2016 metų liepos 10 diena; eilinis sekmadienis

Lėktuvas it gyvenimas kilo vis aukščiau ir aukščiau. Durys tai atsidarydavo, tai užsidarydavo: parašiutais padabinti susikaupę vyrai vienas po kito palikdavo lėktuvą ir atsiduodavo kryčiui. Stipriai susaistyta diržais su instruktoriumi sulaukiau ir savo eilės. Priėjusi prie durų pamačiau pilką tamsių debesų jūrą, užsimerkiau ir nėrėme.

Po sekundės pajutau audros šėlsmą. Krušos ledukai plakė skruostus, kombinezonas mirko lietuje, ausyse siautė vėjas. Ten, trijų kilometrų aukštyje oro temperatūra buvo vos nulis laipsnių, kūnas tai suprato, nors sąmonė dar tik bandė suvokti, kur ji atsidūrė. Ji, ta sąmonė, privertė atsimerkti akis ir sielą, ir tada suvokiau, kad kristi yra be galo gera. Ramu. Tikra. Siaučianti audra liko už mano sielos ribų, ir supratau, kas yra tyla ir laisvė.

Šitaip visi gimstame. Šitaip ateiname pasakyti, kad esame. Kartais labai laukiami ir jau ilgai iki to pirmojo šuolio mylimi, kartais atstumti net tų, kurie mums suteikė galimybę pasirodyti.

Šitaip visi mirštame. Kartais pasauliui paskutinį kartą nusišypsome mylimi, savo ranką patikėję artimiesiems, kartais į Dievo glėbį sugrįžtame visai vieni, išsigandę, nusivylę.

Gimimą, mirtį ir gyvenimą susieja muzika: kryčio muzika, kurią dovanoja Kūrėjas. Ir skamba ta muzika kaip meilė.

Šiandien Evangelijoje Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. (Lk 10, 26 – 28

Mylėjau? Taip. Prisimenu šilumą, kuri mane mažą užliedavo, kai pagirdavo tėtis arba kamputyje paslapčiom ką nors aptardavome su mama.

Prisimenu pasididžiavimą, kai mano protinguolis brolis vėl man paaiškindavo, kodėl kažkas yra taip, kaip yra.

Prisimenu nesvarumo būseną troleibuse, kai trylikametė supratau, kaip laukiu pamokos, kur vėl išvysiu tamsias vieno bendraklasio akis.

Prisimenu sielą atveriantį džiaugsmą, kai jau prieš ketvirtį valandos nežinia kaip žinodavau, kad mano sugrįžta vyras.

Prisimenu nuostabą, kuria mus, moteris, palaimina Dievas, leidžiantis pajusti savyje augančius būsimus vaikus.

Bet ar tikrai mylėjau, kaip prisakė Jėzus?  Ne.

Visada visoms mano meilėms trūko vieno — meilės sau. Jei beatodairiškai, aklai, kiekviena ląstele nepriimi pačios didžiausios Dievo padovanotos dovanos — savęs pačios, nemyli; sklendi, bet esi užsidariusi savo egoizme, neturinti, ko duoti ir kuo dalintis. Užsidariusi savy, nepajauti net to amžinojo gyvenimo skrydžio instruktoriaus  — Kūrėjo, tad ir Jo negali mylėti visa siela, visu protu ir širdimi.

Meilė prasideda nuo suvokimo, kad net nevilties ir siaučiančios audros jūroje už rankos visada laiko Dievas. Ir kiekvieną gyvenimo sekundę saugodamas sielą jis šypsosi: mylėk save, nes tik taip gebėsi vykdysi mano valią mylėti artimus, kaip save.

Skrydis audroje man įrodė, kad galiu be proto daug. Dabar, padėkojusi Dievui už save, už savo talentus, stygius, neviltis ir džiaugsmus, pamilusi save, galiu mylėti skriejantį pasaulį.