MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

Atsakymai tiems, kurie klausia, ką veikiu Seime

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

gegužės 23, 2019

Europos parlamento rinkimų proga kalbėsiu tik apie savo darbą, susisijusį su užsienio politika, nors ES politika ne tiek užsienio, kiek pačios Lietuvos politika.

 Temos sudėliotos pagal klausimus, kuriuos man nuolat užduodate

 1. Ar turiu teisę sakyti, jog išmanau užsienio politikos problemas?

Mano pagrindinis darbas Seime yra europinė Lietuvos politika: esu Seimo Europos reikalų komiteto (ERK)  pirmininko pavaduotoja, atsakinga už Bendrąją žemės ūkio politiką ir auditą.

Šitas darbas parlamente labai imlus laiko, ir reikalauja daug pastangų  –  skirtingai nuo visų kitų Seimo komitetų, ERK posėdžiauja du kartus per savaitę, ir net tada, kai nevyksta Seimo sesijos, o klausimai svarstomi nuo migracijos iki žuvų kvotų.

Mes komitete atliekame Lietuvos užsienio politikos klausimų, susijusių su Europos Sąjungos politika, analizę ir vertinimą.

Kita vertus, mano profesija – politinė ekonomija, kaip ir mano siauresnė specializacija, ekonominės minties istorija – neišvengiamai reikalauja labai plataus užsienio politikos ir geopolitinių realijų išmanymo.

Daugiau kaip tris dešimtmečius dėstydama makroekonomiką, šiuolaikinę ekonomikos mintį ir tarptautinių finansų teorijas, didžia dalimi kalbėjau apie tarptautinės politikos klausimus – tiek istoriją, tiek  aktualijas, tiek perspektyvas. Tuo galite įsitikinti ir klausydami mano šiuolaikinės ekonominės minties paskaitas youtube (10 paskaitų ir per 18 val. gryno laiko). Esu apie tai rašiusi net ne dešimtis,  – šimtus kartų. Išverčiau visą eilę knygų, kurios ta ar kita forma skirtos būtent šių klausimų analizei. Pastaroji, pasirodžiusi 2018 metų vasarą yra N. Roubini  „Krizių ekonomika“, nagrinėjanti 2008-2009 metų krizės priežastis ir padarinius.

Pora minčių darbo, nueini į Lietuvos Respublikos Seimo puslapį,  ir mano darbas užsienio politikos srityje – kaip ant delno.

2. Kokie konkretūs mano pastarųjų metų darbai Seime Europos klausimu?

Bene rimčiausias jų – „Tautos įgalinimo Europos sąjungos ateities klausimu alternatyvusis pranešimas“, pateiktas su kitais dviem – labiau profederaciniu A. Kubiliaus, G. Kirkilo, E. Vareikio ir J. Bernatonio ir labiau protautiniu A. Ažubalio ir L. Kasčiūno pranešimais minima tema.

Šį dokumentą visuomenei pristačiau spaudos konferencijoje dar 2017 metų lapkričio 16 dieną ir tai galite matyti Seimo puslapyje.

Mano ir kitų kolegų pranešimai labai neblogai palyginti šiame Vilijos Andrulevičiūtės  straipsnyje „Seimo nariai ne juokais susikirto dėl Europos ateities“.

Nors žurnalistės straipsnio pavadinimas atrodo provokuojantis, iš tiesų tekste ji labai objektyviai išryškina pranešimų logiką ir skirtumus.

2018 metų lapkričio 22 dieną, Seime vyko ir diskusija dėl Europos Sąjungos ateities, kur irgi šia tema sakiau .

Seimo svetainėje taip pat labai lengva pamatyti ir tai, jog dažnai Lietuvos poziciją tarptautiniais klausimais pateikiu parlamentiniuose renginiuose Europoje –  Ragūzoje (Italija), Taline, Londone, Briuselyje, Batumyje (Gruzija), Paryžiuje, Brėgence (Austrija) ar Bukarešte.

Kam įdomu, gali pasiklausyti ir mano pranešimą Briuselyje ar perskaityti diskusijų Paryžiuje 2018 metų lapkričio pradžioje apžvalgą arba šių metų balandžio viduryje sakyto pranešimo Bukarešte  .

Vis dėlto vien Europos ateities analizė neišsemia mano darbo užsienio politikos srityje.

3 Kaip Lietuvos santykiai su Kinija gali paveikti šalies nacionalinį saugumą?

Kai 2016 metų vasarą kandidatuodama į Seimą paskelbiau savo rinkimų programą „Tikiu ir pažadu“, kurioje išdėsčiau pagrindinius siekius, kuriuos norėčiau įgyvendinti gavusi jūsų mandatą, be kita ko rašiau: „Pasisakau už Lietuvą ES rėmuose ir, manau, kad bendra laisvų Europos valstybių sąjunga yra mūsų tautos išlikimo garantas tuo atveju, jeigu politiniai konfliktai įgautų atvirų karinių susidūrimų formą“.

Dirbdama Seime labai aiškiai pamačiau, jog Lietuvos užsienio politika yra formuojama vertinant iš itin siauros, perdėm technokratinės ir, priešingai, nei labai mėgstama deklaruoti, visų pirma pragmatinės, ekonomistinės perspektyvos, retokai investicijų klausimą kompleksiškai vertinat ir iš nacionalinio saugumo perspektyvos.

Būtent platesnio, nacionalinio saugumo konteksto suvokimas, lėmė ir tai, kad ėmiausi ir Kinijos agresyvios plėtros Vidurio Rytų Europoje klausimo. Kinijos investicijos itin pavojingos jau vien tuo jog įsivešėjusi Kinija (ji vis agresyviau Lietuvoje kėsinasi į didelius infrastruktūrinius projektus – informacinių technologijų lauką, geležinkelio ir jūsų uosto plėtrą)  labai silpnina Lietuvos žmonių referendumu pasirinktą šalies geopolitinę kryptį.

Europos parlamentas 2018 metų rugsėjo 12 dienos „Rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių“ vienareikšmiškai pareiškia neigiamą nuomonę dėl atskirų subregionių ar tarpvalstybinių Kinijos ir Europos Sąjungos šalių projektų, ypač galinčių pažeisti infrastruktūrą. Ir tai reiškia savo santykius, tame tarpe ekonominius, su Kinija turime plėtoti bendrame Sąjungos kontekste.

JAV taip pat vienareikšmiškai Kiniją mato, kaip savo pagrindinį oponentą ne vien prekybos, bet ir karinėje srityje.

Mano ankstesnes šios krypties įžvalgas labai aiškiai patvirtino ir 2018 metų lapkričio 21 dieną Seime vykęs teletiltas tarp Lietuvos Seimo ir JAV Valstybės departamento dėl Kinijos investicijų rizikos. Trys skirtingų sričių JAV saugumo ekspertai kalbėjo apie įvairias Kinijos investicijų rizikas ekonominėje srityje, visų pirma investicijose į finansinius produktus. Ta grėsmė įvairialypė: tai ir intelektualinės nuosavybės pasisavinimas, ir duomenų vagystės, ir galimybės manipuliuoti informacija, ir kibernetinio saugumo potencialios grėsmės, ypač įvertinant Kinijos masinę piliečių sekimo programą.

Klausymų metu tiek JAV saugumo specialistai, tiek Europos Komisijos atstovas Lietuvoje vieningai patvirtino ir tai, apie ką ne kartą kalbėjau: bet kokios Kinijos investicijos šalia ekonominės naudos savyje talpina ir itin didelę potencialią grėsmę Lietuvos geopolitinei ir strateginei saugumo sąrangai.

Kaip matau platesnį šio klausimo kontekstą, kaip vertinu detales galite sužinoti visoje eilėje spaudos konferencijų  –  „Kaip Kinija tapo strategine Lietuvos partnere“, „Nutylėtas Kinijos klausimas“ ar Taivano klausimo Lietuviškos politikos perspektyvoje išryškinime, pranešimai dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių, dėl Lietuvos ir JAV strateginės partnerystės niuansų, susijusių su Taivano klausimu, ar platesnio konteksto įžvalgas dėl užsienio politikos formavimo).

Beje, Kinijos klausimo pastovus aktualizavimas man labai padėjo sutelkti nemažą 35 parlamentarų būrį, jų tarpe visų pagrindinių frakcijų narius ir keleto partijų, jų tarpe  – konservatorių ir Tvarkos ir teisingumo partijų lyderius Gabrielių Landsbergį bei Remigijų Žemaitaitį nedviprasmiškai pasakyti Kinijai, jog jos politika žmogaus teisių klausimu yra absoliučiai nepriimtina Lietuvai. Komunistinės Kinijos valstybinių švenčių proga prie Kinijos ambasados buvo suorganizuotas ir  piketas.

Europos reikalų komitete viešai pasakiau, jog vertindama Mobilumo paketo svarstymus Europos Sąjungoje, Lietuva jokiu būdu negali atsistoti tik verslo, kuris susikūręs sau itin palankias mokestines sąlygas, dempinguoja kainas ES centro šalyse,  naudoja itin pigiai apmokamą darbo jėgą iš trečiųjų šalių (net Filipinų) ir taip kurią neigimą poziciją visos Lietuvos  .

Malonu, kad ne be mano įsikišimo, Europos reikalų komitete dabar ketinama patikslinti Lietuvos poziciją Mobilumo paketo klausimu.

Kalbant apie konkretesnius einamosios politikos klausimus, dar paminėčiau Europos paramos žemės ūkiui klausimą, kur nuosekliai siekiu, kad Lietuva įsipareigotų riboti  maksimalias išmokas ūkininkams, ir taip mažėtų smulkiųjų ir šeimos ūkiu atžvilgiu nesąžiningai finansinės paramos teikimo sistema. Toks reikalavimas jau yra įformintas ir Seimo Europos reikalų komiteto sprendimu. 

4. Kaip formuojama Lietuvos užsienio politika ir kur jos silpnosios grandys?

Stebėdama, kokiu būdu formuojama ir pristatoma Lietuvos užsienio politika, o pastaruosius porą metu tiesiogiai į šiuos klausimus įtraukta Seime, manau, jog esminė Lietuvos užsienio politikos problema ta, kad

PIRMA –  tai reaguojanti, prisitaikanti politika, o ne numatanti ir kreipianti politika;

ANTRA –  joje nepakankami aiškiai derinamos nacionalinio saugumo ir ekonominių interesų dimensijos.

Viešojoje erdvėje gana aiškiai galima įžvelgti, jog Lietuvos užsienio politika labai dažnai susiaurinama iki labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų.

Nepaisant vis dar ganėtinai aktyvių ekonominių santykių su Rusija (2018 metais eksportas į Rusiją sudarė beveik 4 mlrd. Eurų, o importas 4,5 mlrd. eurų) vis dėlto šiame kontekste kalbama ir apie Lietuvos nacionalinio saugumo, žmogaus teisių, demokratijos plėtros Rusijoje bei tos šalies propagandinio karo klausimus. Kad ir kaip vertintum, sudėtinga būtų paneigti, jog Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją.

Kalbant apie Kiniją, situacija radikaliai kitokia. Oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Rytų drakonas matomas išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas, tad reikia visomis išgalėmis juos plėtoti.

Manau, jog efektyvi užsienio turi vieną esminę savybę: klampiame geopolitinių interesų lauke  išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien ekonominius santykius, bet ir platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės judesių kryptis.

Mąstant apie ateitį, galime skirti keturias dideles geopolitines plokštes – JAV, Europos Sąjungą, Kiniją ir Rusiją, kurių tektoniniai judėjimai neišvengiamai formuos XXI amžiaus pasaulio veidą.

Lietuva turi kelias alternatyvas.

Ji gali bandyti žaisti savo atskirą žaidimą, manipuliuodama naryste Europos Sąjungoje ir jos parama bei atsigręždama į JAV, kai aštrėja saugumo klausimai, ir tuo pačiu metu kišdama kojas savo partneriams, kai mano, jog tai jai naudinga. Iš esmės, deja, tai dabartinės Lietuvos užsienio politikos pavidalas.

Kita vertus, teoriškai ji gali rinktis euroazijinę kryptį, tvirtindama savo ekonominius ryšius su Rusija ir laukdama demokratinio šios valstybės atgimimo.

Trečioji galima kryptis: užmegzti tamprius ryšius su Kinija ir tapti Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ svarbiu logistiniu centru prekėms keliaujant į Europos gilumą, tuo pačiu įtvirtindama ir savo santykius su Rusija, per kurią numatytas prekių srautų judėjimas.

Vis dėlto tvirtai tikiu, jog ne tik dėl Lietuvos pasirinktų vakarietiškų vertybių, pagarbos žmogaus teisėms, bet ir dėl Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, išlikimo bei jos ekonominių interesų gyvybinga yra tik viena kryptis – nuosekli visaapimantį parama Europos Sąjungai, aktyvi kova už šios Sąjungos išlikimą bei JAV interesų paisymas, kai kalbama apie tos šalies globalius interesus, konkrečiu atveju, jos interesus Pietų Kinijos jūroje.

Tokia tarptautinio veikimo logika  turėtų būti nuosekliai stiprinama, tuo pačiu metu atsisakant manipuliacijų. Keista būtų tikėtis, kad mūsų tikrieji sąjungininkai nematys figos lapelių, kurias pridengiame  plėtojamus santykius su jų priešininkais, naiviai aiškinant, jog esą tai tik business as usual, niekaip nepaveiksiantis mūsų strateginių partnerių interesų.

Europos Sąjungos branduolio valstybės (nepamirškime apie tai, jog būtent Vokietija, Prancūzija, Italija mums kol kas dovanoja labai didelę mūsų biudžeto pajamų dalį) vis labiau nerimauja dėl Kinijos investicijų  bei labai ciniško šios valstybės veikimo, nesilaikant skaidrumo, viešųjų pirkimų europinio reglamento, galų gale, intelektinės nuosavybės vagysčių.

Neatsitikinai vos prieš porą mėnesių Europos parlamentas aiškiai priminė 16+1 formato valstybėms,  kurių tarpe ir Lietuva, jog žino apie stiprėjančią Kinijos įtaką šių valstybių rinkoms bei paragino jas elgtis taip, kad nebūtų pakenkta nacionaliniams ir Europos interesams dėl trumpalaikės finansinės paramos, ilgalaikių įsipareigojimų bei potencialiai didesnės politinės įtakos, kuri atsirastų dėl plėtojamų santykių su Kinija.

Kita vertus, kasdien vis labiau aštrėjanti tiek ekonominė, tiek geopolitinė įtampa tarp JAV ir Kinijos taip pat verčia Lietuva priimti aiškesnę poziciją. Naivokas įsivaizdavimas, jog protekcionistinė politika baigsis kartu su daugeliui tokiu nemielu ir esą sunkiai prognozuojamu dabartiniu JAV prezidentu Donaldu Trumpu, vakar dienos politikai perša mintį, jog, pralaukus šiuos nepalankius metus, vėl matysime stiprėjančią globalią atvirą pasaulio ekonomiką. Štai ši mintis yra mažų mažiausia abejotina.

Globali ekonomika veikia ciklais ir didesnį ekonominį atvirumą keičia užsidarymas, ir tai nėra jokia istorinė naujovė.

Kita vertus,  Kinijos ir JAV dabartinės grumtynės ne tokios paprastos, kaip galima spėti iš pirmo žvilgsnio, ir tikrai neapsiriboja vien prekybos karu.

Kinija šiame konflikte siekia išsaugoti savo ekonominius ryšius su JAV ir tuo pačiu išvengti karinių konfliktų prie savo krantų toliau dominuojant Pietų Kinijos jūroje.

JAV, savo ruožtu, siekia sukurti tokius ekonominius santykius su Kinija, kurie atitiktų JAV dabartines ir prognozuojamas, o ne trisdešimties metų senumo, JAV ekonomines  realijas. Amerikai taip pat svarbu išsaugoti savo kontrolę Ramiajame vandenyne bei stabilią poziciją Kinijos rytų trikampyje (Japonijoje, Pietų Korėjoje, Filipinuose, Singapūre bei Taivane, santykiai su kuriuo stebėtinai sparčiai atkuriami).

Mūsų pasirinkimai vis labiau politinės ir net karinės įtampos kamuojamame pasaulyje privalo būti aiškesni ir paremti kertinėmis vertybėmis.

5. Kokia Europa reikalinga Lietuvai ir kokia Lietuva reikalinga Europai?

Paradoksaliai pasakysiu, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

Atsižvelgiant į tai ir norint prognozuoti ES ateitį, visų pirma reikia atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės Europos Sąjungos integracijos vertinimo (t.y., įsitikinimo, kad „viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“).

Manyčiau, jog kuriant ateities scenarijus būtina remtis blogiausia – Europos Sąjungos  dezintegracijos – prielaida,  ir norint jos išvengti reikia atlikti esminius politikos pakeitimus:

PIRMA, užtikrinti, kad paskui vis labiau besiintegruojančią ekonomiką sektų ir bendri socialiniai standartai, ir kartu sukurtume vadinamąjį Socialinį ramstį. Tik tokiu būdu sugebėsime stabilizuoti dažnai nesaugią ir neapibrėžtą dėl integracijos ir nelygybės perspektyvą prarandančių valstybių ir regionų socialinę situaciją.

Vienas baisiausių dalykų, kurį tikrai verta šiame  kontekste  prisiminti,  įvyko 2018 metų pabaigoje, kai prieš Europos sąjungos viršūnių susitikimą dėl Socialinio ramsčio, Švedijos žurnalistės paklausta, kaip vertina tai, jog Švedijoje darbuotojai iš Lietuvos neturi tokių pat teisių, kaip vietiniai, Prezidentė vietoje atsakymo į klausimą tik nusijuokė. Vėliau pažadėjusi pasiaiškinti, ar tai tiesa, niekada savo pažado bent viešai neprisiminė. Primenu, ir klausimas ir pažadas buvo duoti tuo metu, kai Europos Sąjungos vadovai susirinko į Švediją aptarti, kaip spręsti socialinės nelygybės problemas.

Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis.

Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis.

Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) didžiosiose valstybėse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta, nes nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją.

ANTRA, iki vidaus reformų pabaigos turi būti sustabdyta tolesnė Europos Sąjungos plėtra, potencialioms šalims vidutinėje perspektyvoje pasiūlant kitas bendradarbiavimo formas.

Kodėl? Pradžioje privalu susitvarkyti taip, kad europinis projektas galutinai atgautų legitimumą dabartinių jos piliečių akyse, kuris labai susvyravo ir dėl pradėtų teisės viršenybės pažeidimo procedūrų kai kuriose valstybėse narėse, ir dėl gal šiek tiek netikėto, tačiau iš esmės nuspėjamo Brexito, ir dėl plintančių populistinių judėjimų, paremtų itin primityvias atsakymais į labai sudėtingus klausimus. Kita vertus, stiprėjantys autoritariniai režimai kai kuriose valstybėse kandidatėse galimą integracijos procesą  paverčia visiškai iliuziniu.

TREČIA, privalu vykdyti Europos Sąjungos institucijų reformą, kuri veikiausiai turėtų įgauti naujos  Europos Konstitucijos pavidalą, tačiau šį kartą diskusija privalo rutuliotis  tarp europiečių, o ne tarp technokratų.

Manyčiau, jog šiuo metu federacija ar bet kokia gilesnė viršvalstybinė integracija neturi populiaraus ir masinio palaikymo, tad būtina demokratizuoti Europos institucijas ir pasiekti, kad vis daugiau Europos pareigūnų būtų renkami tiesiogiai.

KETVIRTA, norėdamos demokratiškesnės Europos visos valstybės narės, ir ypač naujosios kartos Europos Sąjungos narės, privalo keisti savo padėties vertinimo perspektyvą: mes turime būti pasiruošę daugiau duoti, nes tik taip iš Europos galime gauti to, ko mums išties stinga – institucijų tvirtybės ir Europos patirties.

Norint turėti gyvą valstybę su jos piliečiams naudinga užsienio politika reikia kasdien kalbėti. Mažai tikėtina, kad galutinis diskusijos rezultatas bus priimtinas visiems, gal jis taip ir liks utopine vizija, tačiau norint išsaugoti tai, kas svarbiausia – buvimą bendroje kultūrinėje, civilizacinėje ir vertybinėje erdvėje – tokias diskusijas būtina plėtoti, nenutylint ir skausmingų patirčių.

Kviečiu palaikyti mano ir mano komandos pastangas turėti daugiau Europos Lietuvoje.

Balsuokit už sąrašą 13. Daugiau informacijos apie mus rasite čia.

Skaityti straipsnį

4208

Apie Aušros Maldeikienės traukinio keleivius, asmeniškai

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

gegužės 20, 2019

Manęs ne kartą klausėte, kas yra tie žmonės mano sąraše. Tai dabar aprašysiu visus iš eilės žingsnis po žingsnio; ir tada balsuokite, ir reitinguokite pagal tai, kur širdis linksta.

„A. Maldeikienės traukinio“ intelektas (eilės numeris 7, pasirinko pats) yra  Laurynas Šedvydis. Žmogus, kuris žino daugiau, nei reikėtų kokiems trims stipriems protams, tokia ilgai grojanti faktų ir jų sąsajų plokštelė: kai ko nors nežinau arba nesuprantu, klausiu Lauryno ir jis susidoroja. Moko mane suprasti visokius angliškus žargonus. Istorijos mokslų daktaras. Laimėjo pirmą vietą tarptautiniame konkurse už geriausią daktaro darbą istorijos tema. Va taip tikru rimtu darbu visokiems „patriotams“ ir reikėtų šlovinti Lietuvą, o ne verkti, kaip esą dabar visi skriaudžia .

Va jums videofilmas , kur Laurynas  – tada dar tik doktorantas – skaito Valdovų rūmuose paskaitą apie Lucko ir Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Pauliaus Alšėniškio dvarą. Žinote, aš suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio čia lyg ir ne modernios Europos sąjungos istorija, bet o tačiau  …..tačiau tačiau TAČIAU – jo darbuose ir paskaitose Lietuva gerokai geriau susieta su Europos istorija ir tos Europos krikščioniškosiomis šaknimis, nei daugelyje visokių pseudopatriotinių judėjimų à la Pro Patria ar kokio profesoriaus raudose apie prarastą lietuvaičių nekaltybę ir Briuselio primestas mums kažkokias ano kapitalistinio pasaulio taisykles, kurios pelėsiais ir kerpe esą užželdė mūsų pilis ir vertybes.

Laurynas kalba ir apie pilis, ir apie vertybes, ir apie tai, kad mes visada buvome Europa – net jeigu kokie naujieji komjaunuoliai to ir nemato, nes tingi mokytis.

Paskaitos žemiau temos patikslinimas nurodo dar vieną sąsają –  Renesanso vėjai prieš Reformacijos audrą.  Konfliktai Europoje buvo visada, nes Europa yra gyva ir mąstanti, ir ji nuolat tikrina savo vertybes ir savo idėjų šaltinius.

Laurynas yra tas, kuris žino, ką saugoti, nes žino, kas kaip ir kada keitėsi. O savo daktaro disertaciją jis parašė apie mūsų Lietuvos didikų  profesinį pasirengimą politinei karjerai ir viešajam gyvenimui 1500 – 1700  metais.

Seime Lauryno didžiausias darbas buvo ir yra Neįgaliųjų integracijos į atvirą darbo rinką suformavimas ir sudėliojimas. Jis tikrasis šio rimto konceptualaus dokumento autorius, ir tai gali paliudyti visų neįgaliųjų balsas Henrika Varnienė.

Kad ir kaip žiūrėsi, tas žmogus yra vienas giliausių protų dabarties jaunųjų politikų tarpe – net jeigu ir neprisistato politiku. Mano gyvenimas be jo pastaruosius klampius ir sunkius metus būtų nepalyginamai sudėtingesnis ir aš kasdien džiaugiuosi, kad Facebooke anais laikais radau savo giliausią oponentą ir kritiką, tad nuolankiai paprašiau jo tapti mano padėjėju Seime. [Čia parašau sau DIDELĮ pliusą].

Rasa Žemaitė (sąrašo numeris 2) – dar vienas pavyzdys visokiems šeimų vertybių ir panašių pasakojimų be turinio apologetams, kaip reikia darbais, o ne žodžiais kurti. Penkių puikių vaikų mama, jau daugiau, kaip dešimtmetį – viena aktyviausių Lietuvos dirbančių ir atsakingų mamų interesų gynėja, labai gerai žinanti ir suvokianti europinę pagalbos šeimai ne „teisingais“ žodžiais ir apibrėžimais, o darbais – pinigais ir infrastruktūra – sistemą.

Pastaruoju metu ir ji nuoširdžiai ją perkelia į Lietuvą, dabar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje kurdama Šeimos kortelės sistemą.

Nežinau, kaip jus, bet mane tai siutina visokie dagiai (konservatoriai, really jums negėda kalbėti apie modernią Europą ir turėti savo gretose dagius? ), kurie šeimą mato pro langus karietų, kurios riedėjo Europos keliais prieš penkis šimtus metų. Kaip ir anos karietų sukeltos dulkės nusėdo, taip nusodinkime ir visokias nesąmones – ir padėkime Rasai kurti laisvą draugišką šeimai Europą, kur ne dagiai su sinicomis, o pats žmogus sprendžia, kas jo širdžiai artima.

Čia pat matome ir Ritą Baltaduonytę-Leonienę (sąrašo numeris 5) – kuri ilgus metus padeda Nacionaliniam mamų sąjūdžiui ir tvarko teisinius dalykus. Daug čia nepasakosiu, bet jeigu perskaitysite jos 2012 metais DELFI paskelbtą straipsnį „Ar vaikams verta skirti fizines bausmes?“ [ suprasite, kad ji viena tų, kuriai galime dėkoti, jog dabar vaikų taip paprastai Prekybcentryje nepapurtysi. Dėkui, DIEVUI.

Dabar du jauni mąstytojai (galvojau dėti ar ne kabutes prie mąstytojai, kas savaime suponuotų ilgesnį amžių, bet nutariau palikti BE kabučių); abu anksčiau priklausę politinėms jėgoms – tiesa skirtingoms, abu išvydę užkulisinį partijų veikimą pasitraukė. Aš jų neklausiau, kodėl, bet esu tikra dėl to, kad ten skyrėsi žodžiai ir darbai.

Taigi pradėsiu nuo Giedriaus Alasevičiaus, – bet tik todėl, kad pažįstu seniau ir geriau.

Lietuvai – nors šou eroje tai įprasta! – trūksta vienos esminės rūšies politikų, tokių politikų, kurie geba reflektuoti patys save, kitaip sakant, apsibrėžti savo mąstymo ribas ir numatyti galimas savo mąstymo ir veikimo klaidas.

Kai prieš kelis metus viešai pasakiau, jog tapus veikiančia politike pastoviai bendrauju su psichoanalitiku, sulaukiau labai daug ironiškų užuominų apie psichinę sveikatą, nors iš esmės toks judesys tereiškia elementarią mąstymo ir jausmo higieną. Na kaip dantis valyti. Žmogui, kuris veikia politikoje ir bando veikti vieninteliu tikru politiniu instrumentu – kalba – tai tiesiog elementari prievolė, nes jei nedarai, tai virsti eiliniu jedinskių, puteikių ar guogų legiono nariu.

Giedrius tai supranta, ir būtent todėl jo svarstymai yra brandūs, gal ne visai pagal jo amžių – nors nežinau, kiek šiuo atveju lemia amžius, o kiek darbas pačiam su savimi.

Giedrius išmano labai daug ir jis ne tik žino, bet ir supranta, ką žino: ir čia jis supanašėja su Laurynu.

Giedrius daug rašo, galite paskaityti jo įžvalgas Facebooke. Jei norite suprasti, kaip jis galvoja, paskaitykite jo dar 2016  metų pradžios tekstą „Kauno žiniose“. „Knyga gali būti pakaitalas filmui ir instrumentas vaizduotei lavint, bet ji gali būti gerokai daugiau – ji gali būti draugu. Tarp negyvų filosofų Jūs atrasit daugiau mentorių, nei tarp visų per savo gyvenimą sutiktų žmonių. [visą tekstą galite rasti čia].

Yra politikai, kurie žada arti – nors ir neaišku, kodėl tada neįsteigia kokio ūkio ir neaugina burokėlių, o lenda į politiką. Yra politikai, kurie žada vienyti ir taip veisti ir dauginti pusiau arklių, pusiau žmonių populiaciją. Ir yra politikai, kurie ateina galvoti ir ieškoti išeičių ir kompromisų. Pastarosios grupės atstovas ir yra Giedrius, subalansuotas mąstantiems.

Pasilinksminimui vienas Giedriaus tekstas, parašytas prieš penkerius metus. Apie debatus dėl referendumo apie žemės pardavimą užsieniečiams. Pažadu bus linksma. Geriausia mintis – „Yra ne tik logika, dar yra kiti dalykai“ (R. Jusienė); linksmiausia mintis –  „Jeigu į Lietuvos Konstituciją įrašysim, kad ginam tik užsienio piliečių sveikatą, o ne Lietuvos, tai reiškia, kad galima Jakilaitį papjauti“ (P. Šliužas); mintis apie EP – „Tam ir renkam jus (seimo narius – kad važiuotumėt į Briuselį ir išsiderėtumėt, jog Lietuvai leistų laužyti ES narystės sutartį)“ (R.Jusienė) IR ŠIRDIES ŠAUKSMAS –  „Man labai patiktų posakis: parduosi užsieniečiams Lietuvos žemę – nudėsim kaip šunį“ (P.Šliužas).

Julija Kaminskaitė (numeris 9) sąraše atsirado komandos narių dėka. Jie labai rekomendavo ir dabar turime puikią kolegę, kuri kažkokia prasme išveda mus už tų intelektualiai akademinio ar visuomenininkų  burbulų į praktinį veikimą, konkrečiau atveju versle ir moderniose verslo komunikavimo ir lyderystės baruose. Asmeniškai aš ją irgi priskirčiau mąstytojų ir kvestionuotųjų grupei – kas ir kodėl jai tikrai labai svarbu.

Tiesa, tik nepagalvokite, kad Julija kažkaip prastai išsilavinusi – tikrai ne: politikos mokslų studijos Kaune, ekonomika – Liublianoje, verslo administravimas – Helsinkyje, darbas ir tobulinimasis – JAV. Ir dabar daug keliauja po pasaulį vesdama seminarus ir konsultuodama didelėje tarptautinėje kompanijoje. Ir dar rašo knygas. Pernai angliškai parašė ir publikavo  knygą “Game Changers. 232 Innovations that shaped our world“ (lietuviškai būtų– „ Tie, kurie keičia žaidimo taisykles.232 inovacijos, kurios pakeitė mūsų pasaulį).

Nuoširdžiai malonu girdėti ją kalbant, tikiuosi artimiausiu metu vis garsiau jos balsas skambės ir Lietuvos politikoje.

Atėjo eilė trečiam kandidatų blokui – tiems, kurie kovoja už Žemę, ekologiją, taigi visų mūsų ne tik sveikatą, bet, kaip rodo vis žiauresni faktai, jau ir gyvybę.

Visų šalių susivieniję mokslininkai rėkte rėkia: „Jeigu per artimiausius 12 metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal nebebus“. Jungtinių tautų suburta Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija nustatė, kad saugią ribą, kai visuotinis atšilimas viršys 1,5 laipsnius Celsijaus, peržengti galime jau 2030-aisiais.

Baisu ir tai, kad Aplinkosaugos sprendimus siūlantis portalas „Greenmatch“, atlikęs ilgalaikio klimato kaitos poveikio Europos šalims tyrimą, nustatė, jog Lietuva bus labiausia nuo klimato kaitos nukentėjusi Europos valstybę. Remiantis „GreenMatch“ duomenimis, Lietuvoje jūros lygis pakilo santykinai daugiausiai iš visų tyrime dalyvavusių šalių: nuo 1970 iki 2015 jūros lygis kilo 4,46 mm per metus. Ir štai itin žiaurus faktas.

Aplinkosaugai savo gyvenimus ir darbus skiria trys mūsų sąrašo žmonės – Aistė Pikšrytė, Alina Andronova ir Konstantin Rubekin.

Alina Andronova (sąrašo numeris 3) yra išskirtinai žmonėms ir jų gyvenimo kokybės išsaugojimui atsidavęs žmogus. Mažai tokių mačiau per visą gyvenimą.

Smulkutė dviejų vaikų (mažų vaikų, jei ką) mama  nuo vaikystės mačiusi, kaip jos šeima padeda kitiems, tapusi klaipėdiete ėmėsi didelio darbo pabudinti Klaipėdos žmones ir nebeleisti vienai socialiai neatsakingai Klaipėdos uosto įmonei ant jų galvų pilti Klaipėdos uosto krovos darbų „pasekmių“.

Ji ir jos vadovaujama finansiškai kuklutė asociacija „Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją” jau keli metai kaunasi su milžinu – Klaipėdos uostu ir neretai jam noriai talkinančia Aplinkos apsaugos ministerija (jų pozicija: kiek darbo vietų kuria ir kokie pelnai… koks skirtumas, kad keli vaikai sirgs astma visą gyvenimą, o kiti patylom mirs gerokai anksčiau, gi niekas tiesioginio ryšio neras, ar ne?).

Asociacijos tikslai tuo neišsemti – ji siekia,  ne tik kad industrializuota ir užteršta Klaipėdos aplinka taptų švaresnė, bet ir kad mažėjantis Klaipėdos miestas vėl būtų patrauklus jo gyventojams, atsirastų investicijų į turizmą, o Klaipėdos pajūris būtų labiau saugomas nuo krantų erozijos, kurią kuria ir Klaipėdos uostas.

Ir čia dar ne viskas. Ši socialinio darbo magistrė savanoriavo ir Klaipėdos apygardos probacijos tarnyboje, dirbo su nusikalsti linkusiu jaunimu (mano galva, kažkas ypatingai sunkaus!).

Konstantin Rubekin (sąrašo numeris 8 ) tremtinių sūnus, chemikas, Vokietijos federalinio aplinkos fondo stipendiatas, šio fondo atstovas Lietuvoje.

Konstantinas – mokslininkas, kurio interesai – pramonės aplinkosauga ir automatikos sistemos. Šiaip ypatingai gyvas, atjaučiantis žmogus, kuris padės neprašytas, ir dar bėgioja visokius maratonus ir užsiima Rytų kovos menais. Va taip.

Aistė Pikšrytė (sąrašo numeris 6  ) yra mano didžioji meilė – tokio aštraus analitinio proto retai sutiksi. Ir dar stulbinančia graži. J

Aistė parašė disertaciją apie Lietuvos energetinės sistemos integraciją į Europos Sąjungos energetinę sistemą.

Ji niekada nepasidavė įtakingų energetikos verslo šulų ir visokių valstybininkų ir visokių eigirdų klanui, ir turėjo aiškią, argumentuotą nuomonę tiek apie energetinį saugumą ir jo siekiamybes, tiek apie visokius lobistus, kurie stūmė tik jiems naudingus sprendimus. Kad kalbu tiesą, galite pamatyti perskaitę jos straipsnį šio teksto pabaigoje. Ir – ji puikiai rašo. Gyvai, protingai, argumentuotai ir kartu labai įdomiai.

Ir šiaip Aistė visapusiškas žmogus. Daug skaito. Daug rašo. Jaučia ir supranta. Iš senosios Nepriklausomybės aušros Žaliųjų gvardijos šeimos, taigi, ekologija jos genuose.

Pabaigai  Aistės atkirtis save konservatoriumi laikančiam tokiam Romui Sadauskui – kodėl klimato kaita yra prioritetas numeris vienas [galite perskaityti čia]

O čia mūsų diplonų sąrašas, jeigu jau VRK nepastebėjo, kad visi turime aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tai tenka priminti:

Aušra Maldeikienė, universitetinis aukštasis – politinė ekonomija (Maskvos M. Lomonosovo  universitetas), religijos mokslų magistras (VU),  daktaro laipsnis

Rasa Žemaitė – socialinės politikos magistras (VU)

Alina Andronova – socialinio darbo magistras (Klaipėdos universitetas)

Giedrius Alasevičius – informacinės architektūros magistras (Danija, Olborgo universitetas))

Rita Baltaduonytė – Leonienė – socialinių mokslų magistrė (KTU)

Aistė Pikšrytė – politikos mokslų magistrė, daktaro laipsnis (VDU, VU)

Laurynas Šedvydis, istorijos magistras, daktaras (VDU)

Konstantin Rubekin – chemijos magistras (VU)

Julija Kaminskaitė – politikos mokslų bakalaurė (VDU) , Helsinkio universiteto tarptautinio verslo ir logistikos bakalaurė

 

Skaityti straipsnį

2417

Viskas apie Europos Parlamento rinkimus ir Aušros Maldeikienės traukinį vienoje vietoje

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

gegužės 19, 2019

Aušros Maldeikienės traukinys – visuomeninis rinkimų komitetas, dalyvaujantis 2019 m. gegužės 26 dienos Europos Parlamento rinkimuose.

Sąrašo nariai (biografijos ir deklaracijos nuorodose):
1 Aušra MALDEIKIENĖ
2 Rasa ŽEMAITĖ
3 Alina ANDRONOVA
4 Giedrius ALASEVIČIUS
5 Rita BALTADUONYTĖ-LEONIENĖ
6 Aistė PIKŠRYTĖ
7 Laurynas ŠEDVYDIS
8 Konstantin RUBEKIN
9 Julija KAMINSKAITĖ

 

Apie sąrašo narius išsamiai rasite straipsnį paspaudę čia.

Žemiau rasite visuomeninio komiteto programą, ją PDF formatu rasite čia.

VISUOMENINIO RINKIMŲ KOMITETO AUŠROS MALDEIKIENĖS TRAUKINYS” PROGRAMINĖS NUOSTATOS

PASKUTINIS BILIETAS Į EUROPĄ!

Ieškodama kelio į Europos Sąjungą, Lietuva troško tapti laisvų demokratinių šalių Bendrijos dalimi. Stojimo sutarčiai pasirašyti būtini įstatymai buvo priiminėjami praktiškai be diskusijų, entuziazmas tryško fontanu, vėrėsi, kaip tikino tuometiniai lyderiai, naujo gyvenimo durys.

 

Kai galiausiai pasiekėme to, kas kelio pradžioje atrodė lyg graži svaja, buvome laimingi ir kalbėjome apie laisvę, kurią nuo dabar saugos Europos Sąjungos valstybių narių išpažįstami principai, šių šalių solidarumas, politinė ir karinė galia.

 

Deja, palaipsniui vis mažiau kalbėjome apie savo ir savo valstybės laisvę, vis rečiau prisimindavome, kad ne dėl ekonomikos arba, pirmiausia, ne dėl ekonomikos prašėmės priimami į Europos Sąjungą — norėjome prisijungti prie Bendrijos ne dėl pragmatinių paskatų, o todėl, kad Europos Sąjungos vertybės – laisvė, teisingumas, asmenų lygybė — buvo artimos, teikė saugumą ir sudarė galimybę kurti turtingesnę ir visiems vienodai teisingą valstybę.

 

Galiausiai viską užgožė vien naudos kategorijos: net aptardami savo 15  metų bendrystę Europoje, visų pirma minime finansinę paramą, spartų Lietuvos BVP augimą, naudą verslui, investicijas, kurios atėjo į Lietuvą dėl narystės, energetinių tinklų sąsajas, laisvą prekių judėjimą ir galimybę žmonėms keliauti be vizų, paramą švietimo sistemai.

 

Itin mažai kalbame apie vertybes  — laisvės, teisingumo, lygybės siekį — nors ne pinigai, o mąstymo ir veiklos laisvė kuria ekonomikas ir geresnį gyvenimą.

Šie Europos Parlamento rinkimai vyksta kriziniu Europai laikotarpiu ir tik platus visų europiečių susitarimas, kaip išsaugoti Europos Sąjungą ateities kartoms, gali leisti mums išvengti griūties.

 

Norint išsaugoti Europą, Europos Sąjunga turi išlikti lydere žmogaus teisių ir piliečių laisvių srityse, o taip pat reikia sukurti socialinę Europą, kurioje socialiniai standartai yra išsaugojami ir plečiami, visų sukuriama gerovė teisingiau paskirstoma, o tuo pat metu kuriama žalioji Europa, kuri rūpinasi planetos ateitimi.

Mūsų pozicijos Europos Sąjungos užsienio politikos klausimais


Europos Sąjunga yra reikšmingas žaidėjas pasaulio politikoje, visų pirma dėl jos ekonominio svorio ir galimybės naudoti savo prekybos politiką, skatinant žmogaus teisių, teisės viršenybės principų plėtrą bei stabilesnio pasaulio kūrimą. Mes manome, kad ES užsienio politika turi sekti šiais principais.

 

  • Kinija yra kylanti ir grėsmę kelianti pasaulio galia. Šiuo metu Kinija yra geopolitiškai destabilizuojanti jėga, į kurią Europa privalo žiūrėti itin kritiškai. Kinijos žmogaus teisių padėtis šiuo metu yra kritiškai bloga: Kinija sistemiškai persekioja uigurų ir tibetiečių tautas, religines mažumas, žmogaus teisių aktyvistus, palaiko orvelišką visuomenės kontrolę, vykdydama visuotinį gyventojų sekimą ir plėsdama vadinamojo socialinio kredito sistemą. Priimdamas domėn šią situaciją, Europos Parlamentas privalo stabdyti Kinijos skverbimąsi į strategines Europos Sąjungos saugumui svarbias ekonomikos sritis, tokias, kaip uostai ir infrastruktūros objektai, bei dirbti su valstybėmis narėmis, pateikdamas alternatyvas galimų investicijų pritraukimui. Europos Parlamentas turi kovoti prieš Kinijos valstybės kuriamą protekcionistinę ir merkantilistinę prekybos politiką ir nedaryti šiai valstybei jokių nuolaidų, kurios nebūtų naudingos visiems europiečiams.
  • Santykiai su Rusija tiek, kiek įmanoma, turi būti vykdomi per Europos Sąjungos Bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Europos Parlamentas turi imtis iniciatyvos, skatindamas valstybes nares su Rusija kalbėti vienu balsu, ir toliau dėti visas pastangas, kad būtų kuo greičiau nutraukti agresyvūs Rusijos veiksmai jos kaimynių — Ukrainos ir Sakartvelo — atžvilgiu. Europos Parlamentas privalo tęsti sankcijų Rusijos atžvilgiu taikymą tol, kol Rusija pažeidinėja Minsko susitarimus, grasina Ukrainos ir Sakartvelo teritoriniam vientisumui, kišasi į suverenių valstybių vidaus politikos procesus, kelia nestabilumą ir kursto nesantaiką. Tuo pat metu privalu dėti pastangas, siekiant pagelbėti pilietinės visuomenės vystymuisi Rusijoje ir padėti demokratinėms jėgoms.
  • Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politikos prioritetai pastaruoju metu išgyvena koncentravimosi krizę: jų tiesioginiai ekonominiai interesai reikalauja sustiprinti dėmesį Rytų ir Pietryčių Azijai. Tuo pat metu agresyvi Rusijos užsienio politika verčia dalį dėmesio skirti Rytų Europai. Jungtinės Amerikos Valstijos ne kartą yra viešai išreiškusios nusivylimą didžiųjų Europos Sąjungos valstybių atmestinu požiūriu į gynybos finansavimą, siųsdamos signalus, kad Europa privalo perimti didesniąją dalį savo gynybos naštos. Europos Sąjunga privalo dalyvauti šioje diskusijoje ir garantuoti, kad jos kuriami investicijų į gynybą resursai papildytų Europos saugumą. Taip pat, turint omenyje tai, kad ne visos Europos Sąjungos valstybės yra ir NATO narės, Europos Sąjungos valstybių narių kolektyviniai įsipareigojimai viena kitos saugumui nėra jokia grėsmė NATO vaidmeniui, o veikiau yra vienas kitą papildantys. Jungtinėms Amerikos Valstijoms vis labiau izoliuojantis, Europos Sąjunga turi išlaikyti pragmatišką ir nuosaikų požiūrį į jose vykstančias politines diskusijas ir stengtis rasti geriausias sugyvenimo bei bendradarbiavimo formas, kurios būtų naudingos abiems Vakarų pasaulio branduolį sudarantiems partneriams. Europos Parlamentas bet kokiose būsimose derybose dėl prekybos turi ginti Europos verslui ir piliečiams naudingas laisvos prekybos nuostatas.
  • Didysis 2019 – 2024 metų Europos Parlamento tikslas bus nubrėžti Europos Sąjungos ateities perspektyvas. Politinių ir prekybos santykių aspektu Europa turėtų stiprinti ryšius su Pietų ir Centrinės Amerikos bei Afrikos valstybėmis, skatinti tvarų ekonomikos ir visuomenių vystymąsi šiuose augančiuose regionuose ir padėti šių regionų valstybėms tapti patikimais partneriais.

 

  • Europos Parlamentas turi remti Rytų partnerystės politiką, Ukrainos,  Sakartvelo, Armėnijos ir Moldovos saugumą, stabilumą, teritorinį integralumą ir tvarų vystymąsi.  

 

  • Privalu remti pilietinės visuomenės organizacijas ir demokratinę opoziciją Baltarusijoje. Europos Sąjungos lygiu būtina reikalauti, kad nesaugus Astravo atominės elektrinės projektas būtų stabdomas.
  • Atsižvelgiant į migracijos keliamus iššūkius, Europos Parlamentas turi kurti finansines paskatas Viduržemio jūros regiono valstybėms. Būtina suprasti, kad politinis nestabilumas ir konfliktai Vidurio Rytuose bei Šiaurės Afrikoje palies visą Europą, todėl privalu remti visas iniciatyvas, kurios padėtų stabilizuoti padėtį šiuose regionuose. Europą destabilizuojantys migracijos srautai yra sukelti karinių konfliktų ir socialinio nestabilumo kaimyniniuose regionuose, todėl būtina siekti, kad konfliktai Sirijoje, Jemene, Libijoje bei demografinis spaudimas, kurį patiria Šiaurinės Afrikos valstybės, būtų sprendžiami. Europos Parlamentas turi stengtis, kad Europos Sąjungos prekybos sutartys su besivystančiomis šalimis suteiktų daugiau stabilumo ir paskatintų tvarų vystymąsi šiose valstybėse.

 

  • NATO turi išlikti kertiniu mūsų saugumo garantu. Europos Sąjunga, esant plačiam konsensusui, turėtų plėsti ir tęsti bendros gynybos ir sienų apsaugos programas, leisiančias padėti valstybėms narėms įveikti grėsmes, susijusias su nelegalia migracija ir padėsiančias stiprinti Europos Sąjungos valstybių narių sienų apsaugą. Bet kokios iniciatyvos šioje srityje neturi dubliuoti ar silpninti NATO vaidmens, o jį papildyti, derinant Europos Sąjungos valstybių narių saugumo poreikius su transatlantinio aljanso kuriamu saugumu. Europos Parlamentas turėtų imtis vaidmens didinant Europos Sąjungos įsitraukimą į Europos gynybos fondo ir PESCO projektus, užtikrinti jų skaidrų finansavimą ir indėlį į bendrą europinį saugumą.

 

Mūsų požiūris į Europos Sąjungos plėtrą, institucijų reformą ir žmogaus teisių bei teisės viršenybės situaciją Europos Sąjungoje

  • Europos Sąjunga turi permąstyti ir bent laikinai sustabdyti plėtrą į išorę, kol nebus išspręstos Sąjungos vidaus problemos. Dabartinėje Europos Sąjungos institucinėje sąrangoje tolesnė plėtra būtų žalinga, kadangi šios integracijos formos nekontroliuotų europiečių valia. Šiuo metu nėra aiški ne vien Europos Sąjungos plėtros, bet ir pačios Europos Sąjungos ateitis. Todėl prieš pradedant diskutuoti dėl tolimesnės plėtros, iš pradžių būtina atsakyti į klausimus, kaip ir ar Europos Sąjunga turi plėstis, ar ji gali plėstis, ar tos valstybės, į kurias siekiama plėstis, atitinka bent minimalius vertybinius, teisės viršenybės, žmogaus teisių ir mažumų teisių apsaugos principus.
  • Europos Sąjungos plėtros kontekste egzistuoja trys kryptys: Balkanai, Turkija ir Rytų partnerystės šalys. Vakarų Balkanų kryptis, tikėtina, gali sukelti mažiausiai problemų integruojantis į europines struktūras. Europos Sąjunga šiuo klausimu yra davusi tam tikrų pažadų ir įsipareigojimų, todėl ši plėtros kryptis turi būti tęsiama ir užbaigta. Nepaisant to, kad Lietuvoje populiari pozicija remti Rytų partnerystės kryptį, tiesioginis Lietuvos indėlis į greitą Ukrainos integraciją turėtų remtis rimtais ir nepagražintais ekonomikos, politikos ir kitais duomenimis. Dabartinė situacija Turkijoje taip pat neduoda pagrindo diskutuoti apie greitą jos integraciją į Europos Sąjungą. Užšaldžius narystės aspiracijas iki pati Europos  Sąjunga reformuosis, bus pristabdytos ir ksenofobinės baimės, o bet kokia diskusija apie Europos Sąjungos ateitį įgaus prasmingesnę formą, nes bus aiškiau, apie kokią Europos erdvę mes kalbame.
  • Europinėse institucijose vyraujantis technokratinis požiūris ilgainiui pradėjo kelti demokratijos deficito regimybės Europos Sąjungos institucijose problemą. Sprendimų priėmimo centrui nutolus nuo pilietinės visuomenės, biurokratijos ir demokratijos atotrūkis didėja. Todėl Europos Sąjungos institucijos turi būti demokratizuojamos ir būti arčiau europiečių. Europinių institucijų vadovai ilguoju laikotarpiu turėtų tapti renkami bei gauti visų europiečių mandatą. Todėl galima grįžti į pradžią ir iš naujo apsvarstyti Europos Konstitucijos idėją, tačiau šį kartą diskusiją apie ją paversti demokratine visų europiečių rinktų atstovų diskusija dėl Europos Sąjungos ateities, galių ir kompetencijų, sprendimų priėmimo formos, santykio tarp nacionalinių valstybių ir europinių institucijų ir kt.

 

  • Europos Parlamentas turi laikytis pozicijos, kad Europos Sąjunga visuomet yra demokratijos, žmogaus teisių, teisės viršenybės pusėje ir taikyti šią nuostatą santykiuose su užsienio partneriais visame pasaulyje. Šį principą Europos Sąjunga privalo taikyti ir sau. Valstybių narių, nebesilaikančių stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygų, balsavimo teisės ir prieiga prie struktūrinių fondų privalo būti apribota.


Mūsų požiūris į socialinės Europos kūrimą

 

  • Dabartinis Europos Sąjungos valstybių narių naudojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus branduolio šalyse. Pati Europos Sąjunga praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas Europos Sąjungos ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta, nes nesprendžiama skatins tolesnę Europos Sąjungos dezintegraciją.
  • Bendra rinka sukuria socialines pasekmes — augančius ir žlungančius regionus ir vidinės migracijos srautus, kurie destabilizuoja Europos Sąjungos valstybių narių politines sistemas. Šį, kartais destruktyvų ekonomikos augimą turi sekti viešosios ir privačios investicijos, kurios leistų krizes išgyvenantiems regionams surasti naujas ekonomines nišas ir naują viltį ateičiai.  

 

  • Dalis Europos Sąjungos valstybių narių, ypač rytiniame jos flange, turi reikšmingai žemesnius socialinius standartus, kaip socialinė apsauga, socialinis draudimas, būsimos pensijos ir kt. Vykstant darbo migracijai, europiečiai pasirenka gyventi ir dirbti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl atsiranda galimybė atskiroms valstybėms piktnaudžiauti šiais skirtumais ir naudotis kitų valstybių piliečių sukuriamomis gėrybėmis. Taip pat daliai geografiškai mobilių europiečių būtų aktuali ir bendraeuropinė pensijų schema.
  • Socialinė sfera Europos Sąjungoje didžiaja dalimi buvo ir liks valstybių narių kompetencijos sfera. Tačiau privalome kartu siekti, kad nuo 2008 metų ekonominės krizės iki šiol neatsigaunanti socialinė Europos ekonomika būtų sutvirtinta, taip užtikrinant didesnį dirbančiųjų saugumą ir apsaugą, tuo pat metu suteikiant darbuotojams ir darbdaviams daugiau lankstumo. Todėl Europos Sąjungoje yra būtini minimalūs socialiniai standartai, pagrįsti platesniu valstybių narių susitarimu dėl tokių standartų siekinių.
  • Metas pradėti kovoti su viešųjų paslaugų lygio smukimu ir socialine dislokacija bei masine migracija iš periferijos į branduolį Europos mastu. Metas europiniu lygmeniu stimuliuoti tokias užimtumo formas, kurios leistų susirasti darbą savo regione, savo šalyje, savo mieste, pvz. skatinant nuotolinį darbą ir kitas veiklos formas leidžiančias geriau derinti profesinį ir šeimyninį gyvenimą.

 

  • Todėl pasisakome už vadinamojo europinio lygmens socialinio ramsčio (angl. social pillar) sukūrimą jau trumpuoju laikotarpiu. Metas Europai pripažinti šalutines bendros rinkos pasekmes — masinę migraciją, technologinį nedarbą ir vis didėjantį nepasitikėjimą tarp tų valstybių narių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis. Šios problemos pačios neišsispręs, atskiros valstybės narės jų išspręsti nebegali, ir tik aiškesnis bendrų taisyklių sukūrimas ir bendros Europos kapitalo bei darbo rinkos sukūrimas užbaigs ir dabar mūsų stebimą nestabilumo Europoje etapą.

 

  • Europos Parlamentas turi prisidėti prie iniciatyvų, kovojančių su darbo jėgos dempingu Europos Sąjungos viduje ir menkai kvalifikuotos darbo jėgos įvežimu iš trečiųjų šalių. Lietuva šiuo klausimu buvo nesolidari ir atskirais klausimais prisidėjo prie įtampos didinimo, pvz. Mobilumo paketo stabdymu.

 

  • Mes palaikome žingsnius, kurie ilgainiui harmonizuotų atskirų Europos Sąjungos regionų mokestines sistemas. Nors tai yra komplikuotos ir ilgalaikės diskusijos, dabartinė Rytinio Europos Sąjungos flango valstybių politika, kada už senųjų valstybių narių lėšas yra finansuojamas  mokestinių rojų kūrimas, yra netvari ir pražūtinga.

 

  • Manome, kad Europos Parlamentas turi imtis lyderystės kovoje prieš mokesčių vengimą ir planavimą ne tik Europoje, bet  ir globaliu lygmeniu.  

Mūsų pozicijos europinės aplinkosaugos, klimato kaitos ir energetikos politikos klausimais

  • Europos Sąjunga yra viena iš pasaulyje vis didesnį pagreitį įgaunančios žaliosios revoliucijos, kuri ateityje palies visas  žmogaus gyvenimo sritis, lyderių. Regionų plėtra, aplinkai draugiškų darbo vietų kūrimas, bendruomenių stiprinimas ir sprendimų priėmimo decentralizacija, žmogaus teisės (visų pirma, į švarią aplinką), vartotojų apsauga, tausus energijos išteklių vartojimas ir energetinio efektyvumo didinimas, pažangių technologijų plėtra, su aplinka darnus transportas, pažangūs atliekų tvarkymo metodai ir žiedinės ekonomikos kūrimas, atsinaujinančių išteklių energetikos diegimas, šių sričių tyrimai ir inovacijos — tai tik keletas tarpusavyje susijusių aspektų, kurių kompleksiniu vystymu privalu ir toliau kurti Europos Sąjungos piliečių gerovę. Tiek Europos Parlamentas, tiek kitos Europos Sąjungos institucijos ir valstybės narės turi visais įmanomais būdais prisidėti prie žaliosios revoliucijos bei tvaraus vystymosi, siekdamos gerinti Europos piliečių gyvenimo kokybę ir spręsti ekonomines, socialines ir aplinkos problemas.

 

  • Vienas iš Europos Sąjungos tikslų — būti atsinaujinančių išteklių energetikos lydere pasaulyje, vykdant žaliąją revoliuciją ir generuojant mažo anglies dioksido kiekio ekonomiką. Europos Parlamentas ir toliau turi aktyviai palaikyti šį tikslą, skatindamas atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą. Jungtinėms Amerikos Valstijoms pasitraukus iš 2015 m. Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, Europos Sąjungai būtina užimti dar aktyvesnę poziciją Jungtinių Tautų klimato kaitos režime.

 

  • Tiek europiniu, tiek valstybių narių lygiu privalu siekti užtikrinti švarią miestų aplinką, mažinant pramonės ir transporto sektorių skleidžiamą taršą bei klimato kaitos poveikį. Būtina išlaikyti žaliuosius plotus ir plėtoti parkus, taip saugant gyventojų rekreacinius interesus, sveiką aplinką ir gyvenimo kokybę, visapusiškai skatinti viešųjų ir gyvenamųjų pastatų renovaciją, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybą bei panaudojimą juose, diegti ir įgyvendinti energetinio efektyvumo reikalavimus, įvairiomis lengvatomis skatinti mažataršių transporto priemonių plėtrą ir platesnį biodegalų vartojimą, šias kryptis laikant strateginiais darnių su aplinka miestų plėtros prioritetais.

 

  • Europos energetikos sąjungos idėja yra svarbi Europos Sąjungos valstybių narių solidarumo išraiška, apimanti grupę tarpusavyje susijusių strateginės svarbos klausimų, tokių, kaip energetinis saugumas ir solidarumas, integruota europinė energetinė rinka, energetinis efektyvumas, klimato kaita, šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslai ir darnumas su aplinka, tyrimai, inovacijos bei konkurencingumas. Energetinio saugumo bei išteklių diversifikavimo klausimai ir žalesnė europinė energetikos sistema yra vienas kitą papildantys tikslai, todėl pasisakome už tai, kad stabilus energetikos sektoriaus vystymasis turi būti užtikrintas siekiant ne tik energetinio saugumo, tačiau inkorporuojant ir konkurencingumo bei darnumo su aplinka principus, vystant mažo anglies dioksido kiekio ekonomiką, skatinant tolesnį atsinaujinančių išteklių energetikos diegimą ir kovojant su klimato kaita.
  • Energetinis saugumas ir solidarumas visų pirma reiškia Europos Sąjungos valstybių narių kalbėjimą vienu balsu. Europos Parlamentas turi visais įmanomais būdais skatinti Europos Sąjungos valstybių narių solidarumą, kuriant bendrą energetinę infrastruktūrą, telkiant bei diversifikuojant energetinius išteklius bei derantis su trečiosiomis šalimis, įvairiais būdais įtakojančiomis Europos Sąjungos energetinį saugumą (NordStream 2 ir ateityje galimi panašūs projektai, energetinės infrastruktūros sujungimo projektai, Astravo atominės elektrinės keliamas pavojus, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, energijos išteklių importo iš trečiųjų šalių mažinimo klausimai).

Mūsų pozicija dėl Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos

  • Pasisakome už tai, kad Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika iš tiesų taptų bendrąja, ir išmokos taptų vienodos. Atskirose valstybėse narėse reikėtų įvesti paramos žemės ūkiui išmokų lubas, kad parama pasiektų smulkius ir šeimos ūkininkus. Bendroji žemės ūkio politika turi užtikrinti tvarų žemės ūkio vystymąsi, todėl sieksime, kad ilguoju laikotarpiu subsidijos žemės ūkiui būtų sistemingai mažinamos ir nukreiptos moksliniams tyrimams, perėjimui prie mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos ir atsinaujinančių išteklių energetikos bei ketvirtosios pramonės revoliucijos, vykstančios šiuo metu, socialinių kaštų kompensavimui.


Kaip mes norime dirbti Europos Parlamente?

Jei Aušros Maldeikienės traukinys” sulauks Lietuvos žmonių pasitikėjimo, mes įsipareigojame:

 

  • Prisijungti prie vienos iš bekompromisiškai proeuropietiškų frakcijų Europos Parlamente (tai gali būti ALDE, Europos Žalieji arba, jei aplink E. Macrono vedamą La République En Marche!” susiformuos nauja grupė ).

 

  • Informuoti rinkėjus apie Europos Parlamento darbą ir šviesti visuomenę apie tai, ką iš tiesų veikia Europos Parlamentas. Tokio tipo informacijos Lietuvos viešojoje erdvėje šiuo metu, deja, labai trūksta.

 

  • Aktyviai informuoti apie balsavimo sprendimų motyvus.

 

  • Tęsti dr. Aušros Maldeikienės pradėtą praktiką viešai, paprastai ir prieinamai deklaruoti visus susitikimus su visomis interesų grupėmis ir informuoti apie atliktus darbus.

 

  • Prisidėti prie platesnio socialinių partnerių įtraukimo į diskusijas apie europinę socialinę politiką. Profesinių sąjungų, smulkaus verslo ir nevyriausybinių organizacijų balsas turėtų būti geriau girdimas ir geriau atstovaujamas Europos Parlamente.

Šis tekstas laikytinas politine agitacija, sukurta paties kandidato.

Skaityti straipsnį

1937

Marčiulioni, turėk gėdos, pasitrauk!

#išgyvenkLietuvoje

balandžio 9, 2019

Lrt.lt nuotrauka

Reikia ypatingai nekęsti savo Tėvynės, kad į vieną sudėtingiausių politinių postų, kuriame reikia ir plataus geopolitinių sąsajų išmanymo, ir stipraus gebėjimo sieti ekonominius ir politinius reiškinius, mokėjimo mąstyti bei argumentuoti, sugalvotum pasiųsti asmenį tam absoliučiai nepasirengusį.

Jeigu tokį veiksmą atliktų kuri nors marginali politinė jėga, gal dar būtų galima suprasti, nors nebūtų galima pateisinti.

Tačiau kai tokį politinį judesį atlieka politinė jėga, šiuo metu sudaranti valdančiosios daugumos branduolį,  – akivaizdu, kad kalbu apie Valstiečių ir žaliųjų partijos sprendimą Europos parlamento rinkimų sąraše antru numeriu įrašyti žmogų vardu Šarūnas Marčiulionis,  – telieka apeliuoti į tos politinės jėgos protą, jeigu toks ten dar rusena.

Netikiu, kad ponas Karbauskis ir jo bendraminčiai savo tėvams ir vaikams operuoti kviečiasi asmenis, kurie niekada nesimokė medicinos. Man sunku suvokti, kad akademiku prisistatantis žmogus Eugenijus Jovaiša nesugeba pamatyti, kokio menkumo yra p. Marčiulionio intelektualinis pajėgumas. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1147

Nesibaigianti „Brexit“ agonija ir Dalai Lamos testas

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 17, 2019

Kovo 11-17 dienos

Ši savaitė atguls Britanijos mokinių istorijos vadovėliuose. Ją minės ir visi, kas nagrinės Europos Sąjungos istoriją. Niekaip neišrišama Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos istorija bus prisimenama vėl ir vėl – skirtinguose, karais labai netikėtuose kontekstuose.

Britanija visada jautėsi kitokia: gal ir ne aukštesnės kilmės, bet tikrai kažkur šalia tų plebėjų iš kontinento. Nors prie Europos Sąjungos ji prisijungė tik iš trečio bandymo ir tik 1973  metų pradžioje, bet visada šią santuoką laikė lyg ir šiokiu tokiu mezaljansu. Išsiderėjo teisę nesijungti prie euro zonos.   Net ir referendumas, ar likti Bendrijos nare jau kartą vyko  – 1975  metais. Tada pralaimėta. Margaret Thatcher buvo rimta euroskeptikė, ir jos pirmosios kadencijos pražioje 1980 metais Europos Sąjungos palaikymas buvo labai menkas.

Dabartinė pasitraukimo istorija pradžioje tiesiog buvo rinkiminis triukas, kuris turėjo mobilizuoti šalininkus. Kad jis galiausiai baigsis taip, kaip baigiasi (ar vis dar nesibaigia), niekas net pagalvoti negalėjo. O gal nenorėjo. Sklando, žinoma, dabar tokios madingos sąmokslo teorijos, kad čia taip sumąstė Britanijos elitas, kuris nebenoręs po Briuselio padu būti ir nematęs kito būdo situacijai išrišti, pasitelkė liaudį, populis. Tikite? Man tai širdis sako, kad čia kažkas ne taip, bet … 2016  metų birželio pabaigoje įvyko tai, kas įvyko, o Europos Sąjungai teko pirmą kartą jos istorijoje įjungti 50  stojimo sutarties straipsnį, kuris kalba apie išstojimą. Abiem pusėms tai buvo nauja patirtis. Kaip parodė laikas – labai skausminga patirtis.

Labai trumpai kalbant, antradienį, kovo 12 dieną britų Parlamentas antrą kartą atmetė premjerės Theresos May ir Europos Sąjungos vadovų dar pernai patvirtintą išstojimo sutartį. Rezultatas palankesnis nei per pirmą balsavimą sausio 15  dieną, kai sutarts atmesta triuškinačiu rezultatu 432 balsai – „prieš“; 202 balsai – „už“, tačiau ir dabar rezultats apgailėtinas: 391 balsai – „prieš“, 242 balsai – „už“ .

Pastarasis balsavimas vyko išvakarėse Strasbūre Jungtinei Karalystei gavus papildomas Europos Sąjungos garantijas Airijos ir Šiaurės Airijos sienos klausimu, kur teisiškai įpareigojančia nutartimi sutarta, jog Jungtinė Karalystė turėtų laikytis Europos Sąjungos prekybos taisyklių, kol būtų rastas kitas būdas išlaikyti atvirą sieną tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, tačiau procesas netaptų amžinu.

Antradienio balsavimui žlugus, trečiadienį balsuota, ar Parlamentas pritartų išstojimui be sutarties. Tokia galimybė atmesta santykiu 321-278. Taigi, Jungtnė Karalystė nenori išstoti be susitarimo.

Ir tada vėl balsavimas ketvirtadienį, šį sykį dėl derybų laikotarpio, kuris baigiasi 2019 metų kovo 29 dieną, pratęsimo. „Brexit“ datos atidėjimui iki birželio 30  dienos pritarta 412 balsų prieš 202.

Dabar tikėtina, kad premjerė T. May teiks parlamentui Išstojimo sutartį trečiam balsavimui prieš kovo 21 dieną, kai Europos vadovai susitikę turėtų nutarti, ar pratęsti derybas. Svarbu tai, kad kitą ketvirtadienį derybų patęsimui būtų pritarta tik tuo atveju, jei sprendimas bus vienbalsis. Kad klausimas būtų svarstomas, ar būtinas motyvuotas Jungtinės Karalystės prašymas.

Tokia tad techninė klausimo pusė anapus kurios visa jėga iškyla atgyjančios politikos ir vėl prasidedančios istorijos veidas.

Tiesa, kol britų parlamentai nervingai ginčijosi ir balsavo, nesnaudė ir Europos Parlamentas, trečiadienį  priėmęs visą eilę dokumentų, kurie turėtų garantuoti kuo mažesnį piliečių ir įmonių veiklos sutrikimą esant išstojimui be sutarties.

O dabar iš eilės.

Po sekmadienio aviakatastrofos, kai nukrito „Ethiopian Airlines“ orlaivis, nesėkmės užpuolė „Boeing 737 MAX 8“ orlaivių gamintojus: daugelis pasaulio šalių atšaukia skrydžius šio modelio lėktuvais, o Europos Sąjungos oro erdvėje apskritai uždrausta jais skristi.

Tą patį pirmadienį paskelbta, kad  pirmąkart per pastarąjį dešimtmetį Turkijos ekonomiką apėmė recesija: du ketvirčius iš eilės fiksuotas ekonomikos nuosmukis. Lėtėjanti ekonomika ir praeitų metų valiutos krizės yra itin opios temos R. T. Erdoganui ir jo valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai (AKP) prieš kovo 31-ąją vyksiančius rinkimus. Turkijos lyderis dažnai girdavosi savo šalies ūkio sparčiu augimu per jo valdymo laikotarpį. Infliacija taip pat išlieka didelė. Spalį ji pasiekė pastarųjų 15 metų aukštumas (25,24 proc.), labiausiai brango maisto produktai.

Ketvirtadienį vėl pasigirdo nerimą keliantys skaičiai apie didžiausios Europos Sąjungos valstybės ūkio būklę. Ekonomikos tyrimų institutas (IFO) šių metų Vokietijos ekonomikos augimo prognozę sumažino nuo 1,1 iki 0,6 proc., nors dar rudenį buvo prognozuojamas 1,9 proc. augimas.

Vėl stringa JAV ir Kinijos prekybiniai susitarimai: sakoma jie bus atidėti iki balandžio mėnesio.

Antradienį Europos Parlamento nariai nutarė perkrauti savo santykius su Rusija, kol ši valstybė pažeidinėja tarptautinę teisę. Priimtas dokumentas konstatuoja: „Esamomis sąlygomis, Rusija nebegali būti laikoma strategine  Europos Sąjungos partnere“. Artimesni santykiai būtų įmanomi tik tuomet, jei Rusija iki galo įgyvendintų Minsko susitarimus, kuriais siekiama užbaigti karą Ukrainos rytuose, ir pradėtų gerbti tarptautinę teisę.

Rumunija, pirmininkaujanti Europos Sąjungai, paskelbė, kad balandį pateiks naują  2021-2027 metų biudžeto derybinę perspektyvą.

Ketvirtadienį Europos Parlamento nariai balsavo dėl ilgalaikių tikslų, kaip sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas. Remiantis  neseniai paskelbtu Europos Komisijos komunikatu, kaip Europos Sąjunga galėtų įgyvendinti Paryžiaus klimato susitarimą, nutarta, jog iki 2050 metų būtina pasiekti nulinę emisiją, o iki 2030  ją sumažinti iki 55  procentų.

Antradienį griežtesnę poziciją Kinijos atžvilgiu išsakė Europos Komisija. Analitikai šmaikštauja: „Europos Sąjunga augina dantis, kuriuos suleis, kai reikės ginti savo strateginius interesus“. Akivaizdu, jog ir čia artimiausias metais laukiamas rimtas lūžis.

Tai patvirtina ir ketvirtadienio balsavimas Europos parlamente. „Dažnėjantis Kinijoje sukurtų technologijų naudojimas Europos Sąjungoje kelia rimtų saugumo grėsmių, dėl kurių reikia kuo skubiau imtis veiksmų europiniu mastu“, konstatuojama priimtoje rezoliucijoje.

Europos Parlamentas siekia apsaugoti Europos demokratines valstybes nuo užsienio veikėjų, skelbiančių dezinformaciją ir piktnaudžiaujančių asmens duomenimis, tad nutarta taikyti finansines nuobaudas Europos politinėms partijoms ir fondams, sąmoningai pažeidinėjantiems duomenų apsaugos įstatymus ir reglamentus. Dėl naujųjų taisyklių neoficialiai jau susitarė Europos Sąjungos Taryba, jos turėtų įsigalioti iki Europos Parlamento rinkimų.

Trečiadienį balsuota ir dėl rezoliucijos, kurioje apžvelgtos naujausios bendrijos pastangos kovoti su priešiška užsienio subjektų propaganda, skatinama naudoti naujas technologijas, skirtas kovoti su propaganda ir netikromis socialinių medijų paskyromis.

Parlementarai griežtai smerkia vis agresyvesnius Rusijos, Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos bandymus pakenkti „Europos demokratinių valstybių pagrindams bei principams ir Rytų partnerystės valstybių suverenitetui“, taip pat paveikti rinkimus ir teikti paramą ekstremistiniams judėjimams.

Na ir dar viena tema, beje, netiesiogiai susijusi su tuo, nuo ko pradėjau šį skyrelį. Kalbu apie prastėjančius Vengrijos premjero Viktoro Orbano ir jo partijos „Fidesz“ santykius su dešiniuosius vienijančia Europos liaudies partijų grupe Europos parlamente.

Šią savaitę dėl antidemokratinio elgesio kritikuojamas Vengrijos lyderis atsiprašė, kad savo kritikus Europos liaudies partijoje pavadino „naudingais idiotais“.

„Fidesz“ jau ne vienus metus kritikuojama dėl teismų, žiniasklaidos ir opozicijos laisvių varžymo, o paskutiniu lašu tapo praeitą mėnesį pradėta Vengrijos informacinė kampanija, kurioje Europos Komisijos pirmininkas buvo kaltinamas siekiu užtvindyti šalį imigrantais. Orbanas ir jo rėmėjai atkerta, kad priemonės prieš imigrantus ir Briuselio kritika atitinka rinkėjų lūkesčius.

Beje, kitą savaitę Vokietija kartu su Belgija planuoja kviesti Europos reikalų ministrus paremti tarpvyriausybinę deklaraciją „Dėl teisinės valstybės periodinės peržiūros mechanizmo įsteigimo bendrųjų principų”, kuria ES valstybės narės kviečiamos prisijungti prie teisinės valstybės  periodinės peržiūros mechanizmo kūrimo. Mechanizmas būtų skirtas reguliarioms dalyvaujančių valstybių narių diskusijoms teisinės valstybės principo tema.

Šios diskusijos leistų ES valstybėms narėms apsikeisti požiūriais ir gerosios praktikos pavyzdžiais. Periodinės peržiūros mechanizmas savo esme būtų tarpvyriausybinis procesas, politinė diskusija, kuria siekiama papildyti jau esamus instrumentus teisinės valstybės srityje. Belgijos siūlymą parėmė 12 ES valstybių narių (Austrija, Vokietija, Danija, Graikija, Suomija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Švedija).

O ar žinote, kokios vertybės europinės?

Pirmą kartą per pastarąsias savaites visi kandidatai rado bendrą temą – pasveikino Lietuvą su Kovo 11-tąja.

Gitanas Nausėda, prisimindamas Kovo 11- ąją  net tik šventė, bet ir „žemai nulenkė galvą“ „

žmonėms, kurie drįso priimti likimo jiems mestą iššūkį ir išgelbėjo brangiausią, ką mes turime: žmogaus gyvybę. Kuklūs, net ir, sakyčiau, drovūs jaunuoliai padarė tai, ką ir privalėjo padaryti, nelaikydami to ypatingu žygdarbiu. Tai yra tylioji Lietuva, kuri be skambių deklaracijų atsiranda ten, kur jos labiausiai reikia.“ Ta proga pakvietė susimąstyti „o gal ir mes galime padaryti daugiau. Sunkią minutę padėti, atjausti, padrąsinti, nusišypsoti, o gal tiesiog pasišnekėti. Žiūrėkit, gal išaugintume kitam žmogui sparnus, o galbūt išgelbėtume ir gyvybę.“

Kandidatas vėl ir vėl prisimena, kad valstybei „reikia pokyčių – atkurti valstybės pagarbą savo žmonėms, ir žmonių pagarbą savo valstybei, turime kurti saugią, stiprią Gerovės valstybę, kur sukurtas gėris būtų dalinamas teisingai.“

Tiesa, neprisimena, jog pats apie gerovės valstybę prabilo tik dabar – iki rinkimų ta tema jo pasisakymuose buvo tabu, iki 2018 metų paminėta tik proginiame tekste 2008  metais, kai irgi buvo susiruošęs kandidatuoti.

Nausėda vėl ir vėl gražiai kalba apie demokratiją, kuri „prasideda nuo atsakingos kaimynystės ir vietinės bendruomenės telkimo. Čia prasideda tikroji piliečių savivalda, čia gimsta tikro piliečių galia, kurią atstovauja mūsų išrinkti atstovai miesto tarybose ir merai. Atminkime, tik Tylioji Lietuva įgalina Garsiąją Lietuvą. Tačiau neleiskime tai Garsiai Lietuvai nusišnekėti, elgtis kvailai, nesąžiningai.“

Kaip įprasta, matyt, savaime turime suprasti, kas ta gera tylioji Lietuva, ir kas ta garsiai  „nusišnekanti“  Lietuva. Kaip ji nusišneka? Ir kaip „nusišnekančius“ galime priversti mąstyti „teisingai“. O jeigu teisingai, tai kaip teisingai?

Žinoma, įdomu ir tai, o kaip tiems „nusišnekantiems“ padėjo susivokti kandidatas?

Na, bet analizė, matyt,  ne pati stiprioji prelegento (ir jo viešųjų ryšių padėjėjų) pusė, tad turime tenkintis šūkiais ir jau turiniu užpildyti kiekvienas sulig savo gebėjimas.

Kokiu laipsniu prieštaringos G. Nausėdos skelbiamos ištarmės gerai pademonstravo jo penktadienį Rytų Europos studijų centre pristatytų užsienio politikos prioritetų aptarimas.

Renginio metu kandidatas vėl pakartojo, kad jo „ pažiūros formavosi dar prieš 25–30 metų, kai teko lankytis Vokietijoje. Ten suvokiau, kad vakarietiškas gyvenimo būdas, rinkos ekonomika yra būtent tas kelias, kuris nekelia nė menkiausių abejonių, o tuo metu buvusios naivios mintys apie kažkokį pusinį ar trečiąjį kelią yra visiška nesąmonė. Mano vakarietiškos pažiūros šiandien tik stiprėja.“

Šiek tiek ironiška tai, kad G. Nausėda aiškino, jog iki vizito į Vokietiją jis neturėjo galimybės plačiau susipažinti su vakarų ekonomine mintimis. Ironiška todėl, kad net lietuvių kalba tuo metu jau buvo plačiai išplitusios knygos, kuriose buvo analizuojama Vakarų ekonominė mintis.

Be ypatingo vargo mokslinėse bibliotekose buvo pasiekiamos daugelio tuo metu labai populiarių ekonomistų knygos.  Nors Universitetą baigiau 1982  metais, – taigi gerokai anksčiau,  – skaičiau ir analizavau ne tik apie tuo metu populiariausią Vakaruose Paulo Samuelsono  „Ekonomikos“ vadovėlį, bet ir nagrinėjau ir net rašiau kursinius ir diplominį darbą iš Miltono Friedmeno, tuomet laikyto reigonomikos tėvu, darbų.

Čia jau neminėsiu to fakto, kad sovietinės eros pabaigoje (o G. Nausėda mokslus baigė vėliau) buvo labai išvystyta knygų rinka pogrindyje, kur kiekvienas besidomintis galėjo rasti praktiškai bet kurį JAV ar Europoje publikuotą iškilesnio ekonomisto kūrinį.

Sunku pasakyti, ar G. Nausėda dabar tiesiog meluoja, kad tos knygos jam buvo nepasiekiamos, ar jis tiesiog nesidomėjo, ar tiesiog orientuojasi į jaunesnę publiką, kuri faktų tiesiog nežino. Kita vertus, fake news dabar yra labai madingos.

Vis dėlto įdomu tame susitikime buvo kita: tiesiog akis badęs G. Nausėdos negebėjimas atsakyti net į labai paprastus klausimus, kurie būtų galėję klausytojams padėti suvokti, kas vis dėlto slypi už šiam „bankininkui“ ( tiksliau banko viešųjų ryšių vaikinui) tokių mielų nuolat kartojamų klišių.

Nausėdai kelis kartus pakartojus, kad „mano pažiūros yra visiškai vakarietiškos; vakarietiškos vertybės man labai brangios, nes jos gina žmogaus teises“, Seimo narys daktaras Egidijus Vareikis uždavė tokį, sakyčiau, elementarų klausimą: „O kokia konkrečiai yra ta jūsų vakarietiška perspektyva? Ar Europos kontekste palaikysite sisteminius ar nesisteminius kandidatus?“

Tai, ką išgirdome, vargu, ar galima laikyti atsakymu: „ Aš daug kalbėjau apie filosofinę prasme iš bendražmogiškos vertybinės pusės. Mes požiūrio negalime nuleisti iki politinės konjunktūros lygio.  Man Europa liks Europa nežiūrint, kas laimės.  Kaip tie rinkimai bepasibaigtų, aš  liksiu europietiškų pažiūrų.“

Nežinau, ar toks atsakymas tenkintų net tą paties G. Nausėdos šią savaitę įvardintą „Garsiąją Lietuvą“, kuri esą gali nusišnekėti, bet labai abejoju, jog ją įtikintų. Kita vertus, dažnokai dalyvaujant europiniuose renginiuose, kur aptariamos Europos politinės ateities vizijos, tokie pasisakymai būtų sutikti spengiančia tyla.

Analogiškai nelogiškas buvo ir atsakymas į BNS Vyr, redaktoriaus klausimą, „ar priimtumėte Dalai Lamą?“

Prieš tai daug kalbėjęs apie vakarietiškas vertybes, šį kartą G. Nausėda atsakė, kaip tipiškas real politic atstovas : „ Man Dalai Lama religinis lyderis, ir kaipo tokį gerbiu. Su juo gali susitikti mūsų religiniai lyderiai, bet prezidentas – dabar matau – jokiu būdu negali jo priimti“. Vertybes užklojo sunki naudos marška.. Neatitikinai tad ir Vladimiras Laučius, paklausęs apie tai, kas G. Nausėdai svarbiau – Višegradas ar Vokietija, ir išgirdęs, apie G. Nausėdos išskirtinę meilę Vokietijai, „kur labai ilgai gyvenau“, replikavo: „Putinas irgi daug laiko praleido Vokietijoje“. Visi juokėsi.

Paslėpti vertybių stygių, nuolat joms išpažįstant meilę, neįmanoma, ir G. Nausėdai jau artimiausiu metu tai teks patirti labai aiškiai.

Prisistatydamas Rytų Europos studijų centre G. Nausėda pataikaudamas dėkojo už „suteiktą galimybę lankytis intelekto kalvėje“. Ateityje jam norėtųsi priminti, kad intelekto kalvėje šiaip jau įprasta kalbėti ne šūkiais, o ilgesnėmis pastraipomis ir mokėti logiškai argumentuoti savo poziciją, demonstruojant platesnį konteksto išmanymą. Klausytojai girdi, net jeigu mandagiai nutyli.

Ilgiau stebint, idėjinis G. Nausėdos ir Arvydo Juozaičio panašumas vis labiau krenta į akis, net jeigu to vis dar nemato garsiosios Lietuvos virėjos ir Holivudo aktorės.

Arvydas Juozaitis šią savaitę aiškino, kad jis yra daugiausia keliaujantis kandidatas. Neįmanoma ginčytis. Tikrai susitikimų geografija plati, tad ir kandidato informacija panašėja į Lietuvos geografijos vadovėlį trečiokams, kurių laukia viktorina: „Pažink savo šalį!“

Kaip jau įprasta – eitynės, padėkos, parama tautinio susitarimo dalyviams.

Atskiro teksto reikalauja šūkis „Susigrąžinkime valstybę“, su kuriuo Europos Parlamento rinkimuose dalyvaus A. Juozaičio remiamas sąrašas, video „KAIP VEIKIA ŠEIMŲ ARDYMO POLITIKA. ARVYDAS JUOZAITIS“ bei „LABANORO KIRST NEGALIMA ! ARVYDAS JUOZAITIS“ (didžiosios tekste).

Man tikrai patiko, jog A. Juozaitis prisiminė aukas Naujoje Zelandijoje  ir pareiškė  užuojautą šalies vadovams. Prezidentinis gestas, visomis prasmėmis.

Užuojautą Naujajai Zelandijai pareiškė ir premjeras Saulius Skvernelis.  Tiesa, jo užuojautos ir sveikinimai „valdiški“, įprasti ir sunkiai koreliuoja su autentiška S. Skvernelio retorika.

Ar dažnai jūs taip sveikinate, kai kalbate iš širdies, o ne todėl, kad kažkas jus mokė rašyti sveikinimo atvirutes?

„Šiandien esame savo nuostabios šalies šeimininkai, Vakarų demokratinės bendruomenės ir didžiausio gynybinio Aljanso nariai. Esame darbštūs ir išradingi savo krašto verslo plėtotojai, originalūs kultūros kūrėjai, talentingi mokslininkai ir išradėjai. Kupini patriotiškumo ir ryžto didelėmis pastangomis nuveikėme išties daug. Klestinčios Lietuvos valstybės kūrimo darbai nebaigti…. „

Bent man norėtųsi šilto atviro asmeniško kalbėjimo, bet čia skonio reikalas.

Vis dėlto, kai paskelbi (trečiadienį), kad „[p]radedu rinkimų kampaniją, kuri lems, kokiu keliu Lietuva judės toliau. Dalyvauju rinkimuose, nes noriu užtikrinti pokyčius ne kažkada ateityje, o dabar. Ne deklaratyvius, o realius“, tai tikiesi, kad su tavimi kalbės atvirai ir savo žodžiais.

Vis dėlto, bene keisčiausia buvo puolimas, jog kalbėdamas apie Latviją, premjeras-kandidatas ją pavadino konkurente.

Cituoju: „Su latviais esame draugai, kaimynai, mus sieja labai glaudūs ryšiai, bendra istorija. Tačiau kartu mes esame ir konkurentai: kalbant apie energetikos klausimus, jūrų uostus, krovinius, transportą. Su Latvija iki šiol nesusitarta dėl jūrų sienos demarkacijos. Tai klausimai, kurie turi būti sprendžiami aukščiausiu lygmeniu, ginant Lietuvos interesus.“

Išvardinti realūs faktai, ir dėl to pykstanti Prezidentė, matyt, turėtų pažiūrėti į veidrodį. Siena gi tikrai ne demarkuota.

O va pagrindinis S. Skvernelio deklaruojamas užsienio politikos principas – „nuo personalinės prie nacionalinės užsienio politikos“ išties labai svarbus. Pernelyg ilgai mes net negalėjome suvokti, kaip gimsta ta ar kita užsienio iniciatyva. Ir netiesa, kad Lietuvos Konstitucija įtvirtina vienasmenį užsienio politikos formavimą. Joje dalyvauja ir Prezidentas, ir Seimas, ir Vyriausybė su Užseinio reikalų ministerija.

Jeigu cituota  S. Skverenelio mintis pasakoja apie platesnę demokratinę įtrauką, tai būtų puiku.

Liko Ingrida Šimonytė. Bet ne todėl, kad nesidomėjau, o todėl, kad turiu eiti ruoštis kelionei į Bukareštą, kur kitą antradienį-trečiadienį laukia tarpparlamentinę sesiją Bendrosios žemės ūkio politikos klausimais.

Taigi, parašysiu vėliau. J Apie Bukareštą taip pat.

 

Skaityti straipsnį

577

Lietuvoje vyrų nedarbas didesnis nei moterų: ekonomistai įžvelgia grėsmių

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

vasario 14, 2019

BNS nuotrauka.

2019-02-13 / 15:19 — Jonas DeveikisLRT.lt https://www.lrt.lt/naujienos/ekonomika/4/244592/lietuvoje-vyru-nedarbas-didesnis-nei-moteru-ekonomistai-izvelgia-gresmiu?no_header&fbclid=IwAR2VM4LIvrFactSTJb37rxJxmDzPtc7o06y2Qrnwq36vMBwuVtGtcIuqhM0

Lietuvoje 2018 metais nedarbo lygis sumažėjo iki 6,2 proc. o paskutinį praėjusių metu ketvirtį jis siekė 6,0 proc. Ekonomistai teigia, kad tokie įverčiai vis dar yra sveiki ekonomikai, tačiau ir toliau mažėjantis nedarbas gali sukelti papildomą spaudimą atlyginimų kėlimui bei infliacijos didėjimui. Pastebima ir dar viena tendencija – Lietuvoje darbo neturinčių vyrų skaičius santykinai išlieka aukštesnis nei moterų. Banko „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad tai kelia papildomų grėsmių.

Naujausi Statistikos departamento duomenys rodo, kad vyrų nedarbas 2018 metais Lietuvoje siekė 6,9 proc. Tuo metu moterų nedarbo lygis buvo 5,5 proc.

Nors pastaruoju metu vyrų nedarbo lygis Lietuvoje mažėja, Ž. Mauricas pastebi, kad pasaulyje yra tik dvi šalys, kuriose moterų užimtumas yra didesnis nei vyrų – tai Latvija ir Lietuva, nors moterys anksčiau išeina į pensiją bei pasiima motinystės atostogas.

Ekonomistas pastebi, kad dabar šis skirtumas jau nebėra toks didelis kaip 2010–2012 metais, tačiau vis dar kelia tam tikrų grėsmių.

„Vyrai yra labiau nukentėjusioje pusėje. Kalbant apie lyčių lygybę, tegu nesupyksta moterys, bet reikėtų didesnį dėmesį skirti vyrams. Nes vyrai ir žudosi dėl to labiau, girtuokliauja, yra linkę nusikalsti“, – pastebėjo Ž. Mauricas.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

658

Taupymo chaosas

#išgyvenkLietuvoje

vasario 12, 2019

„Epilė“ nuotrauka.

Vakar Seime surengiau organizacijos, kuri gina epilepsija sergančių žmonių interesus, susitikimą su valdžios institucijų žmonėmis.

Aiškinomės, ką daryti, kai Naujoji vaistų kompensavimo tvarka, priimta pernai, iš kai kurių epilepsija sergančių žmonių atėmė ir sveikesnio, taigi darbingo, gyvenimo viltį, ir/arba padidino jų asmenines išlaidas.

Diskutuojant išgirdau labai savotišką Valstybinės ligonių kasos Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjo Evaldo Stropaus pareiškimą.

Pasak jo, Pasaulinė sveikatos organizacija nuolat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje norėdami įsigyti vaistų, žmonės priversti tam skirti labai daug asmeninių lėšų.  Ir todėl, dėstė p. E. Stropus, buvo nutarta taip keisti kompensavimo tvarkas, kad tos priemokos iš asmeninių lėšų mažėtų. Ligonių kasos kažkodėl įsitikinusios, kad pakeitimai tikslą pasiekė. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

634

Kinijos grėsmės įvardinimas reikalauja imtis skubių veiksmų

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

vasario 5, 2019

Antradienį paskelbtas 2019 metų Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ galų gale pripažino tai, ką viešai kalbu jau daugiau kaip pusmetį: Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmių neišsemia geopolitinės Rusijos ambicijos.

Pasaulyje, kuris vis labiau struktūrizuojasi, iškilo naujos galios, ir jų tarpe būtina kalbėti apie Kinijos grėsmę.

Šiaip jau stebėtinai neambicingame vos per 60 puslapių tekste (su daugybe nuotraukų per visą puslapį ir įtraukų) Rusijos klausimas dominuoja. Tiesa, naujos informacijos labai nedaug, nors skiltys apie karinės grėsmės Kaliningrado srityje augimą ar tai, jog ši agresyvi kaimynė savo priešiškus veiksmus prieš Lietuva dabar linksta plėtoti už Lietuvos ribų, yra pakankamai svarios ir argumentuotos.

Nors dokumento įžangoje žadama, kad grėsmių rizikos bus įvertintos pagal jų tikimybę (nuo mažai tikėtina iki labai tikėtina) bei laiko perspektyvą (nuo artimiausio pusmečio iki ilgalaikės iki 10 metų) toliau tekste tokio vertinimo nematome. Ta irgi menkina dokumento vertę.

Žvalgybos institucijos Kinijos Liaudies respublikos klausimą kol kas vertina ganėtinai bendrai, tačiau pats faktas, kad šios valstybės grėsmė Lietuvai pripažinta viešai yra tikrai labai svarbus.

Tiesiogiai Kinijai skirtas skyrelis, simptomiškai pavadintas „Plečiasi Kinijos žvalgybos interesų Lietuvoje laukas“, informuoja, kad „Lietuvoje veikia dvi Kinijos žvalgybos tarnybos – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas“ (psl. 32). Nestebina, kad Kinijos žvalgyba veikia po diplomatine priedanga, tradiciškai išnaudoja Kinijos vyriausybės finansuojamus Konfucijaus institutus, Kinijos įmones bei naujienų agentūras.

Nuostabos nekelia ir tai, kad Kinija, kaip nurodo dokumentas, veikia per politiškai aklus asmenis, kurie mainais į nemokamas keliones ir dovanėles noriai palaiko Kinijos poziciją Tibeto, Taivano klausimu, naiviai (kartais ant kvailybės ribos) žavisi galima Kinijos investicijų ekonomine nauda, net nesusimąstydami apie politinius (ir ekonominius) tokių investicijų pavojus.

Įvairūs verslo subjektai, tikėdamiesi keleto milijonų eurų naudos, net atvirai tyčiojasi iš tų, kurie primena, jog stabilios ir abipusiai naudingos investicijos galimos tik su demokratinėmis valstybėmis, o bendradarbiavimas su šalimi, kuri įvardinama, kaip pagrindinis Lietuvos strateginio partnerio JAV priešas, viešai pamina elementarias žmogaus teises, plečia konclagerių tinklą, atvirai seka savo valstybės piliečius, anksčiau ar vėliau taps katastrofa ir Lietuvai.

Dokumente minima, kad „pasaulinėje kibernetinėje erdvėje didelį susirūpinimą keliantis Kinijos industrinis šnipinėjimas“ (35 psl.) Lietuvoje kol kas nėra labai aktyvus. Leisiu sau abejoti, ir manau, kad platesnė analizė mano įžvalgas patvirtins.

Kad ir kol kas silpni, tačiau pirmieji žingsniai oficialiai pripažįstant Kinijos grėsmę Lietuvos valstybei, žengti ir dabar Seime būtina imtis tolesnių veiksmų.

Pirma, Lietuvos Seimas privalo įvertinti kintančią mūsų strateginių partnerių – ES ir JAV – poziciją Taivano atžvilgiu, nes dar 1979 metais susiformavusi „Vienos Kinijos“ koncepcija, kur Taivanui de facto nepriklausomai valstybei tenka Kinijos Liaudies Respublikos provincijos vaidmuo, pastaruoju metu braška per visas siūles. Tai įrodo ir pernai vasario pabaigoje JAV Kongreso ir Senato vieningai priimtas „Taivano kelionių aktą“ (Taiwan Travel Act), kuris atvėrė pastaruoju metu labai aktyviai realizuojamą JAV ir Taivano aukšto lygio politinių kontaktų etapą.

Tiek ES, tiek JAV eilėje dokumentų taip pat skatina Taivano Prekybinių atstovybių, kurios matomos kaip puikus dvišalių ekonominių santykių instrumentas, plėtrą. Paremdama JAV ir ES poziciją, Lietuva turi pakviesti Taivaną atidaryti savo prekybinę atstovybę Vilniuje, o taip pat skatinti tolesnius mokslinius ir aukštų technologijų pramoninkus mainus su Taivanu.

Atsižvelgiant JAV nacionalinio saugumo koncepcijoje nurodomą Kinijos karinę grėsmę bei EP 2018 metų rugsėjo mėnesio Rezoliuciją privalu daug griežčiau pasisakyti prieš Kinijos Liaudies Respublikos karines provokacijas Taivano atžvilgiu, kurios kelia grėsmę Taivano sąsiaurio taikai ir stabilumui. Lietuva turi aiškiai remti poziciją, jog visi šiame sąsiauryje kylantys ginčai privalo būti sprendžiami taikiai ir remiantis tarptautine teise.

Antra, Seime privalu iš nacionalinio saugumo perspektyvos įvertinti finansų ministro Viliaus Šapokos sprendimus, kai jis be jokio politinio aptarimo, pamindamas parlamentinę Lietuvos konstitucijos dvasią ir raidę, vienašališkai Lietuvos vardu leidžia sau skelbti Lietuvą Kinijos finansinių investicijų vartais į Europos Sąjungą tuo metu, kai ta pati Europos Sąjunga akivaizdžiai suvokia tokių žingsnių grėsmę (2018 metų rugsėjo 12 dienos rezoliucija).

Trečia, būtina dar kartą kreiptis į užsienio reikalų ministeriją ir ministrą Liną Linkevičių, kad jis vykdytų mažiausiai du kartus oficialiai duotą pažadą Kinijos klausimą rimtai analizuoti Seime.

Ketvirta, turi būti įvertintas Konfucijaus instituto vaidmuo, ir tai, kad demokratinėje Lietuvoje nacionalinio universiteto rėmuose laisvai veikia institucija, kurią finansuoja Kinijos komunistų partijos ideologinis padalinys. Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas, kuris tuo pat metu dirba ir Konfucijaus instituto prie VU Tarybos pirmininku, turėtų argumentuotai pagrįsti tokio padalinio būtinybę, juolab, jog šie institutai dėl jų keliamos grėsmes uždaromi tiek JAV, tiek kitose valstybėse.

Penkta, įvertinus kintančią geopolitinę pasaulio situaciją, Lietuvos nacionalinius interesus, privalu kiek galima greičiau priimti Lietuvos Respublikos Seimo Rezoliuciją dėl Lietuvos ir Kinijos santykių.

Lietuvos užsienio politika Pietryčių Azijoje, kurios turinį dabar išsemia tik aklas pataikavimas Kinijos Liaudies Respublikai, tikintis ekonominių dividendų bent kokia kaina, yra pavojingas Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir tai privalo būti suvokta bei stabdoma.

Skaityti straipsnį

2934

Kodėl palikau prezidentines lenktynes?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

vasario 2, 2019

Kodėl palikau prezidentines lenktynes?

Pirma, yra formalios, iš esmės antrinės priežastys – parašai, pinigai, reitingai, palaikytojai, etc. etc. etc. Priešingai, nei įprasta kalti į mažai išsilavinusios abejingosios daugumos galvas, tai tik išvestiniai dalykai.

Antra. Svarbesnė ir tikrai gilesnė mano pasitraukimo priežastis – debatų logika ir jų vedėjų abuojas cinizmas. Man tikrai buvo gėda ir už kėdėje išsidrėbusį ir absoliučių niekų Utenoje klausinėjantį Aidą Puklevičių, ir už nuobodžiaujantį Paulių Gritėną Vytauto didžiojo universitete, uždavinėjanti kažkokius smulkius, jam pačiam akivaizdžiai neįdomius klausimus. Abu tuos žmones gerbiau. Gaila, bet … tiesa man brangesnė už saldų padlaižiavimą, juolab laikas baigiasi. Istorijos laikas, turiu galvoje.

Tikrai geriau atrodė Rasa Tapinienė KTU salėje, bet klausimų lygis (juos, kaip suprantu, rengė KTU akademinė bendruomenė ir jos lyderis Ainius Lašas) domėjosi tik patiems svarbiais aukštojo mokslo klausimais, tarsi visiškai pamiršę prigimtinę akademiko prievolę būti aukščiau minios ir asmeninio savanaudiškumo. Man iš esmės tapo visiškai aišku, jog jokių rimtų debatų tikrai nesulauksime, kai sužinojau, jog jų vedimas vėl pavestas jakailaičiams ir pumprickaitėms. Nepykit, bet tai tereiškia, jog debatų nebus, o išdrįsęs pasakyti, ką manai esant svarbiu dalyku, būsi tamsuolio „žurnalisto“ auklėjamas. Aš tokio auklėjimo jau mačiau anais sovietiniais laikais prie ruso, tai nenoriu valstybės gėdos dauginti.

Tačiau svarbiausia kita. Taigi, trečia.

Prezidentines kovas palieku todėl, kad, deja, man nepavyko inspiruoti jokių rimtų debatų, net patiekus rinkimų programą.

Akivaizdu, jog Lietuvos intelektualai, jei tokių liko, tyli (bijo????), ir komentarai nusirita iki krupavičių, baršauskų, etc. lygio pigaus plagiato vienas iš kito kelių lėkštų šūkių, kurių jie net nebando kažkaip pagrįsti, juolab analizuoti pasauliniame kontekste.

Na ne valytoją, ne sodžiaus pirmininką ir net ne miesto merą ruošiasi rinkti Lietuva. Dabartinis prezidentas ateina valdyti šalį tuo metu, kai pasaulis iš esmės kasdien vis labiau artėja prie globalių tektoninių politinių lūžių:

  • JAV pasitraukia „į namus“ (America first);
  • JAV santykiai su ES formuojami per naudos (visų pirma, ekonominės) prizmę ir įtampa tarp šių centrų toliau augs, patinka tai mums ar ne, ir, nebeapgaudinėkime savęs, tą įtampą kelia tikrai ne vien Rusija;
  • dviejų plotmių geopolitinę erdvę keičia mažiausiai keturių geopolitinių centrų struktūra: vietoje branduoline galia paremtos pusiausvyros tarp JAV ir SSSR bei liberalios demokratijos priešpriešos likusiam pasauliui ateina JAV, ES su daug išcentrinių jėgų, Kinija, Rusija. Paveikslą dar labiau skaido atskiri besiformuojantys ir kol kas labai neapibrėžti galios centriukai (Šiaurės Korėja, Iranas, Irakas, Turkija(?), Šiaurės Afrika, etc.);
  • protekcionizmo stiprėjimas keičia vadinamąją laisvąją prekybą (Vašingtono konsensusą) ir grįžta merkantilizmo laikai;
  • liberalioji demokratija, kurioje teisės viršenybė atrodė neatsiejamai sulieta su demokratija, yra keičiama į demokratiją be teisės viršenybės, ir ateina dešiniojo populizmo laikai.

Gyvename laikais, kai istorija tik prasideda ir į politiką grįžta politika. Elitinius technokratus (lietuviškai jie vadinasi „specialistais“) keičia politikai. Prezidentas ateina vesti Lietuvos per audringą pasaulio jūrą, kurioje kasdien keičiasi ir bangų lygis, ir srovių kryptis, ir veikimo logika.

Jeigu turėtume žurnalistų, jie jau vakar būtų visų pretendentų klausę, o ką reiškia Lietuvai JAV pasitraukimas iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties. Klausimo negirdėjau.

Prezidento rinkimai prasidės, kai imsime kalbėti apie ateitį iš ateities perspektyvos. O mes įsikalinę praeityje ir primityvių neįvykdomų pažadų žarstyme.

Net mano mylima Ingrida tada, kai jau seniai privalo kalbėti savo tautai apie rimtus dalykus, vis dar žada pradėti tartis ir susitarti. Tai kad ne laikas kalbėti apie tai, kokias daržoves būsimam baliui auginsime, kai svečiai prie stalo sėda.

Dabartinė prezidentinės kovos taktika neturi jokio gilesnio turinio, nes kandidatai neformuluoja jokių savo strateginių tikslų, išskyrus ganėtinai lėkštą siekį įsitaisyti Daukanto aikštės rūmuose. Klausimas, kuris čia įdomiausias, yra klausimas, o ko ten eiti?

Atsiribojant nuo viešojoje erdvėje vykstančios prezidentinės kampanijos „analizės“, kuri iš esmės paremta primityvias viešųjų ryšių triukais, pirma reikėtų apibrėžti prielaidas, kurios formuotų esamą rinkimų kontekstą bei tai, kaip kandidatas vertina esamą geopolitinę situaciją.

O dabar, kokias matau tikras problemas, su kuriomis neišvengiamai susidurs būsimas Lietuvos vadovas. Kai eisite prie rinkimų urnų, pagalvokite, ar tikite, kad tas žmogus sugebės išlaviruoti tarp daugybės rifų.

Prikabinu tezes apie tai, kokie klausimai ano galva šiuo metu svarbiausi Lietuvai ir kokius klausimus dabar turi klausti bent minimaliais išsilavinęs ir savo valstybę mylintis žurnalistas, debatų vedėjas.

  1. Lietuvos Prezidento galios priklauso ir nuo Konstitucijos, ir nuo konkretaus asmens gebėjimo jas sukaupti savo rankose.

Taigi, klausimas kandidatui, kokio valdymo stiliaus – demokratinio ar autoritarinio – ir kodėl laikysitės?

  1. Klausantis šiuo metu vykstančių vadinamųjų debatų akivaizdu, kad daroma klaidinga prielaida, kad, cituojant Francis Fukuyama, „istorija jau pasibaigė“. Tiek klausimai, tiek atsakymai sukasi apie tai, kaip keliausime į šviesų rytojų ir tai tereiškia, jog mes pernelyg optimistiškai ir labai naiviai vertiname pasaulio padėtį. Pretendentai į Lietuvos valstybės vadovus turi aiškiai formuluoti iššūkius, su kuriais jie ketina susidurti per savo prezidentavimą. Taigi, įdomūs ne atsakymai apie tai, kaip kokiame nors Utenos rajone stimuliuoti jaunimo norą verslauti (konkretus pavyzdys iš konkrečių prezidentinių (?) „debatų“), o kokį pasaulį pretendentas mato 2024 ar net 2029 metais ir kaip tame naujame pasaulyje ketina išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę bei jos Konstitucinius principus.

Taigi, klausimas kandidatui, kokias rimčiausias grėsmes jau artimiausiu metu teks įveikti Lietuvai santykiuose su kitomis pasaulio valstybėmis? Kap galima plačiau ir nuosekliau, su visomis povandeninėmis srovėmis.

  1. Dabartiniame pasaulyje tarptautinėmis sutartimis kontroliuojama pasaulio tvarka, kurią iki šiol „prižiūrėjo“ JAV, dekonstruojama ir pereinama prie dvišaliais mainais grįstos tarptautinės politikos ir tai jau per artimiausią dešimtmetį iš esmės pakeis pasaulio geopolitinį vaizdą.

Taigi, klausimas kandidatui, kur ir kokios povandeninės srovės čia laukia Lietuvos ir kaip reikėtų elgtis?

  1. Lietuvos socialinis ekonominis modelis, pagrįstas žema pridėtine verte ir išskirtine pajamų ir turto nelygybe, „nebepatemps“ dar poros dešimtmečių ir jis atvirai graso valstybės nepriklausomybei.

Kita vertus, dabartinis Lietuvos socialinis ekonominis modelis tiek priklauso nuo senųjų technologijų, kad dar dešimtmečio neišlaikys ir visų pirma tarptautiniame lygmenyje : tarkime, proteguodama savo vežėjus Lietuva nenori matyti Prancūzijos vežėjų, kurie irgi balsuoja. Tik labai naivus žmogus gali manyti, kad Prancūzija ir Vokietija savo rinkimų programose įsirašys „Linavos“ savininkams naudingus dalykus, o mąstant iki galimos tokio vienos, tegul ir įtakingos, Lietuvos interesų grupės pageidavimų aptarnavimo atomazgos – mus gali tiesiog paprašyti palikti Sąjungą.

Taigi, klausimas kandidatui, kaip ketinate realizuoti savo Konstitucines galias bandydamas eliminuoti arba sušvelninti valstybės išlikimui grėsmingus gilesnius struktūrinius lūžius (

  1. Pretendentas turi aiškiai formuluoti už kokius principus jis kausis iki galo, nes būtent vertybinių visuomenės nuostatų pokytis galiausia gali grasinti ir Lietuvos nepriklausomybei. Tarkime, jeigu Lietuva pasuka Vyšegrado kryptimi, ji nori nenori tampa Lenkijos vasalu (savotišku jaunesniuoju broliu) ir tai labai tikėtina galutinai suskaldo Baltijos valstybių, tegul ir tariamą, vienybę, nes Estija pasuks Skandinavijos link.

Taigi, klausimas kandidatui, kaip vertinate teisės viršenybės principą ir valdžių balansą? Koks Prezidento veikimo stilius šiuo metu būtų naudingiausias valstybės suverenumo išsaugojimui? Kodėl?

Skaityti straipsnį

1255

Maldeikienė bedė pirštu į silpniausią pensijų kaupimo vietą: kainos didės, o išmoka nesikeis

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

sausio 29, 2019

© DELFI / Domantas Pipas

Jeigu į senatvę išėjus „Sodros“ gaunama pensija bus indeksuojama ir didės priklausomai nuo gerėjančios ekonominės aplinkos, tai II pakopos pensijų fonde sukaupta suma bus išmokama vienodomis išmokomis iki pat mirties, nepaisant to, kad atlyginimai ir kainos augs. „Sodra“ aiškina, kad iš tiesų pagal dabartinę tvarką išmoka yra fiksuota, tačiau pačioje pradžioje gyventojai gauna didesnę sumą nei turėtų. Tuo tarpu ekonomistai kritikuoja sistemą dėl bandymų nuspėti ateitį 20-30 metų į priekį.

Kai II pakopos pensijų fonde lėšas kaupiantis asmuo sulaukia senatvės pensijos amžiaus ir būna sukaupęs daugiau nei 10 tūkst. eurų, jis turi įsigyti pensijų anuitetą – teisę gauti nuolatines išmokas iki mirties už vienkartinę įmoką anuiteto teikėjui. Nuo 2020 metų anuiteto teikėja taps „Sodra“.

Duodama interviu DELFI Seimo narė Aušra Maldeikienė kalbėdama apie pensijos kaupimą atkreipė dėmesį, kad žmonės galbūt ne iki galo supranta, kas yra anuitetas. O tai, kaip ji paaiškina, yra vienoda išmoka iki gyvenimo galo. Vadinasi, kokia išmokos suma bus nustatyta, tokią ir gausi, nepaisant to, ar kainos su metais didės.

„Aš kaupiu, bet aš dabar grįšiu į „Sodrą“. Mano atlyginimas visą gyvenimą buvo nemažas, bet nėra toks stulbinantis. Aš kaupiu nuo pirmos dienos, ir per tuos metus sukaupiau arti 10 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad dabar jie virs anuitetu. Ar žmonės iki galo suvokia, kas yra anuitetas? Tai yra išmoka – vienoda iki gyvenimo galo. Mano šeimos moterys gyvena ilgai, paprastai iki 90 su trupučiuku metų. Tai man 30 m. reikės gyventi iš anuiteto.. Jeigu jis dabar yra 50 eurų, tai ir po 30 m. bus tiek pat. Šitą momentą žmonėms būtų labai svarbu suvokti.

Turiu tokį jausmą, kad daugelis tai ne iki galo priėmė, kad „Sodros“ pensija kyla kartu su ekonomikos augimu (…), o anuitetas jis yra toks pats. (…) Kaip jūs, pavyzdžiui, paskolą pasiimtumėte anuitetu – visus 40 m. mokate vienodą sumą. Ji neturi infliacinės dimensijos, ji nesikeis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį