MENIU

#išgyvenkLietuvoje
Kategorija

4427

Kaip Širinskienė su Puidoku ekonomiką kūrė

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

gruodžio 7, 2017

Teologė ir politologas atšaukia ekonomikos teoriją

Šiandien Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Antradienį, gruodžio 5 dieną, likus vos savaitei iki biudžeto priėmimo Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas įregistravo įstatymo pataisą, kuri esmingai sumažina stambių
ūkininkų mokamus mokesčius bei paneigia ekonomikos teoriją ir tarptautinius apskaitos standartus. Minėti Seimo nariai pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Ekonomikos teorija: žemė gali būti naudojama neribotą laiką

Bet kuris buhalteris (net tas, kuris dar tik pradeda studijuoti buhalterinės apskaitos pradmenis) žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas.

Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus. Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę. Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12 Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai), kuris apibrėžia ilgalaikio materialaus turto apskaitos principus.

Seimo nariai: žemė per dvidešimt metų išnyksta.

Du Lietuvos Seimo nariai (ir, kaip rodo dokumento metaduomenys, tikroji pataisų rašytoja Finansų viceministrė Daiva Brasiūnaitė) Lietuvoje siūlo atšaukti šiuos visuotinai priimtus ekonomikos ir apskaitos principus.

Argumentuodami pataisos būtinumą jos autoriai aiškina, kad „žemės ūkio sektoriuje veikiantys asmenys nuolat investuoja (patiria ženklias išlaidas) įsigydami žemę“, tačiau kadangi „bendru atveju“ žemės jie neparduoda, tai „neturi galimybės iš pajamų atskaityti žemės įsigijimo išlaidų“. Tad, pasak jų, įteisinus žemės įsigijimo išlaidų nurašymo galimybę, būtų užtikrinta, kad pajamų mokestis būtų mokamas nuo realaus, t.y. įvertinant visas veiklai vykdyti būtinas patirtas išlaidas, uždirbto pelno.

Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Anapus ekonomikos

Kodėl staiga teologė ir politologas taip susidomėjo ūkininkų mokesčiais? Atsakymas akivaizdus: patys Seimo ūkininkai, sėkmingai gyvenantys iš savo verslų žemės ūkyje, jiems labai naudingos pataisos stumti nedrįsta, tai siunčia lojaliausius savo veikėjus.

Jeigu dar tiksliau: „valstiečių“ pasiųsti Finansų ministerijos „profesionalai“ dėl pavasarį kilusio pasipiktinimo sugalvojo lietuvišką Trojos arklį. Viena vertus pranešė, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį (ir tai labai aktyviai reklamavo), tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio. Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negaus, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokės tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

Palyginkime, Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Lietuvos ūkininkai gali džiaugtis tikrai solidžia parama: ES parama – apie 470 mln. eurų per metus, iš valstybės biudžeto – papildoma tiesioginė nacionalinė parama – 33,5 mln. eurų; valstybės pagalbos priemonių finansavimas – 170 mln. eurų, kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. eurų, mokestinės lengvatos – 600-800 mln. eurų, Kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. eurų per metus.

Tokių lengvatų, kokias turi mūsų STAMBIEJI ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas STAMBIESIEMS ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu STAMBIŲJŲ ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita.

Ką tai reiškia Lietuvai? Jau nebekalbėsiu apie dėl netinkamo finansavimo žlungantį Lietuvos viešąjį sektorių. Kalbėsiu tarptautinių vertinimų kalba. Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017 m. rugsėjo 27 d. paskelbtame 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą. Tai pirmiausia nulėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuri per metus sumenko net 16 pozicijų.

Skaityti straipsnį

8888

Kalba Seime dėl 2018 metų biudžeto

#išgyvenkLietuvoje

lapkričio 23, 2017

Noriu gerbiamiems kolegoms pateikti penkis argumentus, kodėl nebalsuosiu už Vyriausybės pateiktą biudžetą. Jų yra gerokai daugiau, vis dėlto labai prašau išklausyti argumentus ir pagalvoti apie savo moralinę atsakomybę prieš rinkėjus.

Pirma. Melas, jog tai biudžetas, kuris deramai vykdo Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą. Apie tai Valstybės kontrolė dar kartą paskelbė lapkričio 15 d. dieną, konstatuodama, kad biudžetas sudarytas nesilaikant šalies fiskalinės drausmės įstatymų. Liepos 28 dieną finansų ministras paskelbė įsakymą dėl valdžios sektoriaus išlaidų augimo ribojimo taisyklės vertinimo nustatymo, kurio taikymas leido kurti iliuziją, kad biudžetas vykdo Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, nors tai buvo atviras melas.

Valstybės kontrolės įspėjimai nebuvo išgirsti; priešingai, nuolat, net šioje salėje, p. V. Šapoka manipuliavo daugumos Seimo narių neišmanymu ir aiškino, kad jam taip elgtis leidžia Europos Komisija. Paskutinį kart apie tai išgirdome vakar. Tiesa ta, kad Europos Komisija nevertina jokių nacionalinių taisyklių: Europos Komisija stebi tik tai, ar biudžetas tenkina valstybės skolos tvarumo reikalavimus. Nacionalinės taisyklės vertina ne tik skolos tvarumą, jos visų pirma akcentuoja ekonomikos stabilizavimą ir įvertina, ar balsavimui teikiamame biudžete vykdoma anticiklinė stabilizuojanti fiskalinė politika. Kitaip sakant, jei Europos Komisija biudžetą vertina atsižvelgdama tik į Stabilumo ir augimo pakto nuostatas, tai Lietuvos biudžetas dar papildomai turi būti įvertintas pagal Konstitucinio įstatymo nuostatas, pagal kurias naudojamos tik einamojo prognozavimo laikotarpio reikšmės, akcentuojant biudžeto turinio galimą poveikį šalies ekonomikos ateičiai. Pateikiamas biudžetas sudarytas nesilaikant šių konstitucinių įpareigojimų, tad tiesiog negali būti patvirtintas.

Dar baisiau tai, jog finansų ministras atvirai apgaudinėja Seimą ir žinodamas, kad absoliuti dauguma Seimo narių neturi pakankamos kompetencijos įvertinti iš pirmo žvilgsnio ganėtinai painių profesionalia kalba pateiktų aiškinimų, atvirai meluoja. Kaip galima gerbti save ir savo valstybę, jeigu negerbi jos įstatymų, net tų, kurie įkalti Konstitucijoje? Kam tada reikalingi tie įstatymai, jeigu paskui nieko daugiau nedarai, kaip tik intensyviai ieškai būdu, kaip tas įstatymo nuostatas apeiti? Save gerbiančioje visuomenėje diskusija apie taisykles ir galų gale jų keitimas, jeigu tai būtina, yra logiškas kelias, o ne primityvus melas ir manipuliaciją, kurią pasirinko S. Skvernelio vyriausybė?

Jeigu galvojate, kad čia aš dabar ieškau priekabių, pamąstykite dar kartą: šis biudžetas, nors, kaip pristatydamas biudžetą sakė pats Vilius Šapoka, „ekonomika šyla“, nekuria tinkamos apimties apsaugos priemonių, kurios bus būtinos, kai įžengsime į ekonomikos nuosmukio etapą.

Beje, Latvijos ir juolab Estijos biudžetai sudaryti laikantis atitinkamų taisyklių, kurias atmetė Lietuvos Finansų ministerija.

Antra. Melas, jog tai biudžetas, kuris mažins atskirtį. Atskirtis turi daug veidų, bet pajamų nelygybė virstanti galimybių nelygybe yra esminiai jos pavidalai. Ar siūlymas didinti paramą neturtingiausiems sumažina atskirtį? Tikrai ne. Pajamų atskirtis mažėtų, jeigu turėtume tokią pajamų perskirstymo sistemą, kuri labiau apmokestintų turtingiausius ir mažintų galimybes gauti neapmokestinamas pajamas. Šiame biudžete teikiama sistema mažiausias pajamas gaunančių pajamas didina atimdama iš vos vos turtingesnių, vadinamojo vidutinio sluoksnio (kuris Lietuvoje įvertinus realius pragyvenimo kaštus svyruoja tarp 900 ir 2500 eurų vieno asmens namų ūkiui). Kai palaužt ekonomines galimybes tų, kurie iš esmės ir suneša valstybės biudžetą bei kuria jos ateitį, pamatai, jog nebėra ko dalinti.

Manipuliacinės schemos, kuriomis mažinamas Neapmokestinimas pajamų dydis, kol galų gale jis išnyksta dar ganėtai kuklių pajamų grupėje; nuolatinė apeliacija į skurdžiausius sluoksnius; atimtas neapmokestinamas pajamų dydis už vaikus iš vos daugiau uždirbančių žmonių, kurių savigarba neleidžia prašyti pašalpų, tad jie galiausia įsikinko į nepabaigiamas naujų darbų paieškas ir nežmoniškai ilgas darbo valandas; nebe menkstančios, o daugumai šalies gyventojų, kurie negali papildomai mokėti už tai, už ką jau kartą sumokėjo mokėdami mokesčius, nebepasiekiamos deramos kokybės švietimo, medicininės pagalbos ir kitos paslaugos pakertą šalies ateitį ir skatina emigraciją, ką ir rodo jos skaičiai.

Drąsiai galiu pasakyti, jog šis biudžetas, mažindamas vidurinės klasės realias (o dažnai net nominalias pajamas bei dar labiau menkindamas ir taip itin kuklų socialinį kapitalą bei ekonominį ir socialinį saugumą gali būti vadinamas ir Emigracijos skatinimo biudžetu. Ir tai nėra pikti kokios nors agresyvios Seimo narės žodžiai. Tai faktas.

Kita vertus, mokslas seniai įrodė, kad pajamų ir galimybių nelygybę geriausiai mažina stipri ir subalansuota švietimo sistema, tuo tarpu mūsų sistema realiai mažina nemokamo kokybiško ikimokyklinio, mokyklinio ir aukštojo mokslo prieinamumą apatinių pajamų grupių žmonėms. Kol švietimas de facto suvokiamas tik kaip nuostolinga biudžeto išlaidų eilutė, kurios tikslas kurti darbo jėgą, Lietuva net nepradės savo kelio į teisingesnę ir stabilesnę visuomenę.

Trečia. Melas, kad žemės įsigijimo kaina apskaitoje gali būti įtraukiama į sąnaudas. Bandydami išlaikyti gyvulių ūkio principais paremtą ekonomiką bei mokesčių sistemą ir toliau leisti stambiems ūkininkams nemokėti mokesčių bei deramai neatsilyginti visuomenei ir net savo vaikų mokytojams, biudžeto autoriai sukonstravo naują ekonominę teoriją, kuri paneigia tai, kad visiems žinoma dar nuo A. Smitho laikų, tad jau beveik 250 metų.

Bet kuriame apskaitos vadovėlyje rasite paaiškinimą, kad visos turto formos nusidėvi ir galiausiai išnyksta, tačiau tas teiginys nepritaikomas žemei, kuri negali išnykti ar būti sunaikinta, negali prarasti vertės, kaip kitos turto formos. Priešingai, žemė išlaiko, o dažniau nei padidina savo vertę: ilgainiui ji tik brangsta, nes jos paklausa nuolat auga, nes neįmanoma sukurti jokios „naujos“ žemės.

Sugalvoti, kad žemė gali tapti nykstančiu dalyku, kurį reikia iš naujo atkurti, yra neįtikimas cinizmas ir išskirtinė nepagarba elementariai ekonominei logikai bei tarptautiniams apskaitos standartams, kurių, bent jau deklaratyviai, Lietuva laikosi.

Ketvirta. Tai yra biudžetas, kuris absoliučiai nuvertina itin kvalifikuotą darbą viešajame sektoriuje, itin dažnai net žmones su aukštuoju išsilavinimu, tarkime slauges ligoninėse ar mokytojus, paversdamas minimalios algos gavėjais. Tai, jog šie žmonės po to, kai jų atlygiai jau dešimt metų yra įšaldyti, gauna kelių eurų priedą, kurį infliacija suvalgys per kelis mėnesius, rodo ne tik tai, jog Finansų ministerija nesugeba mąstyti ilgesnio laikotarpio sąvokomis, bet ir tai, koks godus ir nevalyvas darbdavys yra Lietuvos valstybė, kuri geba kelti algas tik aukščiausius ponus aptarnaujančiai menkai žmonių grupelei, pamiršdama tuos, kurie ir kurią bendrąjį gėrį.

Penkta. Melas, kad būna nemokamų pietų.
Kai mąstai ekonomikos kategorijomis, niekada nekalbi apie tai, ką gauni, nepasakydamas, kiek už tai moki. Neišsilavinusių arba ciniškų (kartais sunku atskirti) biurokratų kabinetuose sukurpta ekonomikos teorija ir praktika, kurios pavidalą matome ir šiame biudžete (pakeitus makiažą, veidas išlieka tas pats) aptarnauja turtingiausius gyventojų ir verslo sluoksnius, kitiems palikdami ilgas darbo valandas ir/arba skurdą. Tokios politikos kaina – emigracija.
Kartoju, svarstomas biudžetas yra naujos emigracijos bangos biudžetas. Ir todėl bent jau aš už jį nebalsuosiu.

Skaityti straipsnį

378

Kai turėsime žurnalistų, turėsime kitokią Lietuvą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

lapkričio 10, 2017

Šios dienos reikalų moralas ir amžinas klausimas: kas kaltas?
Mano atsakymas – žiniasklaida. Ne tiek bulvarinė, kiek pigi ir primityvoka. Labai neambicinga ir prėska.
Apie tai šiandien Žinių radijo laidoje apie aktualijas ir pas E. Jakilaitį „Dėmesio centre“

Jeigu manęs kas paklaustų, kaip pakeisti šalį – pasakyčiau labai paprastai. Pirma, reikia į mokyklas pasiųsti geriausius studentus su laisve mokyti ir dalintis (be visokių ŠMM ir visokių kitokių idiotiškų kontorų patarimų) ir normaliai garbinga bent 1500 eurų į rankas alga už 10 valandų per savaitę tiesioginių pamokų mokykloje.

Ir antra – atgaivinti mirusią ir zombių užvaldytą žiniasklaidą. Šiandien apie antrą punktą.

Kas kaltas dėl Gretos Kildiškienės ir Lino Balsio – abu neįgalūs dirbti, tegul priežastys ir skiriasi? Žiniasklaida. Vienareikšmiškai.

Tai jos, žiniasklaidos, darbas agresyviai ir nuolat klausinėti. Klausinėti, ką, seimūne (biurokrate, politike, etc.), darei šiandien? Kokius dalykus skaitei? Kodėl renkiesi tai, ką renkiesi? Kam konkrečiai atstovauji? Ar žinai savo pasirinkimo kainą, t.y. ne tik pliusus, bet ir minusus? Kokių žinių tau trūksta? Kodėl tavo oponentai su tavimi nesutinka? Ar įvertinai priešininkų mintis? Kodėl jos tau nepriimtinos? Kur yra ribos, kurių svarstydamas problemas neperžengsi? O kas bus, jeigu būsi priverstas peržengti? Ir t.t. ir panašiai.

Ir tardyti rimtai, o ne taip, kaip tame cirko žaidime, kai koks nors eilinis jakilaitis dvi minutes nutėškęs mąslų veidą paklausia klaikios banalybės, apie kurią pats perskaitė išvakarėse. [Liudiju, jeigu p. Jakilaitis sugebės diskusijoje, kur AŠ uždavinėsiu JAM klausimus apie tai, apie ką jis mėgsta klausti, išlaikys 30 minučių ir žiūrovai nubalsuos, kad aš pralaimėjau, tai aš viešai atgailausiu prie LRT pastato ir 5 kartus nusilenkdama atsiprašysiu].

O dabar. Net LRT grimerė paliudijo šiandien, kad Balsys ateidavo išgėręs. Ir jau seniai. Kolegos žurnalistai nežinojo? Žinojo. Kodėl nereagavo?

Būsiu ciniška. L. Balsys yra tas, kuris iš esmės niekam neįdomus, nes jokių rimtesnių klausimų nekelia, politikoje nedalyvauja, karts nuo karto padeda savo rajonėlio senutėms, ir tiek bėdų. Jis nepavojingas tiems, kurie turi realią valdžią ir pinigus. Tad jam rimtai niekas negrėsė, nes jis neįdomus.

Greta Kildišienė tapo įdomi tik todėl, kad norėjosi panervinti R.Karbauskį. Ir šiaip anas skandalas įdomus dalykas: tipo suknios, babkės, garbanos… paltukai vėlgi. Žurnalistams daug galvoti nereikia, grobis lengvai į rankas slenka, ir užsakovų yra. Publika nervinasi, žaidimas goes on.

Tokių latentinių problemų Seime pilna. Ten yra žmonių, kurių nesu girdėjusi burnos atveriant. Niekas nežino, ką jie veikia. Niekas nežino, kur jie leidžia dienas. Apie ką mąsto.

Dalis jų tvarkosi savo reikalus. Dalis miega. Dalis siūdinasi tautinius rūbus.
Jeigu E. Jakilaitis būtų nors per nago juodymą žurnalistas, jis šiandien kalbėtų apie socialines įmones. Nes jos yra tikroji šunvotė ant Lietuvos kūno, kurią kaip tik vakar pabandėme atverti ir pristatėme jų pertvarkos matmenis. Tos socialinės įmonės užvaldė biurokratus ir atvirai sako Seimo nariams: „Dar ne tokius sutvarkėm, ir jus sudorosim“.

Ir ministras L. Kukuraitis joms antrina: blogi blogi blogi seimūnai, kurie nieko nesiūlo (nors siūlo). Ir apeliuoja į blogio ir gėrio kovą mosuodamas šviesos vėliava, kuria prisidengia nuo kenčiančių neįgaliųjų.

Bet jeigu jau kalbėtų apie galią ir pinigus turinčius, biudžetą siurbiančius Jakilaičiui reikėtų dirbti, skaityti, mąstyti. O pakalbėti apie vieno alkoholiko (galiu sakyti drąsiai) bėdas lengva. Ir dar pasakyti (kalba ŽURNALISTAS!), kad moralinė dimensija nesąmonė: „Balsys liks Seime, nes čia viskas zakonno, gali Seimo narys nesitikrinti blaivumo, net jei nuo kėdės krenta“.

Kai turėsime žurnalistų, turėsime kitokią Lietuvą.

Ir Nepriklausomybę turime tik todėl, kad tada žurnalistai taip pigiai neparsidavinėjo.

Dėmesio centre įrašas: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013678700

Žinių radijo laidos Aktualusis pokalbis įrašas: https://www.ziniuradijas.lt/laidos/aktualusis-interviu/l-balsio-galimo-girtumo-skandalas-kodel-iki-siol-niekas-nieko-nemate?video=1

Skaityti straipsnį

2017-11-09 spaudos konferencija Seime

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

lapkričio 10, 2017

Vakar Seime buvo pristatytas pirmasis Socialinių įmonių koncepcijos variantas. Spaudos konferencijoje dalyvauja Lietuvos neįgaliųjų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė, Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkas Justas Džiugelis ir Aušra Maldeikienė.

 

Skaityti straipsnį

1482

Neįmanoma žmonių tiesiog paversti laimingais – reikia atstovauti jų interesams.

#išgyvenkLietuvoje

lapkričio 2, 2017

Dalyvausiu ateinantį šeštadienį Lietuvos ambasadoje Londone vyksiančioje diskusijoje „Brexit. Lietuva. Idėjos. Sprendimai?“, kur be manęs dalyvaus Lietuvos Seimo nariai Arūnas Gelūnas, Rūta Miliūtė, Žygimantas Pavilionis ir Europos Komisijos atstovas Lietuvoje Arnoldas Pranckevičius.

Pokalbį moderuos žurnalistė Indrė Makaraitytė, Čia bus diskutuojama apie išeivių ryšį su gimtine bei jų galimybę dalyvauti sprendžiant Lietuvos ateitį.

Interviu JK portalui Tiesa.com

– Kaip jums atrodo, ar ryšys tarp emigrantų ir Lietuvos šiuo metu yra stiprus, abipusis? Ar jums aiškūs emigrantų norai, nuotaikos, ar žinote, kuo jie džiaugiasi ir kam turi priekaištų?

– Gavau kvietimą atvykti į Jungtinę Karalystę, o ne pati pasisiūliau atvažiuoti, – tai reiškia, kad ten gyvenantys lietuviai turi man klausimų. Ir aš, kaip tautos atstovė, manau, kad galėčiau bandyti atstovauti ir daliai Anglijoje gyvenančių lietuvių.

Aš gi neatstovauju visiems Lietuvos žmonių sluoksniams. Savo rinkimų programoje viešai deklaravau, kad man neįdomūs turtuoliai, viršutinis sluoksnis bei visiškai skurstantys žmonės. Mane domina vidurinioji klasė ir manau, kad dalis jos atstovų išvažiavo iš Lietuvos, nes ten jie buvo priversti persidirbti.

Daliai jų – tiems, kurie norėtų grįžti ir įsivaizduoja, kaip galėtų išgyventi Lietuvoje, – galiu bandyti atstovauti. Turiu pasiūlymų, kuriuos esu išdėsčiusi per trisdešimt metų savo parašytose knygose, turiu savo Lietuvos viziją. Jeigu tiems žmonėms tokia vizija priimtina, jie gali manimi pasitikėti – tegul žino, kad aš sieksiu savo tikslus įgyvendinti.

Man atrodo, kad nereikia priekaištauti vieni kitiems, bet ieškoti racionalių taškų, sprendimų, išgryninti idėjas. O vaikiškas dalies Lietuvos pasipiktinimas tais, kurie išvažiavo, ir lygiai toks pat infantilus bei primityvus klyksmas iš užsienio „Jūs mus nuskriaudėte ir privertėte išvažiuoti!“ man atrodo juokingi.
Visą gyvenimą vaikus mokiau ne tam, kad jie išvažiuotų, tačiau jie ėmė ir išvyko. O aš visiškai ramiai galiu konstatuoti, kad neišvažiavę jie nebūtų turėję už ką gyventi. Tiesiog jie pasielgė racionaliai.

– O kaip vertinate emigraciją?

– Niekaip nevertinčiau ir emigracija nevadinčiau žmonių judėjimo išvykstant mokytis bei ieškoti galimybių – jiems atviras visas pasaulis, tegul ieško, ko nori.

Dalis žmonių išvyko todėl, kad Lietuvoje susiklosčiusi politinė, ekonominė ir socialinė sistema neleidžia jiems normaliai funkcionuoti, – iš esmės pasirinko jiems priimtiniausią kelią.

Aš, būdama lygiai tokioje pačioje situacijoje, – visą gyvenimą dirbau mokytoja, Seime esu tik metus, – sugebėjau dirbti tris keturis darbus dėl to, kad padėčiau gauti geresnį išsilavinimą tiems patiems žmonėms, kurie dabar išvažiuoja, ir jų vaikams. Sunkiai dirbau ir ieškojau galimybės čia, Lietuvoje.

Dažnai skaitau apie emigraciją ir bandau rasti priežasčių, kurios privertė žmones išvažiuoti. Taigi niekas neprivertė – čiagi ne vežimas į Sibirą! O jeigu žmonės galvoja, kad sistema juos privertė palikti šalį, jie turėtų sau užduoti klausimą: ar matė kenčiantį savo kaimyną? Nepritekliaus kamuojamą mokytoją, kuris dirba kelis darbus tam, kad padoriai gyventų?

Mes nenorime turėti valstybės, kurią kurtume kartu. Dėl to turime daug mažų Lietuvų šalies viduje ir emigracijoje. Tai tokia mąstymo forma – kažkas turi ateiti ir už mus viską padaryti, o kai nepadaro, įsižeidžiame.

Tai būdinga ir Lietuvoje. Žmonėms nereikia išvažiuoti, kad pasitrauktų į atskirtį.

– Sakote, kad daug emigravusiųjų būdami Lietuvoje nė nebandė pasinaudoti savo, kaip piliečio, teise ką nors keisti ir kurti?

– Tai ir bandau pasakyti. Kai Lietuvoje atsisakai dalyvauti valstybės gyvenime ir pasakai, kad visi valdžioje yra vienodi vagys, tačiau kartu nesugebi rišliai suformuluoti ir pasakyti, ko nori iš to politiko, pasekmės yra juokingos. Dėl to politikai tiesiog nuperka rinkėjus pasakydami, kad padarys visus laimingus.

Tokiais atvejais aš nuoširdžiai juokiuosi iš to, kaip jie meluoja ir net nesistengia užsimaskuoti, o žmonės jais tiki.

Bet juk taip būti negali. Neįmanoma žmonių tiesiog paversti laimingais – reikia atstovauti jų interesams.

– O gal tiesiog nėra susikalbėjimo tarp valdžios ir žmonių, nesvarbu kur jie – Lietuvoje ar emigracijoje. Gal net nesistengiama bendrauti? Kai Seimas parengė emigracijos stabdymo strategiją, tą dokumentą pavadinote emigracijos priežastimi.

– Tai aš sakiau balandžio mėnesį vertindama Seimo nutarimo projektą dėl emigracijos ir demografijos. Visų pirma, tai jokia strategija: valdančiosios valstiečių partijos nariai tiesiog paėmė metų senumo Lietuvos banko pranešimą, perrašė jį, o rugpjūtį dar ėmė meluoti, kad tas dokumentas vykdomas. Ne, jis nevykdomas ir dabar. Išvis tokie procesai, kaip emigracija ir demografija, ne dokumentais vykdomi, tai platesnis kontekstas.

– Ir komunikacijos nėra?

– Aš jos nematau. Tiesą pasakius, tai abipusis procesas. Pavyzdžiui, aš ir pati ne pernelyg stengiuosi tos komunikacijos ieškoti. Seime yra labai daug darbo, po kurio tikrai nesinori ieškoti kokių nors grupių. Bet kai jos mane susiranda, visada bandome kalbėtis. Kaip ir šiuo atveju.

Esu dėkinga, kad mane pakvietė į Jungtinę Karalystę, man bus tikrai labai įdomu pamatyti ir išgirsti, kaip šioje šalyje gyvenantys lietuviai mato tuos pačius dalykus iš savo pozicijos. Tada ir aš galėčiau pasakyti savo nuomonę apie tai, kaip įsivaizduoju procesus. Tai ir parodo, kad dialogas turi būti abipusis.

O šiaip domiuosi JK lietuvių aktualijomis, peržiūriu jų spaudą.

– Kaip vertinate faktą, kad per praėjusius Seimo rinkimus balsavo vos per penkis tūkstančius JK lietuvių, kai jų šioje šalyje gyvena šimtai tūkstančių?

– Iš dalies tai reiškia pasyvumą, kuris lietuviui yra tiesiog įdiegtas. Juk mokyklose vaikams niekas neaiškina, kas yra dalyvavimas valstybės politikoje, todėl jie neturi supratimo ir įprastai net nelabai suvokia, kam jiems ta politika reikalinga.

Daugelis žmonių klaidingai įsivaizduoja, kad politikai yra auklės, privalančios sutvarkyti jų problemas. O jeigu jų paklausi, ko jūs norit, jie į tave pasižiūrės kaip į nenormalų.

Taigi jeigu žmogus nusprendžia nedalyvauti politikoje, tai jis joje nedalyvaus ir būdamas Anglijoje.

Kita vertus, manau, kad JK lietuviams gana sudėtinga atiduoti balsą, jeigu jis gyvena ne Londone, – norint dalyvauti procese sąnaudos tampa pernelyg didelės. O juk turėtų būti sudarytos gana lengvos sąlygos balsuoti.

– Bet tokio elgesio priežastis gali būti ir visiškas ryšio nutraukimas su Lietuva?

– Be abejonės, egzistuoja ir toks apsisprendimas – „išeiti iš šio žaidimo“. Galbūt žmogus turi gilią nuoskaudą, jog su juo buvo pasielgta netinkamai, jis buvo priverstas išvykti ir dabar ieško naujos tėvynės.

Ir tai nėra labai smerktina. Žmogus turi teisę laisvai reaguoti.

– Ką ekonominiu požiūriu tokio kiekio žmonių praradimas reiškia valstybei?

– To net nereikia vertinti. Pats žmonių praradimas yra tragedija, o ekonomika – tik šautinis veiksnys greta viso to.

– Ar svarstote galimybę kandidatuoti 2019 metų Lietuvos prezidento rinkimuose?

– Taip, ir esu tokią savo poziciją viešai deklaravusi. Todėl kad matau, jog galimi kandidatai staiga ima keisti savo pažiūras: dvidešimt metų tvirtino viena, o pastaruosius du mėnesius jau kalba priešingai. Nepakenčiu to.

Antra, savo kandidatūrą kelsiu tik tokiu atveju, jeigu rinkimuose nedalyvaus Ingrida Šimonytė.

Taigi kol kas galutinio apsisprendimo nėra. Tačiau man už prezidento postą svarbesnis yra bandymas Lietuvoje inspiruoti politines diskusijas, jų lauko suformulavimas būtų nebloga platforma tolesnei valstybės raidai.

Skaityti straipsnį

596

Interviu InfoTV laidoje „Dienos komentaras“ su Indre Makaraityte

#išgyvenkLietuvoje

spalio 6, 2017

Ketvirtadienį Indrės Makaraitytės buvau pakviesta papasakoti ko tikiuosi iš Prezidento rinkimų kampanijos. Šio interviu įrašą rasite šioje nuorodoje, interviu prasideda nuo 15:53.

Skaityti straipsnį

458

Techniniai asistentai, nuvalykit makiažą nuo aukštojo mokslo reformos veido

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 27, 2017

Vis labiau įsisiautėjantis vadinamasis plagiato skandalas pirmadienio LRT laidoje „Dėmesio centre“ galiausiai trūko ir murzinais pūliais užliejo galvas tų, kurie turėjo jėgos ir drąsos žiūrėti. Jis slepia gerokai baisesnę tiesą: šio skandalo epicentre atsidūręs KTU rektorius Petras Baršauskas yra vienas iš vadinamosios aukštojo mokslo reformos scenaristų ir veidų. Apie kokius giluminius šio ilgus metus planuojamo ir vis dar neįvykstančio tektoninio poslinkio momentus tai pasakoja?

Universitetų misija ir reformos tikslai

Universitetai atsirado ne kaip vieta, kur vadybininkai „ruošia“ kokių nors verslo advokatų taip trokštamą darbo jėgą. Universitetai atsirado kaip vieta, kur visuomenės apmąsto save, ir padeda rastis naujoms mokslo, meno, kultūros plačiausia prasme formoms. Tikri universitetai „negamina“ darbo jėgos, jie gamina mintis; jie ne darbo jėgą štampuoja, o padeda pasirengti gyvenimui, nes, priešingai nei tai bando įpiršti intelektualiai šiaip sau verslo advokatai, gyvenimas nėra darbas: pastarasis – tik trečdalis nuo trečdalio mums duoto laiko.

Kiekvienai visuomenei būtinai reikia bent dalies žmonių, kurie vestų, vadovautų, rašytų, atstovautų ir gebėtų logiškai jungti mintis, atpažindami mąstymo (būtinai ir savo pačių) prieštaravimus ir bent jau įtartų, kaip juos galima bandyti eliminuoti. Tokiu būdu mąstymas galiausiai pasirodo ir kaip gebėjimas analizuoti save patį.

Jeigu nori turėti šalyje universitetų, tai ir steigi juos kaip tokias vietas, kur žmonės mąsto ir moko mąstyti kitus. Pažiūri, ar, ir kiek turi mąstančių profesorių, ir steigi. Ne pinigus ar namus skaičiuoji, o tas galvas, kurios geba mokyti mąstyti. Nieko originalaus ar netikėto: taip buvo daroma nuo Viduramžių laikų, Europoje jau per aštuonis šimtus metų.

Mąstyti, beje, nereikalauja papildomo būdvardžio: nekritinio mąstymo tiesiog nėra, o nekritiškai mąstantis žmogus (nežiūrint jo regalijų) nėra profesorius. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4117

Kryžkelės

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 25, 2017

Socialdemokratai kryžkelėje. Ir, bent jau mane, tai džiugina: „valdžios“ (nesvarbu dėl ko, svarbu valdyti) partijoje subrendo žmonės, kurie nebenori tenkintis amžinų „ponų“ pozicija ir pradeda kalbėti, kad valdžia imama ne dėl to, kad ją turėti, o dėl to, kad kažką nuveikti ir atstovauti tam tikriems principams.

Lietuvos Socialdemokratų partijos FRAKCIJOS pasirašytas dokumentas, kur žadama toliau bendrai dirbti su valstiečiais griauna bet kokį žmonių pasitikėjimą politinėmis partijomis. Kita vertus, tai gerai demonstruoja, kokia apverktina Lietuvos politinė kultūra.

Drįstu prognozuoti, kad šiandien prasidėjo tai, ką ateityje vadinsime LDDP atsikūrimo diena: senosios kompartijos likučiai, apkaltos laukiantys veikėjai, daug kitų rinkėjų valia Seimo sienų jau seniai nepaliekančių žmonių savo postus ir asmeninį statusą nutarė iškelti aukščiau juos iškėlusios partijos valios. Lieka tik vienas atviras klausimas – ar tai kvailystė, ar tiesiog triviali niekšybė?

Kaip vertinti tai, kai atmeti valią tų, kurie dirbo juodą, sunkų ir dažnai neįdomų darbą taip paklodami kilimus dabar ne idėjas, o postus pasirinkusiems žmonėms.

Labai tikėtina, kad LSDP skils, ir plyšys eis per apytikriai senosios LDDP ir LSDP “kirpimo liniją”. Vis dėlto labai norėčiau, kad tik valdžios goduliu, o ne originaliomis idėjomis mintanti LDDP dalis anksčiau ar vėliu (geriau anksčiau) užgęstu, o ateinanti nauja jaunesnė jėga galų gale pasirinktų aiškesnį kairįjį kelią.

Nesu didelė LSDP partijos fanė (kairumas tikrai nebuvo mano kartos, kurios politinės mintys susiformavo kaip aiški atsvara totalitariniam sovietinio tipo paramos „žmogui“, dedamoji), bet nuoširdžiai linkiu Gintautui Paluckui stiprybės. Taip pat primenu amžiais žinomą politinės kovos taisyklę: laimi (arba pralaimi) tik tas, kuris turi minčių, širdį ir tikslą; visi kiti tik plūduriuoja it zombiai bandydami išlaikyti status quo, kurio jau seniai nėra.

Beje, kryžkelės įpareigoja griežtiems pasirinkimams bei priverčia atsikratyti tų, kurie vis dar bando slinkti senuoju keliu. Stipri, principinga ir ideologiškai nuosekli socialdemokratų partija yra būtina Lietuvos partinės sistemos gyvavimui ir tikram, o ne deklaruojamam politiniam stabilumui.

Skaityti straipsnį