MENIU

Autorius

4369

Viešas A. Maldeikienės laiškas Lietuvos ūkininkams jų suvažiavimo išvakarėse

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

vasario 8, 2018

I. Įžanga: džiugioji dalis

1. Dėkoju už kaliošus: man pravers

Dėkui už kaliošus, taip ilgai keliavusius į mano rankas. Kaip žinia, dar pernai birželį man juos padovanojo Pasvalio ūkininkų sąjungos vadovas Vilhelminas Janušonis, juos įpareigojęs perduoti Seimo narį ūkininką Kazimierą Starkevičių, kuris dėl neaiškių priežasčių įpareigojimo neįvykdė, ir tada kitas Seimo narys ūkininkas Aurimas Gaidžiūnas tuos kaliošus perdavė laidos KK2 vedėjui Domininkui Ramonui, kuris jau sugebėjo mane pradžiuginti. Kiek daug rimtų vyrų, o toks menkas darbelis pusmetį daromas…

Bet, žinoma, geriau vėliau, nei niekad. Kaliošai man pravers prasidėjus pavasario polaidžiui: nors darbams šiltnamyje ir gėlyne turiu porą gerokai lengvesnių, linksmesnių ir gėlėtų europietiškų guminukų, tačiau tamstų man padovanoti juodi ir sunkūs su užrašu Сделано в России Гост 126-79 [tiems, kurie jau nemoka rusiškai išverčiu: pagaminta Rusijoje pagal 1979 metų anos jau mirusios valstybės standartus] purvabridžiai tiks tada, kai barstysiu mėšlą po krūmais.

Kita vertus, tamstų, gerbiami ūkininkai, man padovanoti kaliošai ne tik naudingi, jie taip pat labai simboliški, mat atskleidžia, kad 2018 metais Lietuvos ūkininkai vis dar nešioja „batukus“, kuriuos dar 1979 metų lapkričio 12 dieną sovietiniai biurokratai 11 puslapių instrukcijoje aprašė kaip rimtą pramonės gaminį Галоши резиновые клееные (guminiai klijuoti kaliošai). Platesnės techninės tos man įteiktos guminės dovanos charakteristikos, kam įdomu, gali būti sužinotos šiuo interneto adresu ir, beje, jos vis dar aktualios ir veikiančios. Taigi, sovietinės kaimiškų „batukų“ mados ir po beveik keturiasdešimties metų vis dar drebina dalies mūsų šalies žemdirbių širdis. Nedovanotų gi jie tų batų, jeigu patys jų neavėtų, ar ne?

O gal dovanojate, nes širdyje labai trokštate to raudonojo pamušalo, nuausto iš nomenklatūrinių privilegijų ir neteisingumo?

2. Siūlau knygų: jums pravers

Bijodama likti skolinga, savo ruožtu jums, gerbiami ūkininkai, per kolegą A. Gaidžiūną įteikiau jums tris knygas. Beje, skirtingai nei jūs, aš gumos netempiu – sugalvoju, nuperku ir perduodu pati, net jei garbus ūkininkas nedrįsta išeiti jų priimti.

Kaliošų epopėjos pradžioje jau minėtas ūkininkas V. Janušonis apibendrino: „teisingumą, t.y. teisinę bazę, valstybėje turim, bet teisybės toli gražu ne“. Ką taip kalbėdamas galvoje turėjo kaliošų grandas nežinau, tačiau šiame laiške mintį apie teisingumo ir teisybės paieškas išplėtosiu, o dovanotos knygos tegul bus mūsų intelektualinės kovos įžanga.

Taigi, pirmoji knyga, Aldonos Ivanauskienės „Buhalterinės apskaitos pagrindai“ dar kartą primena jums tai, ką išsilavinę žmonės žino jau apytikriai 250 metų: „Ilgalaikis materialusis turtas gali būti riboto ir neriboto naudojimo laiko. Skaičiuojamas tik riboto naudojimo laiko turto nusidėvėjimas. Neriboto naudojimo laiko yra žemė, todėl nusidėvėjimas neskaičiuojamas“. Ši mintis yra elementarus apskaitos pradžiamokslis. Kodėl tai kartoju? Nes turėjote cinizmo bandyti atšaukti visą per amžius nusistovėjusią ekonomikos logiką ir taip dar kartą įteisinti turtingųjų galias silpnesniųjų mokesčių mokėtojų sąskaita. Taigi, siekėte dar labiau pagilinti neteisingumą.

Antroji knyga, viena garsiausių visų laikų satyrinių alegorijų, britų rašytojo Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“, tikiuosi, pagelbės jums suvokti, kad nevalia būti kiaule ir gvieštis kitų darbo save iškeliant aukščiau visų.

Ir galiausia trečioji knyga, Michael J. Sandel What Money Can’t Buy: The Moral Limits of Markets, analizuoja moralines rinkos ir politikos problemas ir kalba apie dalykus, kurie negali būti prekybos už pinigus objektai. Vertinant plačiau, ši knyga, kaip ir kitos šio vieno garsiausių pasaulyje filosofų teisininkų knygų, nagrinėja moralinių vertybių vaidmenį bendruomenėje ir politikoje. Ją visų pirma rekomenduoju perskaityti p. V. Janušoniui, kad suvoktų skirtumus tarp teisybės ir teisingumo, tad ateityje gebėtų nepainioti šių sąvokų, kaip turbūt nepainioja miežių bei avižų.

3. Sutarkime dėl žaidimo sąlygų: pravers visiems, įskaitant rinkėjus

Baigdama šią ilgoką įžangą ir pereidama rimtosios savo viešo laiško dalies link, stabtelsiu tie keliomis esminėmis pastabomis.

Pirma, nuo vaikystės dirbu sode ir darže, tad suvokiu, kad esu tik eilinė mėgėja, kuriai pomidorai beigi visokios cikorijos uždera tai geriau, tai blogiau, tačiau agronomų nemokau (ir net nesugalvočiau, kad tai įmanoma bei padoru!), kaip tas daržoves auginti ir puoselėti.

Kad mūsų diskusijos būtų logiškos, prašau jus susipažinti nors elementariame lygyje su politikos, ekonomikos, politinės ekonomijos (tai be kita ko, reiškia moralės filosofijos) pradmenimis. Nes dabar tamstos panašūs į kokią nors maldeikienę, kurį rodydama į kiaulę samprotauja, kaip gražiai išrodo šita ožka.

Labai dažnai klausantis jūsų kalbų apie viešuosius finansus ir/ar kas, kam ir už ką moka, man būna gėda, tad pradžioje nudelbiu akis, o tada iš nevilties galiu ir toną pakelti. Įsitikinusi, kad analogiškoje situacijoje taip pat elgtumėtės ir jūs, ypač jeigu aš su savo lėkštomis agronomijos ar veterinarijos žiniomis pradėčiau sklaidytis tamstų žemėse.

Antra, apeliuodama į jūsų protą, prašau diskusijose remtis oficialia statistika, Valstybės Kontrolės tyrimais ir mokesčių specialistų komentarais, o ne niekuo, išskyrus tamstų norus ir svajones, nepamatuotomis jūsų emocijomis ir šauksmais, kad maldeikienė tamstas skriaudžia, nors ji viso labo pasako, kas rašoma oficialiuose dokumentuose. Jeigu, tarkime, kokios Valstybės kontrolės išvados nepatinka, tai gal turėkite drąsos kalbėtis su šios institucijos žmonėmis, o ne pasakokite savo rinkėjams, kad aš sugalvoju tai, ką sakau. Neapgaudinėkite savo rinkėjų.

Trečia, politika nėra mokslas anei veikla, kuri nuolat sukasi apie ūkininkų vargus. Tad Seime susitikome ne tam, kad nuolat verktume apie skriaudžiamus kaimo žmones (keli šioje salėje išties badaujate, o į susitikimą atvykote arklio traukiamu vežimu?). Politikai privalo kalbėti apie visos šalies subalansuotą, pasvertą ir tvarią (t.y. veikiančią ilgą laiką) plėtrą ir privalo matyti visus sluoksnius. Tamstų raudos, kad anksti keliatės ir daug dirbate, net nėra juokingos. Jos piktina visus sveiko proto žmones. Nebedarykite sau gėdos.

Ir galiausia, ketvirta, priešingai nei jūs, už mokesčių mokėtojų pinigus tekstų neperku. Visada rašau pati. Ir taip darau todėl, kad mąstau ir skaitau. Mūsų diskusija bus įmanoma ir tinkama, jeigu ir jūs pradėsite žaisti su tomis priemonėmis, kurios yra jūsų galvose, o ne pasitelksite visokių pirktinių prastokų žurnalistų ir/ar padėjėjų, kurie bando kalbėti jūsų vardu, rašto darbelių.

Kad ši mano pastaba pagrįsta faktais, primenu, kad per 2016-2017 metus 17 Seime veikiančių ūkininkų viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms (tame tarpe ir perkamiems straipsniams regioninėje žiniasklaidoje) išleido daugiau nei 33264 eurų mokesčių mokėtojų pinigų, o 5 tiesiogiai su ūkininkais susiję Seimo nariai 2016-2017 m. viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms išleido dar 7012 eurų mokesčių mokėtojų pinigų.

II. Rimtoji dalis:

1. Kiek svarbus Lietuvai žemės ūkis?

Žemės ūkyje, miškininkystėje ir gyvulininkystėje Lietuvoje 2016 metais dirbo vos per 121 tūkst. žmonių, kurie sukūrė apie 3,3 proc. Lietuvos BVP. Pažymėtina, kad ir dirbančiųjų dalis ir sukuriama BVP dalis nuosekliai mažėja, mat dar 2012 metais siekė 4,4 proc. Palyginimui, švietime dirba 132 tūkst. Lietuvos gyventojų ir jie sukuria 4,6 proc. BVP.

Dar svarbiau tai, kad darbo našumas žemės ūkyje nuo 2012 metų sumenko nuo 6,2 EUR/val. iki 5,6 EUR/val., tuo tarpu švietimo sektoriuje jis, priešingai, augo: jei 2012 metais buvo 6 EUR/val., tai 2016 metais – 7 EUR/val. (kaip matote, švietimas šiuo metu Lietuvoje bendrai imant ir efektyvesnis, ir sukuria daugiau vertės).

Nesiremsiu jums įprasta logika, kad esate pirma visų, tad visi privalo jums patarnauti bet kokia kaina, taigi neaiškinsiu, kad, tarkime, švietimas svarbesnis, tiesiog primenu – dirba visi, ir žemės ūkis tikrai nėra kokia išskirtinė ar ypač efektyvi veikla. Juolab globalios prekybos sąlygomis, įmanoma importuoti žemės ūkio produkciją (daugelis mūsų ir dabar priversti valgyti lenkišką ar vokišką maistą, mat lietuviško nebeįperkame), o štai mokytojų atsivežti nepavyks.

Matyt neatsitikinai, Lietuvos agrarinės ekonomikos mokslininkai pabrėžia, kad „vienas iš žemės ir maisto ūkio sektoriaus plėtros iššūkių ir ateityje išlieka darbo našumo, kuris vis dar atsilieka nuo ES-28 vidurkio, didinimas. Tokį poreikį diktuoja didelė konkurencija tarptautinėse rinkose .“ Pabrėžiu ir tai, kad didinti efektyvumą ir atstatyti nualintas Lietuvos žemes tamstoms gali padėti tik išsilavinę mokslininkai, net jeigu jų nematote ir negerbiate.

Nors Lietuvos ūkininkai labai mėgsta skųstis, kad jiems padedama mažai, tačiau skaičiai rodo, kad norint padidinti žemės ūkio konkurencingumą, palaikyti žemdirbių pajamas, mažinti socialinę atskirtį tarp kaimo ir miesto gyventojų, tausoti aplinką, žemės ūkiui teikiama ES ir nacionalinio biudžeto parama, ir vien 2016 metais lėšų dalis, skirta žemės ūkiui finansuoti, sudarė 1069,9 mln. EUR. Taigi, daugiau nei milijardą.

Parama tokia rimta, kad pernai rugsėjo 27 dieną paskelbtame Pasaulio ekonomikos forumo (The World Economic Forum) 2017–2018 m. globalaus konkurencingumo tyrime Lietuvos konkurencingumas tarp 137 šalių smuko 6 pozicijomis – iš 35 į 41 vietą, ir didele dalimi tą nuosmukį lėmė „Žemės ūkio politikos naštos valstybės biudžetui“ rodiklis, kuris sumenko net 16 pozicijų.

Tiesa, teko girdėti, kad Žemės ūkio ministerija šio rodiklio siūlo atsisakyti, argumentuodama absoliučiai tuščiais populistiniais argumentais esą „žemės ūkio sektorius yra svarbus, aprūpina gyventojus maistu ir tai yra šalies prioritetas; nemaža dalis gyventojų gyvena kaime; žemės ūkio rėmimas yra naudingas visam šalies ūkiui; valstybė prisideda prie žemes ūkio, nes žemės ūkio veikla yra rizikinga, priklausanti nuo oro sąlygų ir kainų svyravimų; didžioji dalis lėšų žemės ūkiui yra skiriama iš ES biudžeto; ūkininkai be valstybės pagalbos neišgyventų ir panašiai.
Demagogija, kai gviešiesi bendrų pinigų vien savo naudai, kartais geba pranokti bet kokias ribas.

2. Kaip Lietuvos ūkiai atrodo tarp kitų ES šalių?

Jau minėto Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto 2017 metų tyrimas sako, kad Lietuvos ūkininkų sumokėtų mokesčių santykis su pelnu yra vienas mažesnių tarp ES valstybių ir mažesnį savo pelno dalį atiduoda tik slovėnai, kurių kalnuotas reljefas bei nedideli dirbamos žemės plotai išties labai nepalankūs žemės ūkio darbams.

Lietuvos ūkininkai, nepaisant žymiai palankesnių ūkininkavimo sąlygų, tik truputį pranoksta Slovėniją ir gerokai atsilieka nuo kaimyninių valstybių, taip pat ES vidurkio pagal šį rodiklį. Lentelėje pateikiamas ūkininkų sumokėtų mokesčių santykis su pelnu ES valstybėse 2013 m., proc. (Šaltinis: Europos Komisijos RICA standartinių rezultatų duomenys, 2013 m. ).(2)

Aleksandro Stulginskio universiteto 2016 metų ataskaita „Ūkininkų ir kitų žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų apmokestinimo sistemos tobulinimas“ rodo panašias išskirtinai geras, palyginus su kitais sektoriais, žemės ūkio finansinės veiklos sąlygas.

Tyrime konstatuojama, kad „Visose Europos Sąjungos valstybėse ūkininkų pajamos ir naudojamas ūkyje turtas apmokestinamas. Vieningos šios mokėtojų grupės apmokestinimo sistemos Europoje nėra. Vienose šalyse nėra jokių išskirtinių taisyklių ūkininkų ir žemės ūkio įmonių pajamų ir turto apmokestinimui, kitose yra atskiros apmokestinimo taisyklės, skirtos žemės ūkiui.“

Kalbant konkrečiau, galima skirti dvi ūkininkų apmokestinimo kryptis. Daugelyje šalių visam žemės ūkio verslui, tame tarpe ir ūkininkams, taikomi tie patys mokesčių principai, teisinė bazė, kaip ir kitoms profesinėms grupėms, mokesčių sistemoje nėra jokių lengvatų ar specialių taisyklių, kurių pagalba galima remti žemės ūkį (pvz., Suomijoje). Kitose šalyje lengvatų daugiau, pavyzdžiui, investicijų lengvatos ir kitos išimtys (Nyderlandai, Ispanija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Airija, Danija, Švedija, Slovakija), o kai kuriose šalyse ūkininkai turi atskirus mokesčių teisės aktus (Austrija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Lenkija).

Itin svarbus yra ir ūkininkams taikomas mokesčio tarifas, ir Lietuvoje jis išskirtinai mažas.

Net tose šalyse, kur ūkininkams taikomi palyginti maži mokesčio tarifai (Čekija, Prancūzija, Graikija, Nyderlandai, Lenkija ir Ispanija), tie tarifai gali viršyti 40 proc. Tarkime, Prancūzijoje pajamos didesnės nei 250 tūkst. EUR per metus apmokestinamos 41 proc. tarifu, kaimyninėje Lenkijoje pajamos viršijančios 19900 EUR apmokestinamos 32 proc. tarifu.

Ten, kur ūkininkų pajamų apmokestinimas aukštas (Belgija, Danija, Suomija, Anglija, Airija) tarifas gali viršyti ir 50 proc. Nežinau, kiek liko gandrų Danijoje, bet ten metinės ūkininkų pajamos, didesnės, nei 52377 EUR per metus, apmokestinamos 51,5 proc. tarifu. Atkreipiu tamstų dėmesį, kad europinės agrarinio sektoriaus išmokos taip pat įtraukiamos į pajamas ir apmokestinamos. [Tai ypač noriu priminti ne tai ūkininkui, ne tai žemvaldžiui, bet tikrai prastam tik į savo siaurus asmeninius reikalus susikoncentravusiam politikui Ramūnui Karbauskiui].

Nepalankiausia žemdirbių apmokestinimo požiūriu Europos Sąjungoje laikoma Suomija, kuri ūkininkams netaiko jokių specialių lengvatų.

Lietuvoje viskas kitaip ir viskas nežmoniškai, ką įrodo ir šie faktai: Ramūnas Karbauskis gauna per metus 3,8 mln. eurų ir sumoka 62 tūkst. eurų mokesčių (1,61 proc.), Petras Nevulis – 273 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 156 eurų ir … net 0,06 proc. nuo pajamų skirta mokytojams ir kitiems panašiems „tinginiams“, Viktoras Rinkevičius – 240 tūkst. eurų pajamų, mokesčiai 2897 eurų (1,21proc.) ir taip toliau, ir panašiai.

Taigi, prašau jūsų ateityje nebemeluoti rinkėjams ir patiems sau, kad jus ES kažkas skriaudžia. Jeigu norėsite pasiguosti, pabandykite nevelti visko į vieną gumulą ir kalbėkite konkrečiai su realiais faktais. Fake news (sugalvotų naujienų) laikai jau eina iš mados.

3. Žemės ūkio privilegijos. Kieno sąskaita?

Jau minėjau, kad Lietuvos žemės ūkiui teikiama ES ir nacionalinio biudžeto parama vien 2016 metais sudarė 1,07 mlrd. EUR. Žemės ūkiui su visais miškais, kuris tas pačiais 2016 metais sukūrė 1 mlrd. EUR pridedamosios vertės, išmokėtos subsidijos buvo net didesnės. Taigi, galutinis rezultatas vertinant iš ekonomikos perspektyvos yra neigiamas.

Konkreti paramos žemės ūkiui struktūra tokia: ES parama – apie 470 mln. EUR per metus; Lietuvos valstybės biudžetas skiria papildomą 33,5 mln. EUR tiesioginę nacionalinę paramą; valstybės pagalbos priemonių finansavimui skiriama dar 170 mln. EUR; kompensacijos ūkininkams „dėl patirtų ir nepatirtų nuostolių“ – apytikriai 10-25 mln. EUR; mokestinės lengvatos – 600-800 mln. EUR; kaimo plėtros priemonių finansavimas – apie 72 mln. EUR. Primenu, kad ekonomikoje mokestinės lengvatos yra negautos biudžeto įplaukos, taigi valstybės parama.

Visos šios lengvatos neatsiranda iš niekur. Jas sukuria ir ūkininkams dovanoja kiti valstybės sektoriai. Universitetų dėstytojai net brangias darbui reikalingas specialybės knygas iš užsienio perka savo sąskaita, o ūkininkai nuolat verkia.

Mano seneliui, ūkininkui, kuris be jokių valstybės paramų tarpukariu sukūrė stiprų ūkį ir augino bekonus, mokslas buvo pirmoje vietoje. Jis sakė, galima nevalgyti, bet skaityti privalu. Kai taip elgiesi, suvoki savo žmogiškąją misiją šioje Žemėje ir atsakomybę už savo šalį.

4. Nelygybė sektoriaus viduje

Pernai kovo 7 dieną ūkininkai ir Seimo nariai Kazimieras Starkevičius ir Andrejus Stančikas televizijos laidoje pasakojo apie esą „didelius“ ūkininkų mokesčius. Tiesa kita: mokesčiai dideli tik mažiems ūkiams. Tokių lengvatų, kokias turi mūsų stambieji ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė. Mokesčių neproporcingumas ( mažieji moka santykinai 2 – 3 kartus daugiau) ir išmokų bei kitos paramos neribojimas stambiesiems ūkininkams naikina ūkius iki 50 hektarų, o tuo tarpu stambiųjų ūkių plotai ir jų skaičius nuo 2010 m. padidėjo dvigubai. Žinoma, mažųjų ūkių žemių sąskaita. Išvados ne mano, jos aprašytos ir pagrįstos A. Stulginskio universiteto tyrime „Ūkininkų ir kitų žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų apmokestinimo sistemos tobulinimas“ .(3)

Konservatoriai-ūkininkai (K. Starkevičius ir A. Macijauskas) atėję į valdžią, suprato, kad geriau imituoti mokesčių mokėjimą žemės ūkyje, nei visai nemokėti. Vertė situacija, o gal sąžinė prabilo, tad 2009 metais suprasdami, kad visiškai nemokėti mokesčių gali būti pavojinga, įvedė simbolinius mokesčius, bet juos padarė „fiksuoto“ dydžio ir išėjo taip, kad ir maži ūkeliai, ir dideli žemvaldžiai, kaip patys minėti ponai (ir A. Stančikas) mokėjo tuos pačius mokesčius.

Beje, anoje laidoje, Seimo narys K. Starkevičius drąsiai aiškino, kad Lietuvoje yra tokie pat mokesčiai, kaip kitose ES valstybėse ir Lenkijoje. Netiesa, apie ką jau rašiau, bet baisu net ne tai, blogiau tai, kad tokių lengvatų, kaip turi mūsų stambūs ūkininkai, neturi nei viena kita ES valstybė.

Melaginga buvo ir kita A. Stančiko kalba, kad mokesčiai, kuriuos „įvedė“ konservatoriai 2009 metais paskatino ūkių nykimą: mokesčių neproporcingumas ir išmokų bei kitos paramos neribojimas stambiesiems paskatino nykti mažuosius iki 50 ha ūkius, o stambiųjų ūkių plotai išaugo dvigubai, o ir pačių stambiųjų ūkių padvigubėjo.

Nemalonu taip galvoti, bet atrodo, kad p. K. Starkevičius kurdamas „mokesčių imitaciją“ tą galėjo būti suplanavęs: kai mažieji ūkiai mokesčių moka santykinai 2-3 kartus daugiau, negu didieji, neturi išteklių stiprėti, jie nyksta ir jų vietą užima stambieji ūkiai.

Net anais K. Starkevičiaus ministeriavimo laikais sugalvotais „supaprastintos formos investiciniais projektais (iki 150000 Litų)“, kurie turėjo būti skirti smulkiesiems ūkiams, sėkmingai naudojosi išskirtinai tik stambieji ūkiai (97 proc. tokių projektų buvo įgyvendinami tik ūkių, kurių plotas didesnis kaip 100 ha). Tuo pačiu laikotarpiu (per 2009-2013 m.) tik stambieji ūkiai sėkmingai naudojosi ir dar viena nesąžininga p. Starkevičiaus inicijuota priemone – valstybinės žemės pardavimu už simbolinę 231-347 eurus/ha kainą, kai dabar tokios žemės ha jau kainuoja po 8-10 tūkst. EUR. Per tą laiką stambiesiems ūkiams buvo parduota net 460 000 ha valstybinės žemės – pasekmės Lietuvos žemės ūkiui, smulkiesiems ūkininkams bei Lietuvos valstybei apskritai lengvai nuspėjamos. Jos tragiškos.

Dar daugiau: toje pačioje laidoje, kur prelegentai absoliučiai agresyviai pūtė miglą, jog Lietuvoje nėra 25 mokestinių lengvatų ir taip įtikinti žmones, kad meluoju aš, nors aš tik paskelbiau Valstybės audito išvadas, šie stambus ūkininkai nutylėjo, kad mažieji ūkiai realiai tikrai tomis v lengvatomis nesinaudoja ir negali naudotis. Tiesa, stambieji pasiima visus pinigus.
Jūs, sėdintys ūkininkų suvažiavime, tai žinote daug geriau nei aš. Netiesa?

Bendrai tenka pasakyti, kad Lietuvos žemės ūkio „gyvulių ūkio“ (prisimenate D. Orvelą?) lygieji gyvena gražioje jų demagoginėmis kalbomis dailinamoje tikrovėje, kai mažieji tikrai patiria nepriteklius, ką rodo visa eilė sektoriaus tyrimų.

5. Kaip Lietuvoje išnyko žemė arba fariziejiško cinizmo siautėjimas

Vis dėlto ypatingo cinizmo dalykas įvyko pernai gruodį svarstant 2018 metų biudžetą, kai teologė su politologu iš visos širdies įsiteikinėdami savo vadukams, bandė sukonstruoti jiems nediduką galios rojų Seime kitų žmonių sąskaita, tad nutarė atšaukti net ekonomikos teoriją. Tą gruodžio 7 –ąją Lietuvos Seimas balsais 53 už, 29 prieš ir 20 susilaikius priėmė atvirai lobistinę įstatymo pataisą, kuri stambiems ūkininkams ir toliau suteiks galimybę esmingai sumažinti savo mokamus mokesčius ir išlaikyti nepadoriai mažus tarifus, taip atimant galimybę mokėti adekvatesnes algas mokytojams, gydytojams ar socialiniams darbuotojams.

Pataisos esmė buvo tiek pat kvaila, kiek ir ciniška: Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Mindaugas Puidokas pasiūlė 14 dalimi papildyti 18 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnį ir asmenims, kurie gauna pajamų iš individualios žemės ūkio veiklos, leisti apmokestinamąsias pajamas kasmet mažinti 1/20 jų įsigijimo vertės. Panaši galimybė, pataisos teikėjų nuomone, gali būti taikoma ir anksčiau įsigytai žemei.

Bet kuris buhalteris žino, kad esama dviejų rūšių ilgalaikio materialaus turto: nors didžioji dalis jo gali būti naudojama ribotą laiką, žemė yra neriboto naudojimo gėrybė. Paaiškinimas labai nesudėtingas. Tarkime, verslininkas įsigyja ar pasistato fabriką. Jis žino mažų mažiausia du dalykus.

Pirma, ilgainiui pastatas ir jame sukomplektuota įranga, kokia puiki veiklos pradžioje ji bebūtų, jei ir nesunyks fiziškai, tai tikrai praras savo naudojamąją vertę.

Kita vertus, tai reiškia, jog norėdamas tęsti darbą, verslininkas per tam tikrą laiką privalo sukaupti lėšų, kurios jam leistų atkurti pastatą bei įrangą. Būtent todėl apskaitoje ir skaičiuojamas tokio turto nusidėvėjimas, kasmet tam tikru dydžiu mažinant verslo apmokestinamąsias pajamas.

Žemės atveju situacija skirtinga, mat aišku, kad žemė, priešingai, nei koks fabrikas, yra neriboto naudojimo turtas, ir todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atskirais atvejais išimtis padarant tik karjerų ar sąvartynų žemei.

Ši ekonominė logika ekonomistams akivaizdi nuo XVIII amžiaus, kai ją savo darbuose išplėtojo ekonomikos tėvu vadinamas Adamas Smithas. Tokia nuostata įteisinta visuose tarptautinės apskaitos standartuose; ji suformuluota ir 12-tame Verslo apskaitos standarte (52 ir 53 straipsniai). Bandydami atmesti tikrovę ir mokslą bei prastumti principą, kuris leistų Lietuvos žemę paskelbti nusidėvinčiu dalyku (graudus mūsų šalies „indėlis“ į pasaulinę ekonominę mintį) Seimo nariai manipuliuoja dviem esminiais ekonomikos principais.

Pirma, kaip minėta, žemė gali būti naudojama neribotą laiką, o nusidėvinėti gali ne žemė, o nebent jos tobulinimui skirtos priemonės (drėkinimo, sausinimo, žemės derlingumo atkūrimo ir pan. įranga), jeigu jos turi ribotą tarnavimo laiką ir jį galima pagrįstai nustatyti. Logiška, kad pastarieji dalykai ir dabar mažina ūkininkų apmokestinamąsias pajamas. Beje, jeigu pagrįsti šių “žemės pagerinimo“ dalykų negalima, tada ir pagerinimai pridedami prie žemės įsigijimo vertės ir nenudėvimi.

Kita vertus, elementarios logikos neišlaiko ir pataisų autorių įsitikinimas, kad tą žemės „nusidėvėjimą“ galima sugalvoti remiantis tuo, jog „žemės įsigijimo kaina šiuo metu gali būti atskaitoma iš pajamų tik ją parduodant (iš žemės pardavimo pajamų)“. Taigi, pradžioje aiškinę, jog žemės įsigijimo kaina turi mažinti apmokestinamąsias pajamas (kad ją būtų galima iš naujo „nusipirkti“ jai „nusidėvėjus“) dabar jau jie sutinka, kad, tiesą sakant, žemės vertė ilgainiui auga, tad pardavus ją brangiau, iš gautų pajamų gali nusirašyti pirkimo sąnaudas. Kitaip sakant, jie patys sutinka, kad ilgainiui žemė ne tik neišnyksta, bet ir brangsta, tad parduodant ją po kurio laiko mokama 15 proc. pajamų mokestis nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos, tačiau kadangi nesinori taip ilgai laukti, kol parduosiu, tai tiesiog naudą reikia gauti čia ir dabar.

Taigi, nors žemės „nusidėvėjimas“ yra ekonominė nesąmonė, ir žemė net tik nenusidėvi, bet, priešingai, brangsta, tai siūloma pataisa tėra išskirtinai ciniškas bandymas ir toliau saugoti turtingiausių Lietuvos žmonių, šiuo atveju stambių ūkininkų, mokestines privilegijas.

Po to, kai pernai pavasarį ne be mano aktyvios politinės kovos su stambiųjų žemvaldžių/ūkininkų mokestinėmis privilegijomis, dėl kilusio pasipiktinimo buvo sugalvotas lietuviškas Trojos arklys. Viena vertus pranešta, kad ūkininkų lengvatos naikinamos ir ateityje jie, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys žmonės, mokės tą patį 15 proc. pelno mokestį tai aktyviai reklamuojant, tačiau žemės „nusidėvėjimu“ išplėsdami išlaidas, kuriomis galima mažinti apmokestinamąjį pelną, iš esmės paliko status quo.

Po mano aktyvios politinės kovos net po balsavimo pataisos buvo atsiimtos, tačiau, kalbama, jas bus vėl bandoma prastumti.

Pažadu: to padaryti jums, stambieji žemvaldžiai, nepavyks. Jeigu manote, kad aš rėkiu, tai blogai įsivaizduojate, kaip skambės mano balsas, jeigu dar kartą bandysite mulkinti savo tautą.

Kad aptariama žemės „nusidėvėjimo“ priemonė būtų naudinga tik stambiesiems žemės savininkams, pagrindžia ne vienas skaičius. Pagal Lietuvos ūkininkų apmokestinimą, visi ūkininkai, kurių apmokestinamosios pajamos neviršija 45 tūkst. eurų, ir taip nemoka pelno mokesčio.

Kita vertus, kaip rodo duomenys, smulkieji ūkininkai, valdantys iki 10 hektarų, žemei įsigyti per 2010 – 2014 metų laikotarpį skyrė vidutiniškai 168 eurus per metus, kai tuo tarpu didesni, nei 150 hektarų ūkiai, žemei įsigyti skiria vidutiniškai 18 tūkst. eurų. Pastarieji ir turės, ką nusirašyti į sąnaudas.

Kitaip sakant, mažiausi ūkiai dėl pasikeitusio pelno apmokestinimo nieko negautų, nors jiems išgyventi tikrai gali būti nelengva, o va turtingieji ir toliau mokėtų tiek pat nykstamai mažai, kaip ir anksčiau.

III. Pabaigai nedidelė reminiscencija apie mūsų protėvius ir gobšius gandrus

Už Rokiškio viename kaime gandras ėmė ir nusinešė į savo lizdą gaspadoriaus marškinius. Paskiau įlipus į medį ir apžiūrėjus lizdą pasirodė, kad lizde jau 9 marškiniai, 5 kelnės ir 12 nosinių sunešta. „Diena“, 1930 m. liepos 20 d., Nr. 28.

Spaudos konferencijos skaidres rasite paspaudę šią nuorodą.

1. Žr. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2016. Autorių kolektyvas: R. Melnikienė – vadovė… [et. al.]. – V.: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2017. – 181 p.; iliustr., lent., reziumė (angl.).
2. https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1203&metai=2017
3. ASU studija

Skaityti straipsnį

334

Akademinei etikai reikia naujo kontrolieriaus.

#išsaugokgalvą

vasario 7, 2018

Iš vieno Feisbuko draugų gavau žinią, kad Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius dr. Virgilijus Sadauskas savo asmeniniame bloge (http://sadauskas.eu/ ) įraše “Asesuvanagas” pateikė tokį pasiūlymą:

“Milijonų neturiu, bet skiriu 1000 Eur – moksleiviui, studentui, doktorantui, mokytojui ar mokslininkui, kuris surinks informaciją, dokumentus, medžiagą bei parašys darbą (bent 10 autorinių spaudos lankų), publikaciją apie žydų tautybės asmenis, kurie žudė žmones, prisidėjo prie trėmimų ir kankinimų ir t.t.”

Nežinia kiek kartų bet koks Lietuvos Respublikos pilietis ir patriotas turėtų įsižeisti dėl tokio tarnautojo, kuris svarsto kitų žmonių etiką, pasiūlymo.

Pirmiausiai – reaguodamas į Rūtos Vanagaitės kliedesius apie Sovietų saugumo tarnybų nukankintą Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, šis valstybės tarnautojas sugebėjo atsiskleisti kaip antisemitas. Sovietų vykdytose represijose prieš Lietuvos žmones dalyvavo nusikaltėliai, ne tautybės atstovai. Tarp jų buvo lietuvių, rusų ir žydų ir kitų tautybių atstovų. Niekšai tautybės neturi, jie tiesiog yra niekšai.

Antra – nesuprantama, kodėl Lietuvos valstybei tarnaujantys pareigūnai dalyvauja Rusijos propagandos kampanijose prieš Lietuvą.

Trečia – ir tai jau teisinis įvertinimas, bet tai kad valstybės pareigūnas piniginiu būdu nori skatinti kurti kūrinius ne apie karo nusikaltimus ir genocidui prilygintinus nusikaltimus vykdžiusius asmenis, bet būtent vienos etninės grupės atstovus nedera su Valstybės tarnautojų etika.

Kaip teigia Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės, valstybės tarnautojai turi “vienodai tarnauti visiems žmonėms, nepaisydamas tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų ir politinių pažiūrų;”, laikytis padorumo principu ir elgtis nepriekaištingai.

Na ir paskutinis, mažiausiai svarbus, bet liudijantis šio asmens
mąstymą potėpis. 10 spaudos lankų – tai 120-150 puslapių teksto. Kokią nepagarbą jausti kitų žmonių darbui turi jausti žmogus, jei tokį darbą, kuris, norint, kad jis būtų rimtas ir patikrintas būtų rengiamas tikrai ilgą laiką, nori įvertinti 1000 eurų.

Aš manau, kad akademinei etikai reikia naujo kontrolieriaus.

Skaityti straipsnį

452

Interviu apie vaiko teisių apsaugos reformą laidoje „Info komentarai su Indre Makaraityte“

#išgyvenkLietuvoje

vasario 7, 2018

Pirmadienį laidoje „Info komentarai su Indre Makaraityte“ diskutavome apie vadinamąją „Mato reformą“. Bandžiau mums visiems parodyti, kad įstatymai nekuria realybės, ir vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimui nėra pasiruošta.

Interviu įrašą rasite paspaudę šią nuorodą.

Skaityti straipsnį

400

Aušra Maldeikienė: „Nesu toks paprastas žmogus, kaip jums norėtųsi „

#Maldeikienė

vasario 4, 2018

Daivos Kaikarytės interviu, kurį originaliai spausdino žurnalas „Žmonės“.

Rami mirtis – viena iš Seimo narę Aušrą Maldeikienę (59) dominančių temų. Manėte, kad ji išgyvena dėl skyrybų su vyru Eugenijumi Maldeikiu? Neklauskite banalybių – tai ne kartą interviu metu vis mestelėdavo politikė, pabrėždama, kad visus suvesti vieno vardiklio link yra nusikaltimas.

Kalbėtis su šia politike tai reiškia karts nuo karto sunerimti, kad pokalbis tą akimirką baigiasi. Aušra pati perspėja, kad ne grubiai, o aštriai kalba su manimi tik tam, kad būtų geriau suprasta. Taip kalba ir su tauta, nes ta tauta – ant bedugnės krašto, o kad nenugriūtų, reikia garsiau įspėti.

Seimo kabinete užplikoma arbata. Politikė prisimena stažuotę Taivane, kur pasišaipoma iš europiečių, kad šie geria arbatą iš karvėms skirtų puodelių.

„Bet aš geriu arbatą iš kiek galima didesnių puodelių – man patinka“, – net ir smulkmenose Aušra išlieka autoironiška.

Kad tai „žavu“ – nedrįstu rašyti šio žodžio: švelnybes ir muilo burbulus Aušra mėgsta, tačiau viskas gyvenime turi turėti savo vietą. Štai išrinko kartą vieno portalo skaitytojai ją žaviausia Seimo nare. Jos pusseserė psichologė iš Tartu universiteto tai išgirdusi išsižiojo – Estijoje dėl to kiltų skandalas. Ką reiškia žaviausia? Darbų gerų nuveikusi ar gražiai apsirengusi ir dailiai sušukuota?

„Beveik neturiu raukšlių, žinote kodėl? Nes rūpinuosi smegenimis, o ne raukšlėmis. Esu graži moteris pagal savo amžių, o man netrukus bus šešiasdešimt metų, tad negaliu būti lyginama su trisdešimtmete“, – kalba ekonomikos mokslų daktarė ir religijotyros magistrė.

Jūs visuomet kalbate tiesiai, kartu esate jautri – apsiverkiate net prieš televizijos kameras. Šis laikotarpis dar sunkesnis, nes išsiskyrėte su vyru?

Jeigu žurnalistai geriau dirbtų, jie žinotų, kad su Maldeikiu kartu negyvename ketveri metai. Nesu toks paprastas žmogus, kaip jums norėtųsi. Nereikia manęs nuleisti iki kildišienių lygio, kaip dažnai su manimi pasielgiama – esu pateikiama kaip pusprotė. Pastaruosius dešimt metų su vyru gyvenome skirtingus gyvenimus, ketverius – ir fiziškai atskirai. Mums ir skyrybų popierių nereikėjo, bet jo prašymu tai padarėme, kad jam nereikėtų pildyti visokių deklaracijų. Gerbiu savo vyrą, juolab, kad kas benutiktų iki mano ar jo mirties aš vis tiek būsiu jo žmona: 1979 m. susituokėme Palangos bažnyčioje.

Esate sakiusi, kad be jo sunku išbūti ir penkias minutes – taip norėdavosi kartu skaityti, kalbėtis. Gaila turėtų būti tų 38-erių metų kartu.

Nėra jokio atsakymo, žmonės išsiskiria ir po daugelio metų. Daug laimingesnė dabar esu, mano vyras – taip pat. Skyrybos mums – gėris. Tai nėra sunki istorija, skyrybos iš tikrųjų yra smulkmena. Sunku yra pripažinti savo žmogišką ribotumą, būti savimi. Skaitome banalias koučingo knygas, indų vedas – paskutinis kvailybės laipsnis. Išlenda į viešumą moteris, kuri nesusitvarkė su savo santuoka ir žarsto nesąmones: „Rytą pabundu ir galvoju, kaip padėti vyrui. Sėdžiu ant sofutės, o jis neša man tuos mamutus“. Tai panieka ir moteriškai prigimčiai, bet dar labiau vyrui, kai jį vertini ne kaip žmogų, o kaip materialinį objektą. Žmogus pirmiausia turi susidoroti su savo vidiniais demonais, tuomet išsisprendžia ir kiti klausimai.

Buvo metas, kai be vyro prailgdavo ir penkios minutės. Prisimenu, kaip nuostabu buvo kartu skaityti Rilkę, bet palaukite – tuokėmės prieš 38 metus, nesu pliauska, esu sudėtingas, išsilavinęs ir įdomus žmogus. Tai reiškia, kad negalima manęs nužeminti nei iki Gražulio, nei iki moters, kuri vadovaujasi vedomis. Esu asmenybė ir pageidauju autonomijos bei suvokimo, kad banalybės manęs nedomina, o jūs manęs klausiate nesąmonės. Kasdien užsidedu švarius apatinius – tai domina? Tai yra niekai palyginus su tautos tragedija, kai milijonas žmonių paliko savo tėvynę.

Tai naujo numerio žurnalo „Žmonės“, kurį jums atnešiau, neskaitysite? Nors…juk skaitėte „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Žurnalą jūsų gerbiu ir skaitau, bet kartu – ir „The Economist“. Viskas turi savo vietą ir laiką. Skaičiau ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, ir Gretos Kildišienės knygą „Atvirai“. Skaitau viską, nes man įdomu, kaip funkcionuoja pasaulis. Šiuo metu skaitau Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro „Dienos likučius“ – apie gebėjimą iki galo išlaikyti orumą darbe, aukojimąsi jam. Man tai artima – dirbu apie 12 valandų, po to dar skaitau dokumentus, atsakinėju į žmonių klausimus. Feisbuke – aštriai ar net arti grubios formos norėdama atstatyti žmonių smegenis – kad grįžtų į tikrovę iš iliuzijų pasaulio, kur dažnai juos nuveda politikai savo tuščiais pažadais. Su padėjėjais – magistre ir dviem jaunais mokslų daktarais – juokaujame: įdomu, kur tas lovys pakavotas? Gal tik mes nemokame jo rasti, nes Seime matome tik begalines darbo valandas.

Seimo sesijos metu gauni perskaityti 2500-4000 puslapių dokumentų per savaitę. Ne grožinės literatūros knygų! Aš perskaitau 15-20 proc., mano padėjėjas, žiauriai gabus istorijos mokslų daktaras perskaito pusę tiek. Tad kartais balsuoji net nežinodamas už ką. Tik pasakoje geležinės kurpės sunešiojamos per naktį.

Lietuvos gyventojai nežino parlamentaro darbo esmės, o ji – tikrinti, kaip funkcionuoja įstatymai, ar jie pasiekia žmones. 90 procentų Vakarų šalių parlamentarų teikia įstatymo pataisas itin retai, nes įstatymas paliečia daug dalykų, jei pakeiti vieną jo detalę – gali keistis visa sistema. Absurdas yra Seimo nario darbą vertinti pagal pateiktų įstatymo pataisų skaičių. Kas yra įstatymo pataisa? Tai lopas ant jau sulopyto drabužio. Klausykit, aš jaučiuosi galinti sukurti drabužį, suvokiu, kad pirmiausia reikia audinio nusipirkti, valstybės darbe – suskaičiuoti pajamas. O tai sąmoningai nedaroma, kad kai kas turėtų naudos.

Aš vienintelė balsavau prieš Vaiko teisių apsaugos įstatymą, kai jo kūrėjai plojo katučių, kad dabar vaikučiai šeimoje nebus skriaudžiami. Tokio įstatymo reikia, bet negalima meluoti žmonėms, kad jis veiks. Viena iš „smulkmenų“: įstatyme numatoma, kad rajonuose visą parą budi mobilios specialistų grupelės su psichologu. Bet daugelyje rajonų net neturime psichologų! Ir neturime pinigų tokiai prabangai.

Pasakau pensininkams, kad jei bus padidintos pensijos, bet nekils algos, išvarysite vaikus į emigraciją, o ateityje pensijas turėsite dar mažesnes. Garsiai pasakiau ir kad 1800 eurų alga pagal mano kompetenciją – per maža. Politikas privalo turėti ekonomikos, politologijos, komunikacijos žinių, aiškų suvokimą, kas yra politinė ekonomija, socialinis teisingumas, moralės filosofija. Su keliais žmonėmis Seime būtų galima pašnekėti šiais klausimais? Štai tuo gaunu skandalingosios etiketę. Skandalas, kad nemeluoju? Ramu, kai politikas seka pasakas, kad visus padarys laimingus. Bet patys Seimo narius išsirenkate: gražus žmogus, malonaus balso tembro, dailiai susišukavęs – tai balsuosiu. Norite, kad būtume elegantiški ir gražūs, pagal tai mus renkate? Aš ne madas atėjau demonstruoti, o kurti įstatymus. Kai ruošiatės operuoti širdį, pasirūpinate, kad chirurgės manikiūras būtų nepriekaištingas, kad būtų graži? Ar iš viso operavo – jums dzin? Norą girdėti iš politikų tik malonius dalykus prilyginčiau operacijai su gilia narkoze, iš kurios pabudus paaiškėja, kad operacija nebuvo padaryta.


Ar pasiteisino jūsų praktika kalbėti tiesiai, net grubiai?

Žinote, kas yra tikras grubumas? Kai prieini prie klasikinės muzikos atlikėjo ir klausi, kodėl į tavo koncertus nesusirenka tiek žmonių kaip pas penkto lygio popmuzikos žvaigždę. O su manimi dažniausiai taip šnekama. Grubumas išorėje, o ne manyje. Į politiką ėjau, nes noriu numirti ramiai, žinodama, kad panaudojau Dievo duotas žinias, užsispyrimą, meilę kitiems. Atėjau pasakyti visuomenei, kad užteks vienas kitą uiti. Kai muša močiutę, juk priėjusi nesakau chuliganui ‚Atsiprašau, gal galiu jus sutrukdyti – nemuškite močiutės, tai negražu“, ne, sakau „Patrauk savo rankas!“.

Tikslą turiu vieną – padėti žmonėms suprasti, kas vyksta. Kasdien gaunu laiškų ir gatvėje mane stabdo. Viena kategorija – tai vyresnio amžiaus inteligentiški žmonės, kurie dažnai iki galo nesupranta, ką kalbu, bet suvokia mano nuoširdumą ir sąžiningumą. Antra kategorija labiausiai džiuginanti – tai jaunimas iki maždaug 27 metų, kuris prašo selfio. Eina mergina gatve su ausinėmis, išsiima jas, mosteli iš kitos gatvės pusės „Aš jus myliu“ ir nueina. Moksleiviai iš Kelmės parašė man norintys susitikti. Atsakiau, kad mielai, tik suderinkite tai su mokyklos vadovybe. Nuo vaikų klausimų likau be amo, tokia šviesa! Netikėtai užklausė, kodėl konfliktuoju su Gražuliu – jis tuomet mano tėvelį buvo užsipuolęs. Atsakiau, kad nekonfliktuoju, nes jis ne to lygio žmogus, su kuriuo sau tai leisčiau. Visi pradėjo ploti, juoktis, atskriejo frazė „Taip, juk jis toks niekas“. Tokių gyvo atvirumo susitikimų ne vienas.

Trečia kategorija žmonių – tai vyrai virš keturiasdešimties metų gerais kostiumais, išsilavinę, užimantys tam tikrą statusą. Jie nebūtinai su viskuo sutinka, ką sakau, atkreipia mano dėmesį į tam tikras detales. Tokia diskusija – puikus penas smegenims.

Jūs lyg atviras nervas, kaip atsistatote?

Jūs mane matote, kaip norite matyti ir kaip gebate matyti. Tik tiek. Išmanau technikas, kaip tvarkytis, bet esu normalus žmogus: būna, grįžtu namo ir apsiverkiu iš nevilties, nes ko nors nespėjau. Bent trumpam pamiršti Seimo salę man padeda knygos, muzikos pamokos – vėl mokausi groti pianinu. Įgūdžiai primiršti, tad kai reikia suderinti kairę ir dešinę rankas, smuiko, boso raktą – visiškai pamirštu Lietuvą. Man tai meditacija, nors moku ir iš tiesų medituoti, tik pastaruoju metu jau nebepavykdavo atsijungti.

Man poilsis – ir muzikos recenzijų rašymas savo tinklaraštyje, nors dėl to buvo justi ironija iš aplinkos. Taip – baigiau tris aukštuosius, galiu kalbėti apie literatūrą, netrukus pristatysiu Jono Vaitkaus spektaklį, galiu pasakyti, kada Gintaro Rinkevičiaus orkestras grojo vidutiniškai. Užaugau normalioje šeimoje, baigiau muzikos mokyklą, nuo devynerių metų su seneliu vargonininku vaikščiojau į operą bei filharmoniją. Aš nedaviau įžado mamytei negerti kavos ar dar ko nors…vienas pas mus tuo garsus (Ramūnas Karbauskis, – aut.past.). Aš tiesiog mokiausi. Neseniai buvau viename puikiausių mano gyvenime koncertų – Aleksejus Utkinas filharmonije surengė „Pravoslavų Kalėdas Lietuvoje“. Kosmosas, kaip jie sudainavo Lino Rimšos misteriją! Per metus išklausau kokius 60 koncertų.

Kaip randate laiko?!

Seimo nario pareiga – spręsti visuomenės moralines problemas, tad jo smegenys turi būti pailsėjusios, kad gebėtų girdėti kitus žmones. Tam reikia gauti labai didelę dozę kokybiško meno ir kultūros.

Ar kritikuoja jus artimieji, juolab kad sūnūs Matas ir Mykolas taip pat domisi politika?

Patarėjai yra tam, kad mane kritikuotų. Sūnūs kritikuoja, juk jie laisvi žmonės. Tai žmonės, kurie mane myli, o tikroji meilė yra tiesos sakymas. Turiu moralinių autoritetų. Kai man reikia dvasinio patarimo, kreipiuosi į vienuolę seserį Editą ar kunigą Julių Sasnauską. Vienuolė, kunigas kalba apie mane, o psichoterapeutas padeda suvokti, kaip mąsto tie, su kuriais kasdien susiduri. Man jau parodyta, kad dažnai iš anksto gerbiu kito protą, kai jo visai nėra. Su kitu kalbu kaip su sau lygiu, tačiau tik veltui teikiu tokią dovaną. Bet man liko nedaug – išeisiu į pensiją tą pačią dieną. Tai bus 2021 metų spalio 4-oji.

Iš jūsų užsidegimo nepanašu.

Manote taip ir arsiu visą gyvenimą? Iki vasario baigsiu savo knygą „Melo politika“, kur surašysiu visuomenės klaidas, iki galo atitarnausiu savo šaliai Seime ir jau turėsiu teisę pasitraukti. Vaikystėje, kai tėveliai išvyko gyventi į Vilnių, dvejus metus Palangoje praleidau su vienuolėmis. Man atrodė normalus gyvenimas, kad rytą tave veda į bažnyčią, o dieną baigi Vatikano radijumi. Paaugusi net norėjau būti vienuole. Dabar stengiuosi išvykti į rekolekcijas. Ateityje galbūt kur nors užsienio vienuolyne galėsiu patarnauti, galėčiau vaikus mokyti kalbų ar ekonomikos. Išėjusi į pensiją turėsiu laiko atsidėti egzistenciniams dalykams – mane domina senatvės grožis, mirtis. Mirti iš tiesų gera, nes vieną dieną privargsti.

Mirti gera?

Taip. Jeigu žmogus sąžiningai nugyvena gyvenimą, miršta žaviai, o sunkiai tie, kurie nieko nesuprato. Mes gyvename banalybių laikais, kai neigiamas žmogus kaip gilus egzistencijos objektas. Pirmą kartą duodu tokį interviu, kuriame pabrėžiu naują savo poziciją: nebeleisiu su manimi kalbėti kaip su penkiolikos metų kvailoka paaugle.

Bet pensininkai neturi už ką valgyti.

Ką jau ten būtinai neturi valgyti, daug pensininkų ir į užsienio keliones važinėja. Žmonės gyvena labai įvairiai. O toks sakinys tėra dar viena nesąmonė. Aš gausiu kokius 360 eurų. Jei ką, vaikai man nupirks bilietų į koncertus.

Bet argi vaikams dera užkrauti savo naštą?

Mano vaikai to nepriims kaip naštos. Turiu stiprią ir gerą šeimą nepaisant skyrybų. Kaip sūnūs priėmė skyrybas? Net nesuprantu jūsų klausimo. Neveskite manęs į tą žemą lygį, kur svarbu būti ištekėjusia. Niekada nenagrinėjau sūnų santykių su jų draugėmis. Su kai kuriomis jų iki šiol susitinku ir paplepu, nes man įdomūs jauni žmonės.

Išsiskyrusios brandaus amžiaus moterys neretai sako, kad vis tiek gerai vyras šalia.

O kuo čia dėti vyrai ir mano laimė? Smagu gauti jų dėmesio? Jo gaunu, prieina protingi vyrai pasikalbėti. Pats įdomiausias vyras man dabar – aštuonerių metų anūkas. Sūnaus šeima užsienyje, tad atsiųs vaiką pavasario atostogų pas mane. Štai jis svarbiausias gyvenimo vyras. Ar klausimas apie tai, kad galiu įsimylėti?

O ką – Maldeikienė įsimyli!

Sunkiai tą įsivaizduoju. Vyras – tai daug laiko, o jo reikia pačiai, aš sau įdomi. Žinote, ką patarsiu Lietuvos moterims: jūs daugiau savimi pasirūpinkite – turėsite laimingą gyvenimą ir su tais vyrais. Kai pasklido žinia apie skyrybas, sulaukiau debiliškų užuojautų. Aš rūpinuosi savimi ne tam, kad kam nors patikčiau, o kad patikčiau Aušrai Maldeikienei. Tai tūkstantį kartu rimčiau ir sudėtingiau. Nesidomiu pati ir siūlau tautai nustoti domėtis privačiais egzistenciniais apsisprendimais. Nesuveskime visko į žemiškus banalius dalykus. Gyvenimas nėra gėris ir blogis, gyvenimas yra pilkuma, kuri gali žaižaruoti sidabru, ir pasiaukojimas.

Skaityti straipsnį

790

„Patardykime“ Ž. Pečiulį. Jam už tai mokame

#išsaugokgalvą

vasario 2, 2018

LRT įstatymas skelbia, kad LRT Taryba yra aukščiausias organas, atstovaujantis visuomenės interesams. Ji turi instrumentus (už kuriuos moka mokesčių mokėtojai!), kad suvaldytų netinkamą pinigų naudojama LRT – profesionalią Administracinę komisiją. Tad šiandien, 2018 metų vasario 2 dieną, spaudos konferencijoje su kolega Broniumi Mateliu konstatavau, kad dėl esamos labai neaiškios situacijos su LRT finansavimui skirtų lėšų naudojimu kalčiausias yra LRT Tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis.

2018 sausio 23 dieną, jau po sausio 12 dieną sudarytos LRT Seimo komisijos darbo pradžios, vyko LRT Tarybos posėdis. Jo nariai su ašara balse (iš kur atsirado ta nauja raudų mada?) kreipiasi į tautą: „Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) taryba dėkoja mūsų žiūrovams, klausytojams, skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms, palaikantiems visuomeninį transliuotoją tuo metu, kai vyksta demokratinėms valstybėms nebūdingi procesai (čia ir toliau paryškinta mano – A.M.). […].

Suvokdama savo atsakomybę, LRT taryba neketina veiksmais ar pareiškimais eskaluoti visuomenės supriešinimo, o tęsia savo veiklą, vadovaudamasi skaidrumo ir atsakingumo principais. Drauge dar kartą pabrėžiame, kad laikantis tarptautinių visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo standartų ir saugant pamatinę demokratijos vertybę – žodžio laisvę – LRT kontrolę turi atlikti nepolitinės struktūros.“

Prirašę daug gražių žodžių tie patys Ž. Pečiulio vadovaujami žmonės tyliai tos pačius dienos tame pačiame posėdyje, kur taip tyrai ir „skaidriai“ rauda, kad jiems neleidžia jų smėlio dėžėje žaisti, kaip jie nori, 7 klausimu visai neskaidriai pažymi: „7. SVARSTYTA. LRT Administracinės komisijos metinė ataskaita. Pranešėjas LRT Administracinės komisijos pirmininkas T. Šarapovas pristatė LRT Administracinės komisijos metinę ataskaitą. Pranešėjas informavo, kad 2017 m. įvyko 12 komisijos posėdžių pagal LRT generalinio direktoriaus ir Tarybos pirmininko pateiktus prašymus svarstyti biudžeto projektus, strategijos dokumentus, veiklos ataskaitas. Nutarimų nebuvo priimta. „

Kur čia paslėpta šaknis? Ž.Pečiulis vadovauja LRT Tarybai, kuriai talkina 5 asmenų Administracinė komisija pagal įstatymą sudaryta iš finansistų ir vadybininkų. Šios Administracinės komisijos funkcijos apibrėžtos LRT įstatymo 11 str. 6 skyriuje: “ 1) teikia išvadas Tarybai dėl LRT veiklos perspektyvinių ir kasmetinių planų ekonominio bei finansinio pagrįstumo; 2) teikia išvadas Tarybai dėl LRT metinių pajamų ir išlaidų sąmatos bei jos vykdymo ataskaitos; 3) teikia išvadas Tarybai dėl bankų kreditų, garantijų suteikimo bei įsipareigojimų vykdymo; 4) teikia išvadas Tarybai sudarant sutartis dėl investicijų, jei sandorio suma yra ne mažesnė kaip 29 000 eurų“.

Taigi, Administracinė komisija tiek LRT tarybai, tiek visuomenei ir privalo pateikti visus finansinių įsipareigojimu PAGRĮSTUS vertinimus. Tik po to, kai tokie vertinimai netenkins visuomenės, jau galima į darbą įtraukti kitas institucijas. Kol kas Seimo LRT veiklos tyrimo komisija atrodo it ubagas vaidinantis milijonierių, nes, nors Lietuvoje neturime pinigų rimtiems darbams, net 14 skirtingų institucijų verčiamos dirbti darbą, kurį pradžioje turi atlikti LRT Administracinė Komisija, kuriai už tuos darbus jau sumokėta.

Paaiškinimų nei Ž. Pečiulis, nei Administracinės komisijos profesionalai nepateikia. Kur šaknys? Laukiame atsakymų, ar ta LRT Taryba ir jos skiriame Administracinė komisija deramai vykdo savo prievoles. Ir laukiame skaidriai pateiktų posėdžių protokolų.

Spaudos konferencijos „Dar keli klausimai LRT Tarybai“ įrašą rasite čia.
Apie konferenciją rašė Delfi.lt, Lietuvos Rytas ir 15min.lt

Skaityti straipsnį

4358

Dienos mintys apie vaiko teises

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

sausio 30, 2018

Iš pirmo žvilgsnio šiame mano tekste supintos dvi skirtingos temos – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo eiga ir žurnalistika. Tačiau šios temos skiriasi tik iš pirmo žvilgsnio, mat jas jungia nors ir garsiai neištartas, tačiau plačioje problemoje implicitiškai skambantis klausimas: ar ir kaip apsaugosime savo vaikus ir padėsime jiems būti jeigu ir ne laimingesniais, tai bent šiek tiek saugesniais. Kita vertus, dar vienas, dažnai net svarbesnis klausimas taip pat kybo ore: ar gali spręsti problemas, jeigu neturi informacijos ir/arba nemoki jos apdoroti?

Prieš žengdama suformuotos temos link pabrėšiu, kad mano santykis su žurnalistika itin asmeninis. Pasaulyje man yra tik du darbai, kuriems nuolankiai lenkiuosi – mokytojo ir žurnalisto. Abi šios profesijos padeda mums suvokti pasaulį ir jaustis jame jeigu ne jaukiai ir maloniai, tai bent pakankamai saugiai. Lenkiuosi bet kuriam geram mokytojui ir bet kuriam sąžiningam žurnalistui. Atskirti, kas yra kas, nėra labai sudėtinga: kad tie darbai rimtai vyktų ir mokytojas, ir žurnalistas turi labai labai daug mokytis. Ne mokyti, pabrėžiu, o mokytis.

Šiandien lankiausi dviejose laidose – Lietuvos ryto TV kalbėjausi su Daiva Žeimyte, o Žinių radijo „Aktualijų studijoje“ su Ridu Jasiulioniu. Tai buvo du pokalbiai, kurie skyrėsi it diena ir naktis.

Daiva Žeimytė puikiai suvokė apie ką kalbama, gerai išnagrinėjusi klausimą ir supranta, kas jai sakoma. Jos klausimai buvo taiklūs ir logiški, kai kurios abejonės mano žodžiais pasvertos, tad laida buvo įdomi ir man pačiai, ir, tikiuosi, tiems, kurie ją žiūrėjo. Visi turėjome galimybių išgirsti naujų klausimo aspektų bei pagalvoti, kaip tos naujos perspektyvos papildo jau esamą klausimų sąrašą. Kai kurios detalės, kurias sužinojau žiūrėdama tos pačios žurnalistės sekmadienio analitinę laidą 24/7, man buvo naujiena ir suteikė papildomų argumentų diskusijoms ateityje. Už tai jai dėkoju.

Vis dėlto vos vėliau vykusi Žinių radijo laida, kur mane kalbino žurnalistas Ridas Jasulionis, buvo visiškai kitokia. Jau kviesdamas dalyvauti laidoje jis pademonstravo, kad iš esmės klausimu susidomėjo, matyt, šiandien ryte, nes nuolat painiojo pernai vasario viduryje priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriuose iš esmės tik apibrėžiama smurto prieš vaiką samprata, su rugsėjo pabaigoje priimtu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, kuriame akcentuojama institucinė vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka.

Taip, tai tos pačios sistemos grandys, vis dėlto šiuo metu turime kalbėti apie prieš keturis mėnesius priimtą ir nuo šios liepos 1 dienos jau pradėsiantį veikti įstatymą. Šiandien spaudos konferencijoje, kurioje kartu su Vilniaus miesto administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu ir tos pačios savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičiene visuomenei pabandėme paaiškinti, kas realiai vyksta iki įstatymo veikimo likus vos penkiems mėnesiais.

Deja, specialistams klausimų daugiau, nei atsakymų. Ir jeigu tie žmonės, kurie turi dirbti su vaikais, negauna jiems besąlygiškai aiškių rekomendacijų ir mano neturintys pakankamai priemonių (intelektualinių, finansinių, techninių ar tiesiog metodinių), kad galėtų deramai pagelbėti vaikams, gero nelauk.

Kokios problemos vis dar kelia daug klausimų ir bent kol kas neturi daug atsakymų? Nors iš pirmo žvilgsnio įstatymas sukasi apie vaiką, kuris galimai patiria krizinę situaciją, atsakyti, ko realiai siekiama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, nėra taip jau paprasta.

Pirmas klausimas, į kurį turėtų būti nedviprasmiškai atsakyta, ar norima padėti šeimai ir pagelbėti vaikui bei suteikti jam saugią aplinką visose tikėtinose krizinėse situacijose, o gal siekiama sukurti naują vaiko teisių institucijų sistemą bei apibrėžti bendrąsias atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus nuostatas?

Kitas klausimas, kodėl reikėjo pokyčių arba kas lemia sudėtingą vaiko teisių situaciją Lietuvoje? Iki bet kokių sprendinių, logiškai mąstant, privalu atsakyti į klausimą, ar problemas gimdo sudėtingos ekonominės šeimų sąlygos, paplitusios priklausomybės, darbo rinkos nesėkmės, skurdūs intelektualiniai ir socialiniai šeimų įgūdžiai, paramos šeimai stygius ar netinkama institucinė sistema?

Pats įstatymas tarsi suponuoja, atsakymas slypi antroje alternatyvoje, mat aptariamo įstatymo raidė ir dvasia leidžia teigti, kad jo rengėjai tiki (tikisi?), kad pasikeitusi institucinė vaiko teisių apsaugos sistema tarsi savaime pakeis ir tikrai nelabai gerą situaciją. Kitaip sakant, tikima (ar linkstama tikėti), kad centralizavus vaiko teisių apsaugos sistemą, vaiko teisės bus užtikrintos savaime.

Taigi, susiduriame su padėtimi, kai įstatymo kūrėjas nuoširdžiai tiki, jog ne įstatymas įformina tikrovę ir leidžia spręsti keblesnes padėtis, tačiau pats įstatymas gali iš esmės tą tikrovę keisti, net jeigu nepasikeičia išorinės sąlygos, gimdančios visas problemas.

Tokia filosofinė, mano galva, nepagrįsta prieiga toliau gimdo klausimus.

Jau pirmieji mėnesiai po to, kai įstatymas buvo priimtas, parodė, kad pertvarkoje akcentuojamas ne vaikas, o pati institucinė pertvarka ir pavaldomų bei atsakomybių sąranga. Kol kas dažniausia minima, kad naujai steigiamų valdymo darinių atstovams, atsakingiems už pertvarkos įgyvendinimą, trūksta kompetencijos ir žinių pavestam darbui atlikti; nėra atsakyta nė į vieną klausimą, kaip nauja sistema funkcionuos apskritai (tarkime, duomenų bazių perkėlimo galimybės ir pan.). Daugelis sistemos darbuotojų mini, kad dokumentų turinys nepakankamas tam, kad jais būtų galima vadovautis kasdieniame darbe, dokumentai nesukabinti su kitais susijusiais teisės aktais, trūksta aiškumo dėl finansavimo, žmogiškųjų išteklių permokymo ar kvalifikacijos kėlimo, techninės pagalbos.

Vertinant dar plačiau, klausimas, o ko išties reikia rizikos šeimoms ir vaikui, patekusiam į gyvenimo spąstus – pagalbos ar kontrolės – lieka už diskusijos rėmų.

Asmeniškai aš netikiu, kad didesnis kontroliuojančių institucijų skaičius padės vaikui. Netikiu, kad mobilios atvejo komandos realiai išspręs paslaugų šeimai trūkumo klausimą. Nemanau, kad net tokios opios bėdos, kaip pagalba vaikui krizinėje situacijoje, gali būti sprendžiamos neįvertinus turimų finansinių išteklių ir jų deramo paskirstymo.

Šie ir kiti klausimai laukia kiek galima aiškesnių atsakymų jau pačiu artimiau metu.

Vis dėlto vietoje rimtos analizės vėl ir vėl krentama į saldaus kalbėjimo liūną, kuris itin retai turi nors minimalų ryšį su rūstoka kasdienybe.

Myliu vaikus, tačiau taip pat esu blaivus žmogus, tad galiu pasakyti ir tai, kas nepatiks daugeliui. Joks įstatymas niekada neišgelbės visų vaikų, visada buvo ir bus tokių tragiškų aplinkybių, kur nenorėdami pažvelgsime į tragiškos tikrovės gelmes.

Kiekvienas, kuris sako, kad ateityje nebebus tragedijų, ateityje kažkokios dieviškos valios dėka nebesusidursime su smurtu šeimoje, o visi vaikai augs laimingi, yra melagis. Gal sąmoningas melagis, gal manipuliatorius, siekiantis kokių nors neaiškių tikslų, o gal tiesiog kvailys. Nebijokime to žodžio, jis irgi apie tą kasdienybę, kurioje gyvename. Jei neigiame tikrovę, tai nereiškia, kad ta tikrovė neužgula mūsų visu savo svoriu.

Ir tada vėl grįžtu į pokalbį su Ridu Jasiulioniu, kuris įstatymo, galiu garantuoti neskaitė, bet vis bandė mane priversti patvirtinti, kad įstatymas garantuoja, jog vaiko teisės ateityje (netgi nuo liepos pirmosios) bus vienareikšmiškais apsaugotos. Žinoma, tokios nesąmonės pasakyti negalėjau, dėl ko sulaukiau ironiškos žurnalisto nuostabos.

Manau, kad geras žurnalistas turi taršyti politiką negailestingai. Kalbos apie tai, jog iš politiko negalima tyčiotis, man atrodo kvailystės viršūnės. Politikas, sutikdamas atstovauti, tiesiog prisiima ir šią savo darbo pusę. Vis dėlto politiko ir žurnalisto santykiai nėra vienos krypties galios santykis, kur žurnalistas pasirodo visuomenės interesu sargu. Norėdamas atlikti šią kilniausią įmanomą misiją jis privalo mokėti mąstyti ir privalo mokytis bei dirbti.

Pono R. Jasiulionio klausimai, deja, ne tiek praskleidė problemas dengiančių žodžių šydą, kiek leido suabejoti elementariu žurnalisto gebėjimu atsakingai dirbti savo darbą. Bet kaip tada tas žurnalistas gali reikalauti atsakingo politiko ir biurokrato veikimo?

Išvadas gali atrodyti absurdiška, bet ji paradoksaliai teisinga: tingus žurnalistas toks pat grėsmingas vaikui, kaip ir nevalyvas vaiko teisių apsaugos specialistas ar gražių, bet tuščių žodžių sraute paskendęs politikas.

Interviu „Lietuva tiesiogiai“ kartu su Daiva Žeimyte. Lrytas.tv.

Interviu Žinių radijuje su Ridu Jasiulioniu

2018-01-30 Seimo narės Aušros Maldeikienės spaudos konferencija Seime „Vaiko teisių įstatymų klystkeliai“

Skaityti straipsnį

7248

128,98 eurų už vieną A. S. Nausėdos žodį arba „Žiniasklaidos“ ašaros

#išsaugokgalvą

sausio 26, 2018

Kai klausiate savęs, kodėl gyvename it kreivų veidrodžių karalystėje, galite drąsiai besti pirštu į žurnalistus. Visus be išimties žurnalistus, net ir tuos, kuriuos tikrai gerbiu, kaip tarkime Rytas Staselis, Indrė Makaraitytė ar Viktoras Jakovlevas. Net šie rimtieji nedrįsta tramdyti savo protą praradusių ir vulgarume paskendusių kolegų, tai iš esmės paskęsdami pirmųjų mele. Laikas neleidžia labai plėtotis, bet vakar rašiau apie vadinamojo „Vakarų ekspreso“ kliedesius, o šiandien siautėja (atidirbinėja?) jau kitas tos pačios Mažosios Lietuvos leidinukas.

2018 metų sausio 26 d laikraštyje „Šilutės naujienos“ rubrikoje „Seimo nario tribūna“ straipsnyje skambiu pavadinimu „A.S. Nausėdos prašoma tramdyti A. Maldeikienę, nedidinti mokesčių, o rusniškius iškeldinti iš salos“, rašoma, kad „įvairiausių nuoskaudų dėl dulkėtų, išklampnotų ir neapšviestų kaimo gyvenviečių gatvių ir keliukų, permirkusių pievų ir pasėlių, per mažų pieno kaimų, kaimo verslui išaugusių mokesčių išklauso Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda, su padėjėju Valentinu Dyleriu važinėdamas į susitikimus su Šilutės savivaldybės gyventojais visose seniūnijose“.

A.S. Nausėdai sunku klausyti tokių baisių kalbų, bet žmogus priverstas ginti visus nuo maldeikienės „šmeižto“, tad norėdamas bent kiek pamaloninti žmones kiekvieno susitikimo metu A.S. Nausėda padovanoja seniūnams po Lietuvos valstybinę vėliavą.

Dabar apie skaičius, kurių esą neišmano visus „vargšiukus“ šmeižianti (?) Maldeikienė.

Taigi, A.S. Nausėda yra vienas iš Seimo narių ūkininkų. Žmogus deklaravęs turto už 230 tūkst. eurų ir beveik 94 tūkst. eurų pajamų (2015 m. duomenys) ir sumokėjęs mokesčių (net!) …. 2029 eurus (arba 2,16 proc.). Maldeikienė pajamų gavo tris kartus mažiau, o jos vien GPM (neskaitant Sodros) mokesčiai net 5 (PENKIS) kartus didesni ir daugiau nei tūkstančiu eurų viršija vargšelio ūkininko Nausėdos sumokėtus mokesčius. Tad klausimas, kodėl ir ką maldeikienė šmeižia, jeigu ji tik primena skaičius????

A. Maldeikienė dar gali priminti ir kitus skaičius.

A.S. Nausėda yra žmogus, kuris per tris Seimo sesijas (daugiau kaip metus) kalbėjo du kartus. Viena tų kalbų buvo tokia: „kažkas neveikia mano“ (būtent taip tie trys žodžiai ir buvo pasakyti, kaip matome 2017 metų rugsėjo 10 dienos stenogramoje). Kol dar kažkas jo veikė 2016 gruodžio 22 dieną p. Nausėda pasakė ilgoką 68 žodžių ir 5 sakinių (3 kart joje pakartotas žodis „ačiū“) kalbą: „Ačiū, gerbiama pirmininke. Ačiū. Atsižvelgiant į tai, kad jau daug metų valstybei nuosavybės teise priklausantiems melioracijos statiniams rekonstruoti ir remonto darbams atlikti (investicijų projektams įgyvendinti) lėšos neskiriamos bei nėra galimybių visa apimtimi skirti lėšas Melioracijos programai įgyvendinti, numatyti lėšas socialinės infrastruktūros (kelių, tvenkinių, polderių) bendrojo naudojimo melioracijos statiniams rekonstruoti. Ačiū, pirmininke. Kadangi šį rytą mūsų frakcijoje buvo išsakyti svarūs argumentai, tada, aš manau, būtų tikslinga atidėti kitiems metams.“

Šis 71 žodis vien parlamentinių lėšų (neskaitant algos) mokesčių mokėtojams kainavo 9158,14 euro. Po 128, 98 eurų už vieną žodį.

Pamario žemdirbiai, ko jūs skundžiatės, kad esate neturtingi???? Jūs gi milijonieriai, jeigu tiek mokate.

Ta pati maldeikienė Seimo salėje kalbėjo per 40 kartų, o jos parlamentinės buvo du su puse karto mažesnės. Va kas atsitinka, kai nedovanoji už 760 eurų vėliavų seniūnams.
Galiu tęsti ir tęsti. Bet gal paskaitykite patys ir pagalvokite, ar tikrai šios šalies ūkininkai verti Seime tik tokių apgailėtinų atstovų.

Nors – A.S. Nausėda žmogus gal ir ne visai kvailas. Štai vien žiniasklaidai jis pernai paklojo 2415,48 eurų: mažiau, nei automobiliui, kuris mokesčių mokėtojams kainavo 4372,23 eurų, bet nupirkti Sigitą Grinčinaitį veikiausiai užteko. Rašė žmogus daug, rašė ir jo širdis sopėjo, kaip baisiai maldeikienė žmonių nemylėjo.

Iki rytojaus.

Skaityti straipsnį

1322

Lietuva privargo mąstyti ?

#išsaugokgalvą

sausio 26, 2018

Lietuva privargo mąstyti (o gal nepradėjo)…

2018 m. sausio 24 d. portalo lrytas.lt, straipsnyje „Nuožmaus karo su alaus reklama auka – istorikas“ teigiama, kad istorikas Darius Staliūnas, kreipėsi į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, prašydamas paaiškinti ar jis viešoje savo mokslinius tyrimus pristatančioje paskaitoje nenusižengs įstatymams demonstuodamas istorinę „Blindos“ alaus reklamą. Dėl NTAKD veiksmų buvo iškeltos neįmanomos įgyvendinti sąlygos: „reklamą demonstruoti galima, tačiau nerodant alaus prekės ženklų ant bokalų, statinių, butelio, teksto bei įgarsinimo.“ Tikėtina, kad Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas šiurkščiai viršijo savo įgaliojimus.

Kai kas taip įsijautė vadovauti paradams, kad Konstituciją it skudurą tampo.

Šalis, kur kažkokie žmogučiai iš kažkokio antrarūšio alkoholikus prižiūrinčio departamento pamina mąstymo ir mokslinių tyrimų laisvę, yra šalis be ateitis. Tai jau tikrai laikas visiems suprasti.

Šiandien išsiunčiau užklausą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui, kur pasidomėjau jų sugebėjimu suvokti, kas yra rašoma 42 Lietuvos Konstitucijos straipsnyje, kuriame konstatuojama, kad „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“.

Klausimus galite perskaityti čia. Lauksime atsakymų. Jais pasidalinsiu, todėl tų veikėjų iš departamento paprašiau atsiųsti GERAI APGALVOTUS atsakymus.

Skaityti straipsnį

981

Klaudija mane nutapė – labai jai dėkui

#išsaugokgalvą

sausio 12, 2018

Yra dvi susitikimų „rūšys“, kurias labiausiai mėgstu: su jaunais žmonėmis ir su Trečiojo amžiaus universiteto studentais. Praėjusią savaitę lankiausi Raseiniuose ir kalbėjau su energingais, protingais ir guviais senjorais, o vakar lankiausi Panevėžyje, kur susitikau su Atviro jaunimo centro jaunimu bei darbuotojais. Apsilankė ir keletas miesto gyventojų.

Vakarykštis susitikimas Panevėžyje buvo išskirtinai įdomus: vakaras buvo teminis, kalbėjome apie tai, ką reiškia būti kitokiu – „pernelyg“ senu, „pernelyg“ jaunu, gal „ne tokios“ odos spalvos, o gal tiesiog ne taip apsirengusiu.

Vakarą vedė Klaudija Mackevičiutė, kuri mums, keturiems „kitokiems“ davė klausimus ir pasakė, kad dabar esu nebe pats, o tas kitas, kuris sėdi priešais. Aš tapau tamsiaodžiu vaikinuku su egzotiška šukuosena ir tyliu ramiu žvilgsniu. Turėjau papasakoti apie „save“ – kiek man metų, kuo žaviuosi, kokį sportą ir kokią muziką mėgstu, kokia mano svajonė ar skaniausias patiekalas…

Apie „save“ pasipasakojau gan tiksliai, mat stengiausi žaisti saugoje zonoje – amžius 17 (išties 18-ka), „mėgiamiausias patiekalas tas, kurį vaikystėje gamino mama“ (visi tokius mėgstame, ar ne?), krepšinis (čia nepataikiau – boksas); techno muzika (pasirodė, kad metalas). Deividas (toks buvo mano vakarykščio „alter ego“ vardas) pasirodė esąs būsimas dailininkas, kuris nuoširdžiai, nors ir tyliai, pasipiktino, kodėl jį, tamsiaodį lietuvį, visi kalbina angliškai, ir net tada, kai jis atsako švaria gimtąja lietuvių kalba, vis tiek sulaukia angliškų komentarų.

Prisipažinsiu: maniau, kad esu į Lietuvą mokytis atvykęs Afrikos vaikas. Kitoks ir kitas visada yra toks, koks esi pats. Kitokio ir kito akyse visada slypi tavo paties klausimas ir tavo paties nežinia.

Buvau pakerėta jaunų žmonių gebėjimu atsiverti ir atverti kitiems savo baimes (apie tai irgi spėjome), savo viltis ir svajones. Buvome tikrai skirtingi (savo „žaidimo“ kolegoms tikau į močiutes), bet buvome vienodi savo noru suprasti, o kas esame.

Pabaigoje buvau apdovanota paveikslu, kurį nutapė vakarą vedusi Klaudija – esu jai be galo dėkinga. Tai tikrai gražiausias mano portretas, kurį turiu.

Po to ilgai gėrėme arbatą ir plepėjome. Buvo maža šventė.

Norėčiau dar kartą ten atsidurti.

Skaityti straipsnį

378

Studija 50 su Valentinu Mite

#išsaugokgalvą

sausio 1, 2018

Laimingi esame sulaukę Naujųjų (ir visada tikimės) geresnių metų. Laimingi, nes galima dar kartą pabandyti, ko nors išmokti, ką nors suprasti, kam nors pasiryžti ir galiausiai būti geri patys sau. Pastaroji mintis svarbiausia.

Praėjusių metų pabaigoje su žurnalistu Valentinu Mite kalbėjausi apie tai, kas sukuria mūsų gyvenimus, iš kokių gabaliukų esame sudaryti, kuo esame kitokie ir ar verta žaisti tuos gyvenimus, kuriuos išmoko žaisti tėvai ir aplinkiniai. Yra truputis mano mėgiamiausios ir man labai artimos muzikos ir atlikėjų. Jeigu netingite, paklausykite.

Dėkui Valentinui Mitei už tai, kad yra tiesiog puikus žurnalistas. Pristatydamas laidą LRT portalas rašė: „ Kokią įtaką Aušra Maldeikienei padarė šeima, tėvui buvus politiniam kaliniui, o broliui disidentui intelektualui? Kaip Aušra vertina dabartinę ūkio padėtį Lietuvoje? Kaip ji supranta skurdą bei ką daryti, kad jis mažėtų? Koks žiniasklaidos vaidmuo informuojant visuomenę bei formuojant nuomonę apie procesus Lietuvoje?“

Apie tai irgi kalbame, bet svarbiausia, kalbame apie tai, iš ko padarytas žmogus – iš vaikystės sapnųpo obelimis kaime ir upelio, iš knygų, iš muzikos, iš senelių žodžių, iš tėvo kančios, iš mamos blynųryte, iš brolio ir jo draugų beatodairiškos drąsos, iš šypsenų ir ašarų. Iš laimės gyventi.

Būkite laimingi ir mylėkite patys save. Mylėkite pirma savo tėvų, pirma savo vaikų, pirma savo sutuoktinių ir pirma savo draugų. Tiesiog būkite.

Įrašą rasite čia:

Skaityti straipsnį