MENIU

Autorius

1967

Dvylika Seimo narių pradeda kampaniją , kuri veda į Lietuvos išstojimą iš Europos Sąjungos

#išsaugokeurą

spalio 10, 2017

Seime atsirado žmonės, kurie pateikė rezoliuciją, kurią vertinu kaip prasidedančios Lietuvos išstojimo iš ES kampanijos pradžią.

Vis dėlto aš KATEGORIŠKAI su jais nesutinku.

Seimo nariai Petras Gražulis, Zbignev Jedinskij, Povilas Urbšys, Artūras Skardžius, Stasys Jakeliūnas, Juozas Imbrasas, Algimantas Dumbrava, Raimundas Martinėlis, Petras Nevulis, Rita Tamašunienė, Vanda Kravčionok ir Arūnas Gumuliauskas užregistravo rezoliuciją „Dėl Lenkijos Respublikoje vykdomų sėkmingų reformų“.

Rezoliucijos tekste, ją pasirašę Seimo nariai sveikina “sėkmingai įvykdytas šeimos stiprinimo reformas ir vykdomą politiką Lenkijos Respublikoje;” mato “būtinybę palaikyti sėkmingas reformas ir svarstydami jas pritaikyti Lietuvoje”.

Ką reiškia tos „sėkmingos“ lenkiškos reformos praktiškai? Tai teismų sistemos nepriklausomybės sužlugdymas, nevyriausybinių organizacijų persekiojimas dėl jų viešai išreiškiamos pilietinės pozicijos [rašiau penktadienį] bei bendrų Europos Sąjungos įsipareigojimų dėl pabėgėlių priėmimo nesilaikymas.

Tokiu būdu demonstruojama itin ciniška pozicija: man duokit, o aš nieko niekam neskolingas.

Kokias mintis išties generuoja tas „seiminis“ dvyliktukas?

Jie norėtų, kad milijardinę ES valstybių paramą gaunanti Lietuva, kai jos paprašo solidarizuotis su Pietų Europos valstybėms (visų pirma Graikija ir Italija, o dabar ir Ispanija) su pasipūtusio vergo (taip taip, vergas yra tas, kuris visada ima, ir niekada nenori duoti) arogancija padėti atsisako; jų šūkis, „tegul kiti vieni dorojasi su vienai atskirai valstybei sunkiai įveikiamomis užduotimis“.

Labai ciniška ir tai, kad tame sąraše ne viena pavardė politiko, kuris sakosi esąs katalikas, bet atmeta įsipareigojimą žmogiškumui ir siūlo pavaryti nuo Lietuvos durų ir tuos, kurie išties bėga nuo karo ir persekiojimo.

Šiame „paramos Lenkijai“ pakete galima prisiminti ir stiprėjančius Lenkijos valdančiųjų užmojus užgrobti nacionalinį transliuotoją ir beprasidedantį kišimąsi į spaudos laisvę.

Manau, kad rezoliucijos autoriai turi teisę skelbti savo nuomonę, netgi nepriklausomai nuo to, ar jie patys suvokia, kurlink veda jų pasiūlymas. Ir tikrai nemanau, kad kiekviena nuomonė, kuria kvestionuojamas tas ar kitas ES sprendimas, yra inicijuojamas kokiame nors Kremliuje.

Vis dėlto kartoju: griežtai pasisakau prieš šios rezoliucijos intenciją, nes matau ją tik kaip bandymą laužyti Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio įsipareigojimus, teismų sistemos nepriklausomybę bei bandymą importuoti ne tik abejotinus Lenkijos valdančiųjų, bet ir V. Putino, V. Orbano ir R.T. Erdogano metodus į Lietuvą.

Manau, kad Lietuva privalo palaikyti ES poziciją Lenkijos atžvilgiu ir jos sutartyse apibrėžtas teisines bendrabūvio normas.

Skaityti straipsnį

575

Apie Lenkijos orbanizaciją ir bandymus susidoroti su manančiais kitaip

#išsaugokgalvą

spalio 6, 2017

Šį trečiadienį Lenkijos policija keliose nevyriausybinėse organizacijose, daugiausiai užsiėmančiose moterų teisių klausimais įvykdė reidus, kurių metu konfiskavo dokumentus ir kompiuterius. Nepaisant Lenkijos valdžios bandymo teisintis, kad tai esą buvo padaryta dėl kažkokių buvusios vyriausybės pareigūnų neteisėtų veiksmų tyrimo, buvo duotas aiškus signalas – už viešus ir atvirus protestus prieš Lenkijos Prawo i Sprawiedliwość (PiS) partijos vedamą Vyriausybę galima sulaukti grasinimų ir bauginimų.

Lenkija yra viena griežčiausiai varžančių moterų teisę į saugų ir legalų abortą valstybė. Lenkijos nevyriausybinių organizacijų vykdyti vadinamieji “Juodieji protestai” siekė bandyti išsaugoti teisę į abortą, jei nėštumas atsirado dėl išprievartavimo, incesto ar jis kelia grėsmę motinos sveikatai.

Lenkijos moterų nevyriausybinių organizacijų protestai 2016 metais mobilizavo visuomenę, kuri parodė nepritarimą visiškam abortų drauadimui ir įkalinimo bausmei moterims, kurios pasidarė abortą. Protestai buvo sėkmingi, ir pastatė dešiniąją PiS vyriausybę į sudėtingą situaciją, dėl ko ji turėjo atsisakyti dar griežtesnio abortų reguliavimo.

Man visiškai nepriimtina ką Lenkijos teisėsauga daro su nevyriausybinėmis organizacijomis. Lenkija žengia pavojingu Viktoro Orbano jau išmintu keliu – bauginimais ir instituciniu susidorojimu grasinant pilietinės visuomenės atstovams. Tokiu būdu artėjama prie to paties valdymo modelio, kokį galima stebėti Putino Rusijoje ar Erdogano Turkijoje.

Kaip Seimo Laikinosio Moterų grupės narė raginu kitas grupės nares ir visus Seimo narius pasmerkti Lenkijoje vykdomą bandymą įbauginti pilietinės visuomenės atstovus ir bandysiu inicijuoti Seimo rezoliuciją šiuo klausimu.

Skaityti straipsnį

246

Interviu InfoTV laidoje „Dienos komentaras“ su Indre Makaraityte

#išgyvenkLietuvoje

spalio 6, 2017

Ketvirtadienį Indrės Makaraitytės buvau pakviesta papasakoti ko tikiuosi iš Prezidento rinkimų kampanijos. Šio interviu įrašą rasite šioje nuorodoje, interviu prasideda nuo 15:53.

Skaityti straipsnį

240

Techniniai asistentai, nuvalykit makiažą nuo aukštojo mokslo reformos veido

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 27, 2017

Vis labiau įsisiautėjantis vadinamasis plagiato skandalas pirmadienio LRT laidoje „Dėmesio centre“ galiausiai trūko ir murzinais pūliais užliejo galvas tų, kurie turėjo jėgos ir drąsos žiūrėti. Jis slepia gerokai baisesnę tiesą: šio skandalo epicentre atsidūręs KTU rektorius Petras Baršauskas yra vienas iš vadinamosios aukštojo mokslo reformos scenaristų ir veidų. Apie kokius giluminius šio ilgus metus planuojamo ir vis dar neįvykstančio tektoninio poslinkio momentus tai pasakoja?

Universitetų misija ir reformos tikslai

Universitetai atsirado ne kaip vieta, kur vadybininkai „ruošia“ kokių nors verslo advokatų taip trokštamą darbo jėgą. Universitetai atsirado kaip vieta, kur visuomenės apmąsto save, ir padeda rastis naujoms mokslo, meno, kultūros plačiausia prasme formoms. Tikri universitetai „negamina“ darbo jėgos, jie gamina mintis; jie ne darbo jėgą štampuoja, o padeda pasirengti gyvenimui, nes, priešingai nei tai bando įpiršti intelektualiai šiaip sau verslo advokatai, gyvenimas nėra darbas: pastarasis – tik trečdalis nuo trečdalio mums duoto laiko.

Kiekvienai visuomenei būtinai reikia bent dalies žmonių, kurie vestų, vadovautų, rašytų, atstovautų ir gebėtų logiškai jungti mintis, atpažindami mąstymo (būtinai ir savo pačių) prieštaravimus ir bent jau įtartų, kaip juos galima bandyti eliminuoti. Tokiu būdu mąstymas galiausiai pasirodo ir kaip gebėjimas analizuoti save patį.

Jeigu nori turėti šalyje universitetų, tai ir steigi juos kaip tokias vietas, kur žmonės mąsto ir moko mąstyti kitus. Pažiūri, ar, ir kiek turi mąstančių profesorių, ir steigi. Ne pinigus ar namus skaičiuoji, o tas galvas, kurios geba mokyti mąstyti. Nieko originalaus ar netikėto: taip buvo daroma nuo Viduramžių laikų, Europoje jau per aštuonis šimtus metų.

Mąstyti, beje, nereikalauja papildomo būdvardžio: nekritinio mąstymo tiesiog nėra, o nekritiškai mąstantis žmogus (nežiūrint jo regalijų) nėra profesorius. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

179

Užsigrūzinkit „Šventuoju“. Rimtai patariu.

Pomėgiai

rugsėjo 26, 2017

Nesu išimtis ir banaliai pakartosiu žodžius, kuriuos iki manęs sakė daugybė kitų žmonių: lietuviško kino (čia turiu galvoje pastarąjį ketvirtį amžiaus) nesuprantu ir nemėgstu. Tokia būtų švelniausia galima šio tautinio „meno“ lauko vertinimo komponentė. Vis dėlto išankstinės „Šventojo“ recenzijos leido tikėtis, kad šįkart viskas kažkaip kitaip.

Ir tai neabejotinai buvo kitaip.

Pirma, filmas tikrai lietuviškas: melancholija suvelta su neviltimi, atsainus liūdesys su viena kita porcija alkoholio, o viską jungia kažkokia sunkiai suvaldoma tautinė trauka nužudyti jei ne savo kūną, tai bent sielą. Net jei protas sakytų, kad pirmas variantas reiškia gilesnį gailestį pačiam sau.

Kai jau po premjerinio spektaklio agitavau vieną draugę būtinai pažiūrėti, ji pasakė: nebenoriu daugiau „grūzintis“. Žodis keistas, šiaip jo nenaudoju, bet čia, matyt, tinka – taip, šitas filmas užgrūzina galvą ir prikimba prie vidinės kaukolės pusės. Po to graužia.

Antra, filmas puikiai išlaiko lietuvišką gerų aktorių tradiciją (vėl atsiriboju nuo tos daugybės atvejų, kai geri aktoriai patys leidžia režisieriams iš savęs tyčiotis, o gal – viliuosi – taip bando sulaužyti patys save, kad mažiau skaudėtų). Tiek Mariaus Repšio Vytas, tiek Gelminės Glemžaitės Marija ar Indrės Patkauskaitės Jūratė buvo tikri ir įtikinantys. Nors mano didvyris šįkart buvo Valentino Krulikovskio neapibrėžtos tautybės ilgšis Petras, su pamišėlio tikėjimu (prisiminiau kažkada analizuotą P. P.Pazolinio „Teoremą“) ieškojęs šventojo (Lukas Malinauskas) ten, kur neviltis suvalgė gyvenimus.

Trečia, filmas lietuviškas, nes jis tylėdamas rėkia apie tai, apie ką nekalbame. Apie atskirtį. Ir apie tai, kad 2017 metų Lietuva yra stulbinamai tokia, kokia ji buvo 1987 metais. Pilki namai, visos tos neris, vilnius ir dar kažkokios jotulės su numeriais mažučiuose kambariukuose, kuriuose pasismaugia svajonės. Verkiau žiūrėdama į tuos kambariukus.

Ketvirta, filmas lietuviškas, nes jame yra didelė svajonė (šį rudenį ta svajonė vadinasi „Turiu idėją Lietuvai“). Svajonė, jog atskris fėja iš Vilniaus, apkirps ir nuves į uždraustos meilės sodus. Svajonė, kad kažkaip kažkur yra ta vieta, kur rasi darbą ir prasigyvensi (eldorado vardas dažniausiai norgė). Ir galiausia svajonė, kad kažkur pasirodė Išganytojas, tad tuoj palydės į rojų. Visomis prasmėmis. Tereikia rasti tą, kuris it pranašas stebėjo Atpirkėjo pasirodymą.

Išvada. Nesutinku su nuskambėjusiu vertinimu, jog tai filmas apie tikėjimo krizę, pasirodančią kaip ekonominė krizė. Priešingai, tai filmas apie lietuvišką tikėjimą, kad net baisi nesąžininga buka ekonomika niekada nesutrupina vilties ir tikėjimo.

Jei netikite, pažiūrėkite į Valentino Krulikovskio akis kibiai skrodžiančias namų, kurie sugėrė Kristų, sienas.

Eikite pažiūrėti Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“. Tikiuosi užsigrūzinsite ir nors šiek tiek atsiversite didžiajai, nors viešumoje taip mažai matomai, mano ir jūsų pasimetusios tautos vienatvei ir kančiai.

Skaityti straipsnį

138

K. Smorigino triumfas ir XIX amžiaus naujiena

Opera, Pomėgiai

rugsėjo 25, 2017

Muzika ir atsiveriančios Filharmonijos, kitų koncertų salių durys geriau už bet kokias kitas nusiraminimo akcijas sutaiko ir su slopstančiomis vasaros spalvomis, ir su ateinančių pilkųjų dienų dargana.

Dvidešimtdevintąjį savo sezoną Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, pradėjo operine nata, publikos dėmesį bandydamas pritraukti mielu ir šiltu tenoro Edgaro Montvido balsu, kurį šįkart turėjo papildyti bosas-baritonas Kostas Smoriginas ir antroje koncerto dalyje prie jų prisijungęs sopranas Viktorija Miškūnaitė. Būtent tokia seka sezono pradžios koncertas buvo pristatomas publikai, galų gale sulaukusiai koncertinio rudens.

Vis dėlto šį koncertą laikyčiau K. Smorigino triumfu, koncerto metu ne kartą patvirtintu audringais publikos aplodismentais ir nors dažnėjančiais, bet mūsų salėse vis dar vienišai skambančiais „bravo“. Jaunojo (įpusėjus ketvirtą dešimtmetį tokio balso savininkui dar viskas prieš akis) boso-baritono K. Smorigino interpretacijos tiek Giacomo Puccini „Šlovinimo mišiose“, kur jis atliko ir boso, ir baritono partijas, tiek Skarpijos (to paties operos genijaus G. Puccini „Toska“) arijoje buvo stiprios ir įtikinančios: suvaldytas, daugybe potėpių atsiveriantis balsas puikiai derėjo su išskirtine aktorine impresija, kai vos keletu atsargių rankos judesių pagalba tiksliai išgryninama muzikos esmė. Šalia ypatingo švelnaus lyriško E. Montvido artistizmo ne mažiau išoriškai patraukli K. Smorigino suvaldyta ekspresija sukuria nepamirštamą muzikinį paveikslą.

Vis dėlto neskelbtoje dviejų išskirtinai puikų solistų dvikovoje tą vakarą, mano galva, nugalėjo K. Smoriginas: jei žemosios tenoro partijos natos kerėjo ir kreipė tik muzikos link, tai aukštesniuose registruose nematomas muzikos šydas solistui šiek tiek forsuojant garsą tarsi plyšdavo ir norom nenorom dėmesys pasislinkdavo atlikimo formos link, tuo tarpu boso-baritono užimtos erdvės negriovė jokios užtvaros.

Trečioji vakaro solistė Viktorija Miškūnaitė jau vien todėl, kad dainavo tik antroje koncerto dalyje ir, atrodytų, buvo įterpta labiau tam, kad padėtų atsikleisti vyrų balsams, muzikavo tiksliai, kaip jai įprasta, buvo labai profesionali ir artistiška, bet, manyčiau, tiek jai, tiek jos balsui šįkart lyg ir pritrūko erdvės.
Kalbant bendriau ir vertinant iš ganėtinai diletantiškos labai muziką mėgstančio, bet neprofesionaliai ją vertinančio klausytojo perspektyvos, dar kartą norisi paliesti tokių išskirtinių sezono pradžios koncertų repertuaro formavimo logiką.

Giacomo Puccini „Mišios“, paprastai pristatomos neautentišku „Šlovinimo mišių“ vardu (priešingai, nei vadinamosios šlovinimo mišios, kurios apsiriboja tik Kyrie ir Gloria, praleidžiant privalomas Credo, Sanctus, Benedictus ir Agnus Dei dalis) yra dar visiškai jauno, tegul ir neįtikimai talentingo kompozitoriaus kūrinys.

Jos labai mielos, atskirose dalyse (tarkime, Kyrie) spaudžia ašaras ir taip atsiveria kaip gilus religinis kūrinys, galintis papildyti tikinčio žmogaus jausmų paletę arba suminkštinti agnostiko dvasios audras. Vertinant iš G. Puccini kūrybos perspektyvos taško, kūrinys irgi išskirtinis: vienas iš labai nedaugelio jo religinių darbų ir vienintelės jo sukurtos Mišios. Prieš baigiamojo Pažaislio muzikos festivalio koncertą rugpjūčio pabaigoje, kur kūrinį atliko tie patys atlikėjai, rašyta, jog tai buvo pirmasis koncertinis šių Mišių atlikimas Lietuvoje, tad penktadienio vakarą galėjome jas gyvai išgirsti vos antrąjį kartą. Vis dėlto abejonė, ar šios priežastys pakankamos, jog panašus, lygiai gražiai nuobodokas kūrinys taptų sezono pradžios akordu, išlieka.

Asmeniškai man vis dažniau atrodo, kad minkštų, publikai a priori patrauklių kūrinių tiražavimas daro meškos paslaugą visam koncertiniam šalies gyvenimui. Kad mano abejonės, jog repertuarą gali nulemti vadinamojo „eilinio žiūrovo“ nuotakos, turi pagrindą, dar labiau sustiprino antroji koncerto dalis, kur skambėjo išskirtinai populiarių, tegul ir labai puikiai atliekamų, operų arijų kratinys. Jeigu antrojoje dalyje būtų skambėję tik G. Puccini operų arijos, galėtume paminėti, jog sezonas pradėtas šio operos genijaus garbei, juolab kad kitų metų gruodį minėsime jo 160 gimimo metines. Kūrinių pasirinkimą galima būtų vertinti ir kaip bandymą parodyti geriausias solistų vokalo savybes. Bet, kalbant nuoširdžiai, labiausiai tai buvo panašu į pataikavimą publikai, kuri nelinkusi pernelyg daug mąstyti ir su malonumu metai iš metų klauso tų pačių lengvai atpažįstamų melodijų.

Ambicingi menininkai, o Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vadovas tikrai tokie, galėtų bandyti žengti pirma savo žiūrovų, patraukdamas juos ir modernesniais kūriniais. Ir jeigu jau atsiveriame naujam tamsos sezonui, tai jo pilkumą galėtume nors retkarčiais praskaidrinti ir šiuolaikinių akordų sinkopėmis.

Originaliai publikuotas Delfi.lt

Skaityti straipsnį

3827

Kryžkelės

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

rugsėjo 25, 2017

Socialdemokratai kryžkelėje. Ir, bent jau mane, tai džiugina: „valdžios“ (nesvarbu dėl ko, svarbu valdyti) partijoje subrendo žmonės, kurie nebenori tenkintis amžinų „ponų“ pozicija ir pradeda kalbėti, kad valdžia imama ne dėl to, kad ją turėti, o dėl to, kad kažką nuveikti ir atstovauti tam tikriems principams.

Lietuvos Socialdemokratų partijos FRAKCIJOS pasirašytas dokumentas, kur žadama toliau bendrai dirbti su valstiečiais griauna bet kokį žmonių pasitikėjimą politinėmis partijomis. Kita vertus, tai gerai demonstruoja, kokia apverktina Lietuvos politinė kultūra.

Drįstu prognozuoti, kad šiandien prasidėjo tai, ką ateityje vadinsime LDDP atsikūrimo diena: senosios kompartijos likučiai, apkaltos laukiantys veikėjai, daug kitų rinkėjų valia Seimo sienų jau seniai nepaliekančių žmonių savo postus ir asmeninį statusą nutarė iškelti aukščiau juos iškėlusios partijos valios. Lieka tik vienas atviras klausimas – ar tai kvailystė, ar tiesiog triviali niekšybė?

Kaip vertinti tai, kai atmeti valią tų, kurie dirbo juodą, sunkų ir dažnai neįdomų darbą taip paklodami kilimus dabar ne idėjas, o postus pasirinkusiems žmonėms.

Labai tikėtina, kad LSDP skils, ir plyšys eis per apytikriai senosios LDDP ir LSDP “kirpimo liniją”. Vis dėlto labai norėčiau, kad tik valdžios goduliu, o ne originaliomis idėjomis mintanti LDDP dalis anksčiau ar vėliu (geriau anksčiau) užgęstu, o ateinanti nauja jaunesnė jėga galų gale pasirinktų aiškesnį kairįjį kelią.

Nesu didelė LSDP partijos fanė (kairumas tikrai nebuvo mano kartos, kurios politinės mintys susiformavo kaip aiški atsvara totalitariniam sovietinio tipo paramos „žmogui“, dedamoji), bet nuoširdžiai linkiu Gintautui Paluckui stiprybės. Taip pat primenu amžiais žinomą politinės kovos taisyklę: laimi (arba pralaimi) tik tas, kuris turi minčių, širdį ir tikslą; visi kiti tik plūduriuoja it zombiai bandydami išlaikyti status quo, kurio jau seniai nėra.

Beje, kryžkelės įpareigoja griežtiems pasirinkimams bei priverčia atsikratyti tų, kurie vis dar bando slinkti senuoju keliu. Stipri, principinga ir ideologiškai nuosekli socialdemokratų partija yra būtina Lietuvos partinės sistemos gyvavimui ir tikram, o ne deklaruojamam politiniam stabilumui.

Skaityti straipsnį

6908

Kodėl gaidelis išmušė vištelei akį? Todėl, kad rusai puola!

#išsaugokgalvą

rugsėjo 20, 2017

KTU rektoriaus Petro Baršausko mąstysena per 15 metų kažkaip iš esmės pasikeitė. Prieš penkerius metus tas žmogus plagiatu baisėjosi ir aiškino, kad „[n]uo pat pirmos dienos, kai pradėjau dirbti, bandau sakyti ir deklaruoti, kad mes atviri visuomenei, skaidrūs. Tas, kuris gali iškelta galva pasakyti padaręs klaidą ir ištaisyti, rodo tik stiprumą“(1) . Kaip rašo „Delfi“, „KTU rektorius neslėpė „pletkų lygyje“ girdėjęs ir apie daugiau panašių atvejų. „Jei bus labai konkrečių faktų, spręsime, tačiau šiandien tokių neturiu. Manau, kad šis mastas išskirtinis – nemanau, kad tokių atvejų galėtų būti daug“(2) .

Dabar net abejones dėl galimo plagiato atmeta, prilygindamas jas užsienio agentų užmačioms, kuriomis jie esą nori sugriauti šviesią Lietuvos aukštojo mokslo pertvarką.

2012 metais KTU atšaukė 2002 metais P. Banevičiui suteiktą mokslo daktaro laipsnį. Iš Lietuvos ir užsienio mokslo ekspertų KTU Senato sudaryta speciali komisija pripažino, jog P. Banevičiaus daktaro disertacijoje „Relaksaciniai procesai karščiui atspariuose polimeruose ir jų charakterizavimas“ nusižengta mokslinio sąžiningumo principui, kuomet be reikiamų nuorodų buvo pateikta reikšminga dalis svetimų autorių mokslo rezultatų.

Kelias į šį sprendimą buvo sunkus ir ilgas, neaplenkęs netgi prokuratūros ir teismų: kaip pažymėjo Z. Migonienė, kurios disertacija tada buvo nuplagijuota, aukščiau minėta KTU Senato sudarytoji komisija buvo jau devintoji, ir, jei ne tuo metu naujai išrinktas KTU rektorius Petras Baršauskas, plagijavimo „klausimas būtų mėtomas dar 10 metų“.(3)

Dabar, kai atsirado „labai konkrečių faktų“ dėl paties rektoriaus monografijoje užfiksuoto galimo plagiato, taip skambiai deklaruotas P. Baršausko skaidrumas ir drąsa kovoti su melu staigu subliuško: nesigirdi nei apie specialias komisijas iš Lietuvos ir užsienio mokslo ekspertų, žadėtas atvirumas visuomenei staiga virto kaltinimais kiekvienam, kuris drįsta abejoti, nesigirdi ir atvirą bendravimą aukštai iškelta galva.

Anaiptol – pats P.Baršauskas savo facebook paskyroje švaistosi pareiškimais apie netikras naujienas (fake news), ragina viešojoje erdvėje apie jo asmenį skleidžiamą informaciją „perleisti per sveiko proto filtrą“ ir neatmeta galimybės kreiptis į teismą (4).

Dar ironiškiau yra tai, kad užuot adekvačiai ir protingai sureagavus į susidariusią situaciją, siekiant ištirti dėl plagiato mestus kaltinimus (tai padaryti šiame informacinių technologijų ir skaitmeninių sprendimų amžiuje, beje, yra labai paprasta), pasitelkiami ciniškiausi pasiteisinimai, be kita ko šiai absurdiškai veiklai pajungiant ir KTU administraciją.

Štai KTU korporatyvinių ryšių direktorė O.Ramašauskaitė, uoliai gindama rektorių (beje, jau ne pirmą kartą), pranešime žiniasklaidai pateikia įžvalgas apie prieš KTU ir jo rektorių nukreiptą „organizuotą šmeižto kampaniją“, vykdomą asmenų,, aktyviai besireiškiančių portaluose, kuriuos „Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM įvardina kaip prorusiškus“ ir kelia klausimą, jog „[g]albūt tokius veiksmus inicijuoja mūsų nedraugiškas didysis kaimynas […], nesuinteresuotas kokybiška švietimo sistema Lietuvoje.“ (5).

Priešų minėtame pranešime žiniasklaidai aptinkama ir daugiau, jame nepamirštama paantrinti P.Baršauskui dėl fake news, be to, pranešimo tekstas pagal geriausias „copy/paste“ tradicijas atliepia ankstesnį tos pačios O. Ramašauskaitės šių metų birželio 22 d. pranešimą, kuriuo taipogi identiškai siekiama „išsivartyti“ (būtent „išsivartyti“, o ne adekvačiai sureaguoti ir atsakyti į iškeltus klausimus) iš grupės mokslininkų pareikštų įtarimų dėl plagiato. Nors tai jau visai kita istorija, įdomu paminėti tai, kad šiame pranešime taipogi figūruoja „tendencingos, gerai apgalvotos ir sąmoningos šmeižto kampanijos“, apjuodinti siekiančių priešų iš Rusijos bei iš kitur ir fake news naratyvas)(6).

Tokie desperatiški bandymai gintis puolimu yra puikus, kone chrestomatinis retorinės taktikos, kuriai Vakaruose naudojamas whataboutism‘o pavadinimas, pavyzdys. Šią taktiką paprasčiausiai būtų galima apibrėžti, kaip lietuvių liaudies patarlę „juokiasi puodas, kad katilas juodas“, kitaip tariant, tai yra bandymas išsisukti nuo kritikos, oponentą kaltinant hipokritiškumu, tuo pat metu nekreipiant dėmesio į jo iškeltus argumentus ir tikintis, kad kaltinimai bus pamiršti ir neutralizuoti, o dėmesys perkeltas į oponento trūkumus ar klaidas.

Taigi, jei P.Baršausko monografija iš tiesų yra plagiatas, kuo čia dėtas didysis nedraugiškas Lietuvos kaimynas ir kiti KTU priešai, paklausite jūs.

Tai, kad KTU ar jo rektorius turi priešų, niekaip negalėtų paneigti plagijavimo fakto. Tokį faktą šiuo atveju galėtų paneigti tik atitinkamų institucijų atlikta ekspertizė, juolab, kad prieštara akivaizdi: viešoje erdvėje pasklidusi informacija leidžia susidaryti prielaidą, jog egzistuoja plagiato faktas, tuo tarpu pats P.Baršauskas teigia, jog „[m]onografijoje cituojama griežtai laikantis to meto reikalavimų“(7) [nuo Viduramžių plagiatas akademinėje veikloje yra vertinamas, kaip vagystė, jei šito nežino rektorius, tai dar baisiau, nei plagiato faktas] , o jam antrina ir KTU korporatyvinių ryšių direktorė O.Ramašauskaitė, pabrėždama, jog „mokslinis darbas atitiko visus jo rengimo metu taikytus reikalavimus“ . (8)

Antra vertus, pasitvirtinus viešojoje erdvėje pasklidusiai informacijai apie tiesiog gabalais nuplagijuotą svetimų autorių tekstą, aukščiau minėti KTU rektoriaus ir korporatyvinių ryšių direktorės pareiškimai leistų teigti, jog tuo metu plagiatas buvo galimas, priimtinas ir pateisinamas. Bet tai nesąmonė. Ir nesąmonė ne tik loginė, bet ir faktinė: plagiatas buvo lygiai taip pat negalimas ir prieš trisdešimt metų, kai gyniau savo disertaciją, negalimas buvo ir vėliau, negalimas ir dabar.

Akivaizdu, jog bet kuriuo atveju šioje situacijoje reikalinga ekspertizė, kurios metu būtų patvirtintos arba paneigtos prielaidos apie plagiatą. Visgi, kol kas bandymai teisintis šmeižto kampanijomis, tikrais ir menamais priešais bei netikromis naujienomis labiau primena situaciją iš lietuvių liaudies pasakos, kuomet gaidelis, paklaustas kodėl išmušė vištelei akį, atsakytų „todėl, kad rusai puola!”.

1 https://www.delfi.lt/news/daily/education/istorinis-ivykis-ktu-is-plagiatoriaus-ateme-daktaro-laipsni.d?id=58693301
2 Ten pat.
3 Ten pat.
4 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/p-barsauskas-apie-kaltinimus-plagijavimu-citavau-grieztai-laikydamasis-to-meto-reikalavimu-233-853416
5 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/ornela-ramasauskaite-smeizto-kampanija-pries-ktu-planas-a-nepavyko-bandomas-planas-b-18-853564
6 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/ornela-ramasauskaite-pries-ktu-tesiama-smeizto-kampanija-18-816128
7 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/p-barsauskas-apie-kaltinimus-plagijavimu-citavau-grieztai-laikydamasis-to-meto-reikalavimu-233-853416
8 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/ornela-ramasauskaite-smeizto-kampanija-pries-ktu-planas-a-nepavyko-bandomas-planas-b-18-853564

Skaityti straipsnį

223

Ar visada Seimo nario mandatas naudojamas pagal jo paskirtį?

#išsaugokgalvą

rugsėjo 18, 2017

Portalas “Delfi” nesenama straipsnyje pateikė informaciją, jog Seimo narys J.Varkalys dalyvavo susitikime valstybinėje institucijoje, kuriuose buvo sprendžiami klausimai, susiję su abejotinais viešaisiais pirkimais, kuriuose dalyvavo ir juos laimėjo subjektai, kuriuose interesų turi su šiuo Seimo nariu susiję asmenys.

Seimo Etikos ir procedūrų komisijai kartu su Seimo nare Ingrida Šimonyte išsiuntėme klausimą, ar šiuo atveju Seimo narys, dalyvaudamas susitikime, ir galimai bandydamas paveikti valstybės tarnautojų sprendimus elgėsi etiškai, ir ar tokiu būdu siekdamas palankių sprendimų su juo susijusiems asmenims nepiktnaudžiavo Seimo nario mandatu ir privilegijomis.

Lietuvos Respublikos Valstybės politikų elgesio kodekse, kuriuo turi vadovautis visi valstybės politikai yra išvardinti principai, kuriais turėtų vadovautis valstybės politikas, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo, viešumo, nesavanaudiškumo ir nešališkumo. Jei viešoje erdvėje pateiktos žinios yra teisingos, manau kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar šis Seimo narys sekė šiais principais. Taip pat kyla pagrįstų abejonių, ar šiuo atveju buvo tinkamai derinami viešieji ir privatūs interesai, ar tai, kas įvyko negali būti traktuojama kaip protekcionizmas savo artimiausios aplinkos žmonėms.

Reikia pridurti ir tai, kad tai nėra vienintelis atvejis, kai šis Seimo narys stebimas sitauacijose keliančiose pagrįstų klausimų. Laikraštyje „Plungės žinios“, rugsėjo 8 dieną išspausdintoje publikacijoje randame Plungės rajono savivaldybės parengtą ir apmokėtą straipsnį, kuriame reklamuojamas šis Seimo narys bei su juo susijusi bendrovė. Kyla klausimas, kiek toks „informacijos teikimas“ iš tiesų yra Seimo nario reklama už mokesčių mokėtojų lėšas, kontekste naudojant subjektus (rangovus), kuriuose interesų turi su Seimo nariu susiję asmenys.

Taigi, nekantriai laukiame atsakymų.

Skaityti straipsnį