MENIU

Autorius

209

Reaguokime į Rusijos agresiją prieš Ukrainą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

lapkričio 26, 2018

Agresyvūs Rusijos veiksmai, nukreipti prieš suverenią Ukrainą, yra nepateisinami ir prieštarauja visoms tarptautinės teisės normoms.

Rusijos karinis laivynas užpuolė ir užgrobė Ukrainos karinio laivyno laivą ir blokuoja Ukrainos laivų navigaciją per Kerčės sąsiaurį. Tai aiškiai rodo, jog jokie civilizuoti klausimų sprendimo būdai neveikia, o šalia Krymo okupacijos bei Rusijos agresijos prieš Ukrainą Donbase turime dar vieną aštrų įtampos židinį.

Lietuvos URM jau pasmerkė šiuos Rusijos veiksmus, tačiau Lietuva privalo labai aktyviai veikti, kad šią Rusijos provokaciją nedviprasmiškai įvertintų ir Europos Sąjunga. Rusijai turi būti aiškiai parodyta, kad tokios provokacijos ir agresija turi kainą.

Skaityti straipsnį

503

Kodėl geopolitika yra svarbi Lietuvai ir kiekvienam iš Jūsų?

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 25, 2018

Ilgas tekstas. Įspėju. Atsakymai į daug jūsų klausimų vienoje vietoje.

 

Penktadienį lankiausi Kaune, farmacininkų suvažiavime. Pradžioje susitikau su būsimais farmacininkais ir keliais, matyt, jų dėstytojais, po to kalbėjau platesnei auditorijai apie Lietuvos užsienio politikos logiką, kaip ją matau.  Taigi ir įrašai bus du, pradėsiu nuo antrojo, kurio pabaigoje gavau tokį raštelį parašytą, manau, moters (labai gražus raštas):

„Gerb. docente, Seimo nare, kandidate į LR Prezidentus, ką Jūs šiandien norėjote pasakyti – Jūs gi nesate užsienio politikos specialistė??? Geriau papasakokite, ką Jūs veikiate Seime?? Dėkojame“.

 

1 klausimas.  Ar turiu teisę sakyti, jog išmanau užsienio politikos klausimus?

 

Pakartosiu tai, ką pasakiau ir ten, „Holiday Inn“ viešbučio salėje: pusvalandį kalbėdama apie Lietuvos užsienio politikos aktualijas tiesiog dariau tai, kas ir yra mano pagrindinis darbas Seime.

Esu Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja, atsakinga už Bendrąją žemės ūkio politiką ir auditą. Mano darbas parlamente ir jis labai imlus laikui ir pastangoms  –  skirtingai nuo visų kitų Seimo komitetų, šis komitetas posėdžiauja du kartus per savaitę, ir net tada, kai nevyksta Seimo sesijos, o klausimai svarstomi nuo migracijos iki žuvų kvotų –  ir yra Lietuvos užsienio politikos klausimų, susijusių su Europos Sąjungos politika, analizė ir vertinimas.

Kita vertus, mano profesija – politinė ekonomija, kaip ir mano siauresnė specializacija, ekonominės minties istorija – neišvengiamai reikalauja labai plataus užsienio politikos ir geopolitinių realijų išmanymo. Daugiau kaip tris dešimtmečius dėstydama makroekonomiką, šiuolaikinę ekonomikos mintį ir tarptautinių finansų teorijas, didžia dalimi kalbėjau apie tarptautinės politikos klausimus – tiek istoriją, tiek  aktualijas, tiek perspektyvas. Tuo galite įsitikinti ir klausydami mano šiuolaikinės ekonominės minties paskaitas youtube (10 paskaitų ir per 18 val. gryno laiko). Esu apie tai rašiusi net ne dešimtis,  – šimtus kartų. Išverčiau visą eilę knygų, kurios ta ar kita forma skirtos būtent šių klausimų analizei. Pastaroji, pasirodžiusi šią vasarą N. Roubini  „Krizių ekonomika“, yra viena iš jų.

Ne kartą esu jums sakiusi, kad bendrai imant Lietuvos žurnalistai GĖDINGAI menkai nušviečia net ypatingai svarbius Lietuvai ir jos ateičiai klausimus, nes neturi savigarbos arba proto: apie ką nors girtą ar apsimelavusį kalbės be sustojo metų metus, o rimtų klausimų net nepastebės.

Kita vertus, beapeliaciškai teigdama, jog nesu užsienio politikos specialistė ponia (ar ponas) irgi patingėjo pasidomėti kuo nors daugiau, nei savo prisiminimais iš visokių KK2 laidų ir pokalbių. Tose laidose, beje, dalyvaudavau norėdama padėti menkiau išprususiai ir mažiau skaitančiai publikai sužinoti, kaip tą ar kitą dalyką vertintų mokslas. Mano galva, gėda, jog savo bendrapiliečių švietimu kasdien neužsiima akademinė intelektualioji Lietuvos bendruomenė, o žurnalistai geba gromuliuoti tik labai siaurą klausimų ratą.

Pora minčių darbo, nueini į Lietuvos Respublikos Seimo puslapį,  ir mano darbas užsienio politikos srityje – kaip ant delno.

 

2 klausimas: kokie konkretūs mano pastarųjų metų darbai Seime Europos klausimu?

 

Bene rimčiausias jų, tuoj pasirodysiantis ir Seimo leidinyje, „Tautos įgalinimo Europos sąjungos ateities klausimu alternatyvusis pranešimas“, pateiktas su kitais dviem – labiau profederaciniu A. Kubiliaus, G. Kirkilo, E. Vareikio ir J. Bernatonio ir labiau protautiniu A. Ažubalio ir L. Kasčiūno pranešimais minima tema. Šį dokumentą visuomenei pristačiau spaudos konferencijoje pernai lapkričio 16 dieną ir tai galite matyti Seimo puslapyje.  Mano ir kitų kolegų pranešimai labai neblogai palyginti šiame Vilijos Andrulevičiūtės straipsnyje „Seimo nariai ne juokais susikirto dėl Europos ateities“.

Nors žurnalistės straipsnio pavadinimas, iš pirmo žvilgsnio, provokuojantis, iš tiesų jis labai objektyviai išryškina ir tai, ką penktadienį, be kita ko, minėjau ir Farmacininkų suvažiavime – kalbėtis apie Europos politiką privalome visi, nuomonės, natūralu skiriasi, nes gyvename ne uždaroje intelektualinėje erdvėje. It tyčia, būtent praėjusį ketvirtadienį, lapkričio 22 dieną, Seime vyko ir diskusija dėl Europos Sąjungos ateities, kur irgi šia tema sakiau kalbą.

Seimo svetainėje taip pat labai lengva pamatyti ir tai, jog dažnai Lietuvos poziciją tarptautiniais klausimais pateikiu parlamentiniuose renginiuose Europoje –  Ragūzoje (Italija), Taline, Londone, Briuselyje, Batumyje (Gruzija), Paryžiuje ar Brėgence (Austrija). Kam įdomu, gali pasiklausyti ir mano pranešimą Briuselyje  ar perskaityti diskusijų Paryžiuje lapkričio pradžioje apžvalgą. Artimiausiomis dienomis pateiksiu ir  įspūdžius iš prieš 10 dienų vykusio Austrijos pirmininkavimo renginio Brėgence, skirto itin aktualiai subsidiarumo problemai.

Vis dėlto vien Europos ateities analizė neišsemia mano darbo užsienio politikos srityje.

 

3 klausimas: kaip Lietuvos santykiai su Kinija gali paveikti šalies nacionalinį saugumą?

 

Kai 2016 metų vasarą kandidatuodama į Seimą paskelbiau savo rinkimų programą „Tikiu ir pažadu“, kurioje išdėsčiau pagrindinius siekius, kuriuos norėčiau įgyvendinti gavusi jūsų mandatą, be kita ko rašiau: „Pasisakau už Lietuvą ES rėmuose ir, manau, kad bendra laisvų Europos valstybių sąjunga yra mūsų tautos išlikimo garantas tuo atveju, jeigu politiniai konfliktai įgautų atvirų karinių susidūrimų formą“.

Dirbdama Seime labai aiškiai pamačiau, jog Lietuvos užsienio politika yra formuojama vertinant iš itin siauros, perdėm technokratinės ir, priešingai, nei labai mėgstama deklaruoti, visų pirma pragmatinės, ekonomistinės perspektyvos, retokai investicijų klausimą kompleksiškai vertinat ir iš nacionalinio saugumo perspektyvos.

Būtent platesnio, nacionalinio saugumo konteksto suvokimas, lėmė ir tai, kad ėmiausi ir Kinijos agresyvios plėtros Vidurio Rytų Europoje klausimo. Kinijos investicijos itin pavojingos jau vien tuo jog įsivešėjusi Kinija (ji vis agresyviau Lietuvoje kėsinasi į didelius infrastruktūrinius projektus – informacinių technologijų lauką, geležinkelio ir jūsų uosto plėtrą)  labai silpnina Lietuvos žmonių referendumu pasirinktą šalies geopolitinę kryptį. Europos parlamentas savo 2018 metų rugsėjo 12 dienos „Rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių“ vienareikšmiškai pareiškia neigiamą nuomonę dėl atskirų subregionių ar tarpvalstybinių Kinijos ir Europos Sąjungos šalių projektų, ypač galinčių pažeisti infrastruktūrą. Ir tai reiškia savo santykius, tame tarpe ekonominius, su Kinija turime plėtoti bendrame Sąjungos kontekste.

JAV taip pat vienareikšmiškai Kiniją mato, kaip savo pagrindinį oponentą ne vien prekybos, bet ir karinėje srityje.

Mano ankstesnes šios krypties įžvalgas labai aiškiai patvirtino ir šių metų lapkričio 21 dieną Seime vykęs teletiltas tarp Lietuvos Seimo ir JAV Valstybės departamento dėl Kinijos investicijų rizikos. Trys skirtingų sričių JAV saugumo ekspertai kalbėjo apie įvairias Kinijos investicijų rizikas ekonominėje srityje, visų pirma investicijose į finansinius produktus. Ta grėsmė įvairialypė: tai ir intelektualinės nuosavybės pasisavinimas, ir duomenų vagystės, ir galimybės manipuliuoti informacija, ir kibernetinio saugumo potencialios grėsmės, ypač įvertinant Kinijos masinę piliečių sekimo programą. Klausymų metu tiek JAV saugumo specialistai, tiek Europos Komisijos atstovas Lietuvoje vieningai patvirtino ir tai, apie ką ne kartą kalbėjau: bet kokios Kinijos investicijos šalia ekonominės naudos savyje talpina ir itin didelę potencialią grėsmę Lietuvos geopolitinei ir strateginei saugumo sąrangai.

Kaip matau platesnį šio klausimo kontekstą, kaip vertinu detales galite sužinoti visoje eilėje spaudos konferencijų  –  „Kaip Kinija tapo strategine Lietuvos partnere“, „Nutylėtas Kinijos klausimas“ ar Taivano klausimo Lietuviškos politikos perspektyvoje išryškinime, pranešimai dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių, dėl Lietuvos ir JAV strateginės partnerystės niuansų, susijusių su Taivano klausimu, ar platesnio konteksto įžvalgas dėl užsienio politikos formavimo).

Beje, Kinijos klausimo pastovus aktualizavimas man labai padėjo sutelkti nemažą 35 parlamentarų būrį, jų tarpe visų pagrindinių frakcijų narius ir keleto partijų, jų tarpe  – konservatorių ir Tvarkos ir teisingumo partijų lyderius Gabrielių Landsbergį bei Remigijų Žemaitaitį nedviprasmiškai pasakyti Kinijai, jog jos politika žmogaus teisių klausimu yra absoliučiai nepriimtina Lietuvai. Komunistinės Kinijos valstybinių švenčių proga prie Kinijos ambasados buvo suorganizuotas ir  piketas.

 

Kalbant apie konkretesnius einamosios politikos klausimus, dar paminėčiau Europos paramos žemės ūkiui klausimą, kur nuosekliai siekiu, kad Lietuva įsipareigotų riboti  maksimalias išmokas ūkininkams, ir taip mažėtų smulkiųjų ir šeimos ūkiu atžvilgiu nesąžiningai finansinės paramos teikimo sistema. Toks reikalavimas jau yra įformintas ir Seimo Europos reikalų komiteto sprendimu.

Tai, ką čia miniu, tikrai nėra visi mano darbai Seime užsienio politikos srityje. Toks tad būtų atsakymas tai poniai, kuri, deja, atrodo ironizuodama ne tiek atsakymo ieškojo, kiek nuoširdžiai norėjo mane pažeminti.

Taigi, dabar apie pranešimo penktadienį Kaune esmines gaires ir platesnį turinį.

 

4 klausimas: kaip formuojama Lietuvos užsienio politika ir kur jos silpnosios grandys?

 

Stebėdama, kokiu būdu formuojama ir pristatoma Lietuvos užsienio politika, o pastaruosius porą metu tiesiogiai į šiuos klausimus įtraukta Seime, manau, jog esminė Lietuvos užsienio politikos problema ta, kad, pirma, tai visų pirma reaguojanti, prisitaikanti politika, o ne numatanti ir kreipianti politika; antra, joje nepakankami aiškiai derinamos nacionalinio saugumo ir ekonominių interesų dimensijos.

Viešojoje erdvėje gana aiškiai galima įžvelgti, jog Lietuvos užsienio politika labai dažnai susiaurinama iki labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų. Nepaisant vis dar ganėtinai aktyvių ekonominių santykių su Rusija (per devynis 2018 metų mėnesius 13,7 proc. eksporto ir 14,6  proc. importo) vis dėlto šiame kontekste kalbama ir apie Lietuvos nacionalinio saugumo, žmogaus teisių, demokratijos plėtros Rusijoje bei tos šalies propagandinio karo klausimus. Kad ir kaip vertintum, sudėtinga būtų paneigti, jog Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją.

Kalbant apie Kiniją, situacija radikaliai kitokia. Oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Rytų drakonas matomas išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas, tad reikia visomis išgalėmis juos plėtoti.

Manau, jog efektyvi užsienio turi vieną esminę savybę: klampiame geopolitinių inmteresų lauke  išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien ekonominius santykius, bet ir platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės judesių kryptis.

Mąstant apie ateitį, galime skirti keturias dideles geopolitines plokštes – JAV, Europos Sąjungą, Kiniją ir Rusiją, kurių tektoniniai judėjimai neišvengiamai formuos XXI amžiaus pasaulio veidą.

Lietuva turi kelias alternatyvas.

Ji gali bandyti žaisti savo atskirą žaidimą, manipuliuodama naryste Europos Sąjungoje ir jos parama bei atsigręždama į JAV, kai aštrėja saugumo klausimai, ir tuo pačiu metu kišdama kojas savo partneriams, kai mano, jog tai jai naudinga. Iš esmės, deja, tai dabartinės Lietuvos užsienio politikos pavidalas.

Kita vertus, teoriškai ji gali rinktis euroazijinę kryptį, tvirtindama savo ekonominius ryšius su Rusija ir laukdama demokratinio šios valstybės atgimimo.

Trečioji galima kryptis: užmegzti tamprius ryšius su Kinija ir tapti Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ svarbiu logistiniu centru prekėms keliaujant į Europos gilumą, tuo pačiu įtvirtindama ir savo santykius su Rusija, per kurią numatytas prekių srautų judėjimas.

Vis dėlto tvirtai tikiu, jog ne tik dėl Lietuvos pasirinktų vakarietiškų vertybių, pagarbos žmogaus teisėms, bet ir dėl Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, išlikimo bei jos ekonominių interesų gyvybinga yra tik viena kryptis – nuosekli visaapimantį parama Europos Sąjungai, aktyvi kova už šios Sąjungos išlikimą bei JAV interesų paisymas, kai kalbama apie tos šalies globalius interesus, konkrečiu atveju, jos interesus Pietų Kinijos jūroje.

Tokia tarptautinio veikimo logika  turėtų būti nuosekliai stiprinama, tuo pačiu metu atsisakant manipuliacijų. Keista būtų tikėtis, kad mūsų tikrieji sąjungininkai nematys figos lapelių, kurias pridengiame  plėtojamus santykius su jų priešininkais, naiviai aiškinant, jog esą tai tik business as usual, niekaip nepaveiksiantis mūsų strateginių partnerių interesų.

Europos Sąjungos branduolio valstybės (nepamirškime apie tai, jog būtent Vokietija, Prancūzija, Italija mums kol kas dovanoja labai didelę mūsų biudžeto pajamų dalį) vis labiau nerimauja dėl Kinijos investicijų  bei labai ciniško šios valstybės veikimo, nesilaikant skaidrumo, viešųjų pirkimų europinio reglamento, galų gale, intelektinės nuosavybės vagysčių. Neatsitikinai vos prieš porą mėnesių Europos parlamentas aiškiai priminė 16+1 formato valstybėms,  kurių tarpe ir Lietuva, jog žino apie stiprėjančią Kinijos įtaką šių valstybių rinkoms bei paragino jas elgtis taip, kad nebūtų pakenkta nacionaliniams ir Europos interesams dėl trumpalaikės finansinės paramos, ilgalaikių įsipareigojimų bei potencialiai didesnės politinės įtakos, kuri atsirastų dėl plėtojamų santykių su Kinija.

Kita vertus, kasdien vis labiau aštrėjanti tiek ekonominė, tiek geopolitinė įtampa tarp JAV ir Kinijos taip pat verčia Lietuva priimti aiškesnę poziciją. Naivokas įsivaizdavimas, jog protekcionistinė politika baigsis kartu su daugeliui tokiu nemielu ir esą sunkiai prognozuojamu dabartiniu JAV prezidentu Donaldu Trumpu, vakar dienos politikai perša mintį, jog, pralaukus šiuos nepalankius metus, vėl matysime stiprėjančią globalią atvirą pasaulio ekonomiką. Štai ši mintis yra mažų mažiausia abejotina.

Globali ekonomika veikia ciklais ir didesnį ekonominį atvirumą keičia užsidarymas, ir tai nėra jokia istorinė naujovė.

Kita vertus,  Kinijos ir JAV dabartinės grumtynės ne tokios paprastos, kaip galima spėti iš pirmo žvilgsnio, ir tikrai neapsiriboja vien prekybos karu. Kinija šiame konflikte siekia išsaugoti savo ekonominius ryšius su JAV ir tuo pačiu išvengti karinių konfliktų prie savo krantų toliau dominuojant Pietų Kinijos jūroje. JAV, savo ruožtu, siekia sukurti tokius ekonominius santykius su Kinija, kurie atitiktų JAV dabartines ir prognozuojamas, o ne trisdešimties metų senumo, JAV ekonomines  realijas. Amerikai taip pat svarbu išsaugoti savo kontrolę Ramiajame vandenyne bei stabilią poziciją Kinijos rytų trikampyje (Japonijoje, Pietų Korėjoje, Filipinuose, Singapūre bei Taivane, santykiai su kuriuo stebėtinai sparčiai atkuriami).

Mūsų pasirinkimai vis labiau politinės ir net karinės įtampos kamuojamame pasaulyje privalo būti aiškesni ir paremti kertinėmis vertybėmis.

5 Šiandienos paskutinis klausimas: kokia Europa reikalinga Lietuvai ir kokia Lietuva reikalinga Europai?

Paradoksaliai pasakysiu, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

Atsižvelgiant į tai ir norint prognozuoti ES ateitį, visų pirma reikia atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės Europos Sąjungos integracijos vertinimo (t.y., įsitikinimo, kad „viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“).

Manyčiau, jog kuriant ateities scenarijus būtina remtis blogiausia – Europos Sąjungos  dezintegracijos – prielaida,  ir norint jos išvengti reikia atlikti esminius politikos pakeitimus:

Pirma, užtikrinti, kad paskui vis labiau besiintegruojančią ekonomiką sektų ir bendri socialiniai standartai, ir kartu sukurtume vadinamąjį Socialinį ramstį. Tik tokiu būdu sugebėsime stabilizuoti dažnai nesaugią ir neapibrėžtą dėl integracijos ir nelygybės perspektyvą prarandančių valstybių ir regionų socialinę situaciją.

Vienas baisiausių dalykų, kurį tikrai verta šiame  kontekste  prisiminti,  įvyko pernai metų pabaigoje, kai prieš Europos sąjungos viršūnių susitikimą dėl Socialinio ramsčio, Švedijos žurnalistės paklausta, kaip vertina tai, jog Švedijoje darbuotojai iš Lietuvos neturi tokių pat teisių, kaip vietiniai, Prezidentė vietoje atsakymo į klausimą tik nusijuokė. Vėliau pažadėjusi pasiaiškinti, ar tai tiesa, niekada savo pažado bent viešai neprisiminė. Primenu, ir klausimas ir pažadas buvo duoti tuo metu, kai Europos Sąjungos vadovai susirinko į Švediją aptarti, kaip spręsti socialinės nelygybės problemas.

Vadinamasis socialinis ramstis turi būti sustiprintas ES lygmeniu, neprimetant ES valstybėms narėms vieno konkretaus socialinio modelio, kuriuo valstybės narės turėtų vadovautis. Metas Europai susitaikyti su bendros rinkos pasekmėmis – masine migracija, nedarbu, ir vis didėjančiu nepasitikėjimu tarp valstybių, kurios laimi iš bendros rinkos funkcionavimo, bei tų, kurios lieka pralaimėtojomis. Dabartinis ES proteguojamas ekonominis modelis suponavo dvi krizes: emigracijos krizes periferijoje ir krentančius pragyvenimo standartus (viena iš „Brexit“ ištakų) didžiosiose valstybėse. ES praktiškai nevykdo jokios efektyvios politikos sušvelninti ar amortizuoti šiuos socialinius kaštus, taigi, kad ir koks modelis būtų pasirinktas ES ateičiai, ši problema privalo būti išspręsta, nes nesprendžiama ji skatins tolesnę ES dezintegraciją.

Antra, iki vidaus reformų pabaigos turi būti sustabdyta tolesnė Europos Sąjungos plėtra, potencialioms šalims vidutinėje perspektyvoje pasiūlant kitas bendradarbiavimo formas.

Kodėl? Pradžioje privalu susitvarkyti taip, kad europinis projektas galutinai atgautų legitimumą dabartinių jos piliečių akyse, kuris labai susvyravo ir dėl pradėtų teisės viršenybės pažeidimo procedūrų kai kuriose valstybėse narėse, ir dėl gal šiek tiek netikėto, tačiau iš esmės nuspėjamo Brexito, ir dėl plintančių populistinių judėjimų, paremtų itin primityvias atsakymais į labai sudėtingus klausimus. Kita vertus, stiprėjantys autoritariniai režimai kai kuriose valstybėse kandidatėse galimą integracijos procesą  paverčia visiškai iliuziniu.

Trečia, privalu vykdyti Europos Sąjungos institucijų reformą, kuri veikiausiai turėtų įgauti naujos  Europos Konstitucijos pavidalą, tačiau šį kartą diskusija privalo rutuliotis  tarp europiečių, o ne tarp technokratų.  Manyčiau, jog šiuo metu federacija ar bet kokia gilesnė viršvalstybinė integracija neturi populiaraus ir masinio palaikymo, tad būtina demokratizuoti Europos institucijas ir pasiekti, kad vis daugiau Europos pareigūnų būtų renkami tiesiogiai.

Ketvirta, norėdamos demokratiškesnės Europos visos valstybės narės, ir ypač naujosios kartos Europos Sąjungos narės, privalo keisti savo padėties vertinimo perspektyvą: mes turime būti pasiruošę daugiau duoti, nes tik taip iš Europos galime gauti to, ko mums išties stinga – institucijų tvirtybės ir Europos patirties.

Norint turėti gyvą valstybę su jos piliečiams naudinga užsienio politika reikia kasdien kalbėti. Mažai tikėtina, kad galutinis diskusijos rezultatas bus priimtinas visiems, gal jis taip ir liks utopine vizija, tačiau norint išsaugoti tai, kas svarbiausia – buvimą bendroje kultūrinėje, civilizacinėje ir vertybinėje erdvėje – tokias diskusijas būtina plėtoti, nenutylint ir skausmingų patirčių.

Tai toks mano pirmas įrašas apie susitikimus Kaune.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Skaityti straipsnį

338

58 klausimai Gitanui Nausėdai apie jo „Gerovės“ rinkimų programą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 21, 2018

Vakar skelbiau gabaliuka „Gerovės“ programos teksto. Šiandien klausimai to kūrinio autoriui Gitanui Nausėdai.
Nesu naivi, nemanau, kad atsakys, bet tikėtis niekas nedraudžia. Jeigu sulauksiu atsakymų, tai bus lengviau tą tekstą analizuoti. Jeigu nesulauksiu, prabočykit prabangios austrės, bus ne kas. 
Junkitės ir jūs – klauskite, kas domina.
Taigi, – po laidos su ponu G. Nausėda, kur su juo teko akis į akį pasimatyti pirmą kartą, kilo įvairių klausimų ir nebe įdomiausias, kodėl šis asmuo, nė dienos nebuvęs politiku, nusprendė tapti Prezidentu. Gal atsakymą rasime jo programoje?

Skaitant programą, kilo dar daugiau klausimų. Pradedu:
Ką reiškia frazė „[g]erovės valstybę žmonės supranta kur kas plačiau nei politikai“? Ar tikrai visi politikai remia „gerovės valstybę“, kaip idėją ar koncepciją?
Ar tikrai politikai „gerovės valstybę“ suvokia vien tik per materialinius aspektus, žinant, kad originalioji, socialdemokratiška idėja, iš kurios visi skolinasi, labiau akcentavo laisvę, lygybę ir orumą?
Kaip „LR“ (taip rašo G. Nausėda savo rinkimų programoje) Prezidentas gali tapti visuomenės psichologinės atmosferos garantu?
Kaip Prezidentas gali garantuoti „socialinės, sveikatos apsaugos ir švietimo infrastruktūrą“, jei vėliau savo programoje G. Nausėda teigia, kad jam svarbi savivalda, kurios kompetencijose ir priežiūroje yra absoliuti dauguma šių sistemų įstaigų?
Ar G. Nausėda tikrins, ar kiekvienoje mokykloje ir ligoninėje neprakiuręs stogas?
G. Nausėda (o gal koks neseniai Filosofijos fakulteto rūmus palikęs pseudo krikščioniškas veikėjas su ambicijomis, bet ne amunicijomis, kuris vargo kurdamas šią programą) teigia, kad „aukštos žmonių pajamos yra kryptingos ir nuoseklios ekonominės-socialinės politikos pasekmė, o ne priežastis“. Kokią kryptingą ir nuoseklią ekonominę-socialinę politiką vykdo iš resursų išgavimo gyvenančios šalys, pvz. Persijos įlankos valstybės?
Kiek kartų mirė žmonių, parašiusių sakinį „[ž]mogus ir orientacija į jo poreikius yra kertinė rinkiminė idėja ir variklis“, siela?
Kodėl programoje žodis „gerovė“ rašomas iš didžiosios? Ar tai yra netiesioginė konservų gamyba užsiimančios įmonės reklama?
Kaip galima kurti „gerovę“ orientuojantis į „konkrečius žmonių lūkesčius ir reikšmes(?!!!)“, jei Lietuvos žmonės yra labai skirtingi, jų lūkesčiai ir interesai yra itin skirtingi? Ką daryti, jei daliai visuomenės dabartinė mokesčių sistema ir veikiantis gyvulių ūkis yra tiesiogiai naudingas?
Programoje teigiama: „Esame hibridinio, geopolitinio poveikio zonoje, kurioje visos valstybės aršiai konkuruoja dėl pagridinio tikslo – socialinio ir ekonominio augimo būtent savosios šalies viduje.„ Taigi, …
Ar tikrai visos valstybės turi tik tokius tikslus? Ar tikrai vis dar veikia neoliberalusis Vašingtono konsensusas? Ar tikrai visos valstybės rūpinasi tik ekonominiu ir socialiniu augimu? Ar negrįžo geopolitika? Ar Rusijos invazijos į Gruziją, Krymą ir Donbasą, Kinijos ekonominė ekspansija Rytinėje Europos Sąjungos dalyje yra tik „socialinio augimo būtent <…> šalies viduje“ pavyzdžiai?
Ar tikrai tik Prezidentas yra vienintelis, gaunantis „visos Tautos mandatą“, jeigu Konstitucijoje yra įrėžta laisvo, nuo politinių partijų ar atstovaujamos vienmandatės ar daugiamandatės nepriklausomo Tautos atstovo idėja? Ar G. Nausėda yra skaitęs Lietuvos Konstituciją?
Kokias konkrečias problemas G. Nausėda rengiasi spręsti, inicijuodamas konkrečius įstatymų projektus? Ar stipriai G. Nausėda verktų, jei jo siūlomos kryptys ir įstatymų keitimo pasiūlymai būtų atmesti Seimo, kuris dažnai teisėtai atsargiai žiūri į savo pagrindinės prievolės – įstatymų leidybos – prerogatyvą?
Kodėl G. Nausėda rinkimų programoje kalba apie politines partijas apskritai, kada valstybės vadovo ir politinių partijų santykis politiniame procese yra retas ir epizodinis, nes dažniau bendraujama su rinktais pareigūnais, ne su politinėmis partijomis, kaip institucijomis?
G. Nausėda yra viešai deklaravęs savo dešiniąsias politines pažiūras. Programoje jis teigia, kad Prezidentu „turi pasitikėti visos politinės jėgos, kaip objektyviausiu demokratijos garantu, siekiančiu gerovės kiekvienam LR piliečiui“. Kaip, žinant jo gerai dokumentuotas ilgalaikes ir nuoseklias pašaipas iš žmonių, kurie nesilaiko liberalių ar dešiniųjų pažiūrų, jis tikisi, kad kas nors pasitikės tokiu Prezidentu?
Kodėl Prezidento rinkiminėje kampanijoje iš viso atsiranda teiginiai apie politinių partijų finansavimą? Ar Gitanas Nausėda nori būti Tautos atstovu, ar politinių partijų atstovu? Ar politinių partijų finansavimo klausimus G. Nausėda laiko svarbesniu klausimu, nei šalies socioekonominę griūtį, kurią išgyvena Lietuva?
Kur Konstitucijoje G. Nausėda randa priedermę kažką priminti politinėms partijoms? Ar Gitanas Nausėda Lietuvos žmones prilygina auksinėms žuvytėms, kurios neprisimena priežasčių, kodėl rinko Seimą ir savivaldą, ir ko iš savo atstovų tikisi? Ar tikrai TAM reikia Prezidento? Ar nepakaktų priminimo telefonuose?
Ką reiškia teiginys „Lietuvos užsienio politika turi būti subalansuota“? Ar dabar ji nėra subalansuota?
Ar „plėtojant svarią ekonomikos bei verslo interesų dedamąją“ G. Nausėda siūlys Lietuvai imti kruvinus Kinijos pinigus? Ar G. Nausėda teigia, kad Lietuva, gindama mažų valstybių ir mūsų partnerių postsovietinėje erdvėje nepriklausomybę bei atsparumą Rusijai, „dirbtinai kuria konfliktus”?
Ar G. Nausėda turi sąžinės prisiminti, ką jis teigė, kai buvo diskutuojama apie vėliau priimtą ultra liberalų naująjį darbo kodeksą?
Ar jis vis dar mano, kad „socialinė atskirtis <…> tėra vizualus efektas“?
Ar jis nemano, kad jo palaikytas naujasis Darbo Kodeksas padidino socialinę nelygybę ir atskirtį?
Kaip yra įmanoma mažinti socialinę nelygybę, jei darbo teisės reguliavimas užtikrina, kad ji būtų didelė ir augtų?
Ar G. Nausėda vis dar mano, kad profesinės sąjungos Lietuvoje remiasi marksistinėmis nuostatomis?
Ar G. Nausėda yra susipažinęs su naujausiais ekonomikos veikalais, kurie teigia, kad valstybės intervencija per minimalios algos reguliavimą yra labai neefektyvi (nors labai patogi politiškai)?
Kokie “koučeriai” patarė kalbėti apie tai, ką aš, R. Kuodis, R. Lazutka VISĄ LAIKĄ teigėme apie progresinių mokesčių būtinybę? Ar jo nuomonė apie progresinius mokesčius nebūtų kitokia, jei jis nekandidatuotų į Prezidentus? Ar G. Nausėda turi stuburą?
Ar G. Nausėda nepriskiria viešojo sektoriaus darbuotojų vidurinei klasei?
Ar G. Nausėda nemano, kad Lietuvos būsto ir nekilnojamojo turto rinka ir visiškas nuomojamo būsto rinkos nesubalansuotumas kyla iš to, kad pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu Lietuva jau tapo būsto savininkų visuomene? Ar jis nemato kad tai sukuria papildomų problemų?
Ar G. Nausėda nemato struktūrinių verslo finansavimo problemų, kurios yra pagrindinis kliuvinys smulkaus verslo plėtrai, kurias daugiausiai sukelia pernelyg didelę įtaką šiam procesui turintys bankai?
Ar G. Nausėda nemato, kad mokestinės lengvatos, skatinančios įmones atlyginti darbuotojams įmonės akcijomis, yra iš principo ydingas pasiūlymas, nes tai yra turto perskirstymas iš vidurinės klasės į viršų, ir eiliniai darbuotojai nepajus jokio rezultato, o už viską sumokės vidurinės klasės atstovai?
Ar G. Nausėda nemano, kad pagrindinė problema su įmonių akcijų naudojimu, kaip papildoma motyvacine priemone, yra nepasitikėjimas institucijomis, reguliuojančiomis akcines bendroves, ir kad bet kokiai panašiai schemai reikėtų sustiprinti tesinę tokių įmonių vadovų ir savininkų atsakomybę – taigi, stiprinti reguliavimą, suteikti didesnį teisinį saugumą ir reikšmingai išplėsti teisinę apsaugą smulkiesiems akcininkams (kaip tai padarė tokios valstybės, kaip JAV).
Kokių paskatų vedamas G. Nausėda siūlo grąžinti Užimtumo tarnybą atgal į situaciją, kurioje ji buvo iki reformos, ir siūlo “decentralizuoti Užimtumo tarnybą”?
Kaip G. Nausėda, būdamas Prezidentu, rengiasi perkelti ministerijų padalinius iš vienos ministerijos į kitą?
Ar savivaldos klausimai G. Nausėdai apsiriboja vien europinių lėšų melžimu?
Ar G. Nausėda, kalbėdamas apie “nacionalinį susitarimą dėl švietimo pokyčių”, nori Lietuvoje panaikinti demokratiją ir valdžių kaitą?
Kodėl G. Nausėdai atrodo, kad būtent 500 – 600 mokinių turinčios mokyklos yra tai, ko reikia?
Ar “Idėja Lietuvai” (su visais absurdais apie mokytojo profesiją, kuri taip staiga taps prestižine 2025 m.) buvo jo rinkimų kampanijos dalimi? Jei taip, ar jis rengiasi deklaruoti savo išlaidas rinkimų kampanijos metu?
Kaip G. Nausėdos nuomone Prezidento institucija investuos į “aukštosios, profesionaliosios kūrybos puoselėjimą bei sklaidą šalyje, tiek į iškiliausių jos kūrinių eksportą, įgalinantį kurti teigiamą šalies įvaizdį svetur”?
Kas yra nacionalumas ir kuo jis skiriasi nuo tautiškumo ir nacionalizmo?

Tęsinių bus daug./ Laukiame Gitano Nausėdos atsakymų. 

Skaityti straipsnį

250

Vakarykštės dienos užsienio politika

#išgyvenkLietuvoje

lapkričio 12, 2018

Kas sieja Lietuvą ir Čekijos Prezidentą Milošą Zemaną, Kubos komunistų partijos politbiuro narį ir šalies Prezidentą Miquelį Diaz-Canelį, Dominikos išsivadavimo partijos lyderį ir šalies Prezidentą Danilo Mediną, Kenijos Prezidentą Uhuru Kenyattą, Panamos Prezidentą Juaną Carlosą Varelą, partizanų vadą, įsitikinusį leninistą, o dabar Salvadoro Pezidentą Salvadorą Sánchez Ceréną,  Šveicarijos konfederacijos Prezidentą, socialdemokratą, Alainą Bersetą, Kuko salų ministrą pirmininką  Henry Puną, Kroatijos ministrą pirmininką Andrejų Plenkovicių, Egipto ministrą pirmininką  Mastafa Madbouly, Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, Gruzijos ministrą pirmininką Mamuką Bakhtazę, Laoso liaudies revoliucijos partijos politbiuro narį, Laoso ministrą pirmininką Thongloun Sisoulith, kairįjį Maltos ministrą pirmininką Josephą Muscatą, Rusijos ministrą pirmininką Dmitrijų Medvedevą, Pakistano ministrą pirmininką Imraną Khaną ir Vietnamo komunistų partijos Centro komiteto politbiuro narį, šalies ministrą pirmininką Nguyeną Xuaną Phucą?

Kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaitę visi šie lyderiai nusilenkė Kinijos Komunistų partijos generaliniam sekretoriui Xi Jinpingui lapkričio pradžioje vykusioje pirmojoje Kinijos importo parodoje Šanchajuje.

 

Nacionalinis saugumas versus ekonomika

 

Lietuvos užsienio politika stovi ant dviejų kojų: labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų.

Rusijos klausimą čia tenka išskirti jau vien todėl, kad nepaisant vis dar ganėtinai aktyvių ekonominių santykių (per devynis 2018 metų mėnesius 13,7 proc. eksporto ir 14,6  proc. importo) vis dėlto šiame kontekste kalbama ir apie Lietuvos nacionalinio saugumo, žmogaus teisių, demokratijos plėtros Rusijoje bei tos šalies propagandinio karo klausimus. Kad ir kaip vertintum, sudėtinga būtų paneigti, jog Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją.

Kalbant apie Kiniją, situacija radikaliai kitokia. Oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Rytų drakonas matomas išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas –  nuo 2018 m. sausio iki rugsėjo 0,7 proc. eksporto ir 2,8  proc. importo bei ganėtinai kukli tiesioginių investicijų apimtis, siekianti vos 5,6 mln. eurų. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

1014

Stabdykime isteriją dėl Vaiko teisių apsaugos įstatymo

#išgyvenkLietuvoje

lapkričio 12, 2018

BNS nuotrauka.

 

Prasidėjo masinis Seimo narių puolimas ir raudos dėl esą netinkamo Vaiko apsaugos įstatymo.
Toliau pateikiamas mano atsakymas dėl prasidėjusios isterijos susijusios su vaiko teisių apsaugos įstatymu.

Platinamas tekstas toks.

Gerbiamas (-a) parlamentare,
Rašau Jums kaip Lietuvos Respublikos pilietė, kaip Jūsų rinkėja. 
Šių dienų situacija labai neigiamai paveikė mane bei daugumą kitų Lietuvos žmonių. Visuomenė išvydo, kad pernai priimta „Mato reforma“ neatnešė žadėto gėrio. Ne dėl to, kad jai netinkamai pasiruošta, ne dėl to, kad ji netinkamai vykdoma, bet dėl to, kad bloga pati reforma. Žmonės jau suprato, kad naujoji reforma nepadės nei išvengti, nei sumažinti kiekį tokių tragedijų, kaip Matuko istorija. Ką naujoji reforma tikrai atnešė, tai terorą ir baimę, išgyvenamą šiandien beveik kiekvienoje mylinčioje ir tvarkingoje šeimoje. 
Lietuvos žmonės suprato, kad buvo pasinaudota nekalto vaiko brutalios mirties istorija, kad Lietuvoje įsigaliotų ši baisi reforma, ardanti šeimas bei sukelianti daug skausmo ir sielvarto ir taip daug kančios patyrusioje mūsų visuomenėje. Žmonės pamatė, kad šia reforma labai suinteresuota viena užsienio šalis. Žmonės taip pat suprato, kad Seimo nariams, vienbalsiai nubalsavusiems už šią reformą, buvo padarytas nedovanotinas spaudimas ir neduota pakankamai laiko viską apgalvoti. Labai Jūsų prašau, kol dar ne vėlu, ATŠAUKITE ŠIĄ REFORMĄ KARTU SU VISAIS JOS POĮSTATYMINIAIS AKTAIS. Įsiklausykite, ką sako visuomenė – dauguma žmonių nenori, kad ji būtų taisoma, jie nori, kad ji būtų atšaukta. Juk ir iki reformos turėjome visus reikalingus įstatymus kovai su smurtu prieš vaikus, tiesiog jų ne visada būdavo laikomasi. Jei vaikų ašaros bei prieš save ranką pakėlusių tėvų kraujas Jūsų nepaskatina atšaukti reformos, tuomet kas paskatins?!
Išgirskite žmonių prašymą. Lietuvos žmonės gali užmiršti ir atleisti daug ką – sumažintas pensijas, kylančias kainas, sunkėjantį pragyvenimą, korupcijos skandalus, bet jie neužmirš ir neatleis tiems, kurie leido draskyti jų šeimas ir už didelius pinigus parduoti jų mylimus vaikus. Dar ne vėlu. Jei atšauksite šią reformą, žmonės prisimins, kad šis Seimas iš tiesų jiems atstovauja, iš tiesų gina jų interesus ir saugo pagrindinę mūsų visuomenės ląstelę – šeimą.
Prašau, atšaukite šią reformą. Tauta šito tikrai nepamirš. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

384

Ką apie Europos Sąjungos ateitį mąsto Europos valstybių parlamentarai?

#išsaugokeurą

lapkričio 11, 2018

Ketvirtadienį buvau Paryžiuje ir dalyvavau tarpparlamentiniame susitikime, kur kalbėta apie viešąsias diskusijas dėl Europos Sąjungos ateities.

Buvo šiek tiek gaila, kad negalėjau labai pasigirti Lietuvos indėliu šioje srityje. Daugybė temų, kurios susijusios su Europos Sąjunga, Lietuvoje lieka be dėmesio vien todėl, kad užsienio politika yra palikta tyliai savo reikaliukus tvarkančiam prezidentūros ir URM „elitui“, iš vienos pusės, ir jiems be jokios logikos oponuojantiems žmonėms, kurie visas didesnes Lietuvos problemas geba pateikti, kaip Briuselio „prievartą“.

Tai, jog nėra diskusijų apie ES vaidmenį Lietuvos gyvenime rimtų ir pamatuotų diskusijų, o ne lozungų – yra didelė šalies bėda ir gal net jos tragedija. Seimo nariai net negali techniškai važinėti ir kalbėti apie tai su Lietuvos žmonėmis, aiškindami, kokios tikros problemos, ir kaip jas sprendžiamos, nes jų tiesiog neleidžia to daryti.

Kitą savaitę vyksiu į Austriją, kur panašiame kontekste kalbėsime apie subsidiarumą, t.y. klausimų delegavimą iš žemyn.

Ties, kurie domitės giliau, pateikiu savo ataskaitos apie komandiruotę tekstą. Tikiuosi rasite vertų dėmesio minčių.

Asmeniškai man ypatingai patiko vienas iš anksto neplanuotas pasisakymas. Pirmojo posėdžio pabaigoje atsistojo salėje sėdėjęs prancūzas, kuris neprisistatė, tik pasakė, jog yra gydytojas ir dirba nuo ryto iki vakaro, tad tik šiandien sužinojęs apie tokias konsultacijas. Ir tada paklausė, o ką jūs, Prancūzijos parlamentarai ir europarlamentarai, darote, kad nebūtų tokių dalykų, kaip Brexit‘as? Jo nuomone, nuolat kalbant apie vietines problemas ir savo klaidas dengiant vadinamuoju Briuselio prievartos šydu, vieną dieną neišvengiami pabusi su Brexit‘u, kuris taps tragedija. Asmeniškai manu, tai buvo įdomiausias šio renginio pasisakymas.

Diskusijoje, kurioje dalyvavo aukšti Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos nariai, Prancūzijos vyriausybės atstovai, eilės Europos Sąjungos šalių narių atstovai, europinės problematikos tyrėjai bei visuomenės, daugiausia jaunimo, atstovai, kalbėta apie ES darbotvarkę formuojančių parlamentarų ir pareigūnų bendradarbiavimą bei diskusijas su visuomene, kurios vyksta visoje ES svarstant vis labiau aktualizuojamus ES ateities klausimus bei ruošiantys kitais metais vykstantiems Europos parlamento rinkimams.

Susitikimą pradėjo Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos prezidentas Richard Ferrano, kuris akcentavo, jog „privalu atsisakyti žavėjimosi su savimi, bet reikia būti atviriems ir mąstyti optimizmo aplinkoje, o ne skęsti negatyvume bei skeptiškai vertinti ateitį“. Mąstant apie ES darbotvarkę privalu remtis visuomenės kritika ir kovoti su užsisklendimu, kuris ir gimdo negatyvias nuotaikas bei plintantį populizmą.

Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos Europos reikalų komiteto pirmininkė Sabine Thillaye ypatingai pabrėžė kontekstą, kurime vyksta diskusijos dėl ES ateities. Ji sakė, jog „[K]ontekstas labai prieštaringas, susiduria labai skirtingos mintys ir idėjos, tačiau reikia kalbėtis su visais piliečiais“. Prancūzijoje jau įvyko per 700 susitikimų, ir taip kaupiamos „žmonių iš apačių“ nuomonės, kurios labai svarbios. Būtinos konsultacijos, suvokimas, ką kalba žmonės, o ne nuleistos idėjos. Ji pabrėžė, jog tik apačios su savo mintimis gali sukurti vientisą politinį Europos lauką. Įdomu tai, jog diskusijų laukas Prancūzijoje buvo itin platus: vyko net pokalbiai su kaliniais, buvo tiesiog darbo biržose diskutuojama su bedarbiais. Svarbiausi klausimai, kurie nuolat kyla – socialinė Europa ir aplinkosauga.

Prancūzijos Europos reikalų ministrė Nathalie Loiseau buvo patenkinta savo ir kolegų kelionėmis po Prancūziją ir konsultacijomis su gyventojais. Nors oficialus konsultacijų laikotarpis baigėsi spalio pabaigoje, tačiau tai „tik įžanga į naują pradžią, nes planuojama tokias konsultacijas padaryti nuolatinėmis“. Ji akcentavo nevyriausybininkų vaidmenį, kurie „šiam plane labai svarbūs“,

Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos Europos reikalų komiteto pranešėja apie Piliečių konsultacijas dėl Europos Sąjungos Valerie Gomez- Bassac pažymėjo, kad Europą kuria visi, ne tik tie, kurie priima sprendimus. Parlamentarė, kuri anksčiau buvo dėstytoja, ypatingai akcentavo Erasmus programą, pažymėdama, kad taip kuriama nauja intelektuali Europos gyventojų ryšių erdvė. Jos nuomone, privalu kuo greičiau įkurti internetines erdves, kur žmonės galėtų pasidalinti savo mintimis apie Europą, ir taip kartu kurti Europa, kurioje gera gyvena. Jos įspūdis, jog tokios konsultacijos yra labai specifinis demokratijos įrankis, ir kai prasidėjo konsultacijos ji pajuto, kad žmonės nori kalbėtis apie Europą ir apie tai, ką jie jaučia. Klausimas, kas mus sieja Europoje, labai svarbus, ir čia reikia prisiminti istoriją, fundamentalias teises, tai, jog mes visi kartu išlaikėm ir išnešėm Europos istoriją.

Vėliau keliais žodžiais situaciją dėl konsultacijų su savo šalių piliečiais pasidalino Lenkijos, Estijos bei Ispanijos parlamentarai. Akcentuota kiekybė: kiek daug įvairių susitikimų buvo su įvairiomis gyventojų grupėmis. Tiesą sakant. Neišgirdau jokios įdomios minties, išskyrus, kad tokios konsultacijos ypatingai svarbios.

Po kavos pertraukos kalbėta apie žiniasklaidos vaidmenį, nagrinėjant Europos klausimus ir europines dimensijas. Pokalbiui pakviestos trys moterys, mokslininkės, kurios už nugaros turi patirties iš kelių skirtingų Europos valstybių.

Lenkė mokslininkė, GLOBOSEC Politikos instituto „Future of Europe“ programos vyresnioji tyrėja, gyvenanti Slovakijoje, Kinga Brudzinska, paminėjo, jog kalbant apie Europines problemas, visose valstybėse gan greit nukrypstama į vietines problemas. Taip Slovakijoje esminė pirmoji tema – migracija, kurią seka ekonominis augimas, vartojimo prekių kokybė. Ji ano, kad šie klausimai dominuos ir artėjančių rinkimų kontekste. Svarbu, jog būtų kalbama apie tai, kas įdomu žmonėms. Slovakijoje tai sienų klausimas, kuris artimiausiu metu gali labai paaštrėti. Ji pasidalino savo kelionės į Paryžių patirtimi, kai labai mažame atstume tarp Slovakijos ir Austrijos, jos net du kartus paprašė identifikacinio dokumento. Ši mokslininkė skeptiška ir socialinių tinklų nauda klausimo aktualizavime: „Socialiniuose tinkluose apie ES kalbama daug, tačiau faktinės informacijos praktiškai nėra“. Slovakijoje daug kalbama apie Europą, Slovakija identifikuojasi su Vyšegradu, tačiau įtampą kelia tai, jog Slovakija vienintelė euro zonos narė šiame regione. Dažniausia aptariami ES klausimai yra skirtingų greičių Europa ( jeigu greičiai bus skirtingi, kas bus apskritai Angelos Merkel pasitraukimo pasekmės, Macrono iniciatyvos). Ji apgailestavo, jog vis dėlto visuomenė mažai kalba apie Europą, ir mažai žurnalistų rašo apie Europą.

Airijos Europinio judėjimo generalinė sekretorė Noelle O‘Connell kalbėjo apie taip, kai ES klausimai iškyla Airijos kontekste: „Airijos nacionalinis identitetas eina kartu su europiniu identitetu, esame ES nariai, o Brexit tik padidino airių pasitikėjimą ES, nes niekas nenori Brexit‘o Airijoje. Kalbėdama apie vidines problemas, ji sakė, jog Europos sąjunga labai dažnai vertinama per vietinių reiškinių prizmę. Prelegentė pažymėjo, kad Airijoje, kuri Europos sąjungos nare tapo1973 metais, yra vykę net devyni referendumai dėl ES klausimų. Brexit‘as labai sustiprino pasitikėjimą Europos Sąjunga ir norą ją stiprinti. Visi bijo, kad Brexit‘as gali tapti praverta Pandoro skrynia. Airijoje diskusijų kontekste vyko labai daug piliečių asamblėjų, pokalbių socialiniuose tinkluose, etc. Airijoje informacija apie Europos Sąjungą bei diskusijos vyksta su įvairių NVO pagalba.

Europos forumo Albach-Austrija projekto vadovė Annamaria Toth, iš Vengrijos kilusi Austrijos pilietė, kuri studijavo Prancūzijoje, akcentavo, jog „dabar Austrijoje sunku paakyti, kada mes kalbame apie Europą, o kada apie Europos Komisiją“. Brexit‘as yra problema, kuri plačiai aptariama ir Austrijoje. 75 proc. Austrų remia ES, pusė džiaugiasi pirmininkavimu, pagrindinės diskusijų temos – migracija, socialinė apsauga, ES biudžetas. Austrijoje ir kitose šalyse rinkimų kompanija bus sutelkta į Europą per nacionalinę prizmę. Austrijoje keliama ir transnacionalinių rinkimų idėją. Kadangi ši pranešėja kilusi iš Vengrijos, tai paminėjo ir Vengriją, kur pagrindinės egzistuojančios europinės temos yra Briuselio dominavimas, migracija bei … Džordžas Sorošas. Visus šiuos dalykus, pasak prelegentės, jungia ir nuolat pabrėžia vyriausybė. Austrija domisi Vyšegrado grupe, tačiau prieiga prie tarptautinės žurnalistikos menka ir trūksta žinių visoms pusėms.

Apibendrindamas pasitarimą Austrijos ambasadorius Michael Linhart pasidžiaugė ir pažymėjo, jog jo šalyje konsultacijos su piliečiais matomos kaip esminis dalykas: „Dabar pirmininkaudami mes visaip stengiamės kalbėtis su piliečiais, kad patenkintumėme jų lūkesčius“. Tokios politikos bus laikomasi ir ateityje.

Tardama paskutinį žodį Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos Europos reikalų komiteto pirmininkė Sabine Thillaye ištarė tikrai protingą patarimą: „Net jei nemylime Europos, turime būti pragmatiški, jei norime išlikti ir gyventi kartu“.

Skaityti straipsnį

634

Darbai ir dienos: savivaldos kontrolieriai ir vaiko teisės

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

lapkričio 6, 2018

Šiandien Seime pristačiau net 9 įstatymų pakeitimų projektus, kurie labai svarbūs Lietuvos savivaldybėms. Kalba eina apie savivaldybių kontrolierių įgaliojimus, jų kvalifikacijas bei savivaldos finansų ir jai pavaldžių įmonių veiklos kontrolę.

Dar pernai gegužės pabaigoje Seimo valdyba sudarė darbo grupę, kuriai buvo pavesta išnagrinėti esamą savivaldybių audito praktiką, įvertinti užsienio valstybių savivaldybių išorės audito modelius, jų gerąją praktiką ir pasiūlyti galimus įstatymo pakeitimus. Kadangi galiausiai grupėje vieningai sutarta, jog esama padėtis negarantuoja savivaldybių auditų nepriklausomumo bei nešališkumo, tad dabar svarstomi net 9  įstatymų pakeitimai ir atsirado, kaip minėtos darbo grupės veiklos išdava. Taigi, kas siūloma?

Pirma. Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai suvienodina visų savivaldybių kontrolės mechanizmą. Nuo šiol kontrolės ir audito funkcijas atliks tik juridiniai asmenys – savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos, kuriose pareigybių skaičius būtų ne mažesnis kaip 2. Taip bus įgyvendintas „keturių akių“ principas, garantuotas savivaldybių išorės auditorių nepriklausomumas bei objektyvesnė savivaldybių viešųjų finansų kontrolė.

Antra. Pataisos nustato, jog savivaldybėse išorės auditas turi būti atliekamas vadovaujantis Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos standartais ir Valstybės kontrolės metodikomis, parengtomis pagal tarptautiniu lygiu pripažintus standartus.

Trečia. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybių kontrolierius atlieka auditus ir turi užtikrinti darbo kokybę, nuo šio savivaldybės kontrolieriaus kvalifikacijos turi atitikti reikalavimus, keliamus auditoriams.

Ketvirta. Įstatymas taip pat papildytas nuostata, kad savivaldybių kontrolės ir audito tarnybos  gali, esant reikalui, veikti pasitelkiami kitų savivaldybių kontrolės ir audito tarnybas.

Penkta, dabar numatytas ir „atvėsimo laikotarpis“: savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas nebeturės galimybės, pasibaigus kadencijai ar atsistatydinęs iš pareigų, grįžti arba būti paskirtas savivaldybės kontrolieriumi arba šios tarnybos darbuotoju ir taip kontroliuoti savo paties ankstesnę veiklą.

 

Dar viena, šiemet jau antra, spaudos konferencija apie vaikų teises, kurios palaipsniui virto įpareigojimų nualintų vaiko teisių pareigūnų įkalinimo instrukcijose ir tėvų baimių įstatymu. Kadangi buvo daug reikalavimų pasakyti, ką daryti, tai pakviečiau Aušrą Stančikienę, kuri pateikė mano galva, logiškiausius girdėtus Vaiko teisių pertvarkos matmenys. Jeigu veiksmų logika būtų panaši, ji tikrai nevirstų instituciniu prievartos žaidimu.

Spaudos konferencijos įrašą rasite čia.

Skaityti straipsnį

825

ES privalo spręsti kylančius iššūkius, Lietuva – imtis iniciatyvos

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

spalio 10, 2018

Šiandien Briuselyje vykusiame tarpparlamentiniame susitikime „Valstybių narių diskusija dėl Europos ateities“ skaičiau pranešimą, kuriame pateikiau savo pastabas dėl Europos Sąjungos ateities.

Apklausos rodo, jog Lietuvos gyventojai gerokai optimistiškesni dėl Europos Sąjungos ateities, nei bendras Europos Sąjungos vidurkis: 68 prieš 57 procentus. Vis dėlto Europos Sąjungos politikos oponentų  gretos šalyje auga, ir auga visų pirma dėl nesuvokimo, kaip realiai veikia Europos Sąjunga ir kodėl gerovė jos rėmuose pasiskirsto taip netolygiai.

Šiek tiek paradoksaliai pasakysiu, jog manau, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

950

„Pažymų politika“ turi būti stabdoma

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

spalio 9, 2018

Spalio 6 dienos numeryje „Valstiečių laikraštis“ informavo:

„Teismas grąžino į Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovo pareigas Eriką Bėrontą ir įpareigojo jam išmokėti beveik 22,3 tūkst. eurų kompensaciją. Iš pareigų jį atleidęs tuometinis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas rėmėsi slaptąja Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma. Įtarimai E. Bėrontui taip ir nebuvo pareikšti.“

Tame pačiame „Valstiečių laikraščio“ numeryje spausdinami mano ir mano konkurento Vygaudo Ušacko komentarai tema „Kaip sustabdyti valstybės valdymą slaptosiomis pažymomis?“ Šiuo atveju mūsų nuomonės absoliučiai sutampa.

A. Maldeikienė: „Blogiausia, kas nutiko“

Šita mada į Lietuvą atėjo prieš kokius 15 metų. Man atrodo, kad 90 proc. visų tų slaptųjų pažymų yra paprasčiausias siekis susidoroti su konkurentais. Tai yra neteisinės, nedemokratinės valstybės instrumentas. Tokia praktika turi būti stabdoma. Dėl jos žeminami politikai – kažkas kažką sugalvojo, parašė…

Negana to: mes net nežinome, ar tikrai toks dokumentas buvo pateiktas. Gali išeiti į tribūną Seimo pirmininkas, premjeras ar koks nors ministras – aš šiuo atveju nieko konkrečiai neturiu mintyje – ir pasakyti: „Turime žinių…“ Ką jums tai primena? Man – 1937 metų įvykius Rusijoje, apie kuriuos mokiausi per istorijos pamokas mokykloje. Tada irgi pasakydavo: „Yra nuomonė, kad…“, ir tai reikšdavo, kad žmogus netinka.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

1268

Atvira prieiga reiškia daugiau lėšų mokslo tyrimams, o ne leidykloms

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

spalio 4, 2018

2018 metų rugsėjo 4 dieną Europos Komisija su Austrijos, Suomijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Lenkijos, Slovėnijos, Švedijos ir Jungtinės karalystės mokslą finansuojančiomis institucijomis paskelbė iniciatyvą „cOAlition S“.

Iniciatyvos siekis daugiau, nei aiškus: iki 2020 metų sausio 1 dienos pasiekti, kad nacionalinių ar Europos lygiu mokslą finansuojančių organizacijų remtos mokslinės publikacijos būtų pateikiamos tik atviros prieigos žurnaluose arba atviros prieigos platformose.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį