MENIU

Autorius

737

Klaudija mane nutapė – labai jai dėkui

#išsaugokgalvą

sausio 12, 2018

Yra dvi susitikimų „rūšys“, kurias labiausiai mėgstu: su jaunais žmonėmis ir su Trečiojo amžiaus universiteto studentais. Praėjusią savaitę lankiausi Raseiniuose ir kalbėjau su energingais, protingais ir guviais senjorais, o vakar lankiausi Panevėžyje, kur susitikau su Atviro jaunimo centro jaunimu bei darbuotojais. Apsilankė ir keletas miesto gyventojų.

Vakarykštis susitikimas Panevėžyje buvo išskirtinai įdomus: vakaras buvo teminis, kalbėjome apie tai, ką reiškia būti kitokiu – „pernelyg“ senu, „pernelyg“ jaunu, gal „ne tokios“ odos spalvos, o gal tiesiog ne taip apsirengusiu.

Vakarą vedė Klaudija Mackevičiutė, kuri mums, keturiems „kitokiems“ davė klausimus ir pasakė, kad dabar esu nebe pats, o tas kitas, kuris sėdi priešais. Aš tapau tamsiaodžiu vaikinuku su egzotiška šukuosena ir tyliu ramiu žvilgsniu. Turėjau papasakoti apie „save“ – kiek man metų, kuo žaviuosi, kokį sportą ir kokią muziką mėgstu, kokia mano svajonė ar skaniausias patiekalas…

Apie „save“ pasipasakojau gan tiksliai, mat stengiausi žaisti saugoje zonoje – amžius 17 (išties 18-ka), „mėgiamiausias patiekalas tas, kurį vaikystėje gamino mama“ (visi tokius mėgstame, ar ne?), krepšinis (čia nepataikiau – boksas); techno muzika (pasirodė, kad metalas). Deividas (toks buvo mano vakarykščio „alter ego“ vardas) pasirodė esąs būsimas dailininkas, kuris nuoširdžiai, nors ir tyliai, pasipiktino, kodėl jį, tamsiaodį lietuvį, visi kalbina angliškai, ir net tada, kai jis atsako švaria gimtąja lietuvių kalba, vis tiek sulaukia angliškų komentarų.

Prisipažinsiu: maniau, kad esu į Lietuvą mokytis atvykęs Afrikos vaikas. Kitoks ir kitas visada yra toks, koks esi pats. Kitokio ir kito akyse visada slypi tavo paties klausimas ir tavo paties nežinia.

Buvau pakerėta jaunų žmonių gebėjimu atsiverti ir atverti kitiems savo baimes (apie tai irgi spėjome), savo viltis ir svajones. Buvome tikrai skirtingi (savo „žaidimo“ kolegoms tikau į močiutes), bet buvome vienodi savo noru suprasti, o kas esame.

Pabaigoje buvau apdovanota paveikslu, kurį nutapė vakarą vedusi Klaudija – esu jai be galo dėkinga. Tai tikrai gražiausias mano portretas, kurį turiu.

Po to ilgai gėrėme arbatą ir plepėjome. Buvo maža šventė.

Norėčiau dar kartą ten atsidurti.

Skaityti straipsnį