MENIU

Autorius

3987

Priešmirtiniai skenduolių žiovuliai

Knygos

rugpjūčio 12, 2017

Hannah Kent, Gerieji žmonės, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2017, 388 psl. Hannah Kent, The Good people, 2016

Hannah Kent, atrodo, gimė su Dievo žyme. Ji didi pasakotoja, metaforų žynė ir darbšti tyrinėtoja, už šaltų senų laikraščių, teismo sprendimų ištarmių išvystanti pasimetusius žmones, ieškančius gyvenimo logikos ir prasmės. Tokia ji ir pirmame savo romane „Paskutinės apeigos“ [Burial Rites] (kai 2011 metais pasirodė jo rankraštis, autorei tebuvo 26-eri), tiek ir pernai rugsėjį originalo kalba pasirodžiusioje antrojoje, mano galva, dar stipresnėje knygoje „Gerieji žmonės“ [The Good People].

Kaip kiekvienas išskirtinis talentas H. Kent gali būti bandoma iššifruoti daugybe įvairių pjūvių, tad tik paties skaitančiojo mąstymo plotis ir gylis galiausiai nulems, ką jis sugebės sugriebti šiose persipinančiose gamtos ir žmogaus jausmų dramose.

Pripratus prie įmantrių kriminalių pasakojimų, „Gerųjų žmonių“ turinys neatrodo pernelyg sudėtingas.

Itin tiksliai dokumentuotais 1825 metais atokiame Airijos pietvakarių slėnyje našlė Nora, vienas po kito netekusi dukters ir vyro, prižiūri savo nesuvokiamos negalios kamuojamą anūką: buvęs sveikas berniukas po kažkokio knygoje, matyt, neatsitikinai neaptarto įvykio nustojo kalbėti, nebevaikšto, naktimis blaškosi ir rėkia. Mirus Noros dukrai, vaikutis perduodamas seneliams.

Mirčiai netikėtai pasiėmus ir vaiko senelį Martyną, likusi viena močiutė palūžta. Tuo pat metu bendruomenę pradeda persekioti nesėkmės, ir žmonės ima šnibždėti, kad dėl visko kaltas neįgaliukas: esą tikrąjį berniuką pasiglemžė fėjos, vadinamieji Gerieji žmonės – eufemizmas skirtas įvardinti stabmeldiškoms airių dievybėms, o dabartinis vaikas tesanti įsikūnijusi fėja.

Pervargusi ir išsigandusi našlė pasamdo jauną tarnaitę Merę, kuri prižiūri anūką, o pati bando ieškoti kunigo ir gydytojo pagalbos. Kai pastarieji nesutinka pasirūpinti vaiko sveikata, pagalbos moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę, kuri, sakoma, turi suopratį, t.y. pažįsta Geruosius žmones ir žino, kaip su jais derėtis, kad jie pasiimtų sukeistąjį ir grąžintų tikrąjį vaiką. Kai gydymas (išvadavimas) žolėmis nepavyksta, trys moterys atlieka ypatingai stiprų maginį ritualą, kuriuo dar kart bando permaldauti fėjas, ir upių sandūroje tris rytus iš eilės maudo ligonį lediniame vandenyje. Paskutinysis bandymas baigiasi tragiškai, ir vaikas nuskęsta.

Vis dėlto ši, iš pirmo žvilgsnio, nesudėtinga mistinė pseudokriminalinė istorija apie tai, kaip mėginta išvaryti fėjų sukeistąjį ir susigrąžinti tą, kuris, kaip tikėta, buvo pražuvęs, atveria gerokai sudėtingesnį daugiaplanį pasakojimą apie žmogaus sielos bandymą išgirsti atsakymus į ją nuolat kamuojančius neišrišamus egzistencinius klausimus. Kaip “[K]atės tikroji prigimtis pasirodo tada, kai ji atkiša nagus” (122 psl.), taip ir veikėjų sielose slypintis grėsmingas pasaulis atsiveria, kai nelaimės siaubia sielą ir gyvenimą.

Romano veiksmas neatsitiktinai rutuliojasi uždaroje erdvėje: bendruomenė panardinta klaustrofobiškai suspaustame, sunkiai pasiekiamame slėnyje, gyvenimas teka mažuose, tamsiuose, dūmais persismelkusiuose ir prietarų sergstimuose namuose. Tomo “karvė krito nežinia nuo ko”; gimė miręs kūdikis; “senoji Hana rado visas savo vištas išpjautas ir suguldytas be galvų; “Moterys, kad jas kur, iš galvos kraustosi dėl sviesto”, kurio nebegali išmušti, nes karvės duoda liesą pieną; “Viena moteris ant kalno sako, kad anądien perskėlė kiaušinį. Jame nebuvo trynio. Buvo pilnas kraujo!“ ; “Kai kas sako, kad tai Gerieji Kaimynai išdykauja. Kai kas kalba, kad tai Lyhių berniukas. Kai kurie, kaltina Nensę.

Į tokią pagoniškų tradicijų valdomą bendruomenę atviresnė institucionalizuota religija dar tik žengia, tad norėdami išrišti tai, kas iš pirmo žvilgsnio neturi priežasties, žmonės pasitelkia anapusines galias.

„Kaip pralaužti duoną, kad ištrūktų velnias“ (327 psl.), mąsto Merė, ir nors Martynas aiškina, kad “[N]uo nepagydomų ligų labiausiai padeda kantrybė“(147 psl.), nevilties akimirką ieškoma mistinių ritualų. Kai žmonių „širdys pajuosta iš įtūžio, o sielų pakraštėliai raitosi nuo kartėlio”(237 psl.) susikerta visos – folklorinės, religinės, medicininės, o galiausiai ir teisinės sistemos.

Vis dėlto jeigu romaną būtų galima išsemti tik kaip istorinį tamsios bendruomenės kelio labiau subalansuotos, bent iš dalies mokslu paremtos, institucionalizuotos religijos link, abejoju, kad knyga paliktų didesnį įspūdį.

H.Kent pasakojimas peržengia tegul ir labai tiksliai identifikuojamus laiko ir erdvės rėmus. Jis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sielą, kurioje glūdi ir vaikystės siaubai, ir chaoso baimė, ir prietarai, ir naivus tikėjimas, kad kiekvienas dalykas gali būti ne tik paaiškintas, bet ir išspręstas.

“Kokia nesusiraizgiusi buvo jos siela. Kaip lengva buvo būti” (123 psl.), prisimenamas Noros gyvenimas iki užgriuvusių nelaimių, ir tas siekis grąžinti dalykus į pirminę būseną galiausiai suartina neraštingos bendruomenės žmones su mumis, taip dažnai valdomais vidinių siaubų ir išorinių dramų.

Norėdamas įveikti gyvenimo chaosą, baimes ir grįžti link suvaldytos pradžios privalai transformuoti savo patirtis ir peržengti nevilties ribas. Kai nerandi jėgų savyje, pasitelkti stipresnes dvasias. Nora atsigręžia į suopračiu (žinojimu) apdovanotą Nensę.

“Nors aplink visas miškas, aš viena traukiu žaibus”, graudensi Nensė, bet ne kas kita, kaip jos išskirtinumas, atsiskyrimas ir leidžia jai tapti tuo kitu, kitonišku, kuris, tikima per amžius, gali suderinti išsiderinusi skirtingų reiškinių mezginį. Besiblaškanti siela, kad ir kiek ji „žegnojosi maldų nėriniuose“ (30 psl.), trokšta rankos, iškylančios iš anapusybės ir be žodžių nurodančios kelią iš vandenų, kur vis dar tyliai savo priešmirtinius žiovulius gargaliuoja pasaulį jau paliekantys skenduoliai.

“Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui “(349 psl.), svarsto už anūko nužudymą teisiama Nora.

Romano žmonių gyvenimą valdo pamatinės gamtos jėgos – žemė, ugnis, vanduo, oras – o nematomos antgamtinio pasaulio jėgos įžvelgiamos ir žolės judėjime, ir palinkusiame medyje, ir apvalančiose vandenų gelmėse. Knygoje persipina itin primityvus, nesukultūrintas žiniuonės pasaulis ir jos itin gilūs tikrovės vaizdiniai, ateinantys iš patirties, kančios, šeimos moterų per kartas perduotos tradicijos, jos suopračio, kad tik atsivėrus magiškai tikrovės pusei galų gale gali nurimti realioje kasdienybėje.

Kiekvienas blogis ir kiekviena nežinomybė turi savo šviesiąją pusę. Teisėjo klausiama, kodėl fėjas vadina Geraisiais Žmonėmis, nors tos apskritai nėra žmonės, Nensė samprotauja it gilus teologas: „Geraisiais žmonėmis juos vadinu iš pagarbos, nes jie savęs nelaiko blogais padarais. Trokšta pakliūti į Dangų, taip pat kaip, neabejotinai, tamsta, Tarėjau”. (357 psl.). Blogis ir nežinomybė iškyla it kasdienybės tęsinys, kai pasirodo, jog “Gerieji žmonės labai mėgsta grumtis, mušti ritinį, šokti ir dainuoti“. O kai jie krečia eibes, tereikia žinoti, kaip atitaisyti Jų padarytą žalą. (357- 358 psl.).

***********
H.Kent yra viena iš Stalkerių, kuri turi galią perkelti iš kambario ar parko, kur skaitai jos knygas, į kitą laiką ir kitą erdvę. Nepamirštamas įspūdis, kai šiek tiek ironiškai ėmiausi jos primos knygos ir gan greit suvokiau matanti, kaip mano miegamojo sienomis šliaužia šaltos pilkai rusvos Islandijos kerpės. Ta magiškos tikrovės dimensija pasikartoja ir čia, kai perfrazuojant rašytoją, giliai krūtinėje užsagstai slapta nužiūrėtą pilkai melsvą Airijos vandenų vaizdą.

Menas – dažniau vaizduojamasis – geba sujungti mus su daiktų gelmėmis, atverti paprasčiausių supančių daiktų esmes ir taip perkeisti mūsų matymą. H. Kent turi dovaną tapyti žodžiais – suteikti balsą supančiai gamtai ir prasmes žmonių tylėjimui ir baimėms. Jos peizažai nėra ta Renesanso šedevruose įkalinta gamta, reikalinga tik kaip judančių kūnų įforminimo priemonė ar istorinio konteksto atgaminimas. H. Kent knygose gamta artimesnė romantikų maginei erdvei, kur lietus, žaibai, ar, priešingai, pro debesis šmėkštelinti saulė atgaivina net statiško herojaus pasaulį.
„Geruose žmonėse“ nebelieka ir pirmoje H. Kent dar buvusio pradedančio rašytojo bandymo paaiškinti tekstą: autorė gerokai tiksliau kontroliuoja savo amatą; čia kalba nebe ji, kalba Airijos gamta, pasakojimo veikėjų žodžiai atveria jų jausmus ir dvasinę sumaištį.

Ir visa tai papasakoja mums apie mus.

Pabaigai tai, kuo prasideda knyga, jos epigrafas, citata iš W.B.Yeats „Keltų prieblandos“: „Galų galiausiai, kaip galime nemanyti, kad mūsų beprotybė gali būti brangesnė už kito tiesą? Juk ji sušilusi mūsų širdyse ir sielose, pasirengusi priimti laukinių bičių spiečių ir kaupti jų saldų medutį. Grįžkite į pasaulį, laukinės bitės, laukinės bitės!“

P.S. Skaitykite. Kaip juokauja mano jaunieji skaitymo draugai, nors ir ne „Stouneris“, bet juk rašytoja dar labai labai jauna.

Skaityti straipsnį

47

Neįveiktos tylos šnabždėjimas

Knygos

rugpjūčio 3, 2017

Jessie Burton, Mūza, Baltos lankos, 2017, Vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl. The Muse, by Jessie Burton, Picador, 441 pages

Briuselis, 2017 liepos 29-31, tekstas rugpjūčio 1,3 d.

Jessie Burton, The Muse viršelis

Abu – ir lietuviškas, ir originalus angliškas knygos viršeliai man nemieli: pirmasis saldokas ir per tamsus, kitas – per skaidrus, išplaukęs. Tiesa visada slapstosi už veidrodžio, į kurį žiūrėdami visada sugriebiame tik tiek, kiek sugebame patys. Ne veidrodis, o žiūrintysis sukuria tikrovę ir tiesą. „Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa“ (194 psl.), kalba knyga apie moteris kūrėjas.

Kūrinys įmantrus, pilnas aliuzijų, nuorodų, istorinių kebeknių ir aistrų: laikas blaškosi tarp ketvirto ir septintojo dešimtmečių, erdvė plečiasi nuo Port of Spaino į Londoną ir iš Malagos per Vieną vėl į Londoną, meilę keičia abejingumas, o neviltį – susitaikymas.

Olivija Šlios – tapytoja nuo Dievo, bet jos paveikslais prekiaujantis tėvas tikrąją dukters kūrinių jėgą įžvelgia tik manydamas, kad tai jauno ispano revoliucionieriaus darbai.

Jaunoji juodaodė Trinidado poetė Odelė Bastijo nešioja dvigubą lemties ženklą – odos spalvą ir lytį. „Norėčiau pasakyti, kad jaunystė elastinga, ir oda lengvai tempiasi“ (406 psl.), gyvenimo saulėlydyje svarsto Odelė, nors jos pačios jaunystė tebuvo ilgas bandymas pamiršti, kad gimei tam, jog rašytum. Kai galiausiai jos apsakymas prieš jos valią pasirodo rimtame almanache, tarsi pats likimas numeta paskutiniąją jos pavardės raidę, tad autorė skaitytojo galvoje tampa vyru.

Ar gali kurti moteris? Ar ji gali būti didžia menininke? Emociniai ir praktiniai kūrybos barjerų, su kuriais susidūrė knygos moterys, klausimai palaiko knygos skeletą, tačiau jos raumenų lanką formuoja dar platesnis klausimas: ar gali kurti moteris, kurios kūrybą atmeta mylimas vyras? „Gaila, kad teko rinktis tarp rašymo ir mylėjimo; nes man tai dažniausiai buvo vienas ir tas pats“ (406 psl.), melancholiškai apibendrina Odelė, vis dėlto sąmoningai pasirinkusi rašymą.

Abi menininkės – ir tapytoja, ir rašytoja – savo talentui atsiveria tik mylėdamos, atsiduodamos jausmams, ir taip kūrybiškumo inspiracijų temą papildo ne mažiau stiprus nuosavybės leitmotyvas. Ką reiškia priklausyti žmogui, vietai, kalbai ar menui? Kita vertus, o ar pasidavimas (kuris, beje, moteriai istoriškai itin giliai įdiegtas ir palaikomas, ypač kataklizmų laikais) neužmuša laisvės, kuri kuriančiam būtina it oras?

Šiek tiek ironiškai perfrazuodama vieną iš knygos herojų, kuriai „nubudo klausimas, atkaklus kaip liūtas, kuris tave nužiūri ir nė nemano paliesti“(408 psl.), dabar jau aš drįsiu savęs paklausti: o kaip į mane žiūrėjo ši knygą? Kaip medžiojantis liūtas? Kaip liūtas, kuris tuoj tuoj sugriebs ar jau sugriebė? O gal minutei susidūrus žvilgsniams abi prasilenkėme?

Gaila, bet nors pradžioje ta medžioklė buvo įtraukianti, siužeto vingiai vedė ir kvietė keliauti kartu, bet prabėgus vos porai dienų po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, jau vėl, dabar prisiversdama, bandžiau sugrąžinti save į abejingąjį Londoną ir pilietinio karo nuojautos gaubiamą Ispaniją.

Kodėl medžioklė nepavyko? Perteikdama, kaip buvo įvertintas vieno iš knygos herojų ispano Izaoko kurtas paveikslas, knygos autorė kalbėjo griežtai: “Nebuvo nei humoro, nei dvasios ar jėgos, jokios įdomios spalvos ar linijos, jokio originalumo, jokios nepagaunamos magijos. Nė užuominos į paslaptį, jokio žaismo, jokios istorijos. Paveikslas nebuvo siaubingas. Tiesiog – dvi moterys ant kalėdinio atviruko viršelio“ (192 psl.).

Ne, ne, neišsigąskite: knyga tikrai nėra tokia bloga, tokia mirusi, nors pasakojimas išties sukasi apie dvi Kalėdų dovanų nušviestas moteris. Knyga nuostabiai gražiai atkuria ir dvasios jėgos, ir gyvenimo žaismės, ir jo magijos iliuziją. Deja, tik iliuziją.

Nuolat, gan įkyriai klausdama, ar moteris gali kurti, knygos autorė netiesiogiai atsako: negali. Ir ji negali kurti iki tol, kol ji savęs klausia tokio keisto dalyko. Kol savęs klausi, ar esi laisvas, vis dar esi įsikalinęs (vergo kelią pasirenkame patys).

Nors ir labai elegantiškai, bet įkyriai kamantinėdama, autorė nejučiomis pamiršta savo pačios žodžius, apie tai, kaip žmogui atsiveria ir jį sumedžioja menas. „[P]aveikslas jį iš lėto sušildydavo, perbėgdavo jo minčių vingiais – ir [žiūrintysis –A.M.] pradėdavo juo mėgautis tarsi vaikais karamele: ragaudamas skonius, aplaižydamas kampus, nenumaldomai belsdamasis iki pat šerdies“ (188 psl.). Susidūręs su tikru menu, neklausi, kas ir kodėl jį parašė. Neklausi, ar sunku buvo kūrėjui (matyt, su ta kūryba būna labai įvairiai). Nesidomi, kur autorius pirko žalius dažus tai nuostabiai lapų žaismei perteikti. Ir neklausi, ant kokio popieriaus – langeliais ar linija rašytas eilėraštis.

Šią knygą skaityti gera. Įdomu. Lengva. Susėdus skaitančių draugų būrelyje ją be ypatingų pastangų galima analizuoti ir narstyti. Ji lengvai gali tapti medžiaga, kurią svarstydamas jautiesi intelektualus ir modernus; ir dar išmanantis pilietinių karų istorijas.

Vis dėlto tikros knygos priverčia aistringai mylėti, atmeta norą jas nagrinėti. Jos nesileidžia analizuojamos, nes giliai širdyje žinai, kad pabandęs ją išskaidyti ir vėl sudėti, sužinosi apie save ir gyvenimą tai, ką labai norėtum nuo savęs nuslėpti. Kol esi valdomas proto, nesi atviras, esi abejingas. „Gėrėtis kažkuo, kas turi dovaną, nesunku, o gailestis vedė tiesiai į abejingumą“ (193 psl.).

Teisybės dėlei, ramioje „Mūzos“ raidžių ir minčių jūroje, plaukiojo ir lytys, kurių svorį (kaip ir potencialų autorės talentą) galima tik nuspėti. Taip apibendrindama savo gyvenimą, Odelė sako jį buvus tarsi pupos stiebą, kurio „lapai stiebėsi vis aukščiau ir aukščiau, vešlūs, įspūdingi ir tokie greiti, kad vos spėjau ropštis. Mylėjau ir praradau meilę; atradau kūrybiškumą ir jausmą, kad esu savo vietoje“. [Taip, nesiginčiju, vis dar banalu, bet … toliau paryškinimas mano]. Įvyko ir kažkas gilesnio, kažkas tamsesnio, ką esame perėję visi – o jeigu ne, mūsų tai dar laukia, – toji nepamirštama akimirka, kai suvokiame, kad esame vieni“(406 psl.). Mintis šmėkštelėjo knygos pabaigoje it perseidas rugpjūčio danguje, bet viltis, kad autorė įkops į savo kūrybinės vienatvės guolį lieka.

Skaityti straipsnį

2408

Per Muravą į Garliavą

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

liepos 19, 2017

Vakar dar vienai, šį kart energetikos, ministerijai išsiunčiau raštą su prašymu paaiškinti, kodėl „Lietuvos energija“ įmokas už elektrą renka per tarpininkus, kurie priklauso tai pačiai  „Lietuvos energijos“ įmonių grupei. Bent man kyla minčių, kad taip faktinis monopolininkas „Lietuvos energija“ steigdama antrines įmones piktnaudžiauja savo padėtimi ir švaisto Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

Kodėl užuot  suteikus galimybę vartotojams už suteiktas paslaugas atsiskaityti tiesiogiai elektros skirstymo operatoriui, reikia steigti antrinę įmonę tarpininkę (ar net kelias), kurių pagrindinė veikla, atrodo,  yra būtent mokesčių surinkimas. Manyčiau, kad taip patyliukais prie šio „verslo plano“ prikabinus vartotoją ir jo mokėjimus automatiškai perkeliant į elektroninę sistemą, kurią administruoja tam tyčia sukurta(-os) įmonė(s), sąnaudos tik išauga, ar ne? O tai reiškia, kad galiausiai auga ir tarifai? (daugiau…)

Skaityti straipsnį

5888

Kodėl aš balsavau už urėdijų reformą

#išgyvenkLietuvoje

liepos 11, 2017

Iki paskutinės dienos balsavime dėl urėdijų pertvarkos ketinau susilaikyti. Vis dėlto šiandien balsavau už. Kodėl abejojau ir kodėl galiausiai pasirinkau palaikyti vyriausybės siūlomą projektą?

Ilgai abejojau, nes įdėmiau klausydama, kas kalbama, mačiau, kad abi pusės turėjo logiškų argumentų, kurie, neturint asmeninės patirties, skambėjo vienodai svariai.

Manyčiau, kad teiginys, jog urėdijas reikia reformuoti, nes jos nepakankamai efektyvios ir neskaidrios, nėra iš piršto laužtos. Tą man teko matyti ir asmeniškai ilgai gyvenant vieno buvusio miškų ūkio teritorijoje, kur vietos girininkai mišku prekiavo it savo: medieną vežiojo po kaimus, pardavę neduodavo čekio ar sąskaitos (akivaizdu, mokesčiai nuplaukia nežinia kur), smulkiai sukčiavo ir naudojosi savo padėtimi.

Sisteminė problema yra ir urėdijų kaip valdymo subjektų skaičius ir su tuo susijusios biurokratijos apimtis. Ar tikrai reikia tiek daug administracijos? Ar tikrai ta administracija turi būti skiriama pagal partines linijas? Ar tikrai, kaip šiandien aiškino kolega Juozas Olekas, dėl pokyčių nukentėtų tūkstančiai urėdijose dirbančių žmonių (kaip ir kodėl jie visi nukentėtų nelabai suprantu, – valstybinius miškus gi vis tiek tvarkysime)? Kita vertus, ar socialdemokratų logika ir žodžiai, kad jie atstovauja tiems, kas dirba urėdijose, tikrai įrodo rūpestį žmonėmis, o tie, kuriuos domina tūkstančiai tų, kurie nedirba tose urėdijose, bet perka mišką, moka mokesčius ir tikisi efektyvaus valstybinių įmonių valdymo neverti rūpesčio?

Nemėgstu melo ir sukčiavimo, tad man taip pat itin įstrigo primityvus reformų bandymas manipuliuoti informacija: pasakodami apie tai kaip, esą, nuostabiai veikia Lietuvos urėdijos, jie tvirtino, kad Lietuva tarptautinio tyrimo (atlikto JAV) buvo pripažinta geriausiai miško išteklius pasaulyje tvarkanti šalis, tačiau elementarus informacijos patikrinimas parodė, kad tai absoliuti netiesa.

Reformos šalininkai ir jos advokatai buvo kaltinami, kad reforma daroma tik vienos Skandinavijos baldų gamybos milžinės labui. Tai tvirtinantys žmonės aiškino, jog šis dalykas savaime aiškus, tačiau įrodymų nepateikė. O sąmokslo teorijos man absoliučiai nepatinka, ir kiekvienas, kuris tomis teorijomis remiasi, jau iš karto mano galvoje patenka į abejotinų kritikų sąrašą.

Kita vertus, nebuvo atsakyta ir į klausimą, o kaip mes sukursime tokią sistemą, kuri valstybei garantuotų didžiausią įmanomą naudą už parduotą medieną? Baimė, kad taisyklės bus sukurtos tik patiems stambiausiems medienos pirkėjams, taip smulkius vartotojus ir smulkų verslą paliekant nuošalyje nebuvo išsklaidytos. Bet nebuvo paneigta ir tai, kad smulkūs vartotojai bei smulkus verslas taip pralošia esamoje situacijoje, nieko nekeičiant.

Labai rimta projekto šalininkų ir Vyriausybės problema ta, kad jie turėdami laiko ir matydami pasipriešinimą, vis dėlto iki galo nuosekliai nepaaiškino, o kaip konkrečiai keisis gyvenimai daugybės miško ūkio darbuotojų, kurie dabar dirba urėdijose? Išpūstos administracijos tikrai problema, bet darbo vietos regionuose irgi svarbios. Tikėtina, kad sujungus viską į vieną bendrovę, daugelis žmonių netektų darbo, dalis iš jų emigruotų ir taip padidintų šalį paliekančių žmonių skaičių.

Kita vertus, netiesiogiai tai, priešingai, nei bandoma įrodyti, tik patvirtina tą faktą, kad šie žmonės per neefektyvų miškų valdymą yra biudžeto išlaikomi. Ir tai reiškia, kad ilgametė emigracija vyko todėl, kad kiti viešojo sektoriaus žmonės – mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai – savo sąžiningos dalies iš biudžeto negalėjo tikėtis.

Manau, kad labai svarbus ir šio klausimo gamtosauginis aspektas. Jei kuriama įmonė bus tik paprasta bendrovė, siekianti pelno bet kokia kaina, per porą dešimtmečių Lietuva nebeturės miškų, tik vadinamąsias „medžių fermas“. Tvarus miškų tvarkymas ir jų atkūrimas – mūsų visų bendro turto išsaugojimas – yra svarbus. Valstybinių miškų administravimo bendrovė ar urėdijos (kad ir koks modelis būtų pasirinktas) savo kertiniuose dokumentuose privalo turėti šį prieštaravimą – siekti didžiausios naudos savininkams – visiems Lietuvos žmonėms, bet ir tuo pat metu išsaugoti kuo daugiau miško, kaip bendro gėrio ateities kartoms.

Šie ir kiti minėti prieštaravimai išlieka, vis dėlto nieko nekeičiant, nieko negali tikėtis. Ilgai galvojusi, nutariau palaikyti Vyriausybę.

Ar elgiuosi protingai, parodys laikas.

Skaityti straipsnį

4301

Surūdijusiu vamzdžiu per nemokšų galvas

#išsaugokgalvą, Atsakau į rinkėjų klausimus

liepos 11, 2017

Kanibalai ėda ne tik jūsų kūnus. Jie gali sunaikinti ir jūsų laisvę matyti ir jausti. Viešas atsakymas p. Joanai Jucytei iš Kauno (ir visiems tiems, kuriems kliūva tai, ką jie vadina „vamzdžiu“).

Yra tokia žmonių rūšis, kuri man atgrasi. Jai priklauso tos dainininkės (šiaip jau gana prastos) ir tie krepšininkai (irgi ne stebuklas kokie profesionalai), kurie nutaria, kad jeigu jiems
„negražu“, tai privalome nuimti nuo Neries krantinės vieno geriausių Lietuvos skulptorių kūrinį, kurį jie paniekiančiai vadina „vamzdžiu“.

Jie mato vamzdį, nes tik vamzdį pajėgūs matyti. Kad už vamzdžio matytum meną, reikia ilgai ir daug dirbti: žiūrėti, mokytis žiūrėti, skaityti, interpretuoti ir suvokti.

Šiandien gavau Joanos Jucytės iš Kauno laišką (skundą?), skirta Seimo nariams. Ji rašo:„ Sveiki, gerbiamieji. Nežinau, kaip reaguosite Jūs, bet mane žiauriai sukrėtė šios būsimos parodos rengimas Kaune. Kas tai? Galutinis nužmogėjimas? Trūksta žodžių. Nejaugi tokia bjaurastis bus rodoma Lietuvoje? Paskaitykite ir susidarykite savo nuomonę:

Laiško pabaigoje linkima tvirtybės ir Dievo palaimos.

Labai nemėgstu moralistų. Ypatingai man atgrasūs visokie moralistai, aiškinantys, koks menas turi būti ir kokio rodyti nevalia. Taigi jos paklausiau, o kas ją konkrečiai sukrėtė? Juolab, kad, kaip supratau, parodos ji nematė, tik apie ją skaitė.

J. Jucytės atsakymas buvo perdėm emocionalus ir gan abstraktus: „Atleiskite, gerb. parlamentare, netekau žado, nes tokio jūsų klausimo tikrai nesitikėjau.”

Tada pabandžiau jai paaiškinti, kodėl paklausiau: „O mane sukrečia tai, kad žmonės vertina tai, kam nepasiruošę. Jūs galite profesionaliai ir įvertindama kontekstus kalbėti apie meno sklaidą?
Kažkada sukrėsdavo net Paul Cézanne, jau nekalbant apie Edgar Degas ar Camille Pissarro. O Pablo Picasso su Salvador Dalí sukėlė isteriką. Man nepriimtinas toks ultimatyvus deklaravimas savo norų ir kitų menkinimas, jeigu kažkas nepatinka. Nepatinka? Neikit į tą parodą. Ir tiek.

Laiško pabaigoje post scriptum dar pridūriau: „Jeigu vis dėlto sugebėsite pagrįsti savo poziciją profesionaliu esė su malonumu savo pastabas atšauksiu“.

Neužilgo sulaukiau tokio atsakymo: „Gerb. parlamentare, pasakysiu tiesiai šviesiai — man šios parodos anonsavimas kelia siaubą. Tai — morgas, skerdykla, kanibalų puota. Vien pažiūrėjus į tas nuotraukas nupurto siaubas ir pasišlykštėjimas. Esu paprasta Lietuvos pilietė, pensininkė, ne meno žinovė. Bet juk menas ir skiriamas paprastam eiliniam žmogui, kuris jį priima širdimi. Mano širdis ir siela tokį „meną“ atmeta iškart. Ir jokie, net ir patys profesionaliausi, esė neprivers manęs tokių žmonių lavonų išdarkymų pavadinti menu. Pasikartosiu: menas priimamas širdimi. Ir jeigu meno kūrinys nekelia estetinio pasigėrėjimo ir žiūrovo širdis jį atmeta, tai reikia gerai pagalvoti, ar jis vertas meno vardo. „

Platesniame J. Jucytės atsakyme kliuvo ir žiniasklaidai: „Mano supratimu, žiniasklaida, kaip visuomenės formuotoja, turėtų kelti Lietuvos žmonių dvasingumą, teikti geresnio gyvenimo vilties, bet — ne gniuždyti ir taip sugniuždytų ir toliau tebegniuždomų Lietuvos žmonių. Taip pat — ir meno kūrėjai. Jų pareiga pakelti žmogų, o ne stumti į dar didesnę neviltį. Juk tai taip elementaru. Ir keista, kad ne visi menininkai tai supranta. „ Pabaigoje p. J. Jucytė linki „Prasmingų ir palaimingų dienų.“

Atsakydama labai stengiausi valdytis, nors – prisipažinsiu – agresyvi vadinamųjų „paprastų“ žmonių, kurie sau priskiria teisę netgi nurodyti, kokia paroda verta mano dėmesio, arogancija veda iš proto. Tad parašiau tik tiek: „Jūs jaučiatės ta, kuri it Dievas turi teisę matyti visų sielas ir matyti tai, ką kiti mato. Nors tai tik jūsų, akivaizdu, menkai išmanančios meną, nuomonė.

Žiniasklaida neturi kelti dvasingumo. Ypač, jeigu tas dvasingumas matuojamas eilinės gan susireikšminusios moters be ilgamečio darbo, kuriuo bandoma matyti plačiau ir suvokti kontekstus, nuomone.

Žiniasklaida turi informuoti, ką ji čia ir padarė. Ką jūs pamatėte yra viena. Ką darė menininkai yra kita. Ir tai, ką jie rodo gali būti šimtus kartų labiau dvasinga (nes rodo kančią), nei jūsų proteguojamas pigokas saldumas.

Visuomenė leidžia saldžius pigius Sveikinimų koncertus.

Bet ji taip pat turi teisę turėti ir rimto meno renginių. O ne vien atitinkančių vadinamųjų paprastų žmonių skonį.“

Būti Seimo nare yra sudėtinga visų pirma dėl tų vadinamųjų paprastų žmonių naivumo, kuris virsta totalitarine kultūros ir visuomenės naikinimo mašina.

Jeigu jūs manęs paklausite, kas sunkiausia mano dabartiniame darbe, tai vėl ir vėl kartosiu: sunku dirbti labui tų, kurie neturi gebėjimo suvokti to, ką darai, esmės, logikos ir padarinių.

Skaityti straipsnį

5943

Tik kartu mes sugebėsime išgyventi Lietuvoje

#išgyvenkLietuvoje

liepos 5, 2017

Gavau kelių savo sekėjų laiškus apie tai, kad pagaliau Finansų ministerija jiems atsiuntė atsakymus į klausimus dėl vidutinės klasės mokesčių. Tad nepraėjo nė mėnuo ir Finminas teikėsi nusiųsti atsakymo, kurį aš gavau gerokai anksčiau, kopiją tiems, kurie irgi nepatingėjote pasidomėti.

Šiuos atsakymus ir visišką Finansų ministerijos klerkų bei ministro atotrūkį nuo realybės jau aptariau straipsnyje.

Tačiau vienas dalykas tikrai pradžiugino: kaip aiškėja, į mano kvietimą užduoti klausimus p. ministeriui Viliui Šapokai atsiliepė virš 260 žmonių. Ir tai reiškia – klausimai svarbūs ne vien tik man; jums taip pat. Už pagalba dėkui, – visada prasmingiau atstovauti tiems, kurie patys irgi nori žinoti kas ir kaip ir kodėl.

Dabar apie laiško turinį. Atsakymų, kaip suprantate, Finansų ministras neturi, ir manęs, kaip parodė jo staigus atsisakymas dalyvauti LRT radijo laidoje, vengia.
Nors turėtų ne manęs vengti, o ieškoti galimybių keisti situaciją, kad keistųsi padėtis žmonių, kurių pajamos menkos (kas tas 1000 eurų ant popieriaus, jei gyventi Vilniuje ir augini vaikus…) tačiau jie labiausiai apkrautas mokesčiais visuomenės sluoksnis .

Ministrui, jei toliau siūlys pačių skurdžiausių asmenų problemas spręsti vos išsilaikančio vidurinio sluoksnio sąskaita, verta ir toliau siųsti paklausimus ir reikšti tikrai pagrįstą šio “suspausto vidurio” (angl. Squeezed middle) atstovų pasipiktinimą. Jis turi bijoti šios grupės žmonių. Bijoti ir ramiai jų nesvaidyti į vieną ar kitą griovį.

Ne kas kita, šis sluoksnis yra visuomenės stuburas: tai raštingi žmonės, kurie tampa kiekvienos demokratijos ir kiekvienos revoliucijos atrama.

Tai, kad padėjote; tai, kad reagavote, tai, kad ėmėtės kovoti teikia vilties.

Joks politikas ar politikai jūsų neišgelbės, nebus jokio mesijo ar herojaus, kuris vienu ypu išrišti mazgus, narpliotus daugybę metų.

Vis dėlto, jeigu kartu ginsimės nuo absurdiškų valdžios projektų, aktyviai diskutuosime, aiškinsime, ko norime, už ką sutinkame mokėti, o už ką ne, galime paversti mūsų šalį ne tokia depresyvia.

Paversime ją šalimi, kurios palikti nesinori.

Reikia retkarčiais atsistoti ir kovoti. Dėkui už tai, kad mano balsas nebuvo “balsas tyruose”, bet atsiliepė dešimtimis balsų.

Eikime toliau.

Skaityti straipsnį

3094

#vaikasbegalvos

#išsaugokgalvą

liepos 3, 2017

2017 metų birželio 30 dienos Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje svarstomi menininkų apmokestinimo ypatumai ir sprendžiama, kuris komitetas imtųsi būti pagrindiniu ir nuosekliai išnagrinėti šį klausimą. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas aiškina (cituoju): „Tai nėra tiesiogiai Biudžeto ir finansų komiteto sritis, tai yra daugiau kultūros arba socialinių reikalų komitetas, tai aš manau, jie bendradarbiaudami su teisininkais Seimo gali priimti sprendimus. Mes neatsisakom, bet nemanom, kad tai būtina“. Kitaip sakant, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas mano, kad biudžeto formavimo, mokestinių įplaukų ir jų struktūros dalykai yra ne šio komiteto reikalas. Kieno gi?

Bendrai imant net 5 Seimo komitetai atsakingi už apmokestinimo (taigi, valstybės viešųjų finansų formavimo) klausimus: Biudžeto ir finansų (lyg ir visi mokesčiai turėtų būti, bet, panašu, kad čia patenka tik dalis gyventojų pajamų apmokestinimo ir, iš dalies, pelno mokesčių klausimų); Socialinių reikalų ir darbo (liaudiškai – Syso komitetas; atsakingas už Sodros mokesčius), Ekonomikos komitetas (pelno mokesčių, reglamentavimo ir panašūs dalykai, t.y. mokestinės lengvatos), Kaimo reikalų (Ūkininkų mokesčių ir reglamentavimo lengvatos), Kultūros reikalų (menininkų apmokestinimo ir kitokios lengvatos).

Ar įmanoma tokioje terpėje, kur blaškosi penkios auklės suvaldyti dalykus ir bent jau pabandyti suprasti, kaip realiai atrodo mokestinė Lietuvos sistema? Jau banalu, bet … „Baikit, nemanau….“. Juolab, kad visi mokesčius analizuojantys komitetai posėdžiauja vienu metu trečiadieniais 10 val. ir jokios galimybės paklausyti diskusijų ir jose pasisakyti (o tokia teisė yra įtvirtinta Seimo statute kiekvienam Seimo nariui) neįmanoma.

Ir atsakymas, kodėl Lietuvoje turime per 215 mokestinių lengvatų, aiškus. „Pakabini“ (…suinteresuoji) tą ar kitą Seimo narį, parašai graudų laišką apie savo grupės vargus, kas nors atsižymi, išmeta įstatymo pataisą, net padoriai neapsvarstyta ji įteisinama ir va… gali nemokėti mokesčių nuo pirmų 10 tūkst. eurų, uždirbtų renkant grybus (panašią mokestinę idėją prieš dešimtmetį buvo išmetęs toks Seimo narys iš Varėnos) arba gali turėti šimtus nemokamų darbininkų – neįgaliųjų ir atleistas nuo mokesčių plauti daugybės viešojo sektoriaus įstaigų koridorius. Vienu atveju esi gerietis, nes kitaip dzūkų mergos būtų nuogos, kitu – gi išgelbėjai neįgaliuosius nuo „nedarbo“ ir skurdo (nors išgelbėjo ne verslininkas, išgelbėjo valstybės biudžetas, bet tada neaišku kodėl tas biudžetas gelbėja tik tuos, kurie dirba pas gudrius verslininkus).

Skaityti straipsnį

2058

Valdžios kurtumo kaina

#išgyvenkLietuvoje

birželio 22, 2017

Birželio pradžioje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje finansų ministrui Viliui Šapokai uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: kokia pajamų suma keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius.

Klausimą pakartojau tris kartus, bet atsakymo nesulaukiau, tad po keleto dienų jam išsiunčiau oficialų prašymą paaiškinti, kokias ir kodėl tipinės šeimos pajamas (tėvai ir du vaikai) jis laiko pereinamąja riba, nuo kurios šeima su pajėgi netekti bet kokios gyventojų pajamų mokesčio lengvatos?

Oficialioje užklausoje, primenant, kad šiuo metu apytikriai 1000 eurų „ant popieriaus“ (apie 700 eurų „į rankas“) darbo pajamas gaunantis asmuo laikomas tiek pasiturinčiu, kad jam nebetaikomas NPD, taip pat buvo klausiama, kodėl gyvenimui būtinų esminių išlaidų suma Lietuvoje virsta apmokestinimo objektu, kas prieštarauja tiek ekonominei logikai, tiek pasaulinei praktikai (kuria, beje, oficialiuose interviu ministras labai mėgsta remtis)?

Ministro taip pat klausiau, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai pagal VMI ir žiniasklaidoje viešinamus duomenis yra apmokestinami aukščiausiu tarifu?

„Profesionalų“ vyriausybės spindesys ir skurdas

Atsakydamas į aiškius ir viešoje erdvėje jau kuris laikas plačiai aptarinėjamus vidutines pajamas gaunančių (ypatingai samdomų darbuotojų) išgyvenimo klausimus, ministras akcentuoja „tikslus, dėl kurių Vyriausybė sutarė“ ir kalba tik apie vieną iš jų — skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

Ministras teigia žinantis, „kur yra skurdo riba Lietuvoje“: 2015 metais tai buvo vienam asmeniui 259, o šeimai, auginančiai 2 vaikus iki 14 metų – 544 eurai mėnesiui. Kadangi užpernai panašių asmenų ir šeimų, pasak ministro, buvę apie 29 proc., tai ir mokesčių pertvarkos tikslas – „skurdo mažinimas ir parama mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms – žmonėms, kuriems to reikia čia ir dabar“.

Kad ir ką sakytum, apmokestinimo teorijos teigia, jog pajamų perskirstymas nėra pagrindinis jų dalykas. Iki pagalbos tiems, kurie skursta (beje, tai labai skirtingos ir dėl labai įvairių priežasčių skurstančios grupės) bendrai suneštais pinigais mes pirmiausia apmokame už viešąsias paslaugas — švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą, teisėsaugą, viešąjį valdymą ir panašiai.

Apie tai, kaip mokestinė reforma, kuri akcentuoja išimtinai paramą skurstantiems, paveiks minėtus sektorius ir juose dirbančių žmonių realias pajamas, ministras neužsimena. Ir tai reiškia, kad iš kalbėdamas apie paramą skurstantiems jis pamiršta du dalykus: pačios valstybės išgyvenimo ir plėtros dalykus bei pagalbos skurstantiems šaltinius.

Nors ir buvo klausiamas, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai, kurie pagal VMI duomenis apmokestinami aukščiausiu tarifu, ministras nuo atsakymo bando išsisukti kalbomis, jog kada bus geriau, prie klausimo bus grįžta.

Sovietų laikais visi mintinai žinojo, kad bananų ir žirnelių bus tada, kai „bus geriau“. Nors iki rinkimų „žali valstiečiai“ aiškino, kad kai tik jie gaus valdžią, tai ir bus geriau, o darna (Vyriausybės programoje paminėta 123 kartus) nusileis ant Lietuvos slėnių ir klonių, dabar jau tas darnos ir gerovės laikotarpis atidedamas neapibrėžtam laikui.

Ką tai realiai reiškia? Akivaizdu, toliau besitraukiantį ir silpstantį viešąjį sektorių, taigi silpstančią valstybę ir augančią emigraciją.

Beje, paradoksaliai dėl to labiausiai nukentės būtent tie patys V. Šapokos proteguojami skurstantys žmonės, kurių galimybės gauti kokybiškesnį išsilavinimą savo vaikams (tad ir bilietą į ateitį) bei gydymo paslaugas nukeliamos neribotam laikui.

Kita vertus, įdėmiau pažiūrėkime į tuos 544 eurus, kuriuos peržengus esą lyg ir išsikabaruoji iš skurdo duobės. Ką rodo tas skaičius? Nieko. Absoliučiai jokios realios ekonominės prasmės jis neturi ir tai akivaizdu kiekvienam. Skaičius gautas dėliojant matematines priklausomybes, kurios leistų išsaugoti vadinamąjį socialiniai atsakingą biudžetą (kitaip sakant, biudžetą neperkrautą skolomis ir įsipareigojimais), bet ne atsižvelgiant į realų gyvenimą.

Kiek laiko galima meluoti sau?

Keturių asmenų šeima šiuo metu Lietuvoje gali išgyventi ir atsigaminti, kaip šeima ir žmonių būrelis, kai jos realios pajamos viršija bent 1000 eurų į rankas. Reikia valgyti, kainuoja butas, dažnu atveju buto paskola. Reikia pinigų transportui. Reikia rūbų ir avalynės. Vaikams reikia knygelių, knygų ir mokymo priemonių. Reikia vaistų ir nors retkarčiais bilietų į kiną ar teatrą. Reikia laiko nusišypsoti. Ir laiko pabūti kartu.

Pastarieji sakiniai turi gilią ekonominę prasmę, nes priešingu atveju, jeigu tokios galimybės nėra, išauga socialinės dezintegracijos rizika su visomis baisomis ir labai labai brangiomis ir pačiam žmogui, ir visai visuomenei pasekmėmis – skyrybomis, depresijomis, mirtimis ir alkoholizmu.

Jeigu kalbame apie šeimą, kurioje žmonės dirba intelektualinį darbą (moko, gydo, triūsia bibliotekoje ar džiugina teatre) suma tikrai padidėja ir sudarys ne mažiau, kaip 1500 eurų į rankas. Negali dalinti ir duoti, kai neturi laiko. Išverčiu į Lietuvos „profesionalams“ iš įvairių biurokratinių institucijų gal būt įkandamą kalbą: negali mokinti vaiko ir jo ugdyti, jeigu neturi pinigų knygoms ir poilsiui. Negali. Nes negali duoti, kai nepasipildai. Negali gydyti, jeigu esi nepailsėjęs, mat ari per tris vietas.

Kol mes vaidiname, kad kažkokie iš dangaus kažkokiuose kambariukuose nulipdyti skaičiai, turi prasmę, šalis tuštės. Ir tuštėdama kasdien gilins visų likusių skurdą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms (ne biudžetui, o šeimoms, pabrėžiu) nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį.

Perfrazuoju itin paprastai: šeima (ir valstybė) gali taupyti labai įvairiai. Tarkime, ji gali atsisakyti nerealių norų ir susitelkti ties kokybiškesniu vaikų išsilavinimu, sveikatos stiprinimu, kuklesnėmis pramogomis, vis dėlto suprasdama, kad knygos ir menas yra būtinas dalykas, o prabangos prekės net tada, kai esi labai turtingas, dažniau kalba apie tuštybę, pigią sielą, nei protą.

Kita vertus, šeima gali elgtis priešingai: taupyti knygoms, mokslui, sveikatos apsaugai ir kultūrai, bet įsitaisyti prabangų automobilį, o po to visiems girtis, kaip puikiai gyvena. Toks variantas bemaž visada ateityje reiškia vertės netekusį automobilį bei menkstančius gebėjimus, jų palydovą — skurdą ir nuolat ištiestą ranką.

Lietuviška pajamų struktūra

Jau gerokai daugiau nei dešimtmetis Lietuvoje formuojasi trys žmonių grupės ir vienas savotiškas tarpsluoksnis: vadinamieji ilgalaikiai bedarbiai-pašalpiniai, kurie net nebando imtis rimtesnio darbo, daugiau mažiau išsilavinę žmonės, kurių pasaulėvaizdis jiems neleidžia gyventi iš pašalpų ir jie nuosekliai ir vis atkakliau bando išgyventi, imasi visų įmanomų darbų, dirba papildomai ir taip bando išlaikyti savo gyvenimo lygį, bei nedidelė apytikriai 5 proc. turtingųjų grupė.

Vienoka ar kitokia minėtų grupių sanplaika kuria pajamas ir gyvenimą tūkstančiams tų, kurie negali dirbti (serga, yra neįgalūs ir pan.) arba jau baigė savo darbinį gyvenimą.

Kiekybiškai šios grupės netolygios.

Didžiausia apatinė grupė, kuriai priklauso beveik 700 tūkst. Lietuvos gyventojų (arba apie 60 proc.), verčiasi iš pajamų, kurios neviršija 715 eurų per mėnesį.

Pagal 2015 metų duomenis (tuos pačius, kuriais naudojasi ministras) beveik 24 proc. gyventojų (arba apytikriai 280 tūkst. žmonių) gyvena iš pajamų, kurios per mažesnės, nei 313 eurų, o į bendrą valstybės kišenę šie žmonės įneša apie mažiau, nei 1,5 proc. įplaukų. Vos turtingesnių, tų, kurių pajamos nuo 313 iki 715 eurų, dalis biudžete beveik 19 procentų.

Šioje mažesnių pajamų grupėje gaunama vos per 32 proc. pajamų, kurias atneša darbo pajamos; ši grupė gauna 18 proc. verslo liudijimų generuojamų pajamų. Pažymėtina ir tai, kad nemaža dalis šios grupės žmonių nedirba ir gyvena iš įvairių biudžeto išmokų.

Antroji – pavadinsime ją vidutinių pajamų grupė — per mėnesį gauna nuo 715 iki 3570 eurų ir jai priklauso 447 tūkst. (apie 38 proc.) gyventojų. Jų sunešta dalis valstybės biudžeto gyventojų pajamų mokesčių skiltyje didžiausia — per 62 proc., nors jų gautų pajamų dalis nesiekia pusės visų per metus gaunamų pajamų. Šie gyventojai taip pat gauna beveik pusę šalyje išmokamų atlyginimų bei per 61 proc. pajamų, kurias generuoja verslo liudijimai.

Galų gale turtingiausi Lietuvos žmonės, tie, kurių pajamos per mėnesį viršija 3570 eurų sudaro apie 2,35 proc. (vos per 27 tūkst.) gyventojų. Jie gauna 30 proc. šalies gyventojų pajamų (samdomo darbo pajamose jų dalis apie 6 proc., verslo liudijimų generuojamose pajamose – 4,7 proc.) . Gaudami beveik trečdalį gyventojų pajamų atitinkamą gyventojų pajamų biudžeto skiltį jie praturtina vos per 17 proc. įplaukų.

Visos šios grupės, sulig savo dalimi valstybės biudžete (ir Sodros biudžete) išlaiko nedirbančias gyventojų grupes. Kol minėtų biudžetų įplaukos kuklios, nes esama apie pusšimtis įvairių neapmokestinamų pajamų, nekreipiant dėmesio į jų dydį, tikėtis solidesnių neįgalumo išmokų ar pensijų būtų labai naivu.

Taip, suprantu ši savotiška geometrinė forma, su pagal pajamas neproporcingai dideliu mokestiniu „pilvu“ vidurinėje grupėje, turėtų būti patikslinta, geriau įvertinus verslo atskaitymus, kuriuos galime rasti kai kuriose pajamų grupėse. Rimtai ir solidžiai mąstantis bei projektuojantis finansų ministras ir turėtų remtis duomenimis, kurie jam leistų atremti Seimo narių pretenzijas.

Savo ruožtu, galėčiau oponuoti, jog ir individualios veiklos ir ypač verslo liudijimų leistini atskaitymai arba neapmokestinamos pajamos yra labai nemenkos.

Išgyvenimo šalyje kaina

Ką dabar turime? Daugybė žmonių priversti gyventi iš itin menkų pajamų, nes vietoje to, kad visais įmanomais būdais valdžia iš ekonominės erdvės stumtų neproduktyvius verslus, ji, priešingai, juos proteguoja.

Ypatingai gerai tai pamatėme dabar, kai V. Šapoka jau visai atvirai prabilo apie paramą tiems verslams (verslams?), kurie moka mažiausius atlyginimus. S. Skvernelio kabineto siūloma pertvarka, visų pirma Sodros įmokų mažinimas darbdaviams, kurie moka atlyginimus iki 480 eurų „ant popieriaus“, atvirai ekonomiką kreipia neproduktyvaus funkcionavimo link. Beje, tai tiesiogiai neigiamai atsilieps Sodros biudžetui, taigi ir įvairioms neįgaliųjų išmokoms bei senatvės pensijoms.

Išvada. Minima reforma, pridėdama iš neapibrėžto šaltinio išmokas vaikams šioje žemiausių pajamų grupėje, ne tiek traukia žemiausių pajamų žmones iš skurdo, kiek tą skurdą įšaldo. Ypatingai įvertinus neišvengiamą kainų augimą, kai tokia didelė skurstančių gyventojų grupė gaus papildomų pajamų, kurias tuoj nukreips į vartojimą. Situaciją šios grupės gyventojams dar labiau apsunkins tai, jog jų galimybės gauti adekvačias ir kokybiškas viešąsias paslaugas sumenks. O tai reiškia, kad ir jų (bei jų vaikų) galimybės kapanotis iš skurdo ir atskirties bus menkstančios.

Vidurinė grupė, kuri pasak ministro „nenukentės“, nes jai nieko nebus duota ir nieko iš jos nebus atimta, realiai mąstant ir bus ta, kuri praloš daugiausia.

Pirma, kadangi pirminiai mokestinės pertvarkos skaičiai rodo, jog visas tikėtinas ekonomikos prieaugis slinks žemyn, ši grupė, jau dabar negalinti patenkinti savo poreikių, kurie gerokai sudėtingesni, vien todėl, kad šioje grupėje gerokai daugiau intelektualaus darbo žmonių, bus priversta dar labiau taupyti ir spaustis.

Antra, net vaikai šiose arba negaus jokių „asmeninių“ priedų arba, jeigu šeima daugiavaikė, parama jiems bus nepalyginamai mažesnė.

Trečia, ši grupė, negaudama jokių mokestinių paskatų, bus priversta pirkti brangstančias prekes.

Ketvirta, ši grupė, kuriai iš esmės nepriimtinas „pašalpinis“ mąstymas, stengsis dirbti dar daugiau, kad išlaikytų bent jau susiklosčiusį gyvenimo lygį ir taip toliau alins save su visomis iš čia sekančiomis pasekmėmis visai valstybės socialinei sąrangai ir ateičiai.

Penkta, būtent ši grupė labiausia pajus panaikintos PVM lengvatos šildymui papildomą naštą jų šeimų biudžetams, mat negalės tikėtis net kompensacijos. Šešta. Šioje grupėje nemažą dalį sudaro aukštesnės kvalifikacijos viešojo sektoriaus žmonės, kurių atlyginimai įšaldyti nuo 2009 metų. Atotrūkis tarp reikalavimų jiems ir jų pajamų augs toliau, skatindamas neviltį, menkindamas viešojo sektoriaus kokybę ir – tai matome ne vienus metus – didindamas nepasitikėjimą valstybės gebėjimu spręsti jai keliamus tikslus.

Išvada: agresyvi valdžios panieka tiems, kurie suneša didžiausią biudžeto dalį, ir realiai menkstančios jos ateities perspektyvos neišvengiamai paskatins išsilavinusių žmonių emigraciją, tad dar labiau pagilins apatinių grupės skurdą.

Trečioji grupė, net panaikinus kai kurias lengvatas (jų nenaikinti, ypač didiesiems ūkininkams politiškai darosi vis sudėtingiau) ir toliau liks ekonomiškai ir politiškai dominuojančia grupe. Politinės siūlomos pertvarkos išdavos Siūloma mokestinė pertvarka nukreipta į esamos socialinės struktūros įšaldymą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį. Ar tai suvokia valdantieji ir visas S. Skvernelio ministrų kabinetas? Galimos dvi atsakymo versijos. Pirma, labai tikėtina. Vadinamoji „profesionalų“ vyriausybė yra tiesiog arogantiškų politikos diletantų sambūris, negenantis net logiškiau paaiškinti, ką daro, nei patys suvokiantys savo veiksmų pasekmes. Nuoširdžiai tikėdami, kad jų ketinimai geri, jie it vaikai negeba suvokti, kad ketinimai dar nereiškia rezultatų, kurie gali būti absoliučiai priešingi.

Pastarąją versiją pagrindžia ir tai, kad dauguma šio kabineto ministrų atsirado per kelias valandas kam nors kur nors paskambinus ir prisiminus, ką čia šioje srityje pažįstu. Patikėję R. Karbausko melu apie profesionalią vyriausybę (beje, ir visai kitomis pavardėmis, nei tos, kurias dabar esame priversti matyti), rinkėjai vietoje laukto pinigų paketo gavo vadinamąją „lėlę“, pakarpytų popierėlių ryšuliuką. Kitas variantas dar labiau ciniškas.

Tikėtina ir tai, kad gražiai supakuoti skurdo mažinimo šūkiai realiai kalba apie tai, kad valdantieji kuria klasę, kuri ją palaikys per kitus rinkimus. Kiek pamatuotos jų viltys parodys laikas. Vis dėlto, kai bet kokios diskusijos gyvybiškai svarbiu apmokestinimo klausimu miršta neprasidėjusios, nes finansų ministras V. Šapoka imasi elementarios diletantiškos demagogijos, atsirašinėjimo ir primityvaus nepasitenkinimo, kad tenka aiškinti savo veiksmus ir jų pasekmes, nieko gero laukti neverta. „Baikit, nemanau…“ žaidimas tęsiasi, kas kad žaidėjas iš pirmo žvilgsnio lyg ir protingesnis.

Iš pradžių publikuota delfi.lt

Skaityti straipsnį

2218

Prancūzijos „valstiečiai“, pirmyn!

#išsaugokgalvą

birželio 19, 2017

Vakar antrajame Prancūzijos parlamento rinkimų ture daugumą parlamento mandatų (350 iš 577) laimėjo naujai išrinkto prezidento Emmanuelio Macrono suburtas judėjimas La République En Marche! (Pirmyn, Respublika!) su sąjungininkais. Įgudę komentuotojai viešoje erdvėje šią pergalę vadino pergale prieš populistus, tačiau, kaip neretai Lietuvoje ištinka (prisiminkime ir Trumpą ir Brexitą…) , ir čia gali būti taip, kad forma ir turinys ne tiek persipina, kiek pasikeičia vietomis.
Akivaizdu, kad įsitvirtinusios politinės partijos, kurios įvairiais vardais veikė nuo Penktosios Prancūzijos Respublikos įkūrimo, buvo šluote nušluotos. Tad pirmas klausimas: kam pralaimėjo politinis elitas?

En Marche! savo forma respektabili (jeigu liberalios žiniasklaidos parama kažką realiai legitimuoja) partija, tačiau savo turiniu tai klasikinė populistų partija, neturinti nei ideologinio stuburo, nei reikšmingų idėjų į kurias galėtų atsiremti.

Šis populistų judėjimas (kol kas partija ji vadinti galima tik vertinant techniškai) rinkimus laimėjo pasinaudojusi keliais, Lietuvos rinkėjams iki skausmo pažįstamais triukais.
Pradžioje ji paskelbė, jog En Marche! tikslas — sulaužyti dviejų įsitvirtinusių politinių jėgų dominavimą, tad siekta, kad pusę jos keliamų kandidatų rinkimuose būtų nepartiniai, pilietinės visuomenės atstovai (atpažįstate?). Skirtumas tik tas, kad pasirinktas ganėtinai originalus kelias ir 577 rinkimų kandidatai pasirinkti viešame konkurse, kuriame dalyvavo16 tūkst. pretendentų. Jie buvo atrinkti įvertinus jų CV.Taip partija iškėlė daug absoliučių politikos naujokų, beveik be jokios politinės ar kitokios gyvenimiškos padėties.

E. Macrono ir En Marche! ideologinės pažiūros artimiausios Tonio Blairo formuotai New Labour „trečiajai jėgai“, taigi jos pamate kova su įsitvirtinusiu politiniu elitu bei korupcija, tačiau turinys neoliberalus, tiesa kairesne, iš eurokomunizmo kilusia forma, ir lengvai atpažįstamas iš raginimo liberalizuoti darbo santykius. Vis dėlto tikėtina, kad savo politikai įgyvendinti E. Macronas pasirems D. Trumpo stiliaus medijų spektakliu ir taip bandys užmaskuoti nesėkmes.

Ko galime laukti?

Pirma. Kaip partija be aiškios ideologijos, ji turėtų išgyventi politologiškai įdomių skilimų, visų pirma tada, kai atsiskirs centre susibūrę centro kairės ir centro dešinės politikai.
Antra. Neturėdama tvirtos ideologijos ir įsipareigojimo tai ideologijai (be pamatų statyti namus labai sudėtinga…), susidūrusi su nekonvencine, rinkimų programoje neaprašyta grėsme ar iššūkiu, partija gali subyrėti ir išsiskirstyti po skirtingas politines partijas. Nepartinių partija skamba žaviai tik žmogui, kuris bijo politikos, atsakomybės, įsipareigojimo ir idėjos, nes drąsiems politikams pati nepartinės partijos idėja kelia tik šypsnį ir iš anksto leidžia numatyti panašių darinių baigtį.

Kas įvyko vakar Prancūzijoje?

Nors pirmieji Europos lyderių pasisakymai buvo labai džiugūs, tikrųjų rezultatų verta palaukti bent metus. Europos Komisijos Pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris pasveikino Prancūzijos Ministrą Pirmininką Édouardą Philippe‘ą su partijos „Respublika, pirmyn!“ pergale Nacionalinės Asamblėjos rinkimuose. Pasak. J.-C. Junckerio, naujos sudėties Nacionalinė Asamblėja atstovauja pažangiai Prancūzijai, kuri nusiteikusi ryžtingai dalyvauti kuriant stiprią Europos Sąjungą.

Vokietijos Kanclerė Angela Merkel sekmadienį pasveikino Prancūzijos Prezidentą E. Macroną laimėjus „aiškią parlamentinę daugumą“; Jos atstovas „Twitter“ žinutėje gyrė stiprų prieš metus įkurtos E.Macrono partijos „Respublika, pirmyn!“ pasirodymą ir pridūrė, kad A. Merkel nori „tolesnio gero bendradarbiavimo Vokietijai, Prancūzijai, Europai“.

Vis dėlto kad ir ką bandytų įrodyti bendrai šiuo metu pasimetęs elitas, En Marche! — viso labo dar viena per Europą riedanti prieš establišmentą nukreipta banga, atnešanti toli gražu ne elito trokštamą ramybę, o dar vieną nežinomybės ir neapibrėžtumo šuorą.

Prancūzams dabar tikrai verta palinkėti patirti kuo mažiau nuostolių ir kuo daugiau sėkmės, nes kokia bebūtų tvirta ir išsilavinusi šalies biurokratija (nors jos mirtinai stinga Lietuvai, Prancūzija savo biurokratija gali didžiuotis), kai išsirenki savąjį Skvernelį, sėkmės prireiks.

Šiek tiek papildomos informacijos.
„Respublika, pirmyn!“ (partija įkurta 2016 m. balandžio 6 dieną., po Prezidento rinkimų, jai laikinai vadovauja Catherine Barbaroux). Partijos programa, kurios laikytis po parlamento rinkimų partijos kandidatai viešai įsipareigojo, analogiška E. Macrono prezidentinei programai. Pagrindinės programinės nuostatos: morali politika – uždrausti Nacionalinės Asamblėjos nariams įdarbinti šeimos narius, teikti konsultavimo paslaugas bei dirbti renkamose pozicijose ilgiau kaip tris kadencijas; papildomai įdarbinti 10 tūkst. policininkų bei žandarų; 80 proc. sumažinti darbuotojų, savarankiškai dirbančių asmenų ir valstybės tarnautojų mokamas socialines įmokas; sumažinti įmonių pelno mokestį 25 proc., reformuoti darbo rinką ir atsisakyti socialinių individualia veikla užsiimančių asmenų įsipareigojimų (angl. Social Self-Employed Regime); siekti, kad pradinių mokyklų bei vadinamųjų prioritetinių ugdymo teritorijų klasėse būtų ne daugiau kaip 12 mokinių vienam mokytojui.

Skaityti straipsnį

549

Kalba Seime, pristatant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisą

#išgyvenkLietuvoje

birželio 13, 2017

Kaip žinia, nuo šių metų pradžios galioja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisa, kuri įpareigoja skelbti vidutinius atlyginimus tose įmonėse, kuriose dirba daugiau, nei trys darbuotojai. Tokie duomenys pradėti viešinti vasario pabaigoje.
Idėja skelbti vidutinius įmonės atlygius pagirtina, nes taip stiprinamos darbuotojų derybinės galios ir jiems lengviau orientuotis, kokio atlyginimo jie galėtų tikėtis. Vis dėlto pateikiant vien tik vidurkį, apdraustųjų asmenų pajamos neretai gali būti interpretuojamos klaidingai.
Būtent todėl ir siūlome įstatyme numatyti papildomus rodiklius, kurie leistų tiek gerokai sumažinti klaidingų interpretacijų tikimybę, tiek suteiktų galimybę tiksliau atspindėti realius įmonių ir organizacijų mokamus atlyginimus.
Siūlome, jog būtų skelbiamas ne tik darbuotojo pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis, bet ir mediana, imties standartinis nuokrypis, 25 proc. kvantilis ir 75 proc. kvantilis. Pastarasis reikalavimas būtų taikomas daugiau nei aštuonis darbuotojus turintiems darbdaviams.
Mediana – tai skaičių eilės vidurinis elementas ir ji geriau, nei paprastas vidurkis parodytų realią situaciją, nes jos neiškreiptų imtyje esančios kelios santykinai didelės ar mažos reikšmės.

Standartinis nuokrypis – toks statistinis rodiklis, kuris parodo reikšmių sklaidą apie vidurkį, t.y. tai, kokiu vidutiniu atstumu jos nutolusios nuo vidurkio. Žinant šį rodiklį, būtų lengviau suvokti, kiek skiriasi nagrinėjamų rodiklių reikšmės. Kitaip sakant, matytume, kiek tikėtini, kokie nors išskirtiniai atlygiai.

Galiausiai, žinodami ketvirtadalio konkrečioje darbovietėje mažiausias algas gaunančių darbuotojų atlygių medianą (tai ir būtų 25 proc. kvantilis) ir trečiojo ketvirtadalio darbuotojų pajamų medianą dar tiksliau galėtume įvertinti toje ar kitoje įmonėje mokamų atlyginimų vidurkį. Apskritai imant, kvantilis yra tam tikra pasirinktos imties dalis.
Visi pateikiami rodikliai padėtų skaidriau ir tiksliau įvertinti apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų dydžius įmonėse ir organizacijose. Tai užtikrintų ir didesnę konkurenciją dėl darbuotojų. Kita vertus, tikėtina, kad darbo rinka galėtų elastingiau reaguoti į atlyginimo dydžio pasikeitimus. Beje, tai netiesiogiai leistų ir sumažinti šešėlinio darbo mastus bei pasakytinų atlyginimų augimą.
Europos teisės departamentas prie Vyriausybės ir iš dalies Seimo Kanceliarijos Teisės departamentas savo rašte atkreipia dėmesį, kad būtina įvertinti ir tokio pasiūlymo administracinę naštą. Vis dėlto, pokalbiai su Sodros vadovu leidžia man nuraminti tuos, kurie nerimauja. Sodros informatikai patvirtino, jog tai nebūtų pernelyg sudėtinga, tiesiog į programas reikėtų įvesti papildomas formules.

Kvantilis – (lot. quantum – kiek) – tikimybių teorijoje ir matematinėje statistikoje: atsitiktinio dydžio pasiskirstymo tam tikra skaitinė charakteristika.

Skaityti straipsnį