MENIU

Komentarai (0) #Maldeikienė, Knygos

Andrius Tapinas vožia padėklu per smegenis ir kviečia marą Kaune

Dar kartą patvirtina tiesa, kad nereikia norėti, nes išsipildys. Kai kažkoks pilietis per pirmosios Andriaus Tapino knygos pristatymą Kaune pasidomėjo, kiek puslapių antroje jo knygoje bus skirta Kaunui, matyt nesitikėjo, kad bus taip. Bus Kaunas. Ir bus baisu. Žodžiai įkvėpė, sako autorius.
Kai prieš gerą dešimtmetį skaičiau Philip‘o Pullman‘o trilogiją „Jo tamsiosios medžiagos“ [gal matėte pagal jį pastatytą filmą „Auksinis kompasas“ su Nicole Kidman?] supratau, kad knyga puiki ir priklauso must read sąrašui, bet nežinojau, kad tai stimpankas. Tokio žodžio nežinojau iki perskaičiau „Vilko valandą“, bet nuo tada suprantu, kad man nejaukiose fantastikos džiunglėse yra keletas mielų salelių. Viena jų — tas stimpankas. Kažkoks juokingas, klaidus ir kupinas judančių mašinų, paverčiančių pasaulį nenuspėjamų linksmybių (net jei linksmybės — sprogimai Konstantinopolyje ar „maras“ Kaune) vieta.
— „Vėl nori gauti padėklu per dantis? — įžūliai atsakė Silvija…“ [psl.234; beje, Andriau, kodėl ne klausė, nors…] — Ne, noriu tuo padėklu gauti per smegenis, — prašau aš. Ir jums to linkiu.
Taigi, kaip ten su tais smegenimis po „Maro dienos“? Gerai. Jie džiūgauja.
Gali bandyti atspėti, o kur herojai keliaus toliau? Kartais pasiseka. Tarkime gali sujungti, kad viskas galiausiai išsilydys Kaune.
Gali žaisti, ieškodamas atitikimų tarp herojų, kurie pakyla iš kapų ir istorijos gelmių, atsinešdami tokias įprastas frazes („iš kibirkšties įsižiebs liepsna“ ar „taigi taigi, kaipgis“). Atspėjote? Nemanau. Na, ta kibirkštis — tai Vladimiras iš Simbirsko, bet kodėl Julija žarsto ne savo, o vangaus vyro žargoną?
Naivi ta „Maro“ Julija, rašytoja, pasivadinusi Žemaite. Tikroji buvo žemiška ir labai racionali; liūdna.
Leninas „Mare“ kvailokas. Drįstu manyti, kad gyvenime buvo silpnas ir labai nepasitikėjo savimi; taigi, žiaurus.
Herojų daug. Jie laksto, kaip užsukti, ir kuria tikrą atradimų raizgalynę. Kai jau kurį sugauni, padedi į lentynėlę ir spėji pamiršti, vėl jis, žiūrėk, kalba ir žarsto reminiscencijų trupinius.
Dar gali žavėtis žanro stuburu — įvairias judančiais, sprogstančiais, nuodijančiais, transformuojančiais pojūčius ir keičiančiais perspektyvas dalykėliais. Jų daug.
Gali laukti naujų spalvingų tragedijų. Jos žaislinės ir tuo pat metu labai tikros. Tik užsimerki, — ir va, laksto tavo gimtosios Palangos gatvelėmis kokie nors fečai ir siurbia Ronžės vandenį draugrai (geriau draugrės).
Skaičiau naktį, vėjas daužė langines ir lietūs tekėjo. Laukiau banšės klyksmo. Užmigau galvą pridengus antklode. Kaip vaikystėje.
Oi, ne. Ne. Ne. Aš nenoriu nė vieno puslapio kitoje knygoje apie Palangą. Čia ir be stimpanko grožybių uraganai laksto.
Norite rimtai? Galima. Puiki skubotai parašyta knyga. Bet dabar visas gyvenimas skubotas. Jei būtų nulaižytas ir visaip sulaižytas, būtų jau nebe mūsų gyvenimas. Kita vertus, sendamas autorius gal prisės ir tuos judančius gyvius aka žmones pavers žmonėmis, unikaliomis asmenybėmis. Tada bus ne tik nuostabus žanro įsikūnijimas, bet ir literatūra. Žodžiai praras žaismą ir ras gylį.
Nežinau, ar reikia. Tikrai.
Andrius Tapinas, Maro diena: fantastinis romanas (stimpankas).— Vilnius: Alma littera, 2015.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *