MENIU

Komentarai (3) #Maldeikienė, Kelionės

Būsimos knygos ištraukos… 

Išvykstant į Taivaną, mano žinių apie šalį bagažas buvo lietuviškai standartinis.

Pirma, toli. Tai puiku: mėgstu persėdimus, iššūkius klaidžiuose viso pasaulio oro uostuose, tingų vienišą slankiojimą tarp lentynų tokiose standartinėse viso pasaulio duty free parduotuvėse, kur nėra jokių free, tik vienas globalus ir be galo vienodas pasaulis. O ilgos kelionės lėktuvu naktį, ieškant dar nematyto kokio keisto filmo kaimyninės kėdės nugarėlėje, priklauso mano svajonių apie gerą gyvenimą penketukui. Taigi, maršrutas Vilnius — Ryga— Amstedamas— Bankokas ir po to jau va jis, Taibėjus, dar vienas išsipildęs troškimas.

Antra, tropikai. Čia jau įtartinesnis dalykėlis. Karšta (gal net 40 laipsnių?) ir dažnai lyja. Bet gi Taivanas moderni civilizuota šalis, tai bus gi kondicionierių, ar ne? Jei ką, pakentėsiu. Be to, jeigu jau tropikai, tai bus daug vaisių ir saulės. Ir gėlės žydės visą laiką.

Trečia, Taivanas yra Kinija (va ir pase leidimas gyventi pusę metų šalyje vardu Republic of China — Kinijos respublika). O kinų kultūra, gerai žinome, sena ir subtiliai didinga. Be to moku kokias penkais frazes. Nĭ hăo — tu geras, kas reiškia labas. Net užrašyti moku…. 你好. Ir dar moku xièxie (lietuviškai x tariame s, taigi siesie) — ačiū. Užrašyti jau sunkiau, bet paieškojus ir tekste rasčiau. Va taip 謝謝.

Ketvirta, maistas. Pagaliukų bijau. Kai visi šeimos vyrai mikliai doroja voverės skonio karpius ar baklažano skonio voveres, aš tik liūdnai knebinėju šakute. Visokie gudrūs judesiai — nuo šokių iki pagaliukų valdymo — ne mano stichija. Taigi, įsimesiu šakutę. Bet šiaip Azijos maistą mėgstu, tai nepražūsiu. Šiek tiek nerimo galvos gilumoje sukirba tik tada, kai vienoje lietuviškoje kažkokios gudruolės gurmanės knygoje perskaitau, kad taivaniečiai valgo daug riebios kiaulienos. Čia tai bent, pagalvoju. Kažkas ne taip. Gi turi būti visokie krabai ir krevetės, — aplink vandenynas. O tuos mėgstu.

Penkta, būna dreba žemė ir dar, o taip…. dar būna taifūnai. Tie siautėja kažkada vasaromis, manykim iki rugpjūčio 1-osios susitiksime. Laukiu. Labas taifūne, — nĭ hăo táifēng 妳好颱風

Šešta, vienas iš keturių mažųjų Azijos tigrų. Turtingas. Klestintis. Modernus. Kompiuteriais prekiauja ant kiekvieno kampo (ar tikrai taip, parašysiu vėliau, o tuomsyk iš karto galiu pasakyti, kad ant kiekvieno kampo prekiauja akiniais. Tiesa, brangoki).

Galiausiai, septinta, istorijos nuotrupos. Kažkada Taivanas buvo Formoza. Po Antrojo pasaulinio karo toks generalisimusas Čiang Kaišekas įvedė šalyje karinę padėtį ir sukūrė lagerių tinklą politiniams kaliniams, remdamasis Stalino pavyzdžiu. Taivanas jau seniai nesutaria su Kinija. O nesutarimus mes lietuviai juk mėgstam, ar ne?

Žodžiu, kaip ir minėjau, į Taivaną išsiruošiau apsiginklavusi keletu mums būdingų stereotipų. Ši knyga ir yra apie tai, ką patyriau, kas apie Taivaną yra tik mitas, o kas — tikra.

Taip, Taivanas tolima, gilių vandenų supama, sala. Sena, šiek tiek romantiška, kultūra: ne tiek tradicinė, kad atsidurtum istoriniame filme, bet jauki, draugiška ir miela. Maistas geras ir naminis; žinoma, jokios žuvų skonio riebios kiaulienos. Istorija gerokai įdomesnė: buvo ir lageriai, ir savotiškas diktatorius, bet yra labai gyva demokratija. Santykiai su Kinija sudėtingi ir prieštaringi, dabar nulemti jau ne tiek politinių ambicijų, kiek abiejų šalių (kitų galva, vienos Kinijos su dviem sistemomis) ekonominės plėtros.

Buvo ir žemės drebėjimai, ir taifūnas. Beje, pastarasis buvo vienas iš retų tikrai nemalonių dalykų ir dabar jam norėčiau ištarti tik vieną žodį— zàijiàn 再見. Viso gero.

Nuoširdžiai nemėgstu pastaruoju metu knygynus užpildančių lyg ir kelionių knygų, kur tėra tik lėkšti pagrindinės herojės jausmai kokios šventyklos fone. Visokie Coelhio knygučių tipo pasakojimai apie kelius į save man irgi labai atgrasūs. Jausmus turiu, tad rašydama kartais pasijuoksiu iš savęs dideliame gąsdinančiame pasaulyje, o ir kalbėti galiu tik apie tai, ką matė mano, o ne kokios kitos, akys, ir ką suprato mano galva. Vis dėlto tai ne knyga apie dar vieną moterį egzotiniame fone.  Esu smalsi, ir mėgstu sužinoti naujus dalykus ir juos papasakoti. Taivane žiūrėjau, keliavau, skaičiau ir kalbėjausi, tad tikiuosi galinti papasakoti apie vienos tolimos pasaulio šalies gamtą, istoriją, žmones, tradicijas, ceremonijas ir kasdienybę. Manau, kad sužinosite naujų dalykų, o gal net širdyje sukirbės troškimas ją pamatyti ir pajusti.

Taivanas Taroko perėja

Taivanas Taroko perėjos kriokliai

Taroko perėjoje

1 skyrius Toli Žemės gale yra tokia šalis: gamta   dìlǐ yǔ qìhòu

地理與氣候

101 metų vasario 5-oji, Tarptautinis Taojuano oro uostas

 

Kirtęs pusę pasaulio lėktuvas nusileidžia Taivane iškart po vidurdienio. Didelis, modernus oro uostas, grėsmingi užrašai apie mirties bausmę už narkotikų įvežimą į šalį, sparčiai judanti ilgoka eilė prie pasienio pareigūno. Viskas, kaip įprasta. Pirmas klaustukas, kodėl 2013 metų vasario 5 dieną, mano pase atsirado spaudas: atvykimo data 101.02.05. Čia teisingi skaičiai? Vis dėlto jie – ne klaida, jie —klampios šiuolaikinio Taivano istorijos pradžia.

Oficialus Taivano pavadinimas — Kinijos Respublika. Tos Kinijos, kurią vadiname Kinija, oficialus vardas ilgesnis — Kinijos Liaudies Respublika (šioje knygoje ją paprastai vadinsiu žemynine Kinija). Abi šios šalys savo istoriją pradeda 1912 metais, kai atsistatydino dvyliktasis ir paskutinysis Čingų dinastijos Kinijos imperatorius Puyi ir buvo paskelbta demokratinė respublika. Matyt, daugelis prisimename slaptingąjį Bernardo Bertoluccio filmą „Paskutinysis imperatorius“, kur visa ta istorija ir papasakota (jei filmo nematėte, rekomenduoju: puikus visomis prasmėmis).

O dabar iš 2013 metų (kuomet ir vyksta mano nuotykis) atimame 1912 metus ir va jie, 101-ieji Kinijos respublikos metai. Su data, kurią aptiksite visuose oficialiuose šalies dokumentuose (net kvitukuose, kuriuos gausite parduotuvėje), išsiaiškinome. Šalies oficialus vardo kilmė irgi aiški, nors esama ir daugybės kitų: Nacionalistinė Kinija (akcentuojama unikali politinė apibrėžtis), Laisvoji Kinija (Free China — gan populiarus vardas iki dešimtojo dešimtmečio, kol dar žemyninė (mainland) Kinija buvo labai uždara socialistinė valstybė), Taivano Kinijos respublika, Taivano respublika.

Šioje knygoje paprastai naudosiu populiariausią valstybės vardą — Taivanas, tačiau pasakodama apie politiką ir ekonomiką vėl grįšiu prie oficialus pavadinimo, didžiąją kaimynę vadindama žemynine Kinija ar Kinijos Liaudies respublika. Pastaroji Taivaną vadina niūrokai „Taivano provincija“ ir laiko savo sudėtine dalimi.

Jau minėta, kad Taivanas turi ir romantišką vardą, kuriuo jis kelis šimtus metų vadintas Vakaruose — Formoza (portugališkai gražioji) . Dabar šis žodis — tik turistinių knygelių puošmena ir saldus masalas turistų sieloms privilioti. Tiesa, kartas nuo karto Formozos vardą prisimena griežti laisvo nepriklausomo Taivano šalininkai, taip ieškodami aiškių atskirties nuo žemyninės Kinijos vardų.

Kai kurie salos čiabuviai — ikiistoriniu laikotarpiu čia buvo Malajų Polineziečių aborigenų gimtinė — salą vadina Kaitagelanu.

Kai jau žinoma, apie ką bus kalba, ir kokiu metu pradedame šį pasakojimą, atėjo laikas apsidairyti aplink.

Ilha Formoza — gražioji sala

Žinynai rašo, kad Taivano sala išsiskleidusi Rytų Azijoje, Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje šiek tiek į pietryčius nuo centrinės Kinijos pakrantės, gan tiksliai pusiaukelėje tarp Japonijos šiaurėje ir Filipinų pietuose. Šiaurėje jos krantus skalauja Rytų Kinijos jūra, pietuose — Pietų Kinijos jūra (netikėta, ar ne?) ir Luzono sąsiauris, o vakaruose — Filipinų jūra. Tarp Taivano ir žemyninės Kinijos tįsta apytikriai 160 km pločio Taivano sąsiauris. Vanduo visur.

Vis dėlto nusileidę oro uoste, vandens nematysite. Valandos trukmės kelionė iš oro uosto į Taibėjų nuobodi, o išgirtasis salos grožis slepiasi už modernių greitkelio konstrukcijų. Net tokių Pietryčių Azijoje įprastų ryžių laukų negausu, — žaluma skleidžiasi tik ant vietomis kelią supačių kalvų. Tos aukštokos kalvos supa visą Taibėjų. Pirma, ką atmerkus ryte akis pamatydavau pro kambario langą, buvo žalios kalnų viršūnės tolumoje. Daug daug žalumos.

Taivanas išsidėstęs labai seismingoje zonoje, ir tai reiškia, kad gamta sukuria kerinčio grožio landšaftą: fantastiškus pakrančių uolienų barjerus, granitines net kilometro aukščio tarpeklių sienas, įvairiausių atspalvių akmenų sangrūdas ir karšto vandens šaltinius, trykštančius tiesiog namų  kiemuose. Mane, užaugusią švelnių atspalvių pasaulyje, bene labiausiai žavėjo ir stulbino spalvų gausa — nuo minkštų smėlio pustonių (anksčiau galvojau, kad mano gimtosios Palangos smėlis švelniausias pasaulyje, — gi pasirodo, Taivano pietų paplūdimiuose jis dar minkštesnis) iki aštrių žalių viršukalnių tonų. Neatsitikinai, matyt, aukščiausia Taivane, be keleto metrų 4 km aukščio, viršukalnė nešioja žalsvų tonų nefrito — Jado — vardą.

Įvairiatonių žalių, tankiai miškais apžėlusių kalnų gausa — pirmas ryškus salos gamtos bruožas. Kalnai dengia daugiau nei pusę Taivano teritorijos, o 200 viršukalnių aukštis viršija 3000 metrų. Salos rytuose driekiasi raižytų kalnų sistema, atsišakojanti į salos pietus ir šiaurę, ir tik vakaruose plyti derlinga Dzianano lyguma.

Vandens saloje irgi apstu, daugybė sraunių kalnų upių, kurias, krentančias žemyn ir klaidžiojančias tarp daržų ir ryžių laukų, jauku stebėti pro traukinių langus. Jos prasideda centrinėje kalnuotoje salos dalyje ir šniokšdamos arba vos apsemdamos akmenuotus dugnus ieško kelio arba į vakarus Taivano sąsiaurio link, arba į rytus, į Ramųjį vandenyną. Upės santykinai trumpos (ilgiausia —Žošuji beveik penkis kartus trumpesnė, nei mūsų maitintojas Nemunas), bet audringos. Žemyn tempdamos putotus kalnų vandenis dažnai gąsdina žmones, grasina potvyniais ir nuošliaužomis.

Nors ežerų Taivane negausu, vienas jų įspūdingas. Tai Zijuetanas, pasislėpęs tarp kalnų salos centre 750 metrų aukštyje virš jūros lygio, turintis ir kitą — svajingą Saulės ir Mėnulio ežero vardą. Ežero istorija neilga: ketvirtame dešimtmetyje japonai sujungė du nedidelius ežerus, vieną saulės, kitą — mėnulio formos, ir taip atsirado romantiškas, tegul iš esmės ir techninis, gamtos kūrinys. Stovint ant kranto ežerą supančiose kalnuose visur kyšo budistinių ar daoistinių šventovių kepurėlės, švelniame rūke slepiasi mažytės salos kontūrai. Taip ežeras, kurio teritorija jau tūkstančius metų yra tao genties aborigenų namai, tarsi vis dar saugo nykstančią šventąją Lalu salą, kur, sakoma, per amžius gyveno genties protėvių dvasios. Dabar, kai po mažiausios, vos kelis šimtus žmonių skaičiuojančios genties žemes slankioja visokie keliautojai-turistai, globalizacija įtraukia, o slaptinga dvasia traukiasi. Tiesa, nors ir materialia forma, tą romantišką genties dvasią pajutau ilgų, labai plonų ir ryškiai raudonų bananų, nusipirktų iš tradiciniu rūbu apsirėdžiusios vietinės gražuolės rankų, skonyje. Sako, juos augina tik tao. Skanesnių bananų nesu ragavusi.

Vis dėlto visokių jūrų ir vandenyno apsuptoje Taivano saloje rasti dalykėlį, kuris galėtų būti pavadintas paplūdimiu, kaip mes pratę jį suvokti, rimtas iššūkis. Žinoma, yra keistokų kažkaip tarp akmenų įsiterpusių įlankėlių, kuriuose turškiasi vaikai, bet tik vienoje vietoje pavyko įlisti į vandenį vos giliau. Tai buvo piečiausiame salos taške, Kentingo nacionaliniame parke, netoli atominės elektrinės, noriai turistų stebimos per didelius žiūronus. Ilgai klaidžioję vietinės „Palangos“ centrine gatve (absurdiškai panašia į Basanavičiaus gatvę, net kvaili suvenyrai tokie pat, tik cepelinų nėra), galiausiai išėjome prie vandenyno ir akmenimis atitvertoje įlankėlėje radome šiokį tokį menkutį paplūdimį, kur kelios taivanietės su visais rūbais vandenyje žaidė su savo vaikais. Liūdno veido amerikietis, paaiškinęs, kad jis čia jau seniai, mestelėjo: „Taivaniečiai nesimaudo, tad vargu, ar verta lįsti į vandenį ir jums“. Vandenyną išbandėme: vanduo šiltas, smėlėtas minkštas dugnas, bet žemyn krenta taip staigiai, kad taivaniečių baimę supratome. Dideli grėsmingi Ramiojo vandenyno vandenys tikrai nepanašūs į mūsų švelnią, net tada, kai rūstauja, gimtąją Baltijos jūrą.

Salos šiaurėje vandenyno muša ir vėjas pratęsdami kranto linijas per amžius nulipdė savitas akmenų formacijas. Ypatingai garsūs — įmantrūs, tarsi genialių rankų nulipdytos skulptūros, Yehliu geologinio parko dariniai. Spalva ir forma jos šiek tiek panašios į Neringos kopas, tik akmeninės.

Yehliu geologinis parkas

Išskirtinė geologinė Taivano įžymybė — Taroko tarpeklis šalies rytinėje Hualieno apygardoje, garsus marmurinėmis (taip, gryno žalsvo marmuro!) kartais virš kilometro aukščio sienomis ir milžiniškais įvairiaspalviais rieduliais. Tiesą sakant, tai, kas kelionių knygose vadinama Taroko tarpekliu, yra ištisas 120 tūkst. hektarų Taroko parkas, sudarytas iš marmurinių perėjų, slaptų koridorių uolose, kalvotų kraštovaizdžių ir vešlios augmenijos. Na tikrai, formoza.

Taroko parkas, kylantis nuo jūros lygio rytuose iki 3700 m vakaruose, yra ne tik geologinė, bet ir biologinė įdomybė. Čia galima pamatyti praktiškai visas šalies klimato juostas ir susipažinti su daugiau nei puse unikalių, vien Taivane aptinkamų augalų ir gyvūnų rūšių. Parko kalnus perpjauna melsvai žalia Yayung Paru — Didžioji upė, kuri prieš įkrisdama į Ramųjį vandenyną suformuoja siaurus tarpeklius, tarpe jų 18 km Taroko perėją, vieną iš įstabiausių Azijos gamtos stebuklų, kuriam galima būtų prikišti tik vieną blogybę — geresniu oru bet kuriuo metų laiku centrinės Taroko tarpeklio vietos tiesiog knibžda vietinių gyventojų ir turistų iš viso pasaulio. Jeigu kada dar likimas nublokštų į Taivaną, tikrai čia praleisčiau bent savaitę. Keliauti po tarpeklius be palydos griežtai draudžiama (kasmet amžiams pasimeta keli neatsargūs drąsuoliai), tačiau prisijungus prie vadovų lydimos grupės galima patirti didingos gamtos grožį ir pabandyti suprasti, kaip nenuspėjamos gamtos prieglobstyje per amžius gyveno salos gentys.

Taivanui taip pat priklauso keletas salynų, didžiausias jų — Penghu sudarytas iš apytikriai 90 vulkaninės kilmės 128 kv. km bendro ploto salelių, kylančių iš vandens vidurkelyje tarp Taivano ir žemyninės Kinijos. Apie 20 šio salyno salų gyvenamos, kai kurios jų senovėje buvo Kinijos kontrabandininkų ir Japonijos piratų numylėtos vietos.

Nors Taivano ilgis, matuojant nuo šiauriausio iki piečiausio taško tik apytikriai 400 km, o iš rytų į vakarus vos 145 km, Taivano gyventojai džiaugiasi gyvenantys dievų dosniai palaimintoje šalyje, kuri gali pasigirti puikiu klimatu, nuostabia gamtos įvairove ir unikalia augalija bei gyvūnija. Nedidelės Taivano salos šiaurė ir centrinė dalis — subtropikai, pietūs — tropikai, kalnai — vidutinio klimato juosta, tad vasara Taivane santykinai ilga, o žiema trumpa ir švelni (vidutinė temperatūra apie 15 laipsnių, tad jei salą aplankysite gruodžio – vasario mėnesiais nepamirškite šiltos striukės su gobtuvu). Vasarą, žinoma, karšta, dažnai lyja, ypač nuo gegužės iki spalio, temperatūra vidutiniškai 28 laipsniai.

Kai tropikų juosta švelniai pereina į švelnesnį klimatą, daug lietaus ir apsčiai saulės, derlinga žemė maitina galybę augalų ir gyvūnų, kurių daugelis endeminiai, aptinkami tik Taivane. Žavu, kad laukiniai gyvūnai vaikšto daugybėje Taibėjaus parkelių, ir nekreipia jokio dėmesio į šalia sportuojančius, bėgiojančius ar šiaip slampinėjančius žmones. Kinų ramybė, matyt persiduoda ir jiems.

Gydantys gelmių vandenys

Seisminių plokščių susidūrimai, kurie prieš ilgus amžius pagimdė Taivaną, apdovanojo salą galybe šaltinių; čia jų koncentracija viena didžiausių pasaulyje, o ir įvairovė stulbinanti. Iš žemės gelmių trykšta versmės, kurių temperatūra gali būti ir vasarošiltė, ir pragariškai karšta, ir prisodrinta druskų ir sulfidų, ir visiškai šarminė bei kupina natrio karbonatų. Čia rasite karštųjų versmių natūralioje gamtos apsuptyje aukštai kalnuose, šaltinių įrengtų gyvenamuosiuose namuose (panašiai, kaip lietuviškos pirtys), viešų miesto baseinų, užpildytų šaltinių vandenių ir individualių kambarių su šaltiniais penkių žvaigždučių viešbučiuose.

Šalia įprastų prisodrintų daugybės mineralų vandens šaltinių šiaurėje ir rytuose, pietų Taivane apstu purvo šaltinių, kunkuliuojančių siurrealistiniame vulkaninių uolienų pasaulyje, kurį vietiniai gyventojai vadina Mėnulio peizažu. Žaliojoje saloje, bene toliausiai į Vakarus nutolusiame Taivano taške, trykšta ir karštas jūros vandens mineralinis šaltinis (sakoma, vienas iš trijų pasaulyje, kiti du — Japonijoje ir Italijoje). Tamsią atogrąžų naktį slankioti tarp daugybės baseinų ir stebint žvaigždes plūduriuoti baseinuose su vandens temperatūra, svyruojančia nuo 41o C iki 28o C, unikalus malonumas. Jei būsit Taivane, išbandykit!

Žaliojoje saloje lankiausi ankstyvą pavasarį, kai dieną temperatūra svyravo apie 30o C. Įlipus į karštąjį baseiną pirmas sekundes pasijutau it netyčia įkritusi į spirgantį arbatinuką, tad prisiversti išbūti iki tol, kol karštis paradoksaliai virto gaivinančia vėsa, reikėjo nemažiau ištvermės, nei vasaros pradžioje Palangoje įbridus į 10 ar 12 o C laipsnių vandenį sugebėti išlaukti iki tol, kol galai žino kaip pasidaro pakenčiama. Tiesa, vėlesnė kelionė po vėsesnius baseinus virsta nepakartojamu malonumu ir grįžimas į karštąjį baseiną jau visai nebegąsdina.

Vis dėlto jeigu 41o C vandens temperatūra karštą vasaros dieną ar vėsesnį, nors vis tiek labai šiltą, vakarą jus gąsdina, Taivano šiaurėje galite rasti ir „šaltus“ mineralinius šaltinius, kur pastoviai laikosi „tik“ 22o C vandens temperatūra.

Pirmieji, kurie suvokė, kokia turtinga gamtiniais šaltiniais ši sala, buvo japonai, valdę salą pirmąją ano amžiaus pusę. Jie buvo tiesiog apsėsti maudynių karštuose šaltinių vandenyse, o tokius pasinėrimus rekomendavo nuo visų įmanomų kūno ligų ir sielos negandų. Japonai pirmieji pradėjo ir formuoti specialią tokių šaltinių infrastruktūrą — statyti maudynių pastatus, kurti jų interjerus bei įrangą Panašių japoniško stiliaus maudynių ir dabar lengvai rasite Taibėjuje apie Beitou kalvas, kur lengva nukakti tiesiog miesto metro.

Tiesa, kai 1945 metais japonai paliko šalį, gydomųjų pasinėrimų mada nusilpo. Ji atgijo tik devintame dešimtmetyje, kai didesnė dalis šalies gyventojų praturtėjo tiek, kad tokie malonumai tapo įprasta kasdienio gyvenimo dalis. Dabar Taivane galima rasti ir japoniško stiliaus maudynių pastatų, ir tiesiog funkcionalių kompleksų, ir labai modernių šiuolaikinių Taivano architektų šios paskirties kūrinių, vis dėlto dauguma prabangių spa kompleksų, kuriais taivaniečiai nuoširdžiai žavisi, paprastai yra japoniško stiliaus, o jų interjeras remiasi japoniško zen principais. Tiek patys pastatai, tiek aplinka asketiškai rafinuoti, natūralūs, asimetriški, atitraukia nuo kasdienybės ir panardina į suvoktą tylą.

Maudynės šaltiniuose yra vienas populiariausių laisvalaikio leidimo būdų, ypač vėsiais žiemos vakarais. Savaitgaliais šeimos lankosi ramiuose priekalnių šaltiniuose, įmonės organizuoja darbuotojų vakarėlius prabangiuose spa viešbučiuose kalnuose.

Beje, Taivane šaltinių vanduo gali būti naudojamas ne tik maudynėms. Yilano apygardoje rytinėje Taivano pakrantėje, garsioje savo mineralizuotais šaltiniais, ūkininkai karštu šaltiniu vandeniu laisto savo daržus. Sakoma, kad taip padidėja daržovių derlius ir jų skonis. Ypač dažnai tokiu būdu auginamas vandens špinatas, Taivane ir visoje kinų virtuvėje labai populiari daržovė. Tiesa, kai man pasiūlė paragauti tokios egzotiškai išpuoselėtos daržovės, skirtumo nepajutau. Snobizmas nėra mano stiprioji pusė.

Salos  grožio kaina – žemės drebėjimai

Seisminis aktyvumas dovanoja Taivanui ne vien grožį ir šaltinių malonumus. Eurazijos ir Filipinų jūros tektoninių plokščių susidūrimai kasmet pagimdo apie 30 poslinkių, juntamų Taivano saloje. Nuo 1944 iki 2010 metų  seismometrai kasmet užfiksuoja nuo 15000 iki 18000 santykinai švelnių virpėjimų, kurie retkarčiais virsta pražūtingais žemės drebėjimais.

Pirmąjį 2013 metų pusmetį, kurį praleidau Taivane, užfiksuoti penki rimtesni žemės drebėjimai, kurių stiprumas svyravo nuo 5,6 iki 6,4 balų pagal Richterio skalę. Absoliuti dauguma Taivaną purtančių žemės drebėjimų susiformuoja Filipinų jūros plokštei susiduriant su Eurazijos plokšte Taivano rytinėje pakrantėje, dažniausiai Hualieno provincijoje. Tiesa, čia gimstantys žemės drebėjimai ne tokie pražūtingi, kaip nors ir retesni, bet susiformuojantis centrinio Taivano kalnuose Nantu apygardoje. Neretas jų jaučiamas visoje saloje ir sostinėje, jie dažniau pareikalauja ir gyvybių.

Pirmą rimtesnio žemės drebėjimo patirtį gavau kovo 27 dieną ryte apie 10 val. Staiga netikėtai kompiuteris pradėjo mirgėti, o klaviatūra, atsispyrusi nuo stalo, atrodo nutarė keliauti savo keliais. Anksčiau nepatyrus nieko panašaus reikėjo keleto sekundžių, kad suvokčiau, jog mano brangieji darbo draugai nebėga nuo nepaliaujamo klaviatūros tarškinimo, bet tiesiog pasiduoda tvarumą prarandančios žemės traukai ir skelbia: žemė dreba. Sugriebusi kompiuterį ir mestelėjusi liūdną žvilgsnį į nuo lentynų krentančias kelias lengvesnes knygas, išbėgau į koridorių, prisimindama kažkur girdėtą perspėjimą nesinaudoti liftu. Name buvo absoliučiai tylu ir niekas, išskyrus mane, niekaip nereagavo. Buto kaimynė japonė, atsitiktinai tą dieną irgi ilgėliau likusi namuose, tik lėtai išėjo iš kambario ir ramiausiai pastebėjo, kad žemės drebėjimas, tikėtina, stiprokas. Supratau, kad reikia grįžti ir nuraminti spurdančią ir kažko ypatingo laukiančią širdį.

Šiek tiek vėliau buvo pranešta, kad tą trečiadienį Taivane užfiksuotas 6,1 stiprumo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo maždaug 15 km gylyje centrinės šalies dalies kalnuose. Pagrindinis smūgis teko minėtai Nantu apygardai, kuri yra apytikriai 250 km nuo sostinės. Per drebėjimą žuvo 72 metų moteris, kurią prispaudė griūvanti senovinės šventyklos siena. Buvo sužeisti 86 žmonės, apgadinti keli pastatai, kilo du gaisrai.

Pirmoji patirtis išmokė, kad drebant žemei privalu reaguoti jei ne ramiai, tai bent santūriai. Pamoką išmokau. Kai pirmąjį birželio sekmadienį 9 aukšte įsikūrusiame teatre klausydamasi senovinės kinų operos pamačiau iš po kojų važiuojančias grindis, atsisukau į drauge atėjusią taivanietę Sofiją, kuri tik vos vos kilstelėjo antakius ir puse lūpų pakomentavo: „strong one“ (stiprus…). Ir tikrai, — ir šį kartą Nantu apygardos  kalnuose prasidėjęs žemės drebėjimas buvo 6,2 stiprumo, per jį žuvo 5 žmonės.

Bendrai imant žmonės per žemės drebėjimus Taivane žūva ne taip dažnai, kaip būtų galima tikėtis, žinant, kokie jie stiprūs ir dažni. Per visą XX šimtmetį šalyje įvyko 91 stiprus žemės drebėjimas, ir tik per 48 iš jų žuvo žmonės.

Itin skaudi nelaimė įvyko 1999 metų rugsėjo 21 dieną, kai šalį supurtė toje pačioje Nantu apygardoje prasidėjęs 7,6 balo žemės drebėjimas, tapęs daugiausiai aukų pareikalavusia gamtine katastrofa per naujausią salos istoriją. Katastrofa taip sukrėtė šalį, kad ji dabar vadinama tiesiog 921 drebėjimas. Jo metu žuvo 2415 žmonių, dar 11305 buvo sužeisti, 29 dingo be žinios, visiškai sugriuvo 51711 pastatų, buvo stipriai apgadinta per 53,7 tūkst. pastatų, per 100 tūkst. žmonių neteko namų, nuostoliai siekė 300 mlrd. Taivano dolerių (apie 10 mlrd. JAV dolerių). Katastrofos metu didžiojoje šalies dalyje nutrūko elektros tiekimas. Automatiškai sustojo veikusios visos trys Taivano atominės elektrinės, kurios savo darbo neatnaujino dar dvi dienas. Beje, ypatingai nukentėjo gražiojo ežero prieglobstyje gyvenanti aborigenų tao, apie kuriuos jau kalbėjau, gentis.

Katastrofa, žiniasklaidos praminta šimtmečio drebėjimu, turėjo ilgalaikį poveikį šalies ekonomikai ir net žmonių savivokai. Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad tautos nepasitenkinimas tuo, kaip buvo reaguojama į aukas ir nuostolius, galiausiai lėmė tai, jog valdanti Kuomintango partija 2000 metais pralaimėjo prezidento rinkimus. Didelį visuomenės pyktį sukėlė ir daugybė sugriuvusių pastatų, kurie neišlaikė tik todėl, kad projektuotojai ir statybininkai pažeidė statybos normas.

Po šios didelės nelaimės pasipiktinusi visuomenė privertė valdžią stipriai sugriežtinti statybinius reikalavimus, nors ir šiaip šalyje visi naujieji pastatai statomi įvertinant jų atsparumą žemės drebėjimams. Išskirtinis Taivano statybininkų meistriškumo pavyzdys yra ilgą laiką aukščiausiu pasaulio pastatu buvęs Taipei 101 (dabar šis 508 m bokštas yra antrasis po Burdž Chalifa Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose), kuris privalo būti ir tiek lankstus, kad pasipriešintų drebančiai Žemei, ir tiek nejudrus, kad atlaikytų itin stiprius Taivano vėjus. Šalies greitųjų taukinių sistema irgi aprūpinta saugumo sistema ir šie traukiniai, kaip, beje, ir jų pusbroliai, Taibėjaus metro traukiniai, automatiškai sustoja vos nustatoma, kad prasideda žemės drebėjimas. Teko skaityti, kad sustoja jie per 3 šimtąsias sekundės dalis. Greičiau, nei mirktelim…

Apskritai Taivanas garsus savo seismologų darbais, kurie pradėti plėtoti dar Japonijos okupacijos metais, kai Fusakichi Omori kompanija Taibėjuje sumontavo pirmąjį šalyje seismografą. Pastaruoju metu Taivano mokslininkai nuolat tobulina sistemas, kurios iš anksto įspėtų apie artėjantį cunamių, lydinčių žemės drebėjimus, pavojų. Vos prieš pusmetį, 2014 metų pradžioje, pranešta apie dar vieną mokslininkų grupės išradimą, kuris paremtas tuo, kad trikdžiai jonosferoje juda daug sparčiau, nei cunamis, o tai leidžia išlošti tokį šiuo atveju brangų pusvalandį.

Baisusis Taivano vėjas

Egzistuoja ne vienas paaiškinimas, kokia siaubingų uraganų, siaučiančių vakarinėje Ramiojo vandenyno pusėje, vardo kilmė, bet vienas jų sako, kad pirmasis skiemuo žymi Taivaną, o antrasis — fun— skamba taip pat, kaip vėjas taivanietiškai. Taigi, taifūnas — Taivano vėjas. Ir tai tikrai labai galingas ir baisus vėjas.

Taifūnai šalį paprastai siaubia liepą, rugpjūtį ir rugsėjį. Vidutiniškai per metus Taivaną užpuola (kitaip nepasakysi) trys keturi taifūnai, kai kurie labai pražūtingi, pareikalauja didelių žmonių aukų, atneša purvo ir žemių nuošliaužas. Kita vertus, taifūnų atnešamos ir į žemėn bloškiamos tonos vandens labai svarbios susidarant salos vandens ištekliams.

Kad gimtų šis šiltų vandenų ir vėjo santuokos vaisius turi sutapti mažiausiai šešios sąlygos: pakankamai šilta virš 26 laipsnių pagal Celsijų vandenyno paviršiaus temperatūra; nepastovi atmosfera; didelis žemesnių ir vidurinių troposferos sluoksnių oro drėgnumas; pakankamai stiprus Kariolio efektas (Žemės paviršiaus vėjų nukrypimas nuo pradinės ašies dėl Žemės sukimosi), kuris suformuoja žemo spaudimo centrą; jau iki taifūno formavimosi stebėti atmosferos trikdžiai ir vertikalus vėjo šlytis. Visi tropiniai ciklonai susiformuoja juostoje, kuri apie 480 km nutolusi nuo ekvatoriaus į šiaurę arba pietus.

Taifūnai turi vardus, ir, priešingai, nei teigia viena lietuviška reklama, tie vardai nebūtinai moteriški. Nuo 2000 metų Taivano regione pasirodančių taifūnų vardai imami iš specialaus sąrašo, kurį sudarė Azijos šalys, išsidėstę prie Ramiojo vandenyno. Vardai visada yra būdingi tam regionui, bet gali reikšti, ką tik nori: nuo dramblio ar gėlavandenės žuvies pavadinimo iki lietaus ar Vietnamo kalnų dievų vardų. Deja, dėl politinių priežasčių (apie jas kalbėsime knygos pabaigoje) Taivanas sąrašo kūrime nedalyvavo.

Vieną, tikiuosi, pirmą ir paskutinį, taifūną teko pergyventi ir man. Jo vardas buvo Soulikas (tradicinis Mikronezijos Ponpėjaus valstijos vado titulas). Taivaniečiams šis taifūnas, manau, didesnio įspūdžio nepaliko, bet aš jo nepamiršiu niekada.

Kaip dauguma naivokų europiečių, taifūno laukiau ir labai norėjau pamatyti, kaip gi atrodo ta tikra gamtos stichija. Apie tai, kad jis jau keliauja ir, tikėtina, užpuls ir šalies sostinę Taibėjų buvo pranešta prieš keletą dienų. Paprastai taifūnai siaubia pietines šalies apygardas, tačiau Souliko kelias ėjo šiauriau. Pradžioje jo kategorija nebuvo aukšta, tačiau porą dienų iki to momento, kai jis jau turėjo pasiekti Taivaną, pradėta kalbėti, jog tai, tikėtina, bus išimtinai galinga, gal net 5 kategorijos tropikų audra. Taifūnų galiai stiprėjant jų kategorija auga nuo pirmos iki penktos, vėjo greičiui spartėjant nuo 119 -153 km/h (pirmas lygis) iki daugiau nei 252 km/h (penktas lygis). „Mano“ Soulikas galiausiai pasiekė grėsmingą ketvirtą lygį, o vėjo šuorai buvo iki 220 km/h.

Taivaną Soulikas užpuolė penktadienį liepos 12 dieną vakare. Jau iš vakaro sužinojau, kad tądien biblioteka, kaip ir kitos valstybinės įstaigos nedirbs, tad pasiruošiau įdomiam reginiui. Vietiniai gyventojai socialiniuose tinkluose juokavo: „ir vėl valdžia neduos išeiginės dienos, vėl užsakė taifūną savaitgaliui“. Bet savaitgalis nebuvo linksmas.

Penktadienio ryte aplinkinių parduotuvėlių savininkai duris ir langus dangstė geležinėmis uždangomis, visur jautėsi šioks toks nerimas ir sujudimas. Apie pietus viskas nurimo, grįžo namo ir mano buto kaimynė, 84 metų japonė profesorė Joko, tikras japoniško darbštumo įsikūnijimas. Būdama tokio amžiaus, ši garbi geologijos daktarė ne tik kasdien (įskaitant sekmadienius) nuo 8 ryte iki 21 vakare dirbo laboratorijose, bet ir nuolat į ekspedicijas salynuose lydėjo studentų grupes. Beje, pora dienų prieš taifūną ją kartu su studentais iš vienos salos parskraidino, — gamtos stichija nenuspėjama.

Tądien Universitetas, bijodamas pasekmių, atjungė elektros tiekimą, ir profesorei Joko savo darbo vietą teko palikti gerokai anksčiau. Ji buvo nerami, priešingai, nei aš, naiviai laukianti stichijos. Kai apie savo viltis išvysti tikrą uraganą papasakojau profesorei, ji tik įtariai ir ironiškai linktelėjo galvą. Patirtis, žinoma, laimėjo. Nieko gero taifūnai neatneša.

Jau pavakare prasidėjo stiprus tropinis lietus, kai nebesimato net gretimo, vos už kelių metrų stūkstančio namo kontūrų. Vakare lietus tapo kažkoks neįmanomai ir nematytai tankus, o oro prognozė skelbė  — tons of rain (tonos lietaus). Tos tonos krito ir krito, o namą pradėjo purtyti vis stipresnis vėjas. Tarpais atrodė, kad lietus ši galingą šešiaaukštį tiesiog išraus iš žemės kaip grybą ir pames kur, kaip nebereikalingą daiktą. Meluosiu, jei sakysiu, kad buvo nejauku. Buvo baisu. Ir tik 4 valandą ryte lyg vaikystėje užsidengus galvą antklode užmigau.

Rytas išaušo šviesus ir šiltas, bet miestas buvo užverstas lūžusiais medžiais (rašyta, kad su šaknimis buvo išrauta virš 1000 medžių), jų šakomis, kažkokiomis šiukšlėmis ir atrodė apgailėtinai. Išėjau pasivaikščioti ir didžią kelio dalį tiesiog laipiojau per medžius. Tiesa, jau nuo akstyvo ryto daugybė žmonių pjovė lūžusius ir pavojingai pakrypusius medžius, valė gatves. Kai sekmadienį tų medžių bent jau važiuojamojoje kelio dalyje nebeliko, sujaudino taivaniečių atkaklumas ir darbštumas.

Soulikas buvo baisus, nors ir ne išskirtinis. Žuvo keturi žmonės, sužeisti 123. Sugriuvo daugybė namų, potvyniai užliejo kelias gyvenvietes ir laukus. Nuostoliai siekė per 42,5 mln. JAV dolerių.

Bet didžiausią įspūdį paliko ne gamtiniai kataklizmai bet tai, kaip ramiai taivaniečiai priima stichijas ir susidoroja su jų pasekmėmis. Tikrai, ne ramių slėnių vaikui suvokti nertėjančios gamtos augintinių jausmus.

3 komentarai įraše "Būsimos knygos ištraukos… "

  1. Knygos parašė:

    Puiki knyga nusimato. Tai nuo šiol knygos apie keliones ar planuojate rašyti Melo ekonomika 2? 🙂

  2. Skirmantas Jurgaitis parašė:

    Puiki ištrauka. Ar pavyko užbaigti šią knygą apie Taivaną? Ieškojau internete, bet nieko apie tai nerandu. Labai įdomu būtų paskaityti daugiau ir tėvams kopiją nusiųsti, nes paskutinį pusmetį čia gyvenu.

    ps
    Ačiū, kad dalyvaujate rinkimuose. Atnešate daug gaivaus vėjo slogiame politikos klimate.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *