MENIU

Autorius

666

Sunkus darbas versus politinė satyra

Be kategorijos

balandžio 20, 2019

Kai penktadienį jau gerokai po pietų man paskambino mūsų rinkiminio komiteto koordinatorė ir pasakė, kad Tapino Laisvės TV atšaukė mūsų dalyvavimą rinkiminiuose šou Panevėžyje antradienį, mano pirmoji reakcija buvo juokas.

Juokinga buvo ir tai, kad prieš daugiau nei pusantro mėnesio PAČIO Tapino TV inicijuoti prašymai dalyvauti jų 5 laidose, jų PAČIŲ gan agresyvūs reikalavimai, kuo greičiau pateikti dalyvių sąrašus, taip lengvai atšaukiami.

Su šiokia tokia autoironija prisiminiau ir tai, kaip gyniau dalyvavimo tuose renginiuose idėją, nes jaunoji ir intelektualioji mano komandos dalis ganėtinai kategoriškai priešinosi. „Ten gi lėkšta ir banalu, kam mums ten eiti, ten toks pigus šou, kuris tik diskredituoja pačią politikos idėją“, – aiškino mano darbštieji jauni mokslo daktarai, pratę mąstyti giliau ir plačiau.  Galų gale jie nusileido, ir sutiko dalyvauti tik todėl, kad aš juos įveikiau savo autoritetu. Įveikiau, nors ir neįtikinau.

Dabar galutinai supratau, kad tai, ką seniai savo širdyje žinojau, bet taip nenusinorėjo tuo tikėti, yra tiesa.

Kai kalbi apie Tapiną ir visas jo iniciatyvas nori nenori kyla klausimas, o kodėl bemaž visos jo iniciatyvos baigėsi bankrotu?

Bankrutavo restoranų verslas. Bankrutavo ne vienas žurnalistinis PROJEKTAS (žodis projektas čia esminis, nes ne tiesos bei nešališko reikalų dėstymo, o garbės ir pinigų siekis valdo tuos iš esmės VERSLO projektus). Beje, politinė satyra yra dar sudėtingesnis ir didesnės atsakomybės reikalaujantis darbas, nes čia turi ne tik preciziškai žinoti aptariamo objekto turinį, bet ir mokėti jį perleisti per humoro ir kuriančio autoriaus autoironijos filtrą.

Nenoriu eilinį kartą būti Kasandra, bet bankrutuos ir Laisvės TV.  Kodėl?

Atsakymas peršasi savaime. Andrius Tapinas NEMĖGSTA DIRBTI. Jis net nesuvokia, kas yra juodas sunkus darbas.

Jam kas nors lyg ir pasiseka, tarkime, pirmieji „Pinigų kartos“ metai ar pirmoji knyga, ir jis tada jau jis iš tos sėkmės puola sunkti pinigus. Tad, skubiai Knygų mugei sumesta antroji knyga buvo nepalyginamai prastesnė, nors dar buvo galima skaityti, kai neturi, ką veikti. Šiųmetis Knygų mugės projektėlis – trečioji knyga apie prezidentą – jau tokia, kad net skaityti buvo gėda. Tiesiog gėda ir už autorių, ir už leidyklą, ir už tai, kad tokios knygos siūlomos Lietuvos auditorijai. Nesikartosiu, jau esu sakiusi, kad ta prezidentinė knyga tokia pat fake news, kaip ir nausėdos reklaminiai klipukai ar jo „ekonominės“ įžvalgos. Visa, ką bando daryti Tapinas galų gale pasirodo esąs tik vaizdinys, tik reklaminis šlamštas. Kartais jis geresnis, kartais prastesnis, bet – tik reklaminis dalykėlis.

Tapinas laikosi  ir yra kai kurių yra vertinimas todėl, kad Lietuvoje itin daug žmonių (deja, dažnai tai jauni žmonės), kurie nuoširdžiai tiki, kad DARBAS yra niekas, o va netikėtai už uodegos pagriebta sėkmė garantuos puikų ir ilgą gyvenimą bei garbę. Naivu? Taip. Nyku? Taip. Bet – kiekvienam savo.  Kiti tiki net ateiviais iš Sirijaus ar makaronų dievu (toks tikrai yra).

Atsiprašau savo komandos, kad įvėliau juos į šią eilinę Tapino aferą, ir pažadu, kad tai daugiau nesikartos. Tuo pačiu didžiuojuosi, kad, kaip man perdavė viena kandidatė, įtakingos politinės partijos žmonės, paklausti, kaip jiems sekėsi Kaune praėjusį antradienį, tik mostelėjo ranka: „Ai, atvažiavo Maldeikienės traukinys, pervažiavo visus, sutraiškė ir išvažiavo“. Laikydamiesi žodžio (tai mums įprasta, priešingai nei Tapinui ir jo komandai), mes iki šiol rezultato neskelbėme, bet jis 16 mūsų balų prieš 3 tų, kurie liko antri. Tą rezultatą matote ir nuotraukoje, kurioje aš paskutinį kartą gyvenime stoviu netoli Tapino. Dabar paskelbėme, nes tiesiog gali netyčia paaiškėti, kad kaip mūsų nėra 26  laidos nuotraukose, taip išnyksime ir iš laidos įrašo

Man ir tiems žmonėms, kurie šalia manęs, svarbiausia viešo žmogaus dorybė yra rimtas, atkaklus, kruopštus  ir labai atsakingas intelektualinis DARBAS. Paprastai jis neturi jokios didesnės materialinės  vertės, bet būtent toks darbas – jeigu tai suvokia didesnė visuomenės dalis – garantuoja valstybėms sėkmę.

Sėskime visi į traukinį, kuris veža darbo, o ne lengvos sėkmės link. Nors lietuviai ir sako, kad nuo darbo nebūsi bagotas, bet tik kuprotas, darbas dovanoja neišmatuojamai daugiau  –  jis teikia tikėjimą ir prasmę.

Matyt ir toliau Laisvės TV laidose bus rodoma išsidraikiusi ir Seimo posėdžiuose snaudžianti maldeikienė, bus ironizuojamas jos kalbėjimo tonas ar mintys, bet man tai jau pereitas etapas. Atėjo diena, kai tenka užverti visas duris ir visus langus žmogui, kurio vardas Andrius Tapinas. Keistoka, bet sprendimas atnešė ramybę, ir tai reiškia, jis teisingas.

Su didžiąja metų Švente, tie mano meili skaitytojai, kurie ieškote ne sėkmių, bet prasmės. Po tamsos visada ateina aušra.

Skaityti straipsnį

1348

2019.04.15  Lietuvos Televizija, pirmi debatai.  Tarp nuobodulio ir  svetimos gėdos: klausimai po pirmo klausimo

Be kategorijos

balandžio 16, 2019

Vakar, kas matėte vyko pirmieji prezidentiniai debatai.

Pirma, dar kartą galime įsitikinti, koks abejotinas E. Jakilaičio „profesionalumas“. Iškeltas klausimas yra esminis, bet tikrai per minutę neįmanoma suformuluoti prasmingo logiško atsakymo. Paraštėse liks (o atsakymai ir rodo, kad liko) ne tik pats tikslas, bet ir tai, kas gerokai įdomiau – o kodėl tas tikslas kandidatui matosi būtent toks? Kokie geopolitiniai ir/ar kiti veiksniai lemia tokią ar kitokią kandidato matomą ir formuojamą įtampų, kurias būtina įveikti, ašį? Ne koks tikslas, o KODĖL toks tikslas – jau būtų tikrai gerokai įdomiau ir prasmingiau, ir prelegentams būtų gerokai sudėtingiau nukrypti nuo temos.

Antra, analizuoju tik keturi dalyvius, nes jie yra mano rašomos knygos personažai, tad kitimas laiko rasiu, jeigu para pasidarys ilgesnė. Nors tiesą sakant N. Puteikio nusišnekėjimai traukia dėmesį vis labiau ir labiau.

Dabar iš esmės. Ir šiandien tik Nausėda.

Gitanas Nausėda –  kalbu visiems apie viską ir esu geras (įkyriai kartojama gerovė ir pagarba), bet logikos ir sąlygų negerbiu iš principo.  Kaip namus stato draustiniuose, taip ir taisyklių „laikosi“, ar ne?  Atsakymui buvo skirta minutė, kalbėjo  2 minutes ir dar 3 sekundes.

Pranešė, kad pagarba yra viena iš trijų esminių užsienio politikos dedamųjų. Apie kokią pagarbą ir svarbiausia kam, taip ir nepaaiškino. Tarkime, jeigu kas nors nesilaiko tarptautinių sutarčių ir jas nutraukia (konkretus pavyzdys D.Trumpo vienašališkas vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties nutraukimas – tai padorus veiksmas, G. Nausėdos akimis, ar ne? – ypač įvertinus, kad deklaruojama ypatinga pagarba JAV?).  Sakykime tiesiai –  mažiausia pusė G. Nausėdos mąstymo pastatyta ant tokio „padorumo“, kuris neturi jokio prasminio ar loginio turinio, bet labai patiks „geriems“ žmonėms, na visokioms padorioms mokytojoms ar vidutinio amžiaus namų šeimininkėms. 

Gerovės plėtros analizė lyg ir prasideda, bet iš karto nutrūksta. 12 žodžių, iš kurių 4 – Europos Sąjunga. [„Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą“]. Ką turime suprasti – ar ES mums turi tą gerovę duoti per finansavimą? Ar mes patys turėtume laikytis ES socialinių standartų? Jei taip – tai kokiu būdu prie to eiti? Jeigu integruojamės daugiau – tai į kokią ES? Klausimų be galo. Atsakymų nulis.

Kaip svarbiausia užsienio politikos dedamąją kandidatas išskiria saugumą, tačiau tekste vos po kelių žodžių jau aiškina, kad „[š]iandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones“. Tai jeigu saugumas yra svarbiausia ir pirmiausia, tai ką reiškia tame kontekste per daug? Kita vertus, o jeigu koncentruojasi į saugumo klausimus, tai reiškia, kad pamiršti žmones???

Nuoroda į globalizmo vėjus, kuriems negali atsispirti „mūsų“ „pažeidūs“ žmonės, yra aiški nuorodą į bandymą atsiriboti nuo to, kas vienarešikšmiškai suvokiama, kaip vakarietiška perspektyva, kuriai G. Nausėda nuolat gieda „osana“. Kada jis nemeluoja?

Mano studijų laikais (teko sunkiai dirbti ir analizuoti daug genealių kūrinių, kai studijavau) – toks tekstas būtų šventė: nereikia dirbti, nes kiekvienas sakinys prieštarauja kitam ir daug mąstyti netenka. Nėra turinio. Nėra minties. Nei logikos. Nėra sankabų su jokiomis šiuo metu viešoje intelektualinėje erdvėje (Vakarų, kuriuos sakosi taip mėgstąs G. Nausėda) įsitvirtinusių teorinių idėjų. Nėra neiko.

Daug žodžių. Visi lyg ir  girdėti.

Ta pati, jau nuobodi išvada : matančių, bet nemąstančių kandidatas.

Apie kitus rytoj. Daug tiesioginio darbo.

1 klausimas

Edmundas Jakilaitis: Kokį svarbiausią Lietuvos užsienio politikos tikslą keliate ir kaip jo sieksite?

 

Gitanas Nausėda (2‘ 03‘‘): Manau, kad Lietuvos užsienio politika turi turėti keletą dedamųjų ir aš jas trumpai išvardinsiu. Tai, pirmiausia, saugumas. Antra, gerovė.  Ir pagarba.

Saugumas priklauso nuo mūsų bendradarbiavimo su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip NATO, pirmiausia.

Žinoma, dvišaliu pagrindu plėtojami santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis atrodo be galo svarbūs šia prasme taip pat.

Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą.

Tačiau be jokios abejonės būtų didelė klaida manyti, kad štai šitos dvi ašys yra mūsų užsienio politikos alfa ir omega.

Manau, kad mes privalome žvalgytis į platųjį pasaulį, ….[įkvepia] ….ieškoti kur kas daugiau kontaktų, rinkų, draugų, partnerių, kad galėtumėme geriau atstovauti savo žmonėms.

Ir dar viena labai svarbi ..  hm … aspekto dalis yra kultūriniai mūsų ryšiai.

Šiandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones. Mūsų, Lietuvos žmonės yra išsibarstę visame pasaulyje, ir mes privalome nepalikti jų vienui vienų, ir mes privalome palaikyti su jais kultūrinius santykius, duoti jiems galimybę atsispirti tiems globalizmo vėjams, kuriems jie yra …eee.. pažeidūs tose valstybėse, kuriose jie gyvena.

Todėl aš už tai, kad mes būtumėme aktyvūs savo kultūros politikoje; puoselėtumėme lietuviškas mokyklas, darželius užsienyje, ten kur gyvena mūsų tautiečiai; puoselėtumėme savo kultūros eksportą, ir tokiu būdu siektumėme labai harmoningos dermės užsienio politikoje.

Todėl aš, dar kartą pakartoju, esu vakarietiškas politikas; esu politikas, kuris išpažįsta žmogaus teisių ir  vakarietiškų vertybių pirmenybę palyginti su kitais dalykais, ir šia prasme mano visa užsienio politika bus pagrįsta būtent šituo principu.

 

Saulius Skvernelis (1‘2‘‘): Labais vakaras, tai pirmiausia turime išsigryninti savo svarbiausius interesus.

Mes tikrai negalime būti visose dimensijose stiprūs, dėl to mūsų valstybės tikslas – aiškiai suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko, mūsų valstybės ir tautos interesai, ir per tą pragmatinę prizmę turime žiūrėti.

Taip pat turime pasirinkti strateginius partnerius, ir tą daryti ne žodžiais, o konkrečiais veiksmais: aš pirmiausia kalbu apie strateginę partnerystę su Jungtinės Amerikos Valstijomis, taip pat su Vokietija.

Kaip esminį strateginį partnerį, puoselėti strateginius partnerystės santykius su Lenkijos Respublika.

Azija, –  be jokios abejonės, manau, kad mūsų ateitis ir perspektyva yra itin glaudūs ryšiai su Japonija, taip pat vystyti ekonominę diplomatiją, nes diplomatija, užsienio politika be ekonominės dimensijos nėra visavertė;

stiprinti Rytų partnerystę, būti lyderiais šitoje srityje, ir nekeisti, netobulinti ES modelio, nekurti naujo, tiksliau, tobulinti ir šalinti trūkumus esamo.

 

Ingrida Šimonytė (43“): Ačiū labai, manau, kad pagrindinis tikslas turėtų išlikti saugus pasaulis Lietuvoje ir aplink Lietuvą.

Ir šito tikslo turėtumėme siekti tiek per taisyklėmis, Vakarų taisyklėmis paremto pasaulio dominavimą, tiek per mūsų vertybines koalicijas, kur mes būtent vertybių pagrindu su savo partneriais siekiame tų pačių tikslų.

Ir akivaizdu, kad čia yra keletas dalykų, kuriuos galima turbūt atskirai paminėti, tai tiek ir aktyvesnio bendradarbiavimo paieška, tiek ir aktyvesnė ekonominė diplomatija, tiek ir platesnis klausimų spektras, kad nebūtumėme vieno ar kelių klausimų valstybė, bet taip pat girdėtumėme tuos klausimus, kurie yra svarbūs mūsų partneriams, ir būtumėme solidūs ir solidarūs savo partnerių bendražygiai.

 

Arvydas Juozaitis (1‘01“): Lietuva yra ypatinga šalis, tai Baltijos kelio šalis ir mes padarėme savo darbą, griaudami imperiją.

Tai – taikos šalis, kadangi Baltijos kelias buvo taika.

Dabar mes savo vietą žinome tarp dviejų jėgų: tai strateginė vieta, ne šiaip sau duota, tarsi Izraelis tarp įtemptos laukos jėgų, todėl mums nuolat tenka būti tiltu.

Šiuo atveju yra strateginiai atramos blokai, tai yra Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga  ir yra strateginiai priešininkai dešinėje tai yra Rytuose ir mes šitame balanse turime išlaikyti supratimą, kad yra užsienio politika ir yra geopolitika.

Geopolitikos žaidėjais mes galime būti tiek, kiek mes būsime aktyvūs užsienio politikoje, tai yra santykiuose su Lenkija, Latvija ir Baltarusija.

Ir čia mes tarsim savo žodį.

 

——————————————————-

Pradėkime analizuoti  žodis po žodžio.

Skaityti straipsnį

146

Dėkui visiems už paramą

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

balandžio 11, 2019

 

Dėkui visiems labai labai. Esame laimingi ir šiek tiek susijaudinę. Ir, žinoma, privargę.

Turime 10 tūkst. jūsų elektroninių parašų, kurie mums suteikia teisę dalyvauti Europos parlamento rinkimuose, ir dar daug šimtų popierinių bilietų  į EP traukinį.

Dabar pora dienų ramybės ir miego.

Po to  daug aiškinimo, kodėl dabar Lietuvos PROTINGAS ir ATSAKINGAS dalyvavimas Europos darbuose yra gyvybiškai  svarbus.

Pirmas didesnis renginys jau antradienį – debatai Kaune ekonomikos temomis.

Skaityti straipsnį

1406

Marčiulioni, turėk gėdos, pasitrauk!

#išgyvenkLietuvoje

balandžio 9, 2019

Lrt.lt nuotrauka

Reikia ypatingai nekęsti savo Tėvynės, kad į vieną sudėtingiausių politinių postų, kuriame reikia ir plataus geopolitinių sąsajų išmanymo, ir stipraus gebėjimo sieti ekonominius ir politinius reiškinius, mokėjimo mąstyti bei argumentuoti, sugalvotum pasiųsti asmenį tam absoliučiai nepasirengusį.

Jeigu tokį veiksmą atliktų kuri nors marginali politinė jėga, gal dar būtų galima suprasti, nors nebūtų galima pateisinti.

Tačiau kai tokį politinį judesį atlieka politinė jėga, šiuo metu sudaranti valdančiosios daugumos branduolį,  – akivaizdu, kad kalbu apie Valstiečių ir žaliųjų partijos sprendimą Europos parlamento rinkimų sąraše antru numeriu įrašyti žmogų vardu Šarūnas Marčiulionis,  – telieka apeliuoti į tos politinės jėgos protą, jeigu toks ten dar rusena.

Netikiu, kad ponas Karbauskis ir jo bendraminčiai savo tėvams ir vaikams operuoti kviečiasi asmenis, kurie niekada nesimokė medicinos. Man sunku suvokti, kad akademiku prisistatantis žmogus Eugenijus Jovaiša nesugeba pamatyti, kokio menkumo yra p. Marčiulionio intelektualinis pajėgumas. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

961

Nesibaigianti „Brexit“ agonija ir Dalai Lamos testas

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 17, 2019

Kovo 11-17 dienos

Ši savaitė atguls Britanijos mokinių istorijos vadovėliuose. Ją minės ir visi, kas nagrinės Europos Sąjungos istoriją. Niekaip neišrišama Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos istorija bus prisimenama vėl ir vėl – skirtinguose, karais labai netikėtuose kontekstuose.

Britanija visada jautėsi kitokia: gal ir ne aukštesnės kilmės, bet tikrai kažkur šalia tų plebėjų iš kontinento. Nors prie Europos Sąjungos ji prisijungė tik iš trečio bandymo ir tik 1973  metų pradžioje, bet visada šią santuoką laikė lyg ir šiokiu tokiu mezaljansu. Išsiderėjo teisę nesijungti prie euro zonos.   Net ir referendumas, ar likti Bendrijos nare jau kartą vyko  – 1975  metais. Tada pralaimėta. Margaret Thatcher buvo rimta euroskeptikė, ir jos pirmosios kadencijos pražioje 1980 metais Europos Sąjungos palaikymas buvo labai menkas.

Dabartinė pasitraukimo istorija pradžioje tiesiog buvo rinkiminis triukas, kuris turėjo mobilizuoti šalininkus. Kad jis galiausiai baigsis taip, kaip baigiasi (ar vis dar nesibaigia), niekas net pagalvoti negalėjo. O gal nenorėjo. Sklando, žinoma, dabar tokios madingos sąmokslo teorijos, kad čia taip sumąstė Britanijos elitas, kuris nebenoręs po Briuselio padu būti ir nematęs kito būdo situacijai išrišti, pasitelkė liaudį, populis. Tikite? Man tai širdis sako, kad čia kažkas ne taip, bet … 2016  metų birželio pabaigoje įvyko tai, kas įvyko, o Europos Sąjungai teko pirmą kartą jos istorijoje įjungti 50  stojimo sutarties straipsnį, kuris kalba apie išstojimą. Abiem pusėms tai buvo nauja patirtis. Kaip parodė laikas – labai skausminga patirtis.

Labai trumpai kalbant, antradienį, kovo 12 dieną britų Parlamentas antrą kartą atmetė premjerės Theresos May ir Europos Sąjungos vadovų dar pernai patvirtintą išstojimo sutartį. Rezultatas palankesnis nei per pirmą balsavimą sausio 15  dieną, kai sutarts atmesta triuškinačiu rezultatu 432 balsai – „prieš“; 202 balsai – „už“, tačiau ir dabar rezultats apgailėtinas: 391 balsai – „prieš“, 242 balsai – „už“ .

Pastarasis balsavimas vyko išvakarėse Strasbūre Jungtinei Karalystei gavus papildomas Europos Sąjungos garantijas Airijos ir Šiaurės Airijos sienos klausimu, kur teisiškai įpareigojančia nutartimi sutarta, jog Jungtinė Karalystė turėtų laikytis Europos Sąjungos prekybos taisyklių, kol būtų rastas kitas būdas išlaikyti atvirą sieną tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, tačiau procesas netaptų amžinu.

Antradienio balsavimui žlugus, trečiadienį balsuota, ar Parlamentas pritartų išstojimui be sutarties. Tokia galimybė atmesta santykiu 321-278. Taigi, Jungtnė Karalystė nenori išstoti be susitarimo.

Ir tada vėl balsavimas ketvirtadienį, šį sykį dėl derybų laikotarpio, kuris baigiasi 2019 metų kovo 29 dieną, pratęsimo. „Brexit“ datos atidėjimui iki birželio 30  dienos pritarta 412 balsų prieš 202.

Dabar tikėtina, kad premjerė T. May teiks parlamentui Išstojimo sutartį trečiam balsavimui prieš kovo 21 dieną, kai Europos vadovai susitikę turėtų nutarti, ar pratęsti derybas. Svarbu tai, kad kitą ketvirtadienį derybų patęsimui būtų pritarta tik tuo atveju, jei sprendimas bus vienbalsis. Kad klausimas būtų svarstomas, ar būtinas motyvuotas Jungtinės Karalystės prašymas.

Tokia tad techninė klausimo pusė anapus kurios visa jėga iškyla atgyjančios politikos ir vėl prasidedančios istorijos veidas.

Tiesa, kol britų parlamentai nervingai ginčijosi ir balsavo, nesnaudė ir Europos Parlamentas, trečiadienį  priėmęs visą eilę dokumentų, kurie turėtų garantuoti kuo mažesnį piliečių ir įmonių veiklos sutrikimą esant išstojimui be sutarties.

O dabar iš eilės.

Po sekmadienio aviakatastrofos, kai nukrito „Ethiopian Airlines“ orlaivis, nesėkmės užpuolė „Boeing 737 MAX 8“ orlaivių gamintojus: daugelis pasaulio šalių atšaukia skrydžius šio modelio lėktuvais, o Europos Sąjungos oro erdvėje apskritai uždrausta jais skristi.

Tą patį pirmadienį paskelbta, kad  pirmąkart per pastarąjį dešimtmetį Turkijos ekonomiką apėmė recesija: du ketvirčius iš eilės fiksuotas ekonomikos nuosmukis. Lėtėjanti ekonomika ir praeitų metų valiutos krizės yra itin opios temos R. T. Erdoganui ir jo valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai (AKP) prieš kovo 31-ąją vyksiančius rinkimus. Turkijos lyderis dažnai girdavosi savo šalies ūkio sparčiu augimu per jo valdymo laikotarpį. Infliacija taip pat išlieka didelė. Spalį ji pasiekė pastarųjų 15 metų aukštumas (25,24 proc.), labiausiai brango maisto produktai.

Ketvirtadienį vėl pasigirdo nerimą keliantys skaičiai apie didžiausios Europos Sąjungos valstybės ūkio būklę. Ekonomikos tyrimų institutas (IFO) šių metų Vokietijos ekonomikos augimo prognozę sumažino nuo 1,1 iki 0,6 proc., nors dar rudenį buvo prognozuojamas 1,9 proc. augimas.

Vėl stringa JAV ir Kinijos prekybiniai susitarimai: sakoma jie bus atidėti iki balandžio mėnesio.

Antradienį Europos Parlamento nariai nutarė perkrauti savo santykius su Rusija, kol ši valstybė pažeidinėja tarptautinę teisę. Priimtas dokumentas konstatuoja: „Esamomis sąlygomis, Rusija nebegali būti laikoma strategine  Europos Sąjungos partnere“. Artimesni santykiai būtų įmanomi tik tuomet, jei Rusija iki galo įgyvendintų Minsko susitarimus, kuriais siekiama užbaigti karą Ukrainos rytuose, ir pradėtų gerbti tarptautinę teisę.

Rumunija, pirmininkaujanti Europos Sąjungai, paskelbė, kad balandį pateiks naują  2021-2027 metų biudžeto derybinę perspektyvą.

Ketvirtadienį Europos Parlamento nariai balsavo dėl ilgalaikių tikslų, kaip sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas. Remiantis  neseniai paskelbtu Europos Komisijos komunikatu, kaip Europos Sąjunga galėtų įgyvendinti Paryžiaus klimato susitarimą, nutarta, jog iki 2050 metų būtina pasiekti nulinę emisiją, o iki 2030  ją sumažinti iki 55  procentų.

Antradienį griežtesnę poziciją Kinijos atžvilgiu išsakė Europos Komisija. Analitikai šmaikštauja: „Europos Sąjunga augina dantis, kuriuos suleis, kai reikės ginti savo strateginius interesus“. Akivaizdu, jog ir čia artimiausias metais laukiamas rimtas lūžis.

Tai patvirtina ir ketvirtadienio balsavimas Europos parlamente. „Dažnėjantis Kinijoje sukurtų technologijų naudojimas Europos Sąjungoje kelia rimtų saugumo grėsmių, dėl kurių reikia kuo skubiau imtis veiksmų europiniu mastu“, konstatuojama priimtoje rezoliucijoje.

Europos Parlamentas siekia apsaugoti Europos demokratines valstybes nuo užsienio veikėjų, skelbiančių dezinformaciją ir piktnaudžiaujančių asmens duomenimis, tad nutarta taikyti finansines nuobaudas Europos politinėms partijoms ir fondams, sąmoningai pažeidinėjantiems duomenų apsaugos įstatymus ir reglamentus. Dėl naujųjų taisyklių neoficialiai jau susitarė Europos Sąjungos Taryba, jos turėtų įsigalioti iki Europos Parlamento rinkimų.

Trečiadienį balsuota ir dėl rezoliucijos, kurioje apžvelgtos naujausios bendrijos pastangos kovoti su priešiška užsienio subjektų propaganda, skatinama naudoti naujas technologijas, skirtas kovoti su propaganda ir netikromis socialinių medijų paskyromis.

Parlementarai griežtai smerkia vis agresyvesnius Rusijos, Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos bandymus pakenkti „Europos demokratinių valstybių pagrindams bei principams ir Rytų partnerystės valstybių suverenitetui“, taip pat paveikti rinkimus ir teikti paramą ekstremistiniams judėjimams.

Na ir dar viena tema, beje, netiesiogiai susijusi su tuo, nuo ko pradėjau šį skyrelį. Kalbu apie prastėjančius Vengrijos premjero Viktoro Orbano ir jo partijos „Fidesz“ santykius su dešiniuosius vienijančia Europos liaudies partijų grupe Europos parlamente.

Šią savaitę dėl antidemokratinio elgesio kritikuojamas Vengrijos lyderis atsiprašė, kad savo kritikus Europos liaudies partijoje pavadino „naudingais idiotais“.

„Fidesz“ jau ne vienus metus kritikuojama dėl teismų, žiniasklaidos ir opozicijos laisvių varžymo, o paskutiniu lašu tapo praeitą mėnesį pradėta Vengrijos informacinė kampanija, kurioje Europos Komisijos pirmininkas buvo kaltinamas siekiu užtvindyti šalį imigrantais. Orbanas ir jo rėmėjai atkerta, kad priemonės prieš imigrantus ir Briuselio kritika atitinka rinkėjų lūkesčius.

Beje, kitą savaitę Vokietija kartu su Belgija planuoja kviesti Europos reikalų ministrus paremti tarpvyriausybinę deklaraciją „Dėl teisinės valstybės periodinės peržiūros mechanizmo įsteigimo bendrųjų principų”, kuria ES valstybės narės kviečiamos prisijungti prie teisinės valstybės  periodinės peržiūros mechanizmo kūrimo. Mechanizmas būtų skirtas reguliarioms dalyvaujančių valstybių narių diskusijoms teisinės valstybės principo tema.

Šios diskusijos leistų ES valstybėms narėms apsikeisti požiūriais ir gerosios praktikos pavyzdžiais. Periodinės peržiūros mechanizmas savo esme būtų tarpvyriausybinis procesas, politinė diskusija, kuria siekiama papildyti jau esamus instrumentus teisinės valstybės srityje. Belgijos siūlymą parėmė 12 ES valstybių narių (Austrija, Vokietija, Danija, Graikija, Suomija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Švedija).

O ar žinote, kokios vertybės europinės?

Pirmą kartą per pastarąsias savaites visi kandidatai rado bendrą temą – pasveikino Lietuvą su Kovo 11-tąja.

Gitanas Nausėda, prisimindamas Kovo 11- ąją  net tik šventė, bet ir „žemai nulenkė galvą“ „

žmonėms, kurie drįso priimti likimo jiems mestą iššūkį ir išgelbėjo brangiausią, ką mes turime: žmogaus gyvybę. Kuklūs, net ir, sakyčiau, drovūs jaunuoliai padarė tai, ką ir privalėjo padaryti, nelaikydami to ypatingu žygdarbiu. Tai yra tylioji Lietuva, kuri be skambių deklaracijų atsiranda ten, kur jos labiausiai reikia.“ Ta proga pakvietė susimąstyti „o gal ir mes galime padaryti daugiau. Sunkią minutę padėti, atjausti, padrąsinti, nusišypsoti, o gal tiesiog pasišnekėti. Žiūrėkit, gal išaugintume kitam žmogui sparnus, o galbūt išgelbėtume ir gyvybę.“

Kandidatas vėl ir vėl prisimena, kad valstybei „reikia pokyčių – atkurti valstybės pagarbą savo žmonėms, ir žmonių pagarbą savo valstybei, turime kurti saugią, stiprią Gerovės valstybę, kur sukurtas gėris būtų dalinamas teisingai.“

Tiesa, neprisimena, jog pats apie gerovės valstybę prabilo tik dabar – iki rinkimų ta tema jo pasisakymuose buvo tabu, iki 2018 metų paminėta tik proginiame tekste 2008  metais, kai irgi buvo susiruošęs kandidatuoti.

Nausėda vėl ir vėl gražiai kalba apie demokratiją, kuri „prasideda nuo atsakingos kaimynystės ir vietinės bendruomenės telkimo. Čia prasideda tikroji piliečių savivalda, čia gimsta tikro piliečių galia, kurią atstovauja mūsų išrinkti atstovai miesto tarybose ir merai. Atminkime, tik Tylioji Lietuva įgalina Garsiąją Lietuvą. Tačiau neleiskime tai Garsiai Lietuvai nusišnekėti, elgtis kvailai, nesąžiningai.“

Kaip įprasta, matyt, savaime turime suprasti, kas ta gera tylioji Lietuva, ir kas ta garsiai  „nusišnekanti“  Lietuva. Kaip ji nusišneka? Ir kaip „nusišnekančius“ galime priversti mąstyti „teisingai“. O jeigu teisingai, tai kaip teisingai?

Žinoma, įdomu ir tai, o kaip tiems „nusišnekantiems“ padėjo susivokti kandidatas?

Na, bet analizė, matyt,  ne pati stiprioji prelegento (ir jo viešųjų ryšių padėjėjų) pusė, tad turime tenkintis šūkiais ir jau turiniu užpildyti kiekvienas sulig savo gebėjimas.

Kokiu laipsniu prieštaringos G. Nausėdos skelbiamos ištarmės gerai pademonstravo jo penktadienį Rytų Europos studijų centre pristatytų užsienio politikos prioritetų aptarimas.

Renginio metu kandidatas vėl pakartojo, kad jo „ pažiūros formavosi dar prieš 25–30 metų, kai teko lankytis Vokietijoje. Ten suvokiau, kad vakarietiškas gyvenimo būdas, rinkos ekonomika yra būtent tas kelias, kuris nekelia nė menkiausių abejonių, o tuo metu buvusios naivios mintys apie kažkokį pusinį ar trečiąjį kelią yra visiška nesąmonė. Mano vakarietiškos pažiūros šiandien tik stiprėja.“

Šiek tiek ironiška tai, kad G. Nausėda aiškino, jog iki vizito į Vokietiją jis neturėjo galimybės plačiau susipažinti su vakarų ekonomine mintimis. Ironiška todėl, kad net lietuvių kalba tuo metu jau buvo plačiai išplitusios knygos, kuriose buvo analizuojama Vakarų ekonominė mintis.

Be ypatingo vargo mokslinėse bibliotekose buvo pasiekiamos daugelio tuo metu labai populiarių ekonomistų knygos.  Nors Universitetą baigiau 1982  metais, – taigi gerokai anksčiau,  – skaičiau ir analizavau ne tik apie tuo metu populiariausią Vakaruose Paulo Samuelsono  „Ekonomikos“ vadovėlį, bet ir nagrinėjau ir net rašiau kursinius ir diplominį darbą iš Miltono Friedmeno, tuomet laikyto reigonomikos tėvu, darbų.

Čia jau neminėsiu to fakto, kad sovietinės eros pabaigoje (o G. Nausėda mokslus baigė vėliau) buvo labai išvystyta knygų rinka pogrindyje, kur kiekvienas besidomintis galėjo rasti praktiškai bet kurį JAV ar Europoje publikuotą iškilesnio ekonomisto kūrinį.

Sunku pasakyti, ar G. Nausėda dabar tiesiog meluoja, kad tos knygos jam buvo nepasiekiamos, ar jis tiesiog nesidomėjo, ar tiesiog orientuojasi į jaunesnę publiką, kuri faktų tiesiog nežino. Kita vertus, fake news dabar yra labai madingos.

Vis dėlto įdomu tame susitikime buvo kita: tiesiog akis badęs G. Nausėdos negebėjimas atsakyti net į labai paprastus klausimus, kurie būtų galėję klausytojams padėti suvokti, kas vis dėlto slypi už šiam „bankininkui“ ( tiksliau banko viešųjų ryšių vaikinui) tokių mielų nuolat kartojamų klišių.

Nausėdai kelis kartus pakartojus, kad „mano pažiūros yra visiškai vakarietiškos; vakarietiškos vertybės man labai brangios, nes jos gina žmogaus teises“, Seimo narys daktaras Egidijus Vareikis uždavė tokį, sakyčiau, elementarų klausimą: „O kokia konkrečiai yra ta jūsų vakarietiška perspektyva? Ar Europos kontekste palaikysite sisteminius ar nesisteminius kandidatus?“

Tai, ką išgirdome, vargu, ar galima laikyti atsakymu: „ Aš daug kalbėjau apie filosofinę prasme iš bendražmogiškos vertybinės pusės. Mes požiūrio negalime nuleisti iki politinės konjunktūros lygio.  Man Europa liks Europa nežiūrint, kas laimės.  Kaip tie rinkimai bepasibaigtų, aš  liksiu europietiškų pažiūrų.“

Nežinau, ar toks atsakymas tenkintų net tą paties G. Nausėdos šią savaitę įvardintą „Garsiąją Lietuvą“, kuri esą gali nusišnekėti, bet labai abejoju, jog ją įtikintų. Kita vertus, dažnokai dalyvaujant europiniuose renginiuose, kur aptariamos Europos politinės ateities vizijos, tokie pasisakymai būtų sutikti spengiančia tyla.

Analogiškai nelogiškas buvo ir atsakymas į BNS Vyr, redaktoriaus klausimą, „ar priimtumėte Dalai Lamą?“

Prieš tai daug kalbėjęs apie vakarietiškas vertybes, šį kartą G. Nausėda atsakė, kaip tipiškas real politic atstovas : „ Man Dalai Lama religinis lyderis, ir kaipo tokį gerbiu. Su juo gali susitikti mūsų religiniai lyderiai, bet prezidentas – dabar matau – jokiu būdu negali jo priimti“. Vertybes užklojo sunki naudos marška.. Neatitikinai tad ir Vladimiras Laučius, paklausęs apie tai, kas G. Nausėdai svarbiau – Višegradas ar Vokietija, ir išgirdęs, apie G. Nausėdos išskirtinę meilę Vokietijai, „kur labai ilgai gyvenau“, replikavo: „Putinas irgi daug laiko praleido Vokietijoje“. Visi juokėsi.

Paslėpti vertybių stygių, nuolat joms išpažįstant meilę, neįmanoma, ir G. Nausėdai jau artimiausiu metu tai teks patirti labai aiškiai.

Prisistatydamas Rytų Europos studijų centre G. Nausėda pataikaudamas dėkojo už „suteiktą galimybę lankytis intelekto kalvėje“. Ateityje jam norėtųsi priminti, kad intelekto kalvėje šiaip jau įprasta kalbėti ne šūkiais, o ilgesnėmis pastraipomis ir mokėti logiškai argumentuoti savo poziciją, demonstruojant platesnį konteksto išmanymą. Klausytojai girdi, net jeigu mandagiai nutyli.

Ilgiau stebint, idėjinis G. Nausėdos ir Arvydo Juozaičio panašumas vis labiau krenta į akis, net jeigu to vis dar nemato garsiosios Lietuvos virėjos ir Holivudo aktorės.

Arvydas Juozaitis šią savaitę aiškino, kad jis yra daugiausia keliaujantis kandidatas. Neįmanoma ginčytis. Tikrai susitikimų geografija plati, tad ir kandidato informacija panašėja į Lietuvos geografijos vadovėlį trečiokams, kurių laukia viktorina: „Pažink savo šalį!“

Kaip jau įprasta – eitynės, padėkos, parama tautinio susitarimo dalyviams.

Atskiro teksto reikalauja šūkis „Susigrąžinkime valstybę“, su kuriuo Europos Parlamento rinkimuose dalyvaus A. Juozaičio remiamas sąrašas, video „KAIP VEIKIA ŠEIMŲ ARDYMO POLITIKA. ARVYDAS JUOZAITIS“ bei „LABANORO KIRST NEGALIMA ! ARVYDAS JUOZAITIS“ (didžiosios tekste).

Man tikrai patiko, jog A. Juozaitis prisiminė aukas Naujoje Zelandijoje  ir pareiškė  užuojautą šalies vadovams. Prezidentinis gestas, visomis prasmėmis.

Užuojautą Naujajai Zelandijai pareiškė ir premjeras Saulius Skvernelis.  Tiesa, jo užuojautos ir sveikinimai „valdiški“, įprasti ir sunkiai koreliuoja su autentiška S. Skvernelio retorika.

Ar dažnai jūs taip sveikinate, kai kalbate iš širdies, o ne todėl, kad kažkas jus mokė rašyti sveikinimo atvirutes?

„Šiandien esame savo nuostabios šalies šeimininkai, Vakarų demokratinės bendruomenės ir didžiausio gynybinio Aljanso nariai. Esame darbštūs ir išradingi savo krašto verslo plėtotojai, originalūs kultūros kūrėjai, talentingi mokslininkai ir išradėjai. Kupini patriotiškumo ir ryžto didelėmis pastangomis nuveikėme išties daug. Klestinčios Lietuvos valstybės kūrimo darbai nebaigti…. „

Bent man norėtųsi šilto atviro asmeniško kalbėjimo, bet čia skonio reikalas.

Vis dėlto, kai paskelbi (trečiadienį), kad „[p]radedu rinkimų kampaniją, kuri lems, kokiu keliu Lietuva judės toliau. Dalyvauju rinkimuose, nes noriu užtikrinti pokyčius ne kažkada ateityje, o dabar. Ne deklaratyvius, o realius“, tai tikiesi, kad su tavimi kalbės atvirai ir savo žodžiais.

Vis dėlto, bene keisčiausia buvo puolimas, jog kalbėdamas apie Latviją, premjeras-kandidatas ją pavadino konkurente.

Cituoju: „Su latviais esame draugai, kaimynai, mus sieja labai glaudūs ryšiai, bendra istorija. Tačiau kartu mes esame ir konkurentai: kalbant apie energetikos klausimus, jūrų uostus, krovinius, transportą. Su Latvija iki šiol nesusitarta dėl jūrų sienos demarkacijos. Tai klausimai, kurie turi būti sprendžiami aukščiausiu lygmeniu, ginant Lietuvos interesus.“

Išvardinti realūs faktai, ir dėl to pykstanti Prezidentė, matyt, turėtų pažiūrėti į veidrodį. Siena gi tikrai ne demarkuota.

O va pagrindinis S. Skvernelio deklaruojamas užsienio politikos principas – „nuo personalinės prie nacionalinės užsienio politikos“ išties labai svarbus. Pernelyg ilgai mes net negalėjome suvokti, kaip gimsta ta ar kita užsienio iniciatyva. Ir netiesa, kad Lietuvos Konstitucija įtvirtina vienasmenį užsienio politikos formavimą. Joje dalyvauja ir Prezidentas, ir Seimas, ir Vyriausybė su Užseinio reikalų ministerija.

Jeigu cituota  S. Skverenelio mintis pasakoja apie platesnę demokratinę įtrauką, tai būtų puiku.

Liko Ingrida Šimonytė. Bet ne todėl, kad nesidomėjau, o todėl, kad turiu eiti ruoštis kelionei į Bukareštą, kur kitą antradienį-trečiadienį laukia tarpparlamentinę sesiją Bendrosios žemės ūkio politikos klausimais.

Taigi, parašysiu vėliau. J Apie Bukareštą taip pat.

 

Skaityti straipsnį

1394

Visuomeninio rinkimų komiteto „Aušros Maldeikienės traukinys“ manifestas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

kovo 13, 2019

Keliaudama į Europos Sąjungą Lietuva troško tapti laisvų demokratinių šalių bendrijos dalimi. Entuziazmas tryško fontanu, stojimo sutarčiai pasirašyti būtini įstatymai buvo priiminėjami praktiškai be diskusijų, vėrėsi, kaip tikino tuometiniai lyderiai, naujo gyvenimo durys.

Kai galiausiai graži svaja tapo realybe, buvome laimingi: kalbėjome apie laisvę, kurią nuo dabar saugo tiek Europos Sąjungos vertybės, tiek jos šalių solidarumas, tiek Bendrijos politinė ir karinė galia.

Pamatinės Europos Sąjungos vertybės – laisvė, teisingumas, asmenų lygybė buvo artimos, teikė saugumą ir sudarė galimybę kurti turtingesnę ir visiems vienodai teisingą valstybę.

Nors prie Bendrijos jungėmės ne iš pragmatinių paskatų, ne dėl naudos, o todėl, kad svajojome ne tik geografiškai, bet širdimi tapti pilnaverte Vakarų dalimi, deja, palaipsniui vis mažiau kalbėjome apie savo pačių ir valstybės laisvę, vis rečiau minėdavome teisingumą ir solidarumą.

Kaip dažnai dabar, kai kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis nuėjome jau penkiolikos metų kelią, savo sėkmes matuojame vien paramos, turto ir pinigų skaičiais. Kalbame apie spartų Lietuvos BVP augimą, apie per 12 mlrd. eurų finansinės paramos, investicijas, kurios atėjo į Lietuvą dėl narystės, energetinių tinklų sąsajas, laisvą prekių judėjimą, prisimename naudą verslui ar galimybę žmonėms keliauti be vizų.

Nebekalbame apie laisvę, teisingumą ir lygybę, kurias atnešė Lietuvos narystė Europos Sąjungoje, tačiau kurių nesugebėjome tinkamai plėtoti ir vystyti. Mūsų laisvės medį graužia neįtraukus, tik daliai vaisių duodantis, ekonominis augimas, pernelyg dažnai pamirštamos ar net paminamos silpnesniųjų – neįgaliųjų, senų teisės.

Demagogai vis dažniau skundžiasi mistiniu Briuseliu ir aiškina, kad jis esą naikina valstybių laisves – kai išties jos stiprinamos ir plečiamos. Jie dėsto, kad Briuselis pamina mažųjų gyvenimus, nors išties Europos Sąjunga atskiroms, net visai nedidelėms valstybėms suteikia lygias teises spręsti ir remdama įgalina jas siekti savo tikslų.

Demagogai verkia, kad Europos Sąjunga riboja žmonių laisves, nors ji jas plečia ir stiprina.

Tokios ir panašios demagogų kalbos, apaugusios mistiniais esą prarasto tautinio rojaus voratinkliais bei įkalintos vadų, o ne laisvų piliečių, paieškose, vis dažniau ir garsiau skamba ir Lietuvoje.

Tos kalbos yra melas – melas, kuris gali kainuoti mūsų valstybės laisvę.

Lietuva įsikūrusi Europos kampelyje, kurį nuolat persmelkia istorijos skersvėjai. Tad privalome suvokti, kad Lietuvos nepriklausomybė, savarankiškumas bei gerovė priklauso nuo to, ar išliks Europinis projektas.

Europos Sąjungos valstybės Lietuvai išties labai daug padėjo ir finansiškai, ir patirtimi. Per pastaruosius penkiolika metų Lietuva ir praturtėjo, ir sustiprėjo. Ir ateina laikas, kaip jau Lietuva gali padėti Europai, o padėdama Europai, ir pati kurti lygesnę bei sąžiningesnę Lietuvą.
Pastaruoju metu Europos Sąjunga susiduria su daugybe problemų: tai ir sustabarėjusios ir vis dažniau lūkesčių nepateisinančios Europos institucijos, tarpusavio konfliktai ir negebėjimas susitarti dėl tolesnės Sąjungos krypties.

Prie šių konfliktų dažnai atvirai prisideda Lietuva blokuodama sprendimus, galinčius padėti pasiekti daugiau darnos tarp Europos valstybių – nuo mokestinio teisingumo iki lygių darbo ir atlygio sąlygų darbuotojams Vakarinėje ir Rytinėje Europos Sąjungos dalyje.

Kurdama savo neretai labai savanaudišką darbotvarkę ir užmerkdama akis į Europos Sąjungos solidarumo ir teisingumo siekius, Lietuva dažnai veikia vien Lietuvos darbdavių, o ne darbuotojų labui. Ir tai matome augančiuose nelygybės ir atskirties rodikliuose.

Turime suprasti, kad jeigu neduokdie, Europos Sąjunga kaip projektas žlugtų arba ta ar kita forma dėl aklo užsispyrimo ir savanaudiškumo mes būtume iš jos pašalinti, tai Lietuva netektų savo savarankiškumo ir Nepriklausomybės, o mūsų likimą vėl spręstų kaimynai iš Rytų.

Mes siūlome aiškią Vakarų kryptį, kurią brėžia Vakarų vertybės, žmogaus teisės, teisės viršenybė, galimybės Lietuvai priartėti prie vakarietiškų socialinių standartų ir gauti progą reformuoti Lietuvos socialinį modelį.

Tai už ką kaunamės, yra Europinės vertybės ir pagarba žmogui, pasiekianti kiekvienus namus.

Tai ką mes siūlome, yra daugiau Lietuvos solidarumo su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, daugiau savigarbos, mažiau finansinių reikalavimų ir daugiau supratimo, kad Europa yra ne mistinių svetimųjų, o mūsų – Lietuvos – projektas.

Europos kalba ne apie pinigus, išmokas, paramas, bet apie kai ką daugiau ir svarbiau – laisvę. Šią laisvę iš jūsų nori atimti demagogai ir populistai. O dėl laisvės mes privalome kovoti.

Tai ką mes siūlome yra aiški nedviprasmiška Lietuvos kryptis..

Prisijunkite prie Aušros Maldeikienės traukinio, nes jis veža tik Vakarų kryptimi.

2019 m. gegužės 26 d. rinkimuose į Europos Parlamentą atiduokite savo balsą „Aušros Maldeikienės traukiniui“.
————————————————
Pasidalinkite su visais kuriems rūpi!

Jei gali – prisidėk prie „Aušros Maldeikienės traukinio“ kelionės auka. Jei nori mums padėti – sąskaitos numeris LT147300010157824042, gavėjas – komiteto koordinatorius – Alvyda Eigminienė. Mokėjimo paskirtyje įrašykite – Auka „Aušros Maldeikienės traukiniui“ ir savo asmens kodą (BŪTINAI nurodykite savo asmens kodą, kitaip auka bus netinkama, t. y. negalės būti naudojama rinkimų kampanijai finansuoti). Kiekvienas jūsų gali paaukoti iki 12 eurų. Paaukoti daugiau kaip 12 eurų gali tik tie, kurie yra deklaravę savo pajamas ir turtą už 2017 metus. Vienas asmuo gali paremti iki 8 850 eurų, tačiau parama negali viršyti 10 proc. asmens metinių pajamų, deklaruotų už 2017 metus.

#aušrostraukinys2019 #EP2019 #manifestas

Tai yra neatlygintina politinė reklama, sukurta paties kandidato.

Skaityti straipsnį

403

Lietuvoje vyrų nedarbas didesnis nei moterų: ekonomistai įžvelgia grėsmių

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

vasario 14, 2019

BNS nuotrauka.

2019-02-13 / 15:19 — Jonas DeveikisLRT.lt https://www.lrt.lt/naujienos/ekonomika/4/244592/lietuvoje-vyru-nedarbas-didesnis-nei-moteru-ekonomistai-izvelgia-gresmiu?no_header&fbclid=IwAR2VM4LIvrFactSTJb37rxJxmDzPtc7o06y2Qrnwq36vMBwuVtGtcIuqhM0

Lietuvoje 2018 metais nedarbo lygis sumažėjo iki 6,2 proc. o paskutinį praėjusių metu ketvirtį jis siekė 6,0 proc. Ekonomistai teigia, kad tokie įverčiai vis dar yra sveiki ekonomikai, tačiau ir toliau mažėjantis nedarbas gali sukelti papildomą spaudimą atlyginimų kėlimui bei infliacijos didėjimui. Pastebima ir dar viena tendencija – Lietuvoje darbo neturinčių vyrų skaičius santykinai išlieka aukštesnis nei moterų. Banko „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad tai kelia papildomų grėsmių.

Naujausi Statistikos departamento duomenys rodo, kad vyrų nedarbas 2018 metais Lietuvoje siekė 6,9 proc. Tuo metu moterų nedarbo lygis buvo 5,5 proc.

Nors pastaruoju metu vyrų nedarbo lygis Lietuvoje mažėja, Ž. Mauricas pastebi, kad pasaulyje yra tik dvi šalys, kuriose moterų užimtumas yra didesnis nei vyrų – tai Latvija ir Lietuva, nors moterys anksčiau išeina į pensiją bei pasiima motinystės atostogas.

Ekonomistas pastebi, kad dabar šis skirtumas jau nebėra toks didelis kaip 2010–2012 metais, tačiau vis dar kelia tam tikrų grėsmių.

„Vyrai yra labiau nukentėjusioje pusėje. Kalbant apie lyčių lygybę, tegu nesupyksta moterys, bet reikėtų didesnį dėmesį skirti vyrams. Nes vyrai ir žudosi dėl to labiau, girtuokliauja, yra linkę nusikalsti“, – pastebėjo Ž. Mauricas.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

515

Taupymo chaosas

#išgyvenkLietuvoje

vasario 12, 2019

„Epilė“ nuotrauka.

Vakar Seime surengiau organizacijos, kuri gina epilepsija sergančių žmonių interesus, susitikimą su valdžios institucijų žmonėmis.

Aiškinomės, ką daryti, kai Naujoji vaistų kompensavimo tvarka, priimta pernai, iš kai kurių epilepsija sergančių žmonių atėmė ir sveikesnio, taigi darbingo, gyvenimo viltį, ir/arba padidino jų asmenines išlaidas.

Diskutuojant išgirdau labai savotišką Valstybinės ligonių kasos Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjo Evaldo Stropaus pareiškimą.

Pasak jo, Pasaulinė sveikatos organizacija nuolat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje norėdami įsigyti vaistų, žmonės priversti tam skirti labai daug asmeninių lėšų.  Ir todėl, dėstė p. E. Stropus, buvo nutarta taip keisti kompensavimo tvarkas, kad tos priemokos iš asmeninių lėšų mažėtų. Ligonių kasos kažkodėl įsitikinusios, kad pakeitimai tikslą pasiekė. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

495

Kinijos grėsmės įvardinimas reikalauja imtis skubių veiksmų

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #išsaugokgalvą

vasario 5, 2019

Antradienį paskelbtas 2019 metų Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ galų gale pripažino tai, ką viešai kalbu jau daugiau kaip pusmetį: Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmių neišsemia geopolitinės Rusijos ambicijos.

Pasaulyje, kuris vis labiau struktūrizuojasi, iškilo naujos galios, ir jų tarpe būtina kalbėti apie Kinijos grėsmę.

Šiaip jau stebėtinai neambicingame vos per 60 puslapių tekste (su daugybe nuotraukų per visą puslapį ir įtraukų) Rusijos klausimas dominuoja. Tiesa, naujos informacijos labai nedaug, nors skiltys apie karinės grėsmės Kaliningrado srityje augimą ar tai, jog ši agresyvi kaimynė savo priešiškus veiksmus prieš Lietuva dabar linksta plėtoti už Lietuvos ribų, yra pakankamai svarios ir argumentuotos.

Nors dokumento įžangoje žadama, kad grėsmių rizikos bus įvertintos pagal jų tikimybę (nuo mažai tikėtina iki labai tikėtina) bei laiko perspektyvą (nuo artimiausio pusmečio iki ilgalaikės iki 10 metų) toliau tekste tokio vertinimo nematome. Ta irgi menkina dokumento vertę.

Žvalgybos institucijos Kinijos Liaudies respublikos klausimą kol kas vertina ganėtinai bendrai, tačiau pats faktas, kad šios valstybės grėsmė Lietuvai pripažinta viešai yra tikrai labai svarbus.

Tiesiogiai Kinijai skirtas skyrelis, simptomiškai pavadintas „Plečiasi Kinijos žvalgybos interesų Lietuvoje laukas“, informuoja, kad „Lietuvoje veikia dvi Kinijos žvalgybos tarnybos – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas“ (psl. 32). Nestebina, kad Kinijos žvalgyba veikia po diplomatine priedanga, tradiciškai išnaudoja Kinijos vyriausybės finansuojamus Konfucijaus institutus, Kinijos įmones bei naujienų agentūras.

Nuostabos nekelia ir tai, kad Kinija, kaip nurodo dokumentas, veikia per politiškai aklus asmenis, kurie mainais į nemokamas keliones ir dovanėles noriai palaiko Kinijos poziciją Tibeto, Taivano klausimu, naiviai (kartais ant kvailybės ribos) žavisi galima Kinijos investicijų ekonomine nauda, net nesusimąstydami apie politinius (ir ekonominius) tokių investicijų pavojus.

Įvairūs verslo subjektai, tikėdamiesi keleto milijonų eurų naudos, net atvirai tyčiojasi iš tų, kurie primena, jog stabilios ir abipusiai naudingos investicijos galimos tik su demokratinėmis valstybėmis, o bendradarbiavimas su šalimi, kuri įvardinama, kaip pagrindinis Lietuvos strateginio partnerio JAV priešas, viešai pamina elementarias žmogaus teises, plečia konclagerių tinklą, atvirai seka savo valstybės piliečius, anksčiau ar vėliau taps katastrofa ir Lietuvai.

Dokumente minima, kad „pasaulinėje kibernetinėje erdvėje didelį susirūpinimą keliantis Kinijos industrinis šnipinėjimas“ (35 psl.) Lietuvoje kol kas nėra labai aktyvus. Leisiu sau abejoti, ir manau, kad platesnė analizė mano įžvalgas patvirtins.

Kad ir kol kas silpni, tačiau pirmieji žingsniai oficialiai pripažįstant Kinijos grėsmę Lietuvos valstybei, žengti ir dabar Seime būtina imtis tolesnių veiksmų.

Pirma, Lietuvos Seimas privalo įvertinti kintančią mūsų strateginių partnerių – ES ir JAV – poziciją Taivano atžvilgiu, nes dar 1979 metais susiformavusi „Vienos Kinijos“ koncepcija, kur Taivanui de facto nepriklausomai valstybei tenka Kinijos Liaudies Respublikos provincijos vaidmuo, pastaruoju metu braška per visas siūles. Tai įrodo ir pernai vasario pabaigoje JAV Kongreso ir Senato vieningai priimtas „Taivano kelionių aktą“ (Taiwan Travel Act), kuris atvėrė pastaruoju metu labai aktyviai realizuojamą JAV ir Taivano aukšto lygio politinių kontaktų etapą.

Tiek ES, tiek JAV eilėje dokumentų taip pat skatina Taivano Prekybinių atstovybių, kurios matomos kaip puikus dvišalių ekonominių santykių instrumentas, plėtrą. Paremdama JAV ir ES poziciją, Lietuva turi pakviesti Taivaną atidaryti savo prekybinę atstovybę Vilniuje, o taip pat skatinti tolesnius mokslinius ir aukštų technologijų pramoninkus mainus su Taivanu.

Atsižvelgiant JAV nacionalinio saugumo koncepcijoje nurodomą Kinijos karinę grėsmę bei EP 2018 metų rugsėjo mėnesio Rezoliuciją privalu daug griežčiau pasisakyti prieš Kinijos Liaudies Respublikos karines provokacijas Taivano atžvilgiu, kurios kelia grėsmę Taivano sąsiaurio taikai ir stabilumui. Lietuva turi aiškiai remti poziciją, jog visi šiame sąsiauryje kylantys ginčai privalo būti sprendžiami taikiai ir remiantis tarptautine teise.

Antra, Seime privalu iš nacionalinio saugumo perspektyvos įvertinti finansų ministro Viliaus Šapokos sprendimus, kai jis be jokio politinio aptarimo, pamindamas parlamentinę Lietuvos konstitucijos dvasią ir raidę, vienašališkai Lietuvos vardu leidžia sau skelbti Lietuvą Kinijos finansinių investicijų vartais į Europos Sąjungą tuo metu, kai ta pati Europos Sąjunga akivaizdžiai suvokia tokių žingsnių grėsmę (2018 metų rugsėjo 12 dienos rezoliucija).

Trečia, būtina dar kartą kreiptis į užsienio reikalų ministeriją ir ministrą Liną Linkevičių, kad jis vykdytų mažiausiai du kartus oficialiai duotą pažadą Kinijos klausimą rimtai analizuoti Seime.

Ketvirta, turi būti įvertintas Konfucijaus instituto vaidmuo, ir tai, kad demokratinėje Lietuvoje nacionalinio universiteto rėmuose laisvai veikia institucija, kurią finansuoja Kinijos komunistų partijos ideologinis padalinys. Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas, kuris tuo pat metu dirba ir Konfucijaus instituto prie VU Tarybos pirmininku, turėtų argumentuotai pagrįsti tokio padalinio būtinybę, juolab, jog šie institutai dėl jų keliamos grėsmes uždaromi tiek JAV, tiek kitose valstybėse.

Penkta, įvertinus kintančią geopolitinę pasaulio situaciją, Lietuvos nacionalinius interesus, privalu kiek galima greičiau priimti Lietuvos Respublikos Seimo Rezoliuciją dėl Lietuvos ir Kinijos santykių.

Lietuvos užsienio politika Pietryčių Azijoje, kurios turinį dabar išsemia tik aklas pataikavimas Kinijos Liaudies Respublikai, tikintis ekonominių dividendų bent kokia kaina, yra pavojingas Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir tai privalo būti suvokta bei stabdoma.

Skaityti straipsnį