MENIU

Komentarai (30) #Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

Apie save

Visų mūsų vaikystės turi savo iliuzinę erdvę: manoji slypi anoje, jau išėjusioje Palangoje. Mano Palanga labiau tokia, kaip viršutinėje nuotraukoje: tada man buvo treji.

Užaugau aš ant Ronžės (nežinau kodėl tą vardą panaikino…) kranto. Tais laikais  Palanga buvo ideali vieta vaikui augti — nedidelė, jauki, o pakėlus akis visada matydavai galybę žvaigždžių. Prisimenu pirmąsias pamokas (mėgau ir mėgstu mokytis), šaltus rytus Bažnyčioje, lotyniškas mišias, kurios buvo šiurpiai paslaptingos.  Tiesa, nekenčiau jūros ir ypač smėlio, tad bet koks vojažas į pliažą man buvo kančia. Jei kas būtų leidęs, būčiau darius vieną — skaičiusi knygas. Tačiau teta Stasytė, kuri man buvo labai artima ir kurią mylėjau be galo, sakydavo: “Eik dirbti, iš skaitymo duonos nevaldysi“. Kaip ji klydo.. .

Kai buvau maža, Palanga irgi buvo nedidelė. Daugiau žmonių atvažiuodavo tik liepą-rugpjūtį, o po Šv. Roko atlaidų vėl gyvendavome tykiai ramiai. Dabar jau nežinau, ar tai vaiko akys taip rodė, bet kiek prisimenu atšalus viską nuklodavo sniegas, ir ilgai tęsdavosi žiema su Kalėdomis ir labai man vaiko akimis baisiomis Užgavėnėmis. Tų tai tikrai bijojau, ir kai pasibelsdavo persirengėliai į duris, „pasikavodavau“ už kopūstų statinės virtuvėje po stalu. Tad gerai matydavau šokančių persirengėlių kojas, o baisūs velnių ir vestuvininkų veidai ne taip gąsdindavo.

Mama dirbo vaistinėje, tad ir dabar Palanga man vis dar kvepia sodriais įvairių vaistų aromatais. Viskas buvo gerai anoje Palangoje, tik va pliažas tai buvo tikra vaikų kankinimo vieta, kur nori nenori reikėdavo žingsniuoti ir gaišti laiką, kuri galėtum skirti rimtiems darbams — knygelėms ir Ronžės pakrančių tyrimams.

Vaikystėje Ronžėje gyveno vėžiai. Jie matyt išėjo kartu su mano vaikystės upelio pavadinimu. Tada ją visi vadino Ronže, tad aš kito vardo ir žinot nenoriu. Bet Ronžė buvo labai slėpinga vieta, kur eiti drausdavo, tad kojytės pačios nešė. Su broliu ir keliais tos pačios tuometinės Pionierių gatvės draugais konservų dėžutėje ant lauželio virdavome kilbukus, kurių ten sočiai plaukiojo. Gimtosios gatvės pabaigoje, kur dabar gan baisus betoninis tiltelis styro, tada du krantus jungė romantiškas medinis tiltelis, o šalia driekėsi didelė pieva. Ten slėpdavausi ir skaitydavau.

—————

Autoritetai visada labai paslaptingas dalykas, bet kartą baigiant mokyklą rašėme rašinį tokia nuvalkiota mėgstamiausio herojaus tema, ir aš pasirinkau Don Kichotą. Manau pataikiau — iliuzijų pasaulyje gyvenančio idealisto samplaika su tvirtai  ant žemės stovinčiu kaimiečiu. Čia matyt apie mane.

Buvau sunki paauglė savo tėvams, kurie žinojo, kaip turiu gyventi. Aš irgi žinojau, bet mūsų pažiūros nesutapo. Kartą klasės auklėtojas malonia Hanso pravarde man pasakė: „Tokia arogantiška, pamatysi, kaip bus sunku gyventi“. Skirtingai nuo Don Kichoto šita įžvalga nepasitvirtino. Man gyventi įdomu ir lengva: bendrauju su tikrai įdomiais žmonėmis, dirbu savo svajonių darbą (visada norėjau būti mokytoja, nors tėvai manė, kad tai nerimta), turiu daržą kaime ir obelų po kuriomis galima skaityti. Ir daug gerų knygų. Manau, kad tai tam tikra rojaus žemėje atmaina.

————————–

Studijos. Buvo 1976-ieji. Neįstojau į mediciną, nuėjau į laisvą ekonomikos studijų vietą. Po metų aiškiai supratau, kad mokslas klampiu ir daugelio nemėgstamu vardu politinė ekonomija yra be galo įdomus — sudėtingas, neaiškus ir kažkaip gerai koreliuoja su donkichotizmu. Kadangi pirmame kurse buvau absoliuti pirmūnė, tai išsiuntė studijuoti į Maskvą, ir tai buvo didžiausia mano gyvenimo dovana. Šiaip esu ne ekonomistė, o politekonomė. Ekonomistai domisi efektyvumu, didesniais pelnais ir suvestomis biudžeto eilutėmis. Na o politekonomai  žiūri, ar sistema, kurioje suvestos biudžeto eilutės, tvari, ar galima joje išgyventi ir kas moka už padengtas skolas.

Maskvoje gyvenau už Maskvos universiteto  sienų, tad tai nebuvo tuometinė Rusija tikru jos pavidalu.. Turėjau daugybę puikių dėstytojų, labai daug knygų ir labai rimtą studijų (tikra to žodžio prasme) aplinką. Tai buvo labai drąsi aplinka: vienas mano dėstytojų Aleksejus Michailovičius Jemeljanovas, skaitęs puikias paskaitas apie tokį liūdnoką dalyką kaip žemės ūkio ekonomiką, kartą buvo palydėtas mūsų aplodismentų. Jis šyptelėjo ir pasakė: „Ko plojate? Plosite, kai bus bulvių, o bulvių bus, kai nebus tarybų valdžios“ Tada buvo 1981 metais. Beje, po keleto metų šis profesorius buvo išrinktas Aukščiausiojo Tarybos deputatu ir dirbo Tarpregioninėje deputatų grupėje, kuriai priklausė ir Lietuvos deleguoti Sąjūdžio žmonės. Jis pirmasis pareikalavo panaikinti vadovaujančios komunistų partijų vaidmens nuostatą tada veikusioje konstitucijoje.

Maskvos universitetas yra didžioji mano gyvenimo meilė, išmokiusi mane galvoti ne bukais ideologiniais štampais trafaretais, o ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl išties nėra tų bulvių, ir ką reikėtų daryti, kad jos atsirastų. Kai 1982 metais grįžau į Lietuvą buvo labai nyku — dauguma kartojo pseudomarksistinius užkeikimus. Užkliuvo tada ir tėvas politkalinys, ir lytis, ir kažkoks ne toks charakteris… Nors džiaugiuosi, kad neturėjau daug veidų: tai, ką kalbu į akis, visada sakau ir už akių. Gal su manimi sunku, bet bent jau slėpynių nereikia žaisti.

Buvo ir dar vienos studijos… Neseniai išpildžiau vaikystės svajonę ir tapau religijos mokslų magistre. Nors religijotyra buvo mano svajonių profesija nuo vaikystės, deja, tada nebuvo realu jos įgyti. Kai užauginau vaikus ir supratau, kad turiu laiko ir galimybių, reikia padaryti ir tai. Tai dar vienas absoliučiai idealus gyvenimo tarpsnis. Klausydavau išplėtusi akis savo dėstytojų (kai kurie gerokai jaunesni už mane) ir kasdien jaučiausi apdovanota. Religijos filosofija, kurią dėstė profesorė Rita Šerpytytė, religinis Nerijaus Milerio kinas ar slaptas Buberio pasaulis Tomo Sodeikos kalbose yra dar vienas rojaus gabalėlis, kurį gali turėti čia ir dabar. Man labai įdomu, kaip žmonių vertybės ir religijos sukuria civilizacijas ir valstybes, mėgstu apie tai galvoti ir pasakoti.

—————-

Kartą manęs žurnalistė paklausė, ar išmintingas, sąžiningas, nuoširdžiai tikintis žmogus, atėjęs į politiką su gerais ketinimais… gali išlikti Žmogumi?

Atsakau kategoriškai — jei tas žmogus toks (norėčiau būti tokia…), tai be abejonės jis liks savimi. Tiesiog dabar labai dažnai matome tuos, kurie tik viešumoje ir per maldos pusryčius tikintys, o gyvenime juos valdo partijų prioritetai, noras būti geriems, konformizmas, galiausiai prastas išsilavinimas. Štai viena Seimo pirmininkė rauda dėl šeimos modelio, bet pasiūlius jai visame pasaulyje įprastą paramos šeimai modelį, kai iš dirbančių tėvų apmokestinamų pajamų atimami pinigai už kiekvieną vaiką, ji pasibaisi, kad tai sugriaus esą jau nusistovėjusį Lietuvoje modelį.  Jai nesvarbu, kad jos modelis neveikia, jai nesvarbu, kad vaikai Lietuvoje pakliūva į skurdžiausių skaičių, jai „vienodai rodo“, kad net už vidutines pajamas šeima auginanti 2 vaikus gali stokoti svarbiausių dalykų, jai svarbu neveikiantis modelis. Nors ne kas kita, o ji pati yra balsavusi už lengvatą kompiuteriams įsigyti. Vaikas jai menkiau, kaip kompiuteris. Turint tik gerus ketinimus ir menkus gebėjimus suvokti savo veiksmų padarinius telieka viešos maldos ir tikėjimo bei vilties šūkiai. Bet tai tėra šūkiai, neturintys jokio realaus santykio su tikėjimu bei krikščionybės logika. Koks bebūtų geras katalikas, jis gali dirbti tik tą darbą, kurį išmano. Priešingu atveju jis skriaudžia savo bendruomenę ir visuomenę. Lietuvos politiniai  katalikai girdi save, bet sunkiai suvokia, ką juos įpareigoja, pavyzdžiui, Benedikto XVI enciklika „Caritas in Vertite“.

—————–

Ekonomika domiuosi tik tiek, kiek  tai yra politinė ekonomija arba ekonominių idėjų sklaida. Nesidomiu idėjomis, kaip praturtėti, nes sunkiai įsivaizduoju, kas gali būti nuobodžiau (apie tai parašiau dvi storas knygas ir visiškai išsėmiau šitą gyvenimo dalį, nors dabar vėl rašysiu apie tai knygą, deja). Kai netyčia turiu kokių nereikalingų pinigų brangiame restorane valgau keturių grūdų košę, užsigerdama imbierine arbata. Arba nusiperku kokią keistoką knygą.

Labiau už viską pasaulyje mėgstu šilumą ir skaityti, tad manyčiau geriausia skaityti šiltą vasaros dieną po obelimi arba prie krosnies vakare, kai už lango speigas. Mėgstu pasakoti savo mokiniams visokias istorijas ir kas būtų, jeigu būtų… Kartais jie klausosi.

————–

Laisvė galvoti ir būti ten ir taip, kaip noriu, yra brangiausia.. Labiau už viską nemėgstu gerai apsirėdžiusių personų, kurios laaabai išmano etiketą, bet nėra girdėję žodžio etika. Kovoju su abejingaisiais, nes tik dėka jų klesti visokie stalinai ir hitleriai.

————

Paneigiu vieną Vikipedijoje ir kitur nuolat platinamą melą. Niekada nebuvau liberalų demokratų partijos narė.. Buvau vienai dienai ten įstojusi, apie ką viešai deklaravau ir tai galima perskaityti laikraščiuose, jei kas nori pasitikrinti. O padariau tokį gestą, nes manau kad negalima niekinti tautos nuimant jos išrinktą prezidentą, nors Rolandas Paksas, mano galva, visada buvo ir yra fantastiškai silpnas žmogus ir politikas.

30 komentarai įraše "Apie save"

  1. Giedrė parašė:

    Labai gražiai aprašyta…Ir aš tokią Palangą prisimenu. Nuo vaikystės vasaros prabėgdavo
    Palangoje, Basanavičiaus 18. Vietoje vaiduokliškų ,,Laukinių vakarų” buvo nuostabi pieva, kur mes, tos vilos vaikai žaisdavome ,,namus”…Vėliau pastatė tokį vasaros kino teatrą ir viską sugadino…

  2. M. parašė:

    Ronžės pavadinimą panaikino siekdami viską sulietuvinti. Ronžė – žemaitiškas/kuršiškas pavadinimas, kaip ir Mingė (dab. Minijos kaimas), Dangė (dab. Danės upė). Prie Telšių esantį miestelį Lauksodą (taria – Lauksuoda) pervadino į “Lauko Soda” – vietiniams net į galvą neateitų taip vadinti. Pseudo imperialistiški lietuviški tarakonai biurokratų galvose naikinantus senus tarmiškus pavadinimus.

    • Dėkui. NIEKADA iki savo gyvenimo pabaigos Ronžės nevadinsiu tuo bjauriu Rąžės vardu. Ronžė yra Ronžė. Ir tuo viskas pasakyta. 🙂

      • Asta parašė:

        Aš Palangoje negyvenau, tik vasaromis atostogaudavau. Bet nuo vaikystės (esu gimusi 1981 m.) žinojau, kad Palangos upė yra Ronžė. Visada ją taip vadindavom. Labai nustebau kažkada pamačiusi užrašą “Rąžė”. Ronžė man taip gražiai žemaitiškai skamba!

      • aras parašė:

        RĄŽĖ PERSKAITYKITE lenkiškai ir atrasite RONŽĘ Stai cia ir nemokšiškumo pavyzdys pervadinant vietovardžius.
        Dar vienas įrodymas – Vingio parkas Vilniuje ne lietuviakalbiai vadina ZAKRET bet esme – zakręt – transkripcija iš lenkų kalbos – zakrent – reiksmė VINGIS

      • Tikrai parašė:

        O aš atsimenu, kad šį upelį vadino Roužė, tai tikrasis žemaitiškas pavadinimas. Šioje gatvėje buvo mano tėviškė (ir dabar tebėra), kitoje upelio pusėje klebono laukai. Dabar ten Vasario 16 ir kitos gatvės.

        • Tikrai parašė:

          Papildau. Baigiau mokyklą Palangoje, kurioje ir gimiau. Turiu omenyje Palangą, o ne mokyklą. Po to studijos VVU, ir šiandien liko tik vasaros ir reti atvykimai (namo sutvarkymas, kapinių aplankymas ir t.t.) Įstrigo vieno mano bendraamžio, visą laiką gyvenusio Palangoje ir buvusio vienos įstaigos vadovu, žodžiai: Einu per Palangą nei vieno pažįstamo nematau, nueinu į kapines – visi pažįstami. Bet… Palangą visada prisimenu tokią, kokia ji buvo mano jaunystės metais. Dabar ji man svetima.

        • aušra maldeikienė parašė:

          aš tuose klebono laukuose ir užaugau, Pionierių (dabar Vasario 16-osios gatvėje:)

      • Algis parašė:

        Ir dzukus buvo pradeje vadinti dukais. Yra toks baznytkaimis Nedzinge. Karta ziuriu ant kelio rodykles uzrasyta Nedinge. Kazkokios nesamones. Veliau kalbininkai atsikvosejo ir vel raso Dzukija, o ne Dukija.

        • renata parašė:

          cia tikra tiesa,kvailioja su lietuviu kalba tie kalbininkai,sake negerai kad rusizmas skverbiasi i lietuviu kalba,paziurekime dabar kiek aglishku zodziu tik su lietuviska galune….tartaras,demesija ir daugelis kitu naujadaru(perliuku)

    • Janina parašė:

      Taip. Dangė buvo toks gražus pavadinimas. Dabar Danė…
      Ronžę taip pat iš vaikystės prisimenu.
      Gal verta atstatyti tuos pavadinimus?

    • Klaipėdiškis parašė:

      Palanga taip pat dar nesulietuvinta. Turės būti Palana. Dangus irgi ne lietuviškas. Bus Danus. “Išauš jau kitas Palanoje rytas, ir mėlynas bus kvailystės danus”…

    • Virginija parašė:

      Darapolio kaimą pavadino Daratlaukiu!!!gal ir Marijampolė bus pervadinta i Mariamlauki ..na,cia šiaip parašiau..visada skaitau Jūsų puslapį ir daug kas tapo aiškiau ..ačiū kad Jūs esate ir ačiū kad rasote

  3. Marius parašė:

    Vardą Ronžė panaikino – tiksliau išbraukė iš oficialios toponimikos – siautėjantys lietuviški kalbininkai. Sėdėdavo tokie sutraukos su centimetro storio akiniais prie savo knygų, pasirodydavo koks vietovardis nelietuviškas – braukt lauk! Nes, girdi, tai nelietuviška. Girdi, netinka prie jų pačių susigalvotų taisyklių. Siautėja šie kalbašikniai ir dabar… Štai Šiauliuose esantį ežerą kuris šimtus metų, prie caro, prie Smetonos, prie tarybų valdžios buvo Talša, kažkoks kalbininkiškas sutrauka prieš porą metų pervadinoTalkša. Girdi etimologija tokia, gi jei ežeras telkšo, tai ir turi vadintis Talkša. Tai kad praėjo šimtai metų nuo tokio vardo atsiradimo, ir kad ištarimas keičiasi, kad neįmanoma atsukti laiko atgal – kalbininkiškoms sutraukoms protelis neišneša. Nemėgstu Užkalnio ir Ramanausko, bet jie tiksliai yra apibūdinę šitokius kalbininkus.

  4. Alvida parašė:

    Kaip man tai pažįstama ir saldu,nes irgi užaugau ant Ronžės kranto,kuri tekėjo beveik per mūsų kiemą,stebėdama ir žvejodama,tik mes vadinom jas stiekiukais.O ir skyrė mus tik vieneri metai ir nedidelis atstumas(Basanavičiaus g.pradžia).Vaikystė…kai atrodė ir lyjant saulė švietė.O knyga buvo su manim visur,net ir kopose,kol nugara nusvildavo pūslėm.Nors Ronžė ir dabar beveik šalia,bet Palanga nebe mano.Matyt vaikystės prisiminimai ir namai įsigeria į tave per odą,per kraują.
    Ačiū Jums už tuos jautrius prisiminimus.

    • aušra maldeikienė parašė:

      brolis irgi prisiminė, kad buvo steikiukai. O mano galvoje kažkodėl liko kilbukai. Kažkur gyvenimo istorijoje pamečiau. 🙂

  5. mama parašė:

    Pasiskaičiau ir nusišypsojau, nes aš vaistininkė ir mano dukra pradinukė jau taip pat tvirtai žino, kad bus mokytoja. Kartą net viena mokytoja, man girdint, iš jos pasijuokė, kai ji pasisakė, kuo norinti užaugusi būti. Mokytoja patarė, kad geriau ji būtų chirurgė, nes nebus, kas senatvėje gydys. Man, žinoma, malonu, kad mano vaiko galimybes taip puikiai vertina. Ji išties puikiai mokosi, bet jau priprantu prie minties, kad tebūnie mokytoja – ji bus tuo, kas labiausiai jai patinka, ir, jei tai mokytoja, viliuosi ji bus labai puiki mokytoja kaip p. Aušra.

  6. SNIEGUOLĖ parašė:

    Miela Aušra, gerbiu Jus už tai, kad esate tokia ir ne kitokia.
    Aš irgi užaugau toje senoje Palangoje, netoli Ronžės,tik kitoje pusėje. Mano vaikystė prabėgo bevarliaujant pievose, kurios dabar užstatytos namais, trilitriniais stiklainiais betempiant namo stiekius, sugaudytus Ronžėje (bandydavau juos auginti), o vėžius gaudydavome Ronžėje anapus plento. Pro virtuvės langą matydavau plentą, ir didžiausias įspūdis būdavo, kada į Nemirsetą važiuodavo kolonomis karinė technika.
    Buvau moksliukė, knygos irgi buvo didžiausias laisvalaikio praleidimo būdas, o vasaras praleisdavau palėpėje kur skaitydavau, skaitydavau. Rytais su baba eidavome valyti pliažo, nes reikėjo žieminių batų, palto ir dar visko, kad galėčiau kaip visi eiti į mokyklą. Turbūt todėl ir dabar pliažo nemėgstu.
    Dvi vasara kasdieną eidavaus į tą namą, kur Jūs augote, tik į pirmą aukštą, nes reikėjo eiti prie komunijos, vėliau dirmavonės. Keistos man tos vasaros.
    Mano mama visą gyvenimą pradirbo senojoje vaistinėje, todėl apie Jus žinau iš vaikystės, apie tą Aušrą kuri labai gerai mokėsi.
    Mėgau mokytis, mokiausi Kaune, kur ir dabar gyvenu. Baigiau du universitetus, kolegiją ir dirbu labai mažai apmokamą darbą, bet jis man patinka.
    Vasaras dar vis praleidžiu toje pačioje medinėje trobelėje, kurioje ir užaugau, nes tai mano Palanga.
    Sveika vaikystės kaimyne!!!!!

    • Tikrai parašė:

      Gerbiama Snieguole. Supratau, kad jūs augote Ronžės gatvėje, arba šalia jos. Aš augau irgi Ronžės (arba, kaip močiutė sakydavo – Roužės) gatvėje. Tik , matyt, daug ankščiau, nes antroje upelio pusėje tada buvo klebono laukai, o Ronžės gatvė buvo vienas smėlis. Aš esu išsaugojęs savo tėviškę ir vasaras dabar leidžiame ten, nors gyvename Vilniuje. Sprendžiant iš jūsų komentaro, mes buvome kaimynai. Taip pat su mama eidavome valyti pliažų, ir iš tikrųjų, kaip tikras palangiškis, nelabai juos mėgstu. Paprastai važiujame dviračiais už Birutės kalno, kur mažiau žmonių. Tiesa, būdamas studentu, vasaromis dirbdavau gelbėtoju, gal ir tai lemia tai, kad nemėgstu didelio žmonių tankio.
      Vakar klausiau Aušros ir Užkalnio laidos. Šaunuolė Aušra. Ji tikra optimistė, bet dėja, tokių žmonių nedaug. Bent aš tokiems nepriklausau, gal tai lemia tai, kad iki pensijos dirbau įdomų darbą, daug važinėjau po Lietuvą, buvau bent 5 įmonių valdybų pirmininku, mačiau, kaip gyvena žmonės ir jau tada nebemačiau ateities. Tai buvo priš 10 metų. Šiemet su žmona irgi sugalvojome pavažinėti senais maršrutais. Kaip sako – be komentarų. Tačiau, kaip sako, viltis miršta paskutinė. Tarp kitko, mano sūnus toks pat optimistas, kaip ir Aušra ir mes su tuo profesoriumi dažnai pasiginčijame. Sekmės it Jums ir Aušrai.

  7. Arvydas parašė:

    gerb.Aušra! puikūs straipsniai be abejo , bet aš ne apie tai dabar…, ar Jūs nepastebit kad visa lietuva (išskyrus banditus,vagis ir jų sėbrus )— ( žinote ką turiu omenyje) laukia kada Jūs balatiruositės į PREZIDENTO postą???!!!!! mums reikia Jūsų ne seime o būtent Prezidento!!!!! visa Letuva eis balsuot. net ir aš eisiu. nors jau tuo neužsimu – nusivylęs. bet dabar atsirado viltis kartu su Jumis .taip kad……….,
    pagarbiai Arvydas. Vilnius.

    • Tikrai parašė:

      Ponas Arvydai, pilnai Jums pritariu ir tikrai balsuočiau už Aušrą, bet pavažinėkit po Lietuvą. Pamatysit , kiek žmonių žino, kad yra tokia Aušra. Jau ankščiau rašiau, kad daug teko važinėti po Lietuvą, jūs net nenumanote, kiek yra “bambalinių”, kuriems viskas vienodai, išskyrus “bambalį” . Šiandien jų labai daug. Atminkit, kad didžioji dauguma mąstančių žmonių emigravo. Kad ir aš – turiu artimų žmonų Čikagoje, Londone, Mančesteryje ir daugelyje kitų Amerikos, Anglijos, Voketijos, Australijos miestuose. Juk ne veltui šiemet oficialiai pripažino, kad netekome Mažeikių. O kaip iš tikrųjų?

  8. Julia parašė:

    Ech, skaityčiau ir skaityčiau. Taip gerai parašyta. Respect.

  9. Romualdas parašė:

    Neviskas auksas, kas auksu blizga! Ateitis parodys. Kartais žmonės mėgsta pasirodyti labai protingais ir parodyti kitiems, kokie yra kvaili…Savęs reklamavimas visais įįmanomais būdais tai parodymas, kad aš tobulybė. Didis tas, kuris yra matomas ir be reklamų. Bet kiekvieno žžmogaus teisė rinktis… Tik nevalia kritikuoti kitų, neišanalizavus savęs, savo poelgių…

  10. Vytautas parašė:

    Iš gražios, teisingos Gamtos krašto, patekot į …, kai rasiu gražesnį žodį – pasakysiu. Jums stiprybės, nes tik teisingas gyvenimas, kuria ramesnę ateitį.

  11. Rūta parašė:

    Toks tikras lietuviškas jausmas,net pridėti nieko nereikia.Ne,atsiprašau, mums Jūsų reikia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *