skaityti straipsnį

6164

Tik kartu mes sugebėsime išgyventi Lietuvoje

#išgyvenkLietuvoje

liepos 5, 2017

Gavau kelių savo sekėjų laiškus apie tai, kad pagaliau Finansų ministerija jiems atsiuntė atsakymus į klausimus dėl vidutinės klasės mokesčių. Tad nepraėjo nė mėnuo ir Finminas teikėsi nusiųsti atsakymo, kurį aš gavau gerokai anksčiau, kopiją tiems, kurie irgi nepatingėjote pasidomėti.

Šiuos atsakymus ir visišką Finansų ministerijos klerkų bei ministro atotrūkį nuo realybės jau aptariau straipsnyje.

Tačiau vienas dalykas tikrai pradžiugino: kaip aiškėja, į mano kvietimą užduoti klausimus p. ministeriui Viliui Šapokai atsiliepė virš 260 žmonių. Ir tai reiškia – klausimai svarbūs ne vien tik man; jums taip pat. Už pagalba dėkui, – visada prasmingiau atstovauti tiems, kurie patys irgi nori žinoti kas ir kaip ir kodėl.

Dabar apie laiško turinį. Atsakymų, kaip suprantate, Finansų ministras neturi, ir manęs, kaip parodė jo staigus atsisakymas dalyvauti LRT radijo laidoje, vengia.
Nors turėtų ne manęs vengti, o ieškoti galimybių keisti situaciją, kad keistųsi padėtis žmonių, kurių pajamos menkos (kas tas 1000 eurų ant popieriaus, jei gyventi Vilniuje ir augini vaikus…) tačiau jie labiausiai apkrautas mokesčiais visuomenės sluoksnis .

Ministrui, jei toliau siūlys pačių skurdžiausių asmenų problemas spręsti vos išsilaikančio vidurinio sluoksnio sąskaita, verta ir toliau siųsti paklausimus ir reikšti tikrai pagrįstą šio “suspausto vidurio” (angl. Squeezed middle) atstovų pasipiktinimą. Jis turi bijoti šios grupės žmonių. Bijoti ir ramiai jų nesvaidyti į vieną ar kitą griovį.

Ne kas kita, šis sluoksnis yra visuomenės stuburas: tai raštingi žmonės, kurie tampa kiekvienos demokratijos ir kiekvienos revoliucijos atrama.

Tai, kad padėjote; tai, kad reagavote, tai, kad ėmėtės kovoti teikia vilties.

Joks politikas ar politikai jūsų neišgelbės, nebus jokio mesijo ar herojaus, kuris vienu ypu išrišti mazgus, narpliotus daugybę metų.

Vis dėlto, jeigu kartu ginsimės nuo absurdiškų valdžios projektų, aktyviai diskutuosime, aiškinsime, ko norime, už ką sutinkame mokėti, o už ką ne, galime paversti mūsų šalį ne tokia depresyvia.

Paversime ją šalimi, kurios palikti nesinori.

Reikia retkarčiais atsistoti ir kovoti. Dėkui už tai, kad mano balsas nebuvo “balsas tyruose”, bet atsiliepė dešimtimis balsų.

Eikime toliau.

Skaityti straipsnį

2242

Valdžios kurtumo kaina

#išgyvenkLietuvoje

birželio 22, 2017

Birželio pradžioje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje finansų ministrui Viliui Šapokai uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: kokia pajamų suma keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius.

Klausimą pakartojau tris kartus, bet atsakymo nesulaukiau, tad po keleto dienų jam išsiunčiau oficialų prašymą paaiškinti, kokias ir kodėl tipinės šeimos pajamas (tėvai ir du vaikai) jis laiko pereinamąja riba, nuo kurios šeima su pajėgi netekti bet kokios gyventojų pajamų mokesčio lengvatos?

Oficialioje užklausoje, primenant, kad šiuo metu apytikriai 1000 eurų „ant popieriaus“ (apie 700 eurų „į rankas“) darbo pajamas gaunantis asmuo laikomas tiek pasiturinčiu, kad jam nebetaikomas NPD, taip pat buvo klausiama, kodėl gyvenimui būtinų esminių išlaidų suma Lietuvoje virsta apmokestinimo objektu, kas prieštarauja tiek ekonominei logikai, tiek pasaulinei praktikai (kuria, beje, oficialiuose interviu ministras labai mėgsta remtis)?

Ministro taip pat klausiau, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai pagal VMI ir žiniasklaidoje viešinamus duomenis yra apmokestinami aukščiausiu tarifu?

„Profesionalų“ vyriausybės spindesys ir skurdas

Atsakydamas į aiškius ir viešoje erdvėje jau kuris laikas plačiai aptarinėjamus vidutines pajamas gaunančių (ypatingai samdomų darbuotojų) išgyvenimo klausimus, ministras akcentuoja „tikslus, dėl kurių Vyriausybė sutarė“ ir kalba tik apie vieną iš jų — skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

Ministras teigia žinantis, „kur yra skurdo riba Lietuvoje“: 2015 metais tai buvo vienam asmeniui 259, o šeimai, auginančiai 2 vaikus iki 14 metų – 544 eurai mėnesiui. Kadangi užpernai panašių asmenų ir šeimų, pasak ministro, buvę apie 29 proc., tai ir mokesčių pertvarkos tikslas – „skurdo mažinimas ir parama mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms – žmonėms, kuriems to reikia čia ir dabar“.

Kad ir ką sakytum, apmokestinimo teorijos teigia, jog pajamų perskirstymas nėra pagrindinis jų dalykas. Iki pagalbos tiems, kurie skursta (beje, tai labai skirtingos ir dėl labai įvairių priežasčių skurstančios grupės) bendrai suneštais pinigais mes pirmiausia apmokame už viešąsias paslaugas — švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą, teisėsaugą, viešąjį valdymą ir panašiai.

Apie tai, kaip mokestinė reforma, kuri akcentuoja išimtinai paramą skurstantiems, paveiks minėtus sektorius ir juose dirbančių žmonių realias pajamas, ministras neužsimena. Ir tai reiškia, kad iš kalbėdamas apie paramą skurstantiems jis pamiršta du dalykus: pačios valstybės išgyvenimo ir plėtros dalykus bei pagalbos skurstantiems šaltinius.

Nors ir buvo klausiamas, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai, kurie pagal VMI duomenis apmokestinami aukščiausiu tarifu, ministras nuo atsakymo bando išsisukti kalbomis, jog kada bus geriau, prie klausimo bus grįžta.

Sovietų laikais visi mintinai žinojo, kad bananų ir žirnelių bus tada, kai „bus geriau“. Nors iki rinkimų „žali valstiečiai“ aiškino, kad kai tik jie gaus valdžią, tai ir bus geriau, o darna (Vyriausybės programoje paminėta 123 kartus) nusileis ant Lietuvos slėnių ir klonių, dabar jau tas darnos ir gerovės laikotarpis atidedamas neapibrėžtam laikui.

Ką tai realiai reiškia? Akivaizdu, toliau besitraukiantį ir silpstantį viešąjį sektorių, taigi silpstančią valstybę ir augančią emigraciją.

Beje, paradoksaliai dėl to labiausiai nukentės būtent tie patys V. Šapokos proteguojami skurstantys žmonės, kurių galimybės gauti kokybiškesnį išsilavinimą savo vaikams (tad ir bilietą į ateitį) bei gydymo paslaugas nukeliamos neribotam laikui.

Kita vertus, įdėmiau pažiūrėkime į tuos 544 eurus, kuriuos peržengus esą lyg ir išsikabaruoji iš skurdo duobės. Ką rodo tas skaičius? Nieko. Absoliučiai jokios realios ekonominės prasmės jis neturi ir tai akivaizdu kiekvienam. Skaičius gautas dėliojant matematines priklausomybes, kurios leistų išsaugoti vadinamąjį socialiniai atsakingą biudžetą (kitaip sakant, biudžetą neperkrautą skolomis ir įsipareigojimais), bet ne atsižvelgiant į realų gyvenimą.

Kiek laiko galima meluoti sau?

Keturių asmenų šeima šiuo metu Lietuvoje gali išgyventi ir atsigaminti, kaip šeima ir žmonių būrelis, kai jos realios pajamos viršija bent 1000 eurų į rankas. Reikia valgyti, kainuoja butas, dažnu atveju buto paskola. Reikia pinigų transportui. Reikia rūbų ir avalynės. Vaikams reikia knygelių, knygų ir mokymo priemonių. Reikia vaistų ir nors retkarčiais bilietų į kiną ar teatrą. Reikia laiko nusišypsoti. Ir laiko pabūti kartu.

Pastarieji sakiniai turi gilią ekonominę prasmę, nes priešingu atveju, jeigu tokios galimybės nėra, išauga socialinės dezintegracijos rizika su visomis baisomis ir labai labai brangiomis ir pačiam žmogui, ir visai visuomenei pasekmėmis – skyrybomis, depresijomis, mirtimis ir alkoholizmu.

Jeigu kalbame apie šeimą, kurioje žmonės dirba intelektualinį darbą (moko, gydo, triūsia bibliotekoje ar džiugina teatre) suma tikrai padidėja ir sudarys ne mažiau, kaip 1500 eurų į rankas. Negali dalinti ir duoti, kai neturi laiko. Išverčiu į Lietuvos „profesionalams“ iš įvairių biurokratinių institucijų gal būt įkandamą kalbą: negali mokinti vaiko ir jo ugdyti, jeigu neturi pinigų knygoms ir poilsiui. Negali. Nes negali duoti, kai nepasipildai. Negali gydyti, jeigu esi nepailsėjęs, mat ari per tris vietas.

Kol mes vaidiname, kad kažkokie iš dangaus kažkokiuose kambariukuose nulipdyti skaičiai, turi prasmę, šalis tuštės. Ir tuštėdama kasdien gilins visų likusių skurdą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms (ne biudžetui, o šeimoms, pabrėžiu) nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį.

Perfrazuoju itin paprastai: šeima (ir valstybė) gali taupyti labai įvairiai. Tarkime, ji gali atsisakyti nerealių norų ir susitelkti ties kokybiškesniu vaikų išsilavinimu, sveikatos stiprinimu, kuklesnėmis pramogomis, vis dėlto suprasdama, kad knygos ir menas yra būtinas dalykas, o prabangos prekės net tada, kai esi labai turtingas, dažniau kalba apie tuštybę, pigią sielą, nei protą.

Kita vertus, šeima gali elgtis priešingai: taupyti knygoms, mokslui, sveikatos apsaugai ir kultūrai, bet įsitaisyti prabangų automobilį, o po to visiems girtis, kaip puikiai gyvena. Toks variantas bemaž visada ateityje reiškia vertės netekusį automobilį bei menkstančius gebėjimus, jų palydovą — skurdą ir nuolat ištiestą ranką.

Lietuviška pajamų struktūra

Jau gerokai daugiau nei dešimtmetis Lietuvoje formuojasi trys žmonių grupės ir vienas savotiškas tarpsluoksnis: vadinamieji ilgalaikiai bedarbiai-pašalpiniai, kurie net nebando imtis rimtesnio darbo, daugiau mažiau išsilavinę žmonės, kurių pasaulėvaizdis jiems neleidžia gyventi iš pašalpų ir jie nuosekliai ir vis atkakliau bando išgyventi, imasi visų įmanomų darbų, dirba papildomai ir taip bando išlaikyti savo gyvenimo lygį, bei nedidelė apytikriai 5 proc. turtingųjų grupė.

Vienoka ar kitokia minėtų grupių sanplaika kuria pajamas ir gyvenimą tūkstančiams tų, kurie negali dirbti (serga, yra neįgalūs ir pan.) arba jau baigė savo darbinį gyvenimą.

Kiekybiškai šios grupės netolygios.

Didžiausia apatinė grupė, kuriai priklauso beveik 700 tūkst. Lietuvos gyventojų (arba apie 60 proc.), verčiasi iš pajamų, kurios neviršija 715 eurų per mėnesį.

Pagal 2015 metų duomenis (tuos pačius, kuriais naudojasi ministras) beveik 24 proc. gyventojų (arba apytikriai 280 tūkst. žmonių) gyvena iš pajamų, kurios per mažesnės, nei 313 eurų, o į bendrą valstybės kišenę šie žmonės įneša apie mažiau, nei 1,5 proc. įplaukų. Vos turtingesnių, tų, kurių pajamos nuo 313 iki 715 eurų, dalis biudžete beveik 19 procentų.

Šioje mažesnių pajamų grupėje gaunama vos per 32 proc. pajamų, kurias atneša darbo pajamos; ši grupė gauna 18 proc. verslo liudijimų generuojamų pajamų. Pažymėtina ir tai, kad nemaža dalis šios grupės žmonių nedirba ir gyvena iš įvairių biudžeto išmokų.

Antroji – pavadinsime ją vidutinių pajamų grupė — per mėnesį gauna nuo 715 iki 3570 eurų ir jai priklauso 447 tūkst. (apie 38 proc.) gyventojų. Jų sunešta dalis valstybės biudžeto gyventojų pajamų mokesčių skiltyje didžiausia — per 62 proc., nors jų gautų pajamų dalis nesiekia pusės visų per metus gaunamų pajamų. Šie gyventojai taip pat gauna beveik pusę šalyje išmokamų atlyginimų bei per 61 proc. pajamų, kurias generuoja verslo liudijimai.

Galų gale turtingiausi Lietuvos žmonės, tie, kurių pajamos per mėnesį viršija 3570 eurų sudaro apie 2,35 proc. (vos per 27 tūkst.) gyventojų. Jie gauna 30 proc. šalies gyventojų pajamų (samdomo darbo pajamose jų dalis apie 6 proc., verslo liudijimų generuojamose pajamose – 4,7 proc.) . Gaudami beveik trečdalį gyventojų pajamų atitinkamą gyventojų pajamų biudžeto skiltį jie praturtina vos per 17 proc. įplaukų.

Visos šios grupės, sulig savo dalimi valstybės biudžete (ir Sodros biudžete) išlaiko nedirbančias gyventojų grupes. Kol minėtų biudžetų įplaukos kuklios, nes esama apie pusšimtis įvairių neapmokestinamų pajamų, nekreipiant dėmesio į jų dydį, tikėtis solidesnių neįgalumo išmokų ar pensijų būtų labai naivu.

Taip, suprantu ši savotiška geometrinė forma, su pagal pajamas neproporcingai dideliu mokestiniu „pilvu“ vidurinėje grupėje, turėtų būti patikslinta, geriau įvertinus verslo atskaitymus, kuriuos galime rasti kai kuriose pajamų grupėse. Rimtai ir solidžiai mąstantis bei projektuojantis finansų ministras ir turėtų remtis duomenimis, kurie jam leistų atremti Seimo narių pretenzijas.

Savo ruožtu, galėčiau oponuoti, jog ir individualios veiklos ir ypač verslo liudijimų leistini atskaitymai arba neapmokestinamos pajamos yra labai nemenkos.

Išgyvenimo šalyje kaina

Ką dabar turime? Daugybė žmonių priversti gyventi iš itin menkų pajamų, nes vietoje to, kad visais įmanomais būdais valdžia iš ekonominės erdvės stumtų neproduktyvius verslus, ji, priešingai, juos proteguoja.

Ypatingai gerai tai pamatėme dabar, kai V. Šapoka jau visai atvirai prabilo apie paramą tiems verslams (verslams?), kurie moka mažiausius atlyginimus. S. Skvernelio kabineto siūloma pertvarka, visų pirma Sodros įmokų mažinimas darbdaviams, kurie moka atlyginimus iki 480 eurų „ant popieriaus“, atvirai ekonomiką kreipia neproduktyvaus funkcionavimo link. Beje, tai tiesiogiai neigiamai atsilieps Sodros biudžetui, taigi ir įvairioms neįgaliųjų išmokoms bei senatvės pensijoms.

Išvada. Minima reforma, pridėdama iš neapibrėžto šaltinio išmokas vaikams šioje žemiausių pajamų grupėje, ne tiek traukia žemiausių pajamų žmones iš skurdo, kiek tą skurdą įšaldo. Ypatingai įvertinus neišvengiamą kainų augimą, kai tokia didelė skurstančių gyventojų grupė gaus papildomų pajamų, kurias tuoj nukreips į vartojimą. Situaciją šios grupės gyventojams dar labiau apsunkins tai, jog jų galimybės gauti adekvačias ir kokybiškas viešąsias paslaugas sumenks. O tai reiškia, kad ir jų (bei jų vaikų) galimybės kapanotis iš skurdo ir atskirties bus menkstančios.

Vidurinė grupė, kuri pasak ministro „nenukentės“, nes jai nieko nebus duota ir nieko iš jos nebus atimta, realiai mąstant ir bus ta, kuri praloš daugiausia.

Pirma, kadangi pirminiai mokestinės pertvarkos skaičiai rodo, jog visas tikėtinas ekonomikos prieaugis slinks žemyn, ši grupė, jau dabar negalinti patenkinti savo poreikių, kurie gerokai sudėtingesni, vien todėl, kad šioje grupėje gerokai daugiau intelektualaus darbo žmonių, bus priversta dar labiau taupyti ir spaustis.

Antra, net vaikai šiose arba negaus jokių „asmeninių“ priedų arba, jeigu šeima daugiavaikė, parama jiems bus nepalyginamai mažesnė.

Trečia, ši grupė, negaudama jokių mokestinių paskatų, bus priversta pirkti brangstančias prekes.

Ketvirta, ši grupė, kuriai iš esmės nepriimtinas „pašalpinis“ mąstymas, stengsis dirbti dar daugiau, kad išlaikytų bent jau susiklosčiusį gyvenimo lygį ir taip toliau alins save su visomis iš čia sekančiomis pasekmėmis visai valstybės socialinei sąrangai ir ateičiai.

Penkta, būtent ši grupė labiausia pajus panaikintos PVM lengvatos šildymui papildomą naštą jų šeimų biudžetams, mat negalės tikėtis net kompensacijos. Šešta. Šioje grupėje nemažą dalį sudaro aukštesnės kvalifikacijos viešojo sektoriaus žmonės, kurių atlyginimai įšaldyti nuo 2009 metų. Atotrūkis tarp reikalavimų jiems ir jų pajamų augs toliau, skatindamas neviltį, menkindamas viešojo sektoriaus kokybę ir – tai matome ne vienus metus – didindamas nepasitikėjimą valstybės gebėjimu spręsti jai keliamus tikslus.

Išvada: agresyvi valdžios panieka tiems, kurie suneša didžiausią biudžeto dalį, ir realiai menkstančios jos ateities perspektyvos neišvengiamai paskatins išsilavinusių žmonių emigraciją, tad dar labiau pagilins apatinių grupės skurdą.

Trečioji grupė, net panaikinus kai kurias lengvatas (jų nenaikinti, ypač didiesiems ūkininkams politiškai darosi vis sudėtingiau) ir toliau liks ekonomiškai ir politiškai dominuojančia grupe. Politinės siūlomos pertvarkos išdavos Siūloma mokestinė pertvarka nukreipta į esamos socialinės struktūros įšaldymą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį. Ar tai suvokia valdantieji ir visas S. Skvernelio ministrų kabinetas? Galimos dvi atsakymo versijos. Pirma, labai tikėtina. Vadinamoji „profesionalų“ vyriausybė yra tiesiog arogantiškų politikos diletantų sambūris, negenantis net logiškiau paaiškinti, ką daro, nei patys suvokiantys savo veiksmų pasekmes. Nuoširdžiai tikėdami, kad jų ketinimai geri, jie it vaikai negeba suvokti, kad ketinimai dar nereiškia rezultatų, kurie gali būti absoliučiai priešingi.

Pastarąją versiją pagrindžia ir tai, kad dauguma šio kabineto ministrų atsirado per kelias valandas kam nors kur nors paskambinus ir prisiminus, ką čia šioje srityje pažįstu. Patikėję R. Karbausko melu apie profesionalią vyriausybę (beje, ir visai kitomis pavardėmis, nei tos, kurias dabar esame priversti matyti), rinkėjai vietoje laukto pinigų paketo gavo vadinamąją „lėlę“, pakarpytų popierėlių ryšuliuką. Kitas variantas dar labiau ciniškas.

Tikėtina ir tai, kad gražiai supakuoti skurdo mažinimo šūkiai realiai kalba apie tai, kad valdantieji kuria klasę, kuri ją palaikys per kitus rinkimus. Kiek pamatuotos jų viltys parodys laikas. Vis dėlto, kai bet kokios diskusijos gyvybiškai svarbiu apmokestinimo klausimu miršta neprasidėjusios, nes finansų ministras V. Šapoka imasi elementarios diletantiškos demagogijos, atsirašinėjimo ir primityvaus nepasitenkinimo, kad tenka aiškinti savo veiksmus ir jų pasekmes, nieko gero laukti neverta. „Baikit, nemanau…“ žaidimas tęsiasi, kas kad žaidėjas iš pirmo žvilgsnio lyg ir protingesnis.

Iš pradžių publikuota delfi.lt

Skaityti straipsnį