MENIU

Autorius

26303

Žurnalistikos bėdos 2 Lietuvos ryto TV, Daiva Žeimytė

#Maldeikienė, Įžvalgos

kovo 17, 2015

Prieš kurį laiką įkišome savo smalsią nosį į laidų vedėjos Daivos Žeimytės miegamąjį ir — koks netikėtumas! — sužinojome, kad šį kambarėlį žurnalistė dalijasi „su antklode“. Na visai kaip mes, mirtingieji.

Tiesa, skirtingai nuo ponios laidų vedėjos, bent jau aš miegamajame mėgstu žiūrėti TV laidas. Taigi, vakar turėjau galimybę apsidairyti ne tik anos miegamajame, bet ir kambarėlyje, kur ji veda pusvalandžio trukmės pokalbius tema „užmuškime laiką, kol išvirs vakarienė“ (oficialiai, matyt, kad atrodytų rimčiau, ta laida vadinasi Aktualūs pokalbiai laidoje „Lietuva tiesiogiai“). Dabar aktualu merų rinkimai, tai kol žiūrovai varto blynus ar kotletus, Žeimytė varto politiką.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

5920

Proletariato virėjos televizijos ekrane ir Seime (Žurnalistikos bėdos1)

#Maldeikienė, Įžvalgos

kovo 16, 2015

Jūs kada nors domėjotės, kas per daiktas šalies centrinio banko atsargos? O mokėtumėte sudaryti Lietuvos banko balansą? Ir gal vienas du sudėliotumėte, kokia suma turi būti dengta šalies valiuta, kad pavyktų išvengti netikėtų finansinių šalies ūkio sukrėtimų? Jei nustebote ir sakote, kad visokių tokių dalykų reikia specialiai ilgokai mokytis, tai priklausote mąžtančiai Lietuvos žmonių daliai. Daugumai ir šiaip viskas aišku.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

12716

Mano darbas: pirma savaitė. Pradedu ataskaitas rinkėjams.

#darbasTaryboje, Darbas Vilniaus Taryboje

kovo 15, 2015

2015 kovo 15 diena.

Šiandien vakare dalyvavau „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje. Jeigu tai žurnalistika, ką bandė daryti Daiva Žeimytė ir Marius Jančius, tai man tikrai gaila žiūrovų. Kažkodėl juos stebino net tai, kad esu skaičiusi Penkiasdešimt pilkų atspalvių, kas esą turėtų įrodyti mano liberalias pažiūras. Kaip, dėl Dievo? Aš bendrai daug skaitau, ir man yra tekę skaityti Stalino raštus ir Hitlerio Mein Kampf. Tai matyt anų esą žurnalistų nuomone įrodo, kad esu fašistė-stalinistė. Kasdien skaitau Evangeliją. Tai gal įrodo, kad esu krikščionė.  O kadangi mėgstu skaityti rabinų raštus ir esu skaičiusi Talmudo gabalus, tai, be abejonės, esu judėjų tikėjimo. Tiesa, labai žaviuosi sufijais. Taigi, dar ir musulmonė. Kas be ko. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

958

Sveikinu mus, laisvos šalies piliečius

#darbasTaryboje, Darbas Vilniaus Taryboje

kovo 11, 2015

Žmogus gimsta asmenybe,  kai kalba su savimi, kai gerbia save ir save analizuoja. Kai pažįsta dvasią savyje.

Ketvirtis amžiaus, prabėgęs nuo tos dienos, kai mano Tėvynė tapo laisva, buvo laikas, kai kiekvienas labiau kalbėjome apie save ir sau. Kai kas net patikėjo, jog žmogus iš prigimties individualistas, o visų pirštai lenkti į save. Absoliutūs niekai. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

10810

Užkalnio knygos apie Faustą ir to garbaus vyro  gyvenimą prie Tarybų valdžios recenzija

#Maldeikienė, Knygos

kovo 10, 2015

Hamletas klausia: pirkti ar nepirkti?

Užkalnis yra žmogus, kuris laikraščiuose rašo visokias piktas patyčias, bet tai tas pats žmogus — patikrinkite google, jeigu netikite, — kuris laisvu nuo blevyzgojimo laiku rašo juokingas knygas apie keliones ir sovietus. Kai skaitau, visada kikenu. Kikenti man patinka, dėl to, kai tik Užkalnis parašo kokią knygą, iš karto perku: jo kibūs pirštukai graužia smegenis ir kūnas neišlaikęs tos įtampos ima krizenti.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

146275

Ašara versus Aušra: kuri tikroji?

#Maldeikienė, Video

kovo 1, 2015

Haroldo Mackevičiaus dėka mano idėjos važiuoja ir Dviračio šou ratais.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

7962

Praloštas rašytojos gyvenimas?

#Maldeikienė, Knygos

vasario 28, 2015

Knygos pabaigoje Audronė Urbonaitė tarsi prabėgom retoriškai klausia: „kam rūpi, ko samdomi darbuotojai neatleidžia?“ (p.410)

Atsakau: tai visada rūpi darbdaviui. Labai rūpi. Tiesa, priežastys gali būti labai įvairios: gal jaudina todėl, kad apačioje dažnokai geriau matai tikrovę ir kasdienes bėdas, taigi informuodamas samdomas darbuotojas gali sukurti papildomą vertę; o gal rūpi todėl, kad bijo, jog samdinys gali demaskuoti neteisėtas verslo (procesų) kūrimo schemas.  Tiesa, dažnai rūpi vien todėl, kad ir darbdaviai žmonės. Jie nori būti įvertinti.

Žurnalistikos atveju viskas labai sudėtinga: negali būti žurnalistu turėdamas lėkštą, nemąstantį, garbėtroškos, pinigų ar valdžios godulio apsėstą redaktorių.

Taigi, atsakymas į klausimą, kam rūpi, ko samdomi darbuotojai neatleidžia, jeigu tas samdinys žurnalistas, yra labai aiškus: tai rūpi tam samdiniui. Jei  jam nerūpi, tai jis pralaimi savo gyvenimą. Kompromisai su savimi visada komplikuoti. Kompromisai su savo sąžine, kai informuoji ir aprašai naikina ne tik tave, jie naikina ir tą, kuris skaito. Nes skaitytojas — pasitaiko! — tiki.

Audronė Urbonaitė nėra žurnalistė. Nepamenu, kad kada ir būtų buvusi. Ji tik dirba samdoma žurnaliste, ką širdies gilumoje jaučia. Dėl to graužiasi ir bando teisintis lyg sau, lyg skaitytojams.  Tai galutinai patvirtina ir šia knyga.

Žurnalistika tikrai didžioji Audronės nuodėmė. Ji jai reikalinga ne tam, kad priimtum visada triuškinančiai skaudų iššūkį mąstyti, matyti, vėl mąstyti  ir po to rašyti. Iššūkį visada maksimaliai sukoncentruoti tekstą ir keliais žodžiais detalizuoti ir  apibendrinti, atveriant skaitytojui tikrovę su jos nepastoviu  turiniu.  Žurnalistika Audronės nuodėmė todėl, kad ji, ta žurnalistika, Audronei tėra parsidavimo forma, galimybė būti samdomu darbuotoju, kuris gauna algą už tai, kad (kartais?) sulošia su savo sąžine.  Griežtas verdiktas?

Taip. Bet Audronė tai pati ir parašo.

Ar toks sadomazochistinis judesys turi kokią nors rimtesnę vertę? Nežinau.

Knyga labai nevienalytė. Tai tiesiog čekuoliniu stiliuku (apgailėtinu rimtesniam žmogui) sumesti labai nelygiaverčiai tekstai. Skaitant nuolat persekioja jausmas, kad leidykla skubino ir artėjo Knygų mugė, o priklausomybė nuo autografų ir naujos knygos pristatymo didesnė, nei baimė „chalturinti“. [Bijau, tai irgi prastos žurnalistikos pasekmė].

Skyrelis „Žurnalistiniai tyrimai“ (psl. 177- 206) įdomus.  Tai kokybiškas kasdienis žurnalisto darbas, kurio šioje knygoje —  jeigu jau vertinti iš žurnalistikos pozicijos — nedaug, o jeigu vertinti iš rašomos perspektyvos — neturėjo būti. Nes tai ne nuodėmė.

Knygos gabalai, kur Audronė autobusu rieda į Lenkyną (psl. 167-176) , aukščiausio lygio gyva publicistika, kiek pastaroji žurnalistika. Ir ten taip pat jokios nuodėmės. Potencialiai geros rašytojos galimos knygos ištraukos.

Knygos dalys, kur kalbama su draugais (dažniau draugėmis) saldūs ir neįtikina. Asmeninė patirtis: geriau nerašyti. Meilė ir draugystė sau, pagarba skaitytojui, neaiškinant jam apie savo meiles, sau. Atskirkime barščius ir muses. Arba tada jau reikia rašyti atsiminimus. Nors ir tie bus įdomūs tik tada, kai gyvenimas ir žmonės bus nevienareikšmiai. Kaip interviu, beveik visi labai silpni. Žanras, kuris Audronei svetimas.

Kur didžiausia autorės nuodėmė? Tikrai ne žurnalistikoje. Nuodėmė ta, kad naikinama prigimtis (o Audronė yra rašytoja) ir bandoma būti žurnalistu. Tada jau kalti visi:   redaktorius, aplinka, kolegos, herojai. G.Vainauskas tikrai ypatingai primityvus ir lėkštas redaktorius, tragiškai negabus savo vietoje, bet Audronei jis netrukdo jau per dešimt metų. Taigi, jie žaidžia tą patį žaidimą.

Kolegos irgi trikdo tik tiek, kiek, tikėtina, juose Autorė mato tai, ko bijo savyje.

Galiu tęsti. Pastabų dar daug. Bet nebematau prasmės. Šita knyga žingsnis atgal.

Piktos pastabos? Ne. Tiesiog pagarbos gestas rašytojai. Ne žurnalistei. Audronė Urbonaitė prieš porą metų parašė stiprią knygą „ Žydiškų daiktų kambarys“, kur herojės jausmai ir sielos judėjimas palaipsniui trykšta iš uždaros koncentruotos erdvės tarsi nenugalimos jėgos  spaudžiama dantų pasta iš tūbelės.

Ši knyga galėjo būti tokia pat, bet ją turėjo rašyti ir turėjo dirbti su tekstu rašytoja. O ne šiaip autorė-žurnalistė- blia blia blia. Tipo, geras žmogus. Kieta boba. Ar dar kas nors iš Fb folkloro, kas visada nesąmonė.

Knyga silpna, nors galėjo būti labai stipri. Negi meluosi per akis tam, kurį gerbi ir pusprotiškai šypsosies meiliai sukdama akis šalin.

O aš gerbiu RAŠYTOJĄ Audronę Urbonaitę. Ir rašydama apie kitą jos knygą nenoriu pavadinime dėti klaustuko.

Skaityti straipsnį

6657

Gavėnios keliu einant: save sutraiškindamas tampi šventu

#Maldeikienė, Kelionės

vasario 17, 2015

Dangiros Simonavičiūtės nuotr. (2015 metų Kalėdos Lalibeloje, Etiopijoje)

Šventumas – esminio poreikio įprasminti savo egzistenciją įsikūnijimas. Ir teologija, ir geriausi meno kūriniai rodo, kad toks įsikūnijimas galimas tik susitikime su savimi ir Anapusybe kažkur sielos gelmėse, peržengus savo asmeninio „aš“ rėmus, tapus dovana. Toks kelias reikalauja gyvos ir budrios sąmonės, – negyva, sustingusi būtis net tik nepajėgi priimti iššūkio (įeiti į savo zoną, pasiekti ribą), bet tiesiog negeba matyti net pačios tokio įsikūnijimo galimybės.

Kita vertus, moderni visuomenė ir postmodernistinė kultūros situacija šį savęs įprasminimo poreikį suskaldo, atimdama jo giliąją išraišką, ir taip sukuria savivalę ar net psichozę, pasireiškiančia aštriu kontrastu tarp gyvenimo dovanų (laisvės, mąstymo, kalbos, kūrybinių galių) didumo ir paslaptingumo bei to primityvumo ir banalaus lėkštumo, su kuriuo jos vartojamos kasdienybėje.

Šventu gali būti tuoj ir dabar, tereikia „peršokti“ bedugnę, beatodairiškai save sutraiškant.

Taigi, kelionė į Velykų šventę.  Kelionė, kuri prieš aštuonerius metus prasidėjo Nerijaus Milerio Religinio kino seminaruose.  Dar viena nuolanki padėka Mokytojui už dovanas, kuriomis tada buvau apsčiai apdovanota. Visos teksto klaidos, žinoma, tik mano.   (daugiau…)

Skaityti straipsnį

5946

Su gimimo diena, mano Valstybe

#Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

vasario 16, 2015

Laisvė pradžioje būna mintis, vėliau žodis ir veiksmas. Kai laisvė tampa įstatymu, taigi ir savo priešybe, ji gali įgauti laisvos visuomenės veidą. Sugebėjusi suvokti, kad ji yra kompromisas ir derybų rezultatas, laisvė gali priimti dar vieną pavidalą – ji gali tapti veiksminga demokratija ir efektyvia ekonomika. Tik ar gali rastis demokratija ir rinka ten, kur kompromisas paneigiamas net negimęs?

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

10362

Linksmi pilki atspalviai

#Maldeikienė, Knygos

vasario 14, 2015

Valentino diena vakar prasidėjo labai linksmai: jau seniai kine taip nuoširdžiai nesijuokiau. Nuotaiką pataisė naujasis Penkiasdešimties pilkų atspalvių pavidalas, dabar jau kine.

Knyga, kurią perskaičiau prieš porą metų, man pasirodė įdomi. Taip, žinoma, tai labai prasta literatūra. Bet blankios, primityvios, negyvos rašliavos yra kalnai. Ir aš neretai su malonumu skaitau labai blogas knygas, nes snobiškas pareiškimas, kad verta skaityti tik tai, kas geriausia, man juokingas dėl kelių priežasčių. (daugiau…)

Skaityti straipsnį