MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

1451

Rizikos fondas pagilins atskirtį pieno sektoriuje

#išgyvenkLietuvoje

birželio 19, 2018

Lietuvos Respublikos Seimo nuotrauka. 

 

Antradienį spaudos konferencijoje Seimo narė Aušra Maldeikienė tvirtino, kad Žemės ūkio ministerijos aktyviai proteguojama pieno sektoriaus pertvarkos iki 2030 metų strategija toliau priešina smulkius ir stambius ūkius, mažiesiems permesdama  jiems sunkiai pakeliamą naštą  už kurią mainais jie gauna neproporcingai menką atlygį.

Pasak jos, ypač skaidriai ši tendencija matoma svarstomame Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 str. pakeitimo projekte, kur apibrėžiamos rizikos valdymo priemonės žemės ūkyje.

Pagal Žemės ūkio ministerijos siūlomus pakeitimus, kad visi ūkininkai į fondą mokėtų vienodą įmoką nuo pieno litro, akivaizdu, kad kuriant rizikos valdymo fondą smulkiems ūkiams užmetama nepakeliama našta, o išmokos bus prieinamos iš esmės tik stambiems gamintojams. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

9031

A. Maldeikienė: iš D. Grybauskaitės šito nesitikėjau

#išgyvenkLietuvoje

gegužės 25, 2018

Interviu pirmiausiai buvo publikuotas portale lrt.lt, jo autorius – Vladimiras Laučius.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniai pranešimai – lėkšti, o viešai skelbtas jos galimas susirašinėjimas „tulpių” adresu rodo, kad ji – žmogus, nesuformuluojantis valstybės vadovo vertos minties. Taip portalui LRT.lt sako Seimo narė Aušra Maldeikienė.

„Vidutinės grandies lygio moterėlė nešioja pletkus apie kitus žmones: tam pasakyk, anam perduok. (…)Šito nesitikėjau iš D. Grybauskaitės, buvau šokiruota. Nesu jos didelė gerbėja, jos metiniai pranešimai – gan lėkšti, bet iki tokio lygio… Sunkiai įsivaizdavau. O tai, kad dabar kalbama, jog tų pažymų skleidimas – jos inspiruotas… Tai Watergate`o skandalas: „Daukantgeitas”, – nevyniodama žodžių į vatą svarsto parlamentarė.

Jos teigimu, viešojoje erdvėje, o ypač Seime ir prezidentūroje nebegvildenami politikos ir moralės klausimai: juos išstūmė pletkai ir pažymos. Tai esą liudija valstybės intelektualinį žlugimą.

„Tai ne valstybė, o susibūrimas žmonių, kurių tikslas – iš bendro katilo išgriebti sau daugiau. (…) Jei pameti politikos kaip moralės dilemų sprendimų lauką, tai neišvengiamai įsiveli į pletkus. (…) Labai baisu, kai pažymomis tvarkoma valstybė. Tai – jos žlugimo požymis”, – tvirtina A. Maldeikienė.

Seimo narė piktinasi ir ta dalimi visuomenės, kuri nesusimąsto apie politiką, teisingumą, moralę, ir tais politikais, kurie neleidžia šios visuomenės dalies vadinti nemaloniais vardais.

„[Seime] net pripažino, kad Maldeikienė neturi teisės rinkėjų vadinti avinais. O kodėl? Gal pagal Ritos Tamašunienės smegenis negaliu taip vadinti? Vadinau ir vadinsiu. Jei avinas, tai sakau – „avinas”. Tai žmogus, kuris nesidomi tuo, kas vyksta”, – rėžia parlamentarė.

– Priklausote Mišriai Seimo narių grupei. Kas jums trukdo pasirinkti partiją ar frakciją, su kuria būtų pakeliui? Kodėl renkatės politinio vienišiaus kelią? Juk galimybės ir įtaka priimant politinius sprendimus gerokai didėja, jei priklausote frakcijai?

– Jei matyčiau partiją, kuri adekvačiai analizuoja Lietuvos problemas ar bent sugeba girdėti tai, ką mums jau nebe kalba, o rėkia tarptautinės organizacijos – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisija, ir net Tarptautinis valiutos fondas, kurio niekaip neapkaltinsi socialiniai jautria politika, – tiesiog neičiau į politiką apskritai: mokyčiau vaikus ir skaityčiau paskaitas studentams.

Niekada neslėpiau savo mėgstamiausio darbo – mokyti ir dėstyti. Su malonumu ir tikrai nuoširdžiai jį dirbau, rašiau ir verčiau knygas ir vadovėlius, jau trisdešimt metų aktyviai dalinausi savo žiniomis su visuomene. Vis dėlto para turi tik 24 val., ir kai šalia tiesioginio darbo vien tam, kad galėtum adekvačiai mokyti, privalai dar užsidirbti reikalingoms knygoms, kai norint prasmingai – su knygomis ir koncertais – gyventi, tenka dirbi keturiose penkiose vietose, užsiimti nepabaigiama papildoma individualia veikla, – kantrybė išsenka.

Tad vieną 2014 metų pabaigos dieną ir pasakiau: neleidžiate mokyti, teks mane iškęsti aktyvioje politikoje. Ir daugeliui tai tikrai nebus malonu! Tad nuo 2015 metų, kiek sugebu, aiškiai ir tiesiai artikuliuoju matomas sistemines problemas, atskirų aukšto lygio politikų interesus, mąstymo formas.

– Ir jums nereikalinga jokios partijos parama siekiant numatytų tikslų? Juk ten – pinigai, struktūra?

– Ką man duotų kokia nors partija? Įtaką? Postą? Man posto nereikia, man reikia gerokai daugiau: aš svajoju gyventi Lietuvoje, kur sąžiningai dirbančiai, o dabar persidirbančiai tautos vidurinei klasei nespjaunama į veidą, užmetant ant jos nepakeliamus įpareigojimus ir mainais neduodant nieko, išskyrus kalbas apie nuolat augančią vidaus ir išorės grėsmę bei kada nors neapibrėžtoje ateityje pagerėsiantį gyvenimą.

Be jokios partijos paramos, pinigų, vien dėl savo atsidavimo, mokymosi ir žinių jau daug metų esu tarp populiariausių Lietuvos politikų. Tad mano įtaka ir didesnė, ir trunka gerokai ilgiau nei kai kurių seniai mirusių ar savo intrigose paskendusių, tegul ir pinigais aptekusių, partijų.

Didžiausios Lietuvos bėdos, kurias suformulavau savo „Melo ekonomikoje“ ir kurias dabar jau patvirtina ir tarptautinių organizacijų tyrimai, yra išsunkianti (neįtrauki, not inclusive) ekonominė ir politinė sistema.

Išsunkianti mokesčių sistema, nesubalansuotos viešojo sektoriaus darbuotojų pajamos, geresnės švietimo ir sveikatos apsaugos galimybės turtingiesiems, netolygi valstybės plėtra kuria šalies ateitį pakertančią pajamų nelygybę, jau virtusią galimybių nelygybe.

Situacija blogėja ir dėl pastaruoju metu vis labiau stiprėjančio fundamentalizmo, kai įtikima ir įtikinėjama, kad draudimais bei panieka laisvei ir kultūrai galima suvaldyti visuomenę.

Nė viena partija aiškiai neįvardina šių grėsmių, tad manau, jog šiuo metu nė viena jų neturi nei pakankamo intelektualinio stuburo, nei tikros meilės realius gyvenimus gyvenantiems Lietuvos žmonėms.

Neatsitikinai partijų veikla skendi nepabaigiamuose skandaliukuose bei vaikiškame santykių aiškinimesi. Kada paskutinį kartą girdėjote rimtas intelektualias diskusijas apie politiką ir šalies ateitį, kur susikerta skirtingos vizijos? Aš – apie 1992 metus.

Kita vertus, visais laikais lemia vieno žmogaus, kuris prisiima atsakomybę, balsas ir valia. Pradžioje būna žodis, o ar jį kada ir kas nors išgirsta, sprendžia Dievas.

– Minėjote augančią pajamų ir galimybių nelygybę. Jei partijos šios problemos neišsprendžia, tai kaip ketinate išspręsti jūs, būdama viena? Kaip apskritai ją spręsti?

– Be abejo, nesu tas žmogus, kuris gali panaikinti nelygybę. Tačiau, prieš sprendžiant problemą, turėtų vykti diskusijos. Aš sąžiningai 30 metų tas diskusijas inspiruoju. Seime tai daryti man dar lengviau. Pirmas politiko darbas – skatinti suvokimą ir mąstymą apie problemą.

Politika ir demokratija įdomios ir svarbios tuo, kad demokratinis veikimas gali būti priešingas tautos, kuri demokratijos vardu tiesiog pavergiama, tikslams ir norams. Mes tai ir matome.

– Bet juk apie pajamų ir galimybių nelygybę, socialinę atskirti daug kalba ir partijos per rinkimus, ir prezidentai. Antai Valdas Adamkus per savo antrąją kadenciją šiai problemai žadėjo skirti ypač daug dėmesio.

– Ir sukūrė komisiją, į kurią pakvietė keletą protingų žmonių iš Vakarų. Tie žmonės pavartė akis ir nieko nedarė. Mūsų šalyje labai įprasta, kad politikai ateina kalbėdami dalykus, kuriuos nori girdėti žmonės, bet, kai duoti pažadai naikinami, žmonės procese visiškai nebedalyvauja. Antai naujoji mokesčių reformą dar labiau gilina atskirtį ir neteisingumą.

– Kodėl?

– Išlieka bene 42 mokesčių lengvatos. Išlieka tas principas, kad apmokestinama veiklos rūšis, o ne pajamos. Tarkime, 1 tūkst. eurų gaunanti kirpėja apmokestinama perpus mažiau, nei tiek pat uždirbanti gydytoja. Kodėl? Saulius Skvernelis aiškina, kad čia viskas – teisėta. Tada kyla klausimas – kodėl teisėta? Ir čia prasideda moralės sprendinių klausimas, taigi – politika.

– Jūs pasisakote prieš individualią veiklą?

– Individuali veikla – normalus verslas. Tačiau tai nereiškia, kad ja užsiimantis žmogus turi teisę neatsilyginti tiems, kurių darbu naudojasi – gydytojams, mokytojams ir panašiai.

Dabar individualia veikla užsiimančiam žmogui leidžiama nepateikiant tai pagrindžiančių dokumentų į sąnaudas nurašyti 30 proc. savo įplaukų, ir po to mokesčius mokėti ne nuo pajamų, o tik nuo jų pusės. Taip jie gauna dvigubą lengvatą. Ir – tai blogiau – teisę neatsilyginti už paslaugas viešojo sektoriaus darbuotojams. Kodėl? Ir kodėl apie tai nekalbama? Taip ir auga atskirtis.

Apie 13 tūkst. žmonių Lietuvoje (apie 1 proc. turtingiausiųjų) gauna apie ketvirtį visų pajamų, bet į biudžetą įneša tik apie 11 proc. Amerikoje 1 proc. žmonių gauna, kaip ir Lietuvoje, apie 24 proc. pajamų, bet į JAV nacionalinį biudžetą įneša 39 proc. Šis reiškinys irgi vertas diskusijų.

– Čia ir šešėlinės ekonomikos problema?

– Nėra čia jokio šešėlio. Beje, tie, kurie dirba šešėlyje, gali gauti ir mokestines lengvatas, o negalintys dirbti šešėlyje (pavyzdžiui, mokytojai) moka 43 proc. nuo pajamų. Kodėl?

Politiko darbas nėra išspręsti problemas. Pirmas politiko darbas – analizuoti moralės dalykus. Kol nekalbame apie moralę, tol nekalbame apie politiką.

Kas yra ideologija? Tai – moralinių vertybių iškėlimas. Kai matysiu Lietuvoje nors vieną partiją, kuri kalba apie moralę ir tai, kas, jos požiūriu, yra teisinga, tada bus galima pradėti kalbėti apie politines partijas. O kol kas tai – žmonių grupės, ateinančios spręsti savų problemų, kartais turinčių bendrojo gėrio elementų, kartais – ne.

– Iš tiesų politikų kalbose ir programose labai mažai dėmesio skiriama pamatiniam politikos klausimui – „kas yra teisinga?” Kodėl?

– Apie tai tiesiog nekalbama. Štai jūs manęs paklausėte labai absurdiško dalyko – ką aš ketinu veikti būdama viena. O ką aš veikčiau būdama kurioje nors partijoje? Lygiai tą patį – kalbėčiau. Mano kaip politikės darbas yra kalbėti.

Kai kuriuos žmones – sakykime, plebsą, – klausimas „ką tu darysi” verčia manyti, kad išspręsi jų problemą. Ironizuodama atsakau: jūsų laiptinės neišplausiu. Mano kaip politikės darbas yra kelti moralės klausimus ir spręsti su tuo susijusias problemas. O jūsų kaip žurnalisto klausimas turėtų skambėti taip: kaip aš suprantu, kas yra teisinga?

Manau, yra žiauriai neteisinga, kai Rūta Vainienė pradeda aiškinti, jog kirpėjos darbas turi būti apmokestinamas gerokai mažiau, nes jai reikia nusipirkti darbui kėdę, nei universiteto dėstytojos, kuriai – ji ironizavo dėl manęs – kėdės pirkti nereikia. Bet dar prieš 10 metų dėstytojai neturėjo nei kabineto, nei kėdės ir net darbui būtino kompiuterio. Juos visus reikėjo pirkti iš savo labai kuklios algos.

Ir niekas nereaguoja į tuos populistinius absurdus. Štai, pavyzdžiui, populistinis 2015 metų šūkis, kurį suformulavo partija, Lietuvoje kažkodėl prisiskiriama prie sisteminių (liberalai): „Mes kiekvienam iš jūsų pakelsime algą tiek, kiek per metus išleidžiate pietums”. Ir neatsirado nė vieno žurnalisto, kuris iš to tyčiotųsi. O juk tai – kliedesys.

Mano darbas – rodyti tokius dalykus ir bandyti žmonėms atverti akis. Nes tik atvėrus akis galima pradėti kalbėti apie politiką. Šiuo atžvilgiu sėdime visi, užmerkę akutes, politinėje gimdoje, dar negimę.

Kodėl aš su jumis kalbuosi? Nes rašote tekstus, kuriuose kalbama apie politiką. Jūs kalbate apie politiką, Alvydas Jokubaitis kalba. Bet Seime aš tokio pokalbio nesu girdėjusi. Čia net pripažino, kad Maldeikienė neturi teisės rinkėjų vadinti avinais. O kodėl? Gal pagal Ritos Tamašunienės smegenis negaliu taip vadinti?

Vadinau ir vadinsiu. Jei avinas, tai sakau – „avinas”. Tai žmogus, kuris nesidomi tuo, kas vyksta.

– Tai kas vis dėlto teisinga? Sakėte, kad turėčiau šito paklausti.

– Aš remiuosi krikščioniška nuostata, kuri kartojasi ir Senajame, ir Naujajame Testamente: gali imti pelną tik po to, kai atsilyginai savo vynuogyno darbininkams. Jei naudojiesi viešosiomis paslaugomis, tai turi atsilyginti savo vaikų mokytojams ir gydytojams. Ir tik po to skaičiuoti savo pelną.

Mums nuolat brukama į galvas, kad viešasis sektorius vertės nekuria ir todėl turi būti finasuojamas liekamuoju principu. Todėl bet kuri kirpėja tampa svarbesnė už bet kurį mokytoją. Nes ji kerpa galvą, ir žmogus gali pamatyti rezultatus, o kai dirbi su smegenimis, tai nematyti, kad ką nors dirbi.

Tai ar čia – valstybė? Tai ne valstybė, o susibūrimas žmonių, kurių tikslas – iš bendro katilo išgriebti sau daugiau.

– Tai Lietuva šiuo atžvilgiu – žlugusios valstybės (failed state) pavyzdys?

– Intelektualine prasme – taip.

– Sakėte, kad intelektualios diskusijos apie politiką baigėsi apie 1992 metus. Kas vėliau įvyko? Kodėl?

– Nugalėjo pseudovalstietiška (tarpukario prasme) laikysena: „svarbu, kad mano laukas suartas”. O ar smegenys sutvarkytos – nesvarbu. Negerbiame išsilavinimo ir mokslo. Atrodo, kad kalbėjimas, mokymas – nebūtina erdvė.

Antai visuomenė masiškai džiaugiasi girdėdama, kad vaikui mokykloje turi būti įdomu ir jis turi ten linksmai leisti laiką. Mokslas nėra linksmybė: kartais reikia tiesiog sunkiai dirbti.

Atlikime apklausą: ar vaikas mokykloje turi sunkiai dirbti, ar – gražiai leisti laiką? Turbūt 80 proc. atsakys, kad mokykla yra ta vieta, kur vaikas turi būti pasaugotas, o paskui jam ten turi būti įdomu. O juk tai, kas vaikui įdomu, gali būti labai lėkšta ir primityvu. Ką tai turi bendra su švietimu? Ar mes tam skiriame biudžeto pinigus, kad mokykloje vaikas linksmai leistų laiką?

– Grįžkime prie didžiosios politikos. Iš to, ką sakėte interviu pradžioje, gali susidaryti įspūdis, kad jums apskritai nepatinka partinis atstovavimo principas.

– Nustebsite, tačiau esu kartą vienai dienai įstojusi į liberalų demokratų partiją, kurios seniai nebėra. Tada viešai deklaravau, jog toks mano politinis judesys nulemtas iš vaikystės atsinešto geležinio principo, kad gulinčio mušti negalima.

Prasidėjus R. Pakso istorijai, puikiai supratau, koks mechanizmas veikia, kas jo užsakovai, todėl šiuo savo žingsniu išreiškiau poziciją dėl vadinamųjų valstybininkų daug anksčiau, nei tapo populiaru su jais kovoti. Kai jau parklupdytą R. Paksą tuometinis politinis elitas spardė ir toliau, aš tokiu veiksmu atsiribojau nuo man visiškai nepriimtino politinio veikimo būdo, kai kovojama intrigomis, melu, pinigais, o ne argumentais ir logika.

Politiškai silpno R. Pakso klausimą reikėjo spręsti, tačiau ne taip ir ne tų žmonių rankomis. Šiuo atveju vaistai buvo blogesni už pačią ligą.

Valstybės ir visuomenės problemoms spręsti demokratinėse valstybėse nėra išrasta geresnio būdo nei politinės partijos ir jų kuriama politinių idėjų (naratyvų) atstovavimo sistema. Niekada negalima pamiršti, kad Lietuva yra demokratinė respublika.

– Užsiminėte apie vadinamuosius vastybininkus. Ar ta interesų grupė, išryškinta 2006 metais, išnyko, ar dar tebeveikia ir bando daryti įtaką politiniams procesams? Kokių matėte ar matote požymių?

– Manau, kad ta grupė aktyviai tebeveikia energetikos sektoriuje. Manau, mūsų žurnalistikos bėda ta, kad žurnalistai, daug laiko skirdami banalybių aptarimams, nenagrinėja tų povandeninių srovių. Esu beveik įsitikinusi, kad jūsų minėta grupė neišnyko.

– Panašiai kaip prieš vienuolika metų, Lietuvą purto skandalai, susiję su VSD pažymomis. Baisimasi ir nutekintų dokumentų turiniu, atskleidžiančiu galimas valstybės užvaldymo pastangas, ir tuo, kad slapti dokumentai nutekinami, žurnalistai sekami, pažeidžiamas privatumas, kaupiasi galimos bylos Strasbūro teismui, kur Lietuva gali skaudžiai pralaimėti. Kaip jūs visa tai vertinate?

– Tai – neteisinės, žlungančios valstybės požymis. Ir tai daug pasako apie politikos ir politikų kaip asmenybių brandą. Net tie žmonės, kurie jaučiasi moraliai adekvatūs (ir aš maniau, kad jie tokie yra), kaip Gabrielius Landsbergis, dalyvauja tame šokyje, aiškindamiesi santykius. Liberalų sąjūdžio vidaus santykių aiškinimasis peržengė visas sveiko proto ribas. Jie nekalba apie valstybę, rimtas moralės problemas. Kai žurnalistas sekamas, jie džiaugiasi, kad ne jie sekami. Ko jie džiaugiasi? Tai be galo infantilu.

Grįžtu prie to paties: jei pameti politikos kaip moralės dilemų sprendimų lauką, tai neišvengiamai įsiveli į pletkus. Jei tikėjimas nėra moralės ir santykio su kitu klausimas, o tiesiog – klerikalizmas, kuris Lietuvoje dabar smarkiai įsigali, tai turime pagiežingą davatkų siautėjimą. Labai baisu, kai pažymomis tvarkoma valstybė. Tai – jos žlugimo požymis.

– Valstybės vadovas Lietuvoje iš dalies atsako už specialiųjų tarnybų veiklą ir yra Konstitucijos garantas. Kaip dabartinei šalies vadovei, kalbant apie minėtą pažymų skandalą ir su juo susijusius dalykus, jūsų manymu, sekasi atlikti šias dvi funkcijas?

– Ji nieko nedaro. Jos viešai paskelbtas galimas susirašinėjimas rodo, kad tai – žmogus, šiuo atžvilgiu nesuformulavęs nė vienos valstybės vadovo vertos minties. Aš sąžiningai ieškojau. Neradau. Neradau mąstymo apie save ir valstybę, valstybės ateitį. Radau pletkų nešiojimą. Vidutinės grandies lygio moterėlė nešioja pletkus apie kitus žmones: tam pasakyk, anam perduok.

Man tai sunkiai suvokiama. Šito nesitikėjau iš Dalios Grybauskaitės, buvau šokiruota. Nesu jos didelė gerbėja, jos metiniai pranešimai – gan lėkšti, bet iki tokio lygio… Sunkiai įsivaizdavau. O tai, kad dabar kalbama, jog tų pažymų skleidimas – jos inspiruotas… Rimta žurnalistika šioje šalyje turėtų gelbėti padėtį. Tai Watergate’o skandalas: „Daukantgeitas”.

– Kas turės prisiimti atsakomybę už šio skandalo padarinius?

– Prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta Lietuvoje, pirmiausia turi Lietuvos intelektualai. Jiems nebūtina dalyvauti politinėje veikloje: jie tiesiog turi dirbti savo darbą. Viešieji intelektualai, disidentai turi mąstyti ir kelti nepatogius klausimus.

Manau, mūsų žurnalistika tokius žmones marginalizuoja. Tam tikra prasme ir aš esu marginalizuojama. Stengiamasi formuoti „nestabilaus” žmogaus įvaizdį. Jei žmogus „nestabilus”, tai ir jo svarstymai esą nestabilūs. Daug įdomiau stabiliai rašyti apie kokio nors Simo ir jo žmonos istoriją.

Man į telefoną kaip svarbią žinią siunčia pranešimą apie tai, kas naujo kuriame nors skyrybų ar vestuvių seriale. Na, nežiūriu aš tų serialų. Man daug įdomiau tai, kas vyksta pasaulyje. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Vakarų spaudoje aptarinėjami Ukrainos diplomatų vieši antisemitiniai pareiškimai. Apie tai žinios Lietuvoje neradau. Atrodo, kad gyvename skirtinguose pasauliuose: kažkas gyvena Žemėje, o aš – Marse.

– Kone aplink kiekvieną politiko susitikimą su verslininku kuriama kaltumo prezumpcijos aureole. Seime, kuriame pilna verslininkų ar verslininkų artimųjų, tiriami verslo ryšiai su politika. Gal jie turėtų tirti patys save?

– Elementari kova dėl to, kuri verslo grupė gaus galimybę siurbti visų mokesčių mokėtojų bendrai suneštus pinigus. Jei šita valstybė turėtų adekvatų prezidentą, tokie procesai galėtų būti stabdomi. Deja, jau greit ketvirtis amžiaus Lietuvai vadovauja žmonės, kurie labiau žavisi patys savimi, nei galvoja apie valstybės perspektyvas.

– Daugybė žmonių nepriklausomybe pasinaudojo tam, kad pasistatytų namą saugomoje teritorijoje, apeidami įstatymus, apsitvertų tvoromis ežerų pakrantėse, iškirstų miškus iki tokio lygio, kad ant kiekvieno žingsnio žioji kirtimai ir gležni monotipiniai jaunuolynai. Ką tai liudija?

– Aš gyvenu toje Lietuvoje, kur žmonės sunkiai dirbdami vos suveda galus, ir jokių namų pakrantėse ir pamariuose nestato. Jie tiesiog neturi iš ko net vaikus auginti, tad priversti palikti šalį.

„Kirtimai“, „pilaitės“ ir stikliniai namukai regioniniuose parkuose liudija menką sielą bei parodomąjį vartojimą, kurį, viena ranka demaskuodama, kita taip aukština Lietuvos žiniasklaida. Parodomasis vartojimas itin būdingas rytietiško despotizmo šalims: kai nėra moralinių sprendinių ir rimtų diskusijų, lieka pilaitės. Kaip sakoma, kiekvienam savo.

Skaityti straipsnį

Shame on you, Grybauskaite

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

gegužės 3, 2018

Vadinamasis Grybauskaitės – Masiulio skandalas (toliau „laiškų skandalas“) turi vieną – žodžio laisvės – dimensiją, kurią būtina suvokti labai giliai ir visapusiškai išnagrinėti.

Tai, ką savo laiške apie žurnalistą Tomą Dapkų kalba Prezidentė, yra vienas tragiškiausių Lietuvos tikrovės pavidalų. Trumpoje žinutėje aukščiausią postą šalyje užimanti persona pamina demokratijos pamatą – laisvą viešų klausimų svarstymą –  ir taip parodo, jog arba apskritai nesupranta, koks gėris yra demokratija, arba  veidmainiškai viena kalba viešai, o kita mąsto ir daro „privačiai“.

Dabar bandoma įrodyti, kad laiškai buvę „privatūs“, tad net jų paviešinimas esą kažkokiu tai būdu paneigia jų turinį. Melas aiškinti, kad šalies prezidentės laiškas aukštam politikui apie žurnalistą dėl to žurnalisto viešų kalbų apie viešus reikalus (o šalies prokuroro skyrimas yra neabejotinai viešas reikalas) yra „privatus“ dalykas.

Nieko tame susirašinėjime nėra privataus, ir kokios bebūtų laiško paviešinimo aplinkybės, jo esmė nekinta: Lietuva turi prezidentę, kuri absoliučiai nesuvokia žodžio laisvės reikšmės ir visiškai negerbia Lietuvos Konstitucijos.

Esu dažnokai kaltinama, kad „nemyliu“ žurnalistų ir labai dažnai apie juos viešai kalbu itin aštriai. Tai komentare Facebook‘e man „laiškų skandalo“ kontekste net leido sau priminti Gabrielius Landsbergis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1385

Streikuokime kartu su medikais: neleiskite menkinti viešojo sektoriaus

#išgyvenkLietuvoje

balandžio 26, 2018

Kiekvienas mitingas, kiekvienas streikas ar laiškas, atsiųstas Tautos atstovams Seime, yra neabejotinas gėris. Dabar nekelsime klausimo, ar ir kiek Seimas privalo atsižvelgti į vienokius ar kitokius reikalavimus: tai kitas, gerokai sudėtingesnis klausimas.

Vis dėlto visada pirmiausia būna žodis, ir tą žodį turi tarti rinkėjai. Šiandien kalba medikų bendruomenė – dar viena viešojo sektoriaus žmonių su mažų mažiausiai geru, o dažniau ir itin aukštų kompetencijų reikalaujančiu išsilavinimu bei patirtimi.

Kaip ir daugelis kitų žmonių, kurių darbdavys yra valstybė, jie yra jau trisdešimt metų Lietuvoje įsigalėjusios pseudoekonomikos traktuojami, kaip tie, kurie esą nieko nekuria, tad privalėtų tenkintis tuo, ką jiems galės sunešti privatus sektorius. Logika tiek iškreipta, kad net gėda aiškinti, jog BVP sukurti reikia išteklių ir didelę dalį tų išteklių sudaro darbas, kuriam „pagaminti“ kartais reikia mokytis per dvidešimt metų (kol vaikas tampa, tarkim, gydytoju, jis mokosi 12 metų mokykloje ir dar 10 metų universitete).

Palyginkime: taip mąstant, privalome sutikti, jog privačioje grožio „krautuvėlėje“ ties kokios gražuolės krūtine palinkęs chirurgas kuria vertę, o valstybinėje ligoninėje širdį operuojantis jo kolega nieko neveikia. Suprask, privataus verslo „bitutės“ (čia toks saldus „Verslo žinių“ naujadaras) tam valstybiniam chirurgui iš geros širdies duonutės ant stalo padeda ir lyg kokiam išdykusiam vaikučiui leidžia operacinėje pažaisti. Kvailystės, sakysite? Būsite teisūs. Bet tos ilgus metus į žmonių galvas kimštos kvailystės yra visų esamų viešojo sektoriaus bėdų ištakos.
Prieš pradedant keisti esamą padėtį ir imtis mokėti viešojo sektoriaus žmonėms už jų darbą (atsilyginti ir už išsilavinimą, ir už kompetencijas, ir už ilgas darbo valandas) iš savo galvų turime išmesti šį pradinį mąstymo absurdą, taip noriai peršamą visokių pseudoinstitutų ir bankelių ideologų. Su sveiku protu ir mokslo logika paremta ekonomikos teorija tai neturi nieko bendra.

Kai tokia mintis pasieks rinkėjų ir jų atstovų Seime galvas, bus žengtas pirmas didelis žingsnis.

Kita vertus, būtent tada bus suvokta ir tai, kad gauni tiek, kiek įdedi: jeigu nuolat kuri schemas, kaip sumažinti mokesčius verslui, kuris esą vienintelis kuria gėrybes, tai anksčiau ar vėliau visuomenė (tame tarpe ir verslas) pralošia, nes menksta gyvenimo kokybė, darbo jėgos kompetencijos, visuomenės konkurencingumas, kuris turtingame pasaulyje matuojamas tikrai ne vien verslo pasitenkinimo skaičiais. Būtent čia, tokiame viešojo sektoriaus nužeminime į šalutinį dalyką, slepiasi ir mūsų labai žemos pridėtinės vertės gamybos, ir emigracijos šaknys. Protingas, sumanus – dažniausiai aukštų technologijų – verslas, kurio dalis Lietuvoje auga, tai puikiai supranta.

Šiandien reikia kalbėti ir apie naujai S. Skvernelio kabineto proteguojamas vadinamųjų struktūrinių pertvarkų schemas, kurios kol kas tėra 12 puslapių tuščių šūkių rinkinukas.
Tai, kas bandoma įpiršti vadinamajame mokesčių pertvarkos pakete, ir esmės yra tik dar vienas bandymas sumažinti viešąjį sektorių ir jam skiriamas lėšas: mažėjantys mokesčiai, be jokios abejonės, reiškia ir mažesnius arba neproporcingai augančius medikų, gydytojų, socialinių darbuotojų (jie, beje, jau dabar prisiima visus mažo viešojo sektoriaus kuriamus iššūkius ir disproporcijas) atlygius.

Neatsitiktinai neproduktyvaus, tad likutiniu principu finansuojamo, viešojo sektoriaus ideologai iš įvairių Lietuvos bankelių, nors dar nėra net realių skaičių, jau šaukia, kad būsima reforma yra gėris. Jeigu norite tikėti, kad tie saldžiai suokiantys žmonės mąsto apie subalansuotą ekonomiką ir daugumos gėrovę, tikėkite, bet aš sakau – tai MELAS. Ir kiek galiu, kovosiu, kad būtų sumažintas siūlomo dar vieno mokesčių mažinimo raundo poveikis viešojo sektoriaus žmonių atlygiams.

Gyveni, kai mąstai, esi budrus ir daliniesi.

Sėkmingo mitingo, kur išgirskite vieni kitus ir priverskite girdėti tuos, nuo kurių priklauso galutiniai sprendimai.

Skaityti straipsnį

7121

Markausko kančių užkulisiuose pasidairius

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

balandžio 12, 2018

Jau tada, kai pirmą kartą televizijos ekrane pamačiau liūdną pasimetusio, suvargusio ir atvirai meluojančio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko veidą, supratau – laikysis posto iki mirties.

Nebeturiu vilties, kad Lietuvos politikoje būtų nagrinėjamos moralės dilemos, svarstoma, kaip vienas ar kitas sprendimas gali paveikti visuomenę, kokios galimos tikrosios nuolat kylančių skandalų ištakos ir pasekmės. Netikiu, nes (pirma) nei rinkėjai politikams kelia aiškius moralinius klausimus, nei (antra) politikai žino, kas ta moralė ir kam jos politikui reikia (politikų ir rinkėjų dauguma šventai tiki, jog nusipirktas tekstukas, kur gražiai sušukuotas ponas ar ponia glosto vaikučių galvas ir bobučių sermėgėles yra politikos viršūnė ir klaikiai vakarietiškas stiliukas), nei (trečia) sarginiai demokratijos šunys –  žurnalistai apie tą moralę girdėjo, nes jeigu būtų girdėję, tai bent jau bandytų sąžiningai, parodydami procesų ištakas ir galimas pasekmes įvairiausioms gyventojų grupėms, reikalus aiškinti, o dabar tik stengiasi kuo greičiau sukurpti kokį reportažą ir nusimesti absoliučiai daugumai jų labai nemielo ir iš esmės neįdomaus (matosi iš akių) darbo naštą. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3072

Aušra Maldeikienė: būtina viešinti detalizuotą finansinio turto statistiką

#išgyvenkLietuvoje

balandžio 12, 2018

Seimo narė Aušra Maldeikienė kreipėsi į Lietuvos Banką, prašydama pateikti informaciją apie finansinio turto pasiskirstymą tarp įvairaus amžiaus, lyties bei struktūros namų ūkių, nes ši informacija yra būtina pasvertiems politiniams sprendimams priimti bei įstatyminei bazei keisti.

Tarptautiniai tyrimai bei tarptautinių organizacijų – Europos Komisijos,  Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei TVF ataskaitos pajamų ir turto nelygybę išskiria, kaip vieną iš giluminių šalies plėtros problemų, gimdančią galimybių nelygybę, atskirtį ir pakertančią Lietuvos ateities perspektyvas.

Norint, kad nelygybės ir su ja susijusios esamos apmokestinimo sistemos klausimai būtų sprendžiami ne šūkiais, o remiantis realiais duomenimis, visuomenė ir politikos formuotojai privalo naudotis gerokai platesne ir tyrimams tinkama duomenų baze.   (daugiau…)

Skaityti straipsnį

346

Šios dienos spaudos konferencija apie socialinių įmonių įstatymą

#išgyvenkLietuvoje

kovo 22, 2018

2018 metų kovo 21 dieną gerokai pavėlavusi į komisijos posėdį atėjo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė.

Net negirdėjusi ministro Lino Kukuraičio pristatymo, ji pareiškė, kad visai nesvarbu, kas kalbama komisijoje, nes klausimus sprendžia ji, PIRMININKĖ iš senosios gvardijos R. Šalaševičiūtė. Toliau įrašo stenograma, kalba netaisyta.

R.Š. „Iš tikrųjų aš manau, kad tos dvi savaitės ir Seimo nariai registruos tokio rimto Užimtumo įstatymo pataisas, tai yra ne visai teisingas požiūris. Per dvi savaites parengti […] man atrodo, kad jeigu yra tokios idėjos, turi būti diskutuojama ir su nevyriausybinėm organizacijom neįgalių ir su tom pačiom socialinių įmonių organizacijom, todėl, kad šiai dienai nėra pateiktas dar Seime Socialinių įmonių įstatymo projektas ministerijos, be šito projekto ir nuostatų, kurios bus diskutuojamos mūsų komitete Užimtumo įstatymo pataisos nemanau, kad jos gaus įgaus prioritetą. Aš tik atkreipiu dėmesį, bet kurioj situacijoj tie sprendimai, kurie bus priimti komisijos, jie ateis į komitetą, nes komitetas yra aukščiau negu komisija, ir vykdantis parlamentinę kontrolę. Tai aš tiesiog siūlau – išsidiskutuokit gerai, pateikit Socialinių įmonių įstatymo, kuris įregistruotas ir mes jo laukiam. Tai aš čia kalbu ir apie ministrą,
nes šokti į viršų su Užimtumu neišsprendus, nepradėjus giliai diskutuoti Socialinių įmonių įstatymo, aš manau tai yra neteisingas kelias, kuris trukdys visos šitos problemos sprendimui. Čia yra mano nuomonė iš mano patirties ir darbo apskritai ir darbo Seime.

Aušra Maldeikienė (toliau A.M): „Aš galiu klausimą? Jūs čia atvirai grasinate komisijai ar kas? Aš tiesiog noriu atsakymo, taip ar ne.

R.Š.: Aš negrasinu. Baikit jūs su savo tuo vat…

A. M.: Todėl, kad tai, ką aš girdžiu, aš nebaigsiu, aš atėjau jums pasakyti, kad nusibodo bišky – ilgokai sėdit ir jau nebeįmanoma gyventi.

R. Š.: Aš ne ilgokai, aš ne bebras dar aišku.

A. M.: Jūsų problema ir jūs apsispręskit pati, kas jūs esat. Klausykit, jūs viešai visur deklaruojate principus, kurie priešingi Neįgaliųjų komisijos sprendimams, taip? Dabar, kada ministras jau aiškiai eina į tą pusę ir mes tikrai nebeturime esminių šitų, jūs akivaizdžiai atsistojo vienos pusės .. Aš jūsų klausiu – jūs čia dabar grasinote Neįgaliųjų komisijai ir ją žeminote? Tai gal tada tai reikia tiesiog Seimo salėje pasakyti, kad aš, pavėlavus 20 minučių, neišklausius ministro pranešimo atėjau į posėdį ir daviau nurodymus kaip viršininkė. Jūs nesate niekas ypatingas, jūs esate tokia pat Seimo narė, kaip ir aš.

R. Š.: Gerbiama Aušra, ne nurodymus, o patarimus, kadangi akivaizdžiai aišku, kaip toliau bus. Turi būti diskutuojama su visais.

Primenu, kad klausimas diskutuojamas nuo 2004 metų. Pastaruoju metu susitikimai ir diskusijos su visomis pusėmis vyko beveik kas savaitę.

Po posėdžio ponia pirmininkė R. Šalaševičiūtė pagrasino ministrui L. Kukuraičiui: „Tai ką čia dabar pridirbai?“

Jei rimtai, vakar ministras galų gale parengė adekvatų Užimtumo įstatymą, kuriame mūsų neįgalūs broliai ir sesės jau nebematomi tik kaip pigi darbo jėga, o suvokiama, kad jie yra žmonės.

Plačiau šios dienos spaudos konferencijoje. Skaidrės irgi prikabinamos.

Skaityti straipsnį

4381

Kodėl p. Asta Kubilienė turi atsistatydinti iš Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pareigų?

#išgyvenkLietuvoje

kovo 15, 2018

Šiandien Seime pradėjau aktyvią kovą už mūsų visų teisės įvairiose srityse. Gyvulių ūkis turi būti uždarytas visose srityse. Pradėsim nuo sveikatos apsaugos. Po to mokyklos. Po to mokesčių sistema…po to darbo teisės Ir taip palaipsniui susigrąžinsim Tėvynę.

Vidurinė klasė tui būti saugoma ir stiprinama.

Skaidres su šios dienos pristatymu Seime rasite čia

Skaityti straipsnį

10168

Po nakties ateina Aušra: su švente, visi mano šalies žmonės!

#išgyvenkLietuvoje

kovo 11, 2018

Kai esu tikrai laiminga, verkiu: laimė įstinga kažkur giliai gerklėje ir išsiveržia viltį ir šviesą nešančiomis ašaromis.

Tada, 1990 metų kovo 11 dieną ašarų prie televizoriaus laukiau iki gan gilaus vakaro. Po to, iškart po to, kai išgirdau Nepriklausomybę skelbiančius žodžius, jos buvo užgertos taure konjako, – prisimenu, jog šampano namie neturėjome, ir šiaip norėjosi už laisvę pakelti tauriausio tada įmanomo gauti gėrimo taurę. Tiesa, šios skaidrios absoliučios laimės, kurią dovanoja laisvė, ašaros buvo ne vienintelės. Buvo dar du įsimintini įvykiai.

Verkiau, žiūrėdama, kaip Gedimino bokšte po ilgų okupacijos metų iškyla trispalvė. Ilgus metus netikėjau, kad tai kada įvyks ir kai pamačiau, ašaros tekėjo skruostais ir niekaip nesibaigė.
Kitą kartą anuo metu verkiau, kai Vilniaus gatvėje pirmąkart išvydau šokančius Krišnos sąmonės judėjimo žmones. Mačiau, kaip sovietai juos grūdo į psichiatrines tik todėl, kad jie skaitė „ne tas“ knygas ir nenorėjo virsti sovietiniais komunistinio žmogaus pavidalo monstrais.

Ir tada, kai pirmąkart gatvėje išvydau šiuos spalvingais baltai geltonų tonų apdarais pasipuošusius ir meiliai žiūrinčius, dainuojančius, šokančius, pačių rankomis pagamintą maistą siūlančius bei taip tyrai savo Dievo vardą skelbiančius žmones, kiekviena kūno ląstele supratau: laisvė ir pagarba žmogaus pasirinkimui tikrai atėjo. Taip, ji atėjo ir liks su mumis.

Tad simbolišką, kad šių metų Kovo 11osios iškilmę pradėjau vakar, žiūrėdama nuostabų režisieriaus John‘o Griesser‘io dokumentinį filmą “Harė Krišna! Mantra, judėjimas ir svamis, kuris viską pradėjo“.

Tai filmas apie žmogų vardu Šrila Prabhupada, kuris įžengęs į aštuntą dešimtmetį metė namus Indijoje, be skatiko kišenėje kroviniu laivu nukeliavo į Niujorką ir per dešimtmetį užkariavo pasaulį, kartu su tada absoliučios šlovės viršūnėje buvusiais Bitlais giedojo „Harė Krišna“, kartu su sekėjais ir tais, kurie gerbė šiuos dvasios, o ne pinigo žmones, skelbdami, kad materiją visada nugali dvasia ir tvirtai tikinti siela.

Niekada neslėpiau, kad esu praktikuojanti katalikė, kasdien pasvarstanti, o kaip mano gyvenimą gyventų Kristus. Žinau, jog daugeliui išties labai ritualinių Lietuvos tikinčiųjų toks klausimas atrodo mažų mažiausiai šventvagiškas, bet tai tikrasis kiekvieno tikinčio, o ne vien krikštu inicijuoto krikščionio klausimas.

Ir savo kūnu, ir siela girdžiu, kad dabar Lietuvoje Kristus kovotų su veidmainyste ir melu, palaipsniui pilka nevilties spalva nudažančia mūsų gatves, šventes, kalbas ir mintis.

Penktadienį žiūrėjau Oskaro Koršunovo „Tartiufą“. Absoliutus literatūrinis Moljero šedevras virto Lietuvos dabarties gyvenimą absoliučiai išskaidrinančiu vaizdu, o Giedriaus Savicko šventeiva ir veidmainis Tartiufas daugybės šalies elito ponų ir ponių prototipu. Labai labai noriu ir kasdien meldžiu, kad nepasiduočiau ir nevirsčiau dar viena tokia, kokios reikia tiems, kurie galingi, įtakingi ir turtingi. Prašau Dievo padėti man nevirsti dar vienu Tartiufo pavidalu.

Kas sieja Kovo 11-ąją, Krišnos sąmonės judėjimą bei Tartiufą?

Šiuos tris labai skirtingų epochų, kultūrų ir religijų reiškinius jungia nesustabdomas žmogaus sielos kvietimas laisvei, vilčiai ir tikėjimui, kad galime užmušti melą, neviltį ir veidmainystę.

Su didžia mūsų bendra švente, visų tautybių, konfesijų ir pažiūrų Lietuvos žmonės. Su Kovo 11-ąja!

Po nakties visada ateina aušra.

Skaityti straipsnį

4114

Pamokymai žaliems, kaip daryti biurslą

#išgyvenkLietuvoje

kovo 9, 2018

Ydingas verslo ir biurokratijos ar vykdomosios valdžios suaugimas, populiariai lengva Ričardo Savukyno ranka Lietuvoje gavęs biurslo vardą, mokslo knygose vadinamas besisukančių durų principu. Galimas pavyzdys: asmuo, užimantis sprendimų priėmimo pozicijas viešajame sektoriuje, pereina į privatų sektorių, po to juda ten ir/arba atgal, taip pelnydamiesi iš vidinių žinių, įgytų dirbant reguliuojančioje ar sprendimus priimančioje institucijoje, ir veikdami savo buvusio ar būsimo verslo naudai.

Prieš porą savaičių vasario 26 dieną Žemės Ūkio ministerijai išsiunčiau užklausą, ar buvęs Ministro patarėjas Virginijus Eugenijus Kirsnickas 2018 m. vasario 6 d. Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos stebėsenos komiteto pakaitiniu nariu tapo laikantys visų privalomų taisyklių. Paklausimo tekstas čia.

Minėtas komitetas — tai kolegialus organas, kuris įsitikina veiksmų programos įgyvendinimo ir ES paramos panaudojimo efektyvumu ir kokybe, nagrinėja ir tvirtina finansuojamų veiksmų atrankos kriterijus, siūlo veiksmų programos ir kitų su paramos administravimu susijusių dokumentų pakeitimus ir panašiai.

V. E. Kirsnickas, kurio veikla jau anksčiau kėlė įtarimų dėl ES paramos naudojimo teisėtumo, pakaitiniu nariu turėjo būti įtrauktas į Projektų atrankos kriterijų komitetą. Projektų atrankos komitetas yra kolegiali žemės ūkio ministerijos patariamoji institucija, kuri konsultuoja priimant sprendimus dėl projektų finansavimo.

Primenu ankstesnę ir čia svarbią informaciją: Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) 2017 m. gegužės 10 d. nusprendė, jog buvęs žemės ūkio ministro patarėjas Virginijus Eugenijus Kirsnickas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus.

Taigi, žemės ūkio ministro Broniaus Markausko buvo klausiama, ar suinteresuoto asmens (ir dar ministro rinkimų kompanijos rėmėjo) įtraukimas laikytinas priimtinu. Ką atsako Žemės ūkio ministras?

B. Markauskas: „vsio zakonno“

suteikta teisė kojomis atidarinėti duris ir kodėl jis sugrąžintas į vieną iš komitetų, dėl ko turi galimybę ir toliau naudotis informacija savo naudai manipuliuojant viešuoju gėriu.
Taigi, Žemės ūkio ministras rašo (kokia vis dėlto iškalbinga biurokratinė kalba, kai turi noro ją girdėti):

„Dėl V. E. Kirsnicko pažymėtina tai, kad jis mėnesį laiko buvo žemės ūkio ministro patarėju, atsakingu už žuvininkystės veiklos sritį. 2017 m. vasario 10 d. buvo paskutinė V. E. Kirsnicko darbo diena Žemės ūkio ministerijoje. 2017 m. vasario 10 d. Žemės ūkio ministerijoje buvo gautas asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ prezidento V. E. Kirsnicko prašymas jį įtraukti į Stebėsenos komitetą ir Projektų atrankos komitetą.

Žemės ūkio ministerija 2017 m. vasario 14 d. kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – VTEK) su prašymu pateikti nuomonę, ar V. E. Kirsnickas – asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ prezidentas gali būti įtrauktas į minėtus komitetus.

VTEK 2017 m. vasario 24 d. pateikė atsakymą, kad V. E. Kirsnicko dalyvavimas šiuose komitetuose negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip atstovavimas fiziniams ar juridiniams asmenims toje institucijoje, kurioje jis paskutinius metus dirbo, ar atstovavimas fiziniams ar juridiniams asmenims kitose valstybės ar savivaldybių institucijose tais klausimais, kurie buvo priskirti jo tarnybinėms funkcijos, bet atkreipė dėmesį, kad V. E. Kirsnicko veikla minėtuose komitetuose gali sukelti abejones dėl buvusio žemės ūkio ministro patarėjo galimybių pasinaudoti informacija, praktinėmis žiniomis, įgytomis atliekant tarnybines pareigas, tarnybos metu susiformavusiais ryšiais, pažintimis, santykiais su bendradarbiais, kolegomis ir vadovais, siekiant gauti asmeninę naudą ar įgyti pranašumą prieš kitus asmenis.

Atsižvelgiant į VTEK pateiktą nuomonę bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas Įstatymo 20 straipsnio nuostatomis, asociacijai „Alternatyvioji akvakultūra“ vietoj V. E. Kirsnicko į minėtus komitetus buvo pasiūlyta deleguoti kitus atstovus.

Š. m. [2018 – A.M.] sausio 22 d. Žemės ūkio ministerijoje buvo gautas asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ raštas, kuriame nurodoma, jog asociacija, atsižvelgdama į tai, kad š. m. vasario 10 d. baigiasi VTEK rekomenduotas metų trukmės nušalinimo laikotarpis dėl V. E. Kirsnicko vykdytų žemės ūkio ministro patarėjo pareigų, į Stebėsenos komitetą ir Projektų atrankos komitetą deleguoja šios asociacijos tarybos pirmininką Algirdą Domarką, jo nesant – šios asociacijos prezidentą Virginijų Eugenijų Kirsnicką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei rengiant Stebėsenos komiteto ir Projektų atrankos komiteto įsakymų pakeitimus, į minėtų komitetų sudėtis buvo įtraukti asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ deleguoti atstovai. Atkreiptinas dėmesys, kad Stebėsenos komiteto įsakymo pakeitimas [Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. vasario 6 d. įsakymas Nr. 3D-72 „Dėl žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 3D-283 „Dėl Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos stebėsenos komiteto personalinės sudėties patvirtinimo“ pakeitimo“] įsigaliojo tik 2018 m. vasario 12 d., o Projektų atrankos komiteto įsakymo pakeitimas šiuo metu dar yra derinamas Žemės ūkio ministerijoje.

Dėl Arvydo Žiogo pažymėtina tai, kad būtent Žuvininkystės regionų vietos veiklos grupių tinklas, vadovaudamasis Aprašo 15.2 papunkčiu, nurodė, jog tiek į Stebėsenos komitetą, tiek į Projektų atrankos komitetą deleguoja šio tinklo pirmininką Arvydą Žiogą.“

Supratot? Žemės ūkio ministerija gavo VTEK išaiškinimą ir neigiamą nuomonę, tad vietoje durų (tiesioginio skyrimo) dar vienam gudriam veikėjui leido lipti pro orlaidę. Betgi „vsio zakonno“, ar ne?

Skylėtos sąžinės žmonių gyvenimo ratas

Praktiniai patarimai tiems, kurių neslegia sąžinės priekaištai, kaip Lietuvoje tapti Europinės paramos lėšų skirstytoju (žuvininkystė minima tik kaip vienas iš daugelio galimų sektoriukų):

1. Įsivelti į veiklą, kuri gali būti laikoma europinės paramos grobstymu.
2. Paremti ir aktyviai dalyvauti perspektyvaus politiko rinkimų kampanijoje
3. Kai reikalingas ir apdairiai paremtas politikas tampa ministru, pareikalauti iš ano politiko atlygio ir įsitaisyti jo patarėju (žinoma, toje srityje, ten kyšo tavo interesų ausys – konkrečiu atveju, žuvininkystės sektoriuje).
4. Būti išmestam už interesų nedeklaravimą.
5. Tą pačią dieną, kai atsistatydinate būti deleguotam į vieną iš aukščiau minėtų komitetų ginti savų interesų ir atstovauti savo piniginei.
6. Būti pripažintam neteisingai derinus viešuosius ir privačiuosius interesus (žinant apie dažnai labai tingius, pusinius ir tiesiog prieštaringus VTEK standartus, tai yra reikšmingas pasiekimas)
7. Suėjus lygiai metams, vos tik baigėsi apribojimas, kaip buvusiam sprendimų priėmėjui, dirbti komitete, ano buvusio perspektyvaus politiko, kurį rėmei (dabar – ministro), būti paskirtam pakaitiniu nariu į tą patį ES pinigus skirstantį komitetą.
8. Seimo narei atkreipus dėmesį į absoliutų moralinį absurdą, rašyti jai graudžius laiškus (bendrai imant, šią dalį galima praleisti, bet Kirsnicko laiškai buvo tiek panašūs į pirmokėlio graudžius verksmus, kad negaliu nepaminėti).
9. Gauti ministro išrišimą, kad „vsio zakonno“, ir likti interesų grupės atstovu, ir spręsti kaip skirstomi ES pinigai.
10. Kartoti viską iš pradžių. Jei reikia ir sistema leidžia.

Ką daryti, jeigu turite proto, pradedate pykti ir nebenorite gyventi tokių markauskų kirsnickų etc. Lietuvoje?

Protestuoti.

B. Markausko viešą ir neslepiamą darbą, akivaizdžiai priešingą bendram gėriui, viešinti, skaidrinti, platinti apie jį proklamacijas, aiškinant sau ir kaimynams, kodėl tokie ministrai yra blogis ir didžiosios emigracijos šaknis.

Pareikalauti B. Markauską atsistatydinti iš ministro pareigų bei padėti Seimo nario mandatą. Pradžioje tai daryti mandagiai. Palaipsniui etiketą keisti etika, kalbėti vis mažiau mandagiai (vis tiek tas tamstų mandagumas reikalingas vien bobutėms raminti) ir kelti toną.

Pradėti protestus.

Veikti tol, kol dauguma eilinių rinkėjų supras, kodėl gretutės ir kirsnickai yra tas blogis, kuris naikina valstybės pamatus.

„Vsio zakonno“ principas turi būti užmirštas visiems laikams.

Po nakties ateina Aušra.

Skaityti straipsnį