MENIU

Autorius

1451

Rizikos fondas pagilins atskirtį pieno sektoriuje

#išgyvenkLietuvoje

birželio 19, 2018

Lietuvos Respublikos Seimo nuotrauka. 

 

Antradienį spaudos konferencijoje Seimo narė Aušra Maldeikienė tvirtino, kad Žemės ūkio ministerijos aktyviai proteguojama pieno sektoriaus pertvarkos iki 2030 metų strategija toliau priešina smulkius ir stambius ūkius, mažiesiems permesdama  jiems sunkiai pakeliamą naštą  už kurią mainais jie gauna neproporcingai menką atlygį.

Pasak jos, ypač skaidriai ši tendencija matoma svarstomame Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 str. pakeitimo projekte, kur apibrėžiamos rizikos valdymo priemonės žemės ūkyje.

Pagal Žemės ūkio ministerijos siūlomus pakeitimus, kad visi ūkininkai į fondą mokėtų vienodą įmoką nuo pieno litro, akivaizdu, kad kuriant rizikos valdymo fondą smulkiems ūkiams užmetama nepakeliama našta, o išmokos bus prieinamos iš esmės tik stambiems gamintojams. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

5933

2018 birželis: ar pilietinio pasipriešinimo sąjūdžiai sugriaus Potiomkino kaimo bastionus?

Be kategorijos

birželio 12, 2018

Šiandien Prezidentė ir vėl skaitė metinį pranešimą. Jau devintąjį ir priešpaskutinį (bent jau šioje dviejų kadencijų sekoje).

Mokslininkai žino, kaip sunku vertinti kolektyvines monografijas, kuriose daug įvairių autorių vienu metu kalba apie viską ir apie nieką, kur kertasi labai skirtingos idėjos ir jungiamos net viena kitai prieštaraujančios mintys. Dar sudėtingiau vertinti kalbas, kuriose nėra minties, bet labai daug emocijų, šūkių ir nurodymų, anapus kurių galima įžvelgti ir tikras problemas.

Primenu šį dalyką, nes Dalia Grybauskaitė ir vėl nuosekliai laikėsi jai įprastos tradicijos metiniuose pranešimuose neturėti vienos pagrindinės minties, o tiesiog pasakoti tai, ką jai parašė jos valdiniai. Akivaizdu, kad valdinių daug, o jungiančios grandies nėra, tad kiekvienas trūks plyš bandė pademonstruoti, kad jau jo skyriukas dirbo gerai. Arba, priešingai, tie ar tos, kurie nesitarė su atitinkamu prezidentūros skyriuku, dirbo prastai.

Bene komiškiausias tokio akivaizdaus vidinio nesusikalbėjimo pavyzdys Dalios Grybauskaitės kalboje buvo įpareigojimas „stiprinti šalies apginamumą“, kuris suvoktas kaip prievolė finansavimą gynybai didinti iki 2,5 procentų BVP, kai vos prieš kelias minutes Prezidentė aiškina, jog nevalia gerovės priešinti su gynyba, o vos vėliau gerovę bandyta pritempti net iki Skandinaviško standarto. Gal ir būtų galima kažkaip tuos dalykus sieti, jeigu Prezidentė būtų radusi politinės valios, sąžinės ar elementarios atsakomybės pripažinti, jog visi tie dalykai vienu metu galimi tik iš esmės keičiant mokestinę sistemą, tačiau apie tai nė neužsiminta.

Išdava: kalba be struktūros, be pagrindinės minties, o Prezidentė chaotiškai šuoliuoja minčių, darbų ir ataskaitų laukais.

Nenorėdama būti apkaltinta kritikuojanti be argumentų, išvardinu Dalios Grybauskaitės 2722 žodžių arba 320 eilučių kalboje minėtus klausimus:
1) Lietuvos tapatybės problema, kai ji vienu metu yra ir įstabus Laisvės kūrinys, ir godulio kirminų graužiamas statinys;
2) Nusivylimo – tikėjimo sankirta bei asmeninės atsakomybės vieta šioje dilemoje;
3) „Neregėtos“ korupcinės Lietuvos atsivėrimas ir įveika tuo metu, kai Lietuva „priskiriama prie šalių, kontroliuojančių korupciją“;
4) verslo ir politikos susiliejimas bei degantys pirštai (Dalia Grybauskaitė prisipažįsta, kad ir jos), nes demokratinę sistemą užvaldė oligarchai;
5) Nauja Lietuvos skaidrumo istorija, vos keliomis pastraipomis vėliau Prezidentei prisipažįstant, kad bent jau žemės ūkyje langai dar toli gražu neišplauti;
6) Nepakartojama galimybė prisikelti partijoms per įveiktą vidinį susipriešinimą, vienas kito niekinimą ir kompromitavimą, galios sukoncentravimą politinėse viršūnėse, eilinių narių izoliavimą…

Jei rimtai, jau pabodo vardinti klausimus, kurie it blusos šokinėja be jokio akivaizdaus ryšio iš Prezidentės teksto, kur kiekvienoje trečioje pastraipoje – vis nauja problema. Patikėkite, suskaičiavau dar mažiausiai 15-18 rimtų probleminių temų, kurių analizė Prezidentės kalboje (ir, manau, jos pasaulėžiūroje) tėra atsitiktinai iš teksto ištrauktos madingos ar įprastos klišės be kokios gilesnės jų priežasčių ar juolab rimtesnės įveikos analizės.

Taigi, vėl buvome priversti klausyti iš esmės neįgalaus pranešimo, kuris kalba gali būti vadinamas tik dėl jo formos, o ne prasminio turinio. Ir būtent todėl atskiros idėjos, kurios galėtų būti vystomos ir plėtojamos, pasimetė teiginių sąšlavyne.

Bepigu žavėtis Lietuvos pažanga, kai laiko juostoj selektyviai atsirenki tam tikrus taškus tačiau prieštaros, kurių kalboje apstu, verčia smarkiai abejoti bendrai mėginama pateikti pozityvia žinute.

Sakyti, kad pilietinis demokratijos indeksas nežymiai auga ir tai neva galėtų būti pozityvių virsmų pradžia, yra, švelniai kalbant, naivu. Kalbat tiesiai – tai tiesiog surogatinis pozityvizmas, kuris daugeliui šiandien nusivylusių ir kenčiančių skamba kaip saviapgaulė, o ne kvietimas viltingai ateičiai.

Dvigubai išaugęs jaunimo aktyvumas politiniuose rinkimuose tarp 2012 ir 2016 metų šiandien patyrė visišką fiasko, kai partijos ir kandidatai, pozicionavę save jaunos kartos atstovais, vienas po kito atsidūrė žiniasklaidos skandaluose, teismo salėse ar, tiesiog pabūgę sunkaus ir nuobodaus politiko darbo, atsitraukė nuo politikos visiškai. Sunku įsivaizduoti, apie kokią politinę kultūrą tai byloja ir kaip jaučiasi ypač jaunas rinkėjas, tačiau turbūt galima įsivaizduoti, kad 2018-aisiais jam gerokai liūdniau, nei, tarkim, buvo 2016-aisiais.

Sveikintina, kad Prezidentė puse lūpų pabandė atsiprašyti dėl skelbto jos susirašinėjimo su dabar teisiamais politikais, tačiau daug prasmingiau būtų išgirsti jos paaiškinimą, kodėl žinodama apie korupcijos mastą ir apie bandymus prekiauti valstybe ir jos institucijomis, ji vis dėlto neįjungė pavojaus sirenų? O, jeigu ji nežinojo apie tai, kas vyksta bent jau kai kurių partijų viduje, kodėl savo kalboje ji taip nuoširdžiai žavisi saugumo institucijų gebėjimais įžvelgti grėsmes? Kad ir kaip žiūrėtum, kiekvienam, besiklausiusiam pranešimo, iškilo klausimas, kodėl ir Prezidentė, ir VSD, ir kitos institucijos, numanydamos ir įtardamos (kaip ji pati įvardino) ar net žinodamos apie tokio masto valstybės užvaldymą, nesiėmė jokių priemonių iki pat tol, kol į šiuos reikalus buvo įpainiota pati Prezidentė.

Dviprasmiškai skamba ir žinutė apie jau daugiau nei dešimtmetį trunkančius ”latifundinius kaimo santykius”, kurią neįtikimai sunku suderinti su naujo ir skaidraus etapo Lietuvoje pradžios žinute. Kuo žemės ūkio oligarchų veikla skiriasi nuo juodųjų buhalterijų apaštalų ar kyšių buteliuose proponentų? Niekuo. Kaip galima kalbėti apie naują ir skaidresnį šalies gyvenimo etapą, paraleliai deklaruojant, jog 10 milijardų finansinių subsidijų per dešimtmetį ištirpo srityje, kuri žmonėms kelia asociacijas su mirštančiu kaimu ir regionais, ir vis augančios ekonominės nelygybės kontekstu?

Kalbėdama apie rinkimų organizavimo skaidrinimą ir VRK veiklą, Prezidentė nutyli, kaip ji vertina savo pačios paskirtą įstatymų nesilaikantį ir aiškių interesų bei draudimų ideologijos (su kuria bent žodžiais šioje kalboje Prezidentė kaunasi) valdomą VRK narį Vincentą Vobolevičių?

Prezidentė nepaaiškina, kas konkrečiai jai leidžia teigti, kad Lietuva jau beveik dešimtmetį „sėkmingai“ eina Šiaurės keliu, lygiuodamasi į skandinavišką gerovės, socialiai atsakingo verslo supratimą? Kaip tai dera su jos toje pačioje kalboje kelis kartus primenama socialine atskirtimi ar vos prieš kelis mėnesius išsiuntinėtais vyšniniais vokais, kurie, pasak Prezidentės, išjudina žmonių sąmonę ir pabudina darbdavių sąžinę? Ką tie vokai budina, jeigu mes jau sėkmingai žengiame skandinaviškos gerovės keliu? Arba dar: o kodėl Prezidentė neprisimena darbdavio, kurio sąžinė vis dar nepabunda, nes būtent jo samdiniai gavo daugiausia anų vyšninių vokų, ir tas darbdavys yra pati valstybė, kuriai vadovauja ne kas kitas, o pati Prezidentė.

Darbo kodekso istorija, kai lankstumas buvo išplėstas, o saugumas sumenkintas, t.y. pasakius A, nepasakyti B, tikrai nėra ėjimas Šiaurės kryptimi. Suteikti darbuotojui teises, tačiau neturėti jokio mechanizmo, kuris realiai jas užtikrintų, nėra nei Šiaurė, nei Pietūs, nebent chaosas be jokio kompaso.

Į emigraciją, socialinę atskirtį pranešime pažvelgta, kaip į santykinai nedidelę, lengvai suvaldomą problemą, nepateikiant realių jos sprendimo būdų, bent jau tų, kuriuos nuolat akcentuoja užsienio institucijos. Beje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kuri taip pompastiškai prisiminta pranešime, nutylint tai, jog jos patarimai socialinėje sferoje lieka už politinės darbotvarkės ribų.

Graudu, kad Prezidentė nutylėjo, jog Europos kontekste Lietuva yra daug geriau žinoma visų pirma ne kaip investicijų, tačiau kaip ekonominės nelygybės lyderė. Ir mes gerai žinom, kad šis, turbūt vienas didžiausių mūsų skaudulių nenustojo augti, augant ekonomikai – kaip tik priešingai. Ar Prezidentės galva tai neverta dėmesio?

Ir šiemet kalboje, kaip ir pernai, visiškai ignoruota ES ateities problema, o tai jau iš esmės netoleruotina. Vengiama netgi įvardyti problemą, dangstantis skambiomis deklaracijomis ir kalbomis apie penkmečio planus ES krizės akivaizdoje. Nė žodžio apie tai, o koks bus planas, jei turėsime (o greičiausiai turėsime) dviejų greičių scenarijų: vengiama net garsiai įvardyti problemą, jau nekalbant apie jos sprendimo būdus.

Bendrai paėmus, metiniame Prezidentės pranešime daug pompastikos (“padangę sudrebins dainų šventė”), tuščių deklaracijų, ganėtinai atviro falšo ir jokios loginės struktūros. Sėkmės akcentai permesti ant madingų žodelyčių („lyderystė“, „nauja kokybė“, „konkurencingumas“, etc.), tačiau net nepabandyta suvokti, juolab paaiškinti, o koks realus tų žodžių ir reiškinių turinys. Momentiniai pakilimai, akimirkos tendencijos galbūt ir tinka ataskaitoms bei studentų šventėms, tačiau Prezidentas nėra pardavėjas – jo pareiga ne motyvuoti savo Tautą, o ją atstovauti, kviesti, mobilizuoti. Ir šiandien akivaizdu, kad vis dar yra daugiau priežasčių kviesti ir mobilizuoti, nei džiaugtis pažanga, kuri aplenkė daugelį Lietuvos žmonių.

Skaityti straipsnį

9029

A. Maldeikienė: iš D. Grybauskaitės šito nesitikėjau

#išgyvenkLietuvoje

gegužės 25, 2018

Interviu pirmiausiai buvo publikuotas portale lrt.lt, jo autorius – Vladimiras Laučius.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniai pranešimai – lėkšti, o viešai skelbtas jos galimas susirašinėjimas „tulpių” adresu rodo, kad ji – žmogus, nesuformuluojantis valstybės vadovo vertos minties. Taip portalui LRT.lt sako Seimo narė Aušra Maldeikienė.

„Vidutinės grandies lygio moterėlė nešioja pletkus apie kitus žmones: tam pasakyk, anam perduok. (…)Šito nesitikėjau iš D. Grybauskaitės, buvau šokiruota. Nesu jos didelė gerbėja, jos metiniai pranešimai – gan lėkšti, bet iki tokio lygio… Sunkiai įsivaizdavau. O tai, kad dabar kalbama, jog tų pažymų skleidimas – jos inspiruotas… Tai Watergate`o skandalas: „Daukantgeitas”, – nevyniodama žodžių į vatą svarsto parlamentarė.

Jos teigimu, viešojoje erdvėje, o ypač Seime ir prezidentūroje nebegvildenami politikos ir moralės klausimai: juos išstūmė pletkai ir pažymos. Tai esą liudija valstybės intelektualinį žlugimą.

„Tai ne valstybė, o susibūrimas žmonių, kurių tikslas – iš bendro katilo išgriebti sau daugiau. (…) Jei pameti politikos kaip moralės dilemų sprendimų lauką, tai neišvengiamai įsiveli į pletkus. (…) Labai baisu, kai pažymomis tvarkoma valstybė. Tai – jos žlugimo požymis”, – tvirtina A. Maldeikienė.

Seimo narė piktinasi ir ta dalimi visuomenės, kuri nesusimąsto apie politiką, teisingumą, moralę, ir tais politikais, kurie neleidžia šios visuomenės dalies vadinti nemaloniais vardais.

„[Seime] net pripažino, kad Maldeikienė neturi teisės rinkėjų vadinti avinais. O kodėl? Gal pagal Ritos Tamašunienės smegenis negaliu taip vadinti? Vadinau ir vadinsiu. Jei avinas, tai sakau – „avinas”. Tai žmogus, kuris nesidomi tuo, kas vyksta”, – rėžia parlamentarė.

– Priklausote Mišriai Seimo narių grupei. Kas jums trukdo pasirinkti partiją ar frakciją, su kuria būtų pakeliui? Kodėl renkatės politinio vienišiaus kelią? Juk galimybės ir įtaka priimant politinius sprendimus gerokai didėja, jei priklausote frakcijai?

– Jei matyčiau partiją, kuri adekvačiai analizuoja Lietuvos problemas ar bent sugeba girdėti tai, ką mums jau nebe kalba, o rėkia tarptautinės organizacijos – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisija, ir net Tarptautinis valiutos fondas, kurio niekaip neapkaltinsi socialiniai jautria politika, – tiesiog neičiau į politiką apskritai: mokyčiau vaikus ir skaityčiau paskaitas studentams.

Niekada neslėpiau savo mėgstamiausio darbo – mokyti ir dėstyti. Su malonumu ir tikrai nuoširdžiai jį dirbau, rašiau ir verčiau knygas ir vadovėlius, jau trisdešimt metų aktyviai dalinausi savo žiniomis su visuomene. Vis dėlto para turi tik 24 val., ir kai šalia tiesioginio darbo vien tam, kad galėtum adekvačiai mokyti, privalai dar užsidirbti reikalingoms knygoms, kai norint prasmingai – su knygomis ir koncertais – gyventi, tenka dirbi keturiose penkiose vietose, užsiimti nepabaigiama papildoma individualia veikla, – kantrybė išsenka.

Tad vieną 2014 metų pabaigos dieną ir pasakiau: neleidžiate mokyti, teks mane iškęsti aktyvioje politikoje. Ir daugeliui tai tikrai nebus malonu! Tad nuo 2015 metų, kiek sugebu, aiškiai ir tiesiai artikuliuoju matomas sistemines problemas, atskirų aukšto lygio politikų interesus, mąstymo formas.

– Ir jums nereikalinga jokios partijos parama siekiant numatytų tikslų? Juk ten – pinigai, struktūra?

– Ką man duotų kokia nors partija? Įtaką? Postą? Man posto nereikia, man reikia gerokai daugiau: aš svajoju gyventi Lietuvoje, kur sąžiningai dirbančiai, o dabar persidirbančiai tautos vidurinei klasei nespjaunama į veidą, užmetant ant jos nepakeliamus įpareigojimus ir mainais neduodant nieko, išskyrus kalbas apie nuolat augančią vidaus ir išorės grėsmę bei kada nors neapibrėžtoje ateityje pagerėsiantį gyvenimą.

Be jokios partijos paramos, pinigų, vien dėl savo atsidavimo, mokymosi ir žinių jau daug metų esu tarp populiariausių Lietuvos politikų. Tad mano įtaka ir didesnė, ir trunka gerokai ilgiau nei kai kurių seniai mirusių ar savo intrigose paskendusių, tegul ir pinigais aptekusių, partijų.

Didžiausios Lietuvos bėdos, kurias suformulavau savo „Melo ekonomikoje“ ir kurias dabar jau patvirtina ir tarptautinių organizacijų tyrimai, yra išsunkianti (neįtrauki, not inclusive) ekonominė ir politinė sistema.

Išsunkianti mokesčių sistema, nesubalansuotos viešojo sektoriaus darbuotojų pajamos, geresnės švietimo ir sveikatos apsaugos galimybės turtingiesiems, netolygi valstybės plėtra kuria šalies ateitį pakertančią pajamų nelygybę, jau virtusią galimybių nelygybe.

Situacija blogėja ir dėl pastaruoju metu vis labiau stiprėjančio fundamentalizmo, kai įtikima ir įtikinėjama, kad draudimais bei panieka laisvei ir kultūrai galima suvaldyti visuomenę.

Nė viena partija aiškiai neįvardina šių grėsmių, tad manau, jog šiuo metu nė viena jų neturi nei pakankamo intelektualinio stuburo, nei tikros meilės realius gyvenimus gyvenantiems Lietuvos žmonėms.

Neatsitikinai partijų veikla skendi nepabaigiamuose skandaliukuose bei vaikiškame santykių aiškinimesi. Kada paskutinį kartą girdėjote rimtas intelektualias diskusijas apie politiką ir šalies ateitį, kur susikerta skirtingos vizijos? Aš – apie 1992 metus.

Kita vertus, visais laikais lemia vieno žmogaus, kuris prisiima atsakomybę, balsas ir valia. Pradžioje būna žodis, o ar jį kada ir kas nors išgirsta, sprendžia Dievas.

– Minėjote augančią pajamų ir galimybių nelygybę. Jei partijos šios problemos neišsprendžia, tai kaip ketinate išspręsti jūs, būdama viena? Kaip apskritai ją spręsti?

– Be abejo, nesu tas žmogus, kuris gali panaikinti nelygybę. Tačiau, prieš sprendžiant problemą, turėtų vykti diskusijos. Aš sąžiningai 30 metų tas diskusijas inspiruoju. Seime tai daryti man dar lengviau. Pirmas politiko darbas – skatinti suvokimą ir mąstymą apie problemą.

Politika ir demokratija įdomios ir svarbios tuo, kad demokratinis veikimas gali būti priešingas tautos, kuri demokratijos vardu tiesiog pavergiama, tikslams ir norams. Mes tai ir matome.

– Bet juk apie pajamų ir galimybių nelygybę, socialinę atskirti daug kalba ir partijos per rinkimus, ir prezidentai. Antai Valdas Adamkus per savo antrąją kadenciją šiai problemai žadėjo skirti ypač daug dėmesio.

– Ir sukūrė komisiją, į kurią pakvietė keletą protingų žmonių iš Vakarų. Tie žmonės pavartė akis ir nieko nedarė. Mūsų šalyje labai įprasta, kad politikai ateina kalbėdami dalykus, kuriuos nori girdėti žmonės, bet, kai duoti pažadai naikinami, žmonės procese visiškai nebedalyvauja. Antai naujoji mokesčių reformą dar labiau gilina atskirtį ir neteisingumą.

– Kodėl?

– Išlieka bene 42 mokesčių lengvatos. Išlieka tas principas, kad apmokestinama veiklos rūšis, o ne pajamos. Tarkime, 1 tūkst. eurų gaunanti kirpėja apmokestinama perpus mažiau, nei tiek pat uždirbanti gydytoja. Kodėl? Saulius Skvernelis aiškina, kad čia viskas – teisėta. Tada kyla klausimas – kodėl teisėta? Ir čia prasideda moralės sprendinių klausimas, taigi – politika.

– Jūs pasisakote prieš individualią veiklą?

– Individuali veikla – normalus verslas. Tačiau tai nereiškia, kad ja užsiimantis žmogus turi teisę neatsilyginti tiems, kurių darbu naudojasi – gydytojams, mokytojams ir panašiai.

Dabar individualia veikla užsiimančiam žmogui leidžiama nepateikiant tai pagrindžiančių dokumentų į sąnaudas nurašyti 30 proc. savo įplaukų, ir po to mokesčius mokėti ne nuo pajamų, o tik nuo jų pusės. Taip jie gauna dvigubą lengvatą. Ir – tai blogiau – teisę neatsilyginti už paslaugas viešojo sektoriaus darbuotojams. Kodėl? Ir kodėl apie tai nekalbama? Taip ir auga atskirtis.

Apie 13 tūkst. žmonių Lietuvoje (apie 1 proc. turtingiausiųjų) gauna apie ketvirtį visų pajamų, bet į biudžetą įneša tik apie 11 proc. Amerikoje 1 proc. žmonių gauna, kaip ir Lietuvoje, apie 24 proc. pajamų, bet į JAV nacionalinį biudžetą įneša 39 proc. Šis reiškinys irgi vertas diskusijų.

– Čia ir šešėlinės ekonomikos problema?

– Nėra čia jokio šešėlio. Beje, tie, kurie dirba šešėlyje, gali gauti ir mokestines lengvatas, o negalintys dirbti šešėlyje (pavyzdžiui, mokytojai) moka 43 proc. nuo pajamų. Kodėl?

Politiko darbas nėra išspręsti problemas. Pirmas politiko darbas – analizuoti moralės dalykus. Kol nekalbame apie moralę, tol nekalbame apie politiką.

Kas yra ideologija? Tai – moralinių vertybių iškėlimas. Kai matysiu Lietuvoje nors vieną partiją, kuri kalba apie moralę ir tai, kas, jos požiūriu, yra teisinga, tada bus galima pradėti kalbėti apie politines partijas. O kol kas tai – žmonių grupės, ateinančios spręsti savų problemų, kartais turinčių bendrojo gėrio elementų, kartais – ne.

– Iš tiesų politikų kalbose ir programose labai mažai dėmesio skiriama pamatiniam politikos klausimui – „kas yra teisinga?” Kodėl?

– Apie tai tiesiog nekalbama. Štai jūs manęs paklausėte labai absurdiško dalyko – ką aš ketinu veikti būdama viena. O ką aš veikčiau būdama kurioje nors partijoje? Lygiai tą patį – kalbėčiau. Mano kaip politikės darbas yra kalbėti.

Kai kuriuos žmones – sakykime, plebsą, – klausimas „ką tu darysi” verčia manyti, kad išspręsi jų problemą. Ironizuodama atsakau: jūsų laiptinės neišplausiu. Mano kaip politikės darbas yra kelti moralės klausimus ir spręsti su tuo susijusias problemas. O jūsų kaip žurnalisto klausimas turėtų skambėti taip: kaip aš suprantu, kas yra teisinga?

Manau, yra žiauriai neteisinga, kai Rūta Vainienė pradeda aiškinti, jog kirpėjos darbas turi būti apmokestinamas gerokai mažiau, nes jai reikia nusipirkti darbui kėdę, nei universiteto dėstytojos, kuriai – ji ironizavo dėl manęs – kėdės pirkti nereikia. Bet dar prieš 10 metų dėstytojai neturėjo nei kabineto, nei kėdės ir net darbui būtino kompiuterio. Juos visus reikėjo pirkti iš savo labai kuklios algos.

Ir niekas nereaguoja į tuos populistinius absurdus. Štai, pavyzdžiui, populistinis 2015 metų šūkis, kurį suformulavo partija, Lietuvoje kažkodėl prisiskiriama prie sisteminių (liberalai): „Mes kiekvienam iš jūsų pakelsime algą tiek, kiek per metus išleidžiate pietums”. Ir neatsirado nė vieno žurnalisto, kuris iš to tyčiotųsi. O juk tai – kliedesys.

Mano darbas – rodyti tokius dalykus ir bandyti žmonėms atverti akis. Nes tik atvėrus akis galima pradėti kalbėti apie politiką. Šiuo atžvilgiu sėdime visi, užmerkę akutes, politinėje gimdoje, dar negimę.

Kodėl aš su jumis kalbuosi? Nes rašote tekstus, kuriuose kalbama apie politiką. Jūs kalbate apie politiką, Alvydas Jokubaitis kalba. Bet Seime aš tokio pokalbio nesu girdėjusi. Čia net pripažino, kad Maldeikienė neturi teisės rinkėjų vadinti avinais. O kodėl? Gal pagal Ritos Tamašunienės smegenis negaliu taip vadinti?

Vadinau ir vadinsiu. Jei avinas, tai sakau – „avinas”. Tai žmogus, kuris nesidomi tuo, kas vyksta.

– Tai kas vis dėlto teisinga? Sakėte, kad turėčiau šito paklausti.

– Aš remiuosi krikščioniška nuostata, kuri kartojasi ir Senajame, ir Naujajame Testamente: gali imti pelną tik po to, kai atsilyginai savo vynuogyno darbininkams. Jei naudojiesi viešosiomis paslaugomis, tai turi atsilyginti savo vaikų mokytojams ir gydytojams. Ir tik po to skaičiuoti savo pelną.

Mums nuolat brukama į galvas, kad viešasis sektorius vertės nekuria ir todėl turi būti finasuojamas liekamuoju principu. Todėl bet kuri kirpėja tampa svarbesnė už bet kurį mokytoją. Nes ji kerpa galvą, ir žmogus gali pamatyti rezultatus, o kai dirbi su smegenimis, tai nematyti, kad ką nors dirbi.

Tai ar čia – valstybė? Tai ne valstybė, o susibūrimas žmonių, kurių tikslas – iš bendro katilo išgriebti sau daugiau.

– Tai Lietuva šiuo atžvilgiu – žlugusios valstybės (failed state) pavyzdys?

– Intelektualine prasme – taip.

– Sakėte, kad intelektualios diskusijos apie politiką baigėsi apie 1992 metus. Kas vėliau įvyko? Kodėl?

– Nugalėjo pseudovalstietiška (tarpukario prasme) laikysena: „svarbu, kad mano laukas suartas”. O ar smegenys sutvarkytos – nesvarbu. Negerbiame išsilavinimo ir mokslo. Atrodo, kad kalbėjimas, mokymas – nebūtina erdvė.

Antai visuomenė masiškai džiaugiasi girdėdama, kad vaikui mokykloje turi būti įdomu ir jis turi ten linksmai leisti laiką. Mokslas nėra linksmybė: kartais reikia tiesiog sunkiai dirbti.

Atlikime apklausą: ar vaikas mokykloje turi sunkiai dirbti, ar – gražiai leisti laiką? Turbūt 80 proc. atsakys, kad mokykla yra ta vieta, kur vaikas turi būti pasaugotas, o paskui jam ten turi būti įdomu. O juk tai, kas vaikui įdomu, gali būti labai lėkšta ir primityvu. Ką tai turi bendra su švietimu? Ar mes tam skiriame biudžeto pinigus, kad mokykloje vaikas linksmai leistų laiką?

– Grįžkime prie didžiosios politikos. Iš to, ką sakėte interviu pradžioje, gali susidaryti įspūdis, kad jums apskritai nepatinka partinis atstovavimo principas.

– Nustebsite, tačiau esu kartą vienai dienai įstojusi į liberalų demokratų partiją, kurios seniai nebėra. Tada viešai deklaravau, jog toks mano politinis judesys nulemtas iš vaikystės atsinešto geležinio principo, kad gulinčio mušti negalima.

Prasidėjus R. Pakso istorijai, puikiai supratau, koks mechanizmas veikia, kas jo užsakovai, todėl šiuo savo žingsniu išreiškiau poziciją dėl vadinamųjų valstybininkų daug anksčiau, nei tapo populiaru su jais kovoti. Kai jau parklupdytą R. Paksą tuometinis politinis elitas spardė ir toliau, aš tokiu veiksmu atsiribojau nuo man visiškai nepriimtino politinio veikimo būdo, kai kovojama intrigomis, melu, pinigais, o ne argumentais ir logika.

Politiškai silpno R. Pakso klausimą reikėjo spręsti, tačiau ne taip ir ne tų žmonių rankomis. Šiuo atveju vaistai buvo blogesni už pačią ligą.

Valstybės ir visuomenės problemoms spręsti demokratinėse valstybėse nėra išrasta geresnio būdo nei politinės partijos ir jų kuriama politinių idėjų (naratyvų) atstovavimo sistema. Niekada negalima pamiršti, kad Lietuva yra demokratinė respublika.

– Užsiminėte apie vadinamuosius vastybininkus. Ar ta interesų grupė, išryškinta 2006 metais, išnyko, ar dar tebeveikia ir bando daryti įtaką politiniams procesams? Kokių matėte ar matote požymių?

– Manau, kad ta grupė aktyviai tebeveikia energetikos sektoriuje. Manau, mūsų žurnalistikos bėda ta, kad žurnalistai, daug laiko skirdami banalybių aptarimams, nenagrinėja tų povandeninių srovių. Esu beveik įsitikinusi, kad jūsų minėta grupė neišnyko.

– Panašiai kaip prieš vienuolika metų, Lietuvą purto skandalai, susiję su VSD pažymomis. Baisimasi ir nutekintų dokumentų turiniu, atskleidžiančiu galimas valstybės užvaldymo pastangas, ir tuo, kad slapti dokumentai nutekinami, žurnalistai sekami, pažeidžiamas privatumas, kaupiasi galimos bylos Strasbūro teismui, kur Lietuva gali skaudžiai pralaimėti. Kaip jūs visa tai vertinate?

– Tai – neteisinės, žlungančios valstybės požymis. Ir tai daug pasako apie politikos ir politikų kaip asmenybių brandą. Net tie žmonės, kurie jaučiasi moraliai adekvatūs (ir aš maniau, kad jie tokie yra), kaip Gabrielius Landsbergis, dalyvauja tame šokyje, aiškindamiesi santykius. Liberalų sąjūdžio vidaus santykių aiškinimasis peržengė visas sveiko proto ribas. Jie nekalba apie valstybę, rimtas moralės problemas. Kai žurnalistas sekamas, jie džiaugiasi, kad ne jie sekami. Ko jie džiaugiasi? Tai be galo infantilu.

Grįžtu prie to paties: jei pameti politikos kaip moralės dilemų sprendimų lauką, tai neišvengiamai įsiveli į pletkus. Jei tikėjimas nėra moralės ir santykio su kitu klausimas, o tiesiog – klerikalizmas, kuris Lietuvoje dabar smarkiai įsigali, tai turime pagiežingą davatkų siautėjimą. Labai baisu, kai pažymomis tvarkoma valstybė. Tai – jos žlugimo požymis.

– Valstybės vadovas Lietuvoje iš dalies atsako už specialiųjų tarnybų veiklą ir yra Konstitucijos garantas. Kaip dabartinei šalies vadovei, kalbant apie minėtą pažymų skandalą ir su juo susijusius dalykus, jūsų manymu, sekasi atlikti šias dvi funkcijas?

– Ji nieko nedaro. Jos viešai paskelbtas galimas susirašinėjimas rodo, kad tai – žmogus, šiuo atžvilgiu nesuformulavęs nė vienos valstybės vadovo vertos minties. Aš sąžiningai ieškojau. Neradau. Neradau mąstymo apie save ir valstybę, valstybės ateitį. Radau pletkų nešiojimą. Vidutinės grandies lygio moterėlė nešioja pletkus apie kitus žmones: tam pasakyk, anam perduok.

Man tai sunkiai suvokiama. Šito nesitikėjau iš Dalios Grybauskaitės, buvau šokiruota. Nesu jos didelė gerbėja, jos metiniai pranešimai – gan lėkšti, bet iki tokio lygio… Sunkiai įsivaizdavau. O tai, kad dabar kalbama, jog tų pažymų skleidimas – jos inspiruotas… Rimta žurnalistika šioje šalyje turėtų gelbėti padėtį. Tai Watergate’o skandalas: „Daukantgeitas”.

– Kas turės prisiimti atsakomybę už šio skandalo padarinius?

– Prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta Lietuvoje, pirmiausia turi Lietuvos intelektualai. Jiems nebūtina dalyvauti politinėje veikloje: jie tiesiog turi dirbti savo darbą. Viešieji intelektualai, disidentai turi mąstyti ir kelti nepatogius klausimus.

Manau, mūsų žurnalistika tokius žmones marginalizuoja. Tam tikra prasme ir aš esu marginalizuojama. Stengiamasi formuoti „nestabilaus” žmogaus įvaizdį. Jei žmogus „nestabilus”, tai ir jo svarstymai esą nestabilūs. Daug įdomiau stabiliai rašyti apie kokio nors Simo ir jo žmonos istoriją.

Man į telefoną kaip svarbią žinią siunčia pranešimą apie tai, kas naujo kuriame nors skyrybų ar vestuvių seriale. Na, nežiūriu aš tų serialų. Man daug įdomiau tai, kas vyksta pasaulyje. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Vakarų spaudoje aptarinėjami Ukrainos diplomatų vieši antisemitiniai pareiškimai. Apie tai žinios Lietuvoje neradau. Atrodo, kad gyvename skirtinguose pasauliuose: kažkas gyvena Žemėje, o aš – Marse.

– Kone aplink kiekvieną politiko susitikimą su verslininku kuriama kaltumo prezumpcijos aureole. Seime, kuriame pilna verslininkų ar verslininkų artimųjų, tiriami verslo ryšiai su politika. Gal jie turėtų tirti patys save?

– Elementari kova dėl to, kuri verslo grupė gaus galimybę siurbti visų mokesčių mokėtojų bendrai suneštus pinigus. Jei šita valstybė turėtų adekvatų prezidentą, tokie procesai galėtų būti stabdomi. Deja, jau greit ketvirtis amžiaus Lietuvai vadovauja žmonės, kurie labiau žavisi patys savimi, nei galvoja apie valstybės perspektyvas.

– Daugybė žmonių nepriklausomybe pasinaudojo tam, kad pasistatytų namą saugomoje teritorijoje, apeidami įstatymus, apsitvertų tvoromis ežerų pakrantėse, iškirstų miškus iki tokio lygio, kad ant kiekvieno žingsnio žioji kirtimai ir gležni monotipiniai jaunuolynai. Ką tai liudija?

– Aš gyvenu toje Lietuvoje, kur žmonės sunkiai dirbdami vos suveda galus, ir jokių namų pakrantėse ir pamariuose nestato. Jie tiesiog neturi iš ko net vaikus auginti, tad priversti palikti šalį.

„Kirtimai“, „pilaitės“ ir stikliniai namukai regioniniuose parkuose liudija menką sielą bei parodomąjį vartojimą, kurį, viena ranka demaskuodama, kita taip aukština Lietuvos žiniasklaida. Parodomasis vartojimas itin būdingas rytietiško despotizmo šalims: kai nėra moralinių sprendinių ir rimtų diskusijų, lieka pilaitės. Kaip sakoma, kiekvienam savo.

Skaityti straipsnį

1767

Back in the U.S.S.R ?

#išsaugokgalvą

gegužės 18, 2018

#BackintheUSSR #1937

Mane jau tikrai užkniso, kad saugumo tarnybos kuria politinę darbotvarkę. Kaip kokioje SSRS.

Kreipiuosi į tuos, kuriuos vis dar gerbiu… Stabdykime kgbistio mentaliteto pagimdytą VSD siautėjimą.

Visa šita nesibaigianti pletkų drama, kuriai diriguoja VSD ir, gal būt, prezidentūra yra apgailėtinas politikos nebuvimo Lietuvoje rezultatas.

Kai neturi smegenų suformuluoti jokios originalesnės idėjos, o PR berniukų ir mergaičių šūkiai apie algą, kuri bus padidinta tiek, kiek per metus išleidi pietums (taip tikrai toks šūkis buvo tarp LLS „minčių“) formuoja „politinę“ dienotvarkę. Tad belieka verkti Delfi TV, kaip šiandien darė Remigijus Šimašius ir Aušrinė Armonaitė. Šiaip tai naivumas ir stumdymasis tarpusavyje nėra politika. Kaip žmonės, kurie deklaruoja esantis liberalai, turėjote pasakyti, kad Lietuva negali būti valdoma kgb metodais mėtant kompromatus, kurie neaišku, kaip sukurpti. VSD darbas nėra sekti žurnalistus ir politikus ir tada, kai kažkam prireikia, mėtyti teisiškai neįvertinas pažymas.

Jūs prieš teisinę valstybę, liberalai? Ne tai baisu, kad jūsų tarpe buvo tokių, kurie bendravo su verslininkais, kiek tai, kad jūs nesuvokiate politinės sąrangos struktūros ir prioritetų. Ir neskaitote Konstitucijos. Gėda.

Gėda ir už Gintautui Paluckui, kuris džiaugiasi ne naujomis idėjomis, adekvačia, o ne be mokslinio pagrindo sukurpta mokesčių sistemos kritika, o tuo, kad esą jo atskilusi dalis švaresnė, nei likusi (kaip prastoje eilinių pikulių santykių dramoje). Visi turite tą pačią istoriją ir ji grįsta melu jau vien todėl, kad jums vadovavo toks Algirdas Butkevičius suklastojęs net savo disertaciją ir menininkų kalnelyje palaidojęs savo alkoholio aptemdytą avarijoje žuvusį sūnų.

Gėda už konservatorių jaunimą (visokia dagių šušera jau ir šiaip patikėti neįmanoma – spardys kiekvieną kenčiantį žmogų, jei tik tas yra moteris). Bet kur jaunimas, kodėl nestabdote kgbistinio VSD siautėjimo? Džiaugiatės, kad kol kas puola ne jus? Tik tiek esate verti Gabrieliau Landsbergi? Ką ta Tavo ranka ant širdies reiškia? Meilę sau, ar beapeliacišką pagarbą savo Tėvynei ir jos Konstitucijai?

Tikslas NIEKADA nepateisina priemonių, nes taip gimsta stalinizmas ir hitlerizmas. NIEKADA. Priemonės galiausia suformuoja rezultatą. Dabar brėžiama šantažu, melu ir oponentu juodinimu formuojama Lietuva. Lietuva be minčių, bet Lietuva sukurpta iš juodo šantažo ir visokių kubilienių įsivaizdavimo, kad jau jų statusas leidžia joms menkinti eilinius šios šalies žmones. Ta atskirties, ponų ir vergų Lietuva turi būti naikinama, o dabar visokios VSD tą atskirties Lietuvą tik dar labiau stiprina. O jūs, jauni, atrodytų protingi ir išsilavinę, tylite?

Kaip šlykščiai visi išsižadate Tomo Dapkaus, į kurio laidas jums visiems buvo garbė patekti. Nebuvau kokia Tomo draugė, bet kelis kart jis mane kvietė ir tai buvo vieni adekvatesnių pokalbių su šiaip jau tikrai silpnoka žurnalistų bendruomene. Toje vargo vakarienėje jo klausimai turėjo bent jau loginį pagrindą. Ir toliau bendrausiu, nes nesu valdoma jokių VSD pažymų.

Apie kiekvieną galima prirašyti niekų, kai šalis neturi žurnalistų, kurie tikrintų, kokiuose kabinetuose gimta visos tos rašlaivos ir kodėl jos gimsta. Jaunieji žurnalistai, pakilkit ant kojų, nebeklūpėkit. Turėkit ambicijų – ieškokit tiesos, o ne numestų popierių, kurių vertė teisiškai nulinė.

Kviečiu savo tautą užsiimti politika. Kviečių prisiminti, jog politika yra didžiųjų sutarimų erdvė ir mąstymo laukas ir jai negali diriguoti policinio mąstymo pašlemėkai ir žmonės, kurių kinkos dreba laukiant naujos melo, purvo ir demagogijos porcijos.

Mieli jaunieji mano tautos žmonės, pasiųskit jūs toli toli baimę ir visokius kgb metodais valdomus pasaulius.

Skaityti straipsnį

2390

Ar politikai gali bendrauti su verslininkais?

#išsaugokgalvą

gegužės 8, 2018

Šios dienos LRT laidos „LRT aktualijų studija“ įrašą rasite čia.

Perklauskime kitaip: ar verslininkai yra rinkėjai ir ar jie yra ypatingo dėmesio reikalaujantys rinkėjai? Performulavus klausimą, kyla kitokios problemos, tarkime, o kaip bendrai verslininkai bendrauja su politikais? Kokios tokių susitikimų pasekmės? Kaip tai turi būti viešinama? Kaip atskleidžiami interesai? Ar sutampa verslininkų interesai?

Labai trumpas mano atsakymas: atskiras verslo subjektas su Seimo nariu gali susitikti tik išimtinu atveju. Manau, jog Seimo narys PRIVALO bendrauti su asocijuotomis verslo struktūromis, kurių sprendimai paprastai yra labiau pasverti, racionalūs, apgalvoti, geriau surašyti. Nieko keista, nes jie specializuojasi sprendžiant jiems svarbius klausimus. Visoms pusėms geriau kai interesų grupės pradeda burtis. Tada tie interesai ne tik geriau išgirstami, bet ir interesų grupės viduje jie yra moderuojami, keičiami, racionalizuojami ir geriau paaiškinama visuomenei, ko siekiama. Vertindama teisėkūros procesus šitą dalį dažnai praleidžia, įsivaizduojant politiką kaip įrankį, kuris visuomenei gali ką nors primesti.

Ši tiesa tinka ir profesinių sąjungų susivienijimams, ir skėtinėms nevyriausybinėms organizacijoms ar skirtingus verslo interesus atstovaujančioms asociacijoms. Tokie junginiai veikia geriau ir efektyviau, o politikui paprasčiau kalbėtis su grupe žmonių, kurie aiškiai dėsto klausimus ir problemas.

Tad jei norite geriau atstovaujamų interesų organizuokitės, grupuokitės, junkitės. Tokiu būdu jos gali pradėti kalbyti taisyklių, o ne partikuliarinių interesų kalba. Čia pagrindinė mintis.

Yra dar viena grupė žmonių, kuriuos labai palaikau – registruoti lobistai.

Apie lobizmą, politikų santykius su verslu ir kalbama šioje laidoje.

Nuo pat išrinkimo į Vilniaus miesto tarybą 2015 metais aš pradėjau viešai, savo internetiniame puslapyje www.maldeikiene.lt registruoti visus susitikimus, jų datas, temas, kieno iniciatyvas buvo susitikta ir kitas mano nuomone svarbias detales.

Mano patirtis rodo, kad, pirma, tai jog viešai skelbiu asmenis, kurie ateina intereso vedini, mane saugo nuo žmonių su neaiškiais interesais. Antra, kad lobistų Lietuvoje yra labai nedaug ir bent jau Seime jie nėra labai aktyvūs. Trečia, nors teoriškai Seimas yra pagrindinė įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, dauguma lobistų puikiai suvokia, kad daug prasmingiau vaikščioti po ministerijų, kur ruošiama dauguma įstatymų projektų, koridorius. Ir tai logiška: kam vargti viešai, kai gali susitarti su keliais
biurokratais ir viskas bus OK.

Bendrai imant, su verslininkais, jų asociacijomis ir lobistais būtina bendrauti, kaip ir su bet kuria kita interesų grupe, vien tam, kad prieš priimant sprendimą būtų išgirstos visos pusės. Žinoma, tokie susitikimai turi būti viešinami.

Skaityti straipsnį

Shame on you, Grybauskaite

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

gegužės 3, 2018

Vadinamasis Grybauskaitės – Masiulio skandalas (toliau „laiškų skandalas“) turi vieną – žodžio laisvės – dimensiją, kurią būtina suvokti labai giliai ir visapusiškai išnagrinėti.

Tai, ką savo laiške apie žurnalistą Tomą Dapkų kalba Prezidentė, yra vienas tragiškiausių Lietuvos tikrovės pavidalų. Trumpoje žinutėje aukščiausią postą šalyje užimanti persona pamina demokratijos pamatą – laisvą viešų klausimų svarstymą –  ir taip parodo, jog arba apskritai nesupranta, koks gėris yra demokratija, arba  veidmainiškai viena kalba viešai, o kita mąsto ir daro „privačiai“.

Dabar bandoma įrodyti, kad laiškai buvę „privatūs“, tad net jų paviešinimas esą kažkokiu tai būdu paneigia jų turinį. Melas aiškinti, kad šalies prezidentės laiškas aukštam politikui apie žurnalistą dėl to žurnalisto viešų kalbų apie viešus reikalus (o šalies prokuroro skyrimas yra neabejotinai viešas reikalas) yra „privatus“ dalykas.

Nieko tame susirašinėjime nėra privataus, ir kokios bebūtų laiško paviešinimo aplinkybės, jo esmė nekinta: Lietuva turi prezidentę, kuri absoliučiai nesuvokia žodžio laisvės reikšmės ir visiškai negerbia Lietuvos Konstitucijos.

Esu dažnokai kaltinama, kad „nemyliu“ žurnalistų ir labai dažnai apie juos viešai kalbu itin aštriai. Tai komentare Facebook‘e man „laiškų skandalo“ kontekste net leido sau priminti Gabrielius Landsbergis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1385

Streikuokime kartu su medikais: neleiskite menkinti viešojo sektoriaus

#išgyvenkLietuvoje

balandžio 26, 2018

Kiekvienas mitingas, kiekvienas streikas ar laiškas, atsiųstas Tautos atstovams Seime, yra neabejotinas gėris. Dabar nekelsime klausimo, ar ir kiek Seimas privalo atsižvelgti į vienokius ar kitokius reikalavimus: tai kitas, gerokai sudėtingesnis klausimas.

Vis dėlto visada pirmiausia būna žodis, ir tą žodį turi tarti rinkėjai. Šiandien kalba medikų bendruomenė – dar viena viešojo sektoriaus žmonių su mažų mažiausiai geru, o dažniau ir itin aukštų kompetencijų reikalaujančiu išsilavinimu bei patirtimi.

Kaip ir daugelis kitų žmonių, kurių darbdavys yra valstybė, jie yra jau trisdešimt metų Lietuvoje įsigalėjusios pseudoekonomikos traktuojami, kaip tie, kurie esą nieko nekuria, tad privalėtų tenkintis tuo, ką jiems galės sunešti privatus sektorius. Logika tiek iškreipta, kad net gėda aiškinti, jog BVP sukurti reikia išteklių ir didelę dalį tų išteklių sudaro darbas, kuriam „pagaminti“ kartais reikia mokytis per dvidešimt metų (kol vaikas tampa, tarkim, gydytoju, jis mokosi 12 metų mokykloje ir dar 10 metų universitete).

Palyginkime: taip mąstant, privalome sutikti, jog privačioje grožio „krautuvėlėje“ ties kokios gražuolės krūtine palinkęs chirurgas kuria vertę, o valstybinėje ligoninėje širdį operuojantis jo kolega nieko neveikia. Suprask, privataus verslo „bitutės“ (čia toks saldus „Verslo žinių“ naujadaras) tam valstybiniam chirurgui iš geros širdies duonutės ant stalo padeda ir lyg kokiam išdykusiam vaikučiui leidžia operacinėje pažaisti. Kvailystės, sakysite? Būsite teisūs. Bet tos ilgus metus į žmonių galvas kimštos kvailystės yra visų esamų viešojo sektoriaus bėdų ištakos.
Prieš pradedant keisti esamą padėtį ir imtis mokėti viešojo sektoriaus žmonėms už jų darbą (atsilyginti ir už išsilavinimą, ir už kompetencijas, ir už ilgas darbo valandas) iš savo galvų turime išmesti šį pradinį mąstymo absurdą, taip noriai peršamą visokių pseudoinstitutų ir bankelių ideologų. Su sveiku protu ir mokslo logika paremta ekonomikos teorija tai neturi nieko bendra.

Kai tokia mintis pasieks rinkėjų ir jų atstovų Seime galvas, bus žengtas pirmas didelis žingsnis.

Kita vertus, būtent tada bus suvokta ir tai, kad gauni tiek, kiek įdedi: jeigu nuolat kuri schemas, kaip sumažinti mokesčius verslui, kuris esą vienintelis kuria gėrybes, tai anksčiau ar vėliau visuomenė (tame tarpe ir verslas) pralošia, nes menksta gyvenimo kokybė, darbo jėgos kompetencijos, visuomenės konkurencingumas, kuris turtingame pasaulyje matuojamas tikrai ne vien verslo pasitenkinimo skaičiais. Būtent čia, tokiame viešojo sektoriaus nužeminime į šalutinį dalyką, slepiasi ir mūsų labai žemos pridėtinės vertės gamybos, ir emigracijos šaknys. Protingas, sumanus – dažniausiai aukštų technologijų – verslas, kurio dalis Lietuvoje auga, tai puikiai supranta.

Šiandien reikia kalbėti ir apie naujai S. Skvernelio kabineto proteguojamas vadinamųjų struktūrinių pertvarkų schemas, kurios kol kas tėra 12 puslapių tuščių šūkių rinkinukas.
Tai, kas bandoma įpiršti vadinamajame mokesčių pertvarkos pakete, ir esmės yra tik dar vienas bandymas sumažinti viešąjį sektorių ir jam skiriamas lėšas: mažėjantys mokesčiai, be jokios abejonės, reiškia ir mažesnius arba neproporcingai augančius medikų, gydytojų, socialinių darbuotojų (jie, beje, jau dabar prisiima visus mažo viešojo sektoriaus kuriamus iššūkius ir disproporcijas) atlygius.

Neatsitiktinai neproduktyvaus, tad likutiniu principu finansuojamo, viešojo sektoriaus ideologai iš įvairių Lietuvos bankelių, nors dar nėra net realių skaičių, jau šaukia, kad būsima reforma yra gėris. Jeigu norite tikėti, kad tie saldžiai suokiantys žmonės mąsto apie subalansuotą ekonomiką ir daugumos gėrovę, tikėkite, bet aš sakau – tai MELAS. Ir kiek galiu, kovosiu, kad būtų sumažintas siūlomo dar vieno mokesčių mažinimo raundo poveikis viešojo sektoriaus žmonių atlygiams.

Gyveni, kai mąstai, esi budrus ir daliniesi.

Sėkmingo mitingo, kur išgirskite vieni kitus ir priverskite girdėti tuos, nuo kurių priklauso galutiniai sprendimai.

Skaityti straipsnį

658

Kur nueini, jei nemąstai apie kelionės tikslą

#išsaugokgalvą

balandžio 24, 2018

Tiems, kurie dar prisimena tuos laikus, kai privalėjo konspektuoti TSKP suvažiavimų medžiagas, Vyriausybės ataskaitų skaitymas gali būti labai įdomi patirtis, nukelianti į anuos statomo komunizmo laikus. Tiek pat optimizmo, tiek pat gražių pažadų, jokių problemų.
——————————————————————————————————————

Esu matyt gan retas žmogus, kuris kasmet labai susidomėjęs perskaito Vyriausybės veiklos ataskaitas. Ne išimtis buvo ir šių metu gan storas 186 puslapių dokumentas, kurį gan nuosekliai perskaičiau du kartus.

Pirmas ir esminis klausimas, kuris turėtų kilti kiekvieno juos skaitančio galvoje, kokia tokių ataskaitų prasmė?

Pats žodis atskaita kreipia mus dviejų dalykų link: pirma, ataskaita – tai kažkoks dokumentas, kai žodžiu ar raštu pasakojama, kas nuveikta. Kita vertus, ataskaita gali būti suprantama ir gerokai rimčiau, kaip apžvalga apie tam tikrą dalykų padėtį.

Skaitant šiandien svarstomą Lietuvos Vyriausybės praėjusių metų ataskaitą, aiškiai matai, kad čia tiesiog daugybė žmonių iš įvairių ministerijų sudėjo viską, ką darė arba net ką ketino daryti. Mintys kartojasi, nuoseklumas pabėga, randi tiesiog komiškų dalykų. Tarkime, 19 ataskaitos puslapyje randi, jog Vilniaus mieste pernai įrengtos 3 privataus ir viešojo transporto jungties aikštelės (beje, tai net ne Vyriausybės darbų kompetencija) bei kelių geležinkelio linijų elektrifikavimo rangos darbų pirkimo dokumentai įrodo, jog „išvardinti darbai prisidės prie ekologiško ir daugiarūšio transporto plėtros tinkamos darniai gyventi visoms gyvybės formoms“.

Apie ką čia kalba, suvokti sudėtinga, bet panašūs perėjimai, kaip tarp tezių ir išvadų nėra jokio ryšio kartojasi ganėtinai dažnai.

Bendrai imant ataskaita labai techninė, joje rasi net tokių dalykų, kurių net nebuvo. Konkretus galimas pavyzdys – įsteigta Nacionalinė Produktyvumo taryba, dėl kurios atsiradimo ir veikimo logikos kyla mažų mažiausia didelės abejonės, nes dar 2017 m. balandį ir gegužę sudarytose Vyriausybės derinimo pažymose kalbant apie Nacionalinę produktyvumo tarybą, teigiama, jog ji bus steigiama, remiantis 2016 m. rugsėjo 20 d. Tarybos rekomendacijomis dėl nacionalinių produktyvumo tarybų įsteigimo. Tai reiškia, kad šios Tarybos privalo užtikrinti nepriklausoma analizę bei turėti funkcinį nepriklausomumą. Atskaitoje skelbiama, jog tą atsiradusi Produktyvumo taryba yra tiesiog ūkio ministerijos padalinys. Automatiškai kyla klausimai, kas ir kada suformavo NPT, kaip buvo užtikrintas nešališkumo reikalavimas, kokie kvalifikaciniai reikalavimai buvo keliami NPT nariams, Galiausiai, jeigu tikėsime Vyriausybės ataskaita, NPT veikia Ūkio ministerijos rėmuose, nors Tarybos rekomendacija griežtai reikalauja, kad NPT turėtų būti funkciškai nepriklausoma nuo bet kurios valdžios institucijos, atsakančios už produktyvumo ir konkurencingumo politikos rengimą ir įgyvendinimą. Kaip galima paaiškinti šitokį absoliučią įstatyminę dilemą?

Atrodo, tai, ką čia miniu ir dar daug kitų panašių pavyzdžių yra smulkmenos. Tačiau, ar tikrai.

Ir tada grįžtu prie antrosios žodžio ataskaita, kaip apžvalga apie tam tikrą dalykų padėtį, prasmės.

Ir va čia yra didžiausios bėdos. Jokių rimtų Lietuvą ištikusių problemų šioje ataskaitoje nėra. Gal Lietuvoje nėra jokių problemų? Gal… bet tada kyla klausimas, o kodėl kitą ketvirtadienį prie Seimo rūmų rinksis medikai? Ar jie rinksis, nes tingi dirbti ir nemato, kaip gražiai jų problemas sprendžia Vyriausybė, ar rinksis, nes persidirba, negaudami deramo atlygio už savo darbą.

Ir negauna, ne todėl, kad blogai dirba, o todėl, kad turime nesubalansuotą ūkį ir beviltiškai naikinamą viešąjį sektorių, kuris XXI informacijos amžiuje ir yra konkurencingumo pamatas.

Mano rankose lapelis, kur apibrėžiama kelių rodiklių dinamika ir 2020 metų tikslai. Paimsiu du rodiklius – socialinę atskirtį ir lėšų, skiriamų mokslo tyrimams dalį BVP.

Pagal numatomus tikslus po poros metų žmonių, gyvenančių atskirtyje turi sumažėti 170 tūkst. Realiai nuo 2014 iki 2016 metų jų skaičius išaugo nuo 804 iki 871 tūkst. žmonių. Mokslo tyrimams skiriama BVP dalis, kuri pagal planą 2020 metais turėjo sudaryti 1,9 proc. , tačiau realiai ji menksta ir 2016 metais ji buvo tik 0,74 proc., kai dar 2014 metais sudarė 1,3 proc.
Tai, ką skaitome, tėra įvairių žmonių raštelių sumestukas, o ne rimta apmąstymų darbų ataskaita, kai sau ir kitiems parodoma, kas bus daroma, nes aiškiai suvokta, kokios bėdos atvedė į esamą situaciją ir kaip jas spręsti.

Skaityti straipsnį

1794

CETA yra nueinančių laikų ženklas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, Be kategorijos

balandžio 24, 2018

Šiandien balsavau prieš įstatymo „Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (IEPS) ratifikavimo“ projektą (populiariai žinomą kaip CETA sutartis), nes vertinu ją, kaip jau prabėgusios epochos ženklą.

Balsavau prieš CETA, kuria bandoma demonstruoti, jog niekas nesikeičia, nors visi,kas turi akis, mato, kaip byra Bretton Woodse sukurta pasaulio laisvos prekybos sistema.

Teoriškai CETA gali sukurti daugiau neapibrėžtumo, o taip pat reikšmingai apriboti savivaldos bei nacionalinių parlamentų politikų galimybes atstovauti savo rinkėjams, nes „teisėti“ stambių korporacijų, kurios žengia į nacionalines rinkas, lūkesčiai iškeliami virš piliečių lūkesčių ir interesų. Panaši dilema yra tikrai labai rimta, ir būtent jos nepaisymas dabar atveda pasaulį į visokius exit‘us.

Puikiai suprantu, kaip dažnai politikai atrodo esantys tik kliuvinys, tačiau noriu paklausti: ar tikrai būtų geriau, kad jūsų problemas spręstų labai gudrūs tarptautinių kompanijų teisininkai tarptautiniuose arbitražo teismuose, kur, neabejoju, bus palaikytas stipresnis verslas, ar tegul ir netobuli šalies politikai? Jeigu savo teises permetame tarptautiniams teismams, tai savo valia atsisakome ir politikos, savivaldos, suverenumo bei galimybės patiems spręsti apie savo pačių likimą.

Balsavau prieš Užsienio reikalų ministerijos stebėtinai neprofesionalų darbą, kai sutarties prieduose saugomi gidai, tačiau nemanoma, jog būtina stabdyti galimą sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.

Abejoju, jog ši sutartis Lietuvai labai reikalinga – tie kas eksportuoja į Kanadą, eksportuos ir toliau; Pasaulio prekybos organizacijos prižiūrimi muitai dabar labai kuklūs ir retai virsta kokia nors reikšminga prekybos kliūtimi.

Jau balsavimo metu buvo graudu klausyti, kai balsuoti už buvome raginami keistoku savęs plakimo stiliumi klausiant, o kaip Lietuva atrodys balsuodama prieš?

Nori nenori kyla klausimas, o kam atrodysime? Tai nedidelei daugiausia Kanados verslo bendruomenės daliai, kuriai ši sutartis buvo naudinga tiesiogiai finansiškai?

Nors panašus argumentas iš principo nerimtas, vis dėlto primenu, kad prisiekdama pažadėjau rūpintis ne verslo ar kokios kitos grupės interesais, o šalies žmonių gerove. Nesu girdėjusi, kad Seimo nario priesaikoje būtų prievolė įtikti kitų šalių asmenų lūkesčiams. Manyčiau, elementarus išdidumas neleidžia klausimų spręsti vadovaujantis patikimo kokiai nors trečiai šaliai logika.
Beje, manau, jog ši sutartis, jau sulaukusi didelio daugelio valstybių pasipriešinimo, vargu, ar bus ratifikuota.

Skaityti straipsnį

404

Kitokie pasikalbėjimai su Justinu Jankevičiumi

#išsaugokgalvą

balandžio 16, 2018

Kai prieš savaitę sekmadienio vakare susitikome pasikalbėti su Justu Jankevičiumi ir jo komanda, turėjau 54919 sekėjų. Šiandien, balandžio 16 dieną 9.30 val. kai rašau šituos žodžius turiu jau 2239 daugiau. Taigi, tų, kuriems įdomu, ką rašau ir kuo dalinuosi skaičius jau viršija 57 tūkstančius. Dėkui visiems.

Dėkui net tiems, kurie, kaip Almantas Deltuvas kentėjo mane net dvi valandas. Keistoka, kad nepasinaudota pulteliu ir atsijungimo funkcija, bet gal, jei sugebėjau priversti išklausyti, ne taip ir kvailai kalbėjau?

Juokai juokais, bet buvo linksma, žiūrovai buvo stulbinantys – reagavo tada, kai reaguoti reikėjo, ir tylėjo tada, kai norėjosi tylos. Justas man buvo net per geras, o visos tos kalbos apie baisųjį Jankevičių, kaip bemaž visada būna, buvo tiesiog mitas.

Skaityti straipsnį